Kelionės pasakojimai nuotraukos

Baltarusija- pasiblaškymai po pilis ir provinciją ( I dalis)

Komentarai (4) Spausdinti
Belarus moja rodnaja, bulba drobnaja, gnilaja. Kažkodėl būtent šie žodžiai šovė į galvą, pradedant kelionės aprašymą. Nors nieko gimto toje Baltarusijoje nėra, o ir supuvusių bulvių nematėme. Iš tikrųjų, tai paskutiniu metu pagalvodavome, kad visai įdomu būtų nuvažiuoti į Baltarusiją. Labai seniai lankyta - dar tais laikais, kai nereikėjo vizų. Bet vis dėl tų pačių vizų ir atidėliodavome. Mokyklos laikais organizuodavo moksleiviams ekskursijas po visokias žymias pergalės ir karų vietas, tai mes labai sėkmingai nusiplaudavome nuo privalomų objektų lankymo ir prisijungdavome tik vakarienei. Užtat atsimenu, kad tuo laiku Baltarusijos knygynuose rasdavome dailės knygų su labai geros kokybės reprodukcijomis, kurias pirkdavome ir tįsdavome namo. O jau vėliau, baigus mokyklą, tiesiog susėsdavome su draugais į mūsų prabangų tiems laikams devintuką ir lėkdavome tuščiais keliais. Užlėkdavome ir į kokią nors parduotuvę pakeliui, bet esmė būdavo pats išvažiavimas - poreikis išvažiuoti būdavo aukščiau visko.

Šįmet susigriebėme, kad galėtumėme ten nuvykti su mūsų kaimyno organizuojamomis nestandartinėmis ekskursijomis. Seni (turiu minty ne amžių) skaitytojai manau prisimena, kad ir anksčiau esame su juo keliavę. Pasiskambinus paaiškėjo, kad po metų pertraukos kaimynas kaip tik ruošiasi vėl surinkti grupę į Baltarusiją LDK keliais ( turi ir kiek kitokį maršrutą). Trijų dienų kelionė autobusu, nakvynės su pusryčiais, gido, draudimo paslaugos – 113 eurų. Mums tinka. Rezervuojame vietas, sumokame avansą ir laukiame tolimesnių nurodymų. Įdomiausia, kai reikia pasidaryti tas tokias baisias nuotraukas su išdidintais veidais – labai jau juokingi visi gaunasi. Kelionės tik trys dienos , tačiau objektų daug – tad laukia visai įdomi kelionė.
Išsikeičiame pinigų ir tampame milijonieriais. Nors kartą gyvenime. )) Tik pundelis pinigų visai nestoras. ))

1 diena

Išvykimo diena penktadienis. Pajudame ganėtinai anksti iš Vilniaus centro. Pakeliui prigriebiame dar kelis bendrakeleivius. Gidė prisijungs tik Baltarusijoje. Pakeliui kelionės organizatorius pasiūlo užsukti prie Medininkų pilies. Jei jau keliaujame LDK keliais, tai ir šios pilies neaplenkime. Ankstyvos saulė nuauksinti pilies griuvėsiai, medinė bažnytėlė šalia – vaikštome po rasotą žolę aplink.

Traukiame toliau. Pasienis.

Laukia patikrinimas. Palyginus, užtrunkame visai neilgai. Juk ne lengvoji, o visas autobusas. Visa procedūra per abu pasienius trunka gerą valandą. Atpratę mes nuo tikrinimų, kai susirinkęs visą mantą turi pėdinti į namelį šalia, kur žvitri pasieniečio akis patikrins visus tavo ryšulėlius. Į tuščią autobusą nulapnoja patvory nuobodžiaujantis šuniukas, bet , aišku, nieko jis ten neranda.

Įvažiavus į akis krenta išdirbti laukai, veikiančios fermos ir ..... švara. Taip, taip, batka pasidarbavo, kad šalyje būtų švaru. Sprendimas paprastas. Pastatų savininkams paskirtos baudos ( ir nemažos), jei prie pastato bus rastos šiukšlės . Todėl pradžioje kas kažkiek laiko būdavo siunčiamos valytojos, kad surinktų aplink besimėtančias šiukšles. Taip pamažu žmonės įpranta, kad turi būti švaru. Ir gerai. Iškart nuraminsiu visokių baubų prisiklaususius tautiečius. Keliai ten geri, saugu, net labai. Visur labai tvarkinga, nežiūrint ar miestas, ar kaimas.

Pakeliui pasiimame mūsų gidę. Vietinė, labai daug žinanti, vos ne vaikščiojanti enciklopedija. Kelionės metu užverčia tokiu informacijos kiekiu, kad nebeįmanoma net nedidelės dalies sutalpinti galvoje.
Tik tenka įsijungti virš galvų autobuse garsiakalbius, nes per porą eilių susėdę moteriškės, tiksliau viena, tokiu skardžiai žemu balsu labai smulkiai pasakoja bendrakeleivei apie namų tvarkymo ypatumus.

Pirmas mūsų lankomas taškas Baltarusijoje – XIV a. Krėvos pilies griuvėsiai . Viena ankstyviausių mūrinių Lietuvos pilių. Krėvos pilis užėmė apie 1 ha plotą ir turėjo du bokštus. Sienų storis siekė 2,5 m, o aukštis 11-12 m. Kiekvienos lankytos pilies ir bažnyčios istorijos nepasakosiu- tokią informaciją galima ir internete susirasti. Paminėsiu, kad šioje pilyje buvo kalintas Didysis kunigaikštis Vytautas su žmona, iš kurios jam pavyko pabėgti persirengus tarnaite bei 1385 m. pasirašytas „Krėvos dokumentas“. Gaila, kad tik griuvėsiai ir likę. Aptverti, tačiau lankymas nemokamas. Atstatyti vargu ar baltarusiai atstatinės, juk čia lietuviška pilis, nors kituose šaltiniuose buvau radusi, kad tai ir baltarusiška pilis, bet kas ten juos supaisys. Gidė verčia mus istorijos faktais ir žiniomis. Kaip ten bebūtų, bet Vitovt, Kestuit, o ir visi didikai, kurie buvo pasistatę pilis ir rūmus Baltarusijoje, tapo baltarusiais. Tokie pareiškimai, aišku iššaukia šypseną, bet kompanija tolerantiška, nepuola baisiai ginčytis, nors kartu važiuoja istorikai, archyvarai, dėstytojai, kurių arkliukas, būtent tas laikmetis.

Kol klausomės gidės, prie pilies privažiuoja autobusiukas. Prekiautojai suvenyrais -pačių gaminti. Vyras su žmona noriai leidžiasi pasakoti kaip jie čia gyvena, viena dukra mokosi Lietuvoje. Netoliese stato pilį. Pasakoja, kad jei gerai seksis, neužilgo galėsime ją aplankyti.

Mūsų autobusas stovi prie vietinės kaimo parduotuvėlės. Jeigu ne pilis, vargu ar kas be vietinių beužsuktų. Mums rūpi greitai užbėgti ir pažiūrėti ką ten siūlo. Ogi visko- tik vietoj kainos, pasaulio pabaigos data ))) . Ne , ne, čia tik mums prie tokių astronomiškai didelių skaičių nepratusiems, taip atrodo baltarusiškos kainos. O kai pasidalini , tai net graudu pasidaro, kaip pigu, išskyrus mėsą.

Sekantis sustojimas Barūnai.

Rausvuoja vėlyvojo baroko unitų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia su vienuolynu. Būtent bažnyčia, ne cerkvė. Baltarusijoje labai daug bažnyčių. Nors ir cerkvių , kuo toliau, tuo daugiau. Cerkvės dygsta kaip grybai po lietaus, bet tokios „neskanios“. Iš išorės net nesuprasi, kas per statinys – nei tai viešbutis, nei tai sandėlis. Užtat Barūnuose kompleksas įspūdingas. Viduje stebuklingas Šv. Dievo Motinos paveikslas.

Aplinkui tvyro visiška kaimo ramybė. Kiemų, aišku, visokių yra, tačiau dauguma tvarkingi.

Viename, pamauti ant baslių, saulėje sidabro šonus žvilgina aliuminio puodai.

Spalvų deriniai net kojas kerta. Trumpai užsukame į bažnyčios vidų , greitai pasiklausome gidės pasakojimo, apeiname aplink ir riedame toliau.

Pasakojimai autobuse tęsiasi – dabar jau apie įvykdytus remontus. Tik prašnekus gidei, pasakojimo tonas pakyla, šneka pagarsėja. Toks nesuderintas stereo ir skirtingomis kalbomis.

Sekantis sustojimas - Alšėnai. Iš tolo sušmėžuoja tapybiški pilies griuvėsiai. Iš buvusios gražiosios Sapiegų XVII a. rezidencijos ne kas ir belikę. Vietiniai gyventojai sėkmingai prisideda prie pilių griuvėsių nykimo – plytas naudoja namų statybai, grindžia gatves. 1880 m. iš vienos rūmų dalies plytų buvo pastatyta karčema, nors pati pilis buvo gyvenama iki 1939 m. Prie visko prisidėjo bombardavimai per karus ( nors jie mažiausiai) , tad dabar - tik buvusios didybės likučiai. Buvusios gražiosios, apsodintos medžiais, įvažiavimo alėjos nė ženklo. Aptrupėję arkiniai skliautai, įgriuvę rūsiai – vaikštome tik ten, kur jaučiamės saugiai. Pasakojama, kad griuvėsiuose galima sutikti „juodąjį vienuolį“ ir „baltąją damą“. Tačiau vaiskiame danguje spigina saulė, tad visi vaiduokliai išsislapstė ir nesimaišo mums po kojomis.

Būtent šioje vietoje prieš kelis metus benamis šuo įsimaišė į keliautojų būrį , keliaujantį iki Juodosios jūros ir pakrikštytas Alšio vardu nukeliavo kartu iki jūros ir grįžo, parengus jam lietuvišką pasą, su žygeiviais į Lietuvą.
Į miestelio centrą grįžtame pro žydų kvartalėlį. Savo laiku Alšėnuose jie sudarė pusę miestelio gyventojų.

Didelė dalis su gide nuskuba link barokinės pranciškonų bažnyčios vienuolyno ansamblio.
Alšėnai - vaiduoklių miestelis. Pasakojama, kad bestatant bažnyčią viena siena visą laiką vis griūdavo. Statytojai tiesiog nežinojo ką ir bedaryti. Ir vienas iš jų prisiminė, kad senovėje, kaip duoklę, į sieną įmūrydavo gyvą žmogų. Buvo nutarta taip - kieno žmona pirma atneš pietus, ta ir bus paaukota. Kaip tik vienas jaunas statytojas neseniai buvo vedęs ir, žinoma, išsiilgusi, pirmoji atskubėjo jo jauna žmona. Nuo to laiko vienuolyno bokšte kartais galima pamatyti nelaimingąją baltąją panelę.
Padavimai lieka padavimais, o prieš akis išpuošta miestelio aikštė, plevėsuoja spalvotos vėliavos. Teisingai- juk po poros dienų gegužės 9-oji . Miestai, miesteliai ir kaimai puošiasi, ruošiasi šventei.

Valomi , plaunami kelio ženklai.

Miestelio aikštėje kaip tik vyksta repeticija. Skamba dainos apie pergalę, o man kur kas įdomiau paieškoti visokių spalvų namukų ir vietinių tipažų.

Ir dainos fone visai nemaišo - kaip tik sukuria atitinkamą nuotaiką - gaila, kad negaliu čia perduoti tos atmosferos.

Pergalės diena beveik visiems čia gyvenantiems svarbi ir daugiau mažiau artima. Pasirodo miestelyje likę gyvi tik du veteranai. Bet jie bus pagerbti. Pasipuoš savo uniforminiais švarkais nusagstytais medaliais. Bus dainuojamos dainos apie karą, pergalę. Bet mes čia ne švęsti atvažiavome, todėl vėl judame toliau iki Lydos.

Autobuse, pasaka be galo, dabar jau apie sodo darbus. Vienu žodžiu važiuodami sužinojome apie absoliučiai visus darbus atliktus namuose ir prie namų, visus naudotus vaistus, ligas, gimines ir t.t. Ir taip be pertraukų- net keista, kaip žmogui burna neišdžiūna šitiek šnekant.

Lydoje laiką leidžiame kaip kam norisi. Kas nori, gali nueiti į Gedimino pilį (1323-1325m.). Atrestauruota, bet taip akivaizdžiai šiuolaikiškai- diletantiškai.

Kadangi jau seniai pietų metas, mes pirmiausia nutariame papietauti, o tik paskui pasivaikščioti. Pietaujame kitoje gatvės pusėje priešais pilį - vietos valgykloje.

Patalpa su pretenzija į prabangą - tokios klostytos užuolaidos ant langų, ir pan.

Tačiau aptarnavimas....- oi , pamiršti laikai. Meniu parašyta, kad garnyras bulvės ir ryžiai. Paprašome bulvių, sako nėra ir krauna ryžius. Va taip va. ))) Nenori nevalgyk. Maistas nors paprastas, bet skanus. Dviems pietūs kainuoja 2 eurus- su kompotu.

Lyda nepasižymi kažkokiais lankomais objektais, išskyrus Gedimino pilį. Senamiestis neišliko. Tačiau visur švaru, namai naujai išdažyti, nors pats miestas neįdomus. Gatvėse retai mačiau besinaudojančiais mobiliais telefonais. Iš viso, per visą viešnagės laiką nemačiau tokios telefonų priklausomybės, kaip pas mus. Pašneka žmogus ir viskas. Neleidžia visą savo laisvą laiką ten akis įbedęs stovint sustojime, ar kažko belaukiant. Gal brangu, nežinau, neklausėm. Tačiau nemanau, kad jiems nuo to blogiau. Kadangi laiko turime, o lankyti nelabai yra ką, rūpi kyštelti nosis į parduotuves.

Seniai žinau, kad baltarusiai pas mus ir į kitas kaimynines šalis važiuoja pirkti būtent užsienietiškų prekių. Iš tikrųjų pas juos užsienietiškų prekių labai nedaug- pagrinde vietinės. Ir labai geros kokybės. Ir kainos, mūsų akimis žiūrint, stebuklingai mažos. Kosmetika, vaistai - juokingai pigu. Kai pasako kainą, aišku, akys šokteli, tačiau, kai pasidalini, tai tiesiog nesitiki, kad taip pigu. Praktiškai visi apsiginkluoja vaistais, kosmetika, šokoladais (labai skanūs). Kai kas ir lino rūbelių prigriebia. Galiu tik tarti pagiriamą žodį baltarusiams už labai skoningus ir gražius lininių rūbų modelius.

Pakeliui stabtelime prie krištolo gamyklos „ Neman“.

Ten galima užsisakyti ekskursijas. Tačiau mes įlendame tik į parduotuvę. Atsimenate sekcijas, nukrautas krištolo gaminiais, taip, kad matytų visi, kas užsuka į svečius. Čia irgi taip- pilnos lentynos. Tik ne svečiams, o pirkėjams. Yra tų, primenančių senus laikus gaminių, tačiau yra ir naujesnių formų bei raštų. Kai kurie nusiperka namo lauktuvių.

Kadangi mums nieko nereikia, nupėdiname į mažulytę parduotuvėlę šalia. O ten – ledai. Tie seno skonio ledai, primenantys vaikystę, ir šokoladai „Alionka“. Neprikišti visokių E ir miltelių. Pavyzdys užkrečiamas - ledų suguža beveik visas mūsų autobusas. Mėnesio ledų planas parduotuvei įvykdytas.

Sekantis taškas - Naugardukas.

Anot baltarusių, būtent čia buvo pirmoji LDK sostinė. Savo laiku miestas išgyveno aukso amžių. Trumpam užsukame į barokinę bažnyčią ir pėdiname toliau.

Miesto aikštėje vykta pasiruošimas gegužės 9 –ąjai. Jaunuoliai su „gimnastiorkėmis“ repetuoja kažkokį pasirodymą. Miestas didesnis, tai pasiruošimo mastas irgi didesnis. Aikštė išpuošta vėliavomis.

Stovint aikštės viduryje, galima apžvelgti nemažai miesto įžymybių. Abiejuose šonuose kultiniai pastatai. Aikštė atsiremia į buvusius turtingųjų amatininkų namus.

O priešais žaliuoja skverelis, vedantis prie A. Mickevičiaus muziejaus. Užsukame į jį. Viskas tvarkinga, apsodinta gėlėmis.

Netoliese paminklas kariams su amžinąja ugnimi.

Kiek paėjus - Naugarduko pilies griuvėsiai. Tiksliau vienas bokštas ir belikęs. O kitas, jau dabar atstatytas, tiesiog akis bado. Kažkoks nesusipratimas.

Užtat, priėjus skardį, atsiveria vaizdas į apylinkes.

Greta pilies - piliakalnis, supiltas miesto gyventojų iniciatyva ir pavadintas Nemirtingumo pilkapiu. Subertas iš žemių tų vietų, kuriose A. Mickevičius gyveno emigracijos metu. Pilkapio papėdėje – paminklinis akmuo.

Saulės nuauksintas, mąslioje pozoje sustingęs A. Mickevičiaus paminklas žvelgia į buvusios pilies griuvėsius ir neaišku, kokias godas godoja.
Po truputį judame link nakvynės vietos. Trumpam stabtelime prie Svitiaz ežero. Tačiau šaltas vakaro vėjas greitai sugena į autobusą.

Toliau Zaosės dvarelis –muziejus (įkurtas 1998 m.). Sakoma, kad ten 1798 m. gimė A. Mickevičius. Tačiau yra ir kita gimimo vietos versija. Bevažiuodami juokavome, kad gimdymas prasidėjo vienoje vietoje, o baigėsi kitoje. Kaip ten bebūtų, bet Zaosės dvarelis labai simpatiškas. Pro vartelius patenkame į didelį aptvertą kiemą, apsuptą gėlėmis apsipylusių pievų ir lapuočių medžių. Tolėliau, A. Mickevičiaus laikus menanti liepa.

Vakarinės saulės spinduliuose, tarsi jaukūs katinai, murkso mediniai trobesiai. Pagrindinis namas apsodintas tulpėmis. Nors jei jau žiūrėti autentikos, tai vargu ar Mickevičiaus vaikystės laikais po langais augdavo tulpės. Tačiau vis tiek gražu. Viduryje kiemo veikiantis šulinys. Priešais pagrindinį namą iškilęs dviaukštis svirno pastatas. Antrajame jo aukšte įrengtas A. Mickevičiaus vasaros kambariukas. Šalia pagalbiniai pastatai, ir šaltasis rūsys.

Ateina muziejaus prižiūrėtoja. Pasakoja, kad čia atėjusi tiesiog atsigauna nuo aplink tvyrančios ramybės.
Pasakojama, kad poetas gerai lietuviškai nemokėjo, bet kalbą suprato. Taip ir gaunasi, kad šį žmogų savinasi net trys tautos.

Nakvosime Baranovičiuose. Bet dar pakeliui trumpam stabtelime prie vienos bažnyčios. Nerealaus grožio mozaikos tiesiog byra akyse. Gal, jei būtų viduje, galima būtų išgelbėti, o dabar veikiamas atmosferos pokyčių šis grožis suirs labai greitai.

Pagaliau viešbutis. Įsikuriame- kambarys geras - lovos patogios, švaru. Pro langą atsiveria vaizdas į beribio pločio gatves, kaip tokio dydžio miestui. Tikri prospektai.

Mūsų aukšte sėdi budinti. Kaip seniai tokius dalykus bemačiau. Tik nerėkia kaip anksčiau - : ženčina, mužčina kuda idiote, vitiraite nogi)))

Galvojau,kad įdėsiu vienu kartu, bet pasakojimas gaunasi ilgas, tad laukite antros dalies)))
Medininkai Medininkai Medininkai Medininkai
pasienis pasienis krėva Krėva
Krėva Krėva Krėva Krėva
Krėva Krėva Krėva Krėva
Barūnai Barūnai Barūnai Barūnai
Barūnai Barūnai Barūnai Barūnai
Alšėnai Alšėnai Alšėnai Alšėnai
Alšėnai Alšėnai Alšėnai Alšėnai
Alšėnai Alšėnai Alšėnai Alšėnai
Alšėnai Alšėnai Alšėnai Alšėnai
Alšėnai Alšėnai Lyda Lyda
Lyda Lyda Lyda Lyda
Lyda Lyda Lyda Lyda
neman pakeliui neman neman
neman Naugardukas Naugardukas Naugardukas
Naugardukas Naugardukas Naugardukas Naugardukas
Naugardukas Naugardukas Naugardukas Naugardukas
Naugardukas Naugardukas Naugardukas Naugardukas
Naugardukas Naugardukas Naugardukas Naugardukas
Svitiaz Zaosė Zaosė Zaosė
Zaosė Barūnai Barūnai Barūnai
Barūnai Barūnai Barūnai Barūnai
Barūnai
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.