Kelionės pasakojimai nuotraukos

Apie šį bei tą ir šiek tiek pro Černygovą

Komentarai (4) Spausdinti
Apie šį bei tą ir šiek tiek pro Černygovą

Ukraina 2017, balandis

Bilietus į Kijevą nusipirkome iš anksto. Turime tokią tradiciją – radai tinkamus – pirk. Vienas bilietas pirmyn ir atgal kainavo 120 eurų. Po kelių dienų sulaukėme kvietimo viešnagę pradėti savaite anksčiau, tačiau nuojauta kuždėjo, kad bilietų pasikeist neišdegs. Dėl viso pikto paskambinau į Vestekspressą ir paprašiau, jeigu galima, skrydžio datą paankstinti savaite. Grįžimo bilietai telieka tie patys.

Gavau atsakymą, jog galimybė išskristi į Kijevą savaite anksčiau mums kainuotų po 179 eurus. Įsijungiau internetą ir įsitikinau, jog bilietus pirmyn atgal be jokio vargo ir vėl galime nusipirkti kaip ir pirmąjį kartą – po 120 eurų už kiekvieną. Nurašiau šią žinią Vestekspreso tarnautojui.

Ryte atskrido laiškas: - „Patikrinau, pas mus keitimo kaina nepasikeitė. Jei patys pirksite naujus bilietus, po nupirkimo parašykite mums už kuriuos keleivius turėsim grąžint oro uosto mokesčius. Grąžinus oro uosto mokesčius, grįžimo skrydžiu nebus galima pasinaudoti, nes bilietas vientisas”...

Kas tai, kokia nors nauja, man dar nežinoma silpnaprotystės atmaina?

Su bilietais "cirkai" vyksta dažnai. Gaila, tačiau vis dažniau jų pasitaiko ir uostamiesčio kultūroj. Kadangi ši mūsų kelionė buvo daugiau susijusi su teatru, tai nuo teatro ir pradėsiu, tiksliau – nuo kasmetinių Padėkos kaukių įteikimo Klaipėdoje kuriantiems teatralams. Šiemet į jas pretendavo tikrai gražus būrys aktorių, scenografų, režisierių, talentingų ir vertų. Pasidžiaugiau nominantais: L.Rastokaite, D.Meškausku, K.Kontenyte, M.Urbonu, D.Želviu... Suprantu, kad išrinkti geriausius visada yra sunku, ir visuomet, šiek tiek subjektyvu. Tačiau vis tik turi egzistuoti sveiko proto nubrėžtos ribos.

Pirmieji du laureatai nudžiugino, tačiau visus tiesiog sukrėtė trečiosios kaukės įteikimas publikos nelankomam kolektyvui, „besiprojektuojančiam į didįjį kosmopolitų sukurtą naratyvą“. Juos šefuoja, odes ir liaupses rašo, į visokias premijas ir apdovanojimus siūlo vietos žurnalistė G.Gugevičiūtė. Suprantam, kad su šita grupe ji bendradarbiauja, iš jos gauna šiokius tokius honorarus, tačiau pažintys lieka pažintimis, honorarai honorarais, o padorumas – padorumu.

Padėkos kaukei už viso gyvenimo nuopelnus, buvo nominuota puiki Klaipėdos dramos teatro aktorė, teatro siela, moteris atidavusi save mylimam darbui, miestui ir žmonėms – Jūratė Jankauskaitė. Tačiau ponios G.Gugevičiūtė ir R.Bočiulytė jubiliatę „nurašė“. „Spustelėjo“ meno tarybos narę, neregėjusią nė vieno spektaklio, ir bendromis jėgomis, kaukę išplėšė savo kuruojamam teatrui, už „tokius tai, kažkokius tai alternatyvius pasiekimus“.

Nejau emocinis bukumas yra taip užvaldęs kai kuriuos žmones, kad jau nieko su savimi negalima padaryti? „Be aukštojo neakivaizdinio išsilavinimo dar reikėtų turėti ne žemesnį kaip vidurinį žmoniškumą ir bent pradinį padorumą“ – kažkas pasakė.

Po iškilmių, vienas „Vakarų ekspreso“ žurnalistas taip pat neiškentė:

- „Klaipėda provincialėja“,- tarstelėjo.

Teiginys, manyčiau, perdėm korektiškas. Klaipėda marginalėja, būtų kur kas tiksliau. Kai apie teatrą rašantys žmonės, be savo paribių nieko daugiau nenorintys matyti, griebiasi įtakoti ir valdyt – apie kultūrą nebeišeina kalbėti apskritai.



Laukimas ir kelias



Atskridom į Boryspolį, šešias valandas turėjome laukti autobuso turinčio mus pristatyti į Černygovą. Tai, trokšdami paįvairinti laiką, taksi nukakom į miesto centrą, susėdom už stalo paprastoje, tačiau į restorano statusą pretenduojančioje kavinėje, užsisakėme ukrainietiškų barščių, charčio, Vytas – troškintą avieną, aš – forelę grybų padaže. Viskas buvo labai skanu, tačiau forelė būtų buvusi dar gardesnė, jei kaina būtų buvusi tokia, kokią regėjau meniu. Net neįtariau, kad ją gali stipriai pakoreguoti mano žuvytės svoris. Neatkreipiau dėmesio, jog ten buvo parašyta 100 gramų, o ne porcijos kaina. Paskui, jau kitoje kavinėje, valgėme senąjį skanųjį plombyrą šokolado apvalkale, tortą, ir gėrėme stiprią kavą.

Sutrumpinę laiką pajudėjom Černygovo link. Pasiekę Kijevo pakraščius, pasukom link nacionalinio Zalisijos parko, vos jį privažiavę krypom į Semipolkus, autostrada pasiekėme Privitnę, toliau vairavom link Sirajaus, Jarkivo, Harbuzino, pasiekę Harbuziną pasukom į Seredynką. Gyvenvietės pakraštyje pamačiau aukštą tarybinių laikų vandens bokštą, na tokį, kaip ir pas mus, praplatėjusį viršuje, su kopėčiomis. Ant vandens bako, per visą jo perimetrą, gandras buvo susikrovęs sau lizdą. Įdomu, kelių metrų jis pločio, galvojau - keturių, penkių, aštuonių? Kad lizdas kėpso bokšto viršuje, anokia čia staigmena, tačiau sudomino jo dydis. Tikriausiai, anksčiau ar vėliau, kam nors toptels galvon, įrašyti jį į Gineso rekordų knygą.

Į Černygovą įriedėjome temstant, Ukrainos nusipelniusio meno veikėjo Volodimiro Smotritelio spektaklio pamatyt nesuspėjom, užtat pataikėm tiesiai į festivalio atidarymo balių. Mes buvome paskutinieji tos dienos svečiai, todėl kaip mat sulaukėme dėmesio, sklidinų taurių ir tostų už atvykimą. Prabėgomis susipažinau su šventės dalyviais: ukrainietis, lenkė, kroatė, rumunė, vokietis, Armėnijos emigrantė Prancūzijoje, baltarusė, aktorius iš Moldovos, ir mes, atvežę klaipėdietę Jolantą. Festivalio meno vadovė Nina Mazur, ekspertų grupė: Rolanas Boninas (Prancūzija), Vasilis Nevolovas (Ukraina), Ido Netaniachu (Izraelis), Alvydas Vizgirda (Lietuva), Anželika Rožka ( Moldova).

Nė vienas nesam pijokai, pasėdėjom truputį, pasisveikinome su senais bičiuliais, susipažinom su naujokais ir į viešbutį. 23 valandą atsirakinau kambario duris. Jis buvo ne per geriausias, nemaloniausia, kad stipriai įšalęs. Nuotaika pasitaisė, kai atradau prie sienos pritvirtintą elektrinį šildytuvą. Teliko įjungti. Ilgai nevakarojom. Labai jau norėjosi čiūčia – liūlia.

Gulėdamas prisiminiau įdomiausią vakaro epizodą – pasišnekėjimą su Ido Netaniachu – Izraelio ministro pirmininko broliu. Vienas festivalio dalyvis suspėjo man pakuždėti, kad Ido atsisakė savo gydytojo rentgenologo darbo praktikos, ir ateityje ruošiasi atsidėti tiktai kūrybai. Ne toks jau dažnas nutikimas valdančiųjų ir turtingųjų pasaulyje. Skaičiau dvi pono I.Netaniachu pjeses, o festivalio organizatorė pažadėjo atsiųsti trečiąją – pačią naujausią.



Desna



Pabudino saulė. Septintą valandą ryto ji švietė tarsi mūsiškė vidurdienį. Kažkur čia pat už medžių tekėjo didžiausia šito regiono upė Desna. Jos ištakos Smolensko aukštumoje. Nuo Briansko Desna pasuka į pietvakarius ir teka Ukrainos teritorija, per Černigovo ir Kijevo sritis. Nuo santakos su Seimu slėnis išsiplečia, upė smarkiai vingiuoja, sudaro senvages. O įteka į Dnieprą šiek tiek į šiaurę nuo Kijevo. Prisiminiau, jog tarybiniais laikais mano kaimynas turėjo diratį, kuris taip pat vadinosi Desna. Tikriausiai, tokius gamino kokia nors netoli nuo šitų vietų buvusi gamykla.

Su Vytu, artimiausiu keliuku, pasukome jos link. Greta mūsų viešbučio, stovėjo dar keli svečius priiminėjantys namai, aukštesni, užimantys kur kas didesnes teritorijas. Priėję Desnos krantą, atradome dar keletą mažesnių viešbutukų, prie kurių šliejosi jaukūs mediniai nameliai - šeimų pamiltos vasaros stovyklavietės. Poilsiautojų dar nedaug, tačiau vieną kitą vis tik sutikome einantį centro link. Vytas pyko ant saulės, kuri čia pasirodydavo, čia vėl slėpdavosi už debesų ir jam vis trukdė fotografuoti. Iš vieno namelio išlindo lieknas aukštas pusplikis vyriškis ir pasuko prie vandens. Nejaugi maudysis, sušukom beveik kartu? Nors ir švietė saulė, pirmosios trys dienos Ukrainoje buvo beveik tokios pat vėsios, kaip ir pas mus. Vyras priėjo krantą, ir net nesulėtinęs žingsnio ėmė bristi vis gilyn į upę. Paskui panėrė, pasirodė virš vandens, dar porą kartų išnyko iš mūsų akiračio, tada išlipo ir nutipeno iš kur buvo atėjęs.



Kroatė



Antrąją festivalio dieną pamatėme puikų vaidinimą. Pirmasis tos dienos spektaklis (lenkų) buvo labai grakštus, be abejonės, profesionalus, tačiau perdėm konceptualus, o tuo pačiu – lengvai nuspėjamas ir aiškus. Antrasis – kroatų spektaklis – prikaustė visų dėmesį nuo pirmos minutės: dundant traukiniui į sceną įėjo aukšta šviesi moteris, dvidešimtųjų praeito amžiaus metų apdaru ir šukuosena, grakšti ir lengva, kažkuo primenanti Merlin Monro, ar kitas pasaulio pamėgtas žvaigždes. Tačiau savo vaidinimo maniera ji nemėgino atrestauruoti prabėgusio laiko. Nei jausmų. Jos buvimas ant pakylos buvo temperamentingas, raiškus, nenuspėjams. Ir šiuolaikiškas.

Ir be galo laisvas. Girdžiu prieštaraujant, jog aktoriui scenoje elgtis laisvai nereikia jokių pastangų. Kad tai nėra joks nuopelnas. Tačiau tikroji laisvė scenoje, iš tiesų, yra sutinkama ne kasdien. Dažniau regime tiktai jos imitaciją, arba siekimą. Vos tik aktorių paprašai vaidinti „laisviau“ - sulauki nemalonių siurprizų. Jis puola „laisvumą“ rodyt, kaip marškinius ar naują kostiumą. Kroatė scenoje buvo laisva kaip žvėris, galėjo po ją vaikščioti tarsi katė, o momentais virsti aršiausia liūte, furija, monstru. Ir buvo puikiai įsisąmonijusi režisieriaus iškeltus jai uždavinius. O gero autoriaus ( Miroslavas Krleža) tekstas, geros vaidintojos lūpose – virto ne žodžių, o minčių lavina, švente žiūrovui, atgaiva.

Ir jokių idiotiškų iš piršto laužtų „koncepsijų“, kurios kaip kokios rūdys jau eilę metų ėda daugelio klaipėdiečių teatrinius sumislinimus. Kai geras aktorius vaidina scenoje, jis pats mums nežinant ir nė neįtariant tampa „koncepsija“ ir dar daugiau kuo – dievybe. Nes šitas darbas yra retas ir vienintelis, ir iš tiesų galintis prilygti dieviškumui. Tačiau aktorius gali prilygt ir menkystai, pastarųjų pavyzdžių mūsų mieste taip pat galima nemažai surasti, o kartais ir ieškoti nereikia , nes jie tarpsta ne kur nors periferijoje, o pačiame miesto centre.

Herojės partneris scenoje gyveno tarsi nevaidindamas, visai nieko neveikdamas, atrodė, tik slankiojo po aikštelę, paduodavo savo moteriai mikrofoną, uždėdavo ant jos pečių gitarą, išnešdavo kokį nors atitarnavusį daigtą, uždėdavo ant galvos skrybėlę ar atsegdavo suknelės sagas... Visa tai jis darė tarsi „nieko nedarydamas“, be šešėlio pastangų. Tačiau iš tiesų jis vaidino kiekvieną minutę, nepaprastai taupiai ir raiškiai, sumaniai, gudriai ir išmintingai. Ir kas svarbiausia - buvo vyru, garbingai reprezentuojančiu savo lytį. Tokių aktorių šiandien nedaug.

Po kiekvieno spektaklio, pirmojo aukšto foje, tik ką atvaidinusius artistus kamantinėdavo žurnalistai. Į klausimą – iš kur šio vakaro herojė imasi įkvėpimo, ji atsakė:

- Iš kasdienos, vyro ir vaikų, iš savo draugų ir bičiulių, praeivių gatvėje, iš veidų geležinkelio stotyse ar oro uostuose, ir žinoma iš pačios teatro prigimties, jo sakralinių vyksmų, šiek tiek iš religijos, ir tradicijų. Ir iš autoriaus duoto siužeto, jeigu jis geras ir įdomus, į repeticijas aš skrendu ant sparnų.

Šiais metais pas mus vyks tradicinis festivalis „Šermukšnis“. Kroatų atvykimas padarytų jį vykusiu ir originaliu. Gaila, tačiau sceninių veikalų, pagal dabartinę rengėjų „koncepsiją“, festivalyje nebus. Aš esu šitos šventės krikštatėvis ir rengėjas, dėl tam tikrų „kazusų“ šiais metais mečiau šį užsiėmimą, tačiau jeigu jį tęsčiau, nė minutės nedvejodamas pakviesčiau kroatus į Lietuvą – Klaipėdą. Gaila, kad mūsų miesto šventė keičia egzistavimo esmę, ir iš buvusio festivalio - „teatrai ant grindinio“ (turėjome mintyje, jog tokiame renginyje dalyvauti gali bet kokios krypties ir stiliaus pasaulio teatras, kuris gali savo kūrybą parodyti lauke) tampa, viso labo, gatvės teatro renginėlių pasirodymu.

Černygovo „Vidlunja“ (išvertus - poskonis) šiais metais pavyko. Prieš mūsų vaidinimą publika buvo pakelta tylos minutei. Iš vakaro prie Donecko žuvo penki Ukrainos kariai, vienas iš jų – černigovietis. Šiaip jau, apie Rusijos ir Ukrainos karą su niekuo nesišnekėjome, tokio pokalbio jie nepradėjo, nieko neklausinėjome ir mes.




Miestas įkurtas 907, magdeburgo teises gavo 1623, šiandien čia gyvena 300 000 gyventojų



Pusryčiaudavome viešbutyje, pietaudavome ir vakarieniaudavome dramos teatre. Nuo teatro ir pradėjome pažintį su Černygovu. Jis stovi pagrindinėje aikštėje. Milžiniška (galima lyginti su Maskvos „Raudonaja“ ar Pekino „Tiananmenio”) aikštė yra ne per daug jauki, tačiau patogi renginių organizatoriams ir valstybinių švenčių paradams. Dramos teatras - taip pat įspūdingo dydžio stalinistinio empyro rūmas, su didele sale, erdviais koridoriais ir vestibiuliais, prižiūrėtas, išpuoselėtas, išklotas kilimais, o menių bei kambarių sienas ir lubas puošia autentiški to paties laikmečio šviestuvai. Didžiausias kabo teatro salės palubėje. Regėdamas tokį milžiną, nejučia pamanai apie katastrofą...

Tiesiai nuo teatro eina platus bulvaras, kuriuo galima nueiti į istorinę miesto teritoriją. Ten stovi kelios šventyklos, dailės ir istorijos muziejai, veši seniausi parkai. Tai įdomiausia Černygovo vieta, jo lopšys, dvasinis, ir jau daugelį šimtmečių, administracinis miesto centras. Didingiausias čia - Spaskio soboras. Ir pats seniausias Rusijoje ir Ukrainoj. Jis buvo pradėtas XI amžiaus trečiajame dešimtmetyje, pirmasis statytojas žinomas kaip Černigovo kunigaikštis Mstislavas.

Soboras įspūdingas, su autentiškų freskų fragmentais, vietomis nudaužytu tinku, kad turistai galėtų pasižiūrėti į bizantiško pastato mūrinimo manierą ir stilių. Jo amžius pakeri. Mintyse lyginau šimtamečius mūsų rūmus su Černygovo, ir nuo tų palyginimų šitas bizantijos šedevras tapo dar dailesnis. Šiuo metu jis įeina į Nacionalinio istorinio draustinio „Senasis Černygovas“ sudėtį ir yra muziejus. Nors ekskursijos vadovas buvo profesionalas, mokslų daktaras, tačiau jo kalboje skambėjo vien „datos“, „dienos“, „valandos“, o pirmą kartą besilankantiems, norisi ir ko nors „šiltesnio“. Sausi faktai ne visada tinkamiausiu būdu reprezentuoja vietovę ar šalį.

Vytas stebėjosi, kodėl vienoje vietoje pristatyta tiek daug kultinių pastatų, buvau priverstas jam priminti, jog kai kuriose šalyse jų matėme dar daugiau. Ekskursijos pabaigai mus nuvedė į Šventosios trejybės vienuolyno kalvos požemius. Vienuoliai čia melsdavosi, gyveno, o numirę būdavo palaidoti specialiai tam reikalui išgręmžtose nišose. Laidojimo ritualas tęsdavosi ne vienerius metus, kol „išbaldavo“ nusidėjusių dvasiškių kaulai.

Kitą dieną švietė kaitresnė saulė, tai plačiaisiais miesto bulvarais vaikščiojome patys. Apsukę didžiulį ratą vėl nužingsniavome į istorinį Černygovą. Dailės muziejus dydžiu ar ekspozicijos didingumu nepribloškė, tačiau apsilankę nesigailėjome. Dviejose salėse eksponuojami XVIII ir XIX amžiaus Europos dailininkų paveikslai, daug kas patiko ir netgi įsidėmėjo.

Paskui užėjome į antikvariatą, įsikalbėjome su jo savininku. Vyras savo karjerą pradėjo vežiodamas monetas ir medalius iš Ukrainos į Lietuvą. Anot jo, kainų skirtumas buvęs toks didelis, kad ta prekyba jam paklojo tvirtą gyvenimo pagrindą. Šiandien jo krautuvėje daugybė senienų, nustebino XIX šimtmečio čekų bižuterija, ji ne tik labai žavinga, bet ir visai nebrangi. O štai to paties amžiaus paveikslai kainuoja daug. Vyras pasakojo, kad prieš dešimtmetį jo šalyje už grašius buvo galima nusipirkti gerų Europoje nutapytų drobių, visokiausių rakandų. Gailėjosi neįsigijęs Aivazovskio, kuris šiandien parduodamas už milžiniškus pinigus. Sakė, kelis daikčiukus pirkęs Amerikoje, kurioje jaunoji karta liovėsi domėtis menu, užtat antikvariniai daiktai čia - pigūs. Parsisiųsdinti prekes iš Amerikos jiems taip pat nebrangu. O štai mums tai kainuoja maždaug 40 procentų prekės ir jos persiuntimo kainos.

Černygove man dar patiko vienas labai paprastas dalykas. Teatro virėjos paruoštas valgis visada buvo ypač skanus, šiek tiek primenantis tarybinių laikų kavinių patiekalus: pūkučiai, kotletukai, šnicelis, bulviniai blynai, kopūstų - morkų ar olivje salotos, gėrimas, kava, arbata, bandelė. Mėginau papriekabiauti, pajusti kokio nors žinomo sintetinio gardiklio prieskonį – neišdegė. Nieko tokio žinomo nepajutau. Gal todėl jis ir buvo toksai mielas? O gal Ukrainoje virėjais dirba profesionalai, o ne savininkų žmonos ir giminės?




Lyg kartu, o iš tiesų kiekvienas sau
arba – didžioji mūsų nelaimė ne alkoholizmas ar migracija, o provincialumas, gimdantis psichologines problemas ir depresiją



Grįžtant lėktuvas buvo kur kas didesnis, nei skrendant į priekį. Nusileidome anksčiau grafike pažymėto laiko. Buvau lengvai apsirengęs, mat išvykstant iš Boryspolio kamavo 23 laipsnių šiluma. Iš salono išėjome į lietų, mobilieji padargai rodė plius 2.

Jolanta iš anksto užsakė vietas mikroautobuse, mašina jau laukė prie senojo oro uosto. Vairuotojas gestu parodė sėstis, mes paklusome ir atsidūrėme labai išmanaus automobilio salone: durys atsidarydavo ir užsidarydavo tik šeimininkui panorus, šimtai lempelių mirgėjo tarsi disneilendas, vyriškas balsas patarinėjo kur sukti, į ką atkreipti dėmesį ir kvepėjo tualetu...

Reikėjo šiek tiek palaukti kitų. Tačiau tas laukimas buvo neilgas, nenusibodo. Už mūsų sutūpė trys moterys parvykusios iš užsienio kurortų, priekyje įsitaisė kuoduotas juodbruvis trisdešimtmetis, su maždaug tokio paties amžiaus įsilinksminusia blondine. Mašina išmaniai užsidarė duris ir tyliai čiūžtelėjom pirmyn. Užnugarinės moterys į mobiliuosius pūtė savo įspūdžius: kaip ir kur gyvenusios, ką valgiusios, ką regėjusios ir ko ne, teiravosi tadukų, mariukų, jadzyčių ir emilyčių sveikatos, vardino lauktuvių pavadinimus, kurie prasidėdavo suknytėmis jadzytėms ir emilytėms, baigdavosi magnečiukais kaimynų tadeliams ir maruliukams.

Mūsų aktorė nuo kelionės pradžios nebuvo akių pakėlusi nuo savo mobiliojo telefono, nepakėlė ir dabar, važiuojant per Vilnių. Gal bent į stotį žvilgtels, - pamaniau,- ar į televizijos bokštą. Nežvilgtelėjo. Vairuotojas įsikišęs į ausį mobiliąją įrangą, paspaudęs gazą puolėsi dar prie dviejų aparatų, į vieną kalbėjo su kažkokia moterimi, į antrąjį – su klientu. Kuoduotas juodbruvis trisdešimtmetis klausėsi bičiulės, kartais mėgindavo įterpti vieną kitą žodį, bet kaip mat jo mintis tarsi banga nuplaudavo jo draugės tirados. Ji kalbėjo, kalbėjo ir vis kikeno. Tas kikenimas mane varė iš proto, buvau bepradedąs aiškinti, jog jaučiuosi kaip Kalkutos turguje, bet Vytas sušnypštė apie kantrybę ir man šakotis neleido.

Nekenčiu ausų kištukų ir niekada nesinaudoju, bet šį kartą vis apie juos pagalvodavau, kaip apie išsigelbėjimą. Merginos balsas buvo šaižus, intonacija aiški, tembras – išgirdęs nepamirši. Panašiai kalbėdavo mūsų kultūros rūmų vairuotojo žmona, atėjusi išsivesti namo, prie stalo užsisėdėjusio savo vyro. Na ta, ačiū dievui, bent jau nesijuokdavo, o šita žviegė po kiekvieno savo sakinio. Taigi, trys moterys už nugaros dalijosi įspūdžiais, vairuotojas priiminėjo užsakymus, arba kalbino kažkur paklaipėdy gyvenančią moterį, o trisdešimtmetė vis šnekėjo ir žviegė. Prašom ant manęs nepykti, aš visiškai nenoriu šitos blondinės kaip nors pažeminti, tačiau žodis „žviegė“, šiuo atveju, yra pats tinkamiausias.

Grįžimas į Lietuvą man kaskart tampa vis problematiškesniu. Labai pasiilgstu savo namų, miesto, tačiau vos tik iš lėktuvo išeinu į apniukusią mūsų padangę, Vilniaus tarptautinio oro uosto „rūmuose“ įveikiu du aukštus „labirintų“ , išgirstu tautiečių šnektą, jumorą, nuo kurio pradeda ėsti rėmuo - manyje prabunda noras išnykt, prapult, prasmegt, neegzistuot. Į galvą vis dažniau beldžiasi vienos, šiandien Lietuvoje užimančios ypač aukštas pareigas, valdininkės mintys, jog mūsų šalis jau seniai pražuvo, o jos teritorijoje gyvena vieni tik „degradai“. Prieš tris metus, išgirdęs šituos žodžius, pakilau iš jos surengtos užstalės, ir išėjau lauk. Šiandien, ko gero, sėdėčiau ir klausyčiausi.

Važiuojant Lietuvos keliais, autastradomis, žiūrint į reklamas, pakelės kavinių žiburius, jaučiuosi europiečiu: vokiečiu, prancūzu, šveicaru... tačiau pasiklausius žmonių ir žiniasklaidos, tas jausmas praeina. Vieno mūsų vaidinimo personažas visiems aiškina jog „pas mus viskas gerai“. Man norisi prieštaraut „netikiu“: nes iš kur tas idiotizmas valdžioje, savivaldybėse, įstaigose kuriose dirbam, mokyklose? Net pasiryžę gerą darbą padaryti, apdovanoti ar pagirti, kažkodėl tesugebame tik pasityčiot. Tarybiniai laikai tikrai buvo kombinatorių, greitai besisukančių apie savo ašį žmonių laikai. Šiandien - trokštančių žūt būt įtakoti ir valdyti, pasirodyti, pasipuikuoti, išsireklamuoti, išsikalinėti, išsiaukštinti...

Žviegianti beprotė automobilyje nenutilo, ir dabar savo juodbruviui aiškino, kaip stipriai ji nekenčia lietuviško maisto, dievina Viduržemio jūros dietą, vieno kąsnio sumuštinių užstales, chiromantijos mokslą (???), ir svajoja apie vestuves, kuriose linksminsis jai pavydinčios bendradarbės, o šalia moliuskų, krevečių ir brinzos prikrautų lėkščių, stovės operos ir baleto teatro solistas V.Juozapavičius ir susirinkusiems svečiams skaldys anekdotus. Klausiau tų marazmų ir svarsčiau – o kuo gi mūsų kultūros „pitijos“ skiriasi nuo šitosios? Ko gero niekuo, tik moka geriau apsimetinėti.

Nuo Kauno važiavome 145 kilometrų per val. greičiu. Vairuotojas padėjo į šalį savo mobiliakus, tačiau žvygaujanti blondinė nenutilo. Prie Raseinių kelio jos draugas išlipo. Iš kalbų supratau, kad ji taip pat raseiniškė, šiandien gyvenanti uostamiestyje.

Jei dar kokį šimtą kilometrų pabūčiau kartu, „suraseinėčiau“ ir aš, - pagalvojau, ko gero tikrai „suraseinėčiau“.

Atvirai kalbant, tokios blondinės manęs seniai nebestebina. Šimtus panašių galima sutikti bet kurioje pasaulio vietoje. O štai „kreivai“ besielgiantys kultūros žmonės – glumina. Šiandien jie pasikeitę neatpažįstamai: puikiai perpratę kapitalistinės mašinos judėjimo principus, tapo agresyviais, ginančiais savo provincialumą tarsi vertybę, kiekvienas sau, kiekvienas už save, atrodo, einame visi kartu, tačiau iš tiesų kožnas žingsniuojame kas kur. Vyksta totalus tautos išsivaikščiojimas, visomis įmanomomis prasmėmis. Čia ne pesimistinis finalas, o tik ką į namus sugrįžusio piliečio, ne visai optimistiški pagalvojimai.

P.S. Apie pačią kelionę čia "ne prūdai", kitą kart pasitaisysiu.
Černygovo vizitinė kortelė Mūsų oro uostas - nuotraukoj - neblogas Černygovo krautuvėse Ukraina
Ukraina Ukraina Ukraina Galvą svaiginantis bokštas
Ukraina Ukraina Ukraina Festivalio teatras
Ukraina Ukraina Ukraina Černygovo Aivazovskis
Ukraina Ukraina Ukraina Ukraina
Ukraina Ukraina Ukraina Turguje
Ukraina Ukraina Ukraina Ukraina
Ukraina Ukraina Ukraina Ukraina
Ukraina Ukraina Ukraina Ukraina
Ukraina Ukraina Ukraina Ukraina
Ukraina Ukraina Ukraina Ukraina
Ukraina Ukraina Ukraina Ukraina
Ukraina O, kaipgi be..?
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.