Vasarą ilsintis Lietuvos pajūryje verta bent vieną dieną paskirti kelionei Pajūrio regioniniu parku, kuris nusidriekęs palei jūrą tarp Klaipėdos ir Palangos.
Savo maršrutą pradedame Klaipėdos centre, iš kur Herkaus Manto gatve patraukiame link Melnragės. Šią atkarpą jungia puikiai sutvarkytas dviračių takas. Du priekaištai šiai atkarpai – tai statūs laiptai po geležinkelio viaduku bei, ne visiškai tvarkingai gatvių ir šaligatvių sankirtoje nuleisti borteliai.
Pirmas pakeliui sutinkamas lankytinas objektas - Klaipėdos universiteto miestelis (H.Manto gatvė 84), kurį sudaro daugybė dailių, raudonų plytų pastatų. Iki 1993 metų šioje vietoje buvo įsikūręs karinis miestelis ir tuomet teritorija labiau panašėjo į dykvietę su apgriuvusiais pastatais. Dabar vaizdas pasikeitęs iš esmės. Istoriniai pastatai atrestauruoti, aplinka sutvarkyta. Tai patraukli mokslo ir studijų vieta į kurią smagu ir šiaip užsukti pasidairyti, mat miestelis turi net šešis architektūros paminklus, prie kurių žada netrukis prisijungti ir septintas – mat baigiamas retauruoti buvęs sandėlys.
Važiuodami toliau tiesiai, netrukus po kaire puse privažiuosime senas Vokiečių karių kapines. Naujai klojamas, 10-tu numeriu pažymėtas dviračių takas netrukus nuvingiuos per jį, link Girulių. Kol kas tenka važiuoti kapinių pašone.
Klaipėdos vokiečių karių kapinės yra bendros per I ir II Pasaulinį karą Lietuvoje žuvusiems vokiečių kariams. Šių kapinių priežiūrą ir išsaugojimą remia tautinės sąjungos nariai, gal todėl čia, kaip reta mažumų kapinėms Lietuvoje - viskas prižiūrėta ir gražiai sutvarkyta.
Toliau, naujai nutiestas dviračių takas veda per Girulių mišką link jūros. Nenorėdami išklysti iš jo, važiuokite Vasarotojų gatve iki geležinkelio pervažos. Kirskite ją ir tuomet Stoties gatve bei Kukuliškių mišku nutiesta dviračių trasa važiuojate iki sankryžos su pagrindiniu keliu. Taip atsidursite Pajūrio regioniniame parke, visai šalia Olandų kepurės. Takas sumarkiruotas, todėl jį lengvai rasite.
Tuo tarpu, mes laikinai išklystame iš 10 numeriu pažymėtos trasos ir pasukame link Melnragės.
Pastaba: sugrįžti į trasą galima tiek Giruliuose (pakilus į statų kalną) arba prie posūkio link Olandų kepurės.
* * *
Melnragė – tai šiaurinė Klaipėdos dalis, mėgstama klaipėdiečių trumpalaikio poilsio vieta. Kurortine zona pripažintą gyvenvietę supa Baltijos jūra, o iš rytinės pusės - Melnragės miškas. Vietovės pavadinimas kilęs iš latvių kalbos žodžio melnais – juodas, ragas – įprastas sausumos kyšulio pavadinimas Kuršių mariose ir Baltijos jūros pakrantėje. Manoma, kad mišku apaugusi pakrantė iš jūros žvelgiant atrodė tamsi, todėl vietovėje gyvenę kuršiai, ją pavadino "Juoduoju ragu".
Melnragės pajūryje XIX amžiaus viduryje stovėjo vokiečių įrengta laivų gelbėjimo stotis. Deja, ji neišliko. Panašiu metu susikūrė dabartinė II-oji Melnragė.
Vos įvažiavę į Melnragę ir pasukę pagrindiniu keliu į kairę link jūros, netrukus privažiuojame Klaipėdos šiaurinį molą. Šioje įdomioje, urbanizuotoje vietoje vietoje Kuršių marios įteka į Baltijos jūrą.
Klaipėdos šiaurinis molas – puiki vietelė palydėti išplaukiančius ar pasitikti parplaukiančius laivus. Ir šiaip, čia visada malonu pasėdėti bei tiesiog pasigėrėti jūros panorama ir ant molo svajonių laimikio tykančiais žvejais.
Nors aplink molą visur kabo užrašai, kad ant akmenų vaikščioti pavojinga, tačiau jų mažai, kas paiso. Kiekvieną kartą čia atvykę rasite daugybę molo akmenis nusėdusių žvejų. Bebaimiai žūklautojai, nepaisydami jokių perspėjančių ženklų, lyg kalnų ožiai šokinėdami nuo bangolaužio akmens ant akmens rizikuodami savo gyvybėmis. Pabandžiau surizikuoti ir aš, bet vos atsistojusi ant pirmos betoninės platformos, tuoj pat pasukau atgal, supratusi, kad šis užsiėmimas tikrai ne man.
Jei pučia stipresnis vėjas, prie šiaurinio molo mėgsta rinktis kaituotojai, o jei – nestiprus - šioje vietoje žvejai mėgsta išmesti tinklus. Po audrų dažnai galite išvysti ir gintaro rinkėjus bei juos apspitusių bobučių pulkus, besikapstančių tarp išmestų žolių ir to ką gintaro rinkėjai paliko.
Vaikščiodami šiauriniu molu, taip pat aplankysite paminklą legendiniam jūrų skautų laivui „Budžiui“. Šis paminklas žymi garsaus laivo žuvimo vietą ir jį sudaro atminimo lenta bei inkaras.
Budys – tai prieš 80 metų pirmą kartą per jūrą skriejantis sportinis laivas su lietuviška vėliava, lietuvišku pavadinimu ir lietuviška įgula. Pagal kai kuriuos išlikusius duomenis tai buvo ąžuolinio korpuso, 14,5 m ilgio ir 4,3 m pločio laivas, turėjęs 20 arklio jėgų variklį. Jo gramzda – 1,75 m , burių plotas apie 75 kv. metrų, vandentalpa iki 20 tonų. Taigi tai buvo gana rimtas laivas. 1926 metų spalio 1-mą dieną Budys išsiruošė į pirmąją tolimesnę kelionę jūra – iki Liepojos ir ši data iki šiol laikoma Lietuvos jūrinio buriavimo pradžia. Gaila, kad jūros romantikų pamėgta jachta palyginti neilgai tarnavo uostamiesčio buriuotojams. 1933 metų liepos 15 dieną ji vėl išsirengė į Liepoją. Tuomet pūtė pietvakarių vėjas, srovė buvo iš jūros, kuri dar nebuvo nurimusi po audros. Kadangi jachtai reikėjo plaukti prieš vėją ir prieš srovę, ją kurį laiką tempė uosto vilkikas “Perkūnas”. Paleido dar nepriplaukus molų galo. Tuo metu, “Budys” jau buvo iškėlęs bures ir laviruodamas darė posūkį, kuris nepasisekė. “Budį” trenkė į šiaurinį molą. Akies mirksniu laivas sudužo į skeveldras. Kartu su laivu žuvo dar trys įgulso nariai, nepaklusę kapitonui ir dar prieš laivui sudūžtant iššokę į jūros bangas. “Budžio” ir trijų įgulos narių žūtį skaudžiai pergyveno visi, kas tik prijautė buriavimui. Jo atminimui ir buvo pastatytas šis paminklas.
Melnragėje taip pat yra įrengti paplūdimiai. Prieš porą metų juose net plevėsavo Mėlynoji vėliava, žyminti aukštą paplūdimio kokybę. Deja, šį kart jos nebematyti. O ir Melnragės paplūdimio smėlį vis labiau pakeičia nemalonus ir pilkas žvyras. Kur kas malonesnis puraus smėlio paplūdimys prasideda tik prie 2-osios Melnragės.
* * *
Kelionę iš Melnragės II, tęsiame link Girulių.
Giruliai – tai, dar viena šiaurinė Klaipėdos miesto dalis, įsikūrusi ant aukštos kopos, prie Baltijos jūros. Girulių pavadinimas, kaip spėjama, yra asmenvardinės kilmės, nuo pavardės Girulis daugiskaitos. Vokiečiai vietovę vadino Försterei (vok. „girininkija“), kas yra savotiškas Girulio pavardės vertinys.
Dabartinę Girulių gyvenvietę iš visų pusių supa miškai. Čia įsteigtas botaninis-zoologinis draustinis. Vis aktyviau Giruliuose bandoma plėtoti turizmą, poilsinį verslą. Gyvenvietėje rasite įsikūrusias kelias poilsiavietes ir stovyklavietes, o taip pat 2009 metais čia buvo atidarytas, kol kas vienintelis Klaipėdos kempingas. Per Girulius driekiasi pažintinis Pajūrio regioninio parko dviračių maršrutas, jungiantis Klaipėdą su Palanga, todėl verta žinoti, ką įdomaus čia galite pamatyti.
Giruliuose stovi 200 metrų aukščio Klaipėdos radijo ir televizijos bokštas, pastatytas 1961 metais. Iš jo iki šiol retransliuojamos radijo stotys ir Lietuvos televizija, teikiamos bevielio interneto paslaugos. Pajūryje aplink Girulius yra išlikusi priklausomybės Vokietijai laikais statyta Antrojo pasaulinio karo pakrančių apsaugos baterija, dar kitaip vadinama Girulių dotais. Tai karo gynybiniai įtvirtinimai, skirti Baltijos jūros pakrančių apsaugai. Šiuo metu pakrančių apsaugos baterijos kompleksą sudaro 3 dotai, iš kurių didžiausiojo plotas siekia 500 m².
Nepraleiskite galimybės aplankyti Juodąją tvirtovę, dar vadinamą Memel Nord, stovinčią Kukuliškių kaime tarp Girulių ir Karklės.
Netoli Girulių taip pat galite aplankyti Kalotės kaimą, įsikūrusį prie to paties pavadinimo ežero. Seniau Kalotėje stovėjo nemenkas dvaras, bet sovietmečiu jis buvo paverstas gamybiniu centru, o vėliau ir visai sunaikintas. Archeologai Kalotėje yra aptikę senovės gyvenvietės likučius.
* * *
Nuo Girulių iki Senosios Palangos tęsiasi Pajūrio regioninis parkas – valstybės saugoma teritorija, kurioje saugomas pajūrio kraštovaizdis, gamtos ir kultūros paveldo vertybės. Per visą parką nutiesta dviračių trasa skirta keliautojus su šiomis vertybėmis supažindinti.
Bene labiausiai neįtikėtina Pajūrio regioninio parko vieta – molinga jūros pakrantės atodanga - Olando kepurė yra įsitaisiusi šalia Karklės. Šios vietos tiesiog negalite pravažiuoti - ją privalote aplankyti. 
Garsusis Olando kepurės skardis siekia 24,4 m aukštį. Lietuvos pajūriui – tai visiškai neįprastas reginys. Čia pat prasideda Litorinos pažintinis takas. Taip vadinama viena iš Baltijos jūros vystymosi stadijų. Daugmaž prieš 7,5 tūkst. metų, kai čia tyvuliavo Litorinos jūra, vandens lygis buvęs gerokai aukštesnis. Į pietus ir į šiaurę nuo Olandų kepurės eina status senovinis Litorinos jūros kranto šlaitas, kuriuo keliaujant apie visas vietovės įdomybes papasakoja sustatyti informaciniai stendai. Tačiau Litorinos pažintinis takas labiau pritaikytas keliaujantiems pėsčiomis ir dviračius geriau palikti prirakintus prie stovų.
* * *
Grįžę į pagrindinį kelią ir pasukę į kairę, netrukus privažiuojame Karklės kaimą.
Karklė – tai etnografinis Klaipėdos rajono kaimas, esantis vos už 5 km. į Šiaurę nuo Girulių. Etnokultūrinis Karklės draustinis buvo įkurtas, kad išsaugoti šiam kraštui būdingus architektūros bruožus.
Karklė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1253 metų, kuomet Karaliaučius – Ryga kelio atkarpose pakelėse buvo pradėtos kurti karčiamos, neretai tapdavusios prekybos centrais. XVI amžiuje Karklė buvo viena didžiausių gyvenviečių krašte. Karklėje iki šiol galite pasigėrėti išlikusiomis senomis sodybomis, aplankyti senas kuršių kapinaites. Yra įsikūrusi vaikų stovykla ir turizmo centras „Žiogelis“. Jo kavinėje galite papietauti. Jauki aplinka. Taip pat Karklėje yra žirgynas, kuriame už atitinkamą mokestį galite pajodinėti su arkliais.
Karklės paplūdimys visai ne smėlėtas. Akmenuotas – kokio nesame įpratę matyti Lietuvoje.
Karklės kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio 1954 metais atiteko kariškiams, čia buvo įsteigtas sovietų armijos poligonas. To pasekoje visos senosios sodybos ir Karklės bažnyčia buvo sunaikintos, gyventojai iškeldinti. Karklės bažnyčios griuvėsius aplankysite pakeliui.
Už 2 kilometrų privažiuojame Plazės ežerą su poilsio aikštele ir paukščių stebėjimo nameliu. 
Plazės ežeras ypatingas tuo, kad yra arčiausiai jūros tyvuliuojantis ežeras. Iš bokštelio, akies krašteliu, toli horizonte galima išvysti siaurą Baltijos jūros ruožą. Ežere galima pastebėti gausybę laukinių paukščių.
Šioje pačioje vietoje prasideda Plazės gamtinis rezervatas, kuris tęsiasi iki pat Nemirsetos ir per kurį driekiasi mūsų dviračių takas.
Pakeliui pravažiuojame Šaipių kaimą, kur šiuo metu yra įsikūrusios negausios Lietuvos kariuomenės pajėgos.
Nemirsetos kraštovaizdžio draustinyje pastatyta apžvalgos aikštelė, iš kurios matosi senovinės Litorinos jūros tyvuliavusios prieš 8 tūkst. metų, kranto fragmentas. Šioje vietoje būtinai sustokite. Vietovę supantis kraštovaizdis - ypatingai gražus. Verta juo bent minutę pasigėrėti.
Nemirsetoje taip pat galima aplankyti išlikusią Nemirsetos laivų gelbėjimo stotį. Nieko labai įpatingo, bet užsukti vis vien įdomu. 
Gražus, erdvus ir tuščias Nemirsetos paplūdimys. Smagu čia išsimaudyti, prieš pasineriant į siautulingą Palangos šurmulį.
Toliau naujai asfaltuotas dviračių takas nuveda keliautojus link Palangos. Šiosios pristatyti tikriausiai niekam nereikia – tai populiariausias respublikinės reikšmės kurortas. O svarbiausias Palangos lankytinas vietas, esu seniau aprašiusi štai čia: Ką įdomaus pamatyti Palangoje.
Jei negasdina žmonių masės – pravažiuokite Basanavičiaus gatve, pasivaikščiokite ant Palangos tilto. Po tokios kelionės saulę ant jo gera palydėti.
