Zimbabvė: didysis ir ne tokia

Manantys, kad šio pasakojimo pavadinime įsivėlė klaida – manykite iš naujo. Zimbabvė, originaliai „Dzimba hewe“, šona kalba reiškia „akmeninis namas“ arba „gerbiamas namas“. Ir tas „namas“, tiksliau – akmeninių statinių rinkinys, egzistuoja Masvingo miesto apylinkėse, Pietų Zimbabvėje. Bet apie tai vėliau.

Vizitą į šalį pradedame kaip priklauso – nuo sostinės. Hararės oro uostas nepaprastai kontrastuoja su viešojoje erdvėje apie šią šalį egzistuojančiais stereotipais. Didelis, erdvus, švarus, net vizas išduodantys pareigūnai (mandagūs ir besišypsantys pareigūnai, alio, Vilniaus oro uosto pasieniečiai!) sėdi didžiulėje atviroje erdvėje, moderniai atrodančiuose „lizduose“. Tikrai nesinori tikėti, kad atvykome į vieną skurdžiausių ir vieną blogiausiai valdomų ir taip neturtingiausio žemyno šalių. Viza – už 45 JAV dolerių gaunamas geltonas lipdukas į pasą, kuris suteikia teisę šios šalies sieną kirsti neribotą skaičių kartų per mėnesį. Atrodo visai neblogai, ypač turint omenyje, kad norint pilnai pasigėrėti Zambezės kriokliais, daugkartinė viza yra būtina.

Apsigyvenimui išbandome AirBnB, prieš tai susitarę, jog mūsų šeimininkė pasiims mus iš oro uosto. Taktika pasiteisina ir už tą pačią pseudo taksi kainą gauname dar ir ekskursiją pusėtinu mersedesu po sostinės centrą, pravažiavimą pro vidutiniško lietuviško miesto mikrorajono dydžio plotą užimančius aukšta tvora aptvertus prezidento rūmus (neduok die, apsauga pamatys, kad juos fotografuoji – gali nušauti. Nenoriu tuo tikėti, bet nesuvaidintas siaubas šeimininkės akyse priverčia persigalvoti) ir pagalbą ieškant svarbiausio dalyko šioje šalyje – pinigus išduodančio bankomato.

Hararės centras pasirodo esantis visai panašiu į padorų didmiestį. Plačios gatvės, gražus britų kolonijinio stiliaus ir naujesnės architektūros derinys, daug automobilių. Itin efektingai atrodo centrinio banko pastatas – išsiskiriantis dangoraižis, gražiai dekoruotas tuo, ką galima pavadinti nacionaliniais ornamentais. Iš toli atrodo tikrai įspūdingai. Gerai atrodytų ir iš arčiau, jei ne prišiukšlintos gatvės, užpildytos keistu – vienų – tvarkingai ir gražiai, kitų – skurdžiai apsirengusių vietinių mišiniu. Kamštyje mašiną apspinta keli visokio šlamšto pardavėjai, kurie net ir nieko nepardavę, bendrauja visai maloniai.

Vietiniai ne itin žavisi savo miesto architektūra – į mano mėginimus suregzti komplimentą stiliui, mūsų šeimininkė atsako komentaru, kad be architektūros ten nieko daugiau nėra – nei gebėjimo valdyti valstybės pinigus, nei pačių pinigų.

Ir išties, 2017 metų pradžioje Zimbabvėje nėra pinigų. Tikrąja to žodžio prasme. Bankomatai, pavyzdžiui, išduoda ne daugiau kaip po 70, kai kurie – ne daugiau kaip 60 ar net – 50 JAV dolerių. Tokių, išduodančių pinigus, maždaug kas ketvirtas. Kituose pinigų paprasčiausiai nėra. Užtai ties kiekvienu budi apsauginis. Tikrąja to žodžio prasme – sėdi ir saugo senoje įmontuotą bankomatą. Groteskiškiausiai tai atrodė Victoria falls miesto centre vėlyvą vakarą, kai tik bankomatų ir kelių parduotuvių vitrinų apšviestoje pėsčiųjų gatvėje, kiekvieno, kas gerą tuziną metrų įsikūrusio bankomato apsauginio, klausinėjau kuriame iš bankomatų galima rasti pinigų.

Kontaktas su ties bankomatu sutiktais vietiniais plėtojosi pagal tą pačią schemą: jau Hararėje, ties pirmu bankomatu apsikeičiu žvilgsniais su to paties iš bankomato norinčia pagyvenusia baltaode dama, akivaizdžiai vietine. Po nesėkmingų bandymų ji lyg ir prisimena, kad gretimame prekybos centre analogiškas įrenginys lyg ir veikė. Ir kas keisčiausia – sėdę į skirtingus automobilius ties jos nupasakotu bankomatu susitikome gal po dešimties minučių.

Tas pats kartojasi ir kitur. Kortelės priimamos, bet pirmenybė teikiama gryniesiems. Iš grynųjų, nepaisant vienodo kurso, pirmenybė teikiama JAV doleriams, o ne vietinei valiutai. Iki šiol stovi akyse vaizdas, kai atsiskaitant pamačiusi, kad pas mane lieka JAV dolerių, vietinė itin energingai pradėjo prašyti sumokėti jais.

Tie, kas tikisi tapti milijardieriais, neįdėdami jokių pastangų, pavėlavo apsilankyti Zimbabvėje. 2015 metais hiperinfliacija (vien 2008 m. viduryje siekusi 79 mlrd. procentų į mėnesį) buvo suvaldyta, paskelbus kad 10 milijardų Zimbabvės dolerių yra prilyginami vienam JAV dolerių ir leido naudoti JAV dolerį kaip atsiskaitymo priemonę. Kartu, JAV doleris netapo vienintele šalies valiuta. Lygiagrečiai su juo, santykiu 1:1 cirkuliuoja ir nuo 2016 m. leidžiami vietiniai piniginiai ženklai – bondai. Juokingoji dalis yra ta, kad iš esmės visi bondai yra 2 dolerių nominalo. Net ir turėdami omenyje, kad Lietuvoje kainos yra aukštesnės nei Zimbabvėje, pamėginkite savo piniginės turinį konvertuoti į 2 eurų banknotus ir suprasite, kad juokinga bus ne ilgai. Paskui bus absurdiška žiūrėti į šviesiai salotinę masę piniginėje. Tiesa, yra išleisti ir 5 dolerių vertės, violetinės spalvos bondai, bet juos mačiau tik plakate viename banke. Lygiagrečiai cirkuliuojantys JAV doleriai, pagal Pareto dėsnį, greitai išnyksta iš apyvartos. Iki tiek greitai, kad už 100 dolerių banknotą yra mokama iki 102 dolerių. Smulkiais pinigais. O Zimbabvės bondais galima gauti net ir daugiau.

Tai, kad su šalies ekonomika ne viskas tvarkoje, liudija ir kiti, dar egzotiškesni požymiai. Pavyzdžiui, telefono sąskaitų papildymai pardavinėjami po 1 dolerį. Tiesiog daugiau daugeliui pirkėjų nėra patogu – ne visi nuolat turi tiek daug grynų. Užtai pardavėjų, pasidabinusių spalvotomis liemenėmis – daugiau nei reikia. Arba tai, kad autobusų stotyse yra kioskai, kuriuose už pinigus, beje – kainos nurodomos Pietų Afrikos randais, krauna telefonus…

Kitą vertus, nėra viskas taip jau blogai – pavyzdžiui vakare išėjome iš jau užsidarinėjančios parduotuvės. Šalia jos stovi pikapas, pusiau prikrautas gražių šviežių kalafiorų. Veiksmas, primenu, vyksta ne taip daug laiko praėjus po garsiojo kalafiorų skandalo Lietuvoje. Kažkaip kilo mintis paklausti nuobodžiaujančio vairuotojo – o kiek kainuoja. Atsakymas sužavėjo – nieko. Pasirodo jis juos atvežė. Parduotuvė pasiėmė kiek jai reikėjo, o su likusiais – daryk ką nori. Imkit, praeiviai, ir vaišinkitės! Net nemėgino parduoti ar paimti pinigų.

Šalies ekonomikos centro pavadinimas nuteikia nejaukiai. Bulawayo, išvertus reikškia „žudynių laukas“. Čia, gražiose Matalbelelando lygumose, prieš gerą pusantro amžiaus- 1840 m., vienas vietinis karaliukas išžudė visą kito karaliuko kariuomenę. Taip vietovė ir gavo savo tikrai nenusipelnytą pavadinimą. Pats miestas atrodo neblogai – matosi, kad kolonizatoriai jį planavo tikrai rimtai, o juos pakeitęs kolonistų Pietų Rodezijos režimas – rimtai jį ir plėtojo. Plačios alėjos, apsodintos plačialapiais vietiniais medžiais, teikia gaivų pavėsį, namai primena JAV laukinius vakarus ar užpraeito amžiaus pabaigos Australijos architektūrą. Mieste likę ženklai su atstumu iki Keiptauno ir Kairo primena apie laikus, kai jis buvo pusiaukelės taškas keliaujant po britų Rytų Afriką. Be to, Bulavayo, šiek tiek už miesto, randame nuostabų restoraną – kažkada buvusį kolonistų užmiesčio namą, ne tik puikiai išsaugotą (ko vertas vien praėjusio amžiaus pradžios vonios kambarys), kurios šeimininkai sugeba tobulai suderinti vietinius augalus ir britų parkų stilių bei vietinę ir britų virtuves.

Netoli nuo Bulavayo yra ko gero pagrindinė civilizacinė Pietų Afrikos atrakcija – Didysis Zimbabvė. Pagrindine ir civilizacine ji vadintina todėl, kad kaip tik šiame regione yra rasti ir vienos seniausių homo sapiens protėvių liekanų. Kitą vertus, vietos gyventojai ir jų karaliukai tik apie XV a. sugebėjo pastatyti pirmuosius akmeninius statinius.

Beje, klausantis apie Afrikos „karalių“ ir „karalysčių“ istorijas ima didelis pyktis dėl mūsų istorikų – savo beveik milijono kvadratinių kilometrų imperiją vadiname didžiąją kunigaikštyste, nes neva, kažkas turėjo monopolinę teisę valdovus vadinti karaliais. Sutikus tokius bumblauskus taip ir norisi paklausti – o kas išdavė karaliavimo popierius bantų ir šonos tautelių karaliams? Gal visgi reiktų mūsų tautai kokią dieną suaugti ir suvokti, kad karaliumi save vadinęs ir taip Romos (ar Avinjono – tais laikais krikščionių bažnyčia dėjo visas pastangas save sukompromituoti ne tik vykdydama į dabartinę karo nusikaltimo kategoriją patenkančius kryžiaus karus, bet ir bandydama suvokti kuris iš vienu metu veikusių iki trijų popiežių ją valdo) vadintas Gediminas ar Algirdas ir turi būti vadinamas bent jau karaliumi, jei jau tokiu vadiname kaimų konglomerato – Svazilendo valdovą.

Bet grįžkime į Afriką. Didysis Zimbavė yra didžiausias akmeninis statinys į pietus nuo Sacharos. Britų kolonizatoriai nenorėjo pripažinti, kad tokią konstrukciją galėjo sukurti juodaodžiai, todėl tiek neskubėjo jo reklamuoti, tiek ir skelbė visokias teorijas, kad tokį pastatą sukūrė iš viduramžių gerai žinoma mistinė presbiterio Jono karalystė. Atitinkamai, juodaodžiams kovotojams už nepriklausomybę, Didysis Zimbabvė tapo nacionalinio tokio pasididžiavimo simboliu, kad jo vardu 1980 m. pervadino ir visą Pietų Rodeziją.

Vietovė yra ganėtinai nuošali, todėl ją geriausiai pasiekti vietinio transporto fenomeno pagalba. M‘šika-m‘šika yra toks savotiškas taksi, kai į septynvietį miniveną greta vairuotojo yra supresuojama apie dešimtį keleivių. Šalia vairuotojo sėdasi dviese. Gale – keturiese ar penkiese. Ir visai gale, ant atlenkiamų sėdynių – dar trys. Prisirinkęs pilną mašiną vairuotojas pasileidžia apie 120-140 km/h greičiu. Visas šis nervus virpinantis malonumas kainuoja porą dolerių ir baigiasi laukų viduryje, kur už kilometro kelionės per vietinį miškelį atsiveria nacionalinis šalies simbolis.

Didysis Zimbabvė atrodo neblogai – virš poros šimtų metrų aukščio kalnas, sustiprintas įvairiomis akmeninėmis sienomis, o apačioje daugybės skirtingo dydžio akmeninių trobelių liekanos. Anot tyrinėtojų, ant kalno gyveno vietinis karalius, o apačioje – jo žmonos. Apie pora šimtų. Pirmoji ir pagrindinė žmona gyveno Didžiąjame Aptvare (angl. the Great Enclosure) – kreivų, apie dešimties metrų aukščio sienų apsuptame netaisyklingos formos garde. Jo viduje – beprasmis bokštas – įdomus statinys, kuris visgi neatrodo, kad turėjo konkrečią paskirtį. Tačiau vėliau tapo nacionaliniu simboliu ir jo pagrindu yra sumaketuota daug bokšto formos objektų, įskaitant Hararės oro uosto terminalą puošiantį bokštą.

Ant kalno gyvenęs karalius buvo aptikęs įdomų gamtinį fenomeną – nedidelę olą, kurioje ištartas garsas gerai girdėjosi visame slėnyje. Sakoma, kad ta ola buvo naudojama kaip savotiškas vienakryptis telefonas – pasikviesti norimai žmonai. Tikrai praktiškas dalykas, kai turi jų apie du šimtus ir ramybės nuo visų ieškai ant kalno.

Nedidelis muziejus irgi pasirodo verta dėmesio – kažko labai naujo nesužinom, nors jame galima rasti įdomių eksponatų tiek apie Didžiojo Zimbabvės statybą ir gyvenimą, tiek kulto įrankių – visokių dievybių statulų, tiek ir vietinio erotinio meno, ar greičiau – praktikos, pavyzdžių.

Išėjus iš muziejaus toliau liūdina vietinės ekonomikos būklė. Transporto atgal į miestą nėra. Už gero kilometro turistiniu takeliu yra viešbutis. Tuščias. Iš kažkur išlenda draugiškas barmenas, parduoda labai šalto vandens ir nesėkmingai bando parduoti kažko labiau alkoholinio (tiesiog – nesinori), kažką papasakoja apie vietos gyvenimą ir padeda susiorganizuoti viešbučio vairuotoją, kuris mus nuveža atgal jau nebe už m‘šika-m‘šika kainą.

Zimbabvės geležinkelis – dar vienas, atskiro dėmesio nusipelnantis fenomenas. Kaip ir daugelyje didelių ir ne itin turtingų šalių, geležinkelis yra puikus būdas per naktį nukeliauti didesnį atstumą ir sutaupyti už viešbutį. Zimbabvė – chrestomatinis to pavyzdys – keturių su puse šimto kilometrų ir beveik dvylikos valandų kelionė kainuoja dvylika dolerių. Pirma klase! Tai reiškia dvivietę kupe už mane vyresniame vagone, ant kurio langų dar puikuojasi geresnių laikų prisiminimas – monogramos „RR“ – Rhodesia Railways.

Tiesa, jau vagone paaiškėjo, kad tokio prozaiško dalyko kaip patalynė, gauti negalima. Ją reikėjo užsisakyti dar perkant bilietą. Ir kaip po to nekaltinti žmonių, kad patys kalti dėl to, kad gyvena skurdžiai, jei elementariai nenori pasiimti pinigų?

Ko gero geriausiai žinomas Zimbabvės turtas yra Viktorijos kriokliai. Krioklius per pusę Zimbabvė dalijasi su Zambija, tačiau tik Zimbabvė turi miestą tokiu pat pavadinimu – Victoria Falls. Miestas, kažkada pradėjęs augti apie ko gero vaizdingiausią pasaulyje geležinkelio tiltą (tokiu jį dar XX a. pradžioje pavadino britų Rytų Afrikos kompanijos vadovas (ir faktinis jos valdovas) Cecilis Rodsas), ir šiandien gyvena iš to, kad aptarnauja norinčius pasigėrėti šiuo gamtos stebuklu. Pramogų sąrašas didelis – galima tiesiog prasieiti per abejose šalyse esančius gamtos parkus (Zimbabvėje – 30 USD, Zambijoje – 20, nors Zambijoje vaizdas geresnis), galima per tarpeklį pasivažinėti lynais, galima paplaukioti gerokai iki saulėlydžio besibaigiančiame „Sunset Cruise“ ir dar daug ką nuveikti – pradedant pajodinėjimu drambliais ir baigiant apsilankymu krokodilų fermoje.

Mano pasirinkimu buvo skrydis sraigtasparniu. Užsakomas per viešbutį kainuoja truputį pigiau nei skelbiama organizatorių tinklalapyje, nors įtariu, kad pasistengus būtų galima nusiderėti daugiau. Atrakcija yra verta tų pinigų, ypač jei pavyksta įsipaišyti į priekinę dešinę sėdynę. Iš oro gerai matosi, kodėl vietiniai juos vadina Mosi oa tunya – griaudžiantys dūmai.

Pilotas – pagal išvaizdą į septintą dešimtmetį įkopęs baltaodis, smagiai pažeidinėja vizualių skrydžių taisykles, nardydamas kokių trijų šimtų metrų aukštyje kabančiuose krioklio formuojamuose debesiukuose, pasirūpina, kad kiekvienoje pusėje sėdintys keleiviai iki valios pasigėrėtų krioklio ir upės vaizdais.

Kelionei atgal nusprendžiu pataupyti laiką ir paišlaidauti. Atkarpai Victoria Falls – Hararė imam Air Zimbabwe skrydį. Lėktuvas – MA60, seno gero „kaulakračio“ – sovietinio An-26 modernizuota kiniška kopija, dėl galingesnių variklių išvengiantis originalą blogai išgarsinusio blaškymo oro duobėse. Victoria Falls oro uostas – ką tik modernizuotas, blizga naujumu, švara. Darbuotojų teigimu, netrukus į jį turi pradėti skraidyti British, Emirates ir dar kažkas, todėl tikėtina, kad kelionės į Zimbabvę turėtų atpigti. Lėktuvo viduje pasijaučia, kad kinai yra geri kopijuotojai – nukopijavo aštunto dešimtmečio interjerą nepasivargindami net pagalvoti apie tai, kad mados ir patogumo suvokimas per tą laiką kiek pasikeitė, o ir sovietinis dizaino ir ergonomikos suvokimas niekuomet nelyderiavo šioje planetoje.

Nepaisant to, skrydis virš Zimbabvės yra tikrai to vertas. Be to yra sutaupoma laiko, kurį tektų leisti kitame vietos transporto fenomene – autobuse. Autobusas, logistikos ir socialinis fenomenas, visa ši transporto priemonių kategorija nusipelno atskiro aprašymo.

Pati transporto priemonė neatrodo labai sena, nors gerokai nukentėjusi nuo vietinių kelių ir keleivių. Viduje sėdynės sustatytos pagal schemą 2+3 – t.y. ant siauresnių nei mums įprastos sėdynių liesumu nepasižymintys vietiniai turi ne tik tilpti patys, bet ir dar sutalpinti kartu vežamus vaikus ar krepšius. Mes, du lietuvaičiai, ant dvejų sėdynių telpame sunkiai. Todėl dar įdomiau atrodo stebėti vietinius. Autobusas išvažiuoja tik kai prisirenka pilnas. Pats išvažiavimo ir keleivių „žvejojimo“ procesas yra vietas atskiro pasakojimo.

Autobusai stovi šalikelėje, geriausiu atveju – beveik nepurvinoje aikštėje (Hararės ir Bulavayo atveju), apsupti krypčių pavadinimus rėkiančių „vadybininkų“. Pilnesni – nuolat trūkčioja, imituodami, kad jau beveik važiuoja. Nepratusiam tai smarkiai veikia nervus – nenorom pradedi skubėti ir šokį į pirmą pasitaikiusį. Tiesa, jau po to, prieš autobusui pagaliau išvažiuojant, jame tenka sėdėti dar gerą valandą. Kainos nedidelės – pusdienio kelionė kainuoja mažiau nei dešimtį dolerių.

Kelionė autobusu – ne mažiau pripildyta įvykių, įspūdžių, vaidų, kvapų ir kultūrinių patirčių. Stoja jis visur kur tik yra norinčių išlipti ar įlipti. Taip pat tenka sustoti kas 30-50 kilometrų esančiuose policijos kontrolės postuose. Tiesa, postais juos vadinti būtų šioks tos perdėjimas – geriausiu atveju, tai – viduryje kelio pastatyta statinė, aplink kurią slankioja keli asmenys su uniformomis ir be jų. Reikalo esmę atskleidžia šalia vairuotojo nerūpestingai numestas kelionės lapas – jame surašyta ne tik įlipusių ir išlipusių keleivių skaičius, gautos pinigų sumos, bet ir išlaidos pagal tokią eilutę kaip „police“. Kiekvieno sustojimo pas policininkus atveju, į kelionės lapo išlaidų eilutę įrašoma nuo 5 iki 25 dolerių suma. T.y. kyšiai kelių policijai yra oficialiai įtraukiami į buhalterinę apyskaitą!

Pabaigai – keletas praktinių pastabų. Į Zimbabvę važiuoti verta dėl trijų priežasčių – gamtos, maisto ir žmogiškos kvailystės.

Gamtos srityje – nacionalinių parkų daug, jie turtingi, gražūs, nebrangūs, nors ir neypatingai prižiūrimi. Ko gero pigiausias ir paprasčiausias variantas yra įsikūręs prie pat Hararės. Zebrai, žirafos, paukščiai dar keletas vietinės gyvūnijos rūšių ne tik gyvena sostinės priemiestyje natūralioje aplinkoje, bet ir jais galima pasigėrėti jodinėjant žirgais. Atskiro dėmesio verta vietovė aplink Masvingo ir Hararę – visos jo apylinkės yra nusėtos didžiuliais, vienas ant kito suguldytais rieduliais. Šis geomorforloginis fenomenas, patekęs ir ant nacionalinės valiutos, angliškai yra vadinamas „ballacing rocks“, ir sunku patikėti, kad jis būtų natūralios kilmės.

Maistas – puikus, žinoma, jei jūs esate mėsos mėgėjai. Pietų Rodezija garsėjo savo jautienos produkcija. Nepaisant seniausio pasaulyje prezidento R. Mugabės nuo 1990 m. daromų žemės ūkio „reformų“, kurių esmė dažniausiai susiveda į baltųjų fermerių nuvarymą nuo žemės ir jų ūkių išdalinimą partijos šalininkams, šalis vis dar gamina nemažai ir aukštos kokybės mėsos. Pakanka ir laukinių gyvūnų mėsos. Ir visa tai už kainas, po kurių tėvynėje darosi liūdna. Steikai kartais atrodo ir taip:

Na ir trečioji priežastis – galimybė pasigėrėti žmogiškosios kvailystės padariniais. Zimbabvės gyventojai draugiški, daug draugiškesni nei jų kaimynai iš Zambijos, linksmi ir tikrai mielai bendrauja su užsieniečiais. Jautiesi tikrai daug saugiau nei kaimyniniame Mozambike. Kartu gerai matosi, kas būna, kai visas galimybes turinti šalis patenka į priekvaišų rankas. Byranti infrastruktūra, korupcija, apsileidimas, elementarius galimybių neišnaudojimas – visiškai neprieštaraučiau, jei susipažinimą su Zimbabvės nesėkmių priežastimis įtrauktų į privalomą švietimo programą.