Vokietiją, kurią tikrai vertėtų aplankyti

Nusprendžiau pradėti savo pasakojimų seriją nuo Vokietijos. Galbūt nelabai įspūdingos šalies, bet nuo tos, kurioje teko lankytis daugiausia kartų.
Viskas prasidėjo nuo to, jog mama mane 7 metų vaiką temdavosi į pramogines keliones, po įvairiausius atrakcijonų parkus, kas man žinoma labai patiko. Kiekvienais metais sekdavo viena po kitos kelionės. Galiausiai mano tokios kelionės virto jau nebe „atostoginės” ,o galima pavadinti net „darbinėmis”, o tiklsiau važiuodavau su savo folkloro grupe groti ir reprezentuoti Lietuva.
Pirmoji tokia išvyka buvo į Štutgartą. Miestas tikrai gražus savo architetktūra, savo aplinka, kuomet net žiemą žydi gėlė (bet tikriausiai čia tik atsitiktinumas :D). Nieko daug negaliu papasakoti, nes grodavom turizmo mugėje kasdien, bet tik rade laisvą minutę neprarasavom išlėkt į miestą ir lietuviškai „užsichaltrūrint”( grojom vokietukam lietuviškas polkutes. Patiko, nesiskundė. Na, žinoma kol policininkai neprisistatė, bet jie mandagūs)
Antroji kelione į „guminukų” šalį, tai koncertinis turas po Vokietiją: Berlynas – Cinkstas- Liubekas – Femarnas. Tai va pirmiausia Berlynas didelis miestas, bet kaip žinote jis po II pasaulinio karo buvo padalintas į dvi dalis. Tas ir jaučiasi, nors po sienos nugriovimo praėjo daugiau nei 20 metų. Žmonės kaip žmonės beveik vienodi, tik pradžiugino tai, jog rytinėje Berlyno pusėje gyventojai kalba rusiškai, kas mane tokią, su tuo metu nelabai stipria anglų kalba, pradžiugino. Gyvenome kažkokiame pensione už miesto tad buvo pakankamai ramu, tas gerai, bet ir švesti labai smarkiai negalėjom tas šiek tiek negerai. Koncertavome kažkokiuose ” Europos rūmuose” nelabai jie ir įspudingi. Salė, kurioje vyko pasirodymas buvo kažkur tokia didesnė mokyklinė klasė, tad per repeticja supratom, jog klausytojų sulauksim nelabai daug, bet ištiesų labai klydome, nes salė buvo sausakimša, žmonės stovėjo net už durų. Kitą dieną išvykome į Cinkstą. Tai toks nedidelis kurortinis miestelis, kuris labai priminė mūsų mylimą Nidą. smėlis, pajūris, bet pasimėgauti tuo neteko, nes visgi žiema buvo :D. Kaip ir visuose mažuose miesteliuose žmonės labai svetingi ir draugiški. Pasiruoše padėti visada. Gyvenome mažuose nameliuose, kuriuos vadinom ” Pas močiute kaime „. Koncertai tikrai nenuvargino, nes mumis rūpinosi, kaip didžiausiomis žvaigždėmis. Baseinai, spa, kelionės, vakarieniai šernas. Bet ir atidirbom už tai, tokią vakarušką surengėm, kurią ilgai manau atsimins. Toliau vykome į Liubeką. Bet ten tik taip, apsižvalgyt, pavaikštinėt, bet nuoširdžiai aš nelabai ką ir atsimenu, nes labai nuvargus po vakaruškų. Femarnas tai sala Vokietijoje, joje priėmimas buvo tikrai puikus, nes vis dėlto mūsų miestai partneriai. Kas labiausiai sužavėjo tai jūrų muziejus, kuriame teko pamatytį gyvų ryklių iš arti. Tikrai užgniaužė kvapą.
Trečioji kelionė buvo į Kylį. Tikrai nieko varginančio iš Klaipėdos su ketlu ir jau vietoj. Gyvenau pas tokį, vokietį tai pajutau gyvenimo įpatumus. Kuomet išryto valgai pusritines bandeles, kurios dieviško skonio ir kai nežinai, į kurį šiukšlių kibirą mesti arbatos pakelį. Keldavomės beveik visada, kada norėdavom. Grodavom taip pat kada norėdavom, nes dalivavom turizmo mugėje. Laisvo laiko marios, tai jį praleisdavau parduotuvėse, kuriose ir palikdavau savo grojimo uždarbį.
Ketvirtoji tokią išvyką buvo į Reinbeką, nedidelį miesteli netoli Hamburgo. Čia tikriausiai buvo pati įsimintiniausia kelionė į Vokietiją, nes tas miestelis mane sužavėjo. Žmonės labai paprasti, svetingi, susisiekimas puikus. Pasiilgus miesto šurmulio tiesiog sėdį į traukinį ir maždau jau 30 min tu jau Hamburge. Gyvenome šeimose. Bet nuoširdžiai savo šeiminikų beveik nemačiau, tik tuo met kai pradėjau griauti jų namus netyčia( sulaužiau dušo galvutę, bet jie nesupyko). Groti teko Reinbeko pilies kultūros centre akustika nereali. Tikriausiai pirmą kartą grojau tokioje nuostabioje salėje, o tuo labiau, kad joje gorja tik vieni iš geriausių atlikėjų. Taip pat Hamburge teko lankytis žvejų turguje. Ištikrųjų pavadinimas pavadinimas manęs nesužavėjo, bet kuomet nuvykau tikrai nesigailėjau. Tai tiesiog paprastas turgus halėje su trankia muziką iš ryto, bei nuostabiais prekeiviais. Mum vietiniai paaiškino, kad jaunimas dažniausiai norėdamas „dasimušt” rytais, kai jau visi kulbai būna uždaryti tiesiog eina į tą turgų, paklausyti, tikrai geros muzikos. O prekių įsiūlimo klientui, tikrai didžiulis menas, kurio turėtų pasimokyti lietuvių prekeiviai, kuomet nerėdama nusipirkti kilogramą vynuogių, nusipirkau visa krepšį vaisių.
Na šiai mintutei atsiminiau tik šias keliones, vėliau gal prisiminsiu daugiau, bet tikrai nesiūlyčiau spjauti į šią šalį ir aplankytį šiuos miestus