Intro
Pasakojimas apie prieš 3 metus įgyvendintą kelionę su nuosavu automobilių po Europą, aplankant Čekiją, Vokietiją, Liuksemburgą, Prancūzijos kampą (Elzasą), šiek tiek Šveicarijos ir Austrijos.
Šiemet, visiškai priešingai, nei visus kartus iki tol, nusprendėm važiuot, tačiau važiuot neužsisakius nei vieno viešbučio iš anksto ir neturint konkretaus ir nustatyto maršruto, tik preliminarų ir tą tik galvoje. Planavom visus viešbučius susirasti vietoj. Kelionės eigoje tas planas buvo visgi šiek tiek pakeistas.
Komanda – keturių asmenų šeima
Transportas – Audi A6 3.2 quattro
Data – 2004 rugpjūčio 03 – 2007 rugpjūčio 14
Dienoraštis
#1 diena – 2004-08-03, antradienis – Vilnius – Čekijos siena.
Keliamės anksti ir išvažiuojam apie 5 valandą ryto Lenkijos pusėn. Ankstų rytą mašinų visiškai nėra, todėl Lietuvą paliekam greitai ir po pusantros valandos mes jau kaimyninės Lenkijos žemėse. Automobilyje turime navigaciją (gamyklinę), tačiau ji Lietuvoje ir Lenkijoje neveikia, todėl per Varšuvą tenka naviguoti patiems savo jėgomis. Tai sekasi visai neblogai (patirtis daro savo), o sėkmę garantuoja kažkokia lietuviška mašina, paskui kurią iš esmės ir sekam, nes ji, panašu, važiuoja ten pat kur ir mes – į Katovicų pusę.
Per Lenkiją slenkam visą dieną, karts nuo karto papuldami į didesnius ar mažesnius kamščius, dažniausiai sukeltus kelių remonto darbų. Jau netoli Čekų sienos pasiskambinam į Lietuvą, neseniai iš užsienio grįžusių draugų klausiam, kurioje šalyje pigesnis benzinas, o taip pat gaunam rekomendaciją pigiam ir geram viešbutukui vos įvažiavus į Čekiją.
Jau gerokai vakarojant įvažiuojam į Čekiją ir matom, kad laikas nelaukia ir saulė jau sparčiai leidžiasi – bandysim pasinaudot patarimu dėl viešbutuko. Randam jį gana nesunkiai. Kaina tikrai nedidelė, pats viešbutukas tvarkingas. Įsikuriam ir prisėdam restorane čekiško alaus paragaut ir firminių čekiškos virtuvės patiekalų (šunkova rolka ir kt.).
Po vakarienės sugulam miegot su mintim apie rytojaus kelią.
Vidury nakties keliamės nuo garsų po langais, o vėliau kiti pasakoja, kad kažkokie įtartinai atrodantys asmenys labai jau dairėsi į mūsų automobilį. Bet nieko blogo neatsitiko.
#2 diena – 2004-08-04, trečiadienis – Čekijos siena – Hukvaldy – Štramberk – Kutna Hora – Mlada Boleslav.
Atsikeliam ryte, papusryčiaujam, kas priklauso kartu su nakvyne viešbutuke, atsiskaitom, atiduodam raktus ir leidžiamės į kelią. Čekijoje mašinos navigacija jau šiek tiek veikia. Nėra viskas pilnai suvesta, tačiau pagrindiniai keliai ir patys didieji miestai yra. Mes kadangi į didžiausius miestus neplanuojam, tai daugiau žiūrim į popierinius žemėlapius, nors ir navigacija karts nuo karto, pamatysim, pravers.
Pirmasis tikslas – Hukvaldy pilis, esanti visiškai prie pat. Privažiuojam Hukvaldy miestuką, pasistatom mašiną apačioje ir pradedam vos ne epinę kelionę į kalno viršų, kur ir stovi pilis (greičiau griuvėsiai). Kas sunkiau, kas lengviau užsikabaroję į patį viršų pasidairom po pilį, pasifotografuojam ir traukiam žemyn, važiuosim prie sekančio objekto. Dar prie išėjimo nusiperkam Čekijos pilių žemėlapį su aprašymais. Turėtų praverst.
Sekantis maršrute – Štramberk miestelis, mums labai patikęs nuo praeitos kelionės į Čekiją. Pagal pirminę idėją galvojom apie pirmos nakties praleidimą būtent čia, tačiau, kaip matėm, gavosi kiek kitaip.
Privažiuojam Štramberk, siaurom, vingiuotom ir labai stačiom gatvelėm užkylam į centrinę aikštę, kur nusifotografuojam prie fontano ir bokšto, į kurį dar prieš du metus kopiau, tačiau šįkart nekopsiu, nes laikas šiek tiek spaudžia.
Iš Štramberk važiuojam atgal į pagrindinį kelią, kur netrukus privažiuojam Hranice ir nuo jos naujai nutiestą autostradą. Susirandam degalinę, kur nusiperkam apmokėjimo už kelius lipduką ir jau legaliai važiuojam čekiška autostrada.
Nusukam nuo autostrados ties Jihlava miesteliu į šiaurę ir įvažiuojam į nelabai jaukų čigonų daugiausiai apgyvendintą miestelį (Havličkuv Brod), iš kurio, tiesą pasakius, norėjosi kuo greičiau išvažiuot. Išvažiavom ir traukėm link Kutna Hora, kur planavom aplankyt kaulinę bažnyčią.
Sustojam Kutna Hora priemiestyje Sedlice, kur ir stovi toji kaulinė bažnyčia. Įėjimas mokamas, fotografavimas atskirai kainuoja, filmavimas dar labiau. Nusiperkam fotografavimo teises, o su fotoaparatu pafilmuot, nors ir nekokybiškai, bet vis tiek nieks neuždraus. Gaunam netgi lietuvišką tos bažnyčios aprašymą su visokiom istorijom. Nusileidžiam į pusrūsį, kur ir yra visas įdomumas – kaulai, kaulai, kaulai. Visur viskas iš žmogaus kaulų.
Pasidairę po visus kaulus, nusprendėm traukti toliau. Važiavom į Česky Raj nacionalinį parką. Kadangi jau po truputėlį saulė traukė vakarop, pradėjom dairytis, kur čia apsistojus. O tai Česky Raj sekėsi labai prastai. Absoliučiai visur absoliučiai viskas užimta. Visgi didysis sezonas, o čia viena populiariausių vietų visoj Čekijoj. Apvažiavom visas vietas pažymėtas visuose žemėlapiukuose, tačiau laisvos vietos vis tiek niekur neradom. Sugaišom tam geras porą valandų, tačiau rezultato jokio.
Jau temo, o mes be vietos nakvynei ir dar alkani. Kadangi vėliau vakare žinojom, kad net valgyt negausim, nusprendėm, kad jei nerandam kur nakvot, tai bent pavalgykim, kad nebūtų abiejų blogybių kartu. Bevalgydami nutarėm pasižiūrėti mašinos navigacijoje gal rasim kažką, kur galima būtų nakvoti šiek tiek tolėliau nuo Česky Raj. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Suradom keletą potencialių vietų, paskambinėjom ir vienas viešbutis sutiko mus priimti. Nusistatom maršrutą ir visiškoje tamsoje važiuojam visiškai nenutuokdami kur esame pilnai priklausomi navigacijos.
Navigacija nepaveda ir po valandėlės ji skelbia, kad mes jau atvykome. Tamsoje pasirodo sargas, kuris įleidžia mus į stovėjimo aikštelę ir pats dingsta. Pasiimam daiktus nakčiai ir beldžiamas į duris, kur mus įleidžia, užregistruoja ir įduoda kambarių raktų duris. Labiausiai nustemba vyrukas, kai paklausiam „O kur mes esam?”. Kad ir nustebęs, atsako – vos keli kilometrai nuo Mlada Boleslav, miestelyje Kosmonosy.
Mums tuo metu kur mes esam nėra per daug svarbu, nes mes tiesiog sugriūnam į lovas ir greit užmiegam.
#3 diena – 2004-08-05, ketvirtadienis, Mlada Boleslav – Bezdez – Čekijos Šveicarija – Most.
Ryte gaunam pusryčius į kambarį, pavalgom, susipakuojam ir išvažiuojam.
Pirmas sustojimas – pagal Hukvaldy pirktą žemėlapį rasta pilis Bezdez, esanti visiškai netoli Mlada Boleslav, todėl mums visai pakeliui važiuojant į Čekijos Šveicariją.
Privažiuojant pilis, stovinti ant kalno, matosi iš labai toli. Labai ilgai į ją gali žiūrėti, kol privažiuoji patį Bezdez miestelį. Privažiuojam iki jo, pasistatom mašiną ir einam apsižiūrėt kaip čia kas, kaip patekt į tą pilį. Tačiau apėję ratuką supratom, kad jokio kito būdo (traukinuko, keltuvo ar panašiai) kaip pėsčiomis iki pilies užkilti nebus, nusprendėm, prisiminę vakarykščius vargus, per karščius nekopt į aukštus kalnus ir pasigrožėt pilimi iš apačios. Pasifotografavom ir traukėm prie kito objekto.
Kitas objektas – Panska skala. Dažnam turistui visiškai nežinomas objektas, tačiau tikrai labai įspūdingas ir kiekvienam siūlyčiau jį aplankyti, tuo labiau, kad daug laiko neužima. Panska skala – uola, stovinti vidur lauko. Tačiau ta uola labai įdomios konstrukcijos. Ji visa tarsi susideda iš nedidelių šešiakampių skirtingo aukščio tarsi stulpų. Tikrai įspūdingai atrodantis dalykas.
Taigi sustojam mažame kaimelyje Prachen, visiškai pakeliui važiuojant į Čekijos Šveicariją. Kaimelis visiškai mažas, turizmo jame jokio. Net stovėjimo aikštelių nėra. Pasistatėm kažkur ant pagrindinės gatvės ir nuėjom iki Panska uolos, kuri kažkur už 100 metrų laukuose sau stūgso. Palaipiojom, apžiūrėjom, pafotografavom ir važiuojam toliau.
Toliau jau važiuojam tiesiai į Čekijos Šveicariją, tačiau kadangi važiuojam ne nuo Prahos, tai įvažiuojam į ją ne pagrindiniu keliu, kuris per Dečin miestelį eina, o iš Rytų pusės, todėl norėdami iki Hrensko, Čekijos Šveicarijos NP centro, nuvažiuoti turėjom pervažiuoti mažais siaurais keliukais visą nacionalinį parką. Vaizdai – fantastiški. Visą tą kelią važiuoji išsižiojęs. Nesitikėjau, kad tokioj Čekijoj gali būti taip gražu.
Privažiavus Hrensko pasistatom automobilį brangioj aikštelėj, nes pigių iš vis nėra. Kai pasiskundžiam kainom parkingo mokesčio surinkėjui, jis sakė, kad jei nepatinka, galim važiuot namo, nes vis tiek privažiuos vokiečių, kurie nesiskundžia. Nevažiavom mes namo, vietoj to nusprendėm paplaukiot Kamenice upeliu. Iki daugiaviečių kanojų, kuriomis turistus plukdo gidai reikėjo dar šiek tiek paeit to paties upeliuko per amžius išgraužtu slėniu, kelių šimtų metrų gylio ir vos keliolikos metrų pločio. Vėlgi vaizdai nepakartojami.
Po valandėlės ėjimo priėjom to upelio užtvanką, nuo kurios susidariusiame mažame ežeriuke įsikūrė turistų atrakcijos pradinė stotelė. Pasirinkom maršrutą, buvom susodinti į valteles ir gidai, ilgom kartim besistumdami nuo dugno pasakojo čekiškai ir vokiškai apie viską, ką matom. Kadangi nei čekiškai, nei vokiškai nelabai mokėjom, teko pasitenkinti vien pasakiškais vaizdais.
Pasiplaukioję apie valandėlę buvom išlaipinti kitam maršruto gale, kur, kaip ir daugumoj panašių turistiškai paklausių vietų Čekijoje, stovi alaus kioskelis, užkandinė ir tualetai. Infrastruktūra išvystyta.
Tačiau po visų šitų džiaugsmų pamatom kitus vaizdus – didelį ir statų kalną, į kurį reikia įkopt jei nenorim čia pasilikti visam laikui. Sunkus ir ilgas buvo kopimas, bet kalną visgi įveikėm, o viršuje atsivedė viso nacionalinio parko panoramos, kurios atpirko visus vargus.
Vaizdingais miško keliukais vėl pasiekėm savo automobilį ir po šiokių tokių dvejonių pasiryžom visgi pasiekti didįjį šio nacionalinio parko lankymo tikslą – Pravčicka brana. Jau buvom beišeiną, kai prasilenkinėjom su vokiečiais, kurie ką tik nuo jos nusileido. Jie pasiklausė vokiškai, ar mes ten kopiam, tačiau mes vokiškai per daug nemokėjom, bet visgi susišnekėjom, kad ten 5 valandą uždaro ten stovintį restoraną, kuris yra vienintelis priėjimas prie mūsų norimo pamatyti objekto. Buvo maždaug 4 popiet, o kopimo, anot vokiečių, 5 valandos jei skaičiuot į abi puses. Taigi, nori nenori, teko mūsų norus Pravčicka brana pamatyt atidėt kitam kartui.
Jei vakar neradom nakvynės Česky Raj, tai čia, pačiam populiariausiam turistiniam parke visoje Čekijoje, net nebandėm ieškot ir nutarėm kur naktį praleisti ieškotis šiek tiek atokiau nuo turistinių rajonų. Sustojom gražioje pakelės vietoje ir navigacijos dėka susiradom keletą potencialių variantų, kur galėtumėm aspsistoti nakčiai. Pasiskambinom – priėmė. Nusistatėm navigacijoj ir ji mus pradėjo ten vesti.
Vedė ji mus gana ilgai. Per miestus ir miestelius, gražius ir ne vien (vėl čigoniški). Matėm gražių panoramų palei Elbę (čekiškai – Labe), matėm naktinių čekiškų/čigoniškų plaštakių, matėm industrinius rajonus..
Industrinius rajonus matėm visą naktį, nes būtent viename tokių ir buvo mūsų išsirinktas motelis. Motelis visiškai prie pat kelio (po dvi juostas į abi puses), tolumoje matosi didelių fabrikų kaminai, šalia prie pat mūsų esančio didelio kelio – traukinių linija. Kitaip sakant, vaizdelis tikrai neblogas. Na, bet kaina tai tikrai nedidelė, o mums kadangi tik naktį reik prabūt, tai šiam kartui tiks. Nuo rytojaus jau keisim nakvynės vietos rinkimosi kriterijus.
Naktį praleidom vis kartas nuo karto prabusdami dėl transporto garsų, tačiau iš esmės išmiegojom geriau, nei buvo galima iš pirmo karto tikėtis.
#4 diena – 2004-08-06, penktadienis, Most – Karlovy Vary – Grunberg.
Ryte per daug nedelsę susikrovėm daiktus ir susėdom pasiplanuoti dienos. Susitarėm, ką šiandien planuojam pamatyt ir iš ryto nutarėm susiieškoti, kur nakvosim, kad vakare nereiktų desperatiškai skubėt ir sau streso per atostogas kelt.
Susiradom nakvynę nedideliam miestuke Vokietijoj, jau nebetoli Frankfurto. Pačiam jo centre. Turėtų būti ramu šeštadienio rytą, todėl tiks. Susiradę viešbutį išvažiavom pasidairyti po populiarų kurortą Karlovy Vary.
Karlovy Vary privažiavom po geros valandėlės, pasistatėm mašiną gausiai remontuojamam centre ir išėjom pasivaikščioti. Jokių konkrečių objektų nelankėm, tiesiog šiaip pasivaikščiojom po kurortą. Įspūdį paliko gerą – viskas gražiai sutvarkyta, tvarkinga ir gražu. Ne veltui kurortas, ne veltui toks populiarus.
Karlovy Vary buvo jau paskutinis mūsų objektas Čekijoje, todėl savo navigaciją nustatėm Vokietijos kryptimi. Į Vokietiją įvažiavom per Boži Dar pasienio postą ir dar pirmam Vokietijos kilometre nusukom nuo pagrindinio kelio, vedusio Chemnitz link į keliuką į Zwickau, nuo kur planavom tęsti savo kelionę vokiškom autostradom.
Vokietijoje jau pilnai veikė automobilio navigacinė sistema, todėl žemėlapių iš esmės nebereikėjo. Lėkėm vokiškom autostradom link dar ryte užrezervuotos nakvynės vietos Grunberg miestelyje Vokietijoje. Šis miestelis yra pervažiavus daugmaž 2/3 Vokietijos, todėl mūsų dar laukė gana tolimas kelias, nors žinant vokiškas autostradas jis neprailgo. Smagiai ir greitai pasivėžinus, ties Eisenach ant autostrados esančioje užkandinėje užvalgę, toliau leidomės į kelią.
Grunberg pasiekėm jau vakarėjant. Mūsų nakvynė pasirodo būsianti pačiame miestelio centre, rotušės aikštėje, name, besiglaudžiančiame sienomis su rotušės pastatu. Viešbutuke vos keliolika kambarių, o aptarnauja jį vietinių vokietukų šeima.
Viešbutukas labai jaukus, patogiai įsikuriam ir ilsimės arba vaikštom po jaukias nedidelio miestelio gatveles, pilnas mažų parduotuvyčių. Vakare visi vietiniai vokietukai susirenka centrinėje aikštėje (toje, kur mūsų viešbutukas stovi) ir sėdi vienoje iš dviejų ar trijų ten esančių kavinių, alų ar vyną geria ir vakaroja. Va čia tai gyvenimas! Pavakarojom taip ir mes, tačiau nuovargis darė savo ir labai daug netempę naktin, ėjom miegot.
#5 diena – 2004-08-07, šeštadienis, Grunberg – Mosel Weinstrasse – Nittel.
Šįryt tikėjomis išsimiegot kiek tik norėjosi – visgi šeštadienio rytas. Deja, mūsų norams nebuvo lemta išsipildyti. Pažadino mus kažkokios technikos baisus ūžimas gal 7 ryto. Pasirodo, pas juos rytais vyksta aikštės valymas su motorizuota technika, kuri visą aikštę plauna po vakarykščių vokietukų pavakarojimų.
Ką gi, pažadino tai pažadino. Susikraunam daiktus ir pajudam savo dienos tikslo, Mozelio upės vyno kelio, link.
Išsukam į autostradą, tačiau ne ilgam. Visai netrukus dar užsukam į artimiausią didesnį miestą Giessen. Ten padarom nedidelį shoppingą ir kelionę tęsiam toliau. Autostrada pasiekiam Frankfurtą prie Maino, nuo jo važiuojam regioniniais keliukais iki Wiesbaden, o nuo ten jau prasideda upės – iš pradžių Reinas, o vėliau ir Mozelis.
Vaizdai važiuojant palei Reino upę tikrai gražūs. Aplink vien vynuogynai, per upę daug visokiausių įvairiausių dydžių perkėlų, o aukščiau ant kalvų – daugybė pilių. Ir taip visą kelią. Oras iš pradžių buvo neblogas, tačiau, kai privažiavom žymią Loreley uolą virš Reino upės, pradėjo lašnoti, todėl tik nufotografavom panoraminį vaizdą nuo viršaus ir atgal į mašiną.
Taip traukėm iki Koblenz miestelio, kuriame suteka Mozelio ir Reino upės. Nuo čia pasukom į Vakarų pusę, važiavom palei Mozelį. Kelias vingiavo visiškai palei upės krantą, o upė darė įvairiausio dydžio posūkius į abi pusės. Aplink kelią abiejose pusėse – vynuogynai. Kiekvieno šlaito viduryje didelė iškaba su to vynuogyno pavadinimu. Vietinių vynų rūšių čia turbūt tikrai netrūksta. Tačiau šįkart mes ne jų čia atvažiavom paragaut.
Kelias taip ir vingiavo palei upę, o mes nusprendėm progą ištaikius sustot prie vieno iš daugelio upėje įrengtų šliuzų. Knietėjo pasižiūrėt kaip šitas gana elementarus, bet vis tiek įdomus pažiūrėt, mechanizmas visgi veikia. Taip pamatėm, kaip viena iš daugelio čia praplaukiančių baržų įveikė šliuzą.
Važiuojant šiuo keliu netrūksta mažų dailių vokiškų miestelių su pilaitėm centre. Tačiau mes niekur nestojam, tik akis išplėtę pravažiuojam.
Galiausiai privažiuojam Trier, vieną didesnių miestų šiame Vokietijos regione. Tačiau šiandien mes jį tik pravažiuojam, o išsamiau apžiūrėti grįšim rytoj. Šiandien jau laikas spaudžia, reik susirast nakvynės vietą. Užstatom navigaciją į dar ryte rastą viešbutuką ir mus pradeda vesti. Nors pats viešbutis yra Vokietijoje, iki jo važiuodami įvažiuojam ir į Liuksemburgo teritoriją. Pravažiavom joje ne daugiau kilometro, tačiau tai buvo pirmas kojos įžengimas į šią mažą valstybėlę.
Viešbutį randam gana nesunkiai, šiek tiek sunkiau nemokant vokiškai susikalbėt su vokiečiais, nemokančiais niekaip kitaip, tik vokiškai. Tačiau viskas galiausiai sėkmingai pavyksta ir mes po vakarienės pasiteiravę kada ryte galim tikėtis pusryčių sugulam miegot.
#6 diena – 2004-08-08, sekmadienis, Nittel – Trier – Luxembourg City – Metz – Saarbrucken.
Ryte keliamės, papusryčiaujam ir važiuojam į Trier. Miestas visiškai netoli, todėl atvažiuojam gana greitai, susirandam stovėjimo aikštelę arčiau centro ir išeinam pasivaikščioti po senamiestį.
Kadangi rytas dar gana ankstus, o ir sekmadienis, tai žmonių labai mažai, taigi galim erdviai vaikščioti, o ir vaizdų neužstoja, į fotoaparato objektyvus nelenda. Nusiperkam spaudos kioskelyje senamiesčio žemėlapį ir jo vedini pradedam dairymąsi po senamiestį. Apžiūrim senamiesčio pažibas – katedrą, dar keletą įspūdingesnių bažnyčių. Vėliau, kai jau padaugėjo žmonių ir pakilo karštis, prisėdom vienoj iš kavinių atsigaivinti visokiausiais skysčiais. Tuo pat metu galėjau neskubėdamas fotografuoti visiškai šalia esančią, Triero miesto simboliu laikomą, Porta Nigra. Tai senoviniai, dar romėnų laikų vartai į miestą, dėl savo juodos spalvos pavadinime įgavę „Nigra“ žodį. Pasėdėję ir atsigaivinę daugiau nebetrunkam, sėdam į mašiną ir sukam Liuksemburgo link.
Liuksemburgas nuo Triero labai netoli, todėl už pusvalanduko pasiekiam šią mažytę valstybėlę. Nieko nelaukę sukam į sostinės, Luxembourg City, centrą.
Visą mano vaikystę mano kambaryje, ant sienos priešais lovą kabėjo paveikslas (realiai tai sudėtas ir po stiklu prispaustas liaudiškai vadinamas „puzzle“) su (kaip vėliau sužinojau) Liuksemburgo vaizdais. Taigi mano asmeninis tikslas buvo tą patį vaizdą, giliai įstrigusį vizualinėje atmintyje.
Paieškos prasidėjo prie upės, virš kurios nutiesti aukšti tiltai, nes būtent upė ir vienas iš tiltų ir buvo tame paveiksle. Be abejo, mes to paties tilto neradom, bet aš pasitenkinau ir tuo vaizdu kurį radom. O radom gražų gilų slėnį, kurio apačioje upė, vietomis krentanti dėl nenatūralių kliūčių, virš jos – aukšti gražūs akmeniniai tiltai. Vaizdas tikrai gražus. Pasivaikščiojom, pasidairėm, pafotografavom gražius panoraminius vaizdus ir traukėm toliau.
Sekantis mūsų planuotas objektas – Metz ir Nancy miesteliai Prancūzijoje bei nakvynė šioje šalyje. Nakvynę dar reikėjo rasti, nes iš ryto to nepadarėme. Prieš išvažiuojant iš Liuksemburgo valstybėlės, dar sustojam degalinėje degalų, kadangi jie čia gerokai pigesni nei Prancūzijoje ar Vokietijoje. Tokie gudrūs buvom toli gražu ne vieninteliai, nes eilės degalinėje buvo man neregėtai didelės.
Prisipildę baką sklidinai, išriedėjom į Prancūzijos autostradą, pasiėmėm taloniuką prie kontrolės punkto ir gražia autostrada patraukėm Metz link. Autostrada graži, tačiau techniniai nesklandumai mus vis tiek pasiekė. Nebuvo jie esminiai, tačiau važiavimo komfortą gadino. Mūsų bagažinėje vežtas kelioninis šaldytuvas nustojo šaldyti. Galvojom, gal pats šaldytuvas kaltas, bet vėliau išsiaiškinom, kad perdegė saugiklis automobilinės rozetės, maitinusios minėtą šaldytuvą. Teko beveik visą bagažinę iškraustyti, surasti atsarginius saugiklius ir jais pakeisti perdegusį. Nesklandumus likvidavom, tačiau jei atėmė iš mūsų bent pusantros valandos laiko, taigi Prancūzijos miestus nuspręsta apkarpyti.
Gal lankytinų vietų ir nelankysim, tačiau valgyt, tai norisi, taigi nusprendėm visgi užsukti į Metz, bet ne grožėtis miestu, o tiesiog supermarkete apsilankyti. Privažiuojam šį prancūzišką miestą, tačiau teko nusivilti. Pasirodo didelio supermarketo stovėjimo aikštelėj stovėjom visiškai vieninteliai. Sekmadieniais nieks net neketina dirbti Prancūzijoje. Mes, įpratę prie vokiškos tvarkos, tikėjomės šiek tiek kitokios baigties. Panašu, kad nuplaukt ir bandymai nakvoti Prancūzijoje, nes visi, kuriems skambinom, nė bum-bum nemoka angliškai, o mes panašiai manom apie prancūzišką šnektą.
Taigi sunkią akimirką žvelgėme į Rytų pusę – atgal į Vokietiją, beveik vienu metu tarėm visi mes. Susiieškojom navigacijoj galimų nakvynės vietų aplink artimiausią didesnį vokišką miestą – šiuo atveju Saarbrucken. Truko tai gana neilgai, taigi nusistatėm naują maršrutą mažais keliukais sukom link savo šios nakties viešbutuko, kuris buvo vos keli kilometrai nuo Vokietijos – Prancūzijos sienos. Važiuodami iki to viešbutuko šią sieną kartom bent 5 kartus. Kadangi Šengenas šiose valstybėse galioja jau senai, tai tokį sienos kirtimą pastebėdavom tik iš kelio ženklų, taigi skaičius gali būti netgi ir didesnis nei nurodytas anksčiau.
Privažiuojam savo miestuką, kuriame ir mūsų viešbutukas. Miesteliukas mažas ir kone išmiręs – sekmadienio popietę visi susislapstę savo privačiose erdvėse. Privažiuojam pastatą šalia bažnyčios – ten ir nakvosim. Pro mūsų kambario langą minėta bažnyčia ir matosi. O jei langą pradarai – girdisi ir jos varpo dūžiai kas valandą.
Mums šiuo metu dūžiai ne galvoj, mums šiuo metu norisi pavalgyti. Bandom kažko valgomo ieškot pačiam šitam kaimelyje, tačiau rezultatai nėra stulbinančiai geri – randam tik hot-dogų kioskelį. Suvalgom po hot-dogą, bet visą dieną keliaujančių skrandžių ilgam jie neužkišo, todėl nutarėm užsukti į patį Saarbrucken, kuriame, kaip didesniame miestelyje, tikėjomės rasti daugiau.
Saarbrucken tądien buvo kažkokia didelė šventė, visos gatvės prikimštos žmonių, praeiti beveik neįmanoma. Mes ten, kur žmonės, grūstis ir neturėjom ketinimo, todėl tik kiek nuošaliau nuo masių susiradom vietą, kur pavalgėm ir grįžom nakčiai į viešbutuką, pakeliui vėl bent porą kartų kirtę valstybines sienas.
#7 diena – 2004-08-09, pirmadienis, Saarbrucken – Strasbourg – Schwarzwald.
Atsikėlėm ryte ir per daug netempdami išsiruošėm. Šios dienos pagrindinis tikslas – Strasbūro (Strasbourg), Elzaso (Alsace) regiono sostinės lankymas.
Nuo savo viešbutuko iki Strasbūro gana netoli (~100km), o ir kelias autostrada, todėl pasiekiam šį europinės svarbos miestą gana greitai. Pasistatom automobilį ir keliaujam pasidairyt.
Nuo pat pirmos akimirkos sužavi kanalai. Jų gausa ir gražumas tikrai suteikia miestui savitą šarmą. Sekam vienu iš kanalų į senąją miesto dalį. Ten viskas labai dailiai sutvarkyta, eini ir mėgaujies vaizdais.
Greta vieno iš didesnių kanalų, senojoje miesto dalyje, net patys netikim tuo, ką užtinkam. O užtinkam lietuvišką parduotuvėlę (La Petite Lituanie). Užėję į vidų randam įvairiausių gintaro dirbinių, turistinių lankstinukų, kviečiančių užsukti į Trakus, Vilnių ar Kuršių Neriją. Prie ten dirbančių žmonių buvo labai didelės eilės susidomėjusių prancūzų, taigi su darbuotojais progos pasikalbėti (galbūt net lietuviškai) negavom.
Užsukom į netoli greta esančią parduotuvėlę ir nusipirkom žemėlapių: Strasbūro miesto ir Elzaso regiono. Dabar jau miesto žemėlapio vedini susidarėm mintyse ratuką aplink miesto centrą ir pradėjom jį įgyvendinti.
Miestas tikrai sužavi. Viskas labai tvarkinga ir gražu. Besišypsantys žmonės. Kanalai, kurio kiekvienas kraštas apkabinėtas gėlių vazonais. Vaikštom išsižioję ir grožimės.
Nusiperkam skanių ledų ir prieinam garsiąją gražiąją Strasbūro katedrą, kurios vaizdas atima žadą. Pasifotografuojam prie jos, užeinam į vidų (ten vėsu, kai viduj labai karšta) ir tęsiam toliau.
Toliau nutarėm pasinaudoti turizmo infrastruktūra ir paplaukiot su laiveliu po kanalus, kai tuo tarpu kažkas į ausines pasakos apie viską, ką matom aplink. Pasirinkimai du – laivelis atviras arba laivelis uždaras. Nors atviras ir suteikia geresnius vizualinius įspūdžius ir galimybę fotografuoti, pasirinkom uždarą variantą (visas stiklinis), kuris suteikia vėsų oro kondicionuojamą komfortą. Fotografuot nesigauna, nes stiklai blizga, bet užtat paplaukiojam sau vėsiai.
Valandėlę mus paplukdo, aprodo visus vertus pamatyti vaizdus ir paleidžia toje pačioje vietoje, netoli katedros. Šiuo paplaukiojimu kaip ir pabaigėm Strasbūro apžiūrą. Grįžtam iki mašinos, ten su navigacija susirandam viešbutį Vokietijoje netoli Šveicarijos šiai nakčiai ir užsistatom jį kaip maršruto tikslą.
Navigacijos vedini paliekam Strasbūrą ir važiuojam toliau į pietus.
Planavom po Strasbūro dar bent porą prancūziškų mažų miestelių aplankyti, tačiau laikas jau po truputį spaudė, taigi per daug laiko tam nebuvo.
Tačiau visiškai tuščiom grįžti iš Prancūzijos nesinorėjo, todėl pasukom link miestelio Colmar centro. Sakėm jei neturim laiko pasivaikščioti, tai bent apsuksim ratą per miestelio centrą. Deja, bet toks planas neišdegė – visas senamiestis uždarytas automobiliams, todėl teko nieko per daug nepešus grįžti į pagrindinį kelią.
Viename iš milijono Prancūzijos žiedų, kurių kiekvienas yra savitai ir unikaliai papuoštas, radom vieną labai įdomią puošmeną…. Laisvės statulą…
Colmar buvo paskutinis šios kelionės metu mūsų matytas Prancūzijos miestelis, nes netrukus persikėlėm per Reino upę ir patekom į Vokietiją, kur šią naktį ir nakvosim.
Mūsų suplanuotas viešbutukas stovi Schwarzwald (Juodasis miškas) nacionaliniame parke, mažame miestelyje jo viduryje. Iki jo nuvažiuoti atstumas nebuvo didelis, tačiau laiko užėmė nemažai, nes teko kilti serpantinais, jais leistis, o tai visada užtrunka. Negana to, jau buvo gana vėlus vakaras, saulė nusileidus, aklina tamsa. Tik navigacijos vedini buvom visiškai saugūs ir drąsus tokioje situacijoje. Tikrai nepaklysim.
Navigacija pasitikėta ne be reikalo – net ir aklinoj tamsoj mus privedė iki viešbutuko slenksčio. Persinešėm nakčiai reikalingus daiktus, šiek tiek pavakarojom ir miegot, nes kitą rytą laukė dar viena pilna įspūdžių diena.
#8 diena – 2004-08-10, antradienis, Schwarzwald – Mainau – Konstanz – Schaffhausen – Buchs.
Ryte per daug nelaikę susikraunam daiktus ir patraukiam per vaizdingus nacionalinio parko keliukus link Vokietijos – Šveicarijos sienos ir prie jos esančio vokiško miesto Konstanz.
Nors važiuojam link Konstanz, tikrasis mūsų tikslas yra per keletą kilometrų nuo minėto miesto esantis turistų traukos objektas. Tas objektas – Bodensee ežere esanti sala-botanikos sodas pavadinimu Mainau. Patys vokiečiai ją taip ir vadina: „Mainau – die Blumeinsel”.
Mainau randam ne iš pirmo karto. Navigacijoje turbūt buvo šiek tiek pasenusi informacija, o keliai pakeisti šviežiai, nes aklai važiuodami navigacijos vedami buvom paklaidinti, taigi teko persijungti į kelių ženklų režimą ir taip visiškai nesudėtingai rasti naujai nutiestą kelią iki Mainau.
Sala pasiekiama gražiu plačiu tiltu per Bodensee ežerą, už kurio prieinamos kasos ir maitinimo vietos. Pasinaudojom abiem pasiūlymais ir su bilietais bei sotesni pradėjom salos apžiūrą. Gėlių čia turbūt milijonai rūšių, tačiau ne vien rūšių kiekis stebina. Stebina įvairiausios išradingiausios kompozicijos. Tiek erdvinės, tiek paprastesnės, spalvinės. Kadangi tarp keliautojų buvo ypatingų gėlių mylėtojų, tai buvo tarsi dovanėlė jiems.
Man asmeniškai nemažesnė dovanėlė buvo pasakiški ežero vaizdai atsiveriantys nuo salos.
Po poros valandų vaikščiojimų tarp nuostabių gėliau patraukėm atgal. Šiandien dar laukia vienas svarbus objektas.
Su mašina per porą minučių pasiekiam Konstanz miestą, jame nestojam tik pervažiuojam ir privažiuojam Šveicarijos sieną. Visus iš eilės praleidžia pasižiūrėję į valstybinius numerius, tačiau mus užlaiko. Užlaiko tik sekundei. Patikrina pasus ir gero kelio.
Šveicarijoj susimokam už autostradas ir važiuojam jomis su intencija pasiekti Schaffhausen miestą, prie kurio ir yra mūsų sekantis objektas – Reino kriokliai.
Reino krioklius (Rheinfall) privažiuojam dar prieš Schaffhausen. Nustembam ir apsidžiaugiam prie gana didelio ir garsaus turistinio objekto radę nemokamą stovėjimo aikštelę, pasiruošiam fotoaparatus ir traukiam link krioklio.
Paties krioklio, deja, nemokamai pamatyt negavom. Teko susimokėti, nors ir nedidelį, bet vis tiek mokestį. Tačiau vaizdai, kuriuos pamatėm atpirko visą tą kainą jau po pirmų 5 sekundžių. Didingas ir įspūdingas vaizdas, kurį iš gal 10 įrengtų apžvalgos aikštelių gali apžiūrėti iš įvairiausių atstumų, arčiausiame iš kurių vanduo jau net taško tau veidą.
Apžiūrėję krioklį traukiam atgal į mašiną, o su ja traukiam į rytus, link savo užsakyto viešbutuko prie Lichtenšteino sienos.
Buchs miestelį privažiuojam jau temstant. Susikraunam daiktus į viešbutį ir išeinam pasivaikščioti po vakarėjantį šveicarišką miestelį, iš visų pusių, kaip turbūt viskas Šveicarijoje, apsuptą kalnų.
Po valandėlės vaikščiojimo, kai kelią atgal švietė tolumoje apšviesti Lichtenšteino kunigaikščio rūmai, grįžę namo sumigom.
#9 diena – 2004-08-11, trečiadienis, Buchs – Vaduz – Chur – St. Moritz – Innsbruck – Reutte.
Ryte per daug nelaukę susikrovėm daiktus ir išvažiavom Lichtenšteino kryptimi.
Lichtenšteiną privažiavom per porą minučių – tereikėjo pervažiuot vieną sankryžą. Šioje mažoje valstybėlėje neturėjom jokių planų, tiesiog įdomumo dėlei norėjosi ją pervažiuoti. Tai ir padarėm, tik vieną kartą stabtelėjom nufotografuoti iš apačios kunigaikščio rūmų ir važiavom atgal į Šveicariją, kur planavom visą dieną paskirti kalnams.
Važiuojam į pietus autostrada, kol pasiekiam miestelį Chur. Ties juo nusukam nuo autostradinio kelio ir važiuojam mažais kalnų keliukais link St. Moritz. Oras kalnuose ir nelepina – vėsoka ir apsiniaukę, dažnai važiuojam tiesiog debesimi. Nepaisant to, vaizdai mane, kaip pirmą kartą kalnuose, keri, todėl dairausi pro langus ir gaudau kiekvieną vaizdą.
Kylam vis aukščiau ir aukščiau. Aplink įvairaus plauko kriokliai ir ežerėliai. Vietomis stojam pasifotografuoti. Kalnai debesyse dažnu atveju netgi neblogiau atrodo, negu giedrą dieną. Kylam dar aukščiau ir pasiekiam alpinių pievų aukštį – čia jau nebeauga medžiai, tik žaliuoja pievos ir vietomis maži krūmeliai stūgso. Vaizdai – fantastiški. Fantastiką šiek tiek apmalšina pravažiuota avarijos vieta, šalia kurios alpinėse pievose gulėjo automobilis ant stogo. Entuziazmas šiek tiek dingo, bet, žinoma, ne ilgam.
Galiausiai privažiuojam kalnų perėją – Julierpass. Tai aukščiausias šios dienos, beigi ir visos kelionės taškas. Aukštis – 2284 metrai virš jūros lygio. Sustojam poilsio aikštelėj, 15 minučių pasivaikštom.
Visai neturkus už perėjos nusileidžiam iki St. Moritz garsaus turistinio kurortinio miestelio. Ten susirandam kur pasistatyt automobilį ir einam ieškot vietos, kur galėtumėm papietauti. Tokią vietą randam gana nesunkiai. Po pietų šiek tiek pasivaikštom po St. Moritz, pasižvalgom suvenyrų parduotuvėlėse ir važiuojam toliau.
Iš St. Moritz palei Inn upę važiuojam Austrijos link. Palei šią didelę kalnų upę eina ir kelias, ir geležinkelis, ir elektros tiekimo linijos. Taip greta geležinkelio ir upės privažiuojam Austrijos sieną.
Austrijos pasieniečiai patikrina pasus, įleidžia mus į Europos sąjungą ir palinki gero kelio. Mes tuo pačiu pasiklausiam, kur galima būtų įsigyti lipduką už autostradas. Gavę informacija, ja ir pasinaudojam – ieškom artimiausios degalinės, kurioje randam ir nusiperkam lipduką, galiojantį, rodos, 10 dienų.
Jau su lipduku važiuojam Austrijos keliukais link Innsbrucko. Netrukus įsiliejam į autostradą ir važiuojam jau greitai. Netoli prie Innsbrucko sustojam pakelės kavinėj pavalgyt. Pavalgę traukiam toliau. Mūsų užsakytas viešbutukas bazuojasi miestelyje Reutte, mažam miestelyje netoli Vokietijos sienos į šiaurę nuo Innsbruck. Todėl, neprivažiavę Innsbrucko, pasukam į regioninį keliuką, vedantį šiaurėn.
Po geros valandos pasiekiam savo miestelį, įsikraustom į viešbutuką ir daugiau nieko išskyrus ilsėjimąsi nedarom. Diena baigiasi aptarinėjant įspūdžius..
#10 diena – 2004-08-12, ketvirtadienis, Reutte – Fussen – Innsbruck – Rosenheim – Salzburg – Linz – Česky Krumlov.
Iš ryto atsikėlę pasigrožėjom pasakiškais vaizdais aplink, o vėliau patraukėm iki Vokietijos miestuko prie pat Austrijos sienos Fussen. Tai kurortinis miestukas. Jame prasideda ar baigias (žiūrint iš kurios pusės pažiūrėsi) daug turistinių trasų, netoli jo stūgso dvi labai garsios per visą Vokietiją pilys. Tų pilių mes ir važiavom pažiūrėt. Privažiavę mes pamatėm mases žmonių tų pilių papėdėse. Tokias mases pamačius mes tiesiog apsigalvojom ir nusprendėm visgi tų pilių nelankyt. Teko pasitenkinti jų pafotografavimu iš kalno papėdės.
Praleidę pilis, pasukom atgal Innsbrucko link, važiavom pasakiškais kalnų keliukais, kol prie Innsbrucko, į jį neužsukdami, pasukom į rytus, važiavom autostrada Salzburgo link. Ši autostrada vienu metu užsuka į Vokietiją, todėl kai taip atsitiko, mes nepraleidom progos sustoti šalia autostrados esančiame didesniame miestelyje ir padaryti nediduką shoppingą. Taigi prekinomės Rosenheim miestelyje. Po poros valandų pasivaikščiojimų parduotuvėse, sėdom į automobilį ir patraukėm toliau – vėl į Austriją.
Mūsų šios dienos tikslas buvo ne Austrija, o Česky Krumlov miestelis Čekijoje, todėl per likusią Austrijos dalį tiesiog pravažiavom. Už Salzburgo sukom Linz link, prie kurio automobilio navigacija pranešė apie kamščius priekyje ir pasiūlė kelią greta autostrados. Ar buvo kamštis ten tikrai, ar tik navigacija taip sakė turbūt jau niekada nesužinosim, nes autostrados nuo to kelio nesimatė, o kai vėl grįžom į ją jokio kamščio nebuvo.
Už Linz miestelio pasukom į regioninius keliukus, vedančius Čekijos sienos link. Netrukus privažiuojam ir sieną, kur ilgai neužtrunkam. Jau saulė beveik nusileidus, o mums dar liko apie 80 km iki netoli Česky Krumlov užsakyto viešbutuko. Jį pasiekiam po valandėlės jau visiškoje tamsoje. Susitvarkom formalumus ir įsikuriam. Mus padalino perpus po du ir davė kambarius skirtinguose pastatuose – vieniems iki kitų reikia pereiti viešbučio kiemą. Tą kiemą pereiti tapo neitin malonu, kai po geros valandos prasidėjo labai stipri audra ir pradėjo nerealiai pilti ir žaibuoti aplink.
Taip žaibui už lango žybsint ir baigėsi ši diena.
#11 diena – 2004-08-13, penktadienis, Česky Krumlov – Česke Budejovice – Jihlava – Brno – Čekijos siena su Lenkija.
Ryte atsikelėm ir išvažiavom apžiūrinėti Česky Krumlov, o tiksliau jo senamiesčio, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Senamiestis tikrai dailus, pasivaikšiojom jame geras 3 valandas. Visą senamiestį juosia upė, toje vietoje daranti beveik 200 laipsnių vingį, kurio viduje visas senamiestis ir įsikūręs.
Apžiūrėję senamiestį patraukėm namų pusėn. Šios dienos tikslas buvo tik pasiekti Čekijos – Lenkijos sieną, nuo kurios ryt tikėjomės pasiekti namus. Savo tikslą pasiekėm pro Česke Budejovice pasiekdami Jihlava, miestelį prie pat čekiškos autostrados, kurios lipdukas galiojo kaip tik paskutinę dieną. Autostrada važiavom tuo pačiu keliu kaip ir pirmyn iki pat Olomouco, nuo kur plačiais keliais važiavom iki pat sienos. Nakvynė tame pačiame mažame viešbutuke kaip ir pirmą dieną.
#12 diena – 2004-08-14, šeštadienis, Čekijos siena su Lenkija – Vilnius.
Visą dieną prasimalę per Lenkijos kelius pavakary pasiekėm namus. Pasakot per daug nėr ką.
Ačiū visiems skaičiusiems.
Kavagne 
Aruna 
pirmas