Intro
Šis pasakojimas – tai trumpas pasakojimas apie vienos dienos kelionę aplink Vakarų Lietuvą. Tai iš esmės „žiūrim tai, ką matom pro automobilio langą“ tipo kelionė – pats mėgstamiausias mano keliavimo būdas. Planas buvo apvažiuoti visą ratą aplink Vakarų Lietuvą ir apsukti 1000km. Kelionės eigoje tas planas pasikeitė, tačiau kelionės kokybė nuo to nenukentėjo nei kiek.

Iš esmės norėjom pažiūrėt kaip atrodo Lietuva toliau nuo Vilniaus, pamatyti tą pirmą vizualinį įspūdį, o įspūdis per automobilio langą tam puikiai tiko.

Komanda – tik dviese. Ko daugiau reikia? 🙂
Data – 2007 rugsėjo 29 diena, šeštadienis
Transportas – Audi A5 3.0TDI quattro
Įranga – Automobilinė navigacija Clarion MAP770 aka Birutė.
Išankstinis planas – Vilnius – Trakai – Aukštadvaris – Birštonas – Prienai – Vilkija – Jurbarkas – Viešvilė – Šilutė – Ventė – Klaipėda – Karklė – Palanga – Kretinga – Skuodas – Salantai – Plungė – Plateliai – Seda – Mažeikiai – Akmenė – Naujoji Akmenė – Žagarė – Joniškis – Šiauliai – Radviliškis – Panevėžys – Vilnius.
Galiausiai įvykdytas planas – Vilnius – Trakai – Aukštadvaris – Birštonas – Prienai – Vilkija – Jurbarkas – Viešvilė – Šilutė – Ventė – Klaipėda – Karklė – Palanga – Skuodas – Salantai – Plungė – Plateliai – Mažeikiai – Šiauliai – Radviliškis – Vilnius.

Pasakojimas
Išjudėjom iš Vilniaus apie 8 valandą ryto, dar iš vakaro įsidėję gėrimų, sumuštinių ir kelias bandeles, kada kelyje nejaustumėm alkio. Nors iš vakaro Vilniuje žadėjo lietų, o Vakarų Lietuvoje apsiniaukusį dangų, visa tai mūsų nei kiek nebaugino. Tuo labiau, kad bent jau ryte, Vilniuje žadėto lietaus nebuvo.

Šeštadienio rytą keliai tušti, todėl greitai pasiekiam Trakus, juos pravažiuojam į senamiestį neužsukdami – čia gana dažnai lankomės, vizualinį įspūdį turim.

Vėliau vaizdingas kelias veda Aukštadvario link, kurį pravažiuojam dairydamiesi, o akys visai džiaugėsi tuo, ką mato. Turbūt nuo seno Aukštadvaris buvo labiau pasiturinčių žmonių gyvenvietė, tuo pačių automatiškai ir akiai patrauklesnė, nes tvarkingesnė ir panašiai. Niekur nestojam, tik pravažiuojam.

Pirmas sustojimas padarytas Birštone. Lietuvos kurortą norėjom pamatyt iš arčiau, todėl nusukę nuo pagrindinio kelio, kuris veda tik pro šalį, privažiavom į centrą, sustojom prie pat Nemuno ir išlipom pasivaikščiot.

Apsukom ratuką Nemuno krantine, pasidairėm į šalia kylančius prabangius namus (daugiausiai – vietoj arba ant senų namukų) ir, kadangi šiandien dar daug ką pamatyt norim, sėdom važiuoti toliau.

Važiuojam per Prienus, kurie jokio įspūdžio nepaliko, sukam link Vilkijos. Aplink Kauną jau 10 ryto eismas gana didelis, todėl velkamės paskui visokiausius sunkvežimius ar mikriukus. Ne tai, kad aš lakstau keliuose (niekad neviršiju daugiau nei 10km/h, t.y. neviršiju policijos tolerancijos ribų), bet važiavimas užmiestyje 60km/h negali būti vadinamas kitaip nei vilkimusi.

Išlindus į Via Baltica gabaliuką prie Kauno ši situacija pasitaiso, tačiau neilgam, nes visai netrukus nusukam palei Nemuną Raudondvario ir Vilkijos link. Iki Raudondvario taip pat matom turtingų kauniečių kylančius namus. Aukštadvaryje arba Birštone visgi daugiau skonio, nusprendėm mes. Aplink Kauną bandoma šiek tiek pasipuikuoti. Aišku, negi mums gaila. Mes apžiūrim nesustodami ir važiuojam toliau.

Privažiuojam Vilkiją. Truputį išsukam iš pagrindinio kelio ir pravažiuojam centrinėmis miestelio gatvelėmis, kurių keletas primena kalnuotus Čekijos ar Slovakijos miestelius, o ne lygumų kraštą Lietuvą. Nusileidžiam viena iš minėtų gatvelių į Nemuno slėnį ir prie krantinės, kur atsiveria panorama į Lietuvos upių tėvą sustojam ir padarom užvalgymo pertraukėlę. Pusryčiai.

Šiek tiek pasistiprinę važiuojam toliau. Važiuojam garsiu ant Lietuvos Panemunės keliu. Dar nevisiškai įdienoję, medžiai rudens jau paspalvinti. Vaizdai nuostabūs. O lygaus tiesaus kelio monotoniją praskaidrina lygiai kas 10 kilometrų išsidėstę Panemunės miesteliai – Seredžius, Veliuona, Raudonė. Akimis palydim visus piliakalnius, į kuriuos jau ne kartą esam lipę.

Kaip ramiai Nemunas teka, taip ramiai mes privažiuojam Jurbarką. Jau netoli vidudienis, todėl Jurbarkas juda. Centrinės gatvės neblogai sutvarkytos, todėl akiai malonu. Nestoviniuojam. Jurbarko gale prasideda kelio remontai ir apylankos, bet jos mums kliūčių nesudaro ir pasisukinėję pagal geltonus kelio ženklus važiuojam link Viešvilės.

Viešvilėje jaunystę praleido mano močiutė, todėl pro ją važiuojant visada prisimenama kokia nors jos pasakota istorija iš jos jaunystės.

Už Viešvilės atsiranda šiek tiek daugiau monotonijos, nes nebelieka miestelių – vien tik kelias. Taip pasiekiam Šilutę.

Šilutė palieka tikrai gerą įspūdį. Viskas gražiai sutvarkyta – matosi, kad laukia vokiečių turistų, grįžtančių į savo istorines žemes. Stojam degalinėj ir nusiperkam kavos. Po pertraukėlės traukiam toliau – Ventės rago link.
Nusukus nuo Klaipėdos plento Ventės link prasideda smagūs keliukai. Išlindusios saulės, priešingai nei prognozuota meteorologų, pavilioti, mes atsidarom langus ir siaurais vingiuotais keliukais važiuojam mėgaudamiesi ir su muzika. Aplink kelią matosi apsemtos lygumos, atrodo, kad važiuotum vos ne tiltu.

Ventės ragą privažiavę stojam ir lipam pasivaikščioti ir pasifotografuoti. Kiek kartų esu Ventėje buvęs, niekad nebuvo pakankamai gero oro, kad matytųsi Neringa kitoj marių pusėj. Šįkart man pasisekė, todėl fotoaparatas netinginiavo.

Pasifotografuojam visur, pasivaikštom po molą, į švyturį nelipam ir šiek tiek jausdami laiko spaudimą traukiam toliau. Tuo pačiu smagiu keliuku grįžtam iki Klaipėdos plento ir sukam link uostamiesčio.

Iki pat Klaipėdos keliukas taip pat nenuobodus – daug siaurų tiltelių, geležinkelio pervažų ir panašių dalykų. Labai graži kelio atkarpa. Klaipėdoj stojam Statoile prie Klaipėdos Akropolio ir prisipilam baką degalų iki viršaus.
Sekantis maršruto taškas aiškus – Karklė ir jos įžymybė Olando kepurė. Prasukam dar ratuką pro Klaipėdos senamiestį kol pataikom į reikiamą gatvę, nuo kurios per Melnragę pataikom į Karklės kelią. Karklėje šiek tiek paklaidžioję pagaliau randam (kelio ženklų šiuo klausimu yra trūkumas) kur ta Olando kepurė ir stojam pasivaikščioti.

Po trumpo prasiėjimo miškeliu prieinam skardį, nuo kurio atsiveria pasakiška panorama į Baltijos jūra. Pasižvalgom, pasifotografuojam, pasėdim kojas nuleidę, bet kadangi nusileidimo prie pat jūros nėra, traukiam į Palangą, kur galėsim prie pat jūros patekt.

Palangą pasiekti nesunku ir mes tai greitai padarom. Į pačia Palangą nevažiuojam, esam nesenai buvę, užtat sukam savo žinomu keliuku ir privažiuojam prie pat jūros su mašina. Pasistatom mašiną trys metrai nuo pajūrio smėlio ir su vaizdu į jūrą ant bagažinės dangčio pasidarom sumuštinių puotą. Vėliau pasibraidžiojam po nešiltą jūros vandenį ir traukiam toliau.

Planavom važiuoti pro Kretingą, bet pagailėjom laiko papildomam ratui daryti ir patraukėm tiesiai Skuodo link. Vos nusukus nuo pagrindinio kelio (Klaipėda – Palanga – Liepoja) pasidaro gana nyku. Ir taip gana nyku iki pat Skuodo ir netgi pačiame jame. Nors šeštadienio popietė (apie 17 val.), tačiau net pačiam centre visos gatvės visiškai tuščios. Atrodo kaip išmiręs miestas. O gi rajono centras! Nesidžiaugdami vaizdais traukiam toliau pagal maršrutą – Plungės link.

Pačioje Plungėje taip ir neteko pabuvoti šįkart. Anksčiau esu buvęs, žinau apie gražų parką ir rūmus, tačiau šįkart prie jų patekti sutrukdė kažkokia avarija ar kažkas panašaus, kas užkimšo visą kelią ko pasekoje susidarė didelis kamštis. Prastovėję 15min nusprendėm negaišti ir apsisukę patraukėm atgal – Platelių ežero link.

Platelių ežerą pasiekėm gana greitai ir nesunkiai. Aplink vaizdingi Žemaitijos nacionalinio parko peizažai, o mes pravažiavę jachtklubą sustojam greta esančioje laužavietėje pasivaikščioti ir iki ežero nueiti. Pavaikščioję ir pasigrožėję vaizdais sėdam atgal į mašiną.

Traukiam sekančio objekto – Mažeikių link. Tačiau jau vakarop važiavimas nebe taip sklandžiai gaunasi. Ir eismas vis didesnis ir pamažu atslenkanti tamsa trukdo, privažiavę Mažeikius nusprendėm savo maršruto dėl laiko stokos pamažinti ir nuo Mažeikių sukti tiesiai į Šiaulius. Tiesą pasakius, net pačiam Mažeikius praleidom. Taigi nieko nelaikę sukom Šiaulių link, kur planavom suvartoti karšto maisto.

Privažiuojam Šiaulius ir stojam „Saulės miesto“ prekybos centre. Ten prisėdam picerijoj ir skaniai privalgom. Po to dar prasieinam pro Rimi (rodos) ir užsiperkam gėrimų ant kelionės namo. Po pietų seka jau sutemose ekskursija po Šiaulius (mano kolegė keliauninkė originaliai iš Šiaulių, todėl tai buvo paprasta) ir jau po truputį traukiam namo.

Kelionė namo nieko neišsiskyrė – Radviliškis, Panevėžio aplinkkelis ir autostrada iki pat Vilniaus. Namo grįžom apie 23 valandą.

Šiek tiek statistikos:
Tiksli rida – 973.6km
Tą dieną pravairuota – 13h 5min
Vidutinis greitis – 74km/h
Vidutinis kuro suvartojimas – 6.6l/100km

Išvados
Mūsų Lietuva labai graži ir vis gražėja. Vieni rajonai daugiau, kiti mažiau, bet visi gana intensyviai juda teisinga linkme ir bendrai paėmus visa tai, ką matėme mums patiko. Būtinai pavasariop atliksim panašią analogišką kelionę-pasivažinėjimą pro šiuo kartu neapimtas Lietuvos teritorijas.

13 thoughts on “973 km per Lietuvą”
  1. Sveikinu Andrių Užkalnį su antrosios knygos reklaminės kampanijos pradžia MyTrips.lt tinklalapyje. Pirmoji, kiek atsimenu, buvo daugiau negu sėkminga.

  2. Tik pamačius straipsnį dingtelėjo ta pat mintis kaip Apokui. Bet manau mums tai tik į naudą, bent gerų istorijų paskaitysim!

  3. Mielasis Apokai, kampanija prasidėjo ne mytrips tinklalapyje, o žymiai anksčiau; čia mane pakvietė tinklalapio garbioji vadovybė, pamačiusi naujienas apie knygą lietuviškame internete 🙂 Bet už sveikinimus dėkui. Naujai atgimusiame tinklalapyje http://www.andrius.com yra surašyti visi susitikimai su skaitytojais, jei rastumėt laiko, kviečiu nepasididžiuoti. Visgi knyga apie keliones.

  4. Man visai nesvarbu, ar Andriaus pasakojimus įsprausime į reklamos rėmus, ar ne. Mėgstu skaityti ir tokius pasakojimus, kuriuose esančią informaciją galėsiu panaudoti planuojant keliones, ir tokius, kuriuose aprašytas tiesiog įspūdis ar nuomonė.

    Sveikinu Andrių papildžius kelionių literatūros lentyną :).

  5. Aš tikrai neabejoju, kad kampanija prasidėjo anksčiau, bet būtent šiame tinklalapyje tai buvo pirmas žingsnis, bet ne tame esmė. Tikiuosi, kad šis straipsnis nebus vienišas, nes visada malonu paskaitinėti įdomius ir gerai parašytus dalykus, o ir aštresniu ar kandesniu komentaru, manau, Jūsų neišgansdinsi, todėl nuoširdžiai linkiu sėkmės.

  6. Nelabai suprantu dėl to pirmojo žingsnio, bet matyt Jūs žinote, ką sakote. Aš visiems tinklalapiams ir laikraščiams ir kitai žiniasklaidai esu dėkingas, kas mano rašymus spausdina (ir mytrips.lt taip pat) o skaitytojams – kad skaito. Komentarai man patinka kuo kandesni, tuo geriau.

  7. Jau praeitą kartą paaiškinome, kad Andrių mes patys pakviečiame pasidalinti savo įspūdžiais. Lygiai tas pats ir šįkart. Todėl pasimėgaukime jo straipsniais, kol Andrius nesužvaigždėjo ir vis dar sutinka jais pas mus pasidalinti 🙂

  8. Gal nesužvaigždės…Kaip supratau iš pasakojimo jam pačiam tokie sužvaigždėję nelabai patinka 🙂
    O ko Jūs nesupratot Apoko užuominoje? Bent jau čia, MyTrips-e viskas taip ir atrodė – įsiveržėt čia kaip viesulas, diskutavot, pasakojot, ginčijotės…O kai tik knyga išėjo-dingot kaip į vandenį. O dalį potencialių skaitytojų čia vistiek užsitikrinot. Ir prisipažinkit, juk nesitikėjot tokios sėkmės? Ir dar tokiais sunkiais laikais? Labai jau aktuali lietuviams šalis ir nemanau,kad išleidus knygą apie kokį Kongą, būtų taip pasisekę.O knyga man labai patiko,juo labiau,kad visiškai nėra tokių knygų lietuvių kalba,(kelios apie Afriką ir L.Lavastės apie Suomiją) .Kai perskaičiau, pagalvojau :,,galėtų dabar kokį penkiolika metų pagyventi kokioje Prancūzijoj…:))
    O dabar viskas eis kaip sviestu patepta, nes kitas knygas bus parašęs ,, tos garsios knygos” autorius 🙂
    Ir nors suprantu,kad jūs dabar labai užsiėmęs knygų rašymu, bet galėtumėt čia kada užsukti ir kaip keliautojas…

  9. Linosa, ačiū. Norėjau paaiškinti. Šiame portale atsiradau ne todėl, kad tai būtų sumanytos strategijos dalis, o todėl, kad patys portalo šeimininkai mane pakvietė. Gal, jei būčiau kruopsčiau viską sekęs, ir pats čia būčiau tai sugalvojęs rinkodaros prasme, bet čia išėjo spontaniškai. Kai jau mane pakvietė ir įkėlė kelias mano istorijas, man ir pačiam atsirado azartas, ir tuomet sudėjau praktiškai viską, ką turėjau kelionių tematika (jei prisimenate, tada dar buvo pastebinčių, kad sudėta per daug ir ne to: pirma, kodėl čia dedami profesionaliai rašančiųjų tekstai, o antra, jie pagal žanrą nebuvo patariamieji/dienoraštiniai). Paskui teko daug ką išimti, dėl teisių į tekstus, kurios ne visada priklausė tik man.

    Dingau ne į vandenį: dirbau prie antros knygos ir inirtingai stūmiau pirmąją, keliaudamas po Lietuvą ir susitikinėdamas su skaitytojais (antrosios knygos pristatymų bus nepalyginamai daugiau – nežinau Lietuvoje kito autoriaus, galbūt išskyrus Filomeną Taunytę, kuris turėtų tokius tvarkaraščius – galima pasižiūrėti http://www.andrius.com/skaitytoju-klubas-susitikimai). Dabar labai skubu rašyti trečiąją knygą. Taip ir išėjo, kad pasirodė, kaip nemandagus ignoravimas. Galbūt, jei būčiau kryptingiau planavęs, būčiau savo rašinius padozavęs, o nekrovęs vienoje krūvoje.

    Kaip keliautojas tikrai galėčiau užsukti, tik kad šiais laikais mažai keliauju, išskyrus tarp Lietuvos ir Anglijos. Knygos prastūminėjimas yra įdomus dalykas finansine prasme: pajamos iš knygų supilamos į tų knygų reklamą, kad būtų dar daugiau knygų ir dar daugiau pajamų, kurias toliau galima leisti reklamai.

    Dėl „Anglijos” sėkmės: taip, TOKIOS sėkmės ir keturių leidimų nesitikėjau, bet jei knyga būtų buvusi nepastebėta, būčiau nusiminęs.

    Taip, apie Kongą tikriausiai nepavyktų tokio paties susidomėjimo pasiekti, ypač jei pirmoji autoriaus knyga. Šia tema: mano ketvirtoji knyga kitamet bus apie Japoniją, ir man pačiam labai įdomu, ar yra įmanoma taip pat sudominti skaitytoją, jei visiškai nėra emigrantinio pririšimo.

    Kalbant apie rinkodarą, turiu pastebėti, kad pats pažįstamumas Lietuvoje šiek tiek padeda, bet ne tiek, kaip daug kas įsivaizduoja. Duosiu Jums pavyzdį: tuo pačiu metu, 2009 m. lapkritį, pasirodė dydžiu, spalvomis, pobūdžiu ir kaina labai panašios kulinarinės knygos: Nomedos Marčėnaitės ir Beatos Nicholson. Abi žinomos (Nomeda net labiau, nes jau daug metų šiepiasi iš kiekvieno žurnalo). Jų veidų ir vardų pažįstamumo su manuoju net nėra ką ir lyginti. Rezultatas iš tų pačių startinių pozicijų buvo radikaliai skritingas. Beatos knyga už Nomedą gavosi perkamesnė gal šešis ar septynis kartus. Knygynuose man sakė, kad Nomedą apskritai perka tik tada, kai Beata jau išparduota.

    Tai tokios pastabos, apimtimi gal beveik prilygstančios pasakojimui.

  10. Visiškai sutinku su autoriaus nuomone apie Niujorką. Esu jame buvęs daugybę kartų, jis traukia kaip magnetas. Man Niujorkas tai netgi ne miestas, o gyva būtybė su savo begaline siela.
    O dėl knygos, tai kaip tik vakar nusipirkau „Kelionių istorijas”. Yra požymių, kad ji bus geresnė, nei „Anglija”, nes iš „Anglijos” reklamos ir atsiliepimų tikėjausi kažko nerelaus, bet kaip jau būna tokiais atvejais, per daug tikėtis nereikia, kad nenusiviltum. Buvo įdomu, bet ne tiek kiek tikėjausi, kad bus. Bet čia mano asmeninė problema, nes tiek daug apie viena dalyką atsibosta skaityti. Dėmesys neužsilaiko. Todėl „Kelionių istorijos” turėtų būti kaip tik mano skonio:)
    O apie ką trečioji knyga?

  11. Andriau, nereikia savo knygų stumti . Ji arba turi vertę(išliekamą) arba ne.

  12. Gerbiamasis Tukai, kai Jūs išleisite savo knygą, tai jau kaip jums patiks – stumkite, nestumkite, tempkite ar ridenkite kaip pasirodys reikalinga. O aš tai savąją pardavinėjau ir pardavinėsiu iš visų mažų jėgų – pristatymuose, spaudoje, per televiziją ir per radiją, feisbuke ir tviteryje, blog’e ir visur iš eilės. Jei būtų pakankamai pirkėjų, nors ir per atlaidus prie bažnyčios pardavinėčiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *