Kaip studentai Prancūzijos Rivierą šturmavo

Įvadas
Pasakojimas apie tai, kaip 6 turistams iš Lietuvos pavyko bandymas šturmuoti Prancūzijos Rivieros didmiesčius ir viršukalnes. Šis pasakojimas yra daugiau prisiminimai nei tikras pasakojimas.

Data
2007 07 20 12:00 – 2007 07 30 18:30.

Komanda
6 studentai iš Lietuvos.

Transportas
Kemperis FIAT Ducato – Euromobil 590 LS, 2,5 TDi, 1995 m.

Dienoraštis:

2007-02-28, trečiadienis
Pirmą kartą iškelta pati idėja važiuot visiems bendrai kažkur į Europą artėjančią vasarą. Visa tai įvyko sėdint vietoj seminaro Akropolio Pomodoro picerijoj (dabar Can Can Pizza), laukiant kol atsidarys jų virtuvė. Nutarta važiuoti su kemperiu, idant gautųsi pigesnė (kas studentui itin aktualu) kelionė, bei tuo būdu visi galėtumėm važiuoti kartu, o ne atskiruose automobiliuose. Dar tą patį vakarą buvo apsvarstyti kelionės maršruto variantai ir vienbalsiai nutarta važiuoti pas prancūzus į jų Rivierą.

2007-03-15, ketvirtadienis
Interneto pagalba surastas kemperio nuomotojas. Pasirašoma sutartis dėl kemperio nuomos dešimčiai parų (11 dienų ir 10 naktų). Aparatas ne naujas, bet kaip studentams tiks. Kaina – 200 LTL per dieną.

2007-07-17, antradienis – 2007-07-19, ketvirtadienis
Vyksta kiti prieš kelioniniai pasiruošimai. Perkami kelionės draudimai nuo nelaimingų atsitikimų, maistas, kurį vešimės iš namų ir t.t. (pirkto maisto sąrašas bus pridedamas pasakojimo gale; Priedas Nr.1).

Paskutinį vakarą keliautojai susitinka būsimos kelionės aptarti (oficialioji priežastis – vieno iš keliautojų gimtadienis). Be abejo, keliautojai labiau valgo šašlykus ir krepšinį mėto, nei kelionę aptarinėja. Kelionė – rytojaus reikalas.

Naktį vyksta paskutinieji daiktų krovimai, didelis nerimas „ar nieko nepamiršau” ir nekantri nemiga kaip ir prieš kiekvieną didesnę kelionę.

#01 diena – 2007-07-20, penktadienis – nuo Vilniaus beveik iki Katowice
Pagal vakarykštį susitarimą su transporto priemonės nuomotoju, 10:00 atvažiuojam dviese į sutartinę vietą pasiimti mus 10 parų vežiosiančio aparato. Po apmokymų kaip elgtis su visa įranga bei naujų paaiškėjusių gedimų. Mums iš anksto nesakė, nes „nenorėjo mūsų gąsdinti”… Jo…

Gedimai tokie: prietaisų skydelyje dega viena iš avarinių lempučių, rodanti, jog kuro filtre yra vandens. Nuomotojas tikino, kad remontas atliktas, tik lemputė dega; Pasukus raktelį atgal variklis neišsijungia – reikia gesinti įjungus pavarą laikant stabdį atleidžiant sankabą.

Vienas sėdam už vairo, kitas į savo mašiną ir važiuojam palikt nuosavos mašinos namie, nes jos kelionėje mums nereiks. Paliekam mašiną, susikraunam savus daiktus ir važiuojam į sutartą vietą paimti kitų keliautojų ir jų daiktų.

Keliautojus paimam, daiktus susikraunam, šaldytuvą maisto pripildom, lietuvišku moterišku balsu kalbančią navigacinę sistemą (vėliau praminta Birute arba tiesiog Birce) prie priekinio stiklo prikabinam (11:30), maršrutą joje nustatom ir bendrą nuotrauką padarom . Kaip ir viskas. 11:55, netgi 5 minutėm anksčiau, nei planuota (planuota 12:00), pajudam iš Vilniaus Alytaus ir Lenkijos link. Oras geras, nuotaika gera – ko daugiau reikia. Priekyje kelias ir nauji įspūdžiai.

Kadangi turėjom tris vairuotojus, tarėmės, kad visi dar Lietuvoj išbandysim didelių apimčių aparato vairavimo ypatumus. Pirmą kartą prisėdus ne tik didelės apimtys atrodė neįprasta – pavarų perjungimo svirtis tokiam aparate yra aukštai, prie pat vairo, kaip krovininiuose automobiliuose, o vairas, taip pat kaip krovininiuose automobiliuose, – kone gulsčias… Galinio vaizdo veidrodėlių beveik nėra. Vidurinis rodo tik paties kemperio vidų, o šoninius užstoja kemperio išsikišę šonai.. Bet po pirmos valandos jau viskas atrodo daug paprasčiau, gana greit adaptuojamės prie naujų sąlygų.

Važiuojam per visą Vilnių, gaunam šiek tiek kamščių, sukam Trakų kryptimi (A4 kelias), vėliau – Druskininkų, o už Valkininkų nusukam Daugų ir Alytaus kryptimi į Vakarus (128 kelias).

Pirmasis sustojimas – vos po pusantros valandos (13:25) ir vos už 110 kilometrų nuo Vilniaus. Alytus. Pagrindinė stojimo priežastis buvo man nusipirkti vaistų nuo vakar vakaro kamavusio gerklės skausmo ir kažko profilaktikai nuo peršalimo, nes savijauta buvo nekokia, o susirgti pusmetį lauktos kelionės metu mažiausiai norėtųsi. Nieko keisto, kad sustojimas šiek tiek užsitęsė, nes visi išsilakstė kas ledų, kas dar ko. Toje pačioje vietoje pirmą kartą susidūrėm su „didelis kemperis mažoje stovėjimo aikštelėje” situacija. Pasistatėm gana patogiai, tačiau iš visų pusių sustojo dzūkeliai kas kaip papuolė. Reikėjo vienam mūsų išlipus padėti vairuotojui manevruoti idant neapgadinti šalia padrikai stovinčių alytiškių transporto priemonių. Viskas baigiasi užvažiavimu ant bordiūro galiniu ratu ir tai sekusiu geroku viso kemperio pakratymu. Va jums ir pirmas kartas. Kitą kartą jau žinosim, kad posūkius reik „imti” iš toliau.

Iš kart už Alytaus pasikeičiam vairuotoją ir toliau tęsiame kelionę Lazdijų (45 km) link (132 kelias). Nors aparatas greitėja labai labai lėtai, bet įsibėgėjus 95-100km/h palaikyti galima gana nesudėtingai, todėl važiuot visai gerai. Lazdijuose pripilam kuro baką iki viršaus lietuviško (turbūt rusiško) dyzelino Lukoil’e (63,99 LTL) ir važiuojam iki lenkų sienos (9 km) (135 kelias).

15:15 Lietuvos laiku (14:15 Lenkijos ir visos Vakarų Europos laiku; toliau pasakojime visi laikai – vietos laiku) jau esam prie Lietuvos – Lenkijos sienos, kur jokių trukdžių nepatiriame, nors pasieniečiai pasitaikė juokingi. Lenkų pasienietis peržiūrėjęs mūsų pasus perdavė juos lietuvių pasieniečiui, kuriam prabilus pajautėm labai išraiškingą Alytaus regiono tarmę. Ne tarmė mums pasirodė juokinga, o jo turbūt visiškas neturėjimas ką veikt, apie ką buvo galima spręsti iš jo aktyvaus klausinėjimo tokių dalykų kaip kemperio nuomos kaina ir „kur čia taip galima išsinuomoti”, keliom dienom važiuojam ir panašių visiškai su tarnyba muitinėje nesusijusių dalykų. Labai atidžiai mus visus bei mūsų transporto priemonę apžiūrėjęs, įsitikinęs, kad visiems mums daugiau nei 18 (iš tikrųjų daugumai daugiau nei 20), pareigūnas palinki gero kelio ir štai mes jau Lenkijoj.

Vos už sienos apsikeičiam vairuotojais ir važiuojam Augustavo (Augustόw) (16 kelias; kitur rašo, kad 663 kelias) ir Lomžos (Łomża) link (61 kelias). Prasideda linksmieji Lenkijos keliai keliukai. 95-100km/h kaip Lietuvoje palaikyti jau nebe įmanoma, tenka tenkintis 70-80km/h greičiu. Važiavimas ilgas ir nuobodus. Vienintelė paguoda yra penktadienio vakaras, kas gerokai sumažina automobilių srautą Varšuvos link ir padidina srautą nuo Varšuvos (t.y. prieš mus), todėl įprastų „malūchų” ir fūrų buvo gerokai mažiau. Važiuojant tokiu aparatu tai yra tikrai reikšminga, nes su juo lenkimai vykdomi dar sunkiau nei su lengvąja, todėl kiekvienos fūros nebuvimas labai lengvina kelią per Lenkiją. Oras Lenkijoje neblogas – kaip ir Lietuvoje saulėta ir giedra.

Pirmas Lenkijos miestas Augustavas pasiekiamas greitai (50 km) (15:00), pravažiuojamas irgi greitai. Tas „greitai” yra sąlyginis, atsižvelgiant į Lenkijos kelių apkrovimą bei kemperio judrumo galimybes. Visai gražiai atrodo tos kurortinės lenkų vietos..

Ties Lomža (105 km) prasideda kelio remontai, o tuo pačiu ir milžiniškas kamštis į priešingą, nei mes važiuojam, pusę. Tas kamštis tęsėsi bent 10 kilometrų ir mes labai džiaugėmės nestovintys panašiame ir labai vylėmės, kad mums grįžtant šioje vietoje mūsų neištiks tas pats likimas. Ties Ostrόw Mazowiecka (45 km)įsukam į Bialystoko (lietuviškai, rodos, vadinamas Baltstoge) (Białystok) plentą (18 kelias; E67) ir važiuojam tiesiai Varšuvos (Warszawa) link. Bialystoko plentas gerokai labiau apkrautas, todėl važiavimas tampa lėtesnis ir sudėtingesnis. Remonto darbų taip pat netrūksta. Apribojimai iki 50 km/h ir ten tykanti kelių policija yra gana įprastas vaizdas, todėl nieks ir nesistebi. Ties Vyškovu (Wyszkόw) (40 km) prasideda dviejų juostų kelias, todėl vairuoti daug geriau. Toks kelias mus veda iki pat Varšuvos (Warszawa) (50 km iki tilto per Vyslą). Varšuvoje pasiklysti nebijom (19:10) ir Clarion navigacijos vedami per Varšuvos centrą išvažiuojam į Katovicų (Katowice) kelią (8 kelias; E67). Nors buvo penktadienio vakaras, Varšuvos centre nebuvo labai jau daug judesio, kokio tikėjausi. Viskas atrodė Lenkijos lygiu gana dailu, tačiau žmonių gatvėse per daug nesimatė. Tik automobilių, kaip visada Lenkijoje, nestigo. Dangus apsiniaukia. Pradeda lynoti.

Stojam degalinėje (20:10) jau reikiamame kelyje iš karto už Varšuvos priemiesčio Rašyn (Raszyn) (15 km nuo tilto per Vyslą), ties kuriuo piečiau Varšuvos išsiskiria du dideli keliai – į Katovicus (Katowice) ir į Krokuvą (Kraków). Čia užtrunkame valandėlę. Pirmą kartą bandom išlankstyti, išdėlioti lovas miegojimui, bėgiojam į degalinės tualetus vakariniam apsiprausimui. Susitvarkę pakeičiam vairuotoją, kuris į pagalbą naktiniam vairavimui gauna pagalbininkę (toks kelionės planas ir buvo – trys vairuotojai, trys pagalbininkės naktiniams vairavimams). Likę keturi keliautojai eina miegoti.

Važiuojam dviejų juostų Lenkijos „autostrada”, kurioje pilna apribojimų iki 70 km/h bei sankryžų su šviesoforais. Nepaisant visų šviesoforų ir apribojimų važiavimas gerokai geresnis nei iki Varšuvos vienos juostos keliuose su miesteliais ir kaimais. Ties Piotrkόw Trybunalski (120 km) kelias prisijungia prie kelio Nr. 1 Gdanskas (Gdansk) – Čekijos siena (Cieszyn). Bevažiuojant pradeda stipriai lyti ir žaibuoti (00:00). Tuo metu vairavusiųjų liudijimu, tai buvo patys didžiausi ir įspūdingiausi žaibai kiek jie yra matę per visą savo gyvenimą. Audra tokia stipri, kad net kemperis neatlaiko. Lietaus vanduo kažkaip patenka į vidų ir pradeda lašėti ant miegančiųjų per kondicionavimo sistemą. Tiesiami rankšluosčiai, šluostomasi.

Ilgainiui lietus ir žaibai aplink mūsų kelią aprimsta, nors tolumoje vis dar matosi žaibo nušviestos pašvaistės, o daug kur ant kelio randam nukritusių medžių, vienas kurių netgi bandė užtverti mums kelią. Va jums ir rekordiniai karščiai ir sausra, praėjusią savaitę kankinusi Lenkijos kraštą. Įspūdinga pabaiga. Lietui šiek tiek aprimus stojam Čenstochovoj (Częstochowa) (80 km) degalų pasipildyti (238,51 PLN; ~219,43 LTL). Dar McDonald’s tualetais nepraleidžiam progos pasinaudot. Para baigiasi kažkur Lenkijos pietuose šiek tiek už Čenstochovos jau nebetoli Katovicų bevažiuojant Čekijos link.

Dienos maršrutas: Vilnius – 90 km – Daugai – 20 km – Alytus – 45 km – Lazdijai – 10 km – LT/PL siena – 50 km – Augustόw- 105 km – Łomża – 45 km – Ostrόw Mazowiecka – 90 km – Warszawa – 140 km – Piotrkόw Trybunalski – 80 km – Częstochowa – ~20km.
Viso per dieną: 795 km
Viso per kelionę: 795 km

#02 diena – 2007-07-21, šeštadienis – nuo beveik Katowice iki Murg
Važiuojam nuo Katovicų toliau plentu, vėliau virstančiu nauja, dar net nevisiškai baigta lenkų magistrale per Biesko-Bialą (Bielsko-Biała) iki čekų sienos (70 km) (1 kelias). Apie 02:15 pasiekiam Čekijos sieną. Čekai kaip visada beveik netikrinę praleidžia mus į alaus šalį. Mes dar kartą apkeičiam vairuotojus, nusiperkam lipduką, žymintį sumokėjimą už Čekijos greitkelius bei automagistrales (PLN 47,00; galioja mėnesį), ir važiuojam Olomouco (Olomouc) link (48 kelias; E462). Birutės padedami, vėliau šiek tiek ir klaidinami (nors aparatas ir naujas, bet žemėlapiai jau spėjo šiek tiek pasenti ir paties naujausio magistralinio čekiško kelio nebuvo jame, todėl reikėjo orientuotis ir pagal kelio ženklus, ko paprasčiausiai nesitikėta), važiuojam vingiuotais ir kalnuotais dviejų juostų čekiškais keliais. Vėl pradeda lyti ir žaibuoti. Nors nebe taip įspūdingai kaip Lenkijoje, bet vis tiek gražu. O kiekvienas žaibo žybsnis vairuotojui atstoja tolimųjų žibintų įjungimą, nes apšviečia visą kelią tolumoje, kuris tamsią šlapią naktį taip ir prašosi apšviečiamas.

Už Hranice (Hranice) miestelio (75 km) įsiliejam į autostradą (35 kelias; E442; E462), kur netoli Olomouco (50 km) radę aikštelę keičiam vairuotoją. Paskutinis vairuotojas mus betoninėmis dardančiomis (labai nemalonu tiek miegantiems, tiek patiems vairuojantiems) čekiškomis autostradomis (46 kelias, nuo Vyškovo (Vyškov) D1 kelias; E462) atidardena iki netoli Brno (85 km), kur kertasi Brno – Praha (D1 kelias; E50; E65) ir Brno – Bratislava (D2 kelias; E65) autostrados. Prie pat tos autostradų sankirtos stovi didelis prekybos centras, kuriame ryte, vos jam atsidarius, ketinome užsipirkti šiek tiek maisto bei, be abejo, čekiško alaus.

Vairuotojo netyčia praleisto nusukimo nuo automagistralės į patį prekybos centrą ir vėliau sekusio atbulinio vairavimo autostradoje (10 metrų, bet vis tiek..) dėka gavom daug garsinių, o vėliau ir vaizdinių signalų nuo vieno dėl to labai supykusio fūros vairuotojo. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. 3 gulintys policininkai ir mes jau prekybos centro stovėjimo aikštelėje laukiam ryto, kai atsidarys durys. Pamiegojom nuo 04:00 iki 08:00.

Atsikėlę ryte visi pakaitom bėgom į prekybos centro tualetus dantukų valyt, o tada mergaitės liko ruošti pusryčių iš mūsų turimų maistų, o berniukai nubėgo į patį TESCO prekybos centrą alaus užsipirkt. Kadangi iš mūsų 6 alaus mėgėjai tebuvo 4 (likę – patys kalti), tai nusipirkom dvi dėžutes alaus – vieną Budweiser ir vieną Pilsner Urquell. Po 10 butelaičių kiekvienam dešimčiai dienų. Net labai saikinga, sakyčiau.

Papusryčiavę, daiktus susikrovę pajudėjom (11:00) Austrijos link. Važiuojam čekų autostrada Bratislavos (Bratislava) link (D2 kelias; E65), vėliau nusukam nuo autostrados ties Hustopeče (Exit 25) (11:20) ir per mažus miestelius kalnuotais keliukais (420 kelias) pasiekiam Mikulovo (Mikulov) plentą (52 kelias; E461), o už keleto kilometrų ir patį Mikulovo miestelį (25 km) (11:45), esantį prie pat Čekijos – Austrijos sienos. Prieš išvažiuodami į Šengeno erdvę, prisipilam sklidiną baką šiek tiek pigesnių degalų (1742,60 CZK; ~212,60 LTL).

Sienos kirtimas, kaip šiais laikais Europoj įprasta, neužtrunka, todėl 12:15 jau įvažiuojam į Šengeno erdvę ir į Austriją. Nusiperkam vinjetę (Vignette), žyminčią mokestį už Austrijos kelius (EUR 7,60; galioja 10 dienų). Pasipiktinę tualetų apmokestinimu važiuojam toliau.

Tiesa, nusprendėm, kad šeštadienio popietę geriau būtų Vienos (Wien) vengti, važiuojam mažais keliukais (45 kelias, 34 kelias), apie 14:20 pervažiuojam tiltą per Dunojų (Donau) netoli Kremso (Krems), vėliau važiuojam magistraliniais keliais (S33 kelias), kol galiausiai išlendam į austrišką autostradą netoli Sen Polteno (St. Pölten) (140 km) (A1 kelias „West-Autobahn”); E60), kuria važiuojam iki Salzburgo (Salzburg) (235 km). Atsiveria Alpių panoramos Pietuose ir Vakaruose, kuriomis visą kelią ir grožimės, fotografuojam bei filmuojam. Į Salzburgą nesukam, tiesiog pravažiuojam jį autostrada, o iš kart už jo autostrada veda per kamputį Vokietijos žemės (8 kelias; E60; E52), taigi gaunam koją įkelti ir į Bavarijos teritoriją (17:30). Vėliau atsiskiria autostrada į Insbruką (Innsbruck) ir mes patraukiam tiesiai į pietus – vėl į Austriją (93 kelias; E60; E45). Pakeliui sustojam degalų (72,00 EUR; ~248,54 LTL).

Vaizdai kuo toliau, tuo gražesni. Kalnai vis aukštėja – artėjam prie Alpių aukštikalnių. Privažiavę Insbruką (170 km) (19:20) per klaidą ne ten nusukam ir tenka šiek tiek pasivažinėti paties miesto gatvėmis, kol vėl pataikom į reikiamą autostradą. Už Insbruko autostrada (A12 kelias; E60) galiausiai susiaurėja iki vienos juostos kelio, prasideda tunelių begalybė (S16 kelias). Tunelių daugybė ir įvairių ilgių. Vieni vos keleto šimtų metrų, kiti – po 4 ar 5 kilometrus.

Galiausiai privažiuojam pinigų surinkimo postą, kur iš mūsų paima 7,50 EUR tuo metu dar nežinom už ką. Bet priežastis paaiškėja labai greitai – 13,9 kilometrų ilgio Arlbergo tunelis (Arlbergtunnel), austrų manymu, turėtų būti apmokestintas papildomai, todėl už jį ir teko sumokėti pinigėlius. Kai pirmą kartą pamatai tunelį po kalnu, visa tai atrodo įspūdingai, bet kai mes šiandien jau netoli penkiasdešimties tokių tik trumpesnių tuneliukų pervažiavom, tas ilgasis tunelis po pirmų 5 kilometrų netgi prailgo. Išlindę kitoje tunelio pusėje (20:10) patekom į debesį, vietomis pradėjo lynoti. Pirmą ir paskutinį kartą (vėliau suprasim kodėl) įsijungiau automobilyje šildymą.

Saulė jau pamažu vakarop, o kalnuose jau jos nebesimato, o mes ryžtingai artėjam prie Šveicarijos sienos ir prie mūsų šios dienos tikslo – kempingo Murgo (Murg) kaimelyje prie kalnų ežero. Vėl praplatėja autostrada (A14; E60), tačiau mes nuo jos netrukus nusukam (41 išsukimas) ir per mažus pedantiškai tvarkingus miestelius apie 21:20 pasiekiam Lichtenšteino kunigaikštystės sieną, nors faktiškai tai Šveicarijos valstybinė siena. Pasieniečiai mus patikrina ir per daug neužlaikę įsileidžia į savo žemes. Jau sutemę, o mes važiuojam (16 kelias) per Lichtenšteino miestelius ir negalim atitraukti akių. Visur ideali švara, ideali tvarka ir pavydėtinai gražu. Taip ir norėtųsi ir Lietuvoj nors truputėlio kalnų.

Pravažiavę sostinę Vaducą (Vaduz) ir iš apačios pasigrožėję kunigaikščio rūmais pervažiuojam tiltą per Reino upę ir 21:50 mes jau tikrojoje Šveicarijoje. Nors Šveicarijoje, kaip ir Austrijoje bei Čekijoje reikia sumokėti už magistralinius kelius, tačiau prie sienos jokių ženklų apie tokią procedūrą nepastebėjome, todėl gavosi taip, kad važiavom per Šveicariją be lipduko, užtat su nerimu. Ne specialiai mes, tiesiog turbūt prie Lichtenšteino sienos Šveicariškų lipdukų visgi nedalina.

Iki mūsų šios dienos maršruto tikslo nebetoli, bet nujaučiam, kad turbūt jau būsim susivėlinę ir teks miegoti ne kempinge. Važiuojam autostrada Ciūricho (Zürich) link (3 autostrada), vėliau navigacijos vedini nusukam nuo jos į nedidelį miestelį prie ežero (Murg), kur visaip bandom rasti kempingą. Po keleto paklaidžiojimų, apsisukinėjimų su kemperiu siaurose gatvelėse tamsoje ir panašių ekstremalių pojūčių randam įvažiavimą į kempingą ir nubėgam pasiklausti, ar mus dar įleistų. Atsakymas, kaip ir galima buvo nujausti, buvo neigiamas.

Keletą minučių sėdim vietoj šiokiam tokiam nerime, visų nuotaikos labai stipriai sugedusios, nes jau antrą dieną viskas ne pagal planą. Vėliau apsikeičiam vairuotojus ir nusprendžiam bandyt rasti prieglobstį nakčiai kokioje nors degalinėje. Deja, po keleto bandymų paaiškėja, kad dauguma degalinių Šveicarijoje yra automatinės degalinės, kuriose nėra vietos, kur galėtum sustoti, kaip kad yra daugumoje lietuviškų degalinių. Praradę viltį rasti nakvynės vietą prie degalinių, išvažiuojam į tą pačią Ciūricho autostradą, už kurią vis dar esame nesumokėję, ir bandom važiuoti arčiau didmiesčio – gal ten ką nors rasim. Važiuodami užtinkam ženklą į poilsio vietą važiuojantiems autostrada. Nusukam – randam nakčiai uždarytą kavinę, tualetą, kriaukles ir stovėjimo aikštelę, kurios mums labiausiai ir reikia. Ką gi, dušo šiandien negausim, bet bent jau dantis turėsim kur išsivalyt. Pasinaudojam kriauklės teikiamais malonumais ir krentam į lovas (00:30). Planas su kempingu nepavyko, bet kemperio suteikiamas lankstumas kelionėje bent jau finansiniu požiūriu atsiliepia teigiamai, todėl ypatingai neliūdėdami ir dėdami dideles viltis į rytojų užmiegam.

Dienos maršrutas: ~20 km nuo Częstochowa – 50 km – Katowice – 70 km – PL/CZ siena – 115 km – Olomouc – 80 km – Brno – 55 km – CZ/A siena – 140 km – St. Pölten – 235 km – Salzburg – 190 km – Innsbruck – 170 km – Vaduz – 40 km – Murg.
Viso per dieną: 1145 km
Viso per kelionę: 1960 km

#03 diena – 2007-07-22, sekmadienis – nuo Murg iki Geneva
Pasižadinam gana anksti (08:00). Šios dienos išankstinis grafikas buvo gana įtemptas, todėl nelabai yra laiko kada miegoti. Pirminis planas buvo pavažiuoti kalnų keliukais ir taip persikelti per dvejas kalnų perėjas, vėliau palei kalnų ežerus pasiekti sostinę Berną (Bern), kurį apžiūrėjus važiuoti Ženevos ežero (Lac Leman) link, kur, esant galimybei, išsimaudyti, galbūt apžiūrėti vieną iš Šveicariškos Rivieros miestų. Dienos bėgyje pamatėme, kad dienos planas buvo išpildytas nevisai taip, tačiau rezultatai nebuvo blogi.

Pasižadinam ir labai nustembam teigiama to žodžio prasme. Naktį sustodami visiškai nežinojom kokioje vietoje sustojam – tamsa neleido, o ryte pasimatė visas apylinkių grožis. Stovėjom stovėjimo aikštelėje, prieš pat didelį kalną, o apačioje mūsų plytėjo gana didelis kalnų ežeras (Walensee). Visa tai šiandien buvo dar pagražinta žemai nusileidusio debesies. Visi operatyviai apsiprausiam, pavalgom (09:30), indus išsiplaunam, nusifotografuojam mūsų gražioje nakvynės vietoje ir pajudam (10:00). Oras nedžiugina – lynoja, bei žemai nusileidę debesys, kurie gerokai riboja panoraminius kalnų vaizdus, tačiau tuo pačiu tai prideda savotiško šarmo aplink matomam vaizdui, taigi viską atperka.

Iš pradžių lynojant lietui važiuojam ta pačia automagistrale Ciūricho kryptimi. Vienoje pusėje – ežeras, kitoje – kalnas, ant kurio šlaitų vis pridygę namų, o kelias eina tarp vandens ir tų namų daugiausiai tuneliais. Visiškai nepakartojami vaizdai.

Vėliau nusukam nuo autostrados ir važiuojam šveicariškais keliukais iki Glarus miestelio (25 km) (17 kelias), kur bandom neturėdami anei vieno gryno Šveicarijos franko išgauti kažką iš automatinės degalinės. Mūsų turimų lietuviškų Visa Electron kortelių jis neakceptuoja, todėl tenka bandyti laimę su vieno iš mūsų turima Maestro MasterCard. Galutiniam rezultate, gaunam kuro, tačiau negauname jokio kvito, todėl kortelės turėtojui atsiranda nerimas dėl nežinia kokios nuskaičiuotos sumos (88,75 CHF; ~184,78 LTL). Mes per daug nerimauti neturime per daug laiko, todėl važiuojam toliau.

Mūsų pirmas tikslas – serpantinais pasiekti Altdorfo (Altdorf) miestelį kitoje Klausen kalnų perėjos (Klausenpass – 1948 metrų virš jūros lygio) pusėje (65 km). Iš pradžių keliai lygūs, todėl mūsų transportas per juos važiuoja nė nemirktelėjęs, tačiau vėliau labai staiga prasideda labai staigūs kalnai ir serpantinai. Iš karto tenka persiorientuoti prie važiavimo antra pavara, todėl važiavimo tempai labai greitai nukrenta. Tačiau vaizdai už lango viską atperka, o mes niekur neskubam – juk tai mūsų šios dienos tikslas. Vis kopiam ir kopiam į viršų. Karts nuo karto stojam pailsint variklio, o mums patiems tai puiki proga pasifotografuot Alpių kalnuose. Vieno iš sustojimų metu keletas mūsų sugalvoja pabėgioti po Alpes, esą tai labai sveika (11:30). Per daug nesiginčijom ir pasiviję bei aplenkę juos, palaukėm jų kito sustojimo metu. Kalnų grožis tiesiog pavergia ir tikrai nesinori jų palikti.

Pasiekiam perėja – aukščiausia automobiliams pasiekiama vieta šiame kelyje. Nuo čia prasideda atrodytų lengvesnė dalis, tačiau tikrai daug mažiau maloni kai pagalvoji su kokia transporto priemone atvažiavai. Tikrai gana nejauku tai pagalvoji kaip su tokia daugiau nei 3 tonas sveriančia bandūra galėtum nusiversti nuo kalno. Vyksta intensyvus stabdymas pavara, vėliau ir keletas stabdžių aušinimo sustojimų. Beje, po perėjos – kitoje pusėje kalno oras jau visiškai kitoks – pro debesų kampus pradeda šviesti saulė.

Nusileidę nuo kalno vėl pakliūname į autostradą (2 autostrada; E35), kuria dar vieną kartą pravažiuojame zuikiu iki mūsų nusukimo į kitą kalnų kelią (11 kelias), vedantį per Susten kalnų perėja (Sustenpass – 2224 metrų virš jūros lygio). Antrą kartą kylant į kalną vaizdai vėl gražūs, bet nebepadaro tokio įspūdžio kaip pirmą kartą. Kaip sakoma, prie gero greitai priprantama, ir tas posakis, kaip matome, tikrai teisingas, nors ir negailestingas. Nepaisant to, pravažiuojam tuo keliu iki pat galo. Vėliau atsiranda nauja pramoga – įkritusios šlepetės traukimas iš kalnų kriokliuko, tekančio visai prie pat kelio (13:15). Atsiranda dar viena proga pasifotografuot. Netrukus privažiuotoje (13:40) pačioje perėjoje randam dar neištirpusio sniego, po kurį pasivaikštome kas basomis, kas su batais. Už perėjos – vėl nusileidimas su stabdžių aušinimais ir stabdymu varikliu.

Nusileidę, sukam į didesnį kelią (6 kelias), kurio vedini išlendame netoli Brienz miestelio (95 km) ir prie jo esančio Brienz ežero (Brienzer See). Važiuojam skaidraus kalnų ežero pakrante ir kyla noras jame išsimaudyti. Sustojus pirmoje pasitaikiusioje aikštelėje (15:45) paaiškėja, kad vanduo ežere tikrai šaltas, todėl maudymosi plano atsisakom. Važiuojam toliau ir privažiuojam Interlakeno (Interlaken) miestelį (20 km). Miestelio pavadinimas suponuoja jo geografinę padėtį – tarp ežerų. Iš tikrųjų, šis miestas ir yra įsikūręs tarp dviejų ežerų. Pravažiuojam miestelio centru, pagrindinėmis gatvėmis, netyčia vos negaunam į šoną nuo autobuso ir išvažiavę iš miestelio pakeičiam vairuotoją (16:15).

Dar vienas mūsų tarpinis tikslas jau nebetoli ir apie 16:55 mes jau pasiekiam Šveicarijos sostinę Berną (60 km). Planas buvo palikti kemperį ir pasivaikščioti po gražų gražaus miesto senamiestį, tačiau bandydami rasti vietą, kur tą kemperį palikti susidūrėm su didelėm problemom. Kaip paaiškėjo, Šveicarijos miestai nėra ypatingai draugiški kemperių atžvilgiu, todėl šitokia užduotis pasirodė praktiškai neįmanoma. Bent 45 minutes mes sukom ratus vis bandydami rasti kokią vietelę savo aparatui priglausti, bet ši paieška jokių vaisių neatnešė. Po ilgų dvejonių, nors ir labai nenoriai, buvo nutarta praleisti dienos akcentu turėjusį būti miesto apžiūrinėjimą ir patraukti į Pietus prie Ženevos ežero (17:45).

Taigi, vėl zuikiu įlindom į Šveicarišką autostradą (12 autostrada) ir dideliu tempu gana greitai pasiekėm Šveicarijos Rivierą. Nusprendėm norį pamatyti Fredžio Merkurio statulą, esančią Montro (Montreux) miestelyje, taigi į jį ir patraukėm (90 km). Tas miestelis yra garsus savo kasmetiniais džiazo festivaliais, o atvažiavę ten pamatėm, kad jis kaip tik ir baigėsi vieną dieną prieš mums čia atvykstant, taigi miestas dar buvo pilnas turistų-džiazo mėgėjų, scenų ardymo profesionalų ir panašių kamščius keliančių žmonių. Šiek tiek pastovėję kamščiuose (18:50) ir grūstyse šiek tiek už centro bandom rasti vietą prisiparkuoti. Pavyksta gana greitai ir sėkmingai, todėl paliekam transporto priemonę ir pėstute traukiam į patį centrą pakrantės promenadu (19:15).

Gal tik dėl dar visai neseniai pasibaigusio festivalio, o gal ir visada, miestas buvo pilnas šurmulio ir žmonių. Iš dialektų galima spręsti, kad žmonių pilna iš visų pasaulio kampų. Miesto vaizdai, kaip visada Šveicarijoje, nenuvilia, o šalia esantis ežeras su Alpių kalnų kontūrais taip pat vaizdo negadina. Taigi taip besigrožėdami vaizdais prieinam miestelio centrą, nusifotografuojam prie statulos, dar pasivaikštom centru, apsukam ratuką ir grįžtam prie palikto automobilio (20:30).

Nusprendžiam daugiau šveicariškom autostradom, idant nebūti pagautiems be bilieto, nebevažiuoti, o važiuoti pakrantės keliu palei ežerą iki pat Ženevos (Geneva) (85 km), už kurios netoli jau mūsų laukia Prancūzijos siena. Taip pat bandysim ieškoti maudymosi vietos ežere, kol dar nesutemo. Navigacijoje užprogramuojam nurodymą vengti autostradų – ir į kelią. Kaip paaiškėjo vėliau, mūsų nustatymas vengti autostradų galėjo mums stipriai pagadinti nervų.

Vengdama didesnių kelių Birutė pernelyg uoliai vykdė mūsų prašymą ir mus vedė šiek tiek užkampiais, o tai yra šiek tiek toliau nuo ežero, t.y. ant kalno ir jo šlaito. Taigi mums reikėjo vis kopti į kalną ar nuo jo leistis. Vieno kopimu metu, kai važiavom siauru vienkrypčiu keliuku stačioje įkalnėje privažiuojam arką, ant kurios puikuojasi 3,00m aukščio apribojimas. Mūsų aukštis – 3,35m. Malonu nepasidarė. Atgal nevažiuosi – gal 2 ar 3 kilometrai nuo kalno vingiuotu siauru vienkrypčio vienos juostos keliuku atbulai per daug gražiai neskamba. Į priekį – per žema arka. Atrodytų padėtis be išeities. Tačiau išlipus paaiškėjo, kad šveicarai (turbūt ne tik jie, bet daugiau bandymų neatlikinėjom) kelių ženklus deda su didele atsarga ir kad mes turėtumėm pratilpti, nors ir keleto centimetrų tikslumu. Vienas mūsų liko stebėti ar nieko neužkabinsim ir ar pratilpsim, o mes visi šiek tiek sunerimę stebėjom vairuotojo veiksmus. Su tokiu dideliu 3 tonas sveriančiu aparatu į stačią įkalnę jos viduryje pradėti važiuoti nėra lengva, todėl iš anksto savo sėkme per daug tikti nebuvom. Tačiau viskas baigėsi gerai ir mes tęsėm savo kelionę, nors ir su sankabos svilėsių kvapeliu pirmas kelias minutes. Dar pasisukinėję po kurortinius miestelius, prisipylę kuro išlindom į pakrantės keliuką, kuriuo ir turėjom tęsti savo kelionę link Ženevos (9 kelias) (21:15).

Vis norėjom sustoti prie ežero ir išsikepti savo turimų dešrelių ant ugnies, tačiau niekur neatsirasdavo tinkamesnės tam vietos, o temo sparčiai ir atkakliai. Galiausiai, jau beveik visai tamsoje radom gana gražią vietą prie ežero, kur pagal visas taisykles nelabai net galėjom sustot (nors tie ženklai turbūt statyti tam, kad kemperiai čia nepasiliktų nakčiai.. o mes juk tik valandėlei) (22:15). Toje vietoje pasigaminom vakarienę, kuri, nors ir ne dešrelės, kurių labai norėjom, bet skaniai susivalgėm (23:00), apsiprausėm nakčiai, pasiklojom miegamas vietas. Išvažiavom jau visiškoje tamsoje ir tęsėm kelionę pakrante Ženevos link (1 kelias).

Pagal kelionės planą, šiąnakt niekur nestojam ir per naktį važiuojam iki Oranž (Orange), kuris buvo pirmas rytojui užplanuotas lankytinas miestas. Taigi nevairuojantys jau dabar bandė užmigti, o vairuotojai tik stebėjo laikrodžius laukdami kol juos jau galės pakeisti kitas pagal grafiką vairuosiantis.

Pravažiavę naktinę Ženevą netrukom pasiekti sienos, kur beveik be jokios kontrolės patekom į Prancūziją. Vos į ją įvažiavus pasijaučia, kad įvažiavom į visiškai kitokią valstybę. Tos tvarkos ir pedantiškumo, kuris sekė mus per visą Austriją ir Šveicariją jau nebeliko (tai matosi vos įvažiavus į Prancūziją ir netgi naktį) ir matosi, kad visoje šalyje šiek tiek betvarkės tikrai rasim. Mūsų tai nė kiek negąsdina ir nuotaikų negadina. Vos įvažiavus į Prancūziją ir pasibaigia para.

Dienos maršrutas: Murg – 25 km – Glarus – 65 km – Altdorf – 95km – Brienz – 20 km – Interlaken – 60 km – Bern – 90 km – Montreux – 85 km – Geneve.
Viso per dieną: 410 km
Viso per kelionę: 2370 km

#04 diena – 2007-07-23, pirmadienis – nuo Geneva iki La Ciotat
Remontuojamais keliais ir naujai įrengtais žiedais (N201 kelias) po valandėlės pasiekiam mokamą autostradą (A41 kelias; E712) vedančia į pietus Grenoblio (Grenoble) link. Važiuojant tenka pirmą kartą susimokėti už prancūziškas automagistrales – 28,20 EUR. Netoli Šemberi (Chambery) miestelio jau tenka keisti autostradas – nuo šiol važiuosime autostrada (A43 kelias; E70), vedančia pro Lioną (Lyon) į Marselį (Marseille). Tarp šių dviejų miestų esantį Oranžą turėtumėm pasiekti apie 4 valandą ryto, tačiau paties miesto naktį mums nereikia, todėl apie 03:00 stojame iki jo likus apie 50 kilometrų autostradoje esančioje poilsio aikštelėje, kur ir vairuotojai eina miegot. Laukiam ryto.

Ryte atliekamos jau įprastos procedūros – pusryčiai, apsiprausimas, lovų suklojimas ir maršruto nustatymas. Kadangi poilsio aikštelė autostradoje pasitaikė gana didelė, gavom progą netgi galvas kriauklėse išsiplauti, nors ir po šaltu vandeniu, bet po 4 dienų tai atrodė tikras išsigelbėjimas.

Pirmas lankysimas objektas Oranž miestelyje, todėl į jį ir važiuojam. Prie pat miestelio susimokam už autostradą (EUR 10,30) ir įvažiuojam į Viduramžiais dvelkiantį miestelio senamiestį (11:30). Gana nesunkiai (bent jau kontraste su vakar dienos bandymais Šveicarijoje taip tikrai atrodė) randam kur pasistatyti savo nemažų gabaritų mašiną (EUR 0,50 už valandą), einam pėsti savo objekto – romėnų laikų amfiteatro, apžiūrėti. Pastatas tikrai didelis ir užima turbūt pusę viso miestelio centro. Prie įėjimo driekiasi eilės ir dalis mūsų stoja į jas, kiti eina į priekį pasižiūrėti, kas vyksta. Paaiškėja, kad paprastai pasivaikščioti po teatrą nepavyks. Vienintelis siūlomas variantas – su daugiakalbiu aparatu, kuris tau viską pasakoja ir kainuoja EUR 7,50. Mes tiek pagailėjom. Teko pasitenkinti pasidairymu iš lauko ir, kadangi jau sumokėjom už parkavimą, pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis.

Ėjom kur norėjom – kur tik pamatom, kad gražu. Priėjom antrą pagal lankomumą miestelio įžymybę – triumfo arką (12:15). Nusifotografavom prie jos ir po truputį sukom atgalios prie mašinos. Progai pasitaikius keletas mūsų nepraleido galimybės užkąsti gatvių užkandinių siūlomo asortimento, o po viso to sėdom į automobilį ir išjudėjom kito objekto link (Parkavimas – EUR 1,10).

Sekantis pagal mūsų planą – Avinjonas (Avignon). Kadangi nuo Oranž iki jo tik maždaug 30 kilometrų, savo tarpinį tikslą pasiekėm gana greitai (13:30). Miesto centre šiokios tokios grūstys, tačiau vėlgi gana greitai randam specialų parkingą kemperiams ir autobusams, kuris mums netgi anei cento nekainuoja. Iš antro karto pataikom į jį įvažiuot, pasistatom ir keliaujam per vartus didelėje gynybinėje sienoje į šio šiek tiek religinio miesto (buvo laikai, kai čia pats Popiežius gyveno) centrą.

Miestas gyvas ir pilnas šurmulio. Didelės aikštės, kuriose pilna gatvės artistų, turistų ir turistų atrakcijų. Suvenyrų parduotuvėse perkam pirmuosius kelionės suvenyrus, o vėliau kopiam į kalną, nuo kurio matosi visa centrinė aikštė ir Popiežiaus rūmai. Vėliau siaurais laiptais, labai panašiais į Gedimino pilyje esančius, užkopiam ant gynybinės sienos viršaus, per kurią patenkam į apžvalgos aikšteles, nuo kurių matosi pusė senamiesčio ir pusė aplinkinio regiono. Apsižvalgę ir nusifotografavę nusileidom žemyn.

Iš pradžių dar norėjom užlipti ant garsaus St. Benezet tilto, tačiau tokiam tvankume jau nebesinorėjo dar kartą kopti į viršų, todėl praleidom, pasidairėm į jį tik iš šono. Tada grįžom prie savo kemperio, už kurio jau stovėjo kažkoks olandas su savo kemperiu ir laukė kol mes išvažiuosim ir jam vietą užleisim, nes turbūt niekur kitur kemperiams pasistatyt netinkama. Sulipom ir patraukėm kito savo objekto link.

Kitas objektas, kurį planavom aplankyt – Pont du Gard – didelis romėnų imperijos laikų akvedukas. Iki jo nuo Avinjono gana netoli – apie 30km. Pakeliui dar sustojam Remoulins miestelyje (kuris ir yra arčiausiai prie akveduko esantis miestelis) McDonald’s užeigoj išnaudojom privalumus (maistas ten tikrai nėra privalumas!). Privažiuojam prie netoli nuo paties Pont du Gard esančios didelės didelės stovėjimo aikštelės, kurioje, prie vartų pasiėmę kortelę, ir palikom savo kemperį.

Išlipę einam link objekto. Jo paties dar nesimato, bet matosi upės pakrantė, palei kurią ir sekam. Visiškai ne už ilgo iš už kampo išnyra ir pats akvedukas. Statinys tikrai didelis ir įspūdingas. Fotografuojamės ir einam arčiau. Priartėjus pradeda matytis visai netoli akveduko upėje vykstančios įvairios pramogos, tačiau mes įsimaišom į didelę masę turistų, lankančių patį akveduką ir lipam ant jo. Pats akvedukas – trijų aukštų, o visi vaikšto tik pirmuoju. Tačiau mes randam laiptus į kalną ir, tikėdamiesi, kad jie veda link antro ir trečio akveduko aukštų, net ir per tą didelį karštį kopiam į viršų.

Užlipus paaiškėja, kad kopta be reikalo – varliagalviai, įžūlūs būdami, užrakino praėjimą į trečią aukštą ir mes beveik visiškai tiesiogine to žodžio prasme pabučiavom spyną. Pikti ir nepatenkinti leidžiamės žemyn ir tenkinamės nuo pirmo aukšto atsiveriančiomis panoramomis. Vaizdai tikrai gražūs. Pasivaikštom po akveduką ir traukiam atgal į mašiną, nes laikas spaudžia. Tik grįždami pastebim labai įdomius ir iki tol negirdėtus labai garsiai svirpiančius vabzdžius (žiogus?), tačiau niekaip negalim jų pamatyti. Matai ir girdi kad svirpiama iš konkretaus medžio, bet prie pat jo priėjęs nematai nei vieno gyvo padaro jo šakose.

Norėdami išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės gaunam pirmą nemalonų prancūzišką netikėtumą – už pusvalanduką gaunam sumokėti nei daug, nei mažai – EUR 5,00. Nepatenkinti ir murmantys, tačiau laiko spaudžiami, važiuojam Les Baux, kuris ir yra mūsų kitas objektas pagal tvarkaraštį, link.

Les Baux de Provence, mažas kaimelis, įsikūręs ant aukštos uolos, buvo paskutinysis mūsų šios dienos tikrasis lankomas objektas. Kadangi nuo Pont du Gard akveduko jis nutolęs tik apie 30 kilometrų, pasiekėm jį gana greitai. Dar kaimelio apylinkėse prasidėjo kvapą gniaužiantys panoraminiai vaizdai, o privažiavus kaimelį iš vis gali išsižiot. Į patį kaimelį nevažiavom ir pasistatėm kemperį ant pagrindinio kelio įkalnėje, taigi į kaimelį ėjom pėstute. Paėjėsim į kalną, bet su stovėjimą eurų sutaupysim. Dideliais akmeniniais laiptais užkopiam į patį miestelį ir negalim atgauti žado. Senas senas kaimelis ant aukštos uolos visas iš akmens. Visur knibždėte knibžda turistų, suvenyrų parduotuvės ant kiekvieno kampo, saldumynų parduotuvės ant kas antro. Vaikštom po kaimelį, fotografuojamės, negalim atsistebėt vaizdais. Apeinam viską, ką tik galima apeiti nemokamai (studentai..). Buvo galima užlipti į kaimelio pilį, esančią aukščiausioje uolos vietoje, bet kadangi kaina vienam asmeniui viršijo EUR 20,00, teko atsisakyti. Dar užsukam, tie kas galim (su šortais negalima) į akmeninę bažnyčią ir po truputį traukiam atgal prie kemperio. Jau ir laikas spaudžia, jei šiandien norim spėt į kempingą kur nors prie jūros.

Taupumo sumetimais nusprendžiam daugiau Prancūzijoj autostradom nebevažinėt, taigi regioniniais keliais patraukiam Marselio (Marseille) link. Kelio iki didmiesčio dar geras gabalas – apie 150 kilometrų. Kelias neblogas, tačiau lygus ir galiausiai pasirodo gana nuobodus, kadangi nei kalnų, nei jūros nematyt.

Privažiavus Marselį pirmą kartą pajutom pietietišką chaosą. Mieste visur kamščiai, visur motoroleriai, visur betvarkė kelių eismo taisyklių atžvilgiu. Pats miestas nėra labai sutvarkytas, tačiau vis tiek su kažkokiu šarmu. Daug daugiau, nei kitur, kiek iki tol matėm, juodaodžių, o tai taip pat prideda šiokį tokį įspūdį prie bendro miesto vaizdo. Kadangi apie Marselį girdėjom ne itin teigiamų dalykų, šį miestą pravažiuojam nestodami (neskaitant kamščių, be abejo). O pervažiuot jį truko gal dvi valandos, todėl visi jau jautėmės gerokai pavargę ir norintys į dušą ir miegot. Kempingo ir jame esančio dušo nusprendėm ieškoti Cassis miestelyje prie pat Viduržemio jūros. Vienintelė bėda – laikas, kadangi dauguma kempingų mūsų nebepriimtų turbūt po 20.00 valandos, o ką jau kalbėt apie galimybę kempingą rasti tiesiog pilnut pilnutėlį.

Nuo Marselio iki Cassis veda vaizdingas kelias palei jūra. Kaip tik ten pirmą kartą ir pamatome Viduržemio jūrą, apie kurią taip ir ilgai šnekėjome visą pavasarį ir vasarą iki pat dabar. Keliukas tikrai įspūdingas. Kairėje – aukštyn kalnai, dešinėje – žemyn jūra. Keliukas vingiuotas ir kalnuotas. Pats tas džiaugsmas vairuotojui, tik kad transporto priemonė netinkama. 60 km/h greičio (tiesiosiose) viršyt tokiame kelyje nelabai ir norisi. O reikia skubėt. Bet kadangi nuo Marselio iki Cassis apie 20 kilometrų, kurortinį miestelį pasiekiam gana greitai.

Atvažiavus į Cassis prasidėjo tikrieji tos dienos nuotykiai – kempingo paieškos. Pagal mūsų iš anksto pasiruoštą informaciją, Cassis miestelyje žinojom esant du kempingus. Pirmajame radom užrašą Complet, todėl nieko neliko kaip sukti kitur. Antrajame užrašo complet neradom. Tą žodį mums pasakė žodžiu. Vėlgi nieko nepešėm, tik tualetą nusiaubėm. Akivaizdu, kad susivėlinom su paieškos pradžia, todėl dabar bus bėdų su kempingo paieška. Antrą kartą iš eilės.. Antrajame kempinge mums rekomendavo La Ciotat miestelį, esantį už 10 kilometrų nuo Cassis ir esantį rytojaus planuose. Sakė, kad ten yra bent 4 kempingai. Bandom. Tačiau, kiek bebandėm, rezultatas buvo toks pats. Complet. Šiek tiek nemalonus jausmas, nes vairuotojas pavargęs, kiti galintys vairuot jau alaus išgėrę, o kempingo kaip nėra taip nėra. Taip begalvodami ką daryt ir besisukiodami po miestą sustojam vietoj mažoj gatvelėj, einančioj lygiagrečiai, bet prie pat, pagrindinio kelio (Avenue Teodore Aubanel). Kadangi visi buvom pavargę ir nuo baisių karščių suplukę nusprendėm palikt ten mašiną ir nubėgt bei pirmą kartą Viduržemio jūroj išsimaudyt. Bent kažkiek atsigausim.

Persirengiam tinkama maudymuisi apranga, pasiimam rankšluosčius ir einam pėsti iki jūros, kuri už ne daugiau nei 250 metrų nuo mūsų. Už keleto vaizdingų kvartalų jau pasiekiam pajūrio smėliuką ir eilę pajūrio restoranų.. Restoranai mums ne galvoj, rengiamės ir lendam į jūrą. Kadangi iki tol esu maudęsis (ir iš vis buvęs) tik Baltijos jūroj, tai vanduo atrodo neįtikėtinai šiltas. Ir labai sūrus. Labai graužia akis, vos tik į jas nors lašas patenka. Šiltas vanduo smagu, tačiau ir negaivina taip, kaip esi pratęs tikėtis iš jūros. Bet kokiu atveju, įspūdžiai kuo puikiausi, tačiau išlipus iš jūros atsiranda ir šiokių tokių bėdų. Bėda yra ta, kad niekur šalia nebuvo dušo, kad druskas nuo savęs nuplaut. Teko prašytis į šalia esančios lauko kavinės/restorano tualetą (nors ir nenorėjo leisti) ir jame esančioje kriauklėje rankas ir kojas ir nugara bandyt nusipraust.. Sekėsi sunkiai, rezultatas irgi nekoks, bet tokiomis sąlygomis geriau nelabai buvo įmanoma. Visi išsimaudę ir jau daug linksmesni patraukėm atgal prie kemperio.

Prie pat jūros esančiose gatvėse kemperiams neleidžiama – stovi specialus ženklas. Kitaip labai daug gudruolių atsirastų, kurie su kemperiais nakvotų su vaizdu į jūrą. Tačiau šiek tiek toliau nuo jūros (per kvartalą ar du) panagrinėjom kelio ženklus ir stovėjimo apmokėjimo automatus ir paaiškėjo, kad stovėjimas naktimis ir iki 9 ryto yra visiškai nemokamas. Todėl nusprendėm naktį sustoti apšviestose gatvėse nemokamai, o ryte perstatyt šiek tiek toliau ir atšiauriau – į savo dabartinę stovėjimo vietą, susitvarkyt ir tada važiuot ramiai sau pagal planą. Kaip tarėm, taip ir padarėm, tik dar prieš persibazuodami vakarienę pasigaminom ir sukirtom. Sotūs ir laimingi patraukėm į savo būsimą nakvynės vietą (Avenue d’Aquitaine). Ten atsidarėm kas kokių turim gėrimų, sėdėjom ir šnekėjom. Užsišnekėjom iki vėlumos, kai atsidarė prie pat mūsų stovinčio namo langas, išlindo prancūziškas veidas ir pradėjo angliškai prašyt tylos. Pasirodo moka jie angliškai! Bent jau kai jiems patiems reikia, tai tikrai. Kad jau maloniai paprašė, pritildėm balsus, o netrukus ir patraukėm visi miegot.

Dienos maršrutas: Geneve – 375 km – Orange – 30 km – Avignon – 30 km – Pont-du-Gard – 45 km – Les Baux de Provence – 90 km – Marseille – 25 km – Cassis – 10 km – La Ciotat.
Viso per dieną: 605 km
Viso per kelionę: 2975 km

#05 diena – 2007-07-24, antradienis – nuo La Ciotat iki Sainte Maxime
Ryte komanda pasidalino į miegančius ir nemiegančius. Nemiegantys bėgo palei jūros krantą pabėgiot rytinį krosiuką ir išsimaudyt, o miegantys atgavinėjo jėgas po vakar dienos. Kaip ir planavom, pasižadinam 8 ryto tam, kad perstatyt mašiną į neapmokestintą stovėjimo vietą. Be abejo, kaip dažnai apsimiegojusiems nutinka, pasižadinam 8 ryto ne Prancūzijos, o Lietuvos laiku, todėl dar turim valandėlę pasivolioti savuose guoliuose kol perstatom kemperį į vakarykštės vakarienės gaminimo ir valgymo vietą netoli pagrindinio kelio palei visą pakrantę. Šiek tiek nepatenkinti, kad gaištam laiką sulaukiam bėgiojančių ir besimaudančių ir pajudam į rytus toliau palei pakrantę.

Iš esmės važiavimas Prancūzijos Rivieros pakrante yra ištisas važiavimas miestais ar miesteliais, nes užmiesčio ten labai ir labai nedaug (jei pasirenki pajūrio kelia – ne autostradą). Vidutinis greitis gaunasi apie 35km/h, todėl kilometrai sukasi gana lėtai. Nepaisant to, važiavimas tikrai nuobodulio nevaro, nes visą laiką važiuoji per dailius pajūrio kurortų miestelius/kaimelius, kurių kiekvienas namas ir kiekviena gatvė išlaižyti iki idealumo. Galima rasti ir šiek tiek prancūziškos betvarkės, tačiau nepalyginamai mažiau, nei kitur Prancūzijoje (bent kiek mes matėm).

Po gerų poros valandų važiavimo pradedam pastebėti jūroje dideles bangas ir to pasekoje susigundom sustoti išsimaudyti bangose. Pirmai laisvesnei parkavimo vietai pasitaikius stojam ir bėgam maudytis, tik prieš tai į Six-Fours-les-Plages miestelio biudžetą sumokėję eurą už valandą. Valandos mums išsimaudyti pilnai pakanka. Lietuvoje prie Baltijos esant tokioms bangoms man pačiam valandos gal ir neužtektų, tačiau čia, kur akis labai stipriai graužia druskingas vanduo, valandos tikrai per akis, jei dar nori ką nors matyti sekančią dieną.

Išsimaudę sėdam atgal į kemperį ir pradedam ieškoti vietos dešroms išsikepti, kas vakar visiškai nepavyko. Vietos piknikui ieškom netoli Hyeres miesto esančiame kyšulyje ir didžiausiame šio kyšulio miestelyje Giens. Tačiau jame ir aplink jį į abi puses nerandame jokios tinkamos vietos tokiai procedūrai (visur privačios valdos norint patekti netoli vandens), taigi musę kandę važiuojame toliau – jau link Sentropezo (Saint Tropez). Diena po truputį jau vakaroja, o mes dar norėtumėm apžiūrėti patį Sentropezą ir dar rasti kempingą nakčiai, ko iki šiol taip ir nepavyko padaryti.

Kuo arčiau Sentropezas, tuo labiau pikti darosi vietiniai vairuotojai. Pypsinimai sklinda kone iš kiekvieno pravažiuojančio automobilio, o tai mūsų pavargusių nervų tikrai neramina. Kažkoks trenktų vairuotojų miestas, nes nepapypinus ant lėto kemperio pravažiuot jiems toks vaizdas, kad neįmanoma. Kiti iš savo kabrioletų dar ir gestus rodė.

Privažiuojam Sentropezą ir jo iš esmės nepamatom. Matom tik baisius kamščius ir pilnus parkingus, taigi savo kemperio niekur nesugebam įkišt. Apsukam bent kelis ratus aplink senamiestį, tačiau rezultatas tas pats. Visur prigrūsta su kaupu net mažytės mašinytės turbūt nepastatytumėm, o čia su tokia didele atvažiavom. Gaila aišku, kad nepamatysim šio garsaus kurorto, bet kitos išeities nėra.

Nusispjovę ant Sentropezo (netiesiogiai) nusprendžiam šiek tiek grįžti piečiau ir ten susirasti kempingą nakčiai, nes ta diena su kamščiai, pypinimais ir panašiai, jau buvo įgrisusi. Užsiprogramuojam navigacijoje iš anksto rastus keletą kempingų arčiau Cap Ferrat kyšulio. Tačiau visi kaip susitarę mums sako (arba rašo) complet. Vienas tipinis prancūzas, kažkur netoli Pampelonne miestelio esančio kempingo savininkas ar bent administratorius, mums prancūziškai papasakoja, kur rasti dar bent 3 ar 4 kempingus už keleto kilometrų nuo ten. Vėlgi užsiprogramuojam navigaciją ir bandom laimę. Tačiau laimė mūsų neaplanko ir rezultatas toks pats – complet. Vėl pasivėlinom su atvažiavimu, o šiose giliai kurortinėse vietose visi kempingai išgraibstomi labai greitai. Bevažiuodami randam dar keletą ženklų į kempingus ir nusigrūdam į visiškai nuošalias vietas, kur visiškais lauko keliukais jau vakarėjant privažiuojam keletą kempingų, kurie vėlgi complet.

Nuotaika tuo metu tikrai nebuvo gera, nes prošvaisčių rasti kažką nelabai matėsi. Galiausiai privažiavę dar vieną complet parkingą sustojam prie vienos sankryžos pasitarti ką daryti. Vienoje pusėje matosi jūra, o kitoje – laukinis siauras keliukas atgal į nors kokią civilizaciją. Ir čia pasirodo kažkoks prancūziokas, kuris šaukia mums ir moja važiuoti jo link. Jis mums siūlo apsistoti jo „kempinge”. Kaina irgi neatrodo labai didelė. Na ką gi. Pasirinkimo, atrodo, neturim, todėl važiuojam vidun. Pasistatom kemperiui skirtoje vietoje ir einam apsižvalgyti.

Pasirodo mes klydom manydami, kad patekom į kempingą. Mes patekom į parkingą kemperiams. Nei dušo, nei tualetų, nieko ten nėra. Tik kuolai žymintis tau nakčiai išskirtos vietos ribas ir viskas. Jūra arti, tačiau jūroj nenusiprausi, nes labai jau lipnus po to palieki. O ir paplūdimyje dušo nėra. Po trumpo pasitarimo Lietuvos turistai-studentai užsikūrė savo kemperį ir movė lauk iš ten kol dar neatėjo iš jų pinigų prašyt, nes naktį prastovėt mes ir ant gatvės galim. O čia dar pinigus lupa už tai.

Bevažiuojant atgal vos ne susigundėm mintimi naktį praleisti visiškai netoli tų dykynių ant to paties lauko keliuko praplatėjimo. Tačiau visgi nusprendėm grįžti į civilizaciją ir kažkokį variantą rasti ten. Į Sentropezą važiuoti vairuotojas kategoriškai atsisako (turbūt dėl nemalonios patirties dar šiandien), todėl traukiam toliau tikėdamiesi kažkur pakeliui rasti didesnę degalinę, kur galėtumėm sustoti.

Trinamės nakty kažkur Sentropezo priemiesčiuose ir ten randam kažkokį kaip ir parkingą, kur nėra (o tai yra tikrai labai retas atvejis) uždrausta stovėti kemperiams. Ir stovi jų ten daug – visas parkingas pilnas. Prisiglaudžiam ir mes kamputyje. Paaiškėja, kad ir ten mokama. Tualetų ir dušų nėra ir nereikia net svajoti apie juos. Ką gali padaryti, tai vandens prisipildyti. Ir tai už mokestį. Mūsų dar iš Lietuvos vežtas grynas vanduo jau buvo į pabaigą, tačiau pinigų už jį mokėti dar neketinom. Tačiau vėliau žmonės iš ten jau ilgiau stovinčių kemperių pamokė, kaip vandens užsipilti nemokamai, ką mes ir padarėm. Visus savo 10 litrų talpos butelius pripildėm iki viršaus. Užsipylę vandens dar ir vakarienę pavalgėm, tačiau likti čia nelabai norėjosi, taigi traukėm toliau klajoti ir laimės ieškoti.

Paskutinė viltis Buvo Sainte Maxime miestelis, kuriame turėjo prasidėti rytojaus kelionė į didįjį Verdono upės kanjoną. Iki Sainte Maxime vos keliolika kilometrų, todėl atvažiuojam ten gana greitai. Tačiau nuo pat miestelio pradžios mus lydi draudimo stovėti kemperiams kelio ženklai. Jokių vilčių nepaliekanti situacija. Sustojam aikštelėj prie dar veikiančio restorano ir bėgam pasiklausti – gal vietiniai žinos kur mums prisiglausti. Ir jie žinojo. Jie mums pasiūlė vietą, kur visi kemperiai nakvoja vos keli kilometrai nuo mūsų buvimo vietos.

Privažiavę ten radom tuos pačius draudžiančius stovėjimą ženklus ir daug kemperių, stovinčių ant pakrantės kelio ir tuos ženklus ignoruojančių. Prisijungėm prie jų ir mes, nes jau visiškai nebesinorėjo nieko daugiau ieškoti. Nubaus tai nubaus.. Pasiklojom lovas, užsirakinom ir sumigom.

Dienos maršrutas: La Ciotat – 10 km – Casis – 10 km – La Ciotat – 40 km – Six-Fours-les-Plages – 40 km – Giens – 60 km – Saint Tropez – 10 km – Ramatuelle – 10 km – Saint Tropez – 15 km – Sainte Maxime.
Viso per dieną: 195 km
Viso per kelionę: 3170 km

#06 diena – 2007-07-25, trečiadienis – nuo Sainte Maxime iki Biot
Ryte atsikėlėm ir pamatėm, kad stovim visiškai ant uolėto jūros kranto. Vaizdas gražus ir šiek tiek nuplovė vakarykštes nuoskaudas. Vieni ryte liko ilgiau pamiegoti, kiti, tuo tarpu, anksčiau atsikėlę sėkmingai įgyvendino rytinio pasibėgiojimo Viduržemio jūros pakrante idėją. Vėliau, kai pabudo ir ilgiau miegoję, nusileidom prie vandens, ten atlikom rytines higienines apsiprausimo procedūras. Po pusryčių išjudėjom savo šios dienos didžiojo tikslo – Verdono upės kanjono (Les Gorges du Verdon/Grand Canyon du Verdon) link. Be to, sutarėm šiandien žūtbūt surast kempingą ir patogiai išsimiegot. Gal net ne vieną naktį.

Tame pačiame Sainte Maxime miestelyje nusukom nuo pajūrio labiau į šiaurę – kalnuotų regionų link. Dar buvo gana ankstus rytas, maloniai šilta ir gana nedaug žmonių. Le Muy kaimelyje randam supermarketo tipo parduotuvę ir joje sustojam. Apsiprekinam šiek tiek maistu. Šalimais esančiame McDonald’s nusiperkam ledų. Prašiau dviejų porcijų. Angliškai nemokėjo – padarė tris. Sumokėjau už dvi, o trečia, ne iki galo baigtą daryti, bet vis tiek skanią, gavau dovanų. Visai gerai.

Važiuojam toliau ir po truputį pradedam jausti reljefą. Pravažiuojam Draguignan miestelį ir už jo sukam Chateaudouble link. Kelias pro Chateaudouble link Motferrat veda greta Chateaudouble kanjono (Gorges Chateaudouble). Vingiuoti serpantinai, aukštos uolos dešinėje ir medžiais apaugęs skardis kairėje. Tuo metu tai mums atrodė gana įspūdinga, tačiau vakare taip jau nebegalvotumėm. Tačiau apie viską iš eilės.

Kuo toliau važiavom, tuo labiau ryškėjo reljefas. Prieš mus kilo kalnai, keliukas pradeda vis stipriau vingiuoti aplink juos. Kadangi kylant kalnams kone automatiškai gražėja ir vaizdai aplinkui, vienam iš kelio praplatėjimų sustojam pasifotografuoti. Pasifotografavę ir pakopinėję prie pat esančiom uolom važiuojam toliau.

Pakeliui vis pastebim ženklų esą kažkur (ar visur) šalia yra karinė teritorija (prancūziški ženklai su tokiais užrašais ant kiekvieno kampo: TERRAIN MILITAIRE. POLIGON DE TIR DEFENSE D‘ENTRER), gal koks karinių pratybų poligonas, ar kažkas. Prancūziškai nemokam, pasakyt negalim. Netrukus privažiuojam Comps-sur-Artuby kaimelį ir prie pat įvažiavimo į jį stojam nusifotografuot. Vaizdai fantastiški, todėl fotografuojamės geras 5 minutes. Po pažadų, kad toliau bus dar gražiau visi sėdam į kemperį ir važiuojam jau paties kanjono link.

Netoliese už Comps miestelio jau labai stipriai vingiuojant keliukui už vieno iš posūkių pastebim pakelėje pristojusių mašinų krūvą, todėl nusprendžiam ir mes sustot apsidairyt. Tuo pačiu dar ir nuotraukas iš fotoaparatų į nešiojamą kompiuterį perkraut reikėjo. Užstačius perkrovimus išeinam pasivaikščiot, o tai, ką randam bevaikščiodami pranoksta bet kokius lūkesčius. Mes jau čia. Jau kanjonas. Paėjus vos 5 metrus nuo kelio, prasibrovus pramintais takeliais pro gana tankiai čia suaugusius krūmokšnius ir perlipus keletą didokų akmenų prieinam statų ir visiškai atvirą kanjono kraštą. Į apačią triženklio skaičiaus metrų skardis, o visur horizonte kvapą gniaužiantys vaizdai. Stovėdamas gali amą prarasti. Fotoaparatas nesustodamas traukia kadrą po kadro, video kamera apžvelginėja patį skardį operatoriaus, gulinčio ant skardžio krašto, rankose. Šiek tiek tolėliau pastebim įrengtus akmeninius apžvalgos balkonėlius, kuriuos taip pat aplankom, nusifotografuojam. Tada grįžtam prie kemperio, ten padarom 15 minučių techninę pertraukėlę, susisiekiam su Lietuva, kas buvo gana sudėtinga dėl ryšio problemų, kurias, manome, sukėlė kalnuotas apylinkių reljefas.

Atsipūtę sėdam toliau į kemperį ir važiuojam nuo šiol jau palei patį kanjono skardį besitęsiančiu keliu. Pervažiuojam tiltu per patį kanjoną į kitą pusę. Aukščio bijantiems gali būti ir baisoka. Vaizdai keri. Vairuotojui sunku vairuoti ir tikrai ne dėl vingiuotų serpantinų ar siaurų prasilenkimų. Vairuotojui tiesiog norisi žiūrėt pro langą, o ne į kelią. Nuostabos šūksniai neaplenkia nei vieno iš kemperyje sėdinčių, o kamera nespėja gaudyti kiekvieno iš tų nuostabių panoraminių vaizdų. Važiavimas su didele transporto priemone tokiais keliais nevyksta greitai, todėl ant prie kiekvieno ar bent daugumos serpantinų esančio kelio praplatėjimo stengiamės pasislinkti ir praleisti greitesnius ir mažesnius. Tuo pačiu dar gaunam progą nejudant pagauti vaizdą kitą.

Taip bevažiuodami po valandėlės prisiminėm savo vakarykštį planą ir norą išsikepti dešrelių tiesą pasakius, tą norą priminė kažkokie prancūzai (ar ne prancūzai, netikrinau, teisiog tokia automatinė prezumpcija esant Prancūzijoj), kurie vos už kelių metrų nuo kelio sėdėjo ant skardžio krašto, vienas jų kojas nuleidęs ir sumuštinius sau valgė. Nors pirminė idėja buvo dešreles keptis ant jūros smėlio, bet vienbalsiai nutarėm, kad šis gamtos stebuklas irgi nė kiek ne prasčiau tiks, taigi pradėjom dairytis kokios vietelės, kur galėtumėm lengviau stabtelti būtent tuo tikslu.

Ir dairymasis mūsų nebuvo veltui. Po keliolikos kilometrų radom ir mes vietelę nusukti nuo kelio į maža keliuką. Nusukę nuo kelio paleidom žvalgą patikrinti vietovės tinkamumą, kuris pabėgėjęs keliasdešimt metrų užmatė idealią vietelę piknikui. Taigi kemperis iš Lietuvos buvo pastatytas vidury mažo lauko keliuko, o visi turistai išlipę lauk ėmė dešrelės keptis. Kadangi laužui nieko nereikėjo – turėjom savo priemones iš namų, tai viskas vyko gana greitai. Iš šalimais rastų sausų šakaliukų išdrožėm iešmukus ir ant jų išsikepėm taip ilgai lauktas dešras. Skonis mums, alkaniems, rodė, kad laukti buvo verta. Po puotos visi patenkinti ir sotūs juokavo, kad beldėmės per 3000 kilometrų tam, kad dešrelių kalnuose pavalgyt. O kodėl ne?

Apsikeičiam vairuotojais ir važiuojam toliau. Vaizdai nei kiek neprastėja, o visai netrukus pamatom ir didįjį finalinį kanjono akcentą – dangaus žydrumo kalnų ežerą pačiame kanjono gale. Keliukas vis vingiuoja, vaizdai vis keri, o ežeras vis artėja. Jau pradeda matytis mažos valtelės, kurios plaukioja po į ežeriuką įtekančią Verdono upę, ta pačią upę, kuri visą šitą kanjoną ir išgraužė. Jau prie ežero ta upė jau tikrai plati, gal keliasdešimt metrų, todėl galima be problemų ten mėgautis kerinčiais vaizdais iš mažų valtelių.

Privažiuojam Aiguines kaimelį, esantį visiškai prie pat ežeriuko, pačiame pietvakariniame kanjono krašte. Labai stačiais keliukais, navigacijos nuvesti šiek tiek ne pagrindiniais, o siaurais keliukais, nusileidžiam žemyn nuo kanjono prie vandens ir randam didelę aikštelę pilną mašinų, o jomis atvažiavę visi iki vieno žmonės mirksta tame skaidriame vandenyje. Apsispręsti buvo sekundė laiko, bet neatsilaikėm prieš tą stiprią pagundą ir sustojom išsimaudyt. 6 žmonės turbūt rekordiniu greičiu persirengė ir bėgo vandenin. Vanduo skaidrus kaip krištolas ir šiltas, toks šiltas, kad nepagalvotum, kad kalnų upės maitinamas. Dugnas labai akmenuotas, o krantas dingsta iš po kojų jau už metro nuo sausumos, tačiau atgaivina labai, tikra palaima karščio išvargintam keliautojui.

Po maudynių pervažiuojam į kitą, šiaurinę kanjono pusę, kur vaizdai nei kiek nenusileidžia pietinės pusės vaizdams. Šiek tiek jaučiasi nuovargis nuo įspūdžių gausos ir ore tvyrančio karščio. Visą šiaurinę kanjono pusę per porą valandų pervažiuojam. Šiaurės rytiniam kanjono gale privažiuojam miestelį Castellane, kur mums tenka atsisveikinti su kanjonu ir patraukiam į pietus Kanų (Cannes) link garsiuoju Route Napoleon keliu.

Turint omeny, kad šiandien būtinai norėjom rasti kempingą, tai mes vėlavom. Todėl siekiant atgauti prarastą laiką važiavimas iki Kanų buvo šiek tiek pagreitintu tempu. Gana didelio kelio serpantinai po kanjono serpantinų atrodė labai platūs ir nesunkiai įveikiami. O vaizdai už lango, nors ir ne kanjono lygio, tačiau vis tiek visai neprasti. Po valandėlės mes jau netoliese Kanų, tačiau tenka sustoti stabdžių, per intensyvią kelionę nuo kalno įkaitusių, vėsinti, kad vėliau bėdų neprisišauktumėm.

Po pusvalandžio pokalbių ir kitokio laiko stūmimo, stabdžiams atvėsus pajudam toliau. Šiandien Kanų neliečiam, todėl nustatom navigaciją, kad vestų aplinkiniais keliais į miestelį, kuriame buvom nusižiūrėję keletą galimų kempingų. Miestelis visai prie pat Antibų (Antibes), vadinasi Biot.

Ganėtinai vėluodami privažiuojam Biot. Turėjom iš anksto pasirašę ir į navigaciją įsivedę ten porą kempingų, tačiau su jais teko atsisveikinti taip ir nesusipažinus – complet, vėl tas jau vakar ir užvakar gerokai nusibodęs užrašas ant kempingų įvažiavimų. Kai baigėsi mūsų nusižiūrėti kempingai, ėmėm važiuoti pagal nuorodas ant ar prie kelių. Po kelėtos bandymų randam vieną, kur sutinka mus priimti. Tačiau išgirdę kainas pasukam atgal. Po dar kelėtos bandymų randam dar vieną turintį laisvų vietų. Camping du Pylone. Nors kainos nelabai daug skiriasi nuo to, kurio dar neseniai atsisakėm, nutariam iš šio nebėgti ir apsistoti čia nakčiai. Nors jis ir brangesnis nei planavom, bet keletą užplanuotų kempinguose naktų jau sutaupėm, todėl biudžetas nenukentės.

Sutariam, kad jamam vietą. Laisvų vietų, pasirodo, likę tik dvi, todėl mums įdavė į rankas medinę lentelę ant kurios užklijuotas viso kempingo planas, parodė numerius, vietų, kurios laisvos ir pasiūlė nueiti apžiūrėti ir labiau patikusią pasirinkti. Apėjom jas abi, kadangi jos buvo skirtinguose kempingo galuose, tai teko pasivaikščiot beveik per visą milžinišką kempingą. Pasirenkam laisvą vietą pačiam tolimiausiam kempingo kampe, netoliese baseino, bei prie pat dušų. Kadangi dušų stygiaus šiame kempinge nesimatė, tai vieta prie pat dušų nebuvo joks trūkumas, kaip galėtų pasirodyti. Grįžtam atgal, gaunam palydovą ant dviračio, vedantį mus su kemperių į mūsų pasirinktą vietą. Siaurais kempingo keliukais privažiuojam savo vietą, sudėtingai, bet su reguliuotojų pagalba atbuli įsiparkuojam į savo siaurą vietą (pora obels šakų aplaužom) ir viskas.

Čia stovėsim dvi naktis, ryt be kemperio apžiūrinėsim Kanus, o šiandien beliko dušas, vakarienė ir miegas. Greta kempingo dar buvo atrakcionų parkas. Užsukom į jį apsidairyti, tačiau nei vienu atrakcionu nesusigundom, taigi tik apsidarę grįžtam atgalios. Užsukam į kempingo restoraną-piceriją ir pasiimam keletą prie mūsų akių pagamintų ir iškeptų picų išsinešimui (po EUR 7,00, rodos), pavakarieniaujam kemperyje, atsisakom planuoto pasisėdėjimo prie naktinės Viduržemio jūros dėl nuovargio ir jau susiruošiam miegot. Vėliau paaiškėja, kad ne visi iš mūsų….

Dienos maršrutas: Sainte Maxime – 25 km – Le Muy – 15 km – Draguignan – 30 km – Comps-sur-Artuby – 40 km – Aiguines – 55 km – Castellane – 65 km – Grasse – 30 km – Biot.
Viso per dieną: 260 km
Viso per kelionę: 3430 km

#07 diena – 2007-07-26, ketvirtadienis – nuo Biot iki Biot
Ryte vos prabudus vieni gauna pramogą, kiti galvos skausmą prisimenant vakar dienos naktinėjimus su alkoholiniais gėrimais bei miegą neypatingai tam pritaikytose vietose. Na, bet tokių dalykų per daug viešinti nereikia, o ir pasakojimas ne apie tai.

Šiandien kemperis stovės visą dieną. Niekur nevairuosim. Bet visą dieną kempinge prasėdėt irgi nesinori, todėl pagal vakarykštį planą tikimės pasiekti Kanus visuomeninio transporto pagalba. Kadangi nieko apie tai nežinom, susikrovę visus reikmenis einam į kempingo recepciją pasiklausti kaip visas tas procesas turėtų vykti.

Susirinkę kempingo darbuotojai mums vienbalsiai pataria važiuoti traukiniu, kurio stotelė visiškai prie pat – tereikia praeiti kvartalą ir po to vieną gatvę pereiti. Sakė, kad daug kartų greičiau nei autobusu. Mes jau buvom susiruošę eit traukinio gaudyt, kai gavom visiškai netikėtą patarimą – „važiuokit zuikiu“ sako. Sakė visi taip daro, o jei retai kada ten pasirodančiam kontrolieriui pasakysi, kad bėgai, vėlavai ir neturėjai kada nusipirkt bilieto (stotelėse stovi automatas), tai jis nepyks ir galėsi nusipirkt tiesiai iš jo, jei būtina bus. Na, jei jau vietiniai taip siūlo, tai nutarėm pasinaudoti jų patarimais.

Nueinam iki traukinio stotelės, o ten paaiškėja, kad turim dar valandą iki traukinio, nes paskutinis nuvažiavo visai neseniai, o kadangi stotelė nedidelė, tai ne kiekvienas joje stoja, t.y. ekspresai pralekia nesustodami iki pat Kanų. Viena valanda ant kaitrios saulės prie geležinkelio bėgių labai karšta, todėl nusprendžiam pereiti antrą gatvės dalį ir pasėdėti pliaže (ta gatvė tai ilga gatvė, atskirų eismo krypčių, o per vidurį geležinkelio bėgiai, einanti palei pat Viduržemio jūrą nuo pat Kanų iki Nicos ir Monako). Pasitiesiam rankšluosčius, tačiau kumščio dydžio akmenimis nusėtas pliažas per daug nežavi, o ir tie akmenys kažkokie purvini, dulkėti, kad prie jų prisilietus lieka baltos dulkių dėmės ant kūno ar batų ar rūbų. Kas maudėsi, kas nesimaudė, prabūnam valandą prie vandens ir vėl einam prie traukinio.

Traukinys nevėluoja, taigi susėdam ir važiuojam keturias stoteles iš akies matuojant maždaug 100 km/h greičiu tyliu, švariu ir tvarkingu traukiniu zuikiu kaip patarė kempingo darbuotojai. Po 10 minučių sustojam didelėj ir šurmulio kupinoj Kanų traukinių stoty. Stotyje apsidairom kur ir kada reikės grįžti, susižiūrim ir užsirašom traukinių į Biot laikus ir traukiam į pačius Kanus. Kadangi tikslas buvo ne tik Kanus kaip miestą apžiūrėt, bet ir Kanų pliažą apgulinėt, tai pirmu numeriu tai ir bandom padaryti.

Šiek tiek prasieinam Kanų miestu ir nežinia pagal ką orientuodamiesi pasiekiam viską, ko ieškojom – paplūdimį ir Festivalių rūmus (Palais des Festivals), bei kino žvaigždžių delnų įspaudų galeriją šaligatvio plytelėse.

Taigi bandymas pavyksta gana neblogai – įsitaisom per 2 metrus nuo vandens prie pat Palais des Festivals – rūmų, kuriuose vyksta kasmetinis Kanų kino festivalis. Smėlio pliaže (Smėlis Prancūzijos Rivieros pliažuose – Kanuose ir į vakarus nuo Kanų – Sentropeze, Toulon, ir t.t.; į rytus nuo Kanų, t.y. Nicoj, Monake, mums aktualiame Biot – akmenys) pragulim bei sūriam vandenyje pramirkstam geras 3 valandas, per kurias spėjam gerokai susvilti, todėl kylam ir einam po Kanus pasivaikščioti.

Iš pradžių prasieinam pro La Croisette – didžiausią Kanų promenadą, kur visi, panašiai kaip Palangos paplūdimyje, eina savęs parodyti ir kitų pažiūrėti. Ten turbūt buvo pati prasčiausia tam įmanoma vieta (kainos atžvilgiu), bet vis tiek nusipirkom kas ledų, kas atsigert. Vėliau pasukom nuo promenado miesto centro link. Pasivaikščiojom senamiesčio gatvėm, pasidairėm po vitrinas ir galiausiai išsiskyrė dvi nuomonės ir dvi stovyklos. Kadangi nieks nenorėjo nusileisti, tai viena stovykla liko toliau Kanuose vaikščioti ir į prabangių parduotuvių virtrinas dairytis, o labiau alkana stovykla nutarė grįžti namo ir užvalgyti.

Kaip tarėm, taip ir padarėm, grįžom į stotį, ar iš sąžinės graužaties, ar iš nenoro būti pagautiems, nusipirkom bilietus po EUR 2,20 iki Biot ir legaliai grįžom į kempingą. Ten vėsinomės ir kepėmės antrą paketą dešrelių, kurias po to labai skalsiai suvartojom. Po pietų – poilsio metas.

Vakarop grįžo ir antroji stovykla su įspūdžiais ir pirkinių maišeliais iš Kanų.

Vakaras buvo gerokai ramesnis nei prieš tai buvęs, visi apsvilę ir karščio išvarginti griuvo miegot, nes rytoj laukė dar daugiau įspūdžių Nicoj ir Monake.

Dienos maršrutas: Biot – 15 km – Cannes – 15 km – Biot.
Viso per dieną: 0* km. (*skaičiuojant tik kemperio nuvažiuotą atstumą)
Viso per kelionę: 3430 km

#08 diena – 2007-07-27, penktadienis – nuo Biot beveik iki Piacenza
Keliamės ne per anksčiausiai, tačiau stengiamės ir nesivėlint. Viską galutinai susipakuojam ir važiuojam su kemperiu prie recepcijos atsiskaityti. Už dvi naktis kempinge su kemperiu 6 asmenys sumokėjo 89 eurus (307,23 LTL). Kempingas paliko tik pačius geriausius įspūdžius, gal kainos kiek didokos, bet visgi Prancūzijos Riviera, todėl rekomenduoju visiems kada netoliese ten būsiantiems užsukti (http://www.campingdupylone.com).

Važiuojam pajūrio keliu iki Nicos, iki kurios vos 19 kilometrų. Kaip Kanuose ilgiau pasilikusiems keliautojams sakė kažkuri Kanų parduotuvės pardavėja, Kanuose gražu, bet Nicoj dar gražiau. Tas matosi jau ir tolo artėjant prie Nicos. Viskas idealiai gražu, prabangu ir tvarkinga.

Privažiuojam Nicą ir navigacijos vedami važiuojam į centrą vis pakeliui ieškodami vietos, kur galėtumėm savo aparatą pastatyti. Miestas gražus, nors transporto srautas didelis, eismas tvarkingas, viskas gražu, tačiau tokios vietos, kad galėtumėm pasistatyti savo kemperį kaip nėr taip nėr. Apsukom aplink centrą kokius 5 ratus tai tikrai, kiekvieną siaurą gatvelę išvažinėjom, tačiau visiškai jokios vietos pasistatyti kemperiui. Sugaišom bent porą valandų ir nieko nepasiekėm. Kad ir kaip nenorom, nusprendėm Nicą palikti matytą tik pro kemperio langus ir traukti į Monaką ir ten atsiimti, nes jei čia dar gaišim, tai ir jam neliks laiko.

Kaip tarėm, taip ir padarėm. Nuo Nicos iki Monako kunigaikštystės sostinės Monte Karlo (Monte-Carlo) vos 20km. Pusiaukelėj radom ant kalno apžvalgos aikštelę, kur pasifotografavom ir pakeitėm Nicos gatvių siaurumo išvargintą vairuotoją.

Privažiuojam Monaką, tačiau situacija panaši kaip ir Nicoje – nėra kur pastatyti kemperio. Besisukiodami po visą Monaką nieko doro nerandam. Galiausiai privažiuojam patį Monte Karlo (Monte-Carlo), apsukam ratuką jame ir stabtelim vienintelėje vietoje, kur buvo laisva – stovėjimo aikštelėje prie uosto. Nubėgam išsiaiškinti kokia čia stovėjimo tvarka ir paaiškėja, kad maksimali stovėjimo trukmė – viena valanda. Ilgesniam laikui tiesiog negali apmokėti mokėjimo automate. Mažoka, bet kadangi kitokio varianto visiškai nėra, o neapžiūrėti abiejų miestų per vieną dieną tikrai nenorim, nusprendžiam padalinti miesto apžvalgą į dvi dalis, abi po valandą, o tarp jų grįžti prie kemperio ir apmokėti dar valandai, kad viskas būtų tvarkinga.

Pirmoji miesto apžvalgos valanda buvo paskirta Monte Karlo senamiesčiui. Iš pradžių prasiėjom uosto krantine, kur stovi itin prabangios jachtos ir kateriai, o ne toli jų ant kranto stovi savininkų Ferrariai. Praeinam seiles varvindami. Prie žymiojo tunelio, kur formulės kartą per metus laksto, apsilankom turistinių prekių parduotuvėlėje, užsiperkam suvenyrų. Per požemines perėjas, marmurais išklotas, patenkam prie Monte Karlo kazino pastato. Po dar vienos požeminės perėjos patenkam į patį Monte Karlo centrą, nusitraukiam prie fontanų ir kazino pastato iš kitos pusės, apvaikštom gatveles, užsukam į turistų informacijos centrą, pasirankiojam lankstinukų, apsilankom banke ir po truputį matydami, jog mūsų valanda jau į pabaigą vėl nusileidžiam prie kemperio. Sulendam vidun minutei atsikvėpti, bet tik sukaistam, nes kemperis prikaitęs. Apmokam dar vieną valandą ir patraukiam į priešingą pusę nei prieš tai – į aukštutinį miestą, Monako princo rūmų link.

Kitoj pusėj vaizdai ne mažiau gražūs, tačiau tenka kopti į ganėtinai aukštą ir statų kalną, o tai esant dideliam karščiui kaip tą dieną nėra itin malonu. Be abejo, vaizdas, atsiveriantis nuo to kalno visiškai atperka visus vargus. Viršuj apsidairom po princo rūmus, vidun nelendam dėl laiko stokos. Apžiūrim Monako katedrą, sėkmingai susiieškom nemokamą tualetą ir antroji mūsų valanda Monake taip pat priartėja prie pabaigos. Visi nusikalę nuo karščio grįžtam į kemperį.

Šios dienos objektų žiūrinėjimai baigti, taigi traukiam Italijos, kuri visiškai čia pat, link. Planas – nestojant naktį važiuoti iki Venecijos. Iki jos – 570km, kuriuos padalinam po 190 kiekvienam vairuotojui ir pajudam. Iki Italijos važiuojam keliukais palei jūra, o Italijoj po sustojimo užkąsti McDonald‘s ties Ventimiglia miesteliu, šiek tiek paklaidžiojus dėl navigacijos paklaidinimų (ir jai ant saulės karšta) pasiekiam San Remo, kur kilo noras dar nusimaudyt itališkoj Viduržemio jūroj.

Visur, kaip visada, ženklai, draudžiantys sustoti kemperiams, tačiau randam vieną aikštelę, kur tokie kaip mes gali sustoti nakčiai už keletą eurų. Susitariam su vartų sargu, kad mes tik penkioms minutėms nusimaudyt ir toliau važiuosim, ir jis įsileidžia mus. Deja, viltims nusimaudyti neteko išsipildyti, nes toje vietoje buvo tiesiog akmenų krantas, panašus kaip Smiltynėj einant link jūrų muziejaus. Nieko nepešę važiuojam toliau jau ieškodami išsukimo į autostradą.

Autostradą su Birutės pagalba randam gana nesunkiai, pasiimam popieriuką, kurį vėliau teks apmokėt ir pradedam itališkos magistralės šturmą. Mūsų kemperiui itališkos autostrados, panašu, nelabai patiko, nes jos labai kintančio reljefo – tai įkalnė, tai nuokalnė, todėl ir greitis mūsų labai svyravo – tai 80km/h, tai 115km/h. Vėliau stabtelim degalinėj, su šiokiom tokiom kalbos ir terminų problemom nusiperkam iš asmens, vėliau šabloniškai praminto Džiuzepe (Giuseppe), tepalo kemperiui. Kalbos ir terminų problemos buvo dėl tepalo rūšies, mums reikėjo pusiau sintetinio tepalo, tačiau jiems „semi-sintetik“ (tarti su šiek tiek pašiepiančiu itališku akcentu) terminas nebuvo aiškus. Nepaisant to, viskas šiuo klausimu baigiasi gerai ir mes, vakarienę pavalgę ir vairuotoją pakeitę, traukiam toliau.

Taip bevažiuojant itališka autostrada ši para ir pasibaigė.

Dienos maršrutas: Biot – 20 km – Nice – 20 km – Monte-Carlo – 20 km – Ventimiglia – 20 km – San Remo – 155 km – Genova – 150 km – Piacenza
Viso per dieną: 385 km
Viso per kelionę: 3815 km

#09 diena – 2007-07-28, šeštadienis – nuo beveik Piacenza beveik iki Villach
Pirmas šios paros dalykas – pinigų siurbimo punktas autostradoje, kur paliekam EUR 20,80 už nuvažiuotą kelią. Antras reikalas buvo pasipildyt degalų atsargas. O čia jau pasirodė sudėtingiau.

Automatinė degalinė, kurioje sustojom, apie pusę trijų nakties nelabai teigiamai įvertino lietuvišką debetinę kortelę ir nusprendė ją suvalgyti. Kitaip sakant, likom be kortelės, kurioje buvo visas biudžetas kurui. Džiuzepė, sėdėjęs degalinės viduje atsisakė padėti, kaip priežastį įvardindamas kalbos barjerą, taigi kilo šurmulys visame kemperyje, miegantys buvo pažadinti, šiek tiek streso, keletas ašarų, keletas skambučių į Lietuvą su prašymais pervesti kortelėje likusius pinigus kitur ir t.t. Dar bandėm atkeršyti automatui sušeriant jam Neste degalinės nuolaidų kortelę, tačiau jau mums atėjus visas bėdą sukėlęs aparatas buvo uždengtas ir itališkas užrašas teigė kažką turbūt apie neveikimą. Taigi net kerštas nepavyko.

Lyg ir sutarę dėl pervedimų Lietuvoje važiavom toliau, kitoj degalinėj užsipylėm degalų už turimus grynus eurus ir privažiavę daugmaž 50 km atstumu nuo Venecijos (Venice/Venezia) stojam aikštelėj trumpo miegučio.

Ryte atsibudę didelėj stovėjimo aikštelėj netoli degalinės prie pat autostrados papusryčiaujam ir traukiam toliau Venecijos link. Už keliasdešimties kilometrų patenkam į gana didelį kamštį autostradoje. Šalikelėse stovinčios aptarnaujančio personalo transporto priemonės su dideliais elektroniniais stendais signalizuoja, kad kamštis tęsis apie 7 kilometrus. Kamštis slenka lėtai, o karštis, nors vis dar rytas, nežmoniškas. Variklis kaista, kaistam ir mes visi. Prasimakaluojam kamštyje gal pusantros valandos. Galiausiai kamščio gale paaiškėja, kad visas šitas balaganas yra dėl tų pačių autostrados apmokėjimo postų, nes iš kart už jų jokio kamščio nėra. Viskas dėl norinčių papulti į Veneciją šeštadienį gausos. Taigi susimokam EUR 12,00 ir jau be kamščių nusukam ties Mestre Venecijos link.

Iki Venecijos liko vos 10 kilometrų, kuriuos įveikiam gana greitai. Privažiuojam Venecijos prieigas, kur visi palieka ratuotas transporto priemones ir sėda į plūduriuojančias. Apsukam kelis ratus, tačiau nieko tinkamo nerandam, kol galiausiai mums parodo, kad kemperių stovėjimo aikštelė yra kiek į šoną – Tronchetto saloje (Isola del Tronchetto). Nuvažiavę ten randam mokamą ir tuščią stovėjimo aikštelę. Neturėdami per daug pasirinkimo, paliekam ten savo kemperį, susirenkam visą vandenį kokį tik įmanoma buvo rasti ir traukiam pėstute į tą pusę, kur ženklai rodė „PORT“.

Pakeliui dar tenka praeiti juodaodžių prekeivių palapines, kur nusipirkom keletą skrybėlių nuo saulės, o suvenyrus, sakėm, pirksim grįždami, kai jau žinosim su kokiu Venecijos simboliu (tuo, kuris labiausiai patiks) suvenyrų ieškot.

Uostą prieiname greitai, tačiau visiškai neapsidžiaugiam pamatę kelto į pačia Veneciją kainas. Kadangi tokių sumų skirti nenorėjom, prisigretinom prie vienos turistų grupės, kuri traukė link vieno iš katerių, stovinčių šalia oficialių vandens autobusų. Toji grupė buvo užsisakiusi visą laivelį, kuris juos turėjo nuplukdyti iki San Marco aikštės. Visai grupei sulipus, mes priėję prie atsakingo asmens prisiprašėm, kad ir mus kartu nuplukdytų. Po gilių derybų sutarta kaina EUR 20,00 už visus 6 asmenis. Tai buvo apie 2,5 karto pigiau nei oficialiu transportu.

Po nepilno pusvalanduko plaukimo pasiekėm San Marco prieplauką, kur visi pirmą kartą pastatėm koją ant Venecijos grindinio. Taigi, prasidėjo Venecijos apžiūrinėjimas. Nenorėjom pradėti nuo pačios įspūdingiausios vietos, todėl pačią San Marco aikštę palikom pabaigai, ir pradėjom nuo visiškai kitos pusės kol galiausiai apėję didelį lanką pabaigoje planavom pasiekti ir jau minėtąją aikštę.

Venecija tikrai palieka labai savitą įspūdį. Net ir šiek tiek aptriušę ar purvini namai žiūrisi teigiamai – turi miestas savo šarmą. Paklaidžioję valandėlę siauromis gatvelėmis tarp kanalų pradėjom dairytis vietos užvalgyti, nes Venecijoj planavom savo didžiuosius pietus, nes viską iki tol valgydavom savo pagamintą. Nors per žingsnį priartėjus prie bet kurios iš begalės kavinių iš karto pribėgdavo koks nors berniukas, dažniausiai visai ne italas, o siauresnių akių, ir siūlydavo savo specialų pasiūlymą kaip tik mums. Pasirinkimas platus, taigi mes išsirinkom vieną iš tokių pasiūlymų ir visi pavalgėm po picą ir pagėrėm po gėrimą už EUR 7,50 (25,70 LTL) (lazanija + gėrimas – EUR 8,50). Kaina, kaip matom, visai gera, Vilniuj didžiosiose picerijose kartais už tiek dar net ir nepavalgytum.

O kai pilvas sotus ir pats miestas žiūrisi dar gražiau, o kaip tik dar įėjom į daug labiau turistų lankomas gatves. Pakeliui dar užsukam į maisto prekių parduotuvę, tokią daugmaž kaip mūsų vieno ikso Maximos , iš gatvės prekeivio nusiperkam ledų, taip pat po sėkmingų pervedimų iš Lietuvos išsigryninam likusius kuro biudžete pinigus ir netrukus išlendam į San Marco aikštę. Joje, kaip turbūt kiekvienas nors kartą ją aplankęs, pasėdim ant laiptukų, spoksom į balandžius, kurie skaičiumi aršiai konkuruoja su turistais, šiek tiek pailsinam karščio kaitinamas galvas ir traukiam atgal į prieplauką, į kurią ir atplaukėm tikėdamiesi dar kartą pasigauti kokį nors laivuką, kuris pigiau nei oficialūs parplukdytų mus atgal.

Pastarasis planas pavyksta vėlgi gana sklandžiai ir už EUR 25,00 mes jau plaukiam atgal į Tronchetto. Ten grįžtam prie jau minėtų juodaodžių prekijų palapinių, kur vyksta didelės derybos dėl suvenyrų kainų. Galiausiai vis tiek laimi klientas ir visi suvenyrų kupini sėdam į kemperį. Susimokam EUR 7,00 už stovėjimą ir traukiam jau namų link.

Tačiau namo dar nesinorėjo, o ir laiko šiek tiek dar turėjom, taigi nusprendėm jau senai kirbėjusią mintį – po Venecijos užsukti į kokį kurortą paskutinį kartą nusimaudyti – įgyvendinti. Nežinia ar dėl pavadinimo, ar dėl dislokacijos, ar dėl dar kokių priežasčių tam tikslui įgyvendinti pasirenkam Bibione kurortą, esantį už 110 kilometrų nuo Venecijos važiuojant į Austrijos pusę.

Grįžtam atgal į autostradą, pavažiuojam pusvalanduką ja, o tada apsimokestinę EUR 3,30, nusukam į regioninius keliukus, kur dar po valandėlės pasiekiam tikslą. Pasistatom kemperį prie pat pliažo smėlio, apmokam stovėjimą (~2h – EUR 1,70) ir visi ristele į vandenį. Pliažas Bibionėj gražaus smėlio, visai kaip Lietuvoj, tačiau daug platesnis. Infrastruktūra iš vis nereali. 4/5 pliažo pločio apstatyti gultais su skėčiais, turbūt priklausantys viešbučiams ir prieinami jų svečiams, tačiau mūsų buvimo metu jie visi buvo tušti, todėl mes galėjom netrukdomi naudotis net ir jais. Vanduo šiltesnis už arbatą, todėl po pasimėtymo kamuoliu ir po dušų jau temstant visi sėdam į kemperį ir išvažiuojam. Dabar jau tikrai namo. Deja.

Važiuojam tais pačiais regioniniais keliukais atgal, sugrįžtam į autostradą, kuria ir pasiekiam Austrijos sieną, prieš tai dar paskutinį kartą apmokėję itališkus kelius – šįkart EUR 8,00. Netoli už Austrijos sienos ir baigiasi para.

Dienos maršrutas: Piacenza – 85 km – Brescia – 70 km – Verona – 85 km – Padova – 50 km – Venezia – 110 km – Bibione – 190 km – Villach.
Viso per dieną: 590 km
Viso per kelionę: 4405 km

#10 diena – 2007-07-29, sekmadienis –nuo beveik Villach beveik iki Warszawa
Kadangi mūsų dar kelionės pradžioje pirktas lipdukas keliams vis dar galiojo, galėjom be rūpesčių važiuoti per visą Austriją. Naktinis važiavimas Austrijos autostrada vairavusiems vairuotojams nepaliko jokio teigiamo įspūdžio, nepaliko teigiamo įspūdžio ir miegojimas per jas važiuojant tiems, kas miegojo.

Po 3 sunkių valandų pasikeičiam vairuotojus ir važiuojam toliau. Po geroko paklaidžiojimo Vienos gatvėmis apie pusę penkių ryto galiausiai randam išvažiavimą Brno kryptimi ir už Austrijos vėl pasikeičiam vairuotojus. Paskutiniojo vairuotojo tikslas – atvairuoti į to paties prekybos centro prie pat Brno aikštelę, kaip ir pirmąją naktį. Tam pačiam prekybos centre dar planavom papildyti lauktuvių atsargas. Nei Austrijos, nei Čekijos pasieniečiai nežiūri net į pasus, taigi po pusantros valandos nuo išvažiavimo nuo Vienos pasiekiamas tikslas – prekybos centro aikštelė. Sustojam visi pamiegot iki prekybos centras atsidarys. Tačiau paskutiniam vairuotojui nelabai miegas, taigi jis padaro keletą atradimų.

Prekybos centras, pasirodo, dirba visą parą, taigi atsidarymo nereikia laukti, nes jis visada atidarytas. Antras atradimas toli gražu ne toks malonus – nuleista galinė dešinioji padanga. O pridėjus ausį girdimas intensyvus oro bėgimas iš padangos.

Keliamas aliarmas ir visi, kas dar sugebėjo užmigt, kyla įvertinti situacijos. Nėra kas daryt, reikia keist padangą. Nusiimam atsarginį ratą iš po kemperio galo ir pasikeičiam kiaurą ratą atsarginiu. Nuėmus kiaurąjį paaiškėja, kad jis pradurtas/sprogęs iš vidinės pusės, kas yra gana netikėta, keista ir reta. Atsarginis ratas tokio pasitikėjimo kaip originalusis nekelia, tačiau bent jau namai nebe taip ir toli.

Apsikrekinam visko, ko reikia prekybos centre ir pajudam toliau. Kadangi dar turim šiek tiek laiko, nusprendžiam aplankyti ir vieną čekišką miestelį. Dėl geografinio patogumo buvo pasirinktas Olomoucas (Olomouc).

Įvažiuojam į miestą, tačiau tai labiau panašu į miestą vaiduoklį. Sekmadienį visas Olomouco senamiestis kone visiškai tuščias. Apeinam ratą senamiesčiu, apžiūrim katedrą ir vienoje iš didžiųjų aikščių pridėdami čekiško alaus paragauti ir pietumis paskanauti. Pietūs buvo skanūs, alus, be abejo, taip pat, tačiau sąskaitos apskaičiavimo ypatumai buvo dar ilgai prisimenami. Tikėjomės ir skaičiavom pietums išleisti visas turimas kronas, bet pasirodo net bulvės prie mėsos pas juos neįskaičiuotos į kainą, esančią meniu, todėl teko daugumai net ir korteles išsitraukti. Pavalgę sėdam atgal į kemperį ir važiuojam Lenkijos link, Čekijoje dar užsipildami baką taip išleidžiant paskutines kronas, kurių jau nebereikės.

Lenkiją pasiekiam gana greitai, po poros valandų pasiekiam ir Čenstochovą. O nuo čia ir prasidėjo didžiosios kelionės linksmybės. Važiuojant lenkišku plentu pastebim, kad po kiekvieno sulėtinimo vėl smaginantis kemperis pasiekia vis mažesnį greitį. O kadangi sulėtinti reikia daug ir dažnai, po gero pusvalandžio mūsų maksimalus greitis buvo 70km/h, kai iki tol drąsiai ir be problemų važiuodavom po 100 ar 110km/h. Linksma turbūt nei vienam nepasidarė, kai per 600 kilometrų nuo namų tavo transporto priemonė progresyviai lėtėja.

Stojam aikštelėje ir skambinam į Lietuvą bei klausiam labiau patyrusių transporto priemonių žinovų patarimų, taip pat kemperio savininko nuomonės ir siūlymų. Pasiūlyt niekas nieko negali, nes sekmadienio vakaras ir nieko veikiančio, kas galėtų tave paremontuoti, nerasi. Visgi problemos bent jau apytikslį pobūdį įtariam, o ant laisvos pavaros akseleruojant pamatę didelius baltų dūmų kamuolius daugmaž supratom, kad čia bus bėda toje lemputėje, kuri skydelyje nuo pat kemperio gavimo degė, o savininkas teigė, kad viskas tvarkoj, viską sutvarkė, tiesiog lemputė degė. Visgi, atrodo, ne be reikalo ji degė. O degė ji signalizuodama apie vandenį kuro filtre.

Pastovėjus ir palaidžius dūmų kamuolius išjudėjom toliau – reikėjo pažiūrėti ar dar labiau blogės, bei bet kokiu atveju priartėti prie Varšuvos, jei kitą dieną reiktų serviso ieškotis. Tačiau vos išvažiavus vėl pasiekėm 105km/h greitį. Pasirodo, tokia baltų dūmų kamuolių palaidymai padeda, turbūt išgarinom tą vandenį iš filtro. Tačiau po gero 100 kilometrų tie patys simptomai vėl apsireiškė ir nusprendėm nerizikuoti naktį važiuoti per likusią Lenkijos dalį. Nors ir turėjom kemperį grąžinti kitą dieną iki 12:00, tačiau paskambinę savininkui pranešėm, kad vėluosim dėl tokio gedimo ir gavom savininko palaiminimą.

Susiradom patikimiau atrodančią degalinę su dar keletu kemperių iš Lietuvos bei kelėtų fūrų iš Lietuvos stojam nakčiai iki Varšuvos likus apie 80 kilometrų tikėdamiesi ryt kaip nors visgi pasiekti namus.

Dienos maršrutas: Villach – 180 km – Graz – 200 km – Wien – 205 km – Brno – 85 km – Olomouc – 215 km – Katowice – 75 km – Czestochowa – 215 km – Warszawa.
Viso per dieną: 1175 km
Viso per kelionę: 5580 km

#11 diena – 2007-07-30, pirmadienis – nuo beveik Warszawa iki Vilniaus.
Keliamės anksti, nes bėdai ištikus nesinorėtų susivėlint. Gana neblogu greičiu pasiekiam Varšuvą, kur greičiai gerokai krenta dėka rytinių pirmadieninių Varšuvos kamščių. Po daugiau nei valandos mes jau pervažiavę Varšuvą, po dar vieno baltų kamuolių leidimo seanso bandom pasiekti Lomžą.

Lomžą pasiekiam po dar trijų valandų ir degalinėje stojam pailsėt. Po pietų ir poilsio valandėlės vėl judam, tačiau greičiai pastebimai kritę, o ir dūmų seansai nelabai bepadeda.

Likusius 350 kilometrų iki namų pasiekiam maksimaliu 65 km/h greičiu.

Netoli Augustavo gaunam skambutį iš Lietuvos su pranešimu, kad „Augustave kažkokie psichai kelius blokuoja, atsargiai”. Visas likęs kelias iki Augustavo ir dar šiek tiek už jo praėjo juokiantis iš šios lenkiškos situacijos. Gerokai praskaidrino nuotaiką. Netoli Augustavo netgi aplenkėm traktorių! Ir dar kelis dviračius.

Šiaip ne taip pagaliau privažiavus Lietuvos sieną mus pasitinka tas pats juokingas ir labai labai smalsus pasienietis, kuris mus prisimena ir šypsosi, mus įleisdamas į gimtą šalį.

Jau visiškai netoli Trakų maksimalus greitis krinta iki 50km/h. Dūminimo seansas atliekamas dar vieną papildomą kartą ir situacija šiek tiek pagerėja. Viskas gerai, kas gerai baigiasi ir apie 18:00, jau 6 valandas vėluodami grąžinti kemperį pasiekiam Vilnių. Prieš įvažiuodami į sostinę dar ilgai mąstėm kuriuo keliu geriausiai važiuot, kad būtų mažesnis kalnas, kad nebūtų bėdų į jį įvažiuoti. Iš trijų variantų – Šeškinės, Geležinio vilko ir Laivės pasirenkam Laisvės, į kurį be didesnių problemų įvažiuojam.

Išsikrovę daiktus ir po greito šluoja-valo-plauna seanso vežam kemperį pas savininką, dar prieš tai pagal nuomos sutartį pripildę pilną baką kuro už paskutinius turimus litus.

Savininkas apžiūri grąžinamą kemperį, išklauso visą mūsų istoriją ir turbūt šiek tiek kaltės dėl netvarkingo kemperio nuomojimo graužiamas mums jokių priekaištų net nebando turėt (O ar galėtų? Mūsų vienbalse nuomone – ne.). Taigi kelionė baigiasi su nuotykiais, tačiau laimingai ir netgi nenuostolingai.

Dienos maršrutas: Warszawa – 465 km – Vilnius.
Viso per dieną: 465 km
Viso per kelionę: 6045 km

Statistika

Bent metras pravažiuotas per 9 valstybės (įskaitant Lietuvą).

Multimedia:
Nufotografuotos 2372 nuotraukos (3 aparatai)
Nufilmuota per 8 valandas filmo (1 aparatas)

Finansai:
Visi kartu bendrai sudėjus išleidom 6.261,29 LTL. Tai suma už transporto priemonės nuomą, jos pildymą kuru, jos stovėjimo miestuose išlaidas, bendrą maistą, nakvynes. Prie šitos sumos dar reiktų pridėti kiekvieno asmenines išlaidas savam maistui, suvenyrams ir t.t.

Išlaidų suvestinė:
Kuras (dyzelinas) 2.812,67 LTL (44,92% visų bendrų išlaidų).
Maistas 353,51 LTL (5,65%).
– 300,00 Lt (4,79%) Lietuvoj dieną prieš kelionę.
– 15,50 EUR (53,51 LTL) (0,85%) Prancūzijoj Lidl.
Kempingai 307,23 LTL (4,91%)
– Vienas kempingas, dvi naktys, kemperis ir 6 asmenys;
Tepalai 44,88 LTL (0,72%)
– Šveicarijoj ir Italijoj ir jų teko užpirkti.
Kelių/tunelių mokesčiai 383,95 LTL (6,13%)
– 47,00 PLN (43,24 LTL) (0,69%) Čekijos autostradų lipdukas.
– 7,60 EUR (26,24 LTL) (0,42%) Austrijos autostradų lipdukas.
– 8,50 EUR (29,34 LTL) (0,47%) Tuneliai Austrijoje.
– 38,50 EUR (132,90 LTL) (2,12%) Prancūzijos autostrados.
– 44,10 EUR (152,23 LTL) (2,43%) Italijos autostrados.
Parkavimo mokesčiai 59,72 LTL (0,95%).
Keltas Venecijoj 155,34 LTL (2,48%).
– 6 asmenys į abi puses.
– 20,00 EUR pirmyn.
– 25,00 EUR atgal.
Kemperis 2.000,00 LTL (31,94%).
– Visa nuoma dešimčiai parų. 200,00 LTL x 10
Draudimas 144,00 LTL (2,30%).
– Visam laikotarpiui visiems asmenims.
Bendroj sumoj bendroms reikmėms išleista 6261,29LTL.
– Vidutiniškai tai sudaro po 1043,55 LTL asmeniui.
– Į šią sumą neskaičiuojami papildomi kiekvieno asmeniniai valgymai (tokių beveik nebuvo – vienintelis tikras kartas buvo pietūs Venecijoje, visa kita – ledai ar panašūs užvalgymai), pirkiniai, lauktuvės, pramogos.