Kelionė vyko 2005 liepos pabaigoje, per Europą tuo metu okupavusią karščio bangą.
Kelionės tikslas – aplankyti Aukštųjų Tatrų nacionalinį parką, o vėliau – Europos sostinių trikampį prie Dunojaus – Budapeštą, Vieną ir Bratislavą.
Tai buvo paskutinė kelionė, kai nebuvo vedama statistika apie išlaidas atskiroms reikmėms, nuvažiuotus km ir panašiai – pažadu.
2005 07 24
Labas, Vilniau! (arba nebūtinai)
Taigi mes jau kely. Nebloga buvo pradžia, tikimės, kad tai tęsis ir toliau.
Vakare miegot ėjau ir ryte keliaus lyg prieš paprastą, įprastinę nuobodžią dieną.
Toks įspūdis susidarė, nes kelionės planas šįkart buvo kitoks, nei jau tapo įprasta.
O buvo taip: vietoj pirmos dienos sekinančio didžiosios kaimynės Lenkijos štrumavimo, buvo pasirinkta likti joje nakvoti, taip sumažinant krūvį savo negeležiniams kūneliams. Taigi — pirmą dieną „tik” iki Čenstochovos (Częstochowa).
Šitoks maršrutukas sudaro nei daug, nei mažai — 650 kilometrų. Ir didžioji dalis to veda nepakartojamais Lenkijos keliais, sklidinais liaudyje vadinamų „maluchų” (Fiat Chinquechento ir panašūs) bei nepertraukiamų vilkikų virtinių.
Viso šio plano pasekoje išvažiavom ne kaip į visas keliones į Vakarus penktą ryto, o apie dešimt.
Aš, aišku, nevisiškai pritariau, kad į 200 km trupesnę kelionę įšvažiuojam penkiom valandom vėliau. Bet aš niekam nesakiau, nes niekas manęs šiuo klausimu nebūtų klausęs.
Gal ir gerai, nes atvažiavom tikrai ne vėliau, nei atvažiuodavom į kokį nors viešbutuką Čekijoj įšvažiavę dar paryčiais.
Išvažiavom per vis dar smagiai apsimiegojusiai tuščią Vilnių Trakų kryptimi. Nieko per daug naujo ir/ar ilgai nematyto ten aš nepastebėjau. Pirmi įdomesni įspūdžiai prasidėjo tik Alytuj, kur buvo sustota pasipildyti degalų atsargų (sako, be jų nevažiuoja).
Alytus kažkodėl man pasirodė keistas miestas. Nežinau kodėl, nežinau kuo. Keistas ir tiek. Gal aš ten keistas.
Privažiavus Lietuvos/Lenkijos sieną prasideda pokštai. Deja, bet ne iš mūsų pusės, o į ją. Būdami garbingi Europos Sąjungos narės piliečiai (naiviai) tikėjomės būti tvarkingai (kaip lyg ir reglamentuojama, kad turėtų būti) pralesti per sieną. Deja, visų pasai buvo skanuojami dukartu, negana to buvom stabdomi du kartus maždaug kas kilometrą ir vėl tikrino pasus. Galiausiai sustabdė, pasiemė pasus ir išėjo. Išėjo, net lyt pradėjo. O mes ką. Mes sėdim ir laukiam… Praėjo gal dešimt minučių, pargrįžo ponas „Pasienio kontrolė lenkiškai” ir atidavė viską ir pasiuntė važiuoti toliau. Ilgai nelaukę taip ir padarėm.
Nereikėjo ilgai važiuoti per Lenkiją, kad pažvelgęs pro langą pamažu pradėčiau keisti savo neigiamą nuomonę apie šią šalį. Bent jau prie pat Lietuvos pasienio važiuojant iki Bialystoko važiuojama nerealiu mišku, per kurį važiuoti yra tikrąja to žodžio prasme malonumas. Primena senus gražius Dzūkijos miškus (tai ir yra ta pati Dzūkija, tik išmesta kitapus sienos). Smagu. Ten Lenkijos mastu skaitosi gana didelės kurortinės vietos. Neveltui.
Vėliau prasideda malimaisi, kelių remontai, „malūchai”, pavienės (nes sekmadienis) fūros ir krūmuose nežinia ką darantys policijos darbuotojai. Ir taip dar 400 su viršum kilometrų. Kuo toliau, tuo dažnesnės tapo minutės pertraukėlės visokio plauko degalinių parkinguose ar miško aikštelėse. Vargina kratymas, vargina vilkikų įspaustos vėžos.
Bet nieko, dabar mes jau IBIS Czestochowa, žiūriu pro langelį ir matau pusiau atominį ir pusiau post-sovietinį vaizdelį (va ką reiškią ne miesto centras), priklauso tik nuo plano (pirmas ar antras). Dar matau Shell. Bet manęs tai dabar nekaso. Matau lova, į ją ir taikau.
Ryt — Krokuva ir Tatrai.
2005 07 25
Tai vat. Pakirdom šįryt mūsų mastais tikrai labai anksti ir jau netgi prieš dešimtą valandą ryto išjudėjom.
Išjudėjom į priešingą pusę, nei dar vakar ryte planavom. Pagal planą turėjom važiuoti toliau Krokuvos link, bet likom Čenstochovoj apžiūrėti ten (pasirodo) esančių šventų vietų.
Ten stovi bažnyčia, gal netgi bažnyčios ir vienuolyno ir dar visokių religinės paskirties pastatų kompleksas. Ši vieta skaitoma Lenkijos Romos kalalikų Meka. Ir ne tik jų. Ten kasmet privažiuoja po pusę milijono piligrimų visokioms religinėms apeigoms (negaliu tiksliai pasakyti, nesu labai pasikaustęs nei lenkų kalboj, nei, deja, religijoj).
Nors pats miestas atrodo gana lenkiškai (sovietinės įtakos palikimas), bet pats kompleksas gana malonus.
Dabar ten (visas šitas kompleksas vadinasi Jasna Gora), renkamos aukos, kurios bus panaudotos pastatams restauruoti. Deja, mes netekom galimybės šiam geram tikslui paaukoti, nes patiklūs lietuvaičiai dar prie laiptų vedančių link šventų vietų buvo gana šiurkščiai užpulti vietinės faunos — šventa atributika pasikausčiusių girtuoklių. Kad nuo jų atsifutbolint, teko atiduot paskutinius tuo metu turetus zlotus (kurių vėliau labai ir labai prireikė). Na nieko, būna.
Apsilankę šventyklose, toliau kuo sparčiau važiavom Krokuvos kryptimi. Nuo Katovicų (Katowice) iki Krokuvos (Krakow) nutiesta nauja mokama autostrada. Tikėdamiesi gero kelio ir mažesnio visokių malūchų ir vilkikų srauto pasirinkom sumokėti tuos kelis litus ar zlotus.
Autostrada padaryta labai rimtai. Viskas aptverta tvora, netoli gyvenviečių ir tvoros, izoliuojančios nuo garso ir taip toliau. Tik lenkiukai dar nesusitvarko su mokėjimo už kelią sistema. Pasirodo, mokėti galima tik zlotais arba tik popieriniais eurais. Pasidaro idomu kodėl, nes kelio kaina yra tik 1 euras. Tokių monetų nėra. Jei duosi 10 eurų, tai tikėsies gauti 9 atgal, bet kaip juos gauti, kai priima tik popierinius. Tai reiškia, kad gausiu grąžą zlotais, kurių man, mokančiam eurais, tikrai nereikia, jei neišsikeičiau anksčiau. Čia dar nebėda (tik keistumas). Bėda yra ta, kad nepriima kortelių. Va čia ir prisiminiau aš mūsų draugus lenkų girtuoklėlius. Teko bėgiot po autostrada ir prasinėt žmonių pakeist du eurus į tas nepamainomas zlotuškes.
Na nieko, būna.
Sekanti stotelė – Krokuva.
Įvažiavus į miestą – vaizdai tokie patys, kaip ir visoj Rytų Europoj, bet centras ir ypač senamiestis gana ryškiai išsiskiria iš kitų ir yra tikrai labai gražus. Neturėjom tiek laiko, kad po jį klaidžiot, tai pasirinkom apžiūrėt didžiausią įžymybę – Vavelio rūmus (Wawel), kur tais laikais ir mūsų šalies karalius sedėdavo. Deja, atvažiavom jau po visų ekskursijų darbo valandų, todėl teko pasitenkinti tik pasivaikščiojimais lauke. Daug kur virš durų galima rasti tris herbus: dvigalvį erelį (ATR), lietuvišką vytį ir lenkišką herbą (nors kartais jis būdavo tik tuščias herbo formos molio gabalas..). Smagu.
Grįžę iš pilies nusitaikėm tiesiai į pietus Zakopanės kryptimi (Zakopane). Prasidėjo lygumų gyventojui lietuviui neįprasti ir dėl to labai gražūs kalnų vaizdai. Įvažiavom į Tatrų priekalnes, vėliau į pačius lenkiškus Tatrus, galiausiai į pačią Slovakiją. Man pačiam tai buvo pirmas apsilankymas šioj šaly, todėl į viską žiūrėjau dar labiau išsižiojęs ir išvertęs akis.
Įvažiavom į Aukštųjų Tatrų Nacionalinį Parką (Tatransky Park Narodovy). Vaizdelis, tiesą pasakius, klaikus. Visi miškai aplinkui yra, tikrąja to žodžio prasme, išguldyti, išlaužyti ar dar kaip nors kitaip sunaikinti. Visur styro metro ar pusmetrio aukščio kuolai su smailiom viršūnėm (nulūžę medžiai) arba cieli medžiai šaknim į viršų. Begalės darbininkų dirbą su visokiais elektriniais pjūklais ir tvarko visą ta jovalą. Jau malkos šiemet Tatruose tai tikrai pigios. Taip išguldyti ištisi miškai. Namas, kuris dar pernai stovėjo gudaus miško vidury, dabar stovi vidur plyno minų lauko. Kraupus vaizdas.
Atvažiuojam į lietuvių turistų itin pamėgtą Tatranska Lomnica kurortą ir ten apsistojam.
Vakare – čekiško (nors ir Slovakijoj esam) alaus degustacija, ilgas vakarojimas ir miegot.
Ryt laukia nepakartojama (tikimės) diena Tatruose.
Šiandienai tiek.
2005 07 26
Ko labiausiai bijojau prieš šiandieną, tai blogo oro, nes šiandien buvo vienintelė suplanuota diena, kai niekas niekur neturėjo važiuoti, ir visa diena turėjo būti praleista vienoj vietoj. Taigi jeigu lytų, tai iš esmės būtų visą dieną sedėjimas kambary ir nieko nedarymas.
Dėkui Dievui, mano blogiausios mintys liko tik mintimis ir oras šiandien buvo pakankamai geras tam, kad galėtum išeiti lauk ir užsiimti pažintine su Slovakija veikla.
Šiandien mano didysis tikslas buvo užkilti į Lomnicky štit (2634m) viršukalnę, į kurią žiūri visas Tatranska Lomnica kurortas.
Tam tikslui pasiekti yra labai didelis palengvinimas. Iš miestelio kalno link kyla keltuvai. Jais mes ir pasinaudojom. Mums trims keltuvai iki kalno vidurio, kur yra kalninis ežeras ir stovi keletas viešbučių/restoranų kainuoja apie tūkstantį slovakiškų korunų, kas litais būtų apie 120.
Pats kilimo procesas yra gana smagus. Atsižymi bilietuką, patenki į įsėdimo patalpą, kur atvažiuoja ką tik nusileidusios kabinos. Į jas įsėdi ir pradedi kelionę. Iš pradžių kabiną įsupa ir paleidžia lynu į kalną. Kylimas iki kalno susideda iš dviejų dalių, kurios gana stipriai skiriasi vizualiai ir kurias skira stotelė, pavadinta „Štart”. Iki šios stotelės kylant atsiveria tik jau vakar aprašytas baisiai baisiai suniokotas miškas, jį tvarkančios mašinos ir panašiai. Vaizdas vienareikšmiškai kraupus. Pravažiavus stotelę vaizdas pasikeičia. Čia uraganas (siautėjęs 2004.11.19) miško nepalietė, todėl apsidairius matosi pasakiškas miškas, su daug kur kyšančiom uolom ar akmenim. Kylančių pėsti žmonių yra labai daug. Kyla ne tik energingi jauni žmonės. Kyla visi. Kyla šeimos su mažais vaikais. Kyla jau gana solidaus amžiaus žmonės. Kita kartą kilsiu ir aš pėsti nuo „Štart” stotelės.
Užkilus į viršų atsiveria nepakartojamas vaizdas žemyn. Nors diena ir truputį debesuota, bet matosi visos Aukštųjų Tatrų pašlaitės (nuo kalno matosi vaizdas į pietų pusę), o apsisukus — nepakartojama (kai debesys neužstoja, ką jie gana dažnai šiandien daro) viršukalnė, kuri šiandien mano tikslas.
Į pačią viršūnę kelia tik viena vienintelė didelė kabina, kurioj sustoja apie 15 žmonių. Kabina kyla kas dvidešimt minučių. Kylimas trunka apie 7-8 minutes. Kainuoja šitas visas džiaugsmas 500Sk, kas lietuviškai būtų apie 45 litus.
Nors ir baisokai visa tai atrodo, ypač kai aš kalnuose antrą kart gyvenime, o pirmąkart būdamas iš mašinos nelabai daug ir išlipau, nes tik pravažiavom, bet ryžaus nugalėt tą viršukalnę. šįkart bent jau šiuolaikinių technologijų dėka.
Kilt tikrai smagu, nors pirmom sekundėm ir nelabai jauku kai žemė greitai dingsta iš po kojų. Smagiausia dalis yra įkilti tiesiai į debesį. Nesimato nieko. Kildamas matai viską apačioj ir tik įkilęs į debesį matai tik savo atvaizdą ant stiklo ir gal 3 centimetrus lyno virš keltuvo. Negali pasakyt tu kyli, leidies ar stovi vietoj, tiesiog nežinai ko tikėtis.
Staiga išnyri iš debesies ir matai, kad kabina yra per ne daugiau nei dešimt centimetrų nuo nerealios uolos ir kad jau visai nebetoli pati viršūnė, ant kurios, beje, stovi meteorologinė stotis, skaičiuoja jie ten visokius orų pokyčius ir pasiunčia žemyn prognozes.
Išlipus iš kabinos (jau pastato viduj, sakykim, po juo) reik užlipt dar keturis aukštus laiptais į viršų, kur yra viskas, ko turistui taip aukštai gali prireikti — bufetas. Deja, man ne tai galvoj ir aš einu lauk į apžvalgos aikštelę.
Vaizdas išėjus, be abejo, kvapą gniaužiantis. Visgi pustrečio kilometro aukštis. Matosi turbūt kokių 30 kilometrų į tolį. Priėjus prie kairio apžvalgos aikštelės krašto matosi visi Rytiniai Tatrai. Į dešinę veda keliukai su aukštais borteliais aplink namą. Vos užėjus už kampo iš karto gaunu vėjo į dantis, todėl apsisuku, grįžtu, užsisegu striukę (senokai nebuvau jos užsivilkęs, vasara visgi) ir tada jau žinodamas ko tikėtis kasuosi per tą vėją kitos apžvalgos aikštelės, įrengtos ant aukštos uolos. Ten matosi visas visas Tatrų kalnynas, vietomis paskendęs debesyje, vietose dar snieguotas. Matosi visos kalnų chatos apačioj, visi maži kalnų vandens ežeriukai. Ech. Tokiems vaizdams čia turiu visą pusvalandį, o po to reik nusileist, nes visgi nesinori čia likt nakčiai ar panašiai. Viršuj laipsnių yra pakankamai – 15, bet vėjas labai stiprus, todėl striukė tikrai gerai.
Nusileižiam žemyn iki pat miestelio, ten pasidedam visas kuprines su striukėm (kurių kitiems neprireikė — pabijojo) ir greitai traukiam traukinių stoties link, kur tikimės pasigauti traukinį į Stary Smokovec.
Traukinys tenka senasis, todėl galime pajusti seną dvasią. Traukinys tuščias, todėl vietą išsirenki, kur tik nori, atsidarai langą ir mėgaujies važiavimu. Tik galvos negalima iškišt, nes stulpai labai arti bėgiu, visgi čia elektrinis traukinys. Vėl visur matosi baisiai išvartyti miškai. Suprantam, kai tai, ką matėm iki tol yra tik maža dalis visos čia įvykusios tragedijos.
Stary Smokovec man pasirodo ne toks įdomus ir ne toks jaukus miestelis, kaip Tatranska Lomnica, todėl labai ilgai ten nepasiliekam ir papietavę vėl grįžtam atgal.
Vakare vėl alaus degustaciją, ilga vakaronė ir rytojaus planų aptarimas. Ryt — į Budapeštą.
Tiek šiandienai
2005 07 27
Šiandien vos pabudęs greit susidėjau daiktus. Važiuosim. Labai nekantrauju — laukia nauja, dar nematyta šalis. Šios dienos tikslas – Budapeštas.
Po slovakiškų pusryčių išvažiuojam. Pasirenkam dar pravažiuoti pro nuniokotą nacionalinį parką iki pat vakarinio jo pakraščio. Vaizdelis panašus kaip ir aplink Tatranska Lomnica. Vien mediena aplink. Aplankom visus miestelius Aukštųjų Tatrų nacionaliniam parke ir iš Štrbske Pleso sukam link didesnio kelio, vedančio į regiono centrą Poprad.
Iš ten sukam į pietus, Žemųjų Tatrų link. Retkarčiais suveikia Slovakijoje dar labai retai (tik patys pagrindiniausi keliai) suvesta navigacijos sistema. Nors Slovakijoje ji dar nėra tokia reikalinga – orientuotis gana paprasta ir su įprastu žemėlapiu, ypač kai jis tiek daug vartytas prieš kelionę.
Privažiuojam Slovensky Raj (Slovakijos rojus) nacionalinį parką, kuris jungiasi su Žemųjų Tatrų regioniniu parku. Deja, kad ir kokia gausa lankytinų objektų šiose apylinkėse būtų, niekur nestojam, neskaitant pit-stopo sumuštiniams suvalgyti ir vairuotojui šiek tiek pailsėti.
Pravažiuojam šiuos du nacionalinius parkus ir piečiau jų kelias sukasi į vakarus. Važiuojant tuo keliu privažiuojam Slovakijos čigonų gyvenamus rajonus. Vaizdas iš karto visai kitoks. Aplinka kur kas mažiau tvarkinga, namai apšiurę, gatvės purvinos, aplink laksto ‘nesiprausę’ vaikai (nėra jie nesiprausę, jų tokia odos spalva). Kažkaip aš ir pačią Vengriją savo mintyse turėjau tokią galvoj – čigonų šalį. Vėliau supratau labai klydęs – turbūt su Rumunija sumaišiau.
Pravažiuojam kiek didesnį Brezno miestelį, dar vėliau – didelę transporto sankryžą Banska Bystrica. Nuo jos per Zvolen vėl važiuojam į pietus, nosies tiesumu Vengrijos link. Iki jos dar apie 70 kilometrų.
Artėjant prie sienos, vėl atsiranda šioks toks reljefas, taip pat baisiai kyla oro temperatūra. Ji kilo turbūt naturaliai, nors mums atrodė, kad tai dėl mūsų nepaliaujamo važiavimo į pietus.
Štai pagaliau ir Vengrijos siena. Pasieniečiai malonūs ir sklandžiai šneka angliškai (ko nelabai buvo iki tos lankytose šalyse, nors to nelabai ir reikėjo, nes tos kalbos (lenkų ir slovakų) slaviškos kilmės, tai gana nesunkiai suprantamos). Vengrijoje labai daug kas angliškai gerai šneka, nes jų kalbos tikrai nieks nesimokins (tokia pati arba labai panaši į estų ir suomių) — kažkokią pingvinų kalba.
Netrukus už sienos sustojame pailsėt. Tai ir buvo mūsų klaida. Kažkaip važiuojant to nepastebėjom, o ir termometro neseniau – tik sustojus ir išlipus pastebėjau. Oro temperatūra lauke – 35 laipsniai. Čia turbūt karščiausia, kiek aš esu patyręs, neskaitant visokių dirbtinių aplinkų, tokių kaip pirtys. Išlipt iš mašinos – tolygu savižudybei. Tik išlipęs iškart suprakaituoji iki varvėjimo ir dėka to aplink tave pradeda skraidyt visokio plauko vabzdžiai. Ne, nieko nebus – važiuojam toliau.
Sustojam degalinėj, pasipildom ko trūksta (daugiausiai – benzinas ir gėrimai), nusiperkam Vengrijos ir Budapešto žemėlapį. Likusį kelią iki sostinės visaip bandau prisiminti vengriškos valiutos pavadinimą. Sekasi sunkiai.
Vis dar visą laiką į pietus, ne už ilgo privažiuojam didžiąją Europos upę Dunojų. Nuo šiol kelias driekiasi palei šia upę ir taip iki pat Budapešto.
Įvažiuojam į miestą ir taikom tiesiai į viešbutį, kurį naujojo žemėlapio dėka gana nesunkiai randame. Vėlgi – išlipti iš mašinos nelabai norisi, kai lauke taip beprotiškai karšta. Tenka. Įsiregistruojame viešbutyje ir kiekvienas užsidarome savo oro kondicionieriaus vėdinamuose kambariuose.
Čia, viešbučio kambaryje sužinau vieną svarbiausių naujienų savo ligšioliniame gyvenime – įstojau į universitetą ir dar tą, į kurį iš tikrųjų labiausiai norėjau (nors sąrašuose gal nelabai atsispindėjo). Emocijos liejasi laisvai, basas ir pusnuogis bėgu per viešbutį pasigirti kitiems. Skambučiai į Lietuvą. Smagu.
Vakare viešbučio restorane tai buvo atšvesta tradiciniu vengrišku guliašu.
Susipažinimą su miestu nusprendėme atidėti kitam rytui – kai dar nebus taip baisiai karšta.
Tai tiek įspūdžių iš šiandien.
Ryt apžiūrim Budapeštą ir lekiam Austrijos link.
2005 07 28
Taigi.
Šiandien stengtasi atsibusti ir iškrutėti kuo anksčiau, kad nespėtų saulė negailestingoji prikaitint oro iki ‘be proto’ ribos. Susipakuojam, sėdam į ratus ir su mano nauju vengrišku žemėlapiu bandom naviguot po didmiestį. Gana nesunku – įsimontuoji į trasą palei Dunojų ir važiuoji, kol reikiamoj vietoj pasuki per reikiamą tiltą į Budą.
Taip ir padarėm. Ir pervažiavę tiltą (turbūt vienas pagrindinių tiltų visam mieste) prieš pat tunelį pasukom į kalną link Budos senosios dalies. Prisiparkuot ne taip paprasta kaip atrodo, bet mums pavyksta ir mes jau galim pasiskleisti po aikštes ir gatveles.
Tiesą pasakius visą apžiūrinėjimą atlikom gana prabėgom, nes visgi ir šįkart saulė mus pergudravo ir jau bent 28-29 laipsniai tikrai buvo. Pasifotografavom, pasivaikščiojom, pažiūrėjom sargybos keitimosi ceremoniją ir nusprendėm ieškot vietos kur papietaut. Pietums, be abejo, vengriškas guliašas. Po pietų dar truputį pasiprekinom – vengriškos paprikos ir panašių vengriškų atributų.
Po viso šio maratono sėdom atgal į mašiną ir bandėm nusitaikyti į Vakarus, į Austrijos pusę, ale iš senamiesčio išvažiuoti Budapešte yra gana sudėtinga procedūra ir norint tai padaryti iš pirmo karto reikia turbūt žinoti. Mes tai padarėm gal iš trečio, bet tai jau nesvarbu.
Prasistumdėm kamščiuose iki autostrados, ten pirmoj degalinėj apsimokėjom už kelius ir pirmyn. Termometras rodo nei daug nei mažai – 39 laipsniai. Sustojus (o sustot važiuojant tenka) išlipt tikrai nesinori. Ledus valgau po dvi porcijas iš karto – po vieną neveikia. Tokiam karštį dar nebuvom. Taip bevažiuodami nusprendėm, kad geras Lietuvoj klimatas visgi, o kitą vasarą važiuosim į Šiaurę. Vėliau sužinojom, kad šiandien ir Lietuvoj virš 30 buvo, taip kad neesminis skirtumas.
Privažiuojam Austrijos sieną. Nusiperkam Vignette už kelius ir lekiam Vienos link. Ji jau visai nebetoli – keliolika kilometrų. Austrijoje jau veikia mašinos navigacija, tai galiu pailsint kelius – nebeapkrauti jų žemėlapių krūva. Šių naujųjų technologinių stebuklų deka per 10min randam savo viešbutį ir kaip įmanoma sparčiau į jį neriam – lauke neįmanoma būt.
Tik jau saulei nusileidus išdrįstu išlįst į lauką. O tvanku! Kvėpuot beveik nėr kuo. Tamsu, o temperatūra turbūt nemažiau 25 laipsnių. Iš kart į galvą atplaukia tokių mielų karštų lietuviškų vakarų prisiminimai. Pasivaikštom po naktinę Vieną (ne senamiestis, tik centras), pasidarom ir atgal. Vienas dalykas ką galiu pasakyt apie miestą – LABAI daug visokių „XXX” ar „Private Show” įstaigų. Nepratęs — Lietuvoj taip nėr.
Pro IBIS langą tikrai simpatiška bažnyčia su gana įdomiu užrašu/plakatu ant sienos: Es gibt einen, der Dich liebt… Jesus Christus. Hm.
2005 07 29
Šios dienos tikslas – apžiūrėti Vieną ir popiet pasiekti netoliese esančią Slovakijos sostinę Bratislavą bei apžiūrėti kiek spėjam ją.
Išsiregistruojam iš IBIS viešbučio ir mašininės navigacijos pagalba bandom judėt ieškomų objektų link.
Pirmasis bandymas nesėkmingas. Ilgai ieškoję kur ir kaip pastatyt mašiną galiausiai randam rūmų kiemo vartus užrakintus, taip kad tenka grįžti atgalios.
Antrasis bandymas gerokai sėkmingesnis ir pastatę mašiną masyvioj stovėjimo aikštelėj pėsti einam link didelių Schönbrunn rūmų. Įeinam per didelį įėjimą atstovėję didelę eilę nusiperkam bilietus traukinukui, nes didelis karštis ir didelis plotas nesiderina su kojų transportu.
Traukinuku apvažiuojam visą rūmų teritoriją, o įspūdingiausiose vietose sustojam fotonuotraukų gamybai. Po ekskursijos vėl keliaujam iki mašinos, su kuria dabar jau traukiam į Vienos senamiestį, kurį planuojam apeiti pėsti.
Palikę automobilį požeminėje stovėjimo aikštelėje iš jos liftu pakylame į miestą ir patenkame tiesiai į vieną iš miesto aikščių. Kažkur šalia esančioj užkandinės greitai užkandam ir žemėlapių pagalba apsukam didelį didelį vingiuojantį ratą aplink visą Vienos senamiestį. Karštis didelis, todėl dažnai laistomų pietų laistytuvai mus atgaivina, kai karštis tampa nebepakeliamas.
Vienos senamiestis pasirodė labai pompastiškas. Gal net kiek per daug pompastiškas mano skoniui, todėl iš esmės kad labai patiktų pasakyti negalėčiau.
Vėl sėdam į automobilį ir navigacinės sistemos pagalba ieškom kelio Slovakijos link.
Slovakiją pasiekiam gana greitai, nes ji tikrai netoli nuo Vienos, o nuo Slovakijos sienos iki Bratislavos iš vis ne daugiau dviejų kilometrų. Pervažiuojam Dunojų ir prie pat Bratislavos pilies įsikuriam mūsų viešbutuke – IBIS Bratislava.
Šiek tiek atsipūtę ir palaukę kol karštis nuslūgs išeinam pasivaikščioti po vakarinę Bratislavą. Pats miestas iš esmės visiškai neišvaizdus, tačiau atmosfera jame gana jauku ir draugiška. Maloniai pavakarieniavę bei apėję didelį ratą aplink senamiestį grįžtame į viešbutį miegučio.
Rytojaus planas – pervažiuoti per Čekijos kampą ir pasiekti Lenkijos sostinę Varšuvą.
2005 07 30
Šiandien nesikėlėm labai anksti, nes neturim tikslo per dieną pasiekti namus. Šiandien tik iki Varšuvos.
Susikraunam daiktus ir aplink 11 valandą ryto išjudam iš Bratislavos IBIS Čekijos link. Pirmoje degalinėje pamaitinam transporto priemonę ir nusiperkam slovakišką autostrados lipduką ir judam toliau.
Slovakijos – Čekijos siena pravažiuojama panašiai kaip Šengeno šalių sienos – nepastebimai, be jokių sustojimų. Tiesiog ant autostrados ženklas, kad jau Čekija.
Ties Brno, kur kertasi Brno – Bratislava ir Brno – Praha keliai stojam prie didelio supermarketo ir ten užsiperkam visokiausių gėrybių namo.
Toliau seka jau siauri Čekijos ir Lenkijos keliai iki pat Varšuvos. Nakvynė Varšuvoje taip pat, jau tradiciškai, IBIS viešbutyje.
2005 07 31
Šiandien iš Varšuvos pasiekėm namus. Kelias visiems puikiai žinomas, todėl per daug pasakoti nėra ką.
pirmas 
Kavagne 
Aruna