Uzbekistanas yra viena tų šalių, kurioms net ir planuojant itin įtemptą kelionės grafiką, savaitės yra per mažai. Kitaip arba gausis daug lėkimo, arba liks daug ko nepamatyta. O pamatyti ir nuveikti šioje šalyje yra labai daug – nuo ilgos ir turiningos istorijos (nemėgę istorijos mokykloje – persiimkite empatija vargšams uzbekų vaikams, kuriems kaip ir reiktų išmokti gerus tris tūkstantmečius labai įvairios istorijos) iki daug laiko reikauajančios vietinės virtuvės – vien tinkamas jos išdegustavimas užims pakankamai daug laiko.
Keliavome 2017-ųjų rugpjūčio pradžioje, maždaug mėnuo iki to, kol vyriausybė paskelbė apie planus atsisakyti valiutos kurso reguliavimo. Reguliuojamas valiutos kursas reiškė, kad egzistuoja du kursai – oficialiai euras buvo vertas apie 4500 somų, neoficialiai – nuo 8700 iki 9450 – priklausomai nuo miesto, keitiko ir turbūt globalių valiutų kursų svyravimų. Toks kurso dvilypumas reiškė, kad iš anksto nebuvo verta pirkti nieko, nes nuo kortelės lėšos buvo nuskaičiuojamos oficlialiuoju kursu. Tiesa, kainos, net ir bloguoju kursu, nebuvo didelės, o 15 eurų už skrydį iš Ferganos į Taškentą ar kupe bilietą į naktinį traukinį Urgenčas-Navojus bet kuriuo atveju neatrodo daug. Pastarasis pasirinkimas pasirodė teisingas dar ir dėl to, jog jau kelios dienos iki išvykimo, bilietai į traukinį paprasčiausiai jau buvo pasibaigę.
Į Uzbekistaną įžengiam pėsčiomis. Pasirodo kitokio būdo peržengti beprotiška U raidės forma išsivingiavusią šios šalies sieną su Kirgistanu sieną Ferganos slėnyje nelabai ir yra. 2017-ųjų viduryje abejų šalių santykius tik labai sąlyginai buvo galima pavadinti „patenkinamais“: šalys pykosi dėl vandens, kirgizams lyg ir reikėjo vizos, o ir pasienio susišaudymai nebuvo tokia jau sena praeitimi. Tiesa, jau rugsėjo mėnesį sužinojau, kad naujasis Uzbekistano prezidentas ėmėsi gerinti santykius ir padarė kai ką, kas atrodė labai panašu į susisiekimo palengvinimą, vandens konfliktų sprendimą bei investicijų skatinimą.
Ir taip, praėjus kirgizų pasienio kontrolės punktą, kuriame dirbo tik vienas langelis, aptarnaujantis, kaip vėliau sužinojau, beveik visus 300 kilometrus sienos Ferganos slėnyje, patenkame į suvargusią aikštelę prie geležinio turniketo, pro kurį į uzbekų patikros punktą po vieną leidžiami keliautojai. Aikštelę – kaip ir priklauso – iš abejų pusų juosia spygliuota viela padabinta tvora, kairėje įrėminta sunkvežimių eilėmis, dešinėje – laukiančiųjų kuriamu nedideliu sąvartynu.
Tvarką užtikrina uzbekų pasienietis – apsirengęs naujai atrodančia amrikietiško (nors gal ir naujo rusiško) pavyzdžio uniforma ir ginkluotas automatu su keletu apkabų. Įdomu tai, kad jo kolega Kirgistano pusėje turi tik pavargusį Kalašnikovą, bet … be apkabos, t.y. ginkluotas geriausiu atveju automatinio šautuvo vamzdyje esančiu vieninteliu šoviniu.
Po geros valandos kepimo Centrinės Azijos saulės vidurdienio atokaitoje, kažkokie pareigūnai prieina prie turniketo ir pradeda leisti keliautojus į vidų. Dar net nepradėję grūstis sužinome, jog pasirodo, užsieniečiai turi pirmenybę. Pasinaudoję šia likimo dovana, jau uzbekų patikros punkto viduje, pamatome kitą vietinės tvarkos ypatybę – pasienečiai nuveja prieš mus, tvarkingai susojusius prie raudonos linijos, užlindusius vietinius. Visgi, tvarka yra!
Tiesa, ta tvarka pasireiškia dar ir tuo, kad reikia pilidyti kažkokias deklaracijas, o perėjus pasų kontorlę, pasieniečiai nepraleidžia progos išversti mūsų lagaminų. Tiesa, tokios procedūros neišvengia niekas, bent jau iš kartu su mumis kirtusiųių sieną.
Viešasis transportas nuo sienos – nelabai koks. Tiksliau – visai nekoks, nes vieninteliais jos atstovais pasirodo dulkinoje aikštelėje susotojusių „dušmanų“ pulkas. Po neilgų derybų su vienu sulygstame kažką panašaus į padorią kainą – apie 20 dolerių už maždaug 120 km kelionę į Ferganos miestą. Panašu, kad permokėjau, nes žmogus labai jau apsidžiaugia, pakeliui pasitaikiusiame Andižane dar užveža į itin tvarkingą ir iščiustintą ir dėl to su Kirgistanu neįtikėtinai kontrastuojančią mečetę-mauzoliejų bei randa kur pakeisti eurus juodosios rinkos kursu (paskui, jau Taškente gavau gal 20 procentų geresnį kursą), sustoja pakeliui prie vaisių pardavėjų ir dar užveža į šilko fabriką.
Abu pastarieji elementai – vaisiai ir šilkas, patys savaime yra pakankama priežastis aplankyti šią šalį. Vaisiai – net ir mano šiaip nemėgstamo dynios – saldieji moliūgai – yra saldūs, skanūs – tingiu toliau galvoti būdvardžius, bet čia turėtų būti serija aukščiausio laipsnio skanumo apibūdinimų. Kriaušės tokios prisirpę, kad burnoje tiesiog sprogsta saldumo užtaisu.
Šilkas – kita įdomybė. Būnant Šilko kelio kryžkele senovės uzbekams neprireikė daug pastangų pradėti patims jį gaminti. Gamina jo daug, kokybiško, o kai kur – dar ir įranga, per daug nepakitusia nuo XVIII amžiaus. Šilkaverpių kokonus deda į karštą vandenį, nuo 8-15 neišsiritusių kokonų nuvynioja siūlą ir juos susuka į vieną, gero pusantro kilometro ilgio siūlą, kurį toliau apdirba, kol gauna lygų, švelnų ir ploną audeklą. Po to jį dar dažo labai įdomiu būdu.
Uzbekistanas pasitinka geriausius Baltarusijos analogus atitinkančiu eksterjeru. Palyginimas su buvusia „paskutine Europos diktatūra“ (nuo tų laikų, kai buvo nukaltas šis terminas, atsirado naujų) neatsitiktinis – abejose daug dėmesio skiriama išoriniam grožiui, ko išdavoje net ir kaimeliai pasitinka pagal vieną šabloną nudažytų namų sienomis ir tvoromis. Šį elementą papildo dar ir vietinis koloritas – vartai virš kelių.
Pakeiliui sužinome, kad valstybė daug dėmesio skiria statyboms. Faktiškai – valstybės lėšomis yra statomi nedideli, šeimai pritaikyti būstai, kurie paskui dalijami šeimoms už lengvatines paskolas, kurios dar labiau mažėja gimus vaikams. Viskas atrodytų neblogai – socialinė politika veikia. Valdantysis režimas perka piliečių lojalumą ar bent jau nedalyvavimą politikoje per socialinę politiką – žinau nemažai ir mūsų šalies piliečių, kurie neprieštarautų tokio modelio įteisinimui mūsuose.
Kaip ir reikėjo tikėtis, egzisuotuoja ir antras lazdos galas. Šiuo atveju tai – apgailėtina namų kokybė. Anot viską išmanančių taksistų, dauguma tokių namų yra tik sienos, įvesta elektra – jau pasiekimas arba laimė. Prijungimas prie vandentiekio ir kanalizacijos, ypač atokesniuose kaimuose – labai didelės laimės išraiška. Tuo per daug neverta stebėtis, kai namus stato prezidento draugų įmonės. Bet bendras vaizdas pro automobilio langą atrodo vis vieną atrodo netgi labai gerai – naujais, tvarkingais, saikingai spalvingais namais apstatytos pakelės.
Pakelėse galima rasti gana įdomių reklaminių plakatų. Kalbų kursų reklamos paprastai labai gerai ilustruoja šalies ekonomikos orientaciją. Sprendžaint pagal tai, Uzbekistanas atrodo ko gero labiausiai daugiavektorinis.
Keliuose, beje, neproporcingai daug naujų automobilų. Naujų. Baltų. Ir Chevrolet. Tai nėra Uzbekistano ekonomikos stebuklo išdava ar neįtikėtina meilės šiai markei išraiška. Tiesiog prieš gerą porą dešimtmečių uzbekai pardavė kažką panašaus į automobilių gamyklą pietų korėjiečiams. Po to, kai Daewoo lyg ir bankrutavo, lyg ir parsidavė General Motors, visi Daewoo tapo Chevrolet’ais. Ne itin demokratinė šalies valdžia nusprendė (ar buvo investuotojų įkalbėta), kad geriausias būdas apsaugoti gimstančią automobilių pramonę yra įvesti superaukštus muitus importojamiems automobiliams. Išdavoje – ne Chevrolet’ų (ar senesnių Daewoo) šalyje surasti yra ganėtinai sudėtinga. Na, o monopolisto gebėjimus prisitaikyti prie vartotojų preferencijų geriausiai iliustruoja tai, kad beveik visi kelių modelių Chevrolet’ai yra balti.
Iš Ferganos slėnio pasiekti Taškentą galima tiek traukiniu, tiek ir lėktuvu. Skirtumas – keturgubai mažesnės laiko, bet dvigubai didesnės pinigų sąnaudos. Visgi, 15 eurų už nepilnos valandos vakarinį skrydį lėktuvu kartu sudaro galimybę ir pakankamai paklajoti po regioną. Prasukame pro Andižaną, dar keletą miestelių – skurdu, švaru, tvarkinga. Dar ir skanu – plovas ir įvairūs avienos patiekalai.
Kalbant apie aviaciją, Uzbekistanas yra unikali šalis, kur viskas, kas susiję su susisiekimu oru – aviakompanija, oro eismo valdymas, oro uostai ir dar kažkas yra sujungta į vieną valstybinę įmonę Uzbekistan Hava Yolari. Ši įmonė ne itin sugeba išnaudoti patogią šalies padėtį ir paversti Taškentą persėdimo tašku pakeliui iš Rytų į Vakarus (ar atvirkščiai) – tą liudija faktas, kad daugua reisų yra skirti į/iš Rusijos vykstantiems gastarbaiteriams, bet kartu ir garantuoja nedideles vidinių skrydžių kainas.
Uzbekistanas yra vienitelė šalis, kurioje galima paskraidyti Il-114 – sovietinės eros pabaigos mėginimu modernizuoti sovietijos trumpų nuotolių oro transportą. Deja, panašu, kad jo perspektyvos išblėso ten, kur prapuolė postsovietinės erdvės aviakompanijų noras pirkti rusiškus lėktuvus. Nors, kalbama, kad vienu „asimetrinių“ Rusijos atsakų į sankcijas dėl Krymo bus atnaujinto modelio – Il-114-300 sukūrimas. Pagyvensim – pamatysim, bet kol kas, pakeliui pasitaikęs vienas iš dešimties pasaulyje skraidančių Il-114 atsiskleidžia jau jo pradėjimo metu pasenusiu interjeru ir nešiuolaikiškai daug vietos keleivių kojoms. Šią egzotiką papildo ir Urgenčiuje rėkdamas atbėgantis oro uosto apsauginis, nusprendęs, kad negalima fotografuoti vidury perono tuštumos naktį sustojusį lėktuvą.
Kita transporto priemonė – traukiniai, panašu, kad išgyvena dinamišką perėjimą iš tos būsenos, kurioje dar neseniai buvo Lietuvos geležinkeliai, į tokią, kuri jiems dar nelabai šviečia. Pirmąją šio teiginio dalį iliustruoja blizgančios stotys, bilietų įsigijimas ir tarptautinių traukinių būklė. Uzbekistano geležinkelių interneto puslapyje bilietų … tiesiog neįsigysite. Galima tik rasti beveik suprantamą tvarkaraštį, paskaityti apie šlovingas pergales ir kelių atnaujinimą bei prezidento rūpestį. Iš čia ir gavosi įdomus paradoksas – nustačius, kad protingiausias būdas nukeliauti iš Chyvos į Bucharą (iš tiesų – iš Urgenčio į Navojų) yra važiuoti naktiniu traukiniu, bilietus į pastarąjį teko pirkti … per Rusijos geležinkelių puslapį.
Pastarąjį (www.rzd.ru) tikrai norėčiau rekomenduoti, jei ne tradiciškai viena nesąmonė, be kurios neatrodo kaip mūsų rytiniai kaimynai nesugeba apsieiti. RZD.RU parduoda bilietus į beveik visus traukinius postsovietinėje erdvėje – nesvarbu ar Rusijos, ar ne, leidžia pasirinkti vietas, palyginti kainas – beveik tas pats, ką siūlo BAHN.DE. Viskas būtų puiku, jie ne „odno no“ – apmokėjus už bilietą sistema atsiunčia bilieto kuponą, ant kurio parašyta, kad su juo į traukinį patekti nepavyks. Tikrą bilietą, pasirodo, reikia atsispausdinti iš terminalo, kurie yra… visose didesnėse Rusijoje esančiose stotyse. Ir tik jose. Dar ant kupono nurodoma, kad išvykimo storyje, mano atveju – Urgenče, tokio terminalo nėra. Tiesa, paskui paaiškėjo, kad į tą traukinį patekti visgi buvo galima ir su el. paštu gautu kuponu.
Pats traukinys, apie kurį galvojau kad bus rusiškas, pasirodo esantis uzbekiškas, sukabintas iš senų vagonų ir sausakimšas iš Saratovo grįžtančių gastarbaiterių. Kupe keliauja kiek turtingesnė publika, bet visgi pasigailiu, kad nepirkau SV bilietų. Vagonai gaminti dar tais laikais, kai kondicionierius buvo labiau teorinė sąvoka, todėl mėgimimas užmigti kupe naktį, kai net ir atsidarius langą temperatūra ne kžin ką nukrenta žemiau +35 C, tampa pakartojimo nevertu eksperimentu.
Visgi uzbekų geležinkeliai turi ir šviesiąją pusę. Greta naujų ir išblizgintų stočių, tai – naujos greitojo geležinkelio trasos ir nauji traukiniai. Trasas tiesia visur, kur tik įmanoma – ypač jei tikėti naujienomis per televizorių. Per porą metų tokia linija turėtų būti nutiesta tarp Taškento ir Urgenčo (kol kas yra tik iki Bucharos). O ispaniški traukiniai, pavadinti vietinio mitų herojaus Afrosybo vardu, padoresniuose kelio ruožuose išspaudžia 250 km/h. Nenorintiems ar negalintiems tuo patikėti – nuotrauka iš traukinio.
Ir visa tai be pliurpimo apie Rail Balticos analogus ar ES paramos – tik esant diktatoriui, kuris suvokia, kad iš tokių geležinkelių galima užsidirbti. Ir žinoma, nepraleidžia progos pasigirti savo nuopelnais. Per žinias išgirsta tokio geležinkelio (su elektrifikacija) statybos kaina apskritai siunčia į nokdauną visus Lietuvos geležinkelininkus – uzbekai pas save tai daro už dešimtadalį lietuviškų kainų! (turbūt tik dėl to, kad stato dykumoje ir dėl mažesnių atlyginimų).
Kažkada, vaikystėje, norėdama pasakyti „nepakeliamas karštis”, mama sakydavo „Taškentas”. Visgi tikrasis Taškentas nėra toks jau baisus – parkai žaliuoja ir esant +37, fontanai miesto centre išdėstyti tokiu atstumu, kad, einant nuo vieno prie kito, basutės vos spėja išdžiūti, TV bokšto papėdėje (buvusioje žudynių vietoje) yra gražiausias mano matytas paminklas stalininių represijų aukoms, nors metro negalima fotografuoti, bet, pastebėjęs tokį „nusikaltimą”, milicininkas prašo „brat, sotri, požalsta”, o turguje, kai pagaliau suprasite, ko norite, jūsų beveik neapgaus, o prireikus susvokti kiek iš jūsų prašo tėvynės pinigų, kainas tvarkingai sako juodosios rinkos kursu.
Juodoji valiutų rinka veikia visu pajėgumu šalia Taškento turgaus – tik išlipus iš metro pasitinka spekuliantų pulkas, šnabždantis „evro“, „dolary“, „rubli“. Kursai geri ir prekeiviai nesukčiauja arba tai daro taip, kad aš to nepamatau.
Pats turgus irgi vertas dėmesio. Tiek architektūriškai – pateikia atsakymą kaip atrodo Vidurio Azijos motyvais dekoruota tuščia skraidanti lėkštė iš išorės ir iš vidaus. Tiek ir turiniu – viduje tikrai gražus pasirinkimas vietinių vaisių, riešutų ir dar bala žino ko. Kainos – vėlgi geros, beje priimami ir eurai ir doleriai.
Pokalbiai su vietiniais nuteikia maloniai – „Litva”, kurios sostinė yra …Ryga, yra gerai žinoma visiems. Tiesiog savotiškas kokybės ženklas. Tiesa, panašu, kad jaunoji karta tos nostalgijos nelabai jaučia ir geografijos žiniomis nepasižymi.
Chyva – vienas seniausių Centrinės Azijos miestų. Tokia ji buvo kai aplink sukiojosi Aleksandras Makedonietis. Miesto širdis (ir iš esmės viskas, ką verta pamatyti) – Ičchan-Kala (Ichan Qala) – aukštomis sienomis ir storais bokštais apjuosta tvirtovė. Prie įėjimo gana patogiai pardavinėjami bilietai – tiksliau vieningas bilietas į beveik visus muziejus ar įdomesnius objektus.
Bilietas kainuoja 9000 somų. Į miestą įeiti galima ir be jo, ypač per kitą – turgaus pusę ar spragas sienoje, bet tada patekti į muziejus bus sunkiau. O muziejai to verti. Yra net kažkoks, skirtas Uzbekistano nepriklausomybės laikų pasiekimams. Su deramais ditirambais neseniai mirusiam prezidentui.
Chyvos senamiestyje vakarais nemokamai rodomas kinas. Kinas, kaip ir senamiestis – senas, o kinoteatras – toks, kuris Vakaruose yra vadiamas „inovatyviu“: tarp miesto sienų įrengtas amfiteatras. Deramą egzotikos dalį priduoda naktis ir mėnulio pilnaties šviesoje blizgančios, netoliese esančius minaretus dengiančios plytelės. Tiesa, dauguma miesto lankytojų ir gyventojų šios nemokamos egzotikos nevertina, ko rezultate naktinį kiną galima stebėti netgi labai romantiškai. Prie mūsų kompanijos nusprendęs prisijugnti rausvai rudas vienišas katinas, apžiūrėjęs ant scenos sustatytą projektorių, visgi nusprendžia, kad dar tarpukariu filmuoti Nasredino Chodžos nuotykiai jo nieko naujo neišmokys, nupėdina savo katiniškais reikalais.
Kaip jau minėjau, vietiniai gyventojai turistinę egzotiką ne itin vertina. Ir gyvena jie … ganėtinai senoviškai. Visai šalia miesto sienos prasideda vienaukščių, dulkėtų pastatų rajonas, kuriame pagrindiniais modernybės atributais yra tik automobiliai ir palydovinės lėkštės.
Tada, kai Tacitas aprašinėjo darbščiųjų aisčių ir tingių germanų skirtumus, Chorezmo šalyje jau keletą šimtų metų liepsnojo zoroastristų aukurai. Po keleto šimtų metų ir čia, ir ten senąsias religijas sunaikino monoteistiniai tikėjimai, o Centrinėje Azijoje savo vagą keitusios Amurdarja ir Syrdarja daug senų miestų pavertė dykumose stūksančiomis molio krūvomis. Už nepilno šimto kilometrų nuo Chyvos yra trys tokie buvę miestai. Statyti skirtingais laikotarpiais, naujausias jų – sugriautas paties Čingischano, jie sudaro puikią progą palandžioti po senovinius įtvirtinimus ir pafantazuoti kaip atrodė gyvenimas tada, kai kupranugarių vilkstinės Karakumus kirsdavo judėdamos nuo oazės iki oazės.
Romantikai gali prisijungti prie itin populiarios vietinės pramogos – saulės kepinamose buvusių miestų aikštėse dėlioti širdeles su kažkam reikšmingais tekstais.
Žadama, kad 2021 metais Uzbekistanas įves elektronines vizas ir taip užbaigs dabartinius konsulinius košmarus. Dar žadama iki tų metų sutvarkyti pagrindinius istorinius miestus. Samarkande žadama daugiau – iki pirmojo prezidento mirties metinių miestą padaryti normaliai pravažiuojamu. Bent jau pastaruoju klausimu Samarkande buvo stebima akivaizdi pažanga – daug gatvių buvo išraustos ir vyko kažkas panašaus į jų remontą.
Laukiant viso aukščiau aprašyto gėrio galima gėrėtis tuo, kas jau yra. Galima gėrėtis ne Džamšato ir Ramšuto restauruotais mauzoliejais (tiesa, vien bilietas į Registaną kainuoja tiek, kiek 3 bilietai į visus Chyvos paminklus, bet kasininkas, nustatęs, kad «svoji» padaro „nuolaidą”, apsimeta nepamatęs fotoaparato, žinoma, neduoda bilieto, bet labai aiškiai sukomanduoja vartus saugantiems milicininkams). Pasiskaičius vietinių objektų aprašymus galima suvokti, kad nei velnio neišmanai istorijos. Vietos prekyboje galima rasti Pepsi ledų (autorinės teisės – sąvoka, kurią panašu, kad uzbekams dar teks atrasti…) ir šiaip įvairių įdomybių.
O štai apsilankius vietiniuose restoranuose, ypač rekomenduotuose taksistų, galima suprasti, kad tėvynėje nebenorėsi žiūrėti į tai, kas mūsuose vadinama „šašlykais” ir „čeburekais”. Netgi plovas, ir net tokiam ryžių nemėgjui kaip aš, pasirodo puikus.
Samarkande 500 m. gatvės atkarpoje galima rasti 9 vaistines ir dar 8 – kitoje gatvės pusėje. O štai sutemus ir atšalus iki +30, galima net atsigerti kažko, panašaus į alų. Dienos metu visgi protingiau yra elgtis kaip tai daro vietiniai ir gerti arbatą. Džeichanos ar čeichanos – arbatinės yra gausiai nusėję tiek turistines tiek ir neturistines miestų dalis ir suteikia tiek vietą poilsiui nuo Centrinės Azijos kaitros, tiek ir galimybę socializuotis su vietiniais.
Dar viena Samarkando ypatybė – naujausias mauzoliejus. Kol kas dar nelabai istorinis – mano lankymosi metus jis vis dar buvo statomas neseniai mirusiam pirmąjam šaies prezidentui. Statomas ant kalvos, gemai matomos nu šalia einančio kelio, o statybų mastas aiškiai davė suprasti kas Saparmuratas nelabai ketina nusileisti Timūrui ar Čengizui.
Vietiniai kiek skeptiškai žiūri į Bucharą – ateseit miestas per daug nublizgintas ir per dar turistinis. Visgi miestas pasirodo vertas bent dienos dėmesio, ypač jei dar nespėjo nusibosti tas pats architektūrinis stilius. Tamsoje šalia senamiesčio randame pora mažyčių automobilių su britiškais numeriais – kažkas važiuoja iš Vorčesterio į Ulan Ude su būtinu užsukimu į … Kauną.
Buchara kažkada buvo daug maž savarankiška valstybė. Šiek tiek savarankiška ji buvo ir XIX amžiuje, nors ir patekusi į Rusijos įtaką. Valstybingumas pasibaigė 1920 m., kai „kovodmai su basmačiais“ bolševikai užėmė Bucharą, panaikino luomus ir vergiją ir, anot kalbų, išvežė 20 vagonų aukso iš Bucharos emyro rūmų.
Iki šių laikų liko tik senieji rūmai miesto centre ir užmiesčio rezidencija – ne itin vykęs mėginimas sujungti klasikinį Vidurio Azijos stilių ir tai, kas buvo madinga Rusijoje XIX amžiaus pabaigoje.
Dar įdomiau pasirodė pokalbiai su vietiniais – nuo geriausių postsovietinės ironijos pavyzdžių iki vilties, kad naujasis prezidentas padarys (jau ir dabar darantis, ypač žodžiais) kažką gero ir vidutinė alga taps didesne nei 100 dolerių, o šalyje neliks dvejų valiutos keitimo kursų, o pensija pagaliau viršys 20 USD. Graži istorija (o ji čia labai graži) negarantuoja gražios dabarties – tas žinotina visiems „iš praeities stiprybę semiantiems”.
Kavagne 
Aruna 
pirmas