HOLGUINO ORO UOSTAS. Atvažiavome į Santjago de Cuba autobusų stotį. Pirmas dalykas, kas mane nustebino, kad ten, turbūt dėl to, kad tai yra didelis miestas, buvusi Kubos sostinė, yra padarytos atskiros laukimo salės, t.y. turistams laukti Viazul autobuso ir atskira vietiniams. Kažkaip mažuose miestuose to nebuvo, visi sėdėjome kartu. O Santjago de Cuba sėdi apsauginis ir vietiniai tikrai nepateks į stotį be bilieto, neįleidžiami. Stotis labai tvarkinga ir graži, prižiūrima. Aišku stotis susideda iš du viename, čia ir autobusų stotis, čia ir geležinkelio stotis. Traukinys važinėja tik 1 kartą per savaitę, o autobusai kasdien. Išvažiavome laiku 14.30 val., bet keisčiausia, kad iki Holguino, t.y. 135 km su Viazul reikėjo važiuoti 5.30 val. Vis niekaip negaliu perprasti Kubos, tokie maži atstumai, o autobusas važiuoja tiek ilgai. Pagal grafiką Holguine turėjome būti 18.35 val., skrydis į Havaną 20.30 val., kaip ir pasilieka 2 val. nusigauti iki oro uosto, ir viskas gerai. Deja, eilinį kartą aš vėl suklydau, jei šį kartą Viazul išvažiavo laiku, tai jis visą valandą važiavo daugiau nei nurodytas laikas biliete. Mes tokį šoką gavusios, šnekėtis tarpusavyje nešnekame, tik šnekame poterius, kad spėtumėme į lėktuvą. Niekaip negaliu suprasti, pati važinėju su automobiliu, kaip galima 135 km važiuoti 5.30 val. Nėra ten keliai blogi, taip jie siauri, taip kartais reikia autobusą pristabdyti ir praleisti sunkvežimį ar bričkelę su arkliuku, kartais palaukti kol autobuso vairuotojas vidury kelio sustos pasikalbėti su kažkokia kukūruzų pardavėja, bet vis tiek išmetus, kad ir 1 val. iš šitų pristabdymų, lieka 4.30 val., kaip įmanoma. Ir greitis tikrai buvo ne 40 km per valandą, mažų mažiausiai 70 km per valandą. Bet mes vis tiek važiavome 5.30 val. ir atvažiavome 19.40 val.,kai tuo tarpu lėktuvas išskrenda 20.30 h, o dar nuvažiuoti iki oro uosto. Miglė, jau netekusi kantrybės pradėjo tiesioginę tą žodžio prasme rėkti ant vairuotojų už jų tinginystę ir neišmanymą bei netiksliai nurodytą atvykimo laiką, ir kad Jūs eikite visi velniop, negražu be abejo, nors Miglė yra siaubingai mandagus žmogus, bet iš streso nespėti į skrydį, tiesiog nesusitramdė. O jiems visiškai nusispjauti, jie tik pasakė, kodėl mes nepasakėme, kad mums reikia į oro uostą. Taip, taip, būtumėme pasakiusios, lyg jie būtų pagreitinę savo spidometrą ir dar pridūrė, kad nurodytas laikas biliete yra blogas, jie atvažiavo laiku 19.40 h. Susidariau tokią išvadą, kad su Viazul reikia važinėti ne turistams, o jiems kubiečiams, nes jie gi niekur neskuba. Dar buvo didžiausias uždavinys priprašyti vairuotojų, kad greičiau atiduotų lagaminus, kol jie sugraibė raktus nuo bagažo skyriaus, padėk dieve. Greit pasiėmusios lagaminus bėgome į taxi. Taxi, kaip visoje Kuboje pasitaikė 1960 m. senumo moskvičius, vairuotojui pasakėme, kad tiempo tiempo į oro uostą, tai šitas senas moskvičius turbūt išbezdėjo viską ką turėjo, kaip variklis neišlekė į orą iki šiol mums klausimas. Matyt pripratęs, ne kitaip. Kadangi mes iš tų nervų negalėjome nieko kalbėti, tai vairuotojai pagal nutylėjimą, patys nuvežė į tarptautinių skrydžių terminalą. Mes aišku net nesupratome kur, juk taxistai žino, nuvežė, tai nuvežė, svarbiausia, kad esame oro uoste. Įbėgome į terminalą, Miglė isteriškai pradėjo berti ispaniškai, kad net terminalo darbuotojai išsigando ir liepė nusiraminti ir atsikvėpti. Viskas gerai, yra laiko ir Jūs išskrisite. Aš aišku labai apsidžiaugiau, išsitraukiau savo bilieto rezervaciją ir duodu oro uosto darbuotojai, o ji man sako, kad Jūsų skrydis yra į Havaną, o ne į Milaną ir kad čia yra tarptautinių skrydžių terminalas, ir mums reikia į kitą terminalą, t.y. į vietinių skrydžių terminalą. Pasirodo kubiečiams tai nesudaro problemų pasiekti kitą terminalą, likus 30 min iki skrydžio. Oro uosto darbuotojai greit pagavo taxi, tiksliau taxi buvo, bet nebuvo vairuotojo, matyt visi ilsėjosi, skrydžių kaip ir nėra. Atstumas iki vietinių skrydžių terminalo buvo 800 m, bet nesvarbu, svarbu, kad tarptautinio terminalo darbuotojai pasakė, kad perspės vietinių skrydžių terminalo direktorių, kad dar 2 poničkos pramiegojusios atvažiuos. Mes labai apsidžiaugėme, pagalvojome viskas tvarkoje, vadinasi spėsime. Nors viena mintis manęs nepaliko, kad misija yra neimanoma ir galbūt pasiseks nors dalį pinigų susigrąžinti, neįsivaizduoju, kaip galima išskristi likus 30 min. iki skrydžio. Į vietinių skrydžių terminalą įbėgame beveik be vilties ir bandome šnekėtis su terminalo direktoriumi, o jis bandydamas kažką suveikti, pasiūlo vykti tik vienam žmogui, o kitam likti Holguine, tuomet supratome, kad nieko nebus ir vos nepapsiverkėme iš nevilties, mūsų prašymai pagelbėti taip pat nepadėjo. Šį kartą labai pravertė žinios apie sovietinę kyšių davimo sistemą, todėl išeidamos iš direktoriaus ėmėmės paskutinės galimybės, pasiūlydamos tiesioginę tą žodžio prasme – kyšį, pasakėme labai gražiai, kad galime primokėti kažkiek prie bilieto ar kažkaip paremti. Bet oro uosto direktorius buvo nenuolaidus. Išėjome nieko nepešusios į vestibiuly, kur mūsų laukė tas pats taxistas, kuris vežė į vietinių skrydžių terminalą ir prižadėjo mums, kad viską padarys kas tik įmanoma, susikambins su draugais ar pažįstamais, bet į Havaną mes nuvažiuosime. Galbūt reikės važiuoti apie 7 val., bet tikrai nuvažiuosime, ant gatvės nepaliks. Nespėjo mūsų taxistas surinkti savo draugo numerį, kai išėjo iš savo kabineto oro uosto direktorius, kuris mums pasakė, kad eina į lėktuvą pažiūrėti, gal dar atsiras viena papildoma vieta. Nepraėjus 10 min. grįžta mūsų direktorius su plačiausia šypsena, kad dar viena papildoma vieta vis tik atsirado. Padėkojome taxistui už pastangas, atsisveikinome, greitai įbėgome pas direktorių į kabinetą, greitai buvo padaryta bilietų rezervacija, ir taip pat greitai mes jam atsidėkojome, palikdamos prie kompiuterio klaviatūros 20 CUC kyšį. Aišku, kaip ir priklauso pasakė, kad nereikia, nors matėsi, kad rankos tiesiog tiesėsi prie pinigėlių. Kaip ten bebūtų, bet jam buvo sumokėtas beveik pusės mėnesio atlyginimas už 5 min darbą. Po kelių minučių buvo praeita ir patikra, ten irgi palikome 10 CUC kyšį už operatyvumą, darbuotojas net nesigėdėjo paklausti Miglės ar mes atsidėkojome direktoriui, pasakėme, kad viskas gerai, atsidėkojome, kad tik jis nepergyventų. Lagaminų skanavimas užtruko ilgiau, nes reikėjo iš lagaminų išimti plaukų putas ir plaukų laką, kuriuos taip pat padovanojome moteriškei skanuojančiai lagaminus, ir Jūs būtumėte matę jos džiaugsmingą veidą!!! Galiausiai jau su bilietais praeiname security/check inn, kaip pavadinsi, nesugadinsi. Visi linki geros kelionės, netiki, kad mes iš Lietuvos, o Miglė iš Ispanijos ir be galo džiaugiasi, kad Miglė gyvena Ispanijoje, nes Ispanija (kaip ne vieną kartą įsitikinome) čia yra tas pats kas American Dream. Aišku žiebtuvėlis irgi buvo padovanotas, rankinėje jo turėti atseit negalima, ir suprantama, kodėl?, todėl kad Kuboje žiebtuvėlis yra deficitas. Jokiose parduotuvėse, vietiniams ar turistams skirtose jų nenusipirksi, nebent suvenyrų parduotuvėse, ir jis kainuoja apie 3-5 CUC, arba ieškoti kavinės-baro kur prekiaujama cigarais. Net ir vietiniai dažnai prašydavo iš mūsų žiebtuvėlio cigaretei prisidegti. Bet man jo ir negaila, svarbiausia, kad pagaliau išskrisime. Pasirodo, visi skrendantieji dar sedėjo laukimo salėje, vėliau tik supratome, kad nepriėmė nieko į lėktuvą, kadangi laukė mūsų, kol mes susitvarkysime rezervaciją bei bagažus. Ir dar turbūt būtų mūsų laukę, nes atbėgo bagažo darbuotojas (tam kuriam davėme 10 CUC kyšį) ir pasiūlė mums nueiti pavalgyti prieš skrydį, bet mūsų mintys buvo jau Havanoje, todėl gražiai atsisakėme, ir tik tada jau jis priėjo prie stiuardesių ir pasakė, kad galima leisti keleivius į lėktuvą. Buvo toks adrenalinas, kad nieko nesusigaudėme, tik vėliau mintis į lentynas susidėliojome. Už papildomus 30 CUC pasirodo galima ir keleivių į lėktuvą neįleisti, pasirodo galima ir palaukti kol pavalgys. Nieko neįmanomo nėra. Juk čia Kuba. Taigi, gavome vietas lėktuve, Miglė dalinasi vieta su įgulos nariu, aš sėdžiu prie vieno 17 m. jaunuolio ir galvojame, o Dieve po kelių valandų mes būsime Havanoje. Į Havaną skridome 2.20 val. lyginant važinėjimą su Viazul autobusais ir skrydį, tai čia panašu, kaip su kokiu konkordu atlėkėme į Havaną. Prie manęs sedėjęs 17 m. jaunuolis tai iš vis mane prajuokino. Kaip supratau, vaikinas su šeima pirmą kartą keliauja lėktuvu, nes net nežino, kad lėktuve negalima klausytis muzikos per telefoną, tik su ausinėmis, todėl radau aš savo rankinėje dar gautas nemokamai iš AA ausinukes, jam padovanojau ir pasakiau, kad lėktuvuose klausomasi muzikos per ausines. Baisiai buvo patenkintas, tokios prekės sau leisti matyt ir negali, nors šeima matėsi, kad priklauso viduriniajai klasei, turbūt kokie partiniai darbuotojai, nes tikrai ne kiekvienas kubietis gali sau leisti tokį malonumą skristi lėktuvu. Ir nesvarbu, kad visi keleiviai lėktuve šneka ispaniškai, jie yra ne kubiečiai, tai Lotynų Amerikos piliečiai atvažiavę čia aplankyti savo giminių. O jų Kuboje begalė. Jei iki Camageuy buvo dar galima sutikti europiečių turistų, tai nuo Camagey, didžiausią turistų dalį sudarė lotynų amerikos piliečiai ir jie ne turistauti čia atvyksta, o pas savo giminaičius. 22.20  val. mes jau Havanoje. Pagaliau.

HAVANA. Nusileidome Havanoje laiku, buvome užsisakiusios taxi privado, tai kad viskas buvo greitai. Sėdome į taxi ir 23 val. nakties jau buvome prie savo apartamentų Havanos senamiestyje. Naktį atskridusios nelabai ką galėjome ir pamatyti, svarbiausias klausimas buvo gal dar įmanoma kažkur pavalgyti. Kaip bebūtų keista, bet miesto centre kavinės užsidaro 24 h, galima sakyti, kaip ir pavėlavome pavalgyti ir išgerti, bet pasirodo Kuboje išgerti mojito įmanoma ir po 24 h, tiesiog barmenas nemuš į kasą. Mums net ir pasisekė sutaupyti 4 Eur, t.y. už 4 mojitos sumokėjome 8 CUC, kai normaliai būtumėme mokėjusios 12 CUC. Kaip ir kyšių sistema, taip ir šešėlis Kuboje klesti visu pajėgumu „no hay problemos“. Negalėčiau, net ir pakomentuoti, kodėl Havanos centre visos kavinės ar restoranai užsidaro 24 val. Kai paprastai išsivysčiusiose šalyse miesto centruose tokių kavinių darbo laikas dažniausiai būna iki 1-3 val. nakties. Gyvenome pačiame miesto centre, Havana vieja. Sostinėje prie kavinių jau išnešti staliukai, matosi, kad vyksta tusas, kai tuo tarpu kituose miestuose to matyti neteko, visos kavinės, restoranai ar barai, kažkur viduje, net sunku juos ir surasti, kai ne visur yra reklaminiai stovai. Todėl kiekvienas tos kavinės administratorius stovi vos ne per vidury gatvės, kad pagautų klientą, kitu atveju labai sunku surasti kavinę, tiesiog ją gali praeiti ir dar naktį tos neapšviestos gatvės…. O čia atvirkščiai, miesto centre, iš tolo pamatysi. Turistų milijonas, panašiai, kaip Romoje, kur spjausi ten turistas. Pats miestas didingas, iš vienos pusės labai gražu iš kitos pusės skurdas ir šiukšlės. Sostinėje jautiesi, kaip būtum kokiam europietiškame mieste, tik visą vaizdą sugadina, kai pakeli akis į viršų ir pamatai prie didingo pastato, šalia apgriūvusį, aptriušūsi pastatą, kažkada menanti kažkokį namą. Maniau, kad jau Havanoje komunistų partija pasistengs dėl savo sostinės, bet deja, centre vakare kas 3 – 5 elektros stulpas dega. Gerai, kad gyvenome pačiame miesto centre, nes kitu atveju be žibintuvėlio pagalbos namo nepareitumėme. Havana didingas miestas, didingas ir jos kapitolijus, didinga ir katedra bei didingos jos aikštės (isp. plaza). Matosi, kad labai didelę įtaką Kubos architektūrai yra padariusi ispanų kolonizacija, nes daugelis pastatų, aikščių bei tvirtovių primena Ispaniją. Labai daug kavinių su visomis pasaulio virtuvėmis. Net užmatėme, kad gamintų ispanišką valenciana paelia, tik nemanau, kad pagamins tikrą. Čia viskas dėl turisto ir meno galerijos, kurių be galo daug ir viešbučiai ir teatras ir suvenyrinės parduotuvėlės ir kt. Miestas iš esmės yra brangus, jei Camagvėjuje, Santajago de Cuba ar Trinidade,  galėjome pavalgyti už 6-7 CUC, tai Havanoje sunkiai surasi, bet surasi, juk sakoma „kas ieško, tas randa“, todėl ir mes radome už 10 CUC valstybinėje kavinėje ir į šią kainą įėjo pasirinktas iš meniu antras patiekalas bei cube libro kokteilis, t.y. vat tokie kompleksiniai pietūs. Visgi konstitucinė reforma kažką gero davė, kavinės po truputį konkuruoja tarp savęs, todėl galima surasti net ir tokius ale kompleksinius pietus. Prie vietinių picų kioskelių visada būdavo eilės, matyt sostinėje picos yra geresnės nei kituose miestuose, čia ir mėsos galima pamatyti, bet kažkaip, kai jau esi atpratęs nuo tų eilių, tai visiškai nesinori 20 min. stovėti prie pigesnio gabaliuko picos per tokį alinantį karštį. Aišku galima, nutopinti iki Vedado ar dar kur toliau, ten jau eilių tikrai nebus, bet manau, ten ir picų tokių, kaip Havanos centre nebus, jos bus pigios, bet turbūt neskanios, mėsos vargu ar bus, juk deficitas (bent jau Santjago de Cuba nebuvo).

Tikrų kubiečių nelabai pamatysi, na neskaitant padavėjų, pardavėjų, barmenų ar studentų ir moksleivių, visur  daugiausia „perėjūnai“ ir afrokubiečiai ir kaip visada nieko neveikia. Atsisėda jie prie namų, išneša alų, pastato ant taburetės ir pardavinėje vakare, tipo gal pro šalį eis koks turistas nedagėręs ir nusipirks iš jų alaus už 3 CUC.

Tik po kelių dienų gyvendama savo apartamentuose pamačiau, kad prieš mūsų namą, kuriame, kaip supratome gyvena vidurinės klasės atstovai, yra getas. Išėjau į balkoną ir pamačiau, aišku aš jį taip pavadinau, nors ant namo buvo užrašyta Zona Nr. 60, galbūt galima suprasti, kad tai yra getas, o ir iš pačio pastato buvo tai matyti, kad ten kažkas panašaus į zoną ar getą. Langų nerasta, tik išpuvusios tuščios nišos, namas baisus, apie laiptinę ir virtuvę iš vis nešneku, nes viskas ten bendra ir nušiūrę. Iš vienos pusės gražiausias mūsų namas iš kitos pusės getas. Čia Kuba, čia viskas normalu. Apartamentus suradome per airnb.com tinklalapį, europietiško stiliaus, bet ir to galima buvo tikėtis, jei bendrasavininkas yra anglas, gyvenantis Londone, pagal jo stilių ir apartamentai padaryti, viskas labai skoninga ir stilinga ir tikrai, kaip sostinėje nebrangu.

Sostinėje „gaudyti“ internetą labai sunku, tik parkeliuose, kai tokiam Camageuy ar Santjago de Cuba galėjai gatvėje arba viešbutyje ir nusipirkti valstybiškai už 1 CUC be problemų. O sostinėje jau problema. Nuėjusios į valstybinį viešbutį nusipirkti interneto kortelės, pasirodo ji Havanoje kainauoja 3 CUC ir niekur pigiau jokiame viešbutyje negausi. Matyt kubiečiai nusprendė, kad jei čia sostinė, galima iš turisto prašyti net ir 3 CUC. Jei nepatinka, galima pirkti valstybiškai, tik tam reikia atstovėti 1 valandos eilę, kurios mes nestovėjome, ir labai gerai, nusprendėme ateiti į šią parduotuvę vakare, kai jau eilių paprastai nebūna, taip sakant prieš pat uždarymą. Ir mums pasisekė, stovėjome tik 15 min., per vienas duris tam tikrą skaičių žmonių įleidžia, per kitas išleidžia. Nuėjus pirkti interneto kortelę reikia turėti su savim pasą arba automobilio teises, kitaip neparduos. Visus duomenis suveda į kompą, matyt gale mėnesio komunistų partijai statiską teikią kiek užsieniečių pirko internetą. Tik niekaip nesuprantu, kam dar reikia į atskirą žurnalą įrašyti kur mes Havanoje apsistojusios ir dar reikėjo pasirašyti…..? Geriau net nesigylinti. Apie valstybinių įstaigų darbuotojų, vadybininkų, pardavėjų ar kt. (išskyrus viešbučius ir padavėjus) šypsenas net nešnekėsiu, nes ten jų nerasta. Reikėjo mums Havanoje nusipirkti skalbimo miltelių, kad galėtumėme pagaliau po 1,5 savaitės trankimosi per visą šalį su Viazul autobusais, išsiskalbti. Galvojau Havanos vieja, tai bus kažkokių nedidelių užsienietiškų supermarketų (na juk senamiestis), bet deja labai klydau, išvaikščiojome visas senamiečio gatves ir jeigu vienoje parduotuvėje galima nusipirkti vandens ar limonado, šprotų ar pašteto ir dar net šviežių vištų kulšelių (aišku įperkama tik turistams, įsivaizduojat šviežių vištos kulšelių), tai tokio šampūno ar dušo želės, šlapių servetėlių nėra. Reikia ieškoti kitos. Savaime suprantame, kad kita bus kur nors dar už 2 ar 3 kvartalų-gatvių, kur tai parduodama. Kažkoks nesusipratimas. Kažką surasti užima daug laiko. Aišku galima buvo nueiti į Havanos supermarkado (supermarketą), bet per karštį dėl skalbimo miltelių, ne ne,  ir  tuo labiau maisto gamintis savo apartamentuose mes nesiruošėme.  Iš tiesų, net gaila skirti tam laiko, todėl spjovėme į tą skalbimo miltelių ar supermarketo ieškojimą  ir išsiplovėme rūbus su dušo žele ir visai gerai buvo. Išeitis visada atsiras. Kitas dalykas, ko negalėjau pagalvoti, kad apsiperkant vietinėse ar užseniečiams skirtose parduotuvėse, reikia turėti savo maišelį, nes ten jų neduos, gal supermarkado ir būtų davę nežinau, ten neapsipirkinėjau? Gerai, kad turėjome nusipirkusios suvenyrinį maišą, tai prekes ten ir susidėdavome. Kitaip nesivaizduoju, kaip reikėtų atsinešti prekes namo, pavyzdžiui alų, limonadą ar romą.

Paslaugas siūlo visi kas netingi. Tik ženg žingnį ir siūlys ir siūlys, vienu metu, net pagalvojau, gal su savimi pradėti lentelę nešiotis, kurioje bus užrašas „No gracias“J. Uždarbiauja iš turistų labai, bet reikia mokėti ir būtina net derėtis. Čia mums pasiūlė pasivažinėti su senovišką amerikietiška mašina, tai kainos užsiprašė 50 CUC,  Miglė veidą suraukė, tada pasidarė 40 CUC, tada vėl pradėjome ale galvoti, iš karto pasidarė 35 CUC, tai kad mes nusprendėme dar pagalvoti, gal kitą dieną pasidarys jau 30 CUC, kas žino gal….

Buvome nuėjusios ir į Melecon pakrantę, bet jau pakrantė tokia ale švari pasirodė, kad kažkaip nesukėlė didelio žavesio, tai kad truputėlį pasivaikščiojusios grįžome į Havanos centrą. Nusprendėme nueiti ir į Havanos „China town“, įsivaizdavome, kad ten bus galima pavalgyti tikro kiniečių maisto, nes kiniečių per visą savo kelionę mačiau begalę, todėl natūralu, kad pagalvojome, jog Havanoje yra jų bendruomenė. Bet vėl gi teko nusivilti. Kubiečių išmonė iki šiol mane stebina, nes „China town“ mes nei vieno kiniečio nepamatėme, visur tik kubiečiai, tai yra visas aptarnaujamas personalas yra kubiečiai, tik pati gatvė padaryta, pagal „China town“ amerikietišką modelį. Tai, kad ir pats valgymas, taip pat kažkas kubietiško, kažkas ale kinietiškoL. Kubietiško – mėsa pakepinta, jokių sojų padažų arba traškios jautienos/vištienos/kiaulienos ten nerasta. Nesusipratimas ir tiek, net ir kaina mus pritrenkė, už sriubos patiekalą ir vadinama antrą „kinietišką patiekalą“ – pekepinta supjaustytą gabalėliais mėsą ir daug daug daržovių (morkos, kopūstai), kurio net negaliu taip vadinti, kad tai yra kinietiškas maistas, sumokėjome 40 CUC už dvi porcijas. Bet kokioje, kad ir brangiausioje kavinėje Havanos senamiestyje aš tiek nebūčiau sumokėjusi, palyginus, kad ir pakankamai brangioje, bet prašmatnioje kavinėje-restorane „La Vitrola“ gali suvalgyti labai didelį, labai skanų hamburgerį su bulvytėmis ir visais įmanomais padažais, kokių tikten yra, už 8-9 CUC, ir būsi sotus iki vakaro. Arba skanų antrą patiekalą ir tiek tikrai nereiks mokėti. Vėliau mes supratome, kodėl šitame „China town“ tiek mažai žmonių valgo, kai tuo tarpu tokioje kavinėje-restorane „La Vitrola“ reikia iš anksto staliuką rezervuoti, arba jei nerezervavai, tai palaukti eilėje, kad atsirastų vietos, nors, kaip visada mums vietos visada būdavo, jei ne prie staliuko, tai prie baro, na juk lietuvės-ispanės esame. Dėl to, kad kainos užkeltos iki begalybės, o kokybė prasta. Daugiau mes nieko ir neeksperimentavome, geriau sumokėti daugiau, bet pavalgyti skaniai ir kokybiškai bei kainos santykiu, lyginant su „China town“ bus žymiai pigiau.

Havanos šiukšlės, tai iš vis be komentarų, jau galvojome, kad centre jų nebus, nors keliautojų atsiliepimuose ar straipsniuose esu skaičiusi, kad praeiti neįmanoma, savo kailiu įsitikinau, kad vakare praėjus pro Havanos vieja nuo šiukšlių kvapo gali taip nosį užriesti, kad net esi priverstas tą gatvės tarpą eiti užsikimšęs nosį. Net nesupratau, kodėl jos būtent naktį skleidžia tokius kvapus, matyt per diena kol sukraunama, tas karštis iki vakaro savo darbą padaro, ir vakare jau šakės. Aišku daug kas pasakys, kokios mes durnos galėjome gi kur nors prie Vedado gyventi (nors neaišku ar ten to nebūtų vakarais?), ten pigiau ir švariau, bet pasiskaičiusi, kad Kuboje problema yra su elektra, tai yra gatvės neapšviestos, o temsta 18 val., kažkaip suabejojau ten nuomotis, nes po to žibintuvėlio pagalba tektų grįžti. O taksistų paslaugos kažkaip neviliojo, nes už kiekvieną kilometrą mokėti. Pradėtum važinėti su taxi, tai nežinau kokio biudžeto reikėtų. Ir tas pastovus dėrėjimasis…….Kiti pasakytų, kad nebūtina su taxi važinėti, visiškai su jumis sutinku, kad nebūtina, galima vaikščioti Havanoje ir pėstute, bet vargu bau ar praeiti būtų įmanoma, juk keliavome po Kubą dviese, taip sakant dvi mergičkos. Vienam kubiečiui, tokiam truputėlį įkaušusiam vos į snukį nedaviau. Išėjome iš picerijos, o tas, kad šoko prie Miglės bučiuotis, o siaubas. Vos atsikratėme. Kažkoks išprotėjęsL.

Pirmą kartą Havanoje pamačiau pardavinėjamus laikraščius, jau buvau pagalvojusi, kad tokių ten nerasta, pasirodo jie populiarūs yra tik sostinėje. Pardavinėje juos žmonės, bet ne spaudos kioskuose, nes tokių spaudos kioskų ten nėra apskritai. Visuose laikraščiuose pirmame puslapyje kiekvieną kartą per visą laikraščio puslapį bus „el comendante“ portretas. Turbūt dėl to, kad kubiečiai vis dar jo neužmirštų, kitaip negaliu paaiškinti, kodėl jau kurį laiką mirusio žmogaus atvaizdą pastoviai dėti į pirmą laikraščio pusę. Komunistų partija nusprendė daryti konstitucinę reformą, kurioje vienas ale privalumas – įteisinta privati nuosavybė, bet laikraščiai gyvena vis dar praeitimi.

Mane taip pat domino ir parduotuvės, kuriose prekiaujama buitine technika ir parduotuvės, kuriose prekiaujama rūbais. Sedėdamos kavinėje užmatėme buitinės technikos parduotuvę. Susigundėme nueiti ir pažiūrėti, kokią gi ten buitine technika prekiaujama, tuo labiau, kad parduotuvės reklaminiuose stenduosi parašyta, kad prekiaujama buitine technika, parfumerija ir dar velniai žino kuom. Pagalvojau, kad čia turėtų būti kažkas panašaus į mūsų lietuvišką elektromarket. Bet deja, vėl apsirikau. Buitinės prekės buvo atvežtos panaudotos, kokių 2005 metų, seniai mes tokių skalbimo mašinų nenaudojame, šaldytuvai taip pat, prekių ženklai iš vis nežinomi, kas žinoma, tai Daewoo, bet jau kainos, apsaugok viešpatie ir žegnokis. Jeigu skalbimo mašina, kurios mes turbūt net ir nenaudojome ir nepirkome 2005 m. (nes tokių ir nebuvo) su pasukamomis rankenėlėmis, kainuoja 600 CUC (apie 570 Eur), kai reali jos kaina būtų 50 Eur. Vis savęs klausiau, kokiu būdu kubiečiai gali nusipirkti tokias prekes, už kokius pinigus, kai atlyginimas yra daugiausia 50 Eur? Bet perka, prie mano akių išsinešė Daewoo šaldytuvą, jo kaina aiškai buvo apie 1000 CUC. Nerealu, neįtikėtina. Apie ten prekiaujama parfumerija (reklamoje buvo parašyta, kad prekiauja parfumerija), tai nė kvapo, nerasta, elektronikos taip pat. Nors ko čia stebėtis, jei Trinidade, mus gatve einant pasigavo vietinė, ir pradėjo prašyti rūbų, kurie aiškiai būtų išplauti, vėliau perparduoti, visgi užsienietiški. Gaila, kad tai atsitiko Trinidade, dar tik kelionės pradžioje, nors gale savo kelionės palikome nemažai rūbų. Kas nori lagaminus išsituštinti, geriausias būdas vykti su juo į Kubą. Užėjome mes ir į rūbų parduotuvę Havanoje (tokia maždaug, kaip Vilniuje būtų centre „Zara“), bet rūbų vienodumas ir mada nesužavėjo visiškai. Kainos kosminės, pasirinkimo nulis, prekių ženklai iš vis neaišku, parašyta Itališka produkcija, bet grįžusi į Lietuvą bandžiau tą prekės ženklą susirasti per googlą, neradau jokios informacijos apie drabužių linijas. Į parduotuvę patekti irgi ne taip paprasta. Kaip ir visur Kuboje parduotuvėse tam tikrą žmonių kiekį išleidžią, tada tam tikrą žmonių kiekį įleidžią. Lygiai tas pats Santjago de Cuba su naujagimių drabužėliais. Ant kabyklos kaba 50 vienetų šliaužtinukų ir visi jie vienodi, kitaip sakant masinė gamyba, kurią greičiausia siūva kiniečiai.

Labai susidraugavome su vietiniais kavinės-restorano barmenais, kuri buvo šalia namų. Jeigu ateidavome vakare išgerti kokteiliuko, tai taip iki uždarymo ir prasedėdavome, tiesiog jie taip norėdavo bendrauti, kad negražu buvo išeiti. O kai jau priešpaskutinį vakarą dar Miglei pasipiršoJJJ, tai iš vis juokinga buvo. Ir aišku pakvietė kitą dieną, paskutinę mūsų dieną Havanoje, atvaryti į Vedado, pažiūrėti jų barmenų konkursą, bet mes nuo jų vakarykščio privaišinimo tiesiog pramiegojome, bet ir nesigailėjome. Jeigu būtumėme nuėjusios, vargu ar būtumėme greitai išėjusios, tuo labiau, kad buvo paskutinė diena iki dydžiojo skrydžio.

Išvažiuodamos, likusią paskutinę dieną, nuėjome paskutinius CUC išleisti, pirkome lauktuvių artimiesiems, nusprendėme nusipirkti vietinio alaus ir ramiai praleisti vakarą apartamentuose, juk ryte anksti keltis, reikėjo prieš didyjį skrydį pailsėti. Užėjome į parduotuvę ir prie mūsų prisistatė „perejūnė“, kokių 15 metų amžiaus nėščia mergaitė, prašydama mūsų, kad mes nupirktumėme pieno, nors aš parduotuvėse pieno ar sulčių nemačiau, bet pagalvojau, kad matyt vietinė žino ko prašo. O pasirodo ji prašė nupirkti mišinuko kūdikiams, kuris Kuboje kainuoje 8 CUC. Nežinau ar kokioje Europos sąjungos valstybėje tiek kainuotų mišinukai kūdikiams. Aišku mes už tokią kainą nepirkome, nupirkome kažką panašaus į mišinuką, kuris kainavo per pus pigiau, turbūt dėl to, kad pagailo tos mergaitės, arba tiesiog nesinorėjo gadintis nuotaikos prieš išvažiuojant.

Jeigu trumpai apibendrinti Kubos sostinę Havaną, tai galima pasakyti, kad tai begalo didelis miestas, važinėja čia jau daugiau automobilių bei turistinių autobusų, bet taip pat ir begalo didelis skurdas, kuris atrodytų, tokiam mieste ir neturėtų būti, bet jis egzistuoja. Viskas Havanos centre yra padaryta turistui. Havana, kaip ir kiti miestai-miesteliai gyvena vien iš turistų, kurių ten begalė. Geriausiai matyt sostinėje laikosi barmenai, padavėjai, kurie dirba miesto centro gerose praštmaniose kavinėse ar restoranuose, nes arbatos ten palikinėjama begalė. Bet yra bet. Kiekvienoje tokioje kavinėje yra toks „ale cerberis“ kuriam yra atiduodami pinigai už sąskaitą ir arbatą. Matyt paskaičiavus apskaitą ir suskaičiavus arbatpinigius, prasideda dalinimas, kaip iš to multiplikacinio filmo „Batuotas katinas“…Danieliui, Danieliui, Lemonui Lemonui… Nes kitaip nesuprantu, o kam tada ten visą vakarą stovėti prie baro su pinigams ir arbatai skirta dėžute? Tik, kaip atsakingam asmeniui, kuris juos ir dalina.J

Gatvėse daug laukinių šunų, neprižiūrimų, bet jie bent Havanoje yra sveiki, kai tuo tarpu Trinidade kažkas baisaus. Jie tiek pripratę prie žmonių, kad atsigula kur nors ant parduotuvės slenksčio ar prie kavinės suoliukų ir tipo miega. Trinidade vos neapsivėmiau, taip supykino, kad košmaras, ir buvo bloga ir verkiau. Taip neprižiūrėti gyvuliukų, jei būčiau sutikusi savininką (kurio aišku nėrasta) tai tikrai užsidirbtų nuo manęs. Visi šunys ligoniukai, kojytės pas kai kuriuos sulaužytos, ir senai užgijusios be gipso…… Toliau nepasakosiu. Nors, čia vieno keliautojo paskaičiusi 2010 m. kelionės aprašymą, buvo parašyta, kad Trinidade nėra benamių šunų, o tik Havanoje. Deja atvirkščiai. Havanoje yra, bet jie bent sveiki, nei Trinidade. Toliau Vinalės slėnis.

6 thoughts on “Savarankiška kelionė po Kubą (III dalis)”
  1. Sovietų Sąjungos užgaida tapti lydere pasaulinėje medvilnės rinkoje, Syrdarjos ir Amudarjos vandenis nukreipiant medvilnės laukų drėkinimui, negrįžtamai sunaikino Aralo jūrą. Su visa iš to išplaukiančia žala gamtai…
    Man patinka jūsų kelionės. Bet vis tik vaizdų norėtųsi daugiau :).

  2. Nuotraukas įkelsiu tada, kai suvoksiu arba kas paaiškins kaip šita funkcija veikia atnaujintoje svetainėje. Kol kas keli bandymai baigėsi nesėkme

  3. https://s17.postimg.org/k1rpqhs0v/ikelti.jpg
    Spaudi ant teksto ir atsidaro langas pasirinkti nuotraukas (kelias galima žymėt su CTRL nuspaustu mygtuku ir pele).
    ARBA į punktyrinį kvadratėlį „užneši” nuotraukas ir jos pradeda įsikėlinėti.
    Labai didelių nuotraukų neleidžiama įkelti, todėl gali būti tame problemėlė jei taip nepavyks kaip išvardinau.

  4. Ačiū. Panašu, kad failų dydis ir buvo pagrindinė problema. Visgi puslapio administratoriai galėtų surasti būdą kaip automatiškai sumažinti įkeliamas nuotraukas iki priimtino dydžio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *