Čeliabinskas, 2014 vasaris
„Mes ateiname vieniši ir išeiname vieniši“ perskaičiau Šarlio Bukovskio mintį ir likau patenkintas, nes ši mintis mano galvoje gyveno jau labai seniai, nuo tada, kai aš net neįtariau, kad pasaulyje yra toks Šarlis Bukovskis. Mažoje tautoje yra mažai kvailių, didelėje – daug. Šiandien dažnai save nustveriu mąstant, kad mūsų beveik nykštukinėje tėvynėje kvailių yra daugiausiai, nes kaip niekada daug priviso mums vadovaujančiųjų.
Ačiū aukščiausiam, dar liko vienas kitas netrokštantis vadybininkauti, direktoriauti, minesteriauti, tik dėl to dar galima atrasti žmonių paprastam pokalbiui, pasidalinti mintimis apie bites ir orą, linksmesnius reikalus, tačiau darbe, kultūros įstaigoje kurioje plušu, vis daugiau stengiuosi tylėt. Klaipėdoje jau seniai praėjo laikai, kai vieni kitiems ir savo miestui linkėjome gero, nepavydėjome, neturėjome asmeninių interesų, miesto kultūrai vadovavo išmintingi žmonės, užtat jo kultūra augo kaip ant mielių.
Šiandien kūrybine atmosfera jau girtis negalim, nes kultūros reikalams jau trečias dešimtmetis vadovauja ponia N, man labai primenanti tarybiniais laikais Skuodo kultūrai vadovavusią autokratišką demokratės imituotoją. Ji taip savarankiškai tvarkosi, reformuoja ir perreformuoja (mano nuomone abu panaudoti žodžiai čia labai vykę), kad kūrybingoms asmenybėms greitai čia nebeliks ką veikti. Žvejų kultūros rūmai šiandien yra taip nureformuoti, nukonceptualizuoti ir nuoptimizuoti, jog galinti puikiai dirti didžiausia regiono kultūros įstaiga pavirto neįgaliu kultūrnamiu. Tokių apleistų kultūros namų tarybiniais laikais Lietuvoje nebuvo. Nėra ir šiandien. Gal todėl paskutinė šitos kuruojančios kultūrą moters užgaida yra tokia: kadangi šituos rūmus daugiau reformuoti ir optimizuoti jau nebeverta, geriausiai juos būtų nugriauti.
Nors mūsų miesto aukščiausieji kultūros vadai kaip maro bijo žodžio“provincialumas“, tačiau būtent provincialumas bujoja dažname jų sprendime. Pavyzdys: nors vos galą su galu suduria miesto meno kolektyvai, neseniai miestas įsigijo dar vieną – gerbiamo aktoriaus Masalskio vadovaujamą teatrą. Anksčiau buvome nusipirkę orkestrą, dabar įsigijome teatrą. Aš ne prieš Masalskį, ir ne prieš jo vadovaujamą kolektyvą, esu nusiteikęs prieš kvailus sprendimus, nepadedančius nei darbui, nei tarpusavio supratimui. Kažkoks kultūrai neabejingas žmogus , komentare naujojo teatro vadovui parašė:
„Masara, Valentinai! Tave čia tikrai pagal geriausias „klaipėdietiškas tradicijas” suės. Vietiniai provincialai nepakenčia nors truputį už juos pačius talentingesnių, gudresnių, išmintingesnių. Čia niekas nediskutuoja ir nekonkuruoja, o tiesiog suėda. Čia pasirinkimo nėra. Arba atsiduodi vietinei rutinai ir kurstai vietinių, beje, išimtinai „fakinių”, vadukų šlovės aukurėlį, arba eini į stotį pirkti bilieto. Klaipėda totaliai nepajėgi suvokti nors truputį kitaip mąstančių ar norinčių čia ką padaryti. Klaipėda – miestas iš kurio rimti kultūrininkai, patyrę vietinius „malonumus”, bėga kaip velnias nuo kryžiaus. Su amžiną atilsį ponu Alfonsu Žaliu baigėsi Klaipėdos kultūrinimo „aukso amžius“. Tie, kurie spėjo kažką pagriebti, laikosi dantimis. Ne kompetencija, kūrybingumu, o būtent dantimis. Čia gal išimtis tik ponų Idzelevičių šeima. Tačiau ir jie, būdami visais įmanomais „n” kartų čempionais, normalaus palaikymo nesulaukia. Klaipėda „investuoja” tik į akmenis ir cementą. Čia vieta, kur rimtu veidu svarstomi ir priimami sprendimai, kad pigiau yra kultūrą nusipirkti iš pašalies, nei ją ugdyti vietoje. Šiandieninės Klaipėdos vadų mentalitetui kultūra yra akmuo po kaklu. Prisimena tik tada, kai reikia kažkur pasirodyti, suprask – būti ne mažiau kultūringais už kokį Kupiškį ar Nemunėlio Radviliškį… „
Liūdnas komentaras, tačiau iš tiesų atspindintis užsitęsusią Klaipėdos kultūros būseną. Jaunas ar turintis kietesnę odą kultūrininkas čia kažkiek laiko dar stengiasi spurdėti, priešintis abuojumui ir biurokratijai, paskui į viską numoja ranka arba ieško kokio nors būdo su ta visa kvailybe kuo rečiau susitikti. Taip darau ir aš, prieštarauti idiotiškoms idėjoms ir sprendimams jau beveik nebeliko jėgų, tad skaitinėju knygas, bendrauju su man maloniais žmonėmis, sėdžiu tarp senų baldų savo niekur nenužiūrėtuose namuose, ir pasitaikius pirmai pasitaikiusiai progai, keliauju. Kartais turisto kailyje, kartais su darbo reikalais. Šį kartą su savo kolektyvu pasiekėme ant Sibiro ir Uralo ribos įsikūrusį Čeliabinską.
Tiesa, daugeliui skaitančių mano straipsnius , gali kilti klausimas, kodėl rašant kelionių temomis , aš dažnai įdedu intarpus apie toli gražu ne kelioninius reikalus? Turiu prisipažinti, kad ko gero nelabai moku savo kasdienius reikalus visiškai atplėšti nuo pačio keliavimo, o be to, kaip sako vienas mano kolega: „Jeigu gyvenime susidūrei su daugybe problemų, kurių išspręsti pats nepajėgi, tai apie tas iškilusias problemas bent jau mintimis pasidalink su kitais“.
APIE ČELIABINSKĄ
Čeliabinskas įsikūręs į rytus nuo Uralo kalnų, 200 kilometrų piečiau už Jekaterinburgą. Per miesto centrą teka, šiek tiek savo pločiu primenanti mūsų Nerį, upė Miasas. Leningrado tiltas jungia Uralo ir Sibiro krantus, tokiu būdu ši upė yra tarsi Sibiro ir Uralo jungtis . Vietos gyventojai sako, kad Sibiro ir Uralo skiriamasis ženklas yra ne upė, o Čeliabinską kertanti automagistralė „Meridianas“ ir didžiausia miesto gatvė – Lenino prospektas.
Čeliabinsko teritoriją siekia Šeršniovo vandens saugykla ir skalauja trys ežerai: Smolino, Sineglazov ir Piervoe. Per miestą dar teka kelios smulkesnės už Miasą upės, dauguma jų šiandien yra įkalintos įvairiausiuose požeminiuose vamzdžiuose ir kolektoriuose. Miaso upės krantai apaugę miškais ir krūmynais, vienas toks miškas priklauso ir pačiam Čeliabinskui. Ne taip toli nuo miesto prasideda labai ežeringas ir pelkėtas šio krašto plotas, kuriame telkšo daugiau nei trys tūkstančiai ežerų. Mes juos matėme tik per lėktuvo iliuminatorių. Čia vyrauja kontinentinis klimatas. Kaip teigia išmanios knygos – saulės čia būna 335 valandomis daugiau nei Maskvoje. Šiandien Čeliabinsko mieste galėtų apsigyventi beveik pusė mūsų šalies gyventojų.
Kai kurie pasaulio dienraščiai ir agentūros rašo, kad Čeliabinskas yra labiausiai užterštas planetos miestas ir labiausiai užterštas Rusijos miestas. Sako, kad šiandien miesto valdžia ant tų blogą reputaciją jiems klijuojančių dienraščių ir agentūrų lieja daug tulžies, tačiau juos galima šiek tiek ir suprasti. Jie gi ne visada gali atsakyti už tas branduolines avarijas, kurių dauguma čia įvyko praeito šimtmečio viduryje. Apie tuos praėjusių negandų metus galima šiek tiek pasiskaityti ir mūsų interneto puslapiuose. Tos istorijos optimizmo tikrai nekelia, o kartais stebina keistu vietinių žmonių požiūriu: „ tai buvo mūsų lemties dalis“, „ kam lemta įvykti, tas įvyksta“, „ tų nelaimių niekas negalėjo nei numatyti, nei nuo jų pabėgti“, „ paprastas žmogus nieko negali pakeisti“. Dėl suluošintų savo ir artimųjų likimų Čeliabinsko žmonės niekur teisybės neieškojo, tik kartais savo godomis pasidalindavo su giminaičiais ar atvykusiais turistais, kurių Čeliabinske nėra taip jau daug.
Lėktuvui leidžiantis matėme daug didesnių ir mažesnių dūmijančių kaminų, kurie, reikia manyti, miesto oro tikrai negaivina. Nenuostabu juos čia regėti, juk mieste yra keli metalurgijos kombinatai, staklių, traktorių, radijo, vamzdžių, laikrodžių, elektrolitų, cinko, mašinų ir kitos gamyklos, chemijos, lengvosios, maisto ir kitokios pramonės įmonės. Arčiau prie tų kaminų priėję nebuvom, tad kaip prie tų nesuskaičiuojamų miesto gamyklų šiandien kvėpuojasi, nelabai ką galiu pasakyt.
CENTRAS
Man patiko.
Gyvenome gerai, keturių žvaigždučių viešbutyje, čia pat pusryčiavome, pietavome, vakarieniavome, čia pat konferencijų salėje vykdavo festivalio spektaklių aptarimai, o vakarais Malachitinėje arba Auksinėje viešbučio salėse įsikurdavo teatralų klubas, šurmuliuojantis iki gilios nakties.
Į Čeliabinską atvažiavome ne tinginiauti, o dirbti. Komandiruotė truko apie dešimt dienų, per tą laiką pamatėme trylika spektaklių iš Gruzijos, Rusijos, Tatarstano, Kazachstano, Moldovos. Čeliabinsko Naujojo dailės teatro salėje parodėme ir savo teatro paskutiniąją premjerą, sukurtą pagal Tamaros Bartajos pjesę „Žaislinis pistoletas“. Per daug nenusidirbome, bet poilsio turėjome irgi ne per daugiausiai.
Kaip jau sakiau – miestas patiko. Vaikščiodamas plačiomis gatvėmis, pėsčiųjų bulvaru, upės pakrante, stebėdamas ant ledo betupinėjančias antis, vis mėginau atspėti, kaip jis atrodo vasarą. Tikriausiai dailiai. Tos nuojautos , viliuosi, manęs neapgauna, nes labai daug laiko gatvių apžiūrinėjimui skirti negalėjome, iš pradžių dėl besikandžiojančio šaltuko, vėliau – dėl laiko stokos.
Miestas spalvingas, yra daug gražios ir jaudinančios architektūros. Anksčiau miestuose labai niekindavau stalinistinio stiliaus pastatus, dabar juos jau beveik mėgstu. Galingos tarybinio ampyro architektūros pavyzdžių Čeliabinske yra taip pat daug, žmonės didžiuojasi didžiuliu, kažkuo labai primenančiu mūsų katedrą Vilniuje, operos ir baleto teatru. Norėjau nueiti į premjerą, kuri vyko kovo pirmąją dieną, tačiau tarp savo kolektyvo narių neatradau nė vieno palaikančio man kompaniją. Panašaus stiliaus yra ir miesto koncertų salė, Vargonų ir kamerinės muzikos rūmai, keletas didžiųjų teatrų, tarp kurių ir Jaunojo žiūrovo teatras, parodų rūmai.
Malonų įspūdį paliko pėsčiųjų bulvaras „Čeliabinsko Arbatas“ arba tiesiog „Kirovka“, nemalonų įspūdį – anglofonizuotos ( kaip ir pas mus) reklamos, ir kiekviename žingsnyje į akis lendančios smulkiosios skulptūros:vyras su gitara (dainininkas Rozenbaumas), kairys su blusa, profesionalus elgeta su skrybėle, veteranas, didžiulė skulptūra savanoriams tankistams, keturi sargai ir angelas, dama priešais veidrodį, berniukas oazėje su kupranugariu, gaisrininkas ir t.t. Ir t.t. Čia jų tiek daug, kad jučiom nejučiom pradedi galvoti, o ką gi reikėtų daryti su tokia gausybe, jei tai priklausytų nuo manęs. Sunkiai įsivaizduoju, gal reikėtų nors šiek tiek jas suklasifikuoti temomis, potemiais, išskirstyti po visą miestą tolygiai, įkurdinti mokyklų teritorijose, arba tiesiog įrengti atskiras skulptūrų „sales“ po atviru dangumi. Miesto centre jų tikrai per daug, ir tai gadina malonų įspūdį apie jį.
Aš manau, kad su visokiausiomis skulptūromis šiek tiek rizikingu keliu eina ir Klaipėda. Regis, ir mes to turto turime jau tikrai nemažai miesto centre ir parke, tik niekaip neapsisprendžiame ką su tuo turtu reikia veikti. Žinant mūsų kultūros valdžios įpročius, nesunku įsivaizduoti: kelis metus vis skelbsime gyventojų apklausas, paskui su jų rezultatais net nesusipažinę išmesime tas apklausas lauk, tada kokius penkis ar dešimt metų kursime visokiausias vizijas, koncepsijas, ieškosime misijų, o kai jau skulptūrų kiekis pasieks kritišką ribą, pradėsime grąžyti rankas, kad tam miesto gerui sutvarkyti reikalingi milijonai. Na, galime pasiguosti nebent mintimis, kad atėjusi kita karta, ką nors su jomis tikrai padarys.
Smalsiausiai Čeliabinske apžiūrinėdavau medinės architektūros palikimą. Čia jis išlikęs tikrai didelis, įvairus ir įdomus. Iki devynioliktojo amžiaus pabaigos visas Čeliabinskas buvo medinis, iš akmens buvo pastatyti, berods, tik devyni namai. Vyravo vidurio Rusios gyvenamų vietų planiruotė, ketursieniai, penkiasieniai, vėliau šešesieniai ir kryžiaus formos pastatai. Dar vėliau, žinoma, viskas keitėsi, tobulėjo, atsirado antrasis ir trečiasis namų aukštai, su laiku jie tapo daug sudėtingesni ir tapybiški. Turizmo biure galima užsisakyti ekskursiją, supažindinančią atvykėlius su Čeliabinsko mediniais stebuklais. Devynioliktame – dvidešimtame amžiuje čia pridygo moderno stiliumi išpuoštų namų, nemažai jų galima atrasti ir šiandien vaikščiojant šiuolaikinėmis, pačių įvairiausių architektūros stilių prikimštomis gatvėmis, tačiau didžiausią įspūdį vis tik palieka senieji pirklių namai, kuriuose šiandien įsikūrusios, brendinės parduotuvės, kavinės, blyninės, restoranai.
Sakiau, kad visą laiką man kirbėjo galvoje, kaip gi atrodo šitas miestas vasarą? Ir tikriausiai neapsiriksiu pasakęs, kad vasarą jis yra tikrai puikus, daug žalių plotų, gatvės patogios, yra kavinių ir restoranų, čia pat vanduo, miesto kraštą siekia skaidrūs ežerai, o žmonės pasakoja, kad pati patraukliausia ir pati mieliausia jų vasaros poilsio vieta yra Čeliabinsko teritorijoje dunksantis Smaragdinis karjeras. Kadangi pats toje vietoje nebuvau, tai paieškojęs internete apie šią išgirtą poilsio vietą atradau ir ne tik giriančių komentarų.
„ Tikrai poilsiui klasiškesnės vietos nesurasi. Nors anksčiau buvo kur kas geriau, buvo žuvies į valias, o kiek ten buvo vėžių. Mes dar piemenimis 90 – aisiais jų ten tiek sugaudavome, mama pasigailėk. O dabar ten ir vanduo iš krištoliniai žydro pavirto žaliu, ir vėžių neliko, ir žuvis jau ne ta…Viską svoločiai apšiko. Draugai poilsiautojai, gerbkite prašau ir kitus atvykusius į šitą gražų kampelį, ir susirinkite po savęs šiukšles. Nešikit ten, kur paskui patys rankšluostį norėsite pasitiesti“.
Štai, tokios tat šiandien kai kurių čeliabinskiečių mintys apie gražiausią miesto poilsiavietę.
Dar man pasirodė, kad Čeliabinsko miestas turi šiokių tokių problemų su žmonių laisvalaikio praleidimu, tikriausiai todėl čia taip palaikomos visokios iniciatyvos, pritraukiančios į miestą didelius kultūrinius forumus, festivalius, tarptautines šventes, pačius įvairiausius kultūros apsireiškimus, kad miesto gyventojai ir jaunimėlis turėtų ką veikt.
ŽMONĖS
Turbūt nebūsiu labai originalus čia parašęs, kad didžiausią įspūdį šiame krašte man paliko žmonės.
Oro uoste mus pasitiko antrasis Naujojo dailės teatro režisierius Dimitrijus – šnekus, daug išmanantis, be jokių išsikalinėjimo epizodų.
Viešbutyje susitikome su teatro sekretore, kuri taip pat mums padėjo spręsti įvairius klausimus. Ji buvo rūpestinga, šmaikšti, bet irgi paprasta ir širdinga.
Kita moteris su kuria teko dažnai bendrauti, taip pat buvo Naujojo dailės teatro režisierė, tik daug vyresnė už Aleksandrą. Nuo pat pirmosios pažinties minutės papirko Rimos guvumas, žingeidumas, rūpestingumas. Rudaplaukė, su šiek tiek keistuoliška šukuosena, beveik visą šventės laiką ji budėdavo mūsų viešbučio pirmojo aukšto foje, kasdien mus pamatydavo pirmoji, visada pasiklausdavo ar neturime kokių pageidavimų, rūpesčių. Juokinga, tačiau po mūsų spektaklio ji po kelis kartus atsiprašinėjo mūsų merginų, kad jas vedžiodama po miestą neparinkdavo sausesnių šaligatvių, švaresnių gatvių, nes, anot jos, nesitikėjo, kad mūsų aktorės scenoje bus tokios nuostabios.
Kartais jų atvirumas šiek tiek šokiruodavo. Kai aš trečios ar ketvirtos dienos vakare atėjau į teatro klubą, to paties teatro primadona mane pamačiusi ant visos salės sušuko:
– Sveiki, visą naktį aš gėriau su jūsų aktoriais, jūs turit klasišką kompaniją.
Po mūsų spektaklio, tikriausiai, neliko nė vieno festivalio dalyvio, kuris nebūtų priėjęs prie mūsų susipažinti, padėkoti, pagirti, o festivalio meno vadovas Jevgenijus Gelfondas pasiūlė draugauti, ir į tuos abiejų teatrų susibūrimus pasikviesti Klaipėdos ir Čeliabinsko merus. Rusai nelaiko emocijų giliai savyje, jei kas patinka – pasako, jeigu kas jiems nepatinka – taip pat nenutyli. O Sibiro ir Uralo rusai net savo šalyje garsėja nuoširdumu ir dvasios platumu.
Organizatoriams neatrastume nė mažiausio priekaišto, taip jie visur stengėsi. Jie ir neslėpė, jog nori, kad viskas vyktų be kliuvinių, sklandžiai. Sakė, jog nori, kad jų festivalį žinotų toli už Čeliabinsko ribų, ir visi apie jų šventę kalbėtų tik gerus žodžius.
Apie parduotuvėse mus aptarnavusius pardavėjus ar padavėjus, ko gero, irgi negalėčiau pasakyti nieko blogo. Mandagumas ir noras gerai patarnauti mūsų nešokiravo. Tačiau negalėjome nesistebėti jų žiniomis apie siūlomus vynus, maistą, drabužius ar paprasčiausius suvenyrus. Pasiteiravę apie puošiančią stalinį laikrodį skulptūrėlę , išklausėme visą pasakojimą ne tik apie tai iš ko ji pagaminta, kur padaryta, ir kas yra jos dailininkas, bet ir sužinojome visą netrumpą tos skulptūros atsiradimo Rusijoje legendą, atskirai apie raitelį, ir kodėl būtent šitas raitelis yra teisingas, o tie, kurių kardas dešinėje rankoje – ne.
Čeliabinske yra didžiulis kraštotyros muziejus, įsikūręs moderniame neobarokiniame name su veidrodiniais langais. Daugelį atvykėlių čia traukia meteoritas, ne taip jau seniai nudribęs ant žemės visai netoli nuo miesto. Einant į muziejų meteoritas manęs nedomino, tačiau pamačius šitą geležinį gabalą įvariusį žmonėms tiek baimės, mano abejingumas išgaravo , ir mes prie jo pramindžikavome gerą pusvalandį. Dėmesio verta ir visa muziejaus ekspozicija, tačiau ne apie ją čia noriu pasakoti, o vėl apie žmones. Visos moterys dirbančios muziejuje buvo tiesiog nuostabios, nuo kasininkės, iki suvenyrų pardavėjos. Jau buvome susiruošę išeiti, tačiau kontrolierė pakamantinėjusi mus įspūdžių apie muziejų pajuto, kad mes neaplankėme salės, pasakojančios apie Rusijos didikus nusipelniusius Čeliabinsko kraštui, ir sugrąžino mus atgal. Norint patekti į šitą įžymybių salę reikalingas atskiras bilietas, tačiau iš mūsų darbuotojos jokių pinigų neėmė, o ekspoziciją parodė ir viską įdomiai pakomentavo.
Šitos kelionės metu nesutikau nė vieno vietos gyventojo ar festivalio dalyvio, kuris būtų palaikęs dabartinę Rusijos prezidento politiką Ukrainos atžvilgiu.
Kodėl čia tiek daug rašau, regis, apie tokius paprastus ir nereikšmingus dalykus? Ogi todėl, kad per paskutinius dešimtmečius pastebėjau tendenciją apie viską kas yra Rusijoje kalbėti vien tiktai blogai.
O aš , bent jau šį kartą, kolioti rusų tikrai negaliu, nes jie nusipelnė pagyrų.
Seniai skaitinėju pasakojimus apie tolimas šalis ir jų žmones, tačiau paskutiniu metu daugelyje tų pasakojimų mane šiek tiek erzina per daug dažnai naudojami stereotipai. Norėčiau pastebėti, kad šiandienos stereotipai niekuo nesiskiria nuo tarybinių laikų stereotipų, skirtumas tik tas, kad prasidėjus nepriklausomybei paprasčiausiai buvo pakeisti mūsų supratimo poliai, viskas kas buvo gerai tarybiniais laikais tapo blogiu, o visas tarybinis blogis netikėtai nušvito gėriu. Jeigu gyvenime būčiau paisęs politikų ir politikierių sukurtų stereotipų, tai niekada nebūtume nenuvykę į Gvatemalą, Salvadorą, Kambodžą ar karinės chuntos kamuojamą Birmą. O mes vis tik nepabūgome gąsdinimų apie pasibaisėtinus šių šalių žmones ir papročius ir ten nuvykome. Ir labai gerai padarėme, kad nuvykome, nes būtent ten mes išvydome pačias įdomiausias pasaulio vietas ir susipažinome su pačiais nuoširdžiausiais ir mieliausiais žemės žmonėmis.
Mažiau tikėkit ir paisykit politikų ir susidariusių stereotipų, nes stereotipai yra toks pats kvailas reikalas kaip ir mada, o politikai, kaip žinia, dar ir per daug dažnai meluoja. Jaunas irgi buvau naivus, todėl gana greitai patikėjęs to laiko stereotipais maniau, kad višta nėra paukštis, kad Lenkija ne užsienis, kad kiniečiai pasibaisėtini žvirbliavalgiai, o Raudonoji aikštė ir cerkvė stovinti jos gale yra klaikios. Vėliau savo akimis ir protu priėjau prie išvadų, kad višta graži, o pasaulyje yra net tokių egzempliorių, kurios dailesnės net už rojaus paukštes, kad Lenkija vietomis nuostabi ir pritrenkianti, kad kinai išradingiausi nagingiausi ir truputį pablūdę dėl draugystės ( ir sekso ) , kad cerkvė puošianti Raudonąją aikštę yra šedevras, o Maskva ir Peterburgas yra miestai įeinantys į pačių gražiausių pasaulio miestų sąrašą.
Neseniai su viena jauna panele mėginome kalbėtis apie rusų meną. Iš pradžių mūsų pokalbis regis klostėsi gana kryptingai, kol ji nepradėjo man aiškinti, kad visi rusai kažkada buvo labai jau atsilikę, kad jų moterys pokario Lietuvoje į šokius vaikščiodavo su apatnykais, o vyrai ir šiandien esą skandalingiausi triukšmautojai ir geria daugiausiai pasaulyje…
Tokių ir panašių minčių gimdytojams ir skleidėjams galiu papasakoti patį paskutinį epizodą praleistą Čeliabinske:
Iš viešbučio išėjome ketvirtą valandą ryto. Pirmojo aukšto salėje dar tebesitęsė vestuvės. Staiga su triukšmu iš jos išsiveržė visiškai girtas vyriškis ir mergina. Jis šaukė , kad tuojau pat ją nugalabys, pasmaugs arba numes nuo tilto. Ji, savo ruožtu, klykė, spardėsi, keikė savo girtą draugužį ir kvietėsi pagalbos. Sujudo viešbučio tarnautojai, lakstė kavinės barmenas, tuojau pat prisistatė apsaugos darbuotojai, tačiau veikti jiems čia jau nebebuvo ką. Kažkokiu keistu ir mums sunkiai suvokiamu būdu peštynės ir triukšmas jau buvo suspėjęs peraugti į meilės ir glamonių sceną. Dabar jis jau laikė ją savo glėbyje, glostė, glamonėjo ir kalbėjo apie tai, kad be jos neįsivaizduojąs savo gyvenimo. Jinai savojo taip pat neįsivaizdavo be jo…
Į namus parsivežėme suvenyrinių dėžių ir dėželių iš malachito ir serpantinito, papuošalų, kai kas įsigijo vieną kitą kailio dirbinėlį, daug sūdytos ir džiovintos žuvies, saldainių, sibirietiškų užpiltinių, ir, žinoma, ne vieną pliauską „malkų“. „Malka“ yra pati populiariausia šio krašto degtinė, supilta į tikrą malką primenantį butelį. Kas jos paragavo, gyrė išsijuosę ir kalbėjo, kad lietuviškai „malkai“ iki sibirietiškos dar labai toli.
NAMUOSE
Iš kelionės parsivežėme labai gerus kritikų įvertinimus…
Mūsų įstaigos galva mus pasitiko rūškanu veidu, tiksliau pasakius – niekaip. Visi tarpusavyje šnibždėjosi, jog jis labai niršta ant įstaigos antrosios galvos, nes ji už kelionėje praleistus savaitgalius pasiėmė išeigines…
Tikroji pykčio priežastis vis tik buvome mes, nes be jo palaiminimo sutikome dalyvauti dramos teatro organizuojamame festivalyje“Namai“. Paskui ant mūsų supyko dar kartą. Kad dalyvaujame to pačio teatro organizuojamame Padėkos kaukių įteikimo renginyje…
Teatro dienai turėjo atvykti mūsų paskutinės premjeros autorė gruzinė Tamara Bartaja, bet rūmų administracija neatrado galimybės jai sumokėti menkučio honoraro. Tikriausiai todėl autorė savo pasižadėjimą atvykti sulaužė…
Sekretorė nusiuntė laišką vienai tarptautinei teatro organizacijai, kad mūsų kolektyvas nario mokesčio jiems nemokės, nes neturi iš ko. Ši organizacija mūsų miestui padeda ruošti tarptautinį festivalį, atsiunčia į jį profesionalius teatrus, kurių atvykimas mūsų biudžetui beveik nieko nekainuoja…
Praėjo beveik du mėnesiai nuo mūsų buhalterijos reformos, bet visi juokiasi, kad garsioji reforma, kaip ir daugelis kitų, kultūrinio fronto darbuotojams nieko gero neatnešė…
Iš Klaipėdos padangės išnyko „Staigmenų teatras“,dar keli talentingų jaunų žmonių vadovaujami kolektyvai, žmonės kalba, kad garsioji „Žuvėdra“ irgi gyvena paskutinias dienas…
Gali susidaryti įspūdis, jog mūsų įvairūs kultūriniai praradimai vyksta dėl pinigų stokos, tačiau skubu jus patikinti, kad šiandien mums trūksta visai ko kito. Kažkada viena solidi Klaipėdos įstaiga pasiūlė mūsų kultūros centrui padovanoti geras kėdes. Mūsų „galva“ tų kėdžių buvo nusprendęs atsisakyti motyvuodamas tuo, jog jų sumontavimui mes neturėsime varžtelių…
Aš irgi galvoju, kad didžiausios mūsų problemos dažniausiai kyla būtent dėl jų. Dėl varžtelių… Ir Klaipėdoje. Ir visoje Lietuvoje…
Kasdienis mūsų gyvenimas tęsiasi…Kol kas be jokių vilčių į bent šiek tiek skaidresnį ir išmintingesnį…
Kavagne 
Aruna 
pirmas
papildeme nuotraukomis 🙂