Bulgarijoje ilsėjomės apie 20 km už Varnos į pietus, Kamchia vietovėje. :

http://oasis-beach-kamchia.com/

Dviejų kambarių numeris (svetainė kartu su virtuve ir miegamasis), viskas naujai įrengta, nauja statyba, liftas, keli baseinai teritorijoije mums atsiėjo 32 eurai/para už numerį visiems penkiems. Pakankamai ramu, jaunimėlio, klubų, tūsų nėra. Trūkumas – iki jūros 3 km ir kelias toks, kad pėstute nueiti neįmanoma, važinėjomės mašina. Viešbutukas – laukuose tiesiogine to žodžio prasme 🙂

Kol vaikai siaučia baseinuose… 🙂

Prasiblaškymui dar kartą aplankome istorinį miestuką Nesebarą (lankėmės jame prieš tris metus).

Dryžuotų ledi kompanija 🙂

Taip pat lankome praėjusį kartą praleistą (gal ir visai veltui) Akmenų mišką.

Kažkaip labai smagu pozuoti tarp tų tarsi gyvų akmeninių kolonų 🙂

Po penkių dienų poilsio laikas sukti namo. Užsakome nakvynę Sibiu. Nors apsistojome vos keli šimtai metrų nuo Senamiesčio grožybių, išsamiau apžiūrėti šio XII a įkurto miesto nepavyko – susirgom, visi vienas po kito iškritom nuo trumpo, bet pikto viruso. Taigi, tik neilgas vakarinis pasivaikščiojimas, ir visi leisgyviai – lovytėn.

2007 metais Sibiu buvo paskelbta Europos kultūros sostine, ir tas (t.y. ES lėšos, skirtos renovacijoms) jaučiasi – Senamiestis tiesiog spindi.

Žymusis Melagių tiltas. Pasak legendos, jei melagis atsistos ant tilto – šis sugrius. (Visai kaip iš dainelės „Melagis melavo, per tiltą važiavo”).

Iš Sibiu pasukame link Salina Turda druskos kasyklų. Į kasyklas-muziejų įleidžiama be gido, pavieniui, nereikia laukti, kol susirinks grupė. Rekomenduoju ! Patartina apsirengti šilčiau bei nusiteikti pastovėti eilėse prie liftų – jie lėti, o žmonių – nemažai.

Trylika aukštų po žeme aptikome vaikų žaidimo aikštelę (užsiciklinau čia su tom aikštelėm, bet esu dvimetuko mama ir aktualijos lieka aktualijomis) ir net apžvalgos ratą 🙂

Apžvalgos ratas:

Už papildomą mokestį galima juo pasikelti.

Tiesa, panorus pafotografuoti iš to rato ir atsistojus, kabina pradėjo įtartinai siūbuoti, priešingai nei likusios – todėl rumuniškos kokybės, t.y. likimo nebandėme ir romiai susėdome ant suoliukų atgal.

Neturintys kantrybės stovėti eilėje prie lifto gali pasinaudoti laiptine – mūsų vyriškoji kompanijos dalis taip ir padarė.

Dar trylika aukštų žemiau – požeminis ežeriukas su galimybe pasiplaukioti valtelėmis jame. Sala suformuota dirbtinai – druskos kasėjai metė netinkamą, „brokuotą” druską žemyn ir taip kibirėlis po kibirėlio, štai jums ir salelė.

Ežeriuko „salė” iš viršaus:

Toliau – namo. Nakvynė Rumunijos pasienyje, miestuke Negreta, viešbutyje Nelaura 😀 Vaizdas iš didžiulio balkono.

Pakeliui kertame Slovakijos miestuką Košice, paskaičiau, kad ten gražu – taigi, ekspromtu suplanuojamas sustojimas, pietūs, pasivaikščiojimas.

Košcė garsėja efektingų maštabų gotikine šv. Elžbietos katedra. Štai jis, grožis didingasis:

Apžiūrime šalimais esantį istorijos – archeologijos muziejų.

Po ekskursijos laukiant pietų:

Dar buvo ekspromtinių pasvarstymų iš serijos, o gal į Krokuvą? Gal į Veličkos kasyklas? Liubliną? Dar kur nors – atostogų rezervas dar neišnaudotas, visiška laisvė pasukti kur nori. (Sakyčiau – šioji laisvė yra vienas didžiausių privalumų keliaujant mašina, neskrendant lėktuvu). Tačiau jau truputį pavargome, ką tik įveiktas virusiukas irgi turėjo reikšmės, taigi – traukiam namo. Šįmetinės klajonės baigėsi.

2 thoughts on “Rumunija: Šalis už miško – Transilvanija, IV dalis”
  1. Kolkas filmuota labai neprofesionaliai. Negalima taip visą laiką judinti kameros.
    Taip pat sutinku su buvusiu komentaru, kad bent jau tam mažam fragmente yra „perspausta”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *