Taigi, Portugalijoje buvau prieš du metus t.y. 2007 metais. Tai buvo mano pirmas skrydis lėktuvu, kurio su nekantrumu laukiau… Vos tik įsėdau į lėktuvą širdis pradėjo lyg paukštelis spurdėti, iš tikro buvo taip baisu, juk pirmas skrydis, tačiau vos pakilus lėktuvui nusiraminau. Ir supratau, kodėl kiekvienas žmogus nori pakartoti skrydį lėktuvu. Juk kas gali būti geriau už tą neįtikėtiną jausmą, kurio neįmanoma apibūdinti? Juk taip gera pajusti ką jaučia paukštis skrisdamas dangaus skliautu ir matydamas žemę, tokią mažytę… Skrydis Vilnius- Milanas neužtruko ilgai. Išlipau Milane ir įkvėpiau to madų sostinės oro ir skubėjau į kitą lėktuvą, kuris turėjo mane nuskraidinti į Porto miestą, įsikūrusį Portugalijoje. Įsėdau į lėktuvą ir pakilau, jau temo todėl iš lėktuvo vaizdas atrodė pasakiškas. Nusileidau Porte apie 12 valandą nakties, tos vietos laiku. Iškart skubėjau atsiimti lagamino.
-Yes blue one…
-Is this?
-No, no, no, not this.
-I don’t know, maybe it lost.
-On my port write: Gintare Lithuania.
-Džintare Lithuania?
-No not Džintare, I’m Gintare!
-Can you spell that?
-Yes I can G I N T A R E .
-OK, when we knew something we call you.
-OK.
Turbūt supratote kas atsitiko. Milane pasimetė mano lagaminas. Jį atgavau tik po dviejų dienų, tačiau dėl to nesukau sau galvos. Aplankiau jūros muziejų, buvau prie Atlanto vandenyno, kuris šniokštė savo bangomis, radau nuostabią jūrų žvaigždę, susipažinau su nerealiais žmonėmis, su kuriais dar ir dabar bendrauju, paragavau keptų kalmarų ir aštuonkojų (jie nepaliko man labai didelio įspūdžio, kadangi man ne prie širdies jūrų gėrybės), buvau garsiausioje Portugalijoje Sandeman’o vyninėje, pasigrožėjau Eiffelio statytu tiltu, savomis akimis mačiau tiesiog gatvėje augančius mandarinus, palmes, važiavau viešuoju transportu apsilankiau Gaya Shopping prekybos ir pramogų centre, kuriame gausu nuostabių parduotuvių, nuo kurių akis tiesiog žiba. Ir dabar galiu tvirtai teigti, kad Portugalija yra tikrai aukšto gyvenimo ir išsilavinimo lygio. Žmonės labai tausoja gamtą, nešiukšlina (net pasigedau Lietuvoje esančių šiukšlių gatvėse, aišku ne visur, tačiau yra tokių vietų, kuriose jų pilna) portugalai rūšiuoja atliekas, kaip teigė viena portugalė, šalyje butelis vandens kainuoja 1 eurą: 0,99ct euro už butelį, o 0,1ct už vandenį. Parduotuvėje jie pirma išgeria ar suvalgo ką nors, o tik po to moka už tai, tai man pasirodė iš tiesų labai keista, kadangi Lietuvoje yra visiškai kitaip. Žmonės tikrai draugiški ir be galo paslaugūs, o kas svarbiausia- NEPAVYDŪS. Šios šalies minusas yra : neskanus chloras, oj… Vanduo, nors vandenyje daugiau chloro, nei chlore vandens, tad jie jau prisitaikę pirkti geriamą vandenį. Tačiau ši šalis vistiek man labai patiko ir paliko didelį įspūdį, kurio aš niekada nepamiršiu.
Paskutinę dieną skrisdama pamojavau Porto miestui. Tikrai pasiilgsiu šio žavingo miesto ir jo žmonių.

3 thoughts on “Portugalija: Nuo Baltijos jūros iki Atlanto vandenyno”
  1. Noriu paklaust, kodėl be gido įdomiau? Su juo gal ir daugiau gyvūnų būtumėt pamatę, ne tik vabzdžių?? O dabar atrodo taip aklai pro tas džiungles prarėpliojot…

  2. Skonio reikalas – su gidu būtų buvę paprasčiau, mes to nenorėjome – norėjome patys atrasti kelią džiunglėse, patys rasti kur bristi per upę ir tt. – mums taip buvo įdomiau.

  3. Sveiki, o aš norėjau paklausti, ką jūs turite omenyje atviri kalnų batai?
    Ar tai sandalai dengtu priekiu vibram padu, ar tiesiog gana tvirti batai tiesiog be paaukštinimo čiurnai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *