Kelionės kaina:
Skrydis: Vilnius-Helsinkis-Seulas; Seulas-Helsinkis-Vilnius – 1390 Lt žmogui.
Viešbutis Eastgate Tower Hotel 110 USD parai (du žmonės),
Sveikatos draudimas 26 Lt.
Viza nereikalinga. Artimiausia Lietuvos ambasada Pekine.
Tokie skaičiai. Beje tiek bilietas į lėktuvą, tiek viešbutis yra akcijinės kainos. Viešbutį rezervavom per wotif.com, tai yra australų rezervacijos sistema, per europines viešbučių rezervacijos sistemas kainos yra kur kas aukštesnės arba visai nėra pasiūlymą Azijos šalims. Ši kelionė buvo pirmoji, kurioje nebuvo tarpininkų (kelionių agentūros), viską darėm pačios.
Bendros žinios:
Seulas yra Pietų Korėjos sostinė.
Gyventojų skaičius: virš 10 mln.
Laiko skirtumas +6 val. (lyginant su Lietuva).
Seulas yra labai senas miestas. Jo istorija skaičiuojama nuo 18 a. prieš Kristų, kuomet Baekje, vienas iš Karalių, įkūrė savo sostinę Pietryčių Seule. Visos Korėjos sostine Seulas tapo valdant Josenon dinastijai, 1394 m.
Klimatas: drėgnas kontinentinis, kaip ir likusioje šalies dalyje. Beje, nerekomenduojama važiuoti vasarą (nuo birželio vidurio iki rugsėjo vidurio), šiuo metu Seule būna musoniniai lietūs. Spalio mėnuo yra labai tinkamas oras kelionėms, dienomis temperatūra siekia apie 15 – 20 C, o taip pat tai yra sausiausias metų mėnuo.
Korėjiečių virtuvė. Korėjiečiai naudoja labai daug aštrių prieskonių, jau net man, aštraus maisto mėgėjai, buvo per aštru. Bet yra daug vietų, kur galima pavalgyti ir neaštriai mėgdavom lankytis „Paris Baguette“ užkandinėse, kur prekiaujama bandelėm ir sumuštiniais, taip pat eidavom į japonų restoraną, kuris buvo netoli viešbučio. Beje, daugelyje kavinių galima gauti maisto išsinešimui. Netgi ir nelabai angliškai suprantanti pardavėja supranta „Take off“. Dažniausiai taip ir pirkdavom vakarienę, o po to viešbutyje vakarieniaudavom. Maisto kainos nėra didelės palyginus su Europa, už 5 7 USD galima gerai papietauti kavinėj.
Seule neveikia senesnės laidos mobiliojo ryšio telefonai. Buvom dviese, turėjom vieną senesnį telefoną- tas neveikė ir vieną naujesnį (pirktą prieš metus) – tas jau veikė.
Seulas yra vienas didžiausių pasaulio miestų, todėl čia yra tiesiog būtina naudotis visuomeniniu transportu, nes visi žemėlapiai yra labai glausti. Turi rankose žemėlapį ir atrodo, kad visi objektai arti vienas kito, bet taip tikrai nėra. Patogiausia yra įsigyti „Seoul city pass +” – tai yra toks elektroninis bilietas, gali būti ir pakabukas raktams ar mobiliojo ryšio telefonui. Jį reikia papildyti tam tikra pinigų suma ir važinėti. Beje, jei neišvažinėsi visų ten esančių pinigų, oro uoste galima juos susigrąžinti. Jais prekiauja turizmo informacijos centrai, spaudos kioskeliai, suvenyrinės, netgi maisto prekių parduotuvėlės. Įlipant į transporto priemonę pridedi kortelę prie skaitytuvo ir yra rezervuojama 900 Vonų (1 USD=1000 Vonų), jei kelionės atstumas gana ilgas, išlipant bus nuskaitoma papildomai pinigų. Prie šios kortelės dar pridedama metro schema ir kuponų knygelė. Taigi, dar galima pasinaudoti ir nuolaidomis.
Seulas yra saugus miestas. Čia jautiesi saugiai tiek dieną, tiek naktį.
Žmonės labai šilti ir draugiški. Negana to, labai sportiški. Norint išlipti iš metro teks paplušėti, nes ekskalatoriai- retenybė.
Renkantis viešbutį yra labai svarbu atkreipti dėmesį į jo lokalizaciją, mes pasirinkom Dongdaemun rajoną ir gerai padarėm, nes tai yra centras, kur verda visas gyvenimas tiek dieną, tiek ir naktį. Netgi yra sakoma, kad jei neturit reikalų Pietiniame Hano upės krante, viešbučio ten geriau neimti, nes nuo ten bus toli lankytini objektai. Mes pasirinkom liukso klasės kambarį su vaizdu į miestą. Gyvenom 20 aukšte. Kambaryje be tradicinių baldų buvo ir automatinė automatinė skalbimo mašina, elektrinė viryklė, šaldytuvas.
Spalio 9, ryte išvykstame į Vilniaus oro uostą, iš ten į Helsinkį. Helsinkyje pereinam į kitą zoną ir laukiame lėktuvo į Seulą. Kelionė užtruko 8,5 val. taigi skridome visą naktį ir ryte jau buvome Seule. Lėktuve mums davė užpildyti migracijos kortelę (ten reikėjo nurodyti, kas mes iš kur ir kokiu tikslu vykstame, kur ruošiamės apsistoti ir pan.) bei muitinės deklaraciją. Inceon‘o oro uostas, į kurį mes atskridome, yra labai didelis. Išlipę iš lėktuvo, turėjom praeiti karantino punktą (dėl kiaulių gripo), tik man buvo neaišku koks ten to posto principas: visi ėjom viena eile, ten sėdėjo žmogus ir stovėjo vaizdo kamera. Tada nusileidom žemyn ir traukinuku važiavom į kitą terminalą, kur buvo pasų kontrolė, ten mus greitai praleido ir įdėjo štampą į pasą, kad galim likti tris mėnesius, tada nuėjom pasiimti bagažo, atsiėmę bagažą, turėjom eiti pro muitinę, ten muitininkai tik paėmė deklaracijas ir leido eiti. Už muitinės buvo valiutos keitykla, taigi išsikeitėm pinigų ir tapom turtingom (juk 200 USD yra apie 200 000 Vonų). Abi išsikeitėm po tiek. O tada patraukėm link geležinkelio, ten sėdom į traukinį ir nuvažiavom iki tarptautinio Gimpo oro uosto, iš ten metro iki Dondaemun’o. Beje, mieste galima susikalbėti angliškai, visur yra angliški užrašai, visur angliškai praneša stotelių pavadinimus. Išlipom ir tuoj patraukėm link turizmo informacijos centro, kad paaiškintų, kaip nueiti iki viešbučio. Deja, paaiškino taip, kad nelabai ir supratom, o gal buvo kaltas nuovargis po nemiegotos nakties. Taigi paėjom gatve ir netoli sankryžos ėmė tartis kur toliau, tačiau taip ir nebaigėm pokalbio, prie mūsų priėjau jauna korėjietė ir pasisiūlė padėti, paprašė viešbučio tel. numerio, pati į jį paskambino išsiaiškino, kaip į jį nueiti ir mus palydėjo, kad nepaklystume. Pasirodo, jog per toli nuėjom. Kambarys jau buvo sutvarkytas, todėl pakabinom ant durų rankenos lapelį „Do not disturb” (prašom netrukdyti) ir nuėjom pamiegoti. O pamiegoję išėjom į miestą, ir patraukėm link Banpo tilto. Garsėjančio muzikiniais fontanais. Tilto ilgis 1,5 km, ir savaitgaliais sutemus, kas valandą jis pavirsta šokančiais fontanais. Iki jo žygiavome gal dvi valandas ir tada supratome, koks didelis tas Seulas yra, kad grįžimui jau ieškojom metro.
Netoli tilto įsikurtas parkelis, kur gali sėdėti ir stebėti visą tą grožį nemokamai.
Sekančią dieną atsikeliam anksti, papusryčiaujam viešbutyje ir traukiam į Kyongbokkung rūmus. Tai ko gero patys didžiausi rūmai Seule. Įėjimais kainuoja 3 000 Vonų. Beje netoli jų yra ir Pietų Korėjos parlamentas. Grožimės autentiška, tik Azijos šalims būdinga architektūra. Manoma, kad juos pastatė karalius Taejo 1395. Jie buvo sugriauti japonų invazijos metu ir atstatyti tik po 250 metų. Dabar tai vienas pagrindinių turistų traukos centrų.
Iš čia traukiame liaudies amatų muziejų (Folk museum), jis greta ir dar nemokamas, tai ko gi nenuėjus.
Toliau keliaujam į Changdeok rūmus ir Biwon sodus. Įėjimais kainuoja 3 000 Vonų Skirtumas tarp šių rūmų tik viena metro stotelė, todėl ir lankome kartu. Šie rūmai pastatyti 1412m. karaliaus T‘aejong‘o. Juose gyveno ir paskutinė korėjos princesė, kuri mirė bevaikė. Tuo ir baigėsi Korėjos monarchija. 1592 m japonai sudegino visus rūmų pastatus, vėliau rūmai buvo pilnai atstatyti. Į juos įleidžiama tik su gidu. 1997 metais šie rūmai įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ekskursijos vyksta korėjiečių, japonų ir anglų kalbomis.
Biwon sodas – tai buvusi valdovų poilsio vieta. Jame įrengtas lauko teatras, stebime trumpą vaidinimą apie senovės korėjiečių gyvenimą. Konkrečiai apie valdovo sūnaus mokslus:
Vėliau grįžtame į centrą ir pasineriam į naktinio gyvenimo malonumus.
Vaikštom po turgų bei parduotuvėles, ieškom dovanų bei suvenyrų. Ši zona buvo netoli viešbučio, todėl galėjom naktinėti kiek lenda, namai juk netoli. Beje prekeiviai savo kioskelius dažniausiai ir atidaro po pietų, kai visi baigia darbus ir turi laiko apsipirkinėti. Kai kurios parduotuvės dirba per naktį. Buvo netgi neįprasta, prieina pirkėjas, turguje apžiūrinėja prekes, o pardavėjas sėdi savo kioske ir nepuola prie tavęs. Išsirinkai, ko nori, tada eini pas pardavėją į vidų ir ten moki pinigus.
Pirmadienis, dauguma lankytinų objektų uždaryti, ieškom dirbančių, vienas jų Changgyeong rūmai. Tai buvusi valdovų vasaros rezidencija. Dabar čia kartu ir botanikos sodas. Įėjimas 1000 Vonų. Šie rūmai, kaip ir visi kiti, buvo sudeginti Japonijos-Korėjos karo metu. Čia gausu jaukių kampelių, kur galima ramiai pasėdėti, pavaikščioti.
Iš čia patraukiame į Noryangjin žuvų turgų:
Toliau lankome „63 aukštų pastatą”. Jame įsikūręs tarsi nedidelis miestas. Čia yra grožio salonai, parduotuvės, paštas, restoranai, kino teatras, muziejus-akvariumas. Viršutiniam aukšte – apžvalgos aikštelė. Mes lankėm tik muziejų-akvariumą.
Antradienis.
Rytas, kaip ir tradicija, rūmuose. Šįsyk Deoksu. Šie rūmai nedideli, didžioji jų dalis sudegė 1592 metų gaisro metu. Tai patys mažiausi rūmai Seule. Jie įsikūrę šalia Seulo rotušės. Įėjimas 1000 Vonų.
Toliau vykstame į Bongeun-sa budistų šventyklą. Tai yra pagrindinė budistų šventykla Seule. Ji pastatyta 1548 m. Galima užeiti ir į vidų, tik prieš tai reikia nusiauti kojas. Tą ir padarome, nes visad yra įdomu kaip meldžiasi kitų religijų atstovai.
Netoli šios šventyklos yra COEX centras- tai pasaulinis konferencijų centras. Netoli jo vyksta Chrizantemų žydėjimo šventė. Čia susirinkę menininkai iš chrizantemų kuria įvairias skulptūras. Grožimės ir fotografuojame.
Toliau lankome senąsias karalių kapavietes- mauzoliejus. Tai yra didelis parkas su trim kapavietėm. Parke gausu įvairių augalų.
Vakare grįžtam į centrą. Tada dar sugalvojome pasikelti į Seulo bokštą. Šis bokštas buvo pastatytas 1988 metais, kad viso pasaulio gyventojai galėtų stebėti vasaros olimpines žaidynes. Tačiau kylant funikulierium į kalną ant kurio pastatytas tas bokštas, prasidėjo perkūnija, o vėliau lietus, tačiau ir tokiu oro naktinis miestas buvo tiesiog stulbinantis. Belieka pridurti, kad į viešbutį grįžom visos šlapios, bet lijo tik tą naktį, kitomis dienomis džiugino vasariškai šilti orai.
Trečiadienis
Ryte vykstame į Korea hose ir Namsan folk village. Tai yra tradicinis korėjiečių kaimelis, jį galima vadinti liaudies buities muziejumi. Įėjimas nemokamas. Toliau vykstame į Seodaemun kalėjimus, menančius Japonijos okupacijos laikus 1910-45 m. Čia kalėjo politiniai kaliniai- kovotojai už Korėjos nepriklausomybę.
Vakare einame į Korea house, žiūrėti tradicinių korėjietiškų šokių. Norint juos pamatyti, reikia iš anksto, mažiausiai prieš tris dienas rezervuoti bilietus. Mes rezervavom telefonu prieš savaitę. Kaina 35 000 Vonų, bet tikrai verta tai pamatyti. Spektaklis vyko tradiciniame korėjietiškame teatre.
Ketvirtadienis, paskutinė diena Seule. Šią dieną lepinamės, ryte vaikštome Hano upės krantine, vėliau plaukiame į ekskursiją laivu ir grožimės miestu. Tada vaikštom po turgus, suvenyrines ir parduotuvėles. Perkame dovanas ir suvenyrus. Niekada neskubame pirkti iš anksto, reikia pirmiausia įvertinti ir palyginti kainas.
Penktadienį vakare grįžtam namo.
Ši kelionė paliko neišdildomą įspūdį mūsų širdyse. Miestas švarus, tvarkingas. Matosi jog čia gyvena išsilavinus, darbšti tauta. Vien tik Seule yra 46 universitetai. Matosi, kad žmonės dirba, kas ką sugeba: būna gatvėj stovi vagonėlis, o ten žmogus siuva kelnes ir čia pat parduoda arba moterys galima suvenyrus, mezga.
Mieste visur yra nemokami viešieji tualetai. Seule yra labai judrios gatvės, todėl atvažiavus metro, reikia žiūrėti, per kurį išėjimą jums reikia išlipti (jie visi numeruoti), nes ne būtinai rasit pėsčiųjų perėją, teks vėl leistis į metro. Visuose parkuose ir miesto soduose yra draudžiame vedžioti šunis ir rūkyti. Rūkyti draudžiama dėl to, kad parkuose esantys pastatai yra mediniai ir bijoma gaisro. O ir kitiems malonu vaikščioti gryname ore.
Kavagne 
Aruna 
pirmas