Šį straipsnelį perrašiau iš road.lt, tad gali būtim kad jau skaitėte 🙂
Tikslas – Los Llanos, Angelo krioklys, jei spėsim – Orinoco delta
Laikas – 2008 m. Spalis, lietingo sezono pabaiga
Komanda – Tadas, Marius ir Alina
Pirmoji pažintis
Taip jau sutapo, kad skrydžio dieną, turėjau pabaigti paskutinius darbus, tad į oro uostą vykti reikėjo tiesiai iš darbo. Visi trys susitikome Vilniaus geležinkelio stotyje, kur susikimšę po Mc Donaldo sumuštį, traukiniu pasiekėm oro uostą. Skrydis iki Venesuelos buvo ilgas, bet palyginus pigus. Vienuolika valandų Frankfurte praėjo greitai, Marius ir Alina užmušinėjo laiką kortomis, aš tuo tarpu pasinaudojau visų trijų miegmaišiais ir ramiai pora valandų nusnūdau. 8 val. Ryto pakilome Madrido link, kur pakeitę lėktuvą pagaliau išskridome į Caracasą, kurį pasiekėme apie 2 val. popiet.
26 valandų kelionė truputėli prailgo, pavargome, tapome irzlūs, o pirmoji pažintis su šalimi šiek tiek ir išgąsdino.
Oro uoste galybė žmonių lipte limpa prie baltaveidžių turistų, siūlo pakeisti pinigus, taksi ir pan. Mus, šiek tiek pasimetusius, pasitinka uniformuotas oro uosto darbuotojas, kuris beveik nieko neklausinėjęs, susikrauna mūsų daiktus į vežimą ir rankos mostelėjimu parodo, kad reikia sekti jam iš paskos. Esame sutrikę. Nelabai suprantame kas vyksta. Kaip vėliau paaiškėjo, tai tiesiog pagalbininkas, kuris palydėjo mus iki „saugios“ valiutos keityklos automobilių nuomos punkte. Paaiškino apie taksi. Buvome dėkingi jam, nes patiems ištrūkti iš to oro uosto būtų buvę gerokai sudėtingiau. Laikas, šiuo atveju labai svarbus, nes jau po piet, o mūsų tikslas išvykti iš Caracaso dar saulei nenusileidus.
Tą dieną buvo pasiūlytas kursas 3,5 bolivaro už dolerį. Iš kitų lietuvių keliautojų žinojome, kad tokia kaina yra gera, tad nedvejodami išsikeitėme nemažą dalį pinigų. Oficialiame valiutos keitimo punkte, kursas 2,15 už dolerį.
Pagalbininkas parodė valstybinius taksi automobilius. Tai, neva, saugiausia transporto priemonė Caracase. Taksi kaina iki La Bandera autobusų stoties 150 bolivarų (102 Lt – litinę išraišką paskaičiuoju imdamas vidutinį BsF ir USD kursą buvusį tuo metu. LTL ir USD kursas buvo 2,56). Nusiderame iki 140 (96 Lt) ir atlikę face control, pajudame užkimštomis Caracaso gatvėmis.
La Bandera autobusų stotį pasiekiame jau pradėjus tempti. Mums labai svarbu, kuo greičiau iš čia išvažiuoti. Visiškai nesinori sutemus pasilikti šiame kriminalinėmis legendomis apipintame mieste. La Bandra mus vėl pasitinka pagalbininkas, kuris operatyviai nuveda prie kasų, kur nusiperkame bilietus į Meridos miestą. Pagalbininko paslaugas įvertiname dešimčia bolivarų. Vėl sutaupome laiko. 7 val. vakaro, jau sutemus, paliekame Caracasą. Viskas praėjo sklandžiai. Iš Caracaso pavyko pabėgti per 5 valandas.
Autobusas su patogumais
Autobusai Venesueloje tikrai geri ir labai patogūs. Okupuojame antro aukšo pirmąją eilę prie periekinio lango. Patogiai ištiesiame kojas ir be papildomų pastangų, akys pačios pradeda merktis. Pagaliau išsimiegosime (taip manėme iš pradžių). Venesueloje kondicionieriai ne vėsina, o šaldo. Jau po pirmo pusvalandžio autobusas virsta tiesiog ledo vagonėliu ir šaltis pradeda skverbis į visas kūno vietas. Džiaugėmės, kad į saloną pasiėmėm savo miegmaišius. Tik jų pagalba, mums pavyko išgyventi. Priešingu atveju, po 14 valandų praleistų „minusinėje“ temperatūroje būtų mums pasibaigę labai liūdnai. Su kitu autobuso privalumu buvom priversti susipažinti antoje kelionės valandoje. Autobuso palydovas nusprendė, kad keleiviams reikia pramogų, tad įjungė filmuką. Jau beveik įmigę, prabudome nuo beprotiško garso. Suprask, kino teatro efektas autobuse. Garso patys regulioti negalime, tad bandom kažkaip suktis iš situacijos. Pasigaminu iš servetėlės ausų kamštukus. Kažkiek pasidaro tyliau. Lyg ir galime miegoti. Bet už kokios valandos pradeda strigti kompaktas. Tada prasideda tikrasis košmaras, besitęsiantis kokias dvi valandas. Užstrigęs filmas maždaug kas penkias sekundes nuolant išeidžia sekundės ilgumo klyksmą. Jokie ausų kamštukai jau nepadeda. Bandau nusileisti į pirmą aukštą ir paprašyti vairuotojo, kad išjungtų tą košmarą. Tačiau vairuotojo kabina užrakinta, o iš jos sklinda garsiai leidžiama muzika. Mano beldimo jis taip ir neišgirdo. Belieka tik stebėtis kitų keleivių šaltais nervais. Gal jie įpratę prie tokių stebuklų, todėl nekereipia dėmesio… Maždaug apie vidurnaktį viskas pasibaigė. Autobusą „užšalusiais langais“ užvaldė tyla. Užmiegame….
Spalio 9. Merida
9 ryto atvykstame į Meridą. Autobusų stotyje mus pasitinka angliškai kalbantis vokiškos posados savininkas. Pasisiūlo aprodyti savo hostelį. Sutinkame, nes tai puiki proga nemokamai pasiekti miesto centrą. Posada tvarkinga ir jauki. Tačiau kaina (45 BsF žmogui – 31 Lt) šiek tiek aukštoka. Padėkojame ir patraukiame ieškoti pigesnės vietelės. Pakeliui dar sustojame išgerti kavos ir pavalgyti. Esame alkani, juk paskutinį kartą užkandžiavome tik Frankfurto oro uoste.
Apsistojame posadoje „Mara“. Kaina 30 BsF (20 Lt). Pats tas. Ir vieta labai gera ir kambarys pakankamai tvarkingas. Net karšto vandens buvo.
Nusiprausėm ir nieko nelaukdami patraukėm kelionių agentūros ieškoti. Juk mūsų tikslas jau sekančią dieną išvažiuoti į Los Llanos. Mūsų gatvėje agentūrų daug, tačiau tądien daugelis jų uždarytos – Meridos miesto šventė. Mūsų pasirinkimas – Guamanchi Expeditions.
Angliškai kalbanti agentūros darbuotoja pasiūlo mums prisidėti prie kitų trijų turistų kurie į Los Llanos išvyksta rytoj. Kaina 800 BsF (546 Lt) žmogui. Kelionę sudarytų keturios dienos ir trys naktys. Paskutinę naktį praleistumėm kitame campe, kur turėtumėm raftingą. Kaina be raftingo būtų 700 BsF (478 Lt). Sumos atitiko „lonely planet“ skaičius, tad ilgai nedvejodami sutikome.
Sekančią dienos pusę paskyrėme miesto apžiūrėjimui. Merida palyginus tvarkingas miestas. Pasak vietinių, tai vienas saugiausių miestų visoje Lotynų Amerikoje. Gali būti, nes sutemus gatvės visiškai neištuštėja (kaip kai kurie kiti Venesuelos miestai). Kavinėse ir aikštėse pilna žmonių.
Merida – turistų labai lankomas miestas. Tačiau mes turėjome tik pusdienį, todėl aplankyti visas miesto įžimybes neužteko laiko. Kita vertus, garsiausia pasaulyje ledainė buvo uždaryta (neaišku dėl ko), o aukščiausias pasaulyje keltuvas, keliantis į Bolivaro kalną taip pat neveikė ir neveiks dar keletą metų, dėl to, kad tapo nebesaugu kelti žmones.
Spalio 10. Išvykstame į Los Llanos
Sutartu laiku – 8.00 laukėme prie agentūros durų. Išvykti, aišku, vėlavome. Bet kaip vėliau supratome, vėluoti šioje agentūroje kaip ir visoje Venesueloje yra visiškai normalu.
Gidas Carlos – apie 30 – 40 m. amžiaus (spėliojom, bet sunku nuspėti), biologu save prisistantis aktyvistas. Šiaip, gidas matosi, kad išprusęs žmogus. Buvo galima su juo kalbėti ir diskutuoti įvairiomis temomis. O kalbėti jis tikrai mėgsta. Sužinojom viską apie jo šeimą ir draugus. Tik nuo išgirstų galybės gyvenimiškų istorijų, visiškai susipainiojom. Nes vienu metu jo mama medikė, kitu metu biologė, trečiu, jau nebepamenu, bet profesorė universitete, tik ne medicinos ar biologijos mokslo srityje. Na nesvarbu. Gal Carlosas taip pat ne biologas kaip save įvardija, tačiau profesionalumu jis mūsų tikrai nenuvylė.
Taigi, pasikrovėme visureigį. Susirinkom visi ir pajudėjom. Mūsų grupę viso sudarė 6 žmonės. Vokiečių jaunavedžių porelė Kathrin ir Heiko Emberger, į Venesuelą atsibeldę „medų kopinėt“, prancūzas Alainas, ir mes trys lietuviai. Apie Alainą pasakyt ne daug ką galiu. Prancūzų kalbos nė vienas iš mūsų nemokam, o jis kitokia kalba ir nešneka. Keistas, sakyčiau drasus žmogus, keliaujantis po Venesuelą vienas ir angliškai mokantis tik yes ar no, o ispaniškai „si“ ir kitus panašius žodžius kurie dubliuojasi su prancūzų kalba.
Iš pradžių kažkaip nesirišo pokalbis tarp mūsų, visi buvom pakerėti neapsakomais Andų kalnais ir jų slėniais. Kurį laiką sėdėjom prilipę prie langų užgniaužę kvapą. Kadangi man teko garbė sėdėti visureigio priekyje, tai visą šį grožį buvau priverstas fiksuoti nuotraukose. Pleškinau be gailesčio, visiškai nepagalvodamas, kad baterija ne amžina ir artimiausias keturias dienas neturėsim arba ribotai turėsim elektrą… Dar nepasiekus tikslo, fotoaparatas pasakė ate.
Tik išvingiavus iš kalnų keliukų ir pasiekus greitkelį (galim taip pavadinti ta kelią, nors Venesueloje visi keliai greitkeliai), atsitiko pirmoji bėda. Nuleido padangą. Teko stoti ir keisti. Užtrukome gal valandą, tad jau pradėjome atsilikti nuo grafiko. Ir jei nepaspausime greičiau, žadėto safari galim ir nematyti. Paspaudėm truputėli, tačiau mirk plyšk Carlosui reikėjo sustoti autoservise ir suremontuoti ta padangą. Vėl laukiam. Karštis nepakeliamas, jį dar sustiprina asfaltas ir niekad neišjungiami autoserviso kieme stovinčių griozdiškų automobilių (beveik tankų) varikliai. Laukiam gal valandą, ar daugiau. Kažkaip jau tapo aišku, kad safari nebus. Nieko tokio, išgyvensim. Tik karšta ir norisi kuo greičiau pasiekti campą. Baigta. Važiuojam. Už maždaug valandos dar viena stotelė. Nieko tokio, čia planuotas sustojimas, nesinervinam. Tik nuo grafiko atsiliekam gal 3-4 val. Prakaitas žliaugte žliaugia. Užpakaliai tapo akmeniniais. Penkiolikos minučių sutojimas išsitempė į valandą. Čia mes užsipirkom maisto taip pat alaus visom keturiom dienom. Pagaliau Carlosas atsisveikino su visais bičiuliais. Važiuojam toliau. Sutemo. Suprantam kad iki tikslo esam maždaug už penkių valandų kelio. Pagal grafiką jau turėjom mėgautis laukinia gamta. Oi, vėl sustojimas. Neplanuotas. Nesinervinam. Sustojom prie parduotuvės mažame miestelyje. Carlosas trumpam dingo. Publika prie naktinės parduotuvės tikrai neatrodo draugiškai, bet čia mums vis dar neišgaravusi fobija. Carloso vis dar nėra. Sugalvoju pasinaudoti proga ir nusipirkti porą papildomų pakelių cigarečių. Maža kas. Ir štaigi vienoje iš parduotuvėlių sutinku Carlosą baiginėjantį savo cervezą (alaus buteliuką). Kažkaip pasirodė, kad jis truputėli susinepatogino mane išvydęs…. Važiuojam. Tikimės jau be tranzitinių sustojimų. Tamsu, esame vieni kelyje, todėl greičio pradėjom neberiboti.
Pagaliau campas! O čia vietoj safari vakarėlis! Iškeliam savo, po 12 val. kelionės suakmenėjusias sėdynes iš džipo ir puolam pažintis su kita, laiku atvažiavusia ir jau spėjusia pakankamai įsilinksminti grupe. Atkemšam savuosius cerveza, ir pasineriam į gyvų dainų ir šokių ansamblį. Nors tie venesuelietiškų dainų žodžiai be galo banalūs, tačiau, ritmas neleidžia vietoj nustovėti. Jausmas nerealus, esam vienkemy iš visų pusių apsuptam užlietų laukų, kur knibždėte knibžda laukinių gyvių – piranijų, anakondų, kaimanų (vieną, tiesa, jau sutikome dar važiuojant – kelią pastojęs buvo).. O dar tos dainos, ritmas, šokiai…..
Susipažįstame su aplinka. Mūsų bendrabutis – apvalus namukas dengtas palmių lapų stogu. Jo viduryje medinis stulpas prie kurio pririšti šeši hamakai. Dušas lauke. Iš keturių kabinų normaliai veikia tik dvi. Vieną iš jų jau spėjusi užimti gigantiška rupūžė. Ją ten sutikdavome kiekvieną vakarą ir kaskart reikėdavo nemažai pastagų įkalbėti ją apleisti kabiną. Nieko, nepykstam. Ji čia gyvena, o mes juk svečiai.
Pirmoji naktis hamake. Negaliu pasakyti, kad labai patogu. Reikia priprasti. Tačiau patogumas čia paskutinėje vietoje. Esam išvargę, tad akimirksniu užmiegam. Tiksliau užmiegu, aš – kiti priversti manęs klausytis (knarkiu truputėli).
Spalio 11. Paukščiai, kaimanai ir anakondos
Rytas prasideda 4 val. Tiksliau rytas prasideda vietiniams gaidžiams. Nugaros skauda. Iki šeštos valandos tylėdami, atmerktomis akimis gulime hamakuose. Kurgi čia miegosi, kai gaidžiai nemiega…
Pusryčiams kiaušinienė. 8 val. jau visi esam susiruošę į pirmąją ekskursiją. Plaukiam stebėti paukščių, upės krantuose saule besimėgaujančių vėžlių, krūmuose pasislėpusių iguanų… Mūsų kelionę kartas nuo karto palydi upių delfinai. Viename krante sutinkame gigantišką kaimaną. Jis užsiėmęs savais rūpesčiais. Mes jam neįdomūs tad nekreipia jokio dėmesio. Padarome kelias nuotraukas ir plaukiame toliau. Sutinkame kitą plaukiančią grupę. Stabtelime pasišnekėti. Ir staiga tos grupės gidas nusprendžia atlikti žygdarbį – pagauti plaukiantį vėžlį. Šoka į vandenį, ir smarkiai susižeidžia galvą. Nematėm kaip tai įvyko, galbūt, netyčia šokdamas pataikė į valties kraštą. Vanduo akimirksniu nusidažo krauju. Greitai gidas įkeliamas į valtį, nes ten kur kraujas, ten ir piranijos. Įkeliamas ir vėžlys. Visgi jam pavyko!
Pagal planą, turėjome priplaukti vietą, kur bus gaudomos piranijos. Tačiau dėl neaiškių priežąščių žūklė atidėta kitai dienai. Pakeliui į stovyklavietę užtinkame kapibarų šeimyną. Jie pakankamai toli, o arčiau priplaukti negalime. Trukdo tankiai susiraizgiusios augalų šakos. Stebime iš tolo, nesinori išbaidyti. Bet šeima pastebėjo, kad jie nevieni. Tingiai pakilo ir lėtai pradėjo žingsniuoti tolyn į ramesnę vietą.
Po pietų turime šiektiek laiko pasisupuoti hamakuose. Antroji dienos pusė ne mažiau įspūdinga ir aktyvi. Jojame ieškoti anakondos ir skruzdėdų. Mus tai pirmas kartas kai sėdime ant arklio. Šiek tiek neramu. Tačiau mums pažadėjo, kad arkliai pripratę prie nepatyrusių turistų, todėl jie lengvai sukalbami. Ir ištiesų, sunku nebuvo. Vieni kitus greitai perpratom ir puikiai susidraugavom.
Ilgai joti nereikėjo. Gal puskilometris nuo mūsų sodybos stabtelėjom. Vietiniai sodybos gyventojai mikliai puolė į vandenį, kur pastebėjo besiraigančią anakondą. Dar akimirka ir ji jau mūsų rankose!
Pasimėgauję 4 – 5 m. ilgio gyvate savo rankose, padarę privalomas nuotraukas, paleidom vargšelę atgal į vandenį. Jai streso tai dienai per akis.
Sėdame ant savo žirgų ir per apsemtas pievas lėtai jojame ieškoti skruzdėdų. Arkliai sunkiai brenda per vandenį, kartas nuo karto suklumpa. Šiek tiek baisoka, nes bet kuriuo metu galim kristi nuo žirgo tiesiai į vandenį. Vienaip ar kitaip, esame pakankamai šlapi ir taip. Jau sutemus grįžtame į sodybą. Skuzdėdų deja nesutinkam.
Spalio 12. Piranijos
Ryte, po kiaušinienės kantriai laukėme Carloso ir pažadėtos piranijų žūklės. Tačiau Carlosas vėl dingo. Kaip vėliau paaiškėjo, už kelių kilometrų jis statosi savo sodybą, kur ateity teiks paslaugas turistams. Tad suprask, rūpesčių per akis. Į žūklę, pagaliau išsiruošiam be jo. Mus lydi jaunas, gal 14 metų berniukas. Masalas žuvims – žalia vištiena. Po pirmos valandos nelabai galime pasigirti laimikiu. Tik Heiko ir aišku, musų naujam gidui užkimba pirmosios dvi piranijos. Pagaliau prie žūklės prisijungia ir Carlosas. Jis nuveža mus į kitą vietą, kur ir man nusišypso laimė. Piranijų gaudymas šiose vietose labai sudėtingas dalykas. Dabar lėtingas sezonas, upės išsiliejusios iš krantų, todėl aštriadančių nėra labai daug. Jos beto, netokios ir kvailos. Nuvalgo vištieną ir plaukia tolyn. Tačiau pietums pagauname pakankamai.
Tai buvo paskutinė atrakcija šioje sodyboje. Turime grįžti beveik tą patį kelią atgal į kitą sodybą, kur laukia raftingas ir paskutinė diena su Carlosu ir mūsų grupe.
Spalio 13. Raftingas ir Barinas autobusų stotis
Raftingo sodyba įkurta kalnų slėnyje Sierra Nevada. Gauname net atskirus kambarius su lovomis. Prie mūsų grupės čia prisijungia apie 25 m. amžiaus caracasientis žurnalistas Johan Ramirez. Jis laisvalaikiu keliauja po šalį ir planuoja ateityje atidaryti nuosavą kelionių agentūrą. Taigi, ryte po kiaušinienės jau esam pasiruošę plaukti žemyn upe. Kad adrenalino būtų daugiau, tris kartus skriejame, pririšti prie lyno nutiesto tarp dviejų skardžių, o tada jau sėdam į valtį. Nė vienas iš mūsų nėra daręs raftingo anksčiau. Šiek tiek neramu. Tačiau baimei laiko neturėjome. Reikėjo sutelkti dėmesį į upę, irklus ir nuolat klausyti instruktorių nurodymų. Septynių kilometrų ruožas praplaukė akimirksniu. Mėlai būtumėm dar kokis septynis kilometrus įveikę….
Po pietų jau turime važiuoti. Galinė stotelė Barinas miesto autobusų stotis. Mes, vokiečiai ir caracasietis toliau kelionę tęsime iš ten. Tik prancūzas grįžo atgal į Meridą.
Atvykę į stotį sužinojome, kad į Ciudad Bolivar yra du autobusai per dieną. Abu jie vienu metu – 12 val. nakties. O dabar dar tik dvi dienos. Ilgokai teks laukti…. Vokiečių autobusas į Maracay 11 val., o caracasiečio į Caracasą 8 val. Nusprendžiame kuprines palikti bagažo skyriuje ir eiti pasižvalgyti po miestą. Tačiau kuprinių labai daug, o tiek laisvų vietų bagažo skyrius neturėjo. Visi draugiškai nusprendžiam likti stotyje, nes per karštį tįsti tokį svorį neaišku kur, neturėjome jokio noro. Kita vertus, Barinas nebuvo planuotas ekskursijų objektas, tad mes neturėjom jokio supratimo kaip toli ir į kurią pusę yra artimiausias lankytinas objektas (Bolivaro aikštė pvz.). Įsitaisome vietinėje stoties kavinėje, kur laiką užmušame žaisdami kortomis. Po truputėli pradedame skirstytis. Išlydime caracasientį, o po dviejų valandų atsisveikiname ir su vokiečiais. Liekame mes trise. Stotis po truputėli ištuštėja. Nejauku. Nuprendžiam autobuso laukti lauke. Maža kas. Gal anksčiau atvažiuos…. Laukiam. Pagal grafiką, kaip jau ir laikas, tačiau mes vis dar laukiame. Tamsu ir labai labai nejauku. Žmonių nedaug, o tie kurie likę, nelabai panašūs į keliauninkus. Atvažiuoja autobusas. Tačiau mūsų nelaimei, ne tos firmos. Čia kitas iš tų dviejų reisų. Stotyje lieka dar mažiau žmonių. Grįžtu į terminalo pastatą pasiteirauti kur gi mūsų autobusas. Ir man maloniai praneša, kad autobusas važiuojantis iš San Cristobalio į Ciudad Bolivar vėluoja. Atvažiuos 2 val. Nakties. Na tikrai nelinksma, bet susitaikome su ta mintimi. Ačiū Dievui, kad venesueliečių tikslumu ir punktualumu pasitikėt negalime. Autobusas atvažiavo valanda anksčiau nei buvo pažadėta. Įdomiausia tai, kad ant bilieto buvo parašyta 11 val., tačiau jį perkant pasakė, kad čia blogas laikas ir autobusas bus 12 val., veliau laikas pakeistas į 2 val. Galiausiai autobusas atvažiavo 1 val. Laiko planavimas, vadinasi 🙂
Taigi, pagaliau sėdome į savo ilgai lauktą ledinį autobusą, išsitraukėme šiltus apklotus ir leidomės 1000 km. rytų kryptimi. Keista, bet šį kartą filmų nerodė, tad galėjome ramiai užmerkti akis ir kelis kartus numigti per šią penkiolikos valandų kelionę.
Spalio 14. Ciudad Bolivar
Apie 3 val.dienos pasiekiame Ciudad Bolivar. Nusprendžiam pirmiausia susirasti turo prie Angelo krioklio organizatorių rytdienai, o jau tada leistis į posados paieškas. Autobusų stotyje pasigauname taksi, kuris už 10 BsF mus nuveža į miesto oro uostą. Čia įsikūrę pagrindiniai turų organizatoriai. Aplankome keletą jų, ir kaip tikėjomis, siūlomas paslaugų paketas beveik nesiskiria. Kainos visur panašios ir derėtis neverta. Išsiderame tik papildomą naktį Canaimoje. Taigi, už 1100 BsF (750 Lt) gauname skrydį į Canaimą ir atgal, turą iki Angelo krioklio bei po Canaimos lagūną. Maitinimą dviem dienom ir tris nakvynes. Kaip ir buvo minėjęs Valdas iš crossroad.lt, mokant už turą doleriais, gauname pakankamai gerą kursą – 4 BsF už dolerį.
Atsikračius pinigais, pats agentūros darbuotojas nuveža mus iki miesto centro ir rekomenduoja posadą. Esam dėkingi, sutaupom galybę laiko, o ir posada esame begalo patenkinti. Posada, pavadinimu Doña Carla – jaukus kelių kambarių viešbutukas, kurio savininkė begalo maloni ir draugiška vidutinio amžiaus moteriškė puikiai kalbanti angliškai. O juk tie, kurie Venesueloje moka anglų kalbą, tiesiog medalio verti.
Greitai lendame po dušu, ir kol dar saulė nenusileido išeiname apžiūrėti spalvingai nudažyto judraus senamiesčio. Deja žmonėmis miesto gatvėse galime pasidžiaugti labai trumpai, nes apie šeštą valandą, miestą užvaldžius tamsai, visi gyventojai akimirksniu dingsta, gatves užleisdami vėjo blaškomoms šiukšlėms. Nusprendžiame ir mes nesiblaškyti tuščiame mieste ir pagal Lonely Planet rodyklę, užsukame pavalgyti į vietinį semaniesčio restoraną – barą. Oi. Ta vietelė tikrai nereali. Žmonių nedaug. Sutinkame dar porą klientų su ta pačia Lonely Planet ant stalo ir keletą vietinių prie baro. Kainos čia nesikandžioja, todėl užsisakome tris jautienos kepsnius, alaus. Mus aptarnaujantis padavėjas, paslaugus diedukas kartas nuo karto metantis nesuprantama ispanų kalba kokią repliką ar juokelį. Štaigi ir alus ir maistas. Labai skaniai pavalgome ir užsisakome dar po vieną bokalą alaus. Tada ir prasidėjo…. Netikėta tarakonų ataka. Neaišku ar susitarę ar kaip, bet vienas po kito jie pradėjo pulti mūsų stalą. Mes aišku, nepasimetam ir puolam gintis (ta pačia Loneley Planet knyga). Vienas akiplėša, mums laiku nesureagavus tiesiu taikiniu nėrė į Alinos pilnutėlį alaus bokalą. Reagavom žaibiškai ir negailestingai – mikliu judesiu išsiemėm jį į sausumą, ir dar nespėjusį įkviepti oro, likvidavom. Kažkaip tapo ramiau, bet mes jau pasimokę – nuolat reikia būti žvalgyboje. Nesureikšminam tokio įžūlaus antpuolio, užsisakom dar vo vieną cervezą bei po du išsinešimui. Dar galima paminėti, kad mus aptarnaujantis diedukas, kartkartėlėmis mandagiai nusisukęs paleisdavo riebų skreplių tiesiai ant restorano grindų. Jauki vietelė, kaip sakant.
Pasiėmę savo ryšulėlį su cerveza, skubiais žingsniais grįžtame į posadą, kurios terasoje praleidžiame likusio vakaro laiką.
Spalio 15. Skrydis į Canaimą
Anksti ryte, kuprines atriemę į posados duris stovime lauke, kur sutartu laiku atvyko agentūros darbuotojas nuvežti mūsų į oro uostą. Atsisveikiname su doña Carla, apdovanojame ją Vilnius Europos kultūros sostinė suvenyrais ir pažadame kada nors sugrįšti.
Kadangi su savimi galime pasiimti tik 10 kilogramų bagažą, todėl turime atlikti privalomą kuprinių inventorizaciją ir nereikalingus daiktus palikti oro uoste. Mūsų Rutaca airlines čarterinis reisas vėlavo maždaug valaną, tad buvo pakankamai laiko pavalgyti oro uosto kavinėje, pavaikščioti po kosminių kainų suvenyrų parduotuves. Pagaliau buvome pakviesti atlikti aviacijos saugumo patikrinimą ir palydėti iki šešiaviečio Cessna lėktuvo. Keletas privalomų procedūrų ir mes jau danguje. Skrydis virš džiunglių praėjo sklandžiai, be didesnių turbulencijų. Visą laiką sėdėjome prilipę prie langų, padarėme galybę nuotraukų ir už kiek daugiau nei valandos jau leidomės Canaimos oro uoste.
Iš oro uosto buvom nuvežti į posadą. Ten paaiškėjo, kad planai keičiasi – pirmiausia plauksim prie Angelo krioklio, ir buvom paprašyti kuo skubiau atsirinkti reikalingus daiktus ir laukti pasiruošusiems. Na mes jau ir taip iki minimumo sumažinom savo turtą, tad nebežinojome kuom dar atsikratyti. Kadangi buvom skubinami, suprask iki krioklio plauksim keturias valandas, tad kiekviena akimirka brangi. Reikia skubėti skubėti skubėti. Nelabai patiko tas „greičiau greičiau greičiau“, bet ka padarysi. Per daug nemąstydami atrenkame daiktus ir pasiimame tai ko gali prireikti. Kaip vėliau paaiškėjo, to ko galėjo prireikti mes taip ir nepasiimėm. Gaila, užstrigo gido vardas. Tai apie 30 metų amžiaus daug ir greitai kalbantis žemo ūgio vyriokas. Kartais jo greitakalbės neįmanoma suprasti. O jau juokeliai – tai krisk iš koto, kaip sakant.
Sukrovėm savo ryšulius į valtį, įvilkom kameras į plastikinius maišelius ir pajudėjom pasakiško grožio upe skersai kertančia gžiunglių tankynę. Neužilgo stabtelime prie nedidukų krioklių, nuplauti Canaimos karštį. Čia pat mūsų laukia ir užkandžiai. Sumuštis ir Coca cola.
Kadangi dabar lietingas sezonas, tai plaukti upe gana paprasta, skrieji sau šlaputėlis per slenksčius, tik foto aparatą dvigubame maišelyje prie krūtinės glaudi. Sausuoju sezonu pasiekti angelo krioklio praktiškai neįmanoma. Kaip sakė gidas, kartais pavyksta, bet į vieną pusę tai užima iki 10 valandų. O ir krioklio tuo metu beveik nebūna, jo čiurkšlė išgaruoja dar nepasiekusi žemės. Bet tai čia gido pasakojimai. Kartais sunku jį būdavo suprasti, nes jo greitakalbei persipynus su juokeliais, nebežinai, žmogau, apie ką jis ten šneka.
Nagi nagi, pagaliau iš tolo matosi krioklio kalnas ir iš viršaus besiveržianti galinga vandens srovė. Visi paplojam ir kaip susitarę įdarbinam kameras privalomom nuotraukom.
Dar akimirka ir mes jau žingsniuojame apžiūrėti savo stovyklavietės ir naujųjų hamakų. Įspūdinga – stogas ir keletas stulpų po juom. Hamakų dar nėra, juos gidas kaip tik puola rišti. Pasirodo pavėsinę turėsime dalintis su dar viena grupe – maždaug dešimčia vokiečių. Neblogas naktinis choras laukia… Vokiečiai, juk, alum pasirūpint nepamiršo. Išsirinkę sau po hamaką, galim ramiai išsimaudyti. Dušo, aišku, nėra, bet upė vos už kelių žingsnių. Vakarienei šiandien vištiena. Gardžiai garžiai tos pamautos vištaities ant iešmų prie laužo atrodo, ir tiesiog nenustovim vietoj kol galėsim paragauti, juk tas sumuštinis perpiet alkio nenumalšino, o tik skrandį ant nervų pastatė.
Sėdę prie stalo, pagaliau galime artimiau susipažinti su savo grupe. Aišku vardai jau išsitrynė, bet sutiktos asmenybės buvo įdomios ir tikrai spalvingos. Australų porelė. Jie pabėgo iš savo šalies dviem metam pasaulio pažinimo vardan. Apkeliavo pusę žemės – Ameriką, Aziją, Europą. Netgi Vilnių ir kitus Baltijos miestus buvo nusižiūrėję, tačiau paskutinę akimirką išmainė mus į Norvegiją. Hmm. Keista….
Toliau vidutinio amžiaus (45-55 m.) amerikiečių trijulė, kurią sudaro vyras ir žmona bei šeimos draugė. Jie metų metais plaukioja savomis jachtomis po Caribų jūrą. O minėtoji šeimos draugė, gaila vardas išgaravo, tikra drąsuolė. Maža to kad vienui vienutėlė plaukioja po Karibus, tai net ir Atlantą buvo įveikusi (pirmyn, atgal). Nereali moteris. Žavu. Aišku, musų paprastam lietuviškam smalsumui buvo labai įdomu sužinoti, o iš kur pinigai plaukiojimui? (tiesiog nekaltas smalsumas). Pasirodo ji tris mėnesius per metus dirba vienoje įmonėje kažkuom. Kuom, nesuprantamas amerikietiškas akcentas neleido sužinoti. Tiesiog tris mėnesius dirba, ir poto rašo prašymą kad atleistų. Po devynių mėnesių vėl grįšta į tą pačią vietą. Super.
Prancūzė Marisa. Mes ją jau netyčia buvom sutikę kartą. Ji buvo toje kitoje Los Llanos grupėje, kuri spėjo gerokai pavakaruot, kol mes padangas pakeliui į campą taisėm. Taip pat stipri asmenybė. Keliauja po Venesuelą viena, nemažai dienų praleido Caracase, buvo Amazonas valstijoje, Los llanos. Labai aktyvi, ką pamato, būtinai turi pačiupinėti, labai greita. Visur pirma.
Galiausiai, dvi jaunos šveicarų merginos. Tylios ir ramios. Vėlgi, kai prancūzų kalba niekas, apart Marisos nešneka, kur nebūsi ramus…
Pašnekėję apie krizę, dar kartą paaiškinę, kad lietuviai savo kalboje nenaudoję kirilicos, nuėjom miegot. Niekur nesidėsi, elektra juk Venesueloj neamžina, o tamsoje, džiunglių glūdumoj be šviesos nieko nenuveiksi.
Jau turėjome šiektiek praktikos, todėl šįkart hamakuose išsimiegojom pakankamai gerai. Iš pradžių buvo kiek nejauku, nes miegojome džiunglėse tiesiog lauke, o iš trijų pusių mūsų paviesinę supa miškai, iš kur mums nepažįstamus grasus skleidžia įvairūs vietiniai gyviai.
Spalio 16. Angelo krioklys
Ryte kėlėmės anksti, ir iš karto po pusryčių kiaušinienės turėjome išskubėti link krioklio. Viskas šio turo metu buvo daroma aukštesne pavara. Per tą greičiau greičiau, dauguma mūsų grupės narių nespėjo sureaguoti, kad reikia pasiimti džiunglių batus, kuriuos paliko tik atskridę, posadoje. Taigi, kas su sandalais, kas su guminėmis šlepetėmis patraukė per džiungles Angelo krioklio ieškoti. Aišku, takas ten seniausiai išmintas, tik daug išlindusių slidžių šakų, akmenų, įkalnių. Su šlepetėmis ne taip paprasta, bet eiti galima. Tiksliau bėgti. Mūsų gidas išsiveržė į priekį ir nuolat savo greitakalbe ragino mus neatsilikti. Taip mes maždaug per valandą „pribėgom“ aukščiausią pasaulyje krioklį! Tiksliau vietą, nuo kurios Angelo krioklys geriausiai matosi. Vaizdas nerealus. Čia mes turime keliolika minučių poilsio, sėdim ant skardžio kojas į bedugne nuleidę, rūkom, gulim…. Iš apžvalgos aikštelės, į kurią dar grįžome vėliau, patraukėm maudytis į vieną iš krioklio baseinų. Beje, šiandien Mariaus gimtadienis. Puiki dovana tas Angelo krioklys, ar ne?
Vėliau nusprendėme kiek atsiskirti nuo grupės ir grįšti vieni. Nenorėjome daugiau bėgti, lėkti. Džiunglėse galybė nepažįstamos augmenijos, todėl reikia laiko norint geriau viską apžiūrėti. Kadangi takas seniai pramintas, esame tikri jog nepasiklysime, nors vieną akimirką buvom jau pradėję nerimauti….
Po pietų – kelionė atgal iki Canaimos.
Čia mūsų laukia posada su lovomis, vakarienė, alus (0,33 l) už 7 Bolivarus (4,7 Lt). Važiuojant čia, reikia visko užsipirkti Ciudad Bolivare, kitaip teks tris kartus brangiau mokėti. Pavyzdžiui mano „pamėgtos“ cigaretės Belmont čia kainuoja 15 BsF (10,20 Lt), kai tuo tarpu normalioj Venesueloj 3 BsF (2 Lt).
Spalio 17. Lagūna ir atgal į Ciudad Bolivar
Šiandienos atrakcijos – ekskursija po Canaimos lagūną. Išplaukiame pora šimtų metrų valtele iki kito kranto, ir tada pradedame žygį po krioklius. Viso čia keturi dideli kriokliai, paverčiantys šią vietą tiesiog rojumi žemėje. Daug neprirašysi, reikia pamatyti, patirti. Laikydamiesi už specialių virvių einame į krioklių vidų, kur krentati šalta srovė plauna Venesuelos karštį. Relaksuojame sėdėdami ant uolų ir saulėje kaitiname savo pečius. Vėl einame į krioklį… Kaifas.
Pirkdami turą, mes išsiderėjome papildomą naktį Canaimoje, tačiau persigalvojome ir po ekskursijos po lagūną, nusprendėme išvykti šiandien kartu su visais. Vis dar turime vilties aplankyti Orinoco deltą. Nors gidas ir spyriojosi, kad neįmanoma rasti laisvo lėktuvo ne pagal grafiką, tačiau rado. Sako, jo pusbrolis dirba pilotu toj pačioj Rutaca airlines ir kažkuriuo metu turi skristi iš Santa Elenos į Ciudad Bolivar, todėl gali nusileisti Canaimoje ir mus prigriebti. Na kažkaip su šito tauškučio pusbroliu nelabai norėtumėm skristi, bet koks skirtumas, sutinkame ir laukiame, kada gi mūsų paukštis nusileis. Aišku, gidas už rūpestį paprašė artbatpinigių, nors, mes ir neprivalėjom, bet pamokėjom kelias dešimtis. Laukti teko ilgokai. Mūsų grupė atskirais lėktuvais jau seniai išskrido ir virš Canaimos po truputi pradeda kauptis juodi lietaus debesys. Pagaliau oro uosto moteriškė mums praneša, kad lėktuvas jau paruoštas ir galime skristi. Pamatome ir ilgai lauktą pusbrolį. Nepanašus nė kiek, tad greičiausiai apie giminystę čia buvo eiliniai tauškalai. Pilotas be uniformos, vilki raudoną maikutę. Akis dengia juodi saulės akiniai. Iš pažiūros, tai nelabai malonus žmogus pasirodė. Nepratarė nė žodžio. Atliko visas procedūras ir pradėjome judėti. Dangus jau pilnai aptemęs, todėl tik atsiplėšę nuo žemės iškart nėrėme į juodą lietaus debesį. Tamsu. Lėktuvas mėtomas į šonus. Į priekinį langą taškosi stiprūs tropinio lietaus lašai. Kaip pasakė Alina, jei išgyvens šitą skrydį, daugiau niekad nebebijos skristi. Išgyvenom, artėjant link Ciudad Bolivar pradėjo giedrytis, lėktuvas atgavo pusiausvyrą, laimingai nusileidom.
Nusprendžiam grįšti pas donją Carlą į svečių namus. Tada normaliai paskaičiuoti pinigus ir paskirstyti likusias dienas Venesueloje. Lieka ne tiek daug – 6 dienos. Jei ryte važiuosime į Tucupitą ir mums pasiseks susirasti pigų turą kitai dienai į Orinoco deltą, viskas ok. Ten minimum turim praleisti dvi dienas. Kitaip būtų beprasmiška. Bet jei nepasiseks ir nusikels į kitą dieną. Tada jau negerai. Taip pat neaišku su kainom. Čia, Ciudad Bolivare, mes truputėli apsiklausinėjom. Prašo beprotiškų pinigų, vos ne 600 BsF (410 Lt) žmogui už naktį. Aišku, Tucupitoje galėtumėm per pus tą sumą nukirsti… Bet jei nepavyks tik atvykus susirasti turo. Kas žino. O mums dienos labai brangios. Plius dar transportavimasis suvalgo minimum po dieną viena kryptim. Todėl atsikviepę, nuspredžiam nelakstyti kaip akis išsprogę. Nuo to draskymosi tik nuvargsti, ir tie įspūdžiai netokie ryškūs lieka. Paliekam Orinoco deltą kitam kartui. Pamatėm daug. Merida, Los Llanos, Canaima ir Angelo krioklys. Pats laikas Karibams be jokių gidų.
Kadangi dar diena, ir Ciudad Bolivaro miestas pilnas žmonių, skubame jį dar kartą apžiūrėt. Gyvenimas verda. Pilnos gatvės prekeivių siūlančių šviežių vaisių, daržovių, gėrimų ir visokių kitokių gėrybių. Rūbų parduotuvių čia taip pat daug, bet dar daugiau batų – kas antra krautuvė prekiauja batais. Ko čia nėra, tai normalių kavinių, kur galima būtų pavalgyti ne greito maisto, ramiai alaus atsigerti. Nuspredžiam grįšti į posadą ir pasiklausti donjos Carlos, gal ji kokią gerą vietelę žino…
Rekomendavo ji kažkokį neblogą restoraną. Sako tvarkinga ir padoru. Mes pasiryžę šiandien išleisti šiek tiek daugiau nei praeitą kartą ir visiškai nenorim tarakonų medžiot. Taigi, jau sutemus, pasigaunam taksi ir pasakom adresą bei kavinės pavadinimą. Kiek supratom, taksistu šiame mieste gali būti bet kas, kuris turi automobilį. Užtenka tik ant priekinio stiklo užsiklijuoti lipduką su užrašu „taxi“. Gatvių žinoti čia taip pat nebūtina. Supratame, kad taksistas mus veža, bet nežino kur. Stabteli degalinėje kolegos pasiklausti. Vėl veža. Sukame ir sukame ratus po miestą, bet mūsų restorano kaip nėra taip nėra. Tada visi draugiškai nusprendžiam nebeieškoti ir paprašom taksisto nuvežti mus į savo nuožiūra gerą vietą, kur skanu, jauku ir saugu. Taksistas atsikviepia ir pristato mus į kažkokį meksikiečių restoraną prabangių namų rajone. Už vakarinį pasiklaidžiojimą sumokam 20 BsF. Mūsų išvaizda restoranui ne pati tinkamiausia. Esame be vakarinių šukuosenų, o ir rūbai jau įgavę lengvą kvapą (karts nuo karto prasiskalbdavome kokioj upėj ar po šaltu kranu posadose, bet tai nelabai veiksminga). Išdidžiai pasiimu Lonley Planet knygą į rankas (suprask – turistas) ir žengiam pro duris kur praėję face kontrolą buvom palydėti iki staliuko. Restorano lankytojai, matosi pasiturintys venesueliečiai. Vyrai tvarkingais rūbais, moterys išsipusčiusios, iššukuotos, išdažytos. Privalomi brangūs papuošalai ir pakelta krūtinė. Žodžiu publika, kaip iš tipinio Venesuelos serialo. Net nejauku pasidarė. Iškart ant stalo padėjau Lonley platet, o kad labiau turistiškai atrodytų, išsitraukiau dar ir porą ispaniškų žodynėlių.
Pavalgom sočiai ir skaniai. Aišku nepigiai, bet visgi atostogos. Paprašom mus aptarnaujančio berniuko, kad iškviestų taksi, visiškai nepagalvodami, kad taksi čia ne kviečiama, o gaudoma. Net nustėrom, kai pamatėm savo padavėją lekiantį pro duris į gatvę mums taksi stabdyt. Kažkaip labai išpuikusiai pasirodėm…
Sėdam į taksi ir prašom parvešt mus į posadą. Aišku, kadangi jau šiek tiek susipažinau su miestu, tad taksistui vėl tenka rodyti kelią. Atvykom. Bandom atsiskaityti ir čia suprantam, kad padarėm didelę klaidą. Kainą reikia tartis tik įsėdus į automobilį, nes jokių taksometrų čia nėra. Pamiršom…. Taksistas užsiprašo 50 BsF (34 Lt). Kosmosas! Šalyje, kur benzinas kainuoja 0,09 BsF (0,06 Lt), iš mūsų reikalajama penkiasdešimties bolivarų už 10 minučių kelionę. Kita vertus, prieš tai pusvalandį klaidžiojom po miestą ir sumokėjom tik 20 BsF (13,70 Lt). Su tuo kategoriškai nesutinku ir griežtai pradedu aiškinti, kad jokiu būdu nemokėsim ir, kad tai yra vagystė. Taksistas visvien laikosi savo kainos ir nesileidžia nei per kur. Mano piktų ispaniškų žodžių rinkinys visas jau išnaudotas, tad bėgu į posadą prašyti donjos Carlos pagalbos. Ji, aišku, stojo į mūsų pusę, tad visi sustoję ant šaligatvio garsiai ir piktai ginčijamies. Galiausiai aš nusileidžiu. Kam gadinti sau nervus per atostogas. Sumokam tuos nelemtus 50 ir grįštam į posadą. Atsiprašiau donjos Carlos, kad ją įvėliau į mūsų nesusipratimą ir pasakiau, kad mūsų šalyję turistus taip pat apiplėšinėt yra norma. Auksinė vakarienė, kaip sakant.
Spalio 18 – 23. Karibų jūra
Sekantis mūsų tikslas – Karibų jūra ir poilsis nieko neveikiant.
Nuspredžiame pora dienų praleisti Santa Fe, į kurią nuvykome iš Ciudad Bolivaro su persėdimu Puerto la Cruz. Santa Fe mažas žvejų kaimas. Čia yra keletas posadų, kavinių. Tai gražus, minetiūrinis rojaus kampelis.
Iš Santa Fe per Puerto la Cruz ir Maracay pasiekėme Puerto Colombia – populiarų Venesuelos kurortą su galybe posadų ir pasakišku paplūdymiu. Puerto Colombia arti Caracaso, todėl mums patogu iš jo pasiekti oro uostą.
Spalio 24. Kelionė namo
Paskutinė diena Venesueloje. Posados Colonial savininkė pasiūlo mums į oro uostą važiuoti taksi. Kaina labai padori 150 BsF (102 Lt). Įvertinam tai, kad priešingu atveju, turėsim dvi valandas vingiuoti kalnų keliukais autobusu į Maracay, ten persėsti į nežinia kada atvažiuosiantį Caracaso autobusą. Tada dar trys valandos kelyje, ir dar vienas persėdimas sostinėje. Sutinkame. Tikrai gera kaina ir labai patogu. Per penkias valandas pasiekiame tikslą. Anksčiau nei reikia. Registracija į Iberia avialinijų Madrido reisą prasidės tik po poros valandų. Bet į oro uostą geriau atvykti anksčiau nei paskutinę akimirką verkti užstrigus Caracaso kamsčiuose. O kamsčiai ten tikrai įspūdingi. Mes gerą valandą riedėjome vėžlio žinksniu dar neįvažiavę į miestą. Mieste taip pat nepaspausi.
Esame išleidę beveik visus Bolivarus, nes atkeisti šiuos pinigus į kitą valiutą yra neįmanoma. Ir štai, mūsų laukia siurprizas. Išvykimo mokestis 115 BsF (79 Lt) žmogui. Apiplėšimas, kitaip nepavadinsi. Surenkame paskutinius likučius, tačiau gerokai trūksta. Galima mokėti doleriais – 55 USD – 140 Lt (kursas oficialus). Niekur nedingsi. Iškeičiam šimtą dolerių juodoj rinkoj, gaunam 400 BsF. Sumokam sukandę dantis ir einame atlikti aviacijos saugumo procedūrų.
Oro uoste turim marias laiko. Vaikštom iš krašto į kraštą ir mūsų nuostabai sutinkame australų porelę iš Canaimos. Jie čia laukia lėktuvo į Peru. Mažas tas pasaulis, pasirodo…
…
Venesueloje praleidome 16 dienų. Tai labai mažai, kad pamatyti visą šalies turtą, kurį padovanojo gamta. Nepaliesta liko Orinoco delta, Santa Elena ir Roraimos kalnas, Amazonas valstija ir kitos lankytinos vietos. Viskas palikta kitam kartui.
Maršrutą susidėliojome pagal Lonely Planet kelionių vadovą, taip pat iš kitų lietuvių, busvusių čia anksčiau, pasakojimų internete. Ypač padėjo Valdas iš crossroad.lt
Aš visada neatsisakysiu patarti, jei kam tik prireiks kokios informacijos. Mano kontaktas: [email protected]
P.S. Atsiprašau už gramatines ir stiliaus kalaidas 🙂
Skaičiai:
Skrydis Vilnius – Frankfurt – Vilnius – 370 Lt;
Skrydis Frankfurt – Madrid -Caracas – Madrid – Frankfurt – 560 Eur.
Taksi Caracaso oro uostas – La Bandera stotis (1 val.) – 140 BsF – 96 Lt (46 žmogui – 31 Lt);
Autobusas Caracas – Merida (14 val.) – 60 BsF (41 Lt);
Posada Mara Meridoje – 30 BsF (21 Lt);
Los Llanos turas – 800 BsF (546 Lt);
Autobusas Barinas – Ciudad Bolivar (15 val.) – 90 BsF (63 Lt);
Posada Doña Carla Ciudad Bolivare – 30 BsF (21 Lt);
Canaimos turas – 1100 BsF (750 Lt);
Por puesto (maršrutiniai automobiliai) Ciudad Bolivar – Puerto La Cruz (4 val.) – 60 BsF (42 Lt);
Autobusas Puerto La Cruz – Santa Fe (45 min.) – 3 BsF (2 Lt);
Autobusas Puerto La Cruz – Maracay (7 val.) – 60 BsF (42 Lt);
Taksi Maracay – Puerto Colombia (2 val.) – 160 BsF – 110 Lt (53 žmogui – 36 Lt);
Posada Colonial – 30 BsF (21 Lt);
Taksi Puerto Colombia – Caracaso oro uostas (5 val.) – (50 žmogui – 34 Lt);
Maistas barangus. Kavinėse kainos svyruoja nuo 15 iki 50 BsF (10 – 34 Lt) už patiekalą. Ir cia kainos toli gražu ne prabangiuose restoranuose, o vietinėse kavinėse (kai kurios iš jų tikrai klaikios). Brangiausia, paprastai buvo žuvis. Vanduo 4 – 6 BsF (2,70 – 4 Lt) už butelį. Alus 0,33 l – 3 BsF (2 lt). Cigarečių pasirinkimas nedidelis. Malboro (8 BsF – 5,50 Lt) retai pavykdavo gauti. Populiariausios buvo tokios trumpos Belmont arba Consul (po 7 BsF – 4,80 Lt). Benzino litras 0,09 BsF (0,06 Lt).
Kursas:
tuo metu LTL ir USD kursas buvo 2,56. Caracaso oro uoste gavome kursą 3,5 BsF už 1 dolerį. Ciudad Bolivar perkant turą – 4 BsF už dolerį, Puerto Colombijoj – 3,8 BsF už dolerį, išvykstant Caracaso oro uoste, kursas jau buvo 4 BsF už dolerį.
Kavagne 
Aruna 
pirmas