Apulija, arba Puglia, kaip ji yra žinoma beveik visomis kitomis kalbomis – pats Italijos bato kulnas. Ir nors šitas regionas yra žinomas beveik išimtinai vien dėl Bario ir jo priemiesčio Polignano a mare bei tikrai unikalia architektūra pasižyminčio, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukto Alberobello bei jo grybus primenančių namukų Trulli, tingioms rudens pradžios atostogoms šis regionas taip pat nuostabiai tinka. Tik nesugalvokit bandyti važiuoti čia liepos – rugpjūčio mėnesiais. Šiuo metu vyksta tradicinės Italų atostogos, o pati piečiausia Apuljos dalis, Salento regionas, sutraukia absurdiškai didelius srautus poilsiautojų. Ir nors Salento pietuose esantis pliažas gal kiek drąsiai, bet pakankamai pagrįstai italų ir vadinamas Salento Maldyvais dėl seklaus, kilometrus besitesiančio balto smėlio paplūdimio, ta žmonių masė kažin ar suteiks daug džiaugsmo.
(Nuotraukos autorystė ne mano, bet tai realus vaizdas iš Pescoluse paplūdimio rugpjūčio mėn.)
Kita vertus, jei važiuosite nuo rugsėjo vidurio, jus pasitiks smarkiai ištuštėję paplūdimiai, didžiulės galimybės susirasti norimą būstą už pigiai ir apskritai ramybė bei relaksas. Mūsų šeimyninių atostogų idėja tokia ir buvo – pasiimti abu vaikus, močiutę ir skristi į Barį, ten sėsti į nuomotą mašiną ir keliauti į pačią pačią kulno apačią, Pescoluse kaimą. Pescoluse pasirinkome, nes norėjosi išsinuomoti didelę gyvenamą vietą prie smėlėto seklaus pliažo, kur vaikai galėtų ilgai ir smagiai kapstytis. Labai nemažai pasiūlymų apsistoti tose vietose yra www.homeaway.com ar bookinge, bet bookinge reiktų būti atsargesniu – matėme labai daug pasiūlymų viloms ar namams, kurių kainos atrodė patraukliai, bet apačioj, smulkiu šriftu, paslėpti papildomi mokesčiai, pvz. 10 eurų parai elektros mokestis + 90 eurų patalynės mokestis žmogui ir pan. Tai visalaik išsinagrinėkite smulkiai viską, kas parašyta, kad ir kaip nuobodžiai bei neįdomiai tai skambėtų.
Bet grįžtam prie homeaway.com – visada, visada norimų apartamentų šeimininkams rašykite laišką ir klauskite individualios kainos. Nes tas tinklapis sau užsideda nevaikiškus mokesčius. Pavyzdys – randi patinkantį namą, suvedi datas, žmonių skaičių ir matai, kad tomis datomis jis laisvas, kainuos, pvz, 1300 baksų. Tada parašai viską tą patį šeimininkui, kurio kontaktai dažniausiai gan patogiai būna pateikti, o jei ir ne, vistiek rasta galimybė, kaip savo asmeninius kontaktus pareklamuoti – po pusdienio šeimininkas tau atrašo, kad išnuomos viską už 650 eurų. Neblogas skirtumas, ane? Ir čia tikrai ne vienkartinis atvejis, nes nuo rugsėjo vidurio paklausa regione tragiškai mažėja ir visi namų valdytojai pasiruošę ir pulti į derybas, ir nusileisti, ir pasiūlyti kitų variantų, kad tik nuomotumeisi jų turtą.
Taigi, pasirinkome namą Pescoluse kaime, maždaug 300 metrų nuo jūros. Penkiems žmonėms, 16-ai naktų suderėjome kainą 700 eurų su visais patalynės ir komunaliniais mokesčiais ir dar šeimininkas ant viršaus užmetė pasiūlymą, kad jei išvykstant viskas bus švaru ir tvarkinga ir šiaip no problems, tai jis dar kelis eurus gražins atgal. Avanso per paypal pervedžiau 100 eurų ir viskas, suderėta. Na, kuo ne puikus variantas? Įdedu čia nuorodą, kad galėtumėte pasižiūrėti, ką galima gauti pietų Italijoje faktiškai ant jūros kranto už 8,75€ žmogui per naktį. https://www.vacationstays.rent/detail/villa-plato-pescoluse-the-maldives-of-salento/6857563h
Tiesa, Italija paskutiniu metu mums nešė nesėkmes ir nelaimes. Kaip jau rašiau ankstesniame pasakojime apie Kampaniją, žmona išsinarino koją. Kadangi bėdos po vieną nevaikšto, paskutinę dieną prieš kelionę – jei visai tiksliai, tai netgi ne dieną, o vakarą – namuose lygioj vietoj slystelėjęs koją susilaužė sūnus. Taigi, nepaisant visų mano gerų žodžių Pescolusės vilai, deja, gavosi taip, kad joje negyvenome. Po visą vakarą trukusių svarstymų kaip ir ka daryti, sprendimas buvo toks, kad kitą rytą į Barį išskrenda tik žmona su dukra, o sūnus, močiutė ir aš liekam tolimesniam situacijos stebėjimui – kaip mažylis laikysis, pagal tai ir spręsime, ką toliau darysim. Taigi, vakare ant karštųjų dar parašiau trims ar keturiems žmonėms dėl mažesnės gyvenamosios vietos, mat nuomotis visą namą dviems žmonėms nebebuvo prasmės. Ir čia labai į naudą suveikė tas faktas, kad avanso buvome palikę tik 100 eurų, nes atšaukus vizitą likus pusdieniui iki suplanuoto atvykimo termino pinigų, aišku, niekas nesiruošė grąžinti.
Nepaisant visko, jokių komplikacijų su sūnaus koja toliau nebekilo, tad nors ir liūdnomis natomis, bet nusprendėme, kad nereikia žlugdyti atostogų visiems. Vaikas liko su močiute namie, o aš penkiomis dienomis vėliau prisijungiau prie merginų. Apsistojome nedideliame atostoginiame kaimelyje maždaug 20 kilometrų į pietus nuo Lecce, vienodai žavingu ir juokingu pavadinimu San Foca. Su šeimininku Antonio buvo iš anksto sutarta, kad prie merginų galbūt prisijungs vyras, o galbūt ir dar pora žmonių – čia kol dar nebuvome nusprendę iki galo, kad sūnus liks namie su močiute, apsidraudėme. Antonio viskas pasirodė labai ok ir labai tinkama, tad už kažkokią juokingą sumą, kurios dabar jau tiksliai net neprisimenu, bet man rodos tai buvo 370 eurų, gavome atostoginį namuką sukultūrintoje alyvmedžių giraitėje, irgi pakankamai netoli nuo jūros, maždaug per puskilometrį paukščio skrydžio. Aišku, tas namukas buvo nedidelis, visiškai nieko prabangaus, bet jis buvo tvarkingas, geroje vietoje, mažai kainavo ir svarbiausia, kad mes jį radome paskutinę minutę ir mums viskas jame tiko. Ir taip, aš patikslinsiu, kad Antonio buvo pasiruošęs apgyvendinti mus visus penkis 16-ai dienų už 370 eurų, t.y., 4,6 euro žmogui per parą. Neįtikėtina, bet tiesa.
Matėsi, kad visa teritorija, kaip ir apskritai visa aplinka, orientuota į tuos du pagrindinių atostogų mėnesius – visoje teritorijoje buvo šeši namukai, sublokuoti po dvejus apartamentus, taigi, viso 12 apartamentų, tačiau užimti, įskaitant mus, buvo tik trys. Nepaisant to, kad rugsėjo pabaiga buvo iki +30 temperatūros, o jūra siekė kokius 26-27 laipsnius, gal netgi ir daugiau.
Taigi, po visų tokių ekscesų ir forsmažorų, pagaliau galima ir apie atostogas pakalbėti. Kadangi buvome vienoje vietoje visas 16 dienų, (na, aš 11, bet nebūkim formalistai ir prie smulkmenų nesikabinėkim), o aplink nebuvo tiek daug lankytinų vietų, plius ir keliukai siauroki, kuriais greit nepavažiuosi, tai gal tiesiog papasakosiu bendrai apie apylinkės lankytinas vietas, kuriose buvome, matėme ir turime ką prisiminti. O prisiminti tikrai turim ką, nes štai pavyzdžiui Otranto aplankėm berods 5 kartus. Ir net ne dėl to, kad jis būtų labai įspūdingas – nors tikrai pakankamai žavus miestukas (kita vertus rask tu Italijoj ne žavų miestuką), o tiesiog labiau dėl to, kad po kažkurio momento jau ir nelabai beturėjome kur daugiau važiuoti. Kaip minėjau pasakojimo pradžioje, šis regionas, bent jau mano manymu, labiau tinkamas tingioms atostogoms be didelių važinėjimų ar ilgų kelionių. Dėl šių visų priežasčių šis pasakojimas man rašėsi gan sunkiai, spėju, kad tai turėtų jaustis ir iš teksto. Ir net ne dėl to, kad praėjo jau 9 mėnesiai po kelionės, o labiau dėl to, kad Apulija vistik yra skurdokas regionas ir pamatyti jame nėra tiek daug ką, o ir esami lankytini objektai toli gražu neprilygsta geriau išvystytiems Italijos rajonams.
SAN FOCA
San Foca, mūsų „namų“ miestelis, buvo ta vieta, kurios realiai nelabai ir (ap)lankėm. Visas dienas miestukas atrodė šiek tiek išmiręs, o ir mes arba kur nors važiuodavom ir reikalo eiti į jį nematėm, arba dienas leidom pliaže, ir tada, vėlgi, reikalo eiti į jį nematėm. Didžiausias šios vietos privalumas – ilga pakrantė su dideliu skaičiumi mažų, izoliuotų, bet labai fainų ir jaukių paplūdimiukų. Apskritai vietovės apie San Foca, kaip ir visoje Apulijoje, yra gan švelniai tariant, neišvaizdžios. Aukštos žolės, žemi krūmai ir vienur kitur vis išlendančios alyvmedžių giraitės rausvoje, molingoje, smarkiai akmenuotoje žemėje yra faktiškai viso regiono standartinis vaizdas. Netoli San Focos yra ir pakankamai daug turistų sutraukiantis gamtinis objektas – Grotta della Poesia. Taip poetiškai pavadinta yra maždaug 30 metrų skersmens įgriuva ant stataus pakrantės šlaito, kuri suformuoja dailų užutėkį viduryje balto smiltainio kranto. Legenda teigia, kad tai buvo mėgstama kažkokios princesės ar karalienės maudymosi vieta ir būtent tai įkvėpė visus vietinius poetus, dėl ko grota ir buvo pavadinta poezijos. Nežinau, ar labai ant eilių patraukia kitus šios vietos lankytojus, bet kadangi ši grota yra pakeliui pagrindiniame pakrantės kelyje iš Lecce į Otranto, bet kuriuo atveju labai iš kelio išklysti neprireiks, todėl stabtelėti tikrai rekomenduočiau.
Iš įdomesnių su San Foca susijųsiu patirčių, buvo… Miško gaisras. Taip, per kilometrą nuo mūsų laikinųjų namų buvo kilęs gan nemažas miško gaisras. Aišku, žodis „miško“ tose vietovėse neturi tokios prasmės, kaip pas mus, bet vistiek buvo pasidarę neramu. Tuolab, kad degė pagrinde alyvmedžiai, o aš, kieme prie mūsų namuko kūrendamas grilį visokių jūros bjaurybių ir kito maisto kepimui kaip tik alyvmedį ir naudojau ir jau žinojau, kad tas medis įsidega gan sunkiai, bet jau kai įsidega, tai liepsnoja net su pasisproginėjimais tikrąja to žodžio prasme. Ir labai ilgai žarijos lieka įkaitę. Tad kai galų gale, užbėgant viskam už akių, sužinojome, kad gaisras suvaldytas, po poros dienų važiavome pro gaisravietę – mat ji vedė abipus pagrindinio keliuko link Lecce. Taigi, gaisras suvaldytas, niekas nieko negesina, ugniagesių vietoj jau nėra, visur tik apdegę stagarai… Ir rūksta dūmai. Iš visų pusių dūmai. Kai kur netgi liepsna matosi. Nu atsipūtę žmonės tie italai, tikrai atsipūtę. Bet gaisras nebepasikartojo, tai gal jie ir žinojo, ką daro. O mums potyris ir vaizdai – šiek tiek postapokaliptiniai.
LECCE
Lecce, antras pagal dydį Apulijos miestas ir Salento regiono sostinė, yra visai mielas ir gyvas šimtatūkstantinis miestas. Oficialūs šaltiniai rašo, kad dėka barokinės architektūros gausos, Lecce dar yra vadinama „pietų Florencija“, bet kadangi mano visiškas profaniškumas architektūriniais klausimais yra gerai žinomas ir ne kartą puikiai uždokumentuotas netgi pačiuose mytrips‘uose, tai šiuo klausimu nieko nekomentuosiu ir paliksiu jį atvirą bei laisvai prieinamą geriau išmanančioms galvoms. Kaip ir kiekvienas bent kiek didesnis Italijos miestas, taip ir Lecce privalomąja tvarka turi Duomo ir Piazza del Duomo, o taip pat ir eilę kitų bažnyčių beigi piazzų. Dar Lecce turi didelius antikinio amfiteatro likučius. Ok, ne tokius didelius, kaip Koliziejus, bet, kaip spėjama, apie 25000 sėdimų vietų vistiek yra įspūdinga. Ir geresnės būklės, nei mūsų tų pačių 25000 sėdimų vietų nacionalinis stadionas, reikia pabrėžti. Senamiestis Lečėje yra gan kompaktiškas, bet pakankamai nemažas. Ta pačia privalomąja tvarka prigrūstas kavinukių ir maistą duodančių vietų.
Beje, kas liečia kulinarinę pusę, Lecce (ir visa Puglia) išsiskiria dviem pagrindiniais momentais, bent jau mano akyse: pirma, nors tai pietų Italija ir visai netoli Neapolis, picos čia nelabai palaiko neapolietišką tradiciją. Paprasčiau sakant, bus „standartinės“ picos, o ne purios, storos Neapolietiško stiliaus. Antra, tradicinė Apulijos virtuvė yra vadinamoji „valstiečių virtuvė“ – tai istoriškai buvo skurdokas kraštas, tad atitinkamai susiklostė ir kulinarinis paveldas. Jokių prašmatnių patiekalų ir triufeliais įdarytų jerubių – gausit čia pupų, polentos, daržovių, košės su cikorija. Na, žinoma, pasta, kaip be jos. Iš įdomesnių tradicinių patiekalų Lečės senamiestyje nemažai kas siūlo paragauti arklienos troškinio. Na ir žinoma jūros gėrybės, čia jau turbūt nieko nenustebinsiu. Taip pat labai rekomenduoju paragauti pasticciotto – tai laivelio ir kibino formos hibridas, įdarytas kremu. Puikus desertas, pardavinėjamas ant kiekvieno kampo. Kainuoja nuo 50 centų iki euro. Vienu žodžiu, juokas, o ne kaina.
Apskritai Lecce paliko gan jaukaus miesto įspūdį, kuriame malonu apsilankyti ir praleisti vakarą ar pusdienį.
OTRANTO
Otrantas – labiausiai į rytus nutolęs Italijos miestas. Tuo pačiu, jis ir arčiausias Albanijai, tad nieko keisto, kad iš Otranto galima persikelti keltu į šią šalį. Taip pat Otranto dar yra ta vieta, kurioje mes lankėmės dažniausiai šios kelionės metu, neskaitant mūsų „namų“ vietovės – jei gerai prisimenu, Otranto buvome penkis kartus. Net ne dėl to, kad jis, nors ir mažas, bet mielas – tiesiog tai artimiausias didesnis miestukas, tai pirma; ir antra – jei važiuoji naršyt aplinką į pietus ar pietryčius, važiuoji pro jį. Prie progos, kodėl gi neužsukus. Į Otranto bėgome ir slėptis nuo minėto miško gaisro, nes visas kiemas skendėjo dūmuose. Į Otranto keliavome ir švęsti dukros gimtadienio, ir ieškoti lauktuvių namams. Žodžiu, Varėnos dydžio miestukas faktiškai tapo mūsų kelionės vinimi. Ir visai to mums negaila. Turizmas jame klesti, pagrrindinėje pėsčiųjų gatvėje vakarop teko ir šiek tiek alkūnėmis pasistumdyti, netgi nepaisant to fakto, kad tradicinės atostogos Italijoje jau buvo kaip ir pasibaigusios. Baisu ir pagalvoti, kas jame dedasi rugpjūčio viduryje.
Apskritai jaučiasi, kad Otranto yra turizmo centras, ar bent jau nedidelis centriukas – kaip tokio dydžio miesteliui kavinių, restoranų, turistams pritaikytų parduotuvėlių skaičius jam tikrai labai nemažas. Kažkokių labai išskirtinių ir ypatingų lankytinų objektų jame nėra arba bent jau per tuos penkis ar šešis vizitus mano akies tokie objektai nepatraukė, bet kaip tradicinis pietietiško tipo miestukas su daugybe neaukštų šviesių namų ir siaurų gatvelių Otrantas tikrai yra vertas dėmesio ir bent kelių valandėlių vizito. Tiesa, nežinau, ar tai dėl geografinės lokacijos, ar dėl rudens, ar dėl kokių kitų priežasčių, bet Otranto kiekvieno vizito metu buvo labai vėjuotas, net ir tada, kai tikrai smagiai švietė saulė.
OSTUNI
Ostunis, dar žinomas kaip „baltasis miestas“, labiausiai, mano galva, pasižymi šiais dviem gan neįprastais faktais: pirma, tai nors populiacija žiemą siekia 32000 gyventojų, vasarą ji gali išaugti iki 100 000 gyventojų. Tai dėl turizmo srautų šiame mieste, manau, klausimų nebekyla. Antras, dar keistesnis faktas – toks mažytis viduryje kuklios pietietiškos provincijos įsikūręs miestelis yra penktas visoje italijoje pagal jame gyvenančių britų skaičių ir pirmas(!) pagal tų pačių britų įsigijamą nekilnojamąjį turtą. Kodėl? Nuoširdžiai nežinau. Taip, Baltasis Miestas yra gan jaukus, pasivaikščioti jame įdomu, bet ne daugiau. Kas skatina tokį NT rinkos vystymąsi tarp užsieniečių, ypač turint omenyje, kad tai net nėra pajūrio miestas – nors jūra ir nėra toli, viso labo keliolika kilometrų? Mįslė, sakyčiau, visai neprasta. O bendrai paėmus Ostunis yra tiesiog gan eilinė lankytina vieta. Didelio įspūdžio man šis miestukas nepaliko, bet kritikuoti priežasčių irgi neturiu. Žodžiu, aplankai, apsidairai, pliusiuką užsidedi, kad buvai ir keliauji tolyn.
ALBEROBELLO
Alberobello. UNESCO pasaulionio paveldo vieta. Legendiniai trulliai. Aišku, net neabejoju, kad jau visi žino, kas tie trulli, bet nu jei jau rašom, tai rašom tvarkingai. Taigi: Truliai – tai tradicinių Apulijos gyvenamųjų namų, vadinamų trullo kompleksas. Tai vienaukščiai, apskrito arba kvadrato plano pastatai, dengti kūginiais akmeninių plytelių stogais. Tokių namų Alberobello yra apie 1000. Panašus kiekis yra ir turistų kiekviename Alberobello skersgatvyje ar užkampyje. Bet apie viską iš pradžių – atvažiavę į miestelį, buvome labai nustebinti kai pakankamai netoli nuo istorinio komplekso, greta kažkokio viešbučio radome nemokamą parkingą. Jūs įsivaizduojate? Italijoj. Prie lankytino objekto. Nemokamas parkingas. Dar ir greta kažkokio viešbučio. Nu iki šiol negaliu patikėti, kad mums taip pasisekė, bet faktas. Aš net ratu aplink aikštelę ir gatvele aukštyn-žemyn pavaikščiojau ieškodamas kokių nors paslėptų ženklų ar mokėjimo aparato. Nu nėra. Taigi, jei norėsite pasinaudoti šiuo variantu, ieškokite Grand Hotel Olimpo. Berašydamas pasakojimą, dar kartą pasitikrinau ir atsidaręs google maps’us. Nu tikrai styro ženklas apie nemokamą parkingą. Vis dar negaliu patikėti.
Taigi, nuo to parkingo iki pačio Trulli centriuko reikia kažkiek paeiti, gal apie kilometrą, ne daugiau. Nesidomėjau, todėl nežinau, ar mes pataikėm ant kažkokios miestelio šventės ar ant turgaus dienos, bet didžioji dalis to kilometro ilgio kelio nuo parkingo iki turistinės zonos centro buvo apstatytos palapinėmis, kuriose buvo įmanoma rasti visokiausio šlamšto – maikės, diržai, puodeliai, tai čia standartas. Visokie vaikiški žaislai, maistas, knygos, cd – vis dar šlamštukas, bet jau įdomiau. Statybinės ir remonto prekės, radioelektronika, šunys, katės, kanarėlės, žiurkėnai ir žuvytės – čia jau mažiau standartinės prekės, kurias galėtum tikėtis rasti vidury ultraturistinio miestelio turgaus, bet nu ką, buvo ir jų. Kodėl kam nors iš turistų galėtų prisireikti veržliarakčių rinkinio arba poros žiurkėnų, man iki šiol mįslė, nu bet klasikinė ekonominė teorija teigia, kad jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Tai šita teorija veikia ir į priešingą pusę – jei parduoda, reiškias, yra ir kas perka. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų.
Pats istorinis senamiestis, žinoma, fainas, nors ir nėra labai didelis. Tačiau didžiulė masė visur besisklaidančių turistų, visur viską mindžiojančių, ant sienų besikarstančių šarkų ir selfinių „influenceriukų“ masė didelio įspūdžio nepaliko. Pamatyti smagu, bet antrą kartą turbūt nevažiuočiau.
MARINA SERRA
Marina Serra yra, nepabijokime to žodžio, eilinis į turizmą orientuotas pakrantės kaimas be jokių didelių išskirtinumų ar architektūrinių šedevrų, tačiau turi vieną labai fainą gamtinį objektą, dėl ko rekomenduoju šios vietos nepraleisti. Tas objektas – tai natūralus baseinas jūroje. Seklus, Ū formos užutakis, kuris iš abiejų galų turi siauras angas, pro kurias teko vanduo, bet šiaip iš visų pusių yra apsaugotas smiltainio uolų. Iš tiesų, maudantis šiame natūraliame baseine, panašu kad esi baseine – dugnas bangų yra tiek nugludintas, kad jausmas yra lyg vaikščiotum plytelėmis išklotu paviršiumi. Vasarą čia žmonių kaip ir bet kuriame Apulijos paplūdimyje turbūt milijonas, bet rugsėjo pabaigoj jau buvo tik vienas kitas entuziastas. Ir nors daugiau, be maudynių šiame natūraliame baseine į Marina Serra važiuot kaip ir nėra priežasčių, užsukti pasimaudyti tikrai verta, lieka puikių prisiminimų. O ir serpantininis keliukas nuo Otranto iki Santa Maria di Leuca, vedantis pajūriu, yra labai vaizdingas ir malonus juo prasivažiuoti.
SANTA MARIA DI LEUCA
Santa Maria di Leuca, arba paprasčiau tiesiog Leuca, yra pats piečiausias Apulijos miestelis. Nepasižymi kažkuo išskirtiniu, kad būtų didžiulis traukos objektas, tačiau išsiskiria 47-ių metrų aukščio švyturiu. Laikoma, kad tai yra vienas iš dviejų svarbiausių Italijos švyturių – antrasis yra Genujoje. Taip pat, jei jau nusprendėte aplankyti šį miestuką, lankytini objektai yra dvi bažnyčios, ar tiksliau bažnyčia ir katedra. Abi yra gan neįprastos Italijai stilistikos, pastatytos iš masyvių, šviesaus smiltainio blokų, be kažkokių didesnių fasado puošybos elementų ir ganėtinai skurdaus bei atšiauraus interjero. Tikiu, kad atvažiavus liepos mėnesį ši mietelis būtų gyvas ir pilnas žmonių, bet rugsėjo gale jis buvo panašesnis į Juodkrantę lietingą lapkričio antradienį, o ne į miestą, kuris klestėtų ir būtų turizmo traukos objektas, nors tolumoje ir matėm vieną ar du turistinius autobusus. Nesigailiu, kad atvaživome iki Leucos ir ją aplankėme, bet šiuo atveju viskas tikrai buvo „apie kelionę, o ne apie galutinį šios kelionės tašką“.
NARDO
Nardo yra vienas iš vos kelių dėmesio ir aplankymo vertų regiono miestų, įsikūrusių ne pakrantėje. Tai miestas, esantis pakankamai netoli nuo Gallipoli, tad būtų visai logiška planuotis vizitą į juos abu kartu. Nardo pakankamai žinomas dėl gan keistos priežasties – visai šalia miesto yra automobilių bandymų trasa, kurioje anksčiau savo bandymus darė FIAT, o prieš kelis metus trasą perpirko Porsche. Kadangi aš nesu didelis automobilizmo fanas, tai nežinau, ar yra laisvas įėjimas norintiems pažioplinėti, bet jei jūs esate – tai gali būti puiki proga pavėpsoti į dideliu greičiu ratus sukančius galingus sportinius auto.
Pats Nardo, kaip ir didžioji dauguma regiono miestelių senamiesčių, pasižymi šviesiomis, gelsvomis smiltainio spalvomis. Taip pat, tradicinis kiekvieno Italijos miesto centro storico pasižymi tuo, kad yra gan taisyklingo apskritimo formos ir yra pakankamai kompaktiškas, tad tikrai neužtruksite apeidami visas svarbiausias Nardo lankytinas vietas – įspūdingi barokiniai senato rūmai su, man rodos, jau greit 200 metų pasieksiančiu laikrodžiu, piazzos, viena kita bažnyčia, kurios, kaip paprastai būna Italijoje, po antros pradeda painiotis ir niveliuotis viena su kita, na ir žinoma viena kita kavinukė kurioje smagu išgerti kavos ir suvalgyti desertą. Nardo pasižymi dar ir tuo, kad jame labai mažai žalumos (arba tiesiog mums pasitaikė važiuoti tokiu maršrutu). Tam, kad kompensuotų medžių ir žolės trūkumą, valdžia visur pristatė žolės automatų. Taip, „tos“ žolės. Ji ten visai legali, gali į automatą įmesti 5 ar 10 ar dar kažkiek eurų ir pasirinkti, kokių skonių, aromatų ar rūšies kanapė tau labiausiai prie širdies.
GALLIPOLI
Gallipoli yra bene labiausiai turistinis miestelis po Alberobello su jo Truliais, bet šiuo atveju tas turistiškumas yra labiau pliusas, nei minusas. Gallipolio senamiestis yra įsikūręs saloje, tad kaip ir Nardo, tas senamiestis yra gan kompaktiškas ir sukasi ratuku. Labai daug kavinių ir maitinimo įstaigų, kviečiasi dienos pietų, kartais netgi tik už 10 eurų, už kuriuos gauni porą karštų ir desertą. Galima rasti ir odos dirbinių ar batų parduotuvių už gan padorias kainas. Gallipoli turi ir gan įspūdingą miesto pliažą – didelėje įlankoje tiesiai prie senamiesčio sienų. Bet jis mums pasirodė labai vėjuotas, tad ten neužtrukome.
Apskritai Gallipoli paliko tokį neformalaus regiono centro įspūdį, nes visai netoli jo yra ir tokie miestukai kaip Porto Cesareo, Tore Suda ar San Pietro, kurių jums visai nereikia žinoti, nes jie atlieka vienintelę funkciją – siūlo apgyvendinimo paslaugas arti didelių, gražių, smėlėtų paplūdimių. Viename jų, greta Porto Cesareo esančiame pliaže neįtikėtinai keistu pavadinimu Punta Prosciutto, kas tiesiogiai verčiasi kaip Kumpio iškyšulys, apsilankėme ir mes. Na, galiu pasakyti, kumpis ar ne kumpis, bet pliažas tikrai įspūdingas. Baltas, birus, švelnus kvarcinis smėliukas, besitęsiantis gerus 5 kilometrus. Jūra lygi, rami, dugnas iš to pačio smėlio, seklus. Nesistebiu, kad šie keli Apulijos regionai vadinami Italijos Maldyvais. Panašumo tikrai yra.
Apibendrinant, Apulija yra tikrai neblogas regionas, jei norite neskubaus tempo, tingesnių atostogų, ypač su vaikais ir dažnomis maudynėmis, bet su itališka dvasia ir ne Maljorkos kainomis.
Kavagne 
Aruna 
pirmas
AČIŪ!
Įspūdinga … ir liūdna 🙁