Kadangi gegužės 1 šiemet išpuolė antradienis, tai nesusilaikiau nuo pagundos išnaudoti ilgąjį savaitgalį trumpai kelionei, be to ir jubiliejus už kelių dienų, kurį su draugėmis reikia paminėti 🙂
Deja, skrydžių datos buvo palankos tik kelionei į Briuselį, bet man tinka, nes turiu ten norimų aplankyti vietelių, ypač pavasarį, o ir šventinei vakarienei belgiški moliuskai su bulvytėmis mums netgi labai tinka. O kur dar pavasarinių žiedų jūra, juk Olandijos kaimynė?
Kaip bebūtų keista, bet bilietai tiek su Ryanair, tiek su Briuselio oro linijom kainavo tiek pat, todėl renkamės pastarąsias. Penktadienį vakare išskrendam, antradienį grįžtam – turėsim 3 pilnas dienas.
Autonuomos punkte kažkaip įtartinai viskas klojasi sklandžiai – ir draudimai mūsų tinka, ir išbėgę pažiūrėt mūsų lagaminų, pasiūlo daug didesnę mašiną, kuri netgi dyzelinė, kas kainuoja papildomai. Apžiūrėję ir nufotografavę visas puses, pastebime nepažymėtų apibrozdinimų ir tik viską išsiaiškinę ir užfiksavę išvykstame į savo ,,karališką” nakvynės vietą.
Karališka todėl, kad apartamentai įrengti pilyje Château de la Motte ir joje, be savinikų, kurie ten gyvena – mes vienos. Na, pagal kainą ir atsiliepimus, žinojome, kad karališka ten tik išorė, labai ten daug ko trūksta iki komforto, bet nebuvo labai blogai. Poną ,,grafą” , kaip mes jį vadinom, matėm kelis kartus gėlytes laistantį, o ponios taip ir nesutikom, tai galima sakyti, kad toje chateau gyvenome vienos ir tai mums labai patiko. Tiesa, dar turėjom katę, kuri tik atidarius duris, iškart įsmukdavo vidun ir įsitaisydavo ant sofos, lyg visada ten gyventų.
Šita Belgijos dalis labai prancūziška, apylinkėse daug pilių, parkų, gražių miestelių, o Dinantas buvo tas ,,perliukas”, kurį seniai norėjau aplankyti, todėl praleisime čia dvi dienas.
Pirmiausia apeiname savo valdas, pasidžiaugiame gražuolių sakurų žiedais ir važiuojame į netoliese esantį parką – Les Jardins d’Annevoie, kur beveik pora valandų pasivaikštome tarp fontanų, gėlynų ir senutėlių didžiulių parko medžių, 
grožimės pilies atspindžiu tvenkinyje ir tiesiog džiaugiamės šiltu ir saulėtu pavasario oru.
Toliau – Dinantas. Na, tikrai labai įspūdingas miestelis didžiulės uolos fone. Ant tilto mus pasitinka saksofonų maketų eilės – nelabai jie čia skoningai atrodo, bet pasirodo, šiame mieste gimė saksofono išradėjas – Adolfas Saksas.
Tačiau mus domina uola, į kurią, taupant pinigus ar norint pasportuoti galima ir užlipti, tačiau mes keliamės keltuvu ir einame apžiūrėti citadelės, nors tie kariniai dalykėliai mūsų moteriškai kompanijai ne prie širdies, bet vaizdas nuo viršaus tikrai labai įspūdingas.
Daugiau nieko apie tą pasibuvimą viršuje nepamenu, negaliu pasakyti, ar tą panoramą iš viršaus galima pamatyti neperkant bilieto į citadelę, ar ne, nes po to patirtas stresas ištrynė daug ką iš atminties. Kažkaip sugebėjau aš taip pasidėti kuprinę, kad ji per mažą tarpą tarp tvoros nusirideno ant skardžio, o ten pasas, telefonas, pinigai… kaip grįšiu namo??? Kol aš mintyse mąsčiau ką daryti, draugė, tikrai labai pavojingai nusikeberiojo žemyn ir man ją parnešė.
Tą stresą pavyko nuraminti tik nuostabiais pietumis šalia upės įsikūrusioje užeigoje ,,Chez Bouboule, le roi des moules”. Nors moliuskai buvo įspūdingo dydžio ir tikrai skanūs, tačiau nustebino kaina – 23 eur.už puodą ir nors mums penkioms pakako dviejų porcijų, bet Belgija šioje srityje vejasi Norvegiją – net Provanse, ant jūros kranto Cassis kurorte, toks pats patiekalas kainavo tik 14 eur. 
Po pietų norisi kavos, bet mes jos gerti važiuojame į dar vieną labai lankytiną ir tikra žavų Belgijos miestelį – Durbuy, kuris skelbiasi, jog yra mažiausias miestas pasaulyje.
Prie kavos suvalgome belgų nacionainį saldėsį minkštutėlį vanile kvepiantį vaflį ir vakarą praleidžiame tiesiog bevaikščiodamos tomis siauromis tapybiškomis gatvelėmis.
Na, dėl Durbuy grožio tai viskas aišku ir planuotai laukta, bet kai sekantį rytą pakeliui į vienuolyną stabtelime mažyčiame Rochehaut miestelyje, tam, kad pasigrožėti iš jo atsiveriančia nuostabia panorama su upės vingio suformuotu krastovaizdžiu,
o randame jame visus turizmo atributus ne tik su traukinuko maršrutais bei arklių traukiamais vežimaičiais, bet ir vardiniu alumi, tai liekame maloniai nustebintos.
Dar vienas siurprizas laukė užsukus į vietos bažnyčią, kuri buvo tikrai labai įdomiai ir keistai ištapytomis lubomis – labai originalu ir nematyta.
Sekantis sustojimas Bouillon, kuriame, kaip ir Dinante, ant kalno taip pat puikuojasi viduramžių pilies griuvėsiai. Čia jau pakeltuvo nesimato, todėl lipame tokiu raitytu keliuku, apaugusiu alyvomis, pro kurias vis atsiveria miesto bei upės vaizdai.
Kadangi laiko ne tiek jau daug turime, be to nebenorime tų karinių muziejų, todėl į pilį bilieto nebeperkame, o pasigrožėję panorama leidžiamės žemyn, pasivaikštome krantine, atsigaiviname vyšniniu Kriek alumi bei kava.
Tada važiuojame į Orvalio(Abbaye d’Orval) vienuolyną. Nors tikėjomės mes ten kažko kitokio, galvojome, gal galėsime paragauti jų garsiojo alaus, bet realiai ten tik senojo vienuolyno griuvėsiai, alaus gamybos mini ekspozicija ir senosios bažnyčios patapoje paveikslų paroda.
Naujojo vienuolyno pastatais galėjome pasigrožėti tik per tvorą, nes jis yra veikiantis, taip pat ten įrengti svečių namai, todėl turistams vaikščioti draudžiama. Tačiau nepaisant mūsų neteisingų lūkesčių, ten vistiek labai gražu ir verta apsilankyti. O alaus, aišku, galima nusipirkti ir paragauti jo namuose. Kažkodėl pirko jį ten visi dėžėmis, nežinau, gal jis ten skaitosi pigus? Nors žodis ,,pigu” Belgijoje, man skamba kažkaip keistai 🙂
Namo važiuojame labai gražiu keliu palei upę, kirtome ir Prancūzijos gabalėlį, kuriame pravažiuojant matėme įspūdingą Givet miestelį, gaila, kad nebeturėjome laiko jame sustoti.
Norėjome dar pasivaikščioti po šalia mūsų pilies esantį Spontin, kuris taip pat labai simpatiškas, su savo pilimi, bet prapliupo stiprus lietus ir teko ekskursijas užbaigti Le Cheval Blanc restorane, kur buvome suplanavę šventinę vakarienę. Nors tripadvisor atsiliepimai buvo geri, bet sekmadienio vakarą restoranas buvo pustuštis, todėl personalo dėmesio netrūko, net pats šefas atėjo ir google pagalba rodė mums žuvį, kuri meniu buvo pavadinta mums nesuprantama prancūzų kalba. Viskas buvo labai skanu ir tiko prie belgiško alaus.
Paskutinė diena, atsisveikiname su pilies šeimininku ir judame link Briuselio. Pranašauja mums blogą orą popiet, todėl skubame, nes dar turime nemažai planų.
Yra šalia Briuselio toks miškas – Hallerbos, kuriame pavasarį pražysta kilimas laukinių hiacintų. Šiuo nuostabiu reginiu pasigrožėti ten suvažiuoja daugybė žmonių, miške sužymėti pasivaikščiojimo takai, darbuotojai dalina planelius, paaiškina kur eiti, lankymas nemokamas.
Ir kadangi mūsų viešnagė nusimatė kaip tik tuo metu, tai negalėjome praleisti tokios galimybės. Tačiau šiemet Europą aplankęs toks ankstyvas ir karštas pavasaris grasinosi mus palikti be reginio, todėl iki pat skrydžio vis sekėme jų puslapyje esama padėtį, nes kas kelios dienos ten įkeliamas filmukas su miško vaizdais. Ir nors gėlytės jau buvo bebaigiančios nužydėti, bet vistiek paliko įspūdį – labai gražu, kažką panašaus esu mačiusi Anglijoje, ten irgi yra tokių vietų.
Toliau važiuojame į Belgijos taip vadinamą ,,Keukenhofą”, nors gal su juo lyginti nederėtų, nes toli belgams iki Olandjos, bet šiame parke esanti pilis padaro šią vietą tikrai vertą aplankymo, nors turistams ji uždaryta, bet fonas gėlėms tikrai gražus.
Tai Groot-Bijgaarden Castle, kurios parke susodinama daugybė svogūninių gėlių, auga nemažai rododendrų bei azalijų, vasarą žydi rožės ir kiti augalai.
Dengtuose paviljonuose demonstruojamos įvairios žiedų kompozicijos, galima nusipirkti gėlių gumbelių bei svogūnėlių. Neatsispiriame ir mes, bei perkame Anemonų, nes pernai pirkti Olandijoje nuostabiai žydėjo, o parduodamos Lietuvoje šios gėlės kažkodėl net nesudygsta.
Ir nors Belgijos sostinei turime tik pusdienį, tačiau taip jau buvom suplanavę, kad Briuselį bet kada gali pamatyti, o svogūninės gėlės žydi tik 2 – 3 savaites. Tačiau staiga iki kelių laipsnių nukritusi oro temperatūra su stipriu lietumi, mūsų viešnagę dar labiau sutrumpino ir nepaliko didelio įspūdžio – užsidėjo draugės pliusiuką, kad buvo ir tiek. O aš niekada šiuo miestu nesižavėjau, tai ir nepergyvenom labai, kad tiek nedaug pamatėme. Gaila tik, kad nespėjom į suplanuotą Rene Magritte muziejų, kuris tokiu oru būtų buvęs kaip tik, bet jis 17 val. užsidarė.
Nakvojame simpatiškuose apartamentuose netoli oro uosto, pas labai malonią jauną armėnų šeimą, o ryte priduodami automobilį stebime konfliktą, kaip keliautojams nuskaičiuojamas 1500 eur frančizės mokestis už mašinos nubraižymus, kurių jie nepadarė, bet paimdami naktį automobilį tikriausiai nepastebėjo. Gal ir mums dėl to taip maloniai pasiūlė tą didesnį ir brangesnį automobilį, bet mes jį apžiūrėjome atidžiau? Nuojauta kužda, kad taip 🙂
Ir nors Belgija nėra pati geidžiamiausia šalis, į kurią daugelis svajoja nuvykti, bet ten tikrai yra ką pamatyti, o mums šią kelionę visą vasarą primena besiskleidžiantys Anemonų žiedai.
Kavagne 
Aruna 
pirmas