Liepos pradžioje keturios draugės – aš (Rūta), Laura, Viktorija ir Indrė – nusprendėme ištrūkti iš kasdienybės ir išsivežti save ten, kur saulė neapleidžia nė akimirkai, o jūra – tokio mėlynumo, kokio Lietuvoje nematysi. Taip mūsų kelionės tikslu tapo Graikijos sala – Naksas (Naxos). Išsirinkome šią vietą dėl jos ramesnės atmosferos, mažiau turistų nei Santorinyje ar Mikone, ir, žinoma, dėl pasakiško kraštovaizdžio.
Atvykimas ir pirmasis vakaras
Į Nakso salą atskridome iš Atėnų, po trumpo skrydžio sraigtasparniu primenančiu lėktuvu. Tai jau buvo nuotykis savaime – Laura visą skrydį laikėsi už kėdės atlošo ir tyliai meldėsi, bet nusileidome sėkmingai, netgi su šypsenomis.
Apsistojome mažame šeimos valdomame viešbutuke netoli Agios Georgios paplūdimio. Mūsų kambariai turėjo terasą su vaizdu į jūrą – o pusryčius šeimininkė atnešdavo tiesiai prie durų: šviežios bandelės, graikiškas jogurtas su medumi, figos ir kava. Kiekvieną rytą pradėdavome su vaizdu į žydrą horizontą.
Pirmą vakarą leidome pasivaikščiodamos po Naxos Town – senamiestis lyg iš atviruko: siaurų baltų gatvelių labirintas, purpurinės bugenvilijos ir mažos tavernos, kuriose skambėjo gyva muzika. Pasiklydome du kartus, bet tai buvo tik į naudą – atradome jaukią kavinukę ant stogo, kur pirmą kartą paragavome vietinio vyno.
Krištolinė jūra ir saulės bučiniai
Antrą dieną paskyrėme saulės vonioms – išsinuomojome motorolerį (tik viena iš mūsų – Viktorija – drįso vairuoti) ir nuvažiavome iki Plaka paplūdimio. Ten laukė ramus smėlio ruožas, skaidrus vanduo ir labai mažai žmonių. Maudėmės iki išbrinkusių pirštų galiukų, deginomės, skaitydamos knygas, dalindamosis ausinukais ir garsiai juokdamiesi iš senų istorijų apie studijų laikus.
Vakarienei užsukome į taverną ant kranto, kur šeimininkas – pagyvenęs graikas – išmokė mus tarti „efcharistó“ (ačiū) graikiškai. Tą vakarą valgėme šviežią aštuonkojį, keptą fetą ir gėrėme daug vietinio „kitro“ – citrinų likerio, būdingo būtent Naksui.
Istorijos ir žygiai
Trečią dieną nusprendėme pamatyti daugiau nei tik paplūdimius. Aplankėme Apiranthos – kalnuose įsikūrusį miestelį, kuris sužavėjo savo marmuro grindiniais ir amatininkų parduotuvėlėmis. Laura nusipirko rankų darbo auskarus, aš – alyvuogių muilo rinkinį mamai, o Indrė paragavo vietinės rakės ir liko maloniai nustebinta jos stiprumu.
Popietę leidome prie Demetros šventyklos – senovės graikų statinio, stūksančio tarp alyvmedžių laukų. Vakarėjant vėjas švelniai supo medžius, o mes tyliai sėdėjome ant akmenų ir stebėjome, kaip saulė leidžiasi virš salos.
Keltu į mažuosius stebuklus
Ketvirtąją dieną leidomės į mažą ekskursiją – trumpas plaukimas laivu iki netoliese esančios mažos salelės Koufonisia. Tai buvo viena gražiausių dienų. Vanduo – žydras, skaidrus iki dugno. Plaukiojome, nardėme, mėgavomės gaiviais vaisiais ir šaltu vynu ant laivo denio. Buvo ta reta akimirka, kai norėjosi sustabdyti laiką.
Paskutinė diena – širdyje amžinai
Paskutinę dieną leidome be plano – pasivaikščiojome po senamiestį dar kartą, nusipirkome rankų darbo suvenyrų, išgėrėme paskutinės šaltos „freddo cappuccino“ su vaizdu į Portara – žymiąją Nakso akmeninę vartų arką, stovinčią ant kalvos virš jūros. Tai – Nakso simbolis ir vieta, kur visos keturios nufotografavome savo mėgstamiausią kelionės nuotrauką, kurioje plaukai vėjyje, o šypsenos – tikros.
Kernys 
Rolanx 
biruta