Mianmaras: Kodėl keliautoja Nataša iš Birmos bėgo

Mianmaras, 2007 metų rugsėjis

Mianmare (Birmoje) buvome 2007 metų rugsėjo mėnesį. Nežinau, ar artimiausiu laiku būčiau susiruošęs ką nors parašyti apie Birmą į Mytrips, bet internete aptikau labai emocionalius Rusijos pilietės įspūdžius apie šią šalį. Jie manęs nenustebino, kadangi panašius jausmus mums teko patirti Tailando – Kambodžos pasienyje, bet pralinksmino ir paskatino sėsti prie kompiuterio. Moters įspūdžiai buvo maždaug tokie:

„Pasakysiu jums tiesiai šviesiai, kad Birma mums sukėlė pačius siaubingiausius pojūčius, todėl vos aplankę pirmąją įžymybę (tikriausiai kokią nors pasienio šventovę) mes panorome iš ten išnykti .Išsinešdinti kuo greičiau. Suprantu, kad per vienintelę dieną susidaryti pilno šalies vaizdo niekaip negalima, tačiau antrosios dienos mes čia jau neištvėrėme.

Tailando – Birmos pasienis – tai kaip laiko mašina – pereini ir atsiduri tame pačiame Tailande prieš gerą šimtmetį .Užtenka stabtelėti ar bent sulėtinti žingsnį ir tave kaip mat apspinta vaikai, kaulija, tampo už kelnių ar sijono, išdarinėja visokius fintus, rodo liežuvius, kaišioja rankas į atvykėlių kišenes, vagia monetas, o gėdinami nė truputėlio nesidrovi.

Prieina suaugę vyrai su sijonais, kreivais snukiais, siūlo įvairiausius narkotikus, asortimentas milžiniškas, apie tokius anksčiau niekada niekur nesu net girdėjusi:visokias smalas, šaknis, inkstus, krūmokšnius, spygliuočius, kažkokias drožles, sėklas ir t. t. Taip pat opiumą pačiuose įvairiausiuose pavidaluose.

Paskui iš visų pusių apsupa moteriški šalies padarai ir mėgina mums parduoti kažkokias šluotas. Visos išsitepliojusios pilku purvu, atsieit, nuo įdegimo vietoje kremo.

Veiduose nei šypsenėlės. Po Tailando tai ypač krenta į akis. Fizionomijos niūrios. Sijonuoti vyrai trisdešimt penkių laipsnių karštyje dėvi marškinius su ilgomis rankovėmis ir žvengia iš mūsų apsirengimo – lengvų berankovių palaidinukių ir marškinių. Žodžiu, pasijutome taip, tarsi nuogi dienos metu vaikščiotume Lenino prospektu.

Keliai siaubingi, džipas vos šliaužia penkių kilometrų per valandą greičiu, o pasienyje Birmos muitininkai jo vos neišnarsto po varžtelį. Su maršrutinių autobusų keleiviais jie elgiasi šiek tiek maloniau.

Aplink purvas ir suirutė.

O kiek ten išsigimėlių – siaubas. Tokios gausybės „koliekų“ nesutikau per visą savo gyvenimą. Tarsi košmarų komikse. Vaizdai kaip kunskameroje – vietoje rankų iš pečių styro kojos ir visokie kitokie vaizdeliai. Trumpai šnekant – vieni išgamos.

Prisižiūrėję tokių groženybių mūsų ekskursiją čia nusprendėme nutraukti ir nieko nelaukdami nešėm kudašių į svetingąjį Tailandą. Po vizito Birmoje jis mums pasirodė dar mielesnis, dar savesnis, dar gražesnis.

Turistinių firmų skaitalai apie šią šalį begėdiškai melavo. Ji siaubinga. Blogesnė už Laosą. Į Laosą kada nors gal dar ir sugrįšime,bet į Birmą tai jau tikrai niekada. Niekada – niekada.“

Taigi – Birma. Tiksliau – Mianmaras, kadangi šiuo metu valdanti karinė chunta sugrąžino šaliai senąjį jos pavadinimą. Jie sugrąžino ir senąjį šalies sostinės pavadinimą, o paskui nei iš šio, nei iš to, ją pakeitė kita.

Į buvusią sostinę Rangūną (šiandien Jangoną) mes atskridome iš Bankoko. Pasieniečiai greitai ir gana maloniai sutvarkė formalumus .Priėjome prie oro uosto salėje įrengto turistinio biuro. Jaunos mergaitės paaiškino, kaip greitai nepermokant nusigauti į miesto centrą, kokiame viešbutyje būtų geriausia apsistoti, patarė pinigus keisti juodojoje rinkoje, nes banke už tą patį kiekį dolerių gausime perpus mažiau kiatų, patikino, kad jų šalis yra saugi, palinkėjo mums gerų įspūdžių ir poilsio.

Čia pat susimokėjome už taksi ir nuvažiavome į buvusios sostinės centrą. Taksi vairuotojas kažkokioje tarpuvartėje pas sijonuotą vyriškį iškeitė mums šimtinę dolerių ir atvežė prie svečių namų durų….

Už kambarį sumokėjome septyniolika dolerių ir įsikūrėme:padorios lovos, kondencionierius, dušas, pusryčiai, du berniūkščiai – nuolat mus stebinčios keturios smalsios akytės…

Truputį pailsėję išėjome į Jangono gatves

Keista , bet jokių siaubingų ar košmariškų vaizdų mes tenai neišvydome. Mianmaro žmonės gyvena skurdžiai, tai akivaizdu kiekviename žingsnyje. Kai kurie gyvena gal net labai labai skurdžiai. Miesto centre knibždėte knibžda pačio margiausio plauko pardavėjai, kurie siūlo viską:žirkles, kalkuliatorius, šukas, veidrodėlius, žuvį, mėsą, kepsnius, sriubas, skanius, neaišku kuo įdarytus pyragėlius, įvairius gyvūnus ir gyvastis:vabalus, vabzdžius, vikšrus. Siūlo vaisius, daržoves, kavą, arbatą. Siūlo,s iūlo, siūlo…Ir šypsosi. Šypsosi visi, šypsosi vos tik turisto žvilgsnis susiduria su vietinio gyventojo žvilgsniu.

Gal būtent tose nekaltose mianmariečių šypsenose turistė iš Rusijos ir įžvelgė visus tuos siaubus ir košmarus, nes tos šypsenos iš tiesų yra gana specifinės. Beveik visi vietos gyventojai čia nuolat žiaumoja koką. (nestipraus poveikio narkotinę žolę)ir nuo nepaliaujamo tos žolės kramtymo daugelio dantys yra aptrupėję tarsi kokie kapliukai ir labai raudoni. Burnos taip pat raudonos. Raudonomis seilėmis čia apspjaudyti visų miestų miestelių grindiniai, kaimų kaimelių takai ir šalikelės.

Nuo kasdieninio tos žolės naudojimo jų šypsenos iš tikrųjų yra panašios į ką tik kraujo prisisiurbusių vampyrų snukučius ar velnių grimasas. Tačiau jos tikrai yra niekuo nekaltos.

Pradžioje mus irgi šokiravo tos velniškos burnytės. Bet po kelių dienų pripratome ir pradėjome į jas žiūrėti taip, kaip žiūrime į visus kitus egzotiškus ar mums neįprastus daiktus ar reiškinius.

Tai tiek to siaubo.

O žmonės Mianmare puikūs, nuolat šypsosi savo rubininėmis šypsenomis ir veržiasi bendrauti su atvykėliais, nes pastarieji jiems primena kolonizatorius anglus, kuriuos čia mielai visi prisimena ir šiandien. Vietiniams jie asocijuojasi su kažkada čia viešpatavusia tvarka ir šiokia tokia gerove. Atvykėlius baltaodžius jie tapatina su anglais ir kartu su senais gerais laikais, kurių dauguma ilgisi.

Birmiečiai, šiandieniniai mianmariečiai, yra laimingi žmonės, nematyti tokių surūgusių ir piktų kaip pas mus. Moterys mielos ir pasitikinčios savimi, entuziastingai padeda turistams. Kartais susidaro toks įspūdis, kad jos yra labiau atsipalaidavusios, nei kitose kaimyninėse šalyse. Visi vyrai, kaip jau supratote, dėvi sijonus, tik aš jau pamiršau, kaip tie jų sijonai vadinasi, berods, loundžai, Šri Lankos vyrų sijonai – sarongai.

O šiltais vakarais (dieną čia turbūt visada virš trisdešimties) visa skaitlinga Mianmaro liaudis dideliuose miestuose ir mažuose miesteliuose, sėdėdami už nykštukinių staliukų ant nykštukinių kėdučių,valgo, siurbčioja arbatą kavą ir plepa iki vėlumos. Čia dažnai pranyksta elektra, bet tai nieko nebaugina. Jie užsidega žvakigalius ir plepėdami sėdi toliau.

Mianmariečiai man primena tai, ką mūsų karta yra praradusi, o šiandienos jaunimas jau net nepamena: natūralius maisto produktus. Jie man primena prieš dvidešimt trisdešimt metų valgytą duoną , sviestą ir sūrį, primena visus tuos skanumynus, kurių gardžius kvapus mes dar laikome savo atmintyje, bet jau niekada neišvysime ant mūsų stalo. Jie man primena grynuolį – netašytą, nešlifuotą, nedailintą, bet tikrą.

Dabartinė Mianmaro sostinė – Neipidas. Savo sostines jie čia keičia dažniau nei galima įsivaizduoti. Tikriausiai šalyje likę nedaug miestų, kurie dar nebuvo sostinėmis. Vos tik mieste įvyksta kokia nors neganda – sostinė kaip mat keliama kitur. Paskutinis sostinės keitimas čia įvyko 2006 metų kovo 26 dieną. Pranašai ir šamanai išrinko jai tinkamą, blogomis energijomis neužkrėstą vietą, numatė persikėlimo dieną ir valandą, ir tiksliai jų nurodytu laiku, valstybinės institucijos su visais jose dirbančiais ministeriais ir klerkais, sėdo į sunkvežimius ir pajudėjo naujai išrinktosios sostinės link….

Buvusi Mianmaro sostinė Jangonas yra didžiausias ir turistų lankomiausias šalies miestas. Susidaro toks įspūdis, kad jo pakraščiai švarūs ir neblogai prižiūrėti, bet stebina centras. Miesto širdyje stovinčią Sule pagodą, tarsi žaislą aplipintą visokiais laikrodininkų kioskeliais, iš visų pusių supa apgriuvę miesto kvartalai ir negalima suprasti, gyvena kas nors šiuose apleistuose pastatuose ar ne?

Tačiau čia paklaidžioti yra kur. Kas ieškos egzotikos – tikrai atras jos sočiai.

Pagrindinė buvusios sostinės įžymybė – Švedagono pagoda. XI amžiuje ji jau stovėjo, tačiau tikslesnė pastato atsiradimo data nėra žinoma. Švedagono pagoda – tai šimto metrų aukščio paauksuotas bokštas, kurį iš visų pusių supa šimtai mažesnių šventovių. Visam kompleksui paauksuoti sunaudota septyniasdešimt tonų gryno aukso, pagodos bokšto viršūnę puošia penki tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt aštuoni deimantai.

Šventovių šventovėlių čia pristatyta didelė gausybė, bet prieš ateinant reikėtų apie jas pasiskaityti kelionių vadove, kad nereikėtų imti gido. Jie čia gana įkyrūs, prisistato tuojau pat, vos jūs suspėjate įsigyti įėjimo bilietą, ir veda prie lifto, kuris jus pakelia į pagodos kalną. Baigiantis ekskursijai paprašo susimokėti.

Mums pasirodė, kad jų įkainiai priklauso nuo gido nuotaikos ir šalies, iš kurios yra atvykęs turistas, ekonominės padėties. Atvykęs iš turtingos šalies mokės daugiau, iš skurdesnės – mažiau. Prieš paprašydamas mūsų susimokėti už ekskursiją, gidas ilgokai krenkščiojo, matyt, niekaip negalėjo įvertinti mūsų finansinių galimybių. Lietuvos vardas jam nieko nesakė nei apie mūsų šalies finansinę, nei apie geografinę padėtį.

Čauktadži paviljonas Jangone įdomus tuo, kad jame jūsų laukia milžiniškas 70 metrų gulintis Buda. Daugiau įdomybių šiame statinyje tikriausiai neatrasite.

Sule pagoda stovi pačiame miesto centre. Pastatyta III amžiuje prieš mūsų erą šiandieną yra gana apleista ir ne per daug išvaizdi. Manau, kad ji įdomi tik savo pastatymo data ir geografine padėtimi.

Nacionaliniame muziejuje apsilankyti vertėtų jau vien todėl, kad ten įsikūrusios kelios geros suvenyrų krautuvės. Dar Jangone rasite nemažai įdomių šventovių, muziejų, parkų, zoologijos sodą. Pastarasis gali pasigirti čia esančių eksponatų gausa, tačiau negali didžiuotis tų eksponatų laikymo sąlygomis.

Didžiausio dėmesio vertas Jangono statinys yra Švedagono pagoda, o įdomiausia viso Mianmaro vieta – Baganas, buvęs Paganas. Čia nuo vienuoliktojo amžiaus vidurio iki mongolų ordų pasirodymo nedideliame 40 kvadratinių kilometrų plote buvo pastatyta apie trylika tūkstančių šventovių. Ne, aš neapsirikau skaičiuose. Čia tikrai buvo pastatyta trylika tūkstančių pastatų, o iki mūsų dienų jų išliko maždaug du su puse tūkstančio. Tad reginį čia atvykę išvysite vieną įspūdingiausių pasaulyje.

Aleksandras Bariko savo knygoje „Šilkas“ yra panaudojęs išsireiškimą “pasakiška beprotybė“. Šie du žodžiai kuo puikiausiai tinka Bagano archeologinėje zonoje stovinčių šventovių esmei apsakyti – tai pasakiška beprotybė.

Manau, kad „pasakiška beprotybe“ galima vadinti ir Švedagono šventovių kompleksą Jangone.

Į Mianmarą galima vykti dėl dviejų dalykų: Švedagono pagodos ir Bagano šventovių komplekso. Šioje šalyje yra dar labai daug stebuklingų dalykų, kuriuos nuvykus ilgesniam laikui vertėtų pamatyti.

Nukakti iki Bagano galima greitai ir įdomiai: skristi lėktuvu iš Jangono iki Mandalajaus, o iš Mandalajaus iki Bagano plaukti turistiniu garlaiviu. Plaukimas laivu suteikia daug malonumo ir įspūdžių. Galima vykti ir paprasčiau – autobusu. Iš Jangono iki Mandalajaus kelionė autobusu truks trylika valandų. Traukiniu tą patį atstumą važiuosite ilgiau – parą….

Šiek tiek apie kainas:

Juodojoje rinkoje už vieną dolerį duoda 1200 kiatų. Oficialaus kurso nežinau.

Nors savi marškiniai arčiau kūno, tačiau mianmariečiai labiau mėgsta dolerius. Doleriais galima atsiskaityti bet kur, o štai vietinis kiatas geidžiamas ne visur.

Bilietai į visus muziejus parduodami tik už dolerius.

Mums aiškino, kad autobuso bilietas iš oro uosto iki Sule pagodos kainuoja penktadalį dolerio. Tačiau autobusų mes tenai nepastebėjome.

Taksi iš to pačio oro uosto į miesto centrą – 4 – 6 doleriai.

Svečių namų kainos prasideda nuo 5 dolerių.

Viešbučių kainos nuo – 6 dolerių.

Bilietas į Švedagono pagodą kainuoja 6 dolerius. Gido paslaugų kaina priklausys nuo jūsų apsirengimo ir elgsenos. Sule šventovės lankymas – nemokamas.

Nacionalinį muziejų apžiūrėti kainuoja taip pat 6 dolerius.

Šiek tiek užkąsti gatvėje galima už 200 – 300 kiatų.

Nusifotografuoti su vienuoliu kainuoja vieną dolerį.

Nuotrauka su grupele vienuolių – kiekvienam po dolerį.

Paukštelio paleidimas į laisvę – ta pati kaina.

Budistų vienuolis maloniai parodys jums kelią į geidžiamą objektą, bet taip pat paprašys mažutės aukos.

Negalintys išsiversti be interneto turės vargo. Jangone matėme tik vieną interneto kavinę prie Sule pagodos. Už 1000 kiatų čia galima sėdėti prie kompiuterio vieną valandą. Kituose šalies miestuose už tokią pačią paslaugą mokėsite žymiai daugiau.

Lėktuvo bilietas nuo Jangono iki Mandalajaus ar Bagano kainuoja apie 100 dolerių.

Jeigu plauksite laivu nuo Mandalajaus iki Bagano sumokėsite 18 dolerių.

Lėktuvo bilietas Bankokas – Jangonas (į abi puses) kainuoja taip pat 100 dolerių.

Išvykimo iš Mianmaro mokestis – 10 dolerių.

Kadangi po to šalyje vyko budistų protesto akcijos ir jų žiaurus numalšinimas, todėl prieš vykstant į Mianmarą vertėtų pasiteirauti Bankoko turistinėse agentūrose, ar šiuo metu galima tenai vykti.

P.S.

Manau, kad straipsnio pradžioje paminėta Rusijos keliautoja pritrūko šiek tiek kantrybės ir todėl taip skubiai išvyko iš Birmos. Bet jos pirmieji įspūdžiai man pasirodė tokie „patiešni“ ir pažįstami, kad aš neištvėriau jų nepakomentavęs…