Tailandas, 2008 metai
Tailandas, 2008 metai
1984 metais važiavau iš Maskvos į Vilnių greituoju traukiniu „Vilnius – Maskva“. Didesnę traukinio keleivių dalį sudarė Maskvos CSKA krepšininkų sirgaliai, vykstantys į jų dievinamos komandos rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu“.
Nors tuomet važiuoti šituo maršrutu tekdavo dažnai, bet taip apvemto ir apdergto legendinio Lietuvos firminio traukinio, aš dar nebuvau matęs niekada. Manau, kad jo tokio niekada nebuvo matę ir kiti to vakaro keleiviai.
Tą kelionę iš Maskvos į Vilnių prisiminiau šių metų kovo pirmomis dienomis, skrisdamas iš Kijevo į Bankoką. Privemti lėktuvo tualetai, jų prieigos, man sukėlė ryškius prisiminimus kažkada patirtus firminiame traukinyje „Lietuva“. Tik šį kartą betvarkės kaltininkai buvo ne garsiosios CSKA komandos fanai, o jauni lietuvaičiai vykstantys ilsėtis į Tailandą. Apvemti lainerio kiliminiai takai, tualeto grindys bei sienos, buvo ne rusų, ukrainiečių ar baltarusių, o mūsų jaunimėlio darbelis. Padaugino berniukai.
Kažkada atradę Maljorką, vėliau – karštus Turkijos kurortus, Tuniso miestus ir paplūdimius, nusivylę egzotiškąja Margarita, šiandien mes, kaip ir kiti senosios Europos piliečiai, masiškai pradėjome šturmuoti Tailandą. Į šalį esančią už beveik dešimties tūkstančių kilometrų vyksta ne tik turtingesnės mamytės, tėveliai, pinigingesni garbaus amžiaus senjorai. Didžiąją šiandienos keliautojų dalį sudaro jaunimas.
Šiandieninių keliauninkų tikslai šioje šalyje labai skiriasi nuo tų, kurie į ją vykdavo prieš dešimtmetį, ar dar anksčiau.
Pirmieji turistai, dažnai dar stipriai dvelkiantys socialistiniu raugu, veržėsi į egzotiškąją Aziją pažiūrėti neregėtų architektūros šedevrų, pačiupinėti ploniausio pasaulyje šilko, paragauti egzotiškiausių valgymų, kurių, esą, buvo galima gauti tiktai čia ir dar vienoje kitoje Pietryčių Azijos šalyje.
Šiandieną vykstantys į Tailandą ryškiai pasikeitė. Naujojo amžiaus pradžios Tailandas, daugeliui iš mūsų tapo mielas ir patrauklus ne rūmų bokštais, egzotiškais patiekalais išpuoštais gėlėmis iš vaisių, niekada neragautais žalumynais, o kur kas paprastesniais ir žemiškesniais dalykais.
Jeigu prisimenate Remarko romano heroję – smuklės savininko žmoną, tai ji visame miestelyje garsėjo vienu nepaprastu ir retu sugebėjimu. Vyras įkaldavo vinį į sieną, ji prieidavo prie tos sienos, tiksliau, prie tos vinies, pasikeldavo sijoną, suimdavo vinį viena kūno viečiuke, mažiausiai tinkančia tokiam darbui dirbti, ir vienas, du, trys – didžiausiam lankytojų džiaugsmui vinis žvangėdama nukrisdavo ant grindų. Į tą smuklę šio stebuklo paveizėti traukdavo ne tik vietiniai miestelio vyrai, bet ir aplinkinių apskričių stipriosios lyties atstovai.
Praktikai, geriau išmanantys šio reikalo esmę mano, kad Remarko romano herojės sugebėjimai , palyginus su šiandienos jaunųjų tailandiečių gabumais, yra viso labo tik nekaltas žaidimėlis, saviveikla.
Tailandietės, norėdamos padidinti užsienio turistų gausą savo šalyje, su savo moteriškomis viečiukėmis išdarinėja tokius fokusus, rodo tokius numerius ir cirkus, kad jų pasižiūrėti ir dalyvauti renginiuose, susijusiuose su šitomis moteriškomis grožybėmis
ir jų sugebėjimais, šiandien į Tailandą vyksta daugybė įvairaus amžiaus įsiaudrinusių europiečių. Jų tarpe ir didelė mūsų nedidelės tautos jaunimo dalis.
Taigi, kaip jau sakiau, senųjų papelijusių sovietinio raugimo turistų, šmirinėjančių muziejų salėse, tarp sutrūnijusių senovės reliktų, šiandien Tailande nėra tiek jau daug. Tad apie juos aš čia ilgai ir nekalbėsiu.
Nenoriu šnekėti ir apie tuos, kurie vyksta į Tailandą dalyvauti renginiuose, paprasčiau šnekant – keliauja pasimylėt. Manau, kad tai yra jų, ir tiktai jų asmeninis reikalas. Kiekvieno kojūgalyje stovėti nebūtina.
Mane labiau domina kitas fenomenas – besiveržiantys į tolimą šalį stebėtis viskuo kas tenai vyksta. Tai tampa tarsi pagrindiniu daugelio vykstančiųjų tikslu ir uždaviniu:stebėti tam, kad galėtų stebėtis.
Štai dvi savaites Tailande praleidusi žymi mūsų šalies ponia, tenai nuvykusi tiesiog apstulbo nuo sekso turizmo masto šioje šalyje. Duodama interviu vienam Lietuvos dienraščiui, ponia susijaudinusi kalbėjo, kad Tailande ji visur regėjusi vien erotinius vaizdus: pedofilus, senus „kuinus“besismaginančius su nepilnametėm tailandietėm, vien ištvirkavimus ir paleistuvystę.
Poniutė skaitytojams skundėsi, kad ji Tailande beveik nieko negalėjo nuveikti, nes turėjusi akylai saugoti savo trylikametę dukrą nuo įžūlių sukriošusių užsieniečių žvilgsnių. Ponia stebėjosi gašliais našliais vokiečiais, stebėjosi kaip čia dažnai prostitutės virsta užsieniečių meilužėmis, o meilužės – žmonomis.
Stebėjosi laisvai gyvenančiomis ir regis vietinių toleruojamomis seksualinėmis mažumomis, transvestitais, stebėjosi, kad tenai moterį dažnai neįmanoma atskirti nuo vyro ir atvirkščiai.
Viešbučiuose jai visur į akis krisdavo vyriškiai, dėvintys moteriškomis palaidinėmis, briliantinu suteptais plaukais, švelniomis manieromis, tačiau kalbantys sodriais bosais ar prarūkytais gergždžiančiais balsais.
Moteris su savo jaunąja atžala net krautuvėse apsipirkti ramiai negalėdavusi, nes būdavo priversta nuolat krūpčioti, girdėdama vyriškus bosus sklindančius iš liaunų tailandietčių pardavėjų lūpų.
Žodžiu, kur ji nepasisuko, Bankoke ar Patajoje , visur tas pats velnias. Kaip liaudis sako – Sodoma Gomora ir dar du miestai.
Matydama tokį sekso mastą toje šalyje, ponia stebėjosi ir atsistebėti negalėjo, už ką gi vietiniai taip garbina savo karalių, kodėl masiškai nešioja karališkos spalvos marškinėlius, lankstosi jo atvaizdams gatvėse ir aikštėse, kai visoje šalyje klesti tik dvi būties atmainos: seksas ir skurdas.
Šitaip šnekančių apie Tailandą, besistebinčių viskuo kas tenai dedasi, šiandien mūsuose yra labai daug. Vardan populiarumo panašus Tailando įvaizdis kuriamas spaudoje ir televizijoje, dalijantis įspūdžiais aikčiojama privačiose vakaruškose.
Skaitant ar klausant tokias ir panašias mintis apie šią šalį, kyla pagrįsti klausimai:
Kur gi lankosi ir į ką žiūri kai kurie mūsų keliautojai Tailande?
Kokiu paros metu, su savo jaunosiomis atžalomis vaikščioja mūsų tautiečiai, kad į jų akiratį patenka vien kraują stingdantys seksualinių orgijų vaizdai?
Kokiomis Tailando miestų gatvėmis jie vedžioja savo trylikametes dukras, kad jas akimis taip begėdiškai išrenginėja gašlūs vokiečiai ir visokie kitokie ten suplaukę palaidūnai?
Ne kartą buvusiems Tailande nesunku nustatyti mūsų besistebinčių tautiečių geografiją šitoje šalyje. O ji, deja, pasibaigia Patajos centru, Bankoko Patpongu, Kchao San roudu ir dar viena kita Tailando vieta.
Tad leiskite paklausti, kokio velnio besistebintys tenai duodasi, jeigu jiems visa tai labai nepriimtina, baisu ir košmariška?
Argi visame didžiuliame Tailande nebeliko daugiau lankytinų vietų?
Tačiau, jeigu kalbėčiau visai atvirai, tai aš irgi turėčiau prisipažinti, kad paskutiniais metais taip pat daug kuo stebiuosi šitoje nuostabioje šalyje.
Štai nusileidžia saulė, šiek tiek atvėsta, į Bankoką bei Patają atslenka vakaras. Ir „zlačnos“ Tailando vietos pradeda svinguoti. Šitas žodis tikrai tinka šalies pasilinksminimo vietų stiliui nusakyti. Tai ne dūkimas, ne šėlsmas, ne orgijos, tai lengvai apdujusios publikos lėtas valsas. Griaudžiančios muzikos fone liaudis atrodo tingi ir aritmiška. Net laisvo elgesio mergaitės čia darbuojasi su tingulio ir apsnūdimo išraiškomis veiduose.
Tačiau antrą valandą nakties linksmieji „patpongai“ ir „kchao san roudai“pasikeičia neatpažįstamai. Staiga, tarsi burtininko lazdele mostelėjus, keičiasi gyvenimo tempas, visi kažkur pradeda skubėti, vieni namo, kiti kažkur dar, iš užsidarinėjančių kavinių tuntais griūva jaunimo būriai, apsvaigę, rūkantys, geriantys gėrimus iš geležinių skarbonkių ar tiesiog iš butelių, kažką paskubomis valgantys, besikeikiantys.
Iš kiekvienos tarpuvartės tarsi iš gausybės rago į gatves veržiasi patys ryškiausi gyvenimo personažai: daug daug tatuiruotų, kaltūnuotų, susiglamžiusių, svirduliuojančių. Cirkas, turgus, svaigulys ir draikalas.
Šlitinėdamas vaikinas neša leisgyvę, šimtus kasyčių susipynusią merginą, gal pavargusią, gal girtą, nesuprasi, praeina būrys sijonuotų baltai dažytų škotų, šokiruojančių visko mačiusią linksmybių gatvės publiką savo išskirtinėmis tatuiruotėmis, nusususiais plaukais ir vulgariu panelių (per gerai pasakyta) elgesiu. Ant šaligatvio stovinčios tajų merginos, visagalės chemijos dėka taip pat tapusios blondinėmis, nublanksta prieš atvykėlius iš Škotijos. Nors niekam pasaulyje taip netinka balta plaukų spalva, kaip joms.
Žmonės zuja visomis kryptimis, gatvėmis darda stiklinės ir plastmasinės taros sklidini furgonai, iš skersgatvio išlenda gėlėmis išdažytas dramblys, tikriausiai kažkur netoliese uždarbiavęs, pavargę muzikantai prikimusiais balsais vis dar plėšia negudrias melodijas, daugiausia roką sumišusį su vietinių dainų motyvais, garsiai signalizuoja mašinos, tačiau įkaušusi minia neskuba trauktis, pilni šaligatviai sėdinčių, kikenančių, dūmijančių kvaišalus. Daugelis ką nors valgo, kramto ir kramto, tarsi metus nemaitinti. Pagaliau pasirodo kuprinėtoji naktinės publikos dalis su manta dažnai didesne už juos pačius.
Eina ir eina apduję europiečiai, apsirengę ir pasipuošę taip, kad mūsų protėviams tokie ir sapnuose nesisapnavo, nebent pranašė Mikalda įsivaizdavo ką nors panašaus. Daug daug pusnuogių moteriškos ir vyriškos giminės gražuolių – ne gražuolių.
Kažkas susiginčija, susikumščiuoja, sudaužo į grindinį neišgertą alkoholio butelį, pasigirsta sirenos. Paskutiniu laiku šiuose rajonuose vis dažniau ir dažniau darbo turi vietos policija, kuri anksčiau čia atlikdavo tik ramios stebėtojos vaidmenį.
Antroji valanda nakties darosi panaši į Michailo Bulgakovo Didžiąją puotą pas šėtoną. Tik Bulgakovo kūrinyje aprašyti personažai dar tik renkasi į puotą, o čia publika jau skirstosi iš jos.
Labai įdomūs, tačiau nejaukūs, nesmagūs antrosios valandos „patpongai“. Ir nieko bendro jie neturi nei su Tailandu, nei su tailandiečiais, nes kur pažvelgsi visur matyti tiktai prakutusi, girta, lėbaujanti Europa.
Tailando „patponguose“ ir “kchao san rouduose“ pagrindiniu smuiku griežia ne vietiniai, o egzotikos ištroškę svetimi.
O paskui, lig soties pasilinksminę ir kupini įspūdžių jie išvyksta namolio. Vieni ilsėtis, kiti dalintis patirtimi. Ir pasipila laikraščiuose interviu piešiantys protu nesuvokiamą tolimo ir karšto Tailando vaizdą.
Bet aš nelabai suprantu kuo jis čia dėtas? Juk tai tik ištroškusios įspūdžių Europos vizitas svečioje šalyje. Tiesą pasakius – šokiruojantis vizitas.
Tai kuo stebimės? Tailandietėmis, moterišku organu atliekančiomis darbelius, tai vietelei visai nepriderančius?
Ko gero, kad patys savimi.
Nutarę ilgiau nesistebėti Pataja ir Bankoku, nei tais, kurie čia atvyko tik stebėtis, mūsų ketveriukė šį kartą nusprendė kelionę pratęsti lietuvių dar negausiai lankomam pietų Tailande, Krabi miestelyje.
Tai puiki vieta poilsiui susitikimui su idealia gamta, dar tirštai neokupuota atvykėlių ir vietos gyventojų.
Beveik laukinės Andamano pakrantės.
Iš autobusų stoties į svečių namus “P. guest house“ mus parsivežė pats savininkas.
Mūsų laukė labai padorus, jau vakariečių pamėgtas viešbutukas, kambaryje daug erdvės, dvi lovos, dušas, tualetas, televizorius, balkonas ir tik 350 batų mokestis už parą. Pamėginkite pas mus už tokią kainą surasti geresnį. Neišdegs.
Krabi yra visapusiškai geras pasirinkimas ir turtingiems, ir kuklesnes pajamas gaunantiems keliautojams.
Netoliese esančiose Phi Phi , Puketo , Yao Noi, ar Yao Jai salose gyventi yra brangu, čia žymiai pigiau. Į visas turistų pamėgtas Pietų Tailando vietas iš Krabi patekti yra lygiai taip pat paprasta, kaip ir iš kitų turistinių centrų. Keliauti galima sausuma arba vandens keliais.
Iš Krabi uosto laivais, laiveliais, valtimis, įmanoma pasiekti beveik kiekvieną tašką visame regione.
Žodžiu, Andamano jūra tarnauja jums.
Tuo tarpu mes, turiu omenyje klaipėdiečius, jūrą iki šiol laikome paslėpę už daugybės tvorų tvorelių, palikę tik siaurą plyšelį prie jos prieiti, o ir iš to plyšelio galima pasiekti tiktai Smiltynę. Net iki Palangos nepatraukiam.
Kainos Krabi kol kas taip pat nesikandžioja. Rytais nuo 4 iki 6 valandos, kaip ir sostinėje, čia visur prekiaujama šviežia žuvimi, mėsa, vaisiais ir daržovėmis. Nuo 9 valandos gatves užima drabužių ir suvenyrų prekeiviai, o vakare juos pakeičia nesuskaičiuojama galybė mobiliųjų lauko kavinių.
Kelis padrąsinančius žodžius noriu parašyti apie kainas šalyje, kad nebuvę Tailande, o tik laikraščiuose paskaitę besistebinčiųjų straipsnius, neišsigąstų jo.
Taksi nuo oro uosto iki sostinės centro kainuoja 450 batų, ekspresu 150, miesto autobusu – apie 20.
Iš centro patekti į visas turistų pamėgtas vietas galima už 50 – 100 batų. Tik reikia prašyti, kad vairuotojas įjungtų taksometrą.
Viešbučių ir svečių namų kainos šalyje prasideda nuo 200 batų.
Pavalgyti gatvės kavinėse nesunku už 50,70 batų.
Kavos kaina 20 – 40 batų.
Ananasas – 25 batai.
Arbūzas – 30, 40 batukų.
Suvenyrai Krabi miestelyje ženkliai pigesni nei sostinėje, pigesnis čia apavas, apranga. Pigiau apsipirkti galima nebent garsiajame Savaitgalio turguje Bankoke.
Brangiai Tailando pietuose kainuos organizuotos ekskursijos į keliautojų numylėtas vietas. Nuo 1000 batų ir daugiau. Organizuotas turizmas čia visur brangus.
Internetas dirba puikiai, teikiamos paslaugos visur yra pigios.
Iš Bankoko į Krabi kelionė geru autobusu kainuoja apie 600 batų, traukiniu – kur kas pigiau.
Viešbučiai pietuose patys įvairiausi, jų gausu.
Tad vietoje sėdėjimo sostinėje ar Patajoje ir plepėjimo apie tariamą Tailandą, geriau būtų vykti į kitas vietas ir geriau pasižvalgyti. Žiūrėti į puikią šalį ir jos žmones, o ne į kuoktelėjusių europiečių minias, atvykusias linksmintis ir stebėtis.
Dar noriu pridurti, kad net skurdžiai gyvenantis tailandietis visada valgo šviežią maistą. Kad ir nedaug, bet šviežią. Mes namuose vis dažniau mintame surogatais.
Gatvėse visada malonu pasilepinti tik ką išspaustomis apelsinų, mandarinų, mangų, kyvių ar kitų vaisių sultimis, supilstytomis į nedidelius buteliukus ir atšaldytomis. Europiniuose tetrapakuose parduodamos yra prastos ir brangios.
Tai gal ne taip jau blogai gyvena tie tailandiečiai?
O benamių ir išmaldos prašytojų mūsų sostinėje matosi kur kas daugiau, nei besistebinčiųjų aprašytoje.
Deja.
pirmas 
Kavagne 
Aruna