Kiek daugiau nei penkios valandos skrydžio, ir mes – jau Agadire. Baikščiai dairomės, kur rasti autobuso stotelę, tačiau taksistas jau lydi mus į automobilį – pasiūlo gerą kelionės kainą, tad ilgai nedvejojame. Pirmas įspūdis – visiškas šokas! Laimei, jau kitą dieną akys pripranta prie aplinkos, o nosis… Na, čia jau atskira tema. Svarbiausia, kad pagerinome derybų įgūdžius, paragavome tradicinių patiekalų, pradėjome labiau vertinti karštą vandenį, kurio viešbutyje nelabai buvo, ir, žinoma, pasimėgavome saulės voniomis, kurios Agadire nėra per daug agresyvios – oro temperatūra mūsų šalies gyventojams yra tikrai maloni.
Akinių, kvepalų, o gal… hašišo?
„Ali Baba!” – šaukia tai vienas, tai kitas prekeivis, ir tuoj pat siūlo ką nors įsigyti. Apie kainas nenori net kalbėti – tiesiog konstatuoja, kad pas juos pigu. Labai pigu. Kainą sužinosime tik tada, kai pirkiniai jau bus supakuoti, o jei atsisakysime pirkti akinius nuo saulės, kvepalus, lėkštes ar blizgančias apyrankes, prekeiviai tikrai pateiks ir kitą pasiūlymą. Esu skaičiusi, kad narkotikų marokiečiai siūlo gana subtiliai – kviesdami paragauti „mamos gamintų tadžinų“, tačiau labai nustebino prekeivių drąsa. Keturi iš dešimties gatvės prekeivių pasiūlo įsigyti hašišo, bet mes mandagiai atsisakome, ir einame toliau. Stebimės, kodėl visi su mumis sveikinasi šaukdami „Ali Baba!”, ir tik vėliau vienas prekeivis paaiškina, kad taip yra dėl mano vyro barzdos, ir siūlo įsigyti kilimą. „Jei būtum tikras Ali Baba, tai tikrai pirktum“ – bando gėdinti, bet mes gi žinom, kad kilimą turi tik Aladinas, tad žygiuojam toliau. Nors visos spalvingos lėkštės taip ir prašosi nufotografuojamos, bet fotoaparato nesitraukiame – paprasčiausiai už nuotraukas prekeiviams tikrai neišsimokėsime. Taip, taip taip – čia viskas apmokestinta, nori fotografuoti – nepagailėk bent dešimt dirhamų.
Krokodilų parkas – maloni kelionės staigmena
Agadire nekyla klausimų, iš kur tas nemalonus kvapas – visi kelkraščiai nukloti šiukšlėmis. Vis dėlto, tikrai švarią vietą radome visai netoli Agadiro. Vietiniai žmonės teigė, kad tikrai nėra jokio reikalo čia važiuoti, tačiau Krokodilų parkas paliko tikrai puikų įspūdį. Nerimavau, kad čia laikomi krokodilai gali būti auginami mėsai ar rankinukams, bet tikrai nebuvo jokio reikalo nuogąstauti (krokodilų medžioklė mėsai ir odos gaminiams įvardijama kaip didžiausia blogybė). Krokodilų parke yra net 300 aštriadančių, taip pat galima pasigrožėti ir sausumos vėžliais, o svarbiausia, kad čia jiems užtikrinamos tikrai puikios gyvenimo sąlygos. Parke galima pasigėrėti iš įvairių pasaulio šalių atvežtais augalais, taip pat tam tikru laiku galite pamatyti, kaip šeriami krokodilai (12, 15 ir 17 h). Čia atvykome vietiniu autobusu (kaina – 7 dirhamai, kelionė truko maždaug 40 minučių). Parke daugiausia lankosi vaikai, tačiau čia tikrai patiks ir suaugusiesiems. Tiesa, perkant bilietus paklausė amžiaus, tai ir sakau, kad apie trisdešimt metų. Tik tada, kai kasininkė ėmė tankiau klapsėti blakstienomis, pasakiau, kad mes be vaikų – nustebo, nes čia tokių lankytojų nedaug.
Išvykų organizavimo dar reikia pasimokyti
Vietinių kelionių agentūrėlių Agadire tikrai nestinga, o jų patiems ieškoti tikrai neprireiks. Vaikštinėdami tikrai sutiksite ne vieną geros širdies žmogų, kuris jums žadės padaryti superduperultra nuolaidą – taip taip, tik jums, ir tik šiandien. Su vietine agentūrėle keliavome į „Paradise Valley“ (200 dirhamų žmogui), į Mažąją Saharą (275 dirhamų žmogui), ir į Marakešą (250 dirhamų asmeniui). Dėl pastarojo pasirinkimo vėliau labai smarkiai gailėjomės, nes kelionė į Marakešą truko beveik keturias valandas, o pamatėme tik turgų. Taigi, apie viską nuo pradžių. Smagiai pasišnekučiavę su vietinės agentūrėlės darbuotojas ir jų bičiuliais, išsiderėjome gana neblogą kainą, ir sutarėme, kad septintą valandą ryto autobusas bus prie mūsų viešbučio. Laukėme 45 minutes, na, bet už tai labai greitai atleidome. Nuvažiavę į Marakešą laukėme gido, kuris kalbėtų anglų kalba (sakėme, kad to gido apskritai nereikia, bet vairuotojui atrodė kitaip). Buvo tikrai nešalta – 42 laipsniai šilumytės. Valandą palaukę, keliavome pietų – maža ką, gal įsivaizduojamas gidas atsiras. Praėjo dar dvi valandos. Gido nėra. Ėjome į turgų, kuriame išsitraukti piniginę buvo gana baisu – nesaugumo jausmas neapleido visos išvykos metu. Turguje mums siūlo visko – tikrai visko visko, pradedant „marokietišku viskiu“ (mėtų arbata), ir baigiant į savadarbius ankštus narvelius uždarytais driežais („Only 4 Euros, my friend!“) Bevaikštant dingo pora žmonių iš mūsų autobuso, todėl gavome bent pusvalandį išsvajoto laisvo laiko be beprasmiško laukimo. Grįžę į sutartą vietą sužinome, kad reikia eiti atgal į autobusą. Ten valandą pasėdėję (kondicionieriaus, deja, nebuvo) ėjome pasigrožėti El Badi rūmais, bet jų taip ir nepamatėme, nes nebeliko laiko. Klausimas tik vienas – tai kur tas gidas? Jei iš Agadiro keliausite į Marakešą, geriau tą darykite nuomotu automobiliu arba tarpmiestiniu autobusu.
Jei norisi ramybės…
Maroke gyvenome Lietuvos laiku, t.y., 2 valandomis į priekį, tad vidurnaktį jau norėjosi miego. Apsistojome „Tagadirt“ viešbutyje, kurio apačioje buvo keli restoranai. Viename jų vyko gyvos muzikos vakarai, ir tai nelabai džiugino, nes kambaryje garsas buvo tikrai GYVAS. Pirmą vakarą sakiau, kad koncertas buvo tikrai neblogas, tačiau vėliau atrodė kiek kitaip – ir geri dalykai ilgainiui pabosta, ypatingai tada, kai to paties koncerto tenka klausytis penkis vakarus iš eilės (ausų kimštukai nepadėjo…) Jei norisi ramybės, šis viešbutis tikrai nebus geriausiu pasirinkimu, tačiau ausys tikrai pailsės, jei sugalvosite pėsčiųjų takeliu užlipti į Agadiro Kasbą (kitaip dar vadinama Agadir Oufella). Nors akis ir bado visur besimėtančios šiukšlės, tačiau tą kompensuoja ramybė, kurios paplūdimyje tikrai nerasite. Dar viena ramybės oazė – tai Medina „Coco Polizzi“, kurią nesunkiai galima pasiekti vietiniu autobusu (autobuso bilieto kaina – tik 4 dirhamai). Čia sutikome vos kelis turistus, pasigrožėjome amatininkų gaminiais, ir pailsėjome nuo įkyrių prekeivių. Ramybės ieškojome ir „Paradise Valley“ – tai tikrai graži vieta, kurioje galima pasimėgauti šokinėjimu nuo uolų ir pasiplaukiojimu šiltame vandenyje. Tiesa, po pietų čia užplūsta daugybė turistų (mes gavome valandą laisvo laiko), geriausia atvykti kuo anksčiau. Nors Mažoji dykuma taip pat buvo apibūdinama kaip nuostabus ramybės kampelis, tačiau čia taip pat susidūrėme su daugybe lankytojų, o dykumos dydis tikrai nuvylė (vadinama „Mini Sahara“ pasirodo esanti tik „Mikro“ ar „Nano“… ) Kaip teigė vietinių agentūrėlių savininkai, į Saharą (na, į tą, DIDŽIĄJĄ) geriausia keliauti žiemą, ir surinkti bent 4-5 žmonių kompaniją, tad šio kelionės tikslo neįgyvendinome.
Tai… ar dar grįšim?
Žinoma! Juk tikrai reikės pasakyti prekeiviams, kad jų parduotos šlepetės susidėvėjo ne po dešimties metų, bet po dviejų savaičių, o jų parduotas „šuns guolis“ iš tiesų buvo neprikimštas sėdmaišis. Taip pat vilioja ir maistas, kuris mūsų lankytuose restoranuose buvo tikrai puikus, be to, reikės pakeisti ir susidarytą nuomonę apie Marakešą. Mes žinom, kad pamatėm tik vieną nedidelę šalies dalelę, ir Marokas – tai ne vien tik turgus. Na, bent jau norisi tuo tikėti. Be to, Marakeše gavome vietinės agentūrėlės vizitinę kortelę – išvykų siūloma daugiau nei iš Agadiro, tai… gal ir kelionių organizavimo įgūdžiai kiek geresni?
Lorreta Puskunigė
pirmas 
Kavagne 
Aruna