Turkija 2019, rugpj8tis
Eilėje į lėktuvą, šešių dešimčių metų šviesiaplaukė nužiūrėjo mane, tarsi rentgenu peršvietė. Paskui dar kartą, skvarbiau. Publika, skrendanti ilsėtis į Turkiją, Graikiją, Egiptą pastaraisiais metais būna labai panaši: daugiau vyresnių, nei jaunų, daugiau pilvotų, nei lieknų, daugiau ligotų, nei sveikų…ir kur kas daugiau iš provincijos…
Aplinkui dudeno garsi kalba, girdėtas sąmojis, ausin lindo sureikšmintos intonacijos apie nieką. „O, kaip man miela, ir kaip malonu, regėti pažįstamus veidus,- deklamavo šviesiaplaukė, trečią kartą įjunkdama savo rentgenus. Gal aš jai ką nors blogo padariau,- galvojau prisimindamas savo negerus metų darbus.
Priešais stovinčios nejaunos damos (varnos juodumo, minėta šviesi, žilai pilka ir kaštoninė) su savimi turėjo du vyrus. Matėsi, kad drabužius jiems buvo parinkusios pačios. Pavyzdingai suderinti. Jokio šiurkštesnio tono. Prilyginti prie žmonų sijonų, džinsų, ir „basanoškių.
Gerai dar, kad miesto gatvėse gali pamatyti vieną kitą jaunesnį, kuris aprangą nusiperka pats, nors ir tų jaunesnių, apsirengusių savarankiškai, randasi vis mažiau. Šiandieną tik iki „metrikacijos“ vyras dar yra vyras. Po vestuvių, jų tualeto reikmėmis ima rūpintis žmonos. Įdomu žiūrėti į prie jų eksterjero priderintus sutuoktinius, praradusius ne tik savo prigimties kampuotumą, bet ir tapatybę. Mėgsta moterys rūpintis vyrais, labai mėgsta…O paskui stebisi, kurgi dingo jų buvęs azartas, drąsa ir stiprybė? Kur ir kada išnyko?
Pusė vyrų savarankiškumą prarado nežinia kur ir kada, kiti – kai į madą atėjo feminisčių sugalvota naujovė, vedžiotis juos už rankelių. Tarsi vaikus ar neįgaliuosius. Vos tik išlipusi iš autobuso, nusileidusi nuo lėktuvo trapo ar išėjusi pro savo buto duris, šių dienų moteris tuojau pat savo antrajai pusei ištiesia pasaitėlį – rankelę… Tvirtai tuo pasaitėliu jį pririša kelionei po krautuves, po gatves, po muziejus, ir kelionei po patį gyvenimą. Iki kapinių vartų…
Kai matai jį tarp Maximos lentynų ant pasaitėlio vedžiojamą, kraunantį bulves, faršą ir žirnelių stiklainius į krautuvės krepšį, ir juokas ima ir graudulys…
Atsisėdau į savo vietą ketvirtojoje eilėje.
– Ale jau langelių mažumas,- tarė smulkutė liesutė moterytė atsisėsdama į krėslą priešais.
– Na, čia langai visai kaip autobuse,- pritarė jai kita, kišdama kuprinę į bagažui skirtą lentyną. Tikriausiai abi jau seniai nemačiusios visuomeninio transporto,- pagalvojau, – ir kokio gi maršruto autobuse jos regėjo iliuminatorius?
Daug skraidau, skrydžių metu mobiliajame raustis nemėgstu, tai lieka malonumas žiūrėti į žmones. Pakritikavusios „langelius“ moterys sumigo. Paskui sumigo visas salono priekis. Tik raudonai apsirengusi lenkė, šukuosena ir makiažu panaši į moterų teisių gynėją Aušrinę Mariją Pavilionienę, vis nesiliovė žvilgčioti į spalvoto žurnalo iliustracijas, tuščią lėktuvo erdvę ir už jos nugaros knapsintį sugyventinį. Tylą sudrumsdavo tiktai stiuardesės. Reklamavo skanų skrydžio krautuvės maistą, gėrimus ir kvapus. Tačiau keleiviai miegojo. Maistą ar suvenyrus gabenančios vežėčios, nestabdomos pradardėdavo ilgu plyšiu tarp salono sėdynių. Taip iki Gazipašos.
-Gal kas turite šiukšlių, – teiravosi palydovė paskutinį kartą ridendama vežėčias. Ne, niekas nepirko nei maisto, nei kvepalų, nes visi žinojo, kad pas turkus ras visko pigiau. Tai nebuvo ir šiukšlių.
RYTAS
Pirmojo ryto įspūdžiai buvo išvirkšti lūkesčiams ne tik man, bet, tikriausiai, ir kiekvienam vakare atskridusiam. Ką veikti Turkijoje rugpjūčio pabaigoje rugsėjo pradžioje, kai saulei pakilus tavo balkone jau +28. Paskui karštis vis auga, apima plaučius ir visą kūną, ir jokios kertelės be alinančios šilumos.
Tai kaip gi pirmąją dieną čia poilsiauja lietuviai ir ne tik jie?
Ogi niekaip nepoilsiauja. Ir nieko neveikia. Arba labai daug ką veikia. Atsikelia, žinoma, labai anksti pamiršę, kad jiems tikrai nereikia lėkti į darbą. Išėję į gatvę skuba atgal į viešbutį, peržengę balkono slenkstį atbuli traukiasi į kondencionierių atvėsintą kambarį. Visi atgal į savo keturias penkias žvaigždes. Mes – į dviejų miegamųjų apartamentus. Su plačiu koridoriumi, kuriame stovėjo virtuvinis komplektas ir maisto gaminimui reikalinga įranga.
Ir visi šaukia, kad baisingai karšta, kad niekada nesitikėjo šitokios kaulus laužančios šilumos, kad geriau būtų namuose sėdėję ir malonioje vėsoje lepinęsi. Ir teisingai šaukia, nes šaukiu ir aš. Koks velnias mane sukurstė nežinia kelintą kartą vėl kakti į šitą Turkiją, ar jau visai su atmintimi prastai pasidarė, kad pamiršau šitos šalies orą ir saulės piktumą? Juk kiekvieną dieną beveik iki 40. Taip bus ir rytoj, ir poryt, ir užporyt, ir visą dešimtį dienų…
Pilni viešbučių baseinai fuksų – pirmosios dienos turistų, nelaimingi ištįsę veidai, vakarop visi vienas kitam demonstruoja savo įdegius, nors nė vienas jų specialiai saulėje nedrybsojo.
O tie įdegiai juokingi: pilvas violetiniai raudonas, nugara tokia pati, kakta tarsi tarka šiurkšti, nosis išpampusi, šonai balti, pažastys dar baltesnės, o po krūtine ir pilvo apačioje – niekada saulės neregėję plotai. Žodžiu, iš grožio nieko nelikę, tarsi zebrų oda, tik ne banguotomis linijomis, o bele kaip išvagota. Moterys vis bėgioja prie veidrodžių, o tie rodo vien negražius paveikslus.
Pirmąją dieną iki jūros nueina tik vienas kitas, neiškenčia šitos pirties tvankumo, o dar gidė porino, kad Turkijos pajūriai malonūs, drėgni ir labai tinkantys astmatikams. Kur jūs čia regėjote nors vieną astmatiką? Nebent tik mane…
Šiaip ne taip nuprakaituojame iki Kleopatros paplūdimio. Jau buvome visuose Alanijos paplūdimiuose, tačiau šitame, pačiame svarbiausiame – niekada. Ir ką gero šitoje plikoje vietoje surado garsi valdovė Kleopatra, – galvoju, – nei krūmelio, nei medelio, nei vandens šaltinėlio. Kažkokia pasibaisėtina jos klaida. Nors rašytiniais šaltiniais remiantis, visos moterys susideda vien tik iš klaidų…Paskui prisimenu, kad ponia Kleopatra šituose paplūdimiuose niekada ir nesikepino. Tai tik gražios jos proprovaikių ir turistinių vadybininkų fantazijos…Arba mažos patrauklios suktybės, specialiai sumanytos atvykėliams…
Taigi, logiška, kad pirmosios dienos vakare daug kam iškyla filosofinis klausimas, netgi tiems kurie čia „ilsisi” trečiąjį ar septintąjį kartą: koks gi velnias juos atnešė į šitą galerą? Palanga, palyginus su šituo pragaru, rojus žemėje, jos pušynėliai – rojus Lietuvoje, o gyventojai – mieliausi žmonės pasaulyje, netgi plėšdami nuo tavęs marškinius ir paskutines kelnes. Netgi tuomet, kai ant tavęs šaukia taksistas, ar supykus turgelninkė sviedžia į nugarą pundu ridikų. ROJUS,- sakau jums,- ROJUS.
Palanga rojus. O čia pragaras. O to pragaro pečius kūrena besišypsantys turkai. Nors šiomis dienomis jie kaip ir lietuviai, rusai ar lenkai, skundėsi karščiu. Ir lygiai taip pat prakaitavo, o jų kraujas buvo taip įkaitintas, jog net burbuliavo. Tai kaipgi atlaikyti nabagui lietuviui, rusui , lenkui tokią pasiutusią karščiavą, kai jos neatlaiko net šičia užgimę: ekskursijų pardavėjai skundžiasi, kukurūzų skrudintojai skundžiasi, žolynų laistytojai skundžiasi, ir skundžiasi visi paplūdimių darbuotojai, pradedant arbatos išnešiotojais, baigiant masažistais.
Vakare, perkepę, leisgyviai, išsipūtusiais nuo vandens pilvais, poilsiautojai velkasi į parduotuves. Ir čia, kondencionierių perdirbtame ore atranda paguodą, ramybę ir tikrąjį poilsį, su nukainavimų, išpardavimų ir nuolaidų elementais. Tik atėjus vakarui, į mūsų poilsiautojų širdis pasibeldžia laimė. Tikriau, jos nuojauta, numatymas, kad dar ne viskas prarasta…
PIRMĄJĄ NAKTĮ ILGAI NEUŽMIGAU, PAVIRTAU TURKU IR SVARSČIAU APIE…
Anksčiau niekada nesidomėjau, ko žmonės rausiasi savo mobiliuosiuose telefonuose. Pirmą kartą akį į ekranus užmečiau važiuodamas autobusu Valetoje (Malta). Buvau nustebintas. Didesnė pusė vyrų ir moterų aparatuose sekė autobuso, kuriuo jie važiavo, maršrutą. Susidomėjau. Lietuvoje 90 procentų žiūrinčių į mobiliuosius, landžioja savo ir savo draugų feisbukuose, braliukai latviai feisbukus pamilę taip pat, ne braliukai estai kleperiavo man kažką nesuprantamo. O štai Turkijoje kas antras vyras (moterų su aparatais nemačiau) atsivertę apsinuoginusių moterų puslapius. Tiksliai. Vakarais į apsinuoginusias moteris jau žiūri visas 100 procentų Turkijos mobiliųjų.
Taigi, pirmosios dienos vakarą, prisižiūrėjęs turkų, blizginančių akis į moteris mobiliuosiuose telefonuose, ir turisčių, blizginančių akis į kavinėse, parduotuvėse ir ant krantinės atitvarų sėdinčius ir mobiliuosius niurkančius turkus, ilgai neužmigau ir svarsčiau apie seksą. Juk atostogos…
PABYRĖJIMAI APIE SEKSĄ
Labai norėčiau būti monogamišku, – mintijau aš,- tačiau prigimtis ima viršų…Ir nėra nieko maloniau, kaip atsiduoti švelniems prigimties troškuliams…
Lengvai prieinamas seksas, ne ištvirkimas. Šitas „procesas“ malšina įtampą ir padeda subalansuoti pusiausvyrą. Jis ugdo žmogų intelektualiai. Nes nesiliauji analizavęs: kodėl aš pasielgiau taip, kaip niekada nenorėjau?
Ilgalaikė partnerystė bukina. Tačiau sukuria pavyzdingos šeimos stereotipą ypač palaikomą feminisčių…
Sekse yra tik dvi tiesos, arba tu dulkini, arba tave dulkina. Gyvenime lygiai taip pat. Vartotojų visuomenėje – taip pat taip pat, tik dar ryškiau nei gyvenime…
Pereinamajame iš socializmo į kapitalizmą laikotarpyje, dulkinami ne tik dulkinimo objektai, bet ir daiktai, reiškiniai, filosofinės sąvokos, papročiai, tradicijos. Visa tai daroma pačiais brutaliausiais būdais, nesilaikant darbo dienų, valandų ir laisvadienių…
Bjauriausi dabarties žmonės: nežiūri televizoriaus, neskaito spaudos, turi brangiausius šunis, įsimylėję visada ir visada tiktai save, lanko sporto sales, kilogramais ryja steroidus, ir feisbukuose po bet kokiu parašymu raito „neginčijamą“ savo nuomonę – atsiliepimą. (Sekso nepritekliaus paveikti)…
Pasibaigus manijai „lytiniai santykiai iki vestuvių“, plinta nauja mada, virstanti į maniją – „lytiniai santykiai tiktai po vestuvių“…
Vienas iš didžiausių melų teigti, jog tu niekada netroškai sekso…Dar didesnis melas, jog tu valdai savo instinktus, o ne jie tave…
Jeigu seksualumas turi būti slepiamas, jei nepadoru rodyti savo krūtis ar per daug didelį atsipūtimą, tai kodėl randasi tiek daug trokštančių į visa tai žiūrėti?..
Pasidalinimas seksualine patirtimi yra intymaus gyvenimo viešinimas. Vieniems tai patinka, kitiems nepatinka, tačiau visi trokšta nors kartais praskleisti savo miegamųjų užuolaidas…
Daug ir dažnai nusidėti trokšta kiekvienas, nusidėti labai dažnai, tačiau išlaikyti nekaltybę – tik ypač patvirkę žmonės….
Kažkas pasakė, kad pasaulyje dėmesio verti yra tiktai du dalykai: seksas ir mirtis…
PASIVAŽINĖJIMAI VISUOMENINIU TRANSPORTU arba APIE TURKIJON ATVYKUSIŲJŲ POILSIAUTOJŲ NE KULTŪRĄ
Turkija yra ta šalis, kurioje yra ką žiūrėti, ką pamatyti, ir apie ką paskui papasakoti vaikams ir seneliams.
Turkija yra ta šalis, kuri šalia daugybės savo papročių ir tradicijų, išlaikė vieną pačių prasmingiausių : visi turkai be išimties gerbia mažus ir nusenusius. Ir visi turkai be išimties, moka ir stengiasi padėti mažam užaugti, o senam numirti. Ir šitą savo pareigą laiko pagrindine ir garbinga…
Šį sykį gyvenau toli nuo pamėgtų paplūdimių, užtat daug važinėjau visuomeniniu transportu ir net motociklais. Man šitie pasivažinėjimai pavirto nedideliais šios kelionės atradimais.
Tyliausiai, ramiausiai, jeigu taip galima pasakyti, visuomeniniame transporte elgiasi šalies šeimininkai: tvarkingai sulipa, nesistumdo, nešūkauja, susėda ir beveik nekalbėdami vyksta ten, kur suplanavę.
Pavieniai vokiečiai daro panašiai, tačiau jeigu važiuoja jų grupė, triukšmo neišvengiama.
Esu įpratęs bedrauti su labai kultūringais rusais. Turkijoje matyti elgėsi keistai. Triukšmaudami lipa į autobusą, triukšmaudami išlipa, priekyje stovintis būtinai atranda reikalų pasikalbėti su galiorkoje sėdinčiu, ir kiekvienas ko nors klausinėja vairuotojo. Klausinėja, kur jis turėtų išlipti, kad atsirastų prie tokio ar anokio viešbučio, kurioje gatvėje ar bent kuriame miesto rajone šiandien gali surasti turgų, į kurią pusę nuo autobusų stoties reikia pasukti, kad nukakti į firminę odinių drabužių parduotuvę, kur iššokti, kad pasiekti vandens parką, keltuvą ar ant kalno riogsančius pilies griuvėsius ir t.t. ir t.t.
Ir nė žodžio anglų kalba. Tik rusiškai. Maža to, kad svetimoje šalyje jie kalba kaip namuose, tai dar stebisi, kodėl vairuotojas turkas jiems neatsako, o vis kažką, „varvaliuoja nie po ichniemu“…Rusų poilsiautojai žeria vietos šoferiams, pardavėjams, muziejų budintiesiems daug priekaištų, už ne kultūrą ir ne svetingumą…Beveik visi kuprinėti, transporte tų nešulių nuo nugarų nenusiima, ir daužo anksčiau įlipusių ir jau sėdinčiųjų keleivių galvas tarsi puodynes, net neketindami atsiprašyti apkultųjų…(Beje, klaipėdiečiai uostamiestyje elgiasi lygiai taip pat)
Mano matyti anglai pasirodė santūriai…
Mano stebėti olandai atrodė santūrūs taip pat…
Šiaip jau, didele buities kultūra nepasižymintys švedai, į viešąjį transportą lipdavo ir išlipdavo ramiai, tik atrodė kažko nelaimingi…
Mūsų artimiausi kaimynai lenkai irgi…
Rusus triukšmingumu pralenkė lietuviai. Nesitikėjau. Man tai buvo ne tik nelabai malonu, bet ir netikėta.
Dar vairuotojui neatidarius durų, mūsiškiai sukelia širšalą. Jiems neįlipus jau gali žinoti, kokia Genutė, Aldutė, Daivutė, su kokiu Vytuku, Juozuku ar netekėjusi tuojau įsiropš vidun. Užlipę ant pirmojo laiptelio jie (daugiau jos) puola lietuviškai sveikinti vežantįjį, girti jo povyzą ar marškinių spalvą, o paskui prasideda brautynės į salono vidų. Apkūnios, nėriniais ir blizgučiais pasipuošusios moterys garsiau už bet ką aptarinėja savo reikalus: kaip ir su kuo maudėsi viešbučio baseine, ką valgė pusryčiams, pietums ir vakarienei, piktinasi, kad jų teisėtai įsigytas penkias žvaigždes turkai pakeitė į tris ir neatsiprašė. Mat ten kažkur jų (turkų) kompiuteriuose įsivėlė klaidos, ir lovų buvo parduota dvigubai daugiau nei esama viešbučiuose, ir štai dabar tos įstaigos nepajėgia priimti sudvigubinto turistų skaičiaus… Aptarinėjo ir krizeno net iš viešbučio kambaryje surengto perdimo čempionato. Jei nebūdavo aktualių temų, kalbėdavo bele ką, ir garsiai kvatodavo iš savo sąmojų…
Dėl mūsų turistų skonio patylėsiu, nes bijau jog vėl kokia nors Airijoje ar Norvegijoje gyvenanti mūsų emigrantė puls mane protinti, jog jau seniai esam laisvi laisvo pasaulio piliečiai. O šitas faktas jai (ir visiems mums) leidžia paplūdimiuose degintis tik su stringais, į krautuves vaikščioti su chalatais ar pižamomis, o jeigu tai kažkam nepatinka, lai bučiuoja jai (mums) nebučiuojamas vietas…Ir jai (mums) nusičiaudėti, ką apie tai masto vietos gyventojai…
Laisviems būti gerai, bet laisvė į viešbučio koridorių mėtyti nereikalingas kojines ar nunešiotus drabužius – stebina.
Nesidžiaugiau paplūdimiuose. Turkus gyriau už kultūrą autobuse ar pereinant gatvę, bet prie vandens pavyzdingai nesielgia niekas. Atėjus vakarui ir poilsiautojams pasitraukus nuo vandens, ant smėlio mėtosi pakuotės, polietilenas, gaiviųjų gėrimų bambaliai, popiergaliai ir nuorūkos…nuorūkos…nuorūkos…Kalbu apie nuošalesnes kurorto deginimosi vietas.
Patiko pora iš Libijos. Jie paimdavo ir pakeldavo kiekvieną po jų kojomis besiraičiojantį butelį, pakuotę ar popiergalį. Vakare išeidavo nešini keliais maišais, prikrautais išmėtyto brudo. Užkalbinti traukė pečiais, o vyras juokavo:
-Nesuprantu turkų. Ir vokiečių nesuprantu. Ir į rusus neįsikertu. Apie lietuvius nieko pasakyt negaliu…
Keisti žmonės, dardantys į tą ar aną pasaulio kraštą pailsėti… Nesuvokiu, kaip galima ilsėtis Indijoje, Kenijoje, netgi toje pačioje Turkijoje ar Gibraltare…Suprantamiau, kai turistas vyksta į pasaulį ieškodamas ko nors konkretaus: pasimokymo, pasitobulinimo, prisilietimo prie naujo, traukiančio ar nesuvokto. Suprantu ir tą, kuris savo kelionę pririša prie profesijos, lūkesčių, troškimų, arba paverčia ją bent jau hobiu…Tuomet ji įgauna prasmę…
De Sent Egziuperi Mažasis princas, iš savo nedidelės planetos taip pat išvyko į kelionę. Ir aplankė kelias mažas, labai panašias į jo planetas, paskui ir žemę. Savo vaikišku supratimu jis išvydo pasaulį tokiu, koks jis yra iš tiesų: „Jame nėra tobulybės. Viską ką turi geriausio žmogus, padaro jį silpnu“, – pasakė po apsilankymų.
Mažojo žmogučio paprastame atradime – išmintis ir žmogiškumas…
Atleiskite už nenuoseklumą ir nukrypimus…
Tačiau kartais norisi stebėtis…
Arba paprasčiausiai pakvailioti…
IR BALIONUOTAS KAPADOKIJOS DANGUS
Turkija yra turtinga šalis pradedančiam ir dantis svetimose šalyse išbarsčiusiam. Netgi nieko nesitikėdamas ir neieškodamas, tu čia vis tiek atrasi kažką nematyto. Daugiausiai laiko šį kartą praleidau Alanijoje, meluočiau sakydamas, jog mane sudomino naujasis vandens parkas ar keltuvas į kalną. O štai balionai Kapadokijoje įspūdį paliko. Didžiulį. Įsirėšiantį atmintin ne metams.
Balionai danguje, ne naujiena. Jie kyla į padanges ir Anglijoje, ir Prancūzijoje, ir kaimynai latviai skraidžioja, ir lietuviai. Tačiau turkai renginiui parinko nepaprastą gamtos kampelį – Kapadokiją. Ir kai jūs, po ilgo važiavimo, neišsimiegoję, kelintą kartą ankstybėse pabudinti atvykstate į šitą vietą, miego trokštančios jūsų akys atsiveria. Labai plačiai. Iš nuostabos…
Paryčiais čia susirenka šimtai keliauninkų. Vieni susimokėję po du šimtus eurų atvyksta tam, kad pakiltų į Anatolijos dangų. Kiti, atidavę po 10 pinigų – paspoksoti į kylančius, pamatyti spalvotą stebuklą, pabyrėjusį po visą akiratį.
Iš pradžių pasigirsta garsas, dujų šnypštimas, paskui sublyksi ugnelės ir žiburiai, o tada pradeda pūstis stori, dryžuoti, languoti, gėlėti, taškuoti, įvairiausi visokiausi neaprašomi neapdainuojami stori balionų pilvai. Viskas vyksta gana greitai, tu nejunti, kad tarsi suktukas eini apie save patį, o paskui staiga tau užimą kvapą – šimtai dūsaujančių būtybių beveik vienu metu ima kilti aukštyn. Pas dievus…
Dar aukščiau.
Į skaidrų brėkštantį Kapadokijos mėlį. Atsiplėšia nuo išraiškingiausio pasaulio reljefo ir…aukštyn. Visas dangus šviečia. Šimtai švytinčių figūrų rytinėjančioje mėlynėje.
Buvo labai malonu. Pasidarė dar maloniau pamačius jaunavedžių porą. Du juočkiai turkai, jis ir ji, jauni ir pasiutusiai gražūs, pakėlę galvas irgi žiūrėjo į užburiantį reginį. Jisai su smokingu, iškrakmolytais gurgždančiais baltiniais, juodais lakiniais batais, apkirptas geriausio miesto kirpėjo…Ir ji – juoda kaip juodžiausia naktis, kaip juodžiausia pasaulio juoduma, su tokiomis pat juodomis blizgančiomis akimis, graži jaunystė… Tobulumą kartojo ilga nėriniuota jaunamartės suknelė. Vaizdas toks pat užburiantis, kaip šimtai šviečiančių balionų danguje…
Nuotaka, kaip visi čia esantys, žiūrėjo į dangų. Paskui abiem rankomis suėmė savo suknios draperijas ir pakėlė, apnuogindama kojas. Ir aš išvydau – dailias moteriškas kojytes apmautais…baltais sportiniais batais.
Specliai pasiūtais iškilmių progai…
Iš tik ką regėtos fantazijos, tie nelemti batai mane kaip mat parskraidino į žemę. Galva nustojo suktis, stebuklas išsivėdėjo. Žiūrėjau į „madingais buldais“ apmautas jos kojas ir galvojau – na, juk nieko čia tokio, visais laikais grožis gyvendavo šalia bjaurasties, skonis kaimynavo su beskonybe, o gyvenimo upė savo krantais liesdavo mirties upę. Taip surėdyta…
Viskas labai paprasta.
Turėjo gi kažkas iš turkiškos pasakos mane parskraidinti į žemę.
Į realybę…
Kavagne 
Aruna 
pirmas