Gruzija: Sakartvele – 10 dienų, pavasarį, su palydovu, neskubant… (II dalis)

O dabar apie tai, ką pamatėm, kas patiko ar nelabai, nors jei kažkas ir nepaliko didelio įspūdžio, tai tik dėl to, kad daugelį panašių dalykų esam ne kartą matę, kaip pavyzdžiui stalagtitų urvus ar botanikos sodą…

Mamuka pasitinka mus oro uoste ir nors dar tik 11 val. ryto, bet vaišina čiačia – simboliškai už pažintį :))

Važiuot šiandien teks toli – iki Mcchetos, bet mes beveik be miego, tai nieko prieš pakeliui pasnausti. Tačiau vaizdai už lango įtraukia, stebina, juokina, nes ant kelio bėgiojančių didžiulių kuilių ne kasdien pamatysi. Visą kelią bendraujam, klausinėjam apie viską, nuo politikos iki maisto, pokalbiai įtraukia, miego nebesinori…

Apsigyvenam apartamentuose, prie pat Svetichovelio katedros supančios sienos ir kol neuždarė einame jos apžiūrėti. Tai gražiausia šalies šventykla, kurioje saugoma ypatinga relikvija – iš Jeruzalės atvežta Jėzaus apsiausto skiautė.

Tada pasigrožime žaviomis senamiesčio gatvelėmis ir einame valgyti. Mamuka pamokina kaip valgyti chinkalius, dar neatsispiriame minkštučiui chačiapuriui – labai skanu.

Kitą rytą, nors ir lynoja, tęsiame pažintį su senąją Gruzijos sostine – apžiūrime Samtavro stačiatikių vienuolyną,  važiuojame  į netoliese ant aukšto kalno esantį VI a. Džvari vienuolyną, iš kur atsiveria nuostabi miestelio panorama.

Tada vykstame į Tbilisį  – pro įspūdingą sieros vonių ir pirčių kompleksą, su gražuole mečete, siauromis galvelėmis kylame iki Nirakalos tvirtovės ir ilgai grožimės sostine iš aukštai, tada keltuvu nusileidžiame į Rike parką, pasivaikštome, užsukame į bažnyčias ir ilgai pietaujame, nes norime dar pasigrožėti naktiniu Tbilisiu, todėl laukiame kol sutems. Ir tikrai, nors sostinė mums patiko ir dieną, bet vakare ji tarsi iš pelenės virto princese, o jau nuo gražuolio Taikos tilto, kuris vadinamas šiuolaikinio Tbilisio veidu, tai negalime nulipti, kaip mums ten patiko – dulksna liovėsi, oras atšilo, gatvės muzikantai groja, vaizdai į visas puses nepakartojami…Prasieiname dar senamiesčio gatvelėmis, pasigrožime linksmu lėlių teatro įėjimu,

ir jau visai vėlai grįžtame namo. Sėdint terasoj, iš katedros pasigirsta nuostabūs giedančio vyrų choro balsai – pasirodo šiandien verbų sekmadienis ir ten, už uždarų durų vyksta kažkokios apeigos. Nerealus įspūdis, kuris liko, kaip vienas ryškiausių prisiminimų ir Mcchetą pakėlė į kelionės top 5 🙂

O vakaras taip nesibaigė, nes apartamentų šeimininkas Georgijus mūsų laukė su vynu ir gitara :))

Ryte vėl atėjo su vynu gal kokius tris kartus iš eilės, dabar jau tam, kad atsiprašyti, jog vakar nepagarbiai elgėsi, nes bučiavo visus ir prisipažino meilėj tiek vyrams tiek moterims – kažkokia švelnumo valandėlė buvo užplūdus :))

Po vėlyvų pusryčių išvykstame link Boržomio. Pakeliui stojame Gori miestelyje ir einame į Stalino muziejų. Nors prieš kelionę mums susirašinėjant su Mamuka aš vienintelį šitą objektą išbraukiau iš jo pasiūlytos programos, tačiau važiuodami pasišnekėjom ir pažiūrėjom į tai filosofiškai – tai yra tiesiog žinoma pasaulyje asmenybė, normalūs gruzinai į jį žiūri taip pat kaip ir dauguma žmonių, nieko ten tam muziejuj nėra jį liaupsinančio ar šlovinančio, o juk ir į Hitlerio bunkerius Lenkijoj ar Erelio lizdą Austrijoj žmonės važiuoja. Be to važiuojam pro šalį ir mūsų vyrai kaip ir visai norėtų, todėl neprieštarauju, tik galiu pasakyti, kad man nepatiko.

Toliau vykstame į Upliscichę – tai geležies amžiaus miestas išskaptuotas uoloje. Įspūdinga, tik negauname audiogidų, kurie visai ten praverstų, o negauname tipo dėl to, kad baigėsi, nors nė vieno lankytojo su juo nematėme. Mamuka šypsosi, kai pasiguodėm, sako, greičiausiai kažkas neveikia, bet negi taip sakys 🙂

Beveik temstant atvykstame Į Boržomį. Pradžioj išsigąstame, kai ieškodamas adreso mus užveža į tokias galveles, kad pradedu įsivaizduoti kaip atrodo Rio favelos :)) Mūsų gatvelė šiek tiek gražesnė. Tačiau namas, kuriame įrengti apartamentai labai simpatiški ir jei pas Georgijų duočiau gal kokios pusantros, tai čia jau visas 3* 🙂

Na apie Gruzijos architektūrinius sprendimus galima dar lapą prirašyti, tas jų balkonų lipdymas bile kaip, ir į ilgį ir į plotį,  tai ne tik kad baisiai atrodo, bet kaip jie ten nesugriūna, tai sunku suvokt. Ir dar tie skalbiniai ant trosų tarp namų…įspūdingiau, negu Sicilijoj ar Porte. Nuotraukos iš Batumio.

O ir čia – gražiai įrengtas namo vidus, o išorėj sutvarkyta tik ta pusė, kur į gatvę ir ta, kur į kiemą, o kitos dvi į kaimynus, taip ir paliktas blokelių mūras.

Važiuojam valgyt ir pasivaikštom po naktinį kurortą, ragaujam tikro iš šaltinio tekančio Boržomio mineralinio vandens.

 Ryte vėl užsukam prie šaltinio, prisipilam mineralinio kelionei Ir važiuojam į Varziją.

Na ką galima pasakyti? Spalvinga istorija, nuostabūs vaizdai, įdomi ekskursija – aplankykit būtinai!

Grįžtant dar norime užsukti į vieną objektą, todėl nepietaujam, tik stabtelim trumpam numarinti kirminą dar karšta vietine duona. Ji tokia skani,kad nurungė ir mūsų mėgstamą čiabatą, o kadangi buvom alkani, tai vaišės gavosi liuks.

Tas objektas Rabati Castle Achalcichėje. Nors nuotraukose labai tapybiškai atrodo, bet būnant ten nejauti absoliučiai nieko, kažkaip prastai viskas atstatyta, kažko trūksta, nejauku, be jokios auros, nepatiko.

Rytojui suplanuotas važiavimas siauruku, kuris vietinių vadinamas ,,kukuška”, iš Boržomio iki kalnų kurorto Bakuriani. Visą vakar vakarą gidas bandė sužinoti kokiu gi laiku tas traukinys išvažiuoja, nes tvarkaraštis, skirtinguose šaltiniuose skiriasi, teko užvažiuot ryte į stotį, kad sužinot. Šiaip visai smagi atrakcija, gražūs pakelės vaizdai, įspūdingos stotelės, tačiau yra keli minusai – galinėj stoty visiškai nėra ką veikti, ten slidinėjimo kurortas, traukinys stovi 1val. ar pusantros, tai nei paslidinėt, nei pavalgyt suspėsi ir kelionė į vieną pusę – 2,5 val. Tai dar atgal tiek pat važiuoti kaip ir gali pabosti. Bet mūsų palydovas šitas problemas išsprendė – pasitiko mus galinėj stotelėj, paprašė vietinių, kad už kelis larius leistų pasivėžinti sniego motociklais ir parvežė namo. Todėl mums viskas patiko.

Dar spėjom apsilankyti Boržomio terminiuose baseinuose, kurie naujai sutvarkyti, tik nepritaikyti didelei masei žmonių, prie  dviejų persirengimo kabinų tenka ilgai eilėje pastovėti. Iki jų reikia eiti pėsčiomis apie 4 km, bet galima nusipirkti nuvežimą, tik jau kelias iki ten, tai iškrist iš tos atviros mašinos galima, vėliau persodina į rimtesnį bekelės transportą – na atrakcija tie jų pavežėjimai 🙂 Jei esate tokių terminių maudynių mėgėjai, tai smagu karštam Boržonio mineraliniam vandeny pasimaudyti, aš nesimaudžiau, man buvo per šalta.

Sekančią dieną pervažiuojam į Batumį, pakeliui nesėkmingai bandom aplankyti žymiausius Prometėjaus stalagtitų urvus, kurie uždaryti dėl Velykų savaitgalio – grįšim čia kitą dieną. Apsigyvenę pas Mamuką viešbuty, kur šiuo metu mes vieninteliai svečiai, važiuojame valgyti ir visą vakarą praleidžiame besigrožėdami vakariniu Batumiu. Šokantys fontanai, žaižaruojantys dangoraižiai, kurortinio miesto pramogos – gražus, sutvarkytas miestas, o jau Ali ir Nino judančios skulptūros, tai tikra puošmena – labai įspūdinga.

Ryte einame į šalia esantį tuščią paplūdimį, kuriame parelaksuojame pora valandėlių, vienas netgi išdrįsta nusimaudyti.

Tada pusdienį praleidžiame botanikos sode, kuris įsikūręs ant aukšto pajūrio šlaito. Nieko tokio labai įspūdingo, bet smagiai pasivaikštome gražioje aplinkoje.

Vakarop – karališkos vaišės Batumio žuvies turguje.

Ryt Batumyje miesto šventė – visokios mugės, koncertai, atrakcijos – šachmatų, šaškių, rankų laužimo turnyrai.

Pasikeliam šiuolaikiniu lyno keliu į virš miesto įsikūrusią apžvalgos aikštelę, pasėdim ten kavinėje, saulė jau gerai šiandien kepina, jaučiamės kaip tikram pietų kurorte.

Šiandien pietums tikras adžariškas chačiapuris su kiaušiniu – aš tokį labai mėgstu.

Priešpaskutinę dieną Mamuka mus vežioja po gražiausias Batumio apylinkės vietas – kriokliai, viduramžių tiltas, kalnų viršūnės, vietinio turgaus aplankymas…

Paskutinei dienai liko mano pasiūlytos vietos – nuostabūs kanjonai netoli Kutaisio. Oras pasitaikė labai karštas, kaip tik pramogoms ant vandens.

Pirmasis – Martvili kanjonas. Kažkuo priminė mūsų Škotijoj lankytą – samanom apaugę šlaitai, krentantys kriokliukai, nuostabios spalvos vanduo – labai patiko, būtinai aplankykit. Ir užtrunki ten neilgai – plaukiojimui skirta  atkarpa gan trumpa,  nereikia niekur toli eiti, yra dar pėsčiųjų takas palei krioklius.

Kitas kanjonas – Okatse. Šis visiškai kitoks – teks prasieiti ant dideliame aukštyje pritvirtinto metalinio tako, pasigrožėti apylinkėmis nuo svaiginančio aukščio aikštelės, įveikti nemažai laiptelių ir iki jo teks žygiuoti apie 3 km. ir tiek pat atgal… Bijantiems aukščio ir senjorams bei mažiems vaikams gali būti sunkoka. Iki kanjono galima nusipirkti pavežėjimą, ką ir rekomenduočiau. Į priekį nutariam eiti, bet apie grįžimą pėsčiomis jau nė vienas nebegalvoja. Ieškom kas parvežtų, bet mes 6 nelabai telpam. Visgi vienas vairuotojas išima savo džipo galinį stiklą ir padaro vietą ant galinių durelių. Šiaip taip susipakuojam ir prasideda…Tokia bekele aš gyvenime nevažiavus, neįsivaizdavau, kad tokį važiavimą gali atlaikyti koks nors automobilis. Nupasakoti sunku – jei ten būsite – važiuokite – man tas grįžimas paliko didesnį įspūdį, nei pats kanjonas 🙂

Dar suspėjame į Prometėjaus stalagtitų urvus, bet sužinojus, kad dėl neseniai praėjusio lietingo periodo, valtele po urvus paplaukioti nepavyks, aš supasuoju ir vykdau jau sau kelis kartus duotą pažadą stalagtitų nebežiūrėti, nes būtų gal 7 kartas.  Bet kai kam tai tik pirmi urvai, todėl kiti apsilankė.

Na ir kelionę vainikavo pietūs po 3 eur, prie viešbutuko netoli oro uosto, o kadangi šalia, banketų salėj, buvo švenčiama, tai anksti miegoti eit nebuvo prasmės, pabendravom su kitu lietuvių gidu Artūru(lyg), kuris kelis metus gyveno Kaišiadoryse ir mus stebino savo neišsiamomis žiniomis apie Lietuvą, o ypač lietuvių sportininkus.

Nors buvome ten 10 dienų, bet liko daug nepamatyta – visiškai nelietėme Kachetijos ir Svanetijos, o tai gal net patys įdomiausi regionai. Todėl manau, kad mes dar ten sugrįšime ir šį kartą važiuosime jau kitaip – ne į nežinomybę, o važiuosime pas žmogų, kurio pasiilgsime, kuris tapo mūsų draugu.

Apsilankykit ten ir jūs, ypač dabar, kai reikia paremti Sakartvelo turizmą, rusams uždraudus tiesioginius skrydžius. Būkim draugai, jie tikrai to nepamirš.