Vėl pavasaris ir visi nuotykiai prasideda vieną dieną įpusėjus Kovo mėnesiui.
Kaip ir praeitą kartą keliaujame vėl trise. Aš, Adelė, kuriai beje, dar tik 18 mėnesių bei mano ketvirtą mėnesį besilaukianti žmona Jurga.
Šį kartą skridome per Briuselį į Fes miestą, pirmiausia todėl, kad Marakeše jau buvome, o ir skrydžio kainos pageidaujamai datai buvo palankesnės. Visai netoliese Briuselio Charleroi oro uosto nusižiūrėjom viešbutuką, kuriame nusprendėm pernakvoti. Jis matosi tik išėjus iš atvykimo terminalo. Bet kaip iki jo nueit? Gal kokią valandą malamės po oro uosto teritoriją ieškodami išėjimo, net GPS nepadeda ištrūkti. Viskas aptverta, jokių nuorodų pėstiesiems. Kaip paaiškėjo, Belgija pėstiesiems, deja nepritaikyta šalis. Iš oro uosto teritorijos galima tik mašina išvažiuoti, bet tai negi mokėsime keliolika eurų taksistui, kad nuvežtu į viešbutį kuris čia pat, už tvoros. Einam pėsčiomis, darydami didelį ratą tiesiog per kelią, šaligatvio tiesiog nėra. Tikriausia atrodėm kaip kokie čigonai. Apsirengę neplonai, aš su labai didelių gabaritų ir maždaug 30kg svorio kuprine stumiu vėžimėlį su miegančia Adele ir dar ant jo pakabinta mažesnė kuprinė. Jurga, ketvirtą mėnesį besilaukianti, iš lėto slenka iš paskos. Vėjas pučia, plaukai ir šalikai plaikstosi…. Taip maždaug per 40 minučių ir priėjom nakvynės vietą. Viešbutis kaip viešbutis. Lėktuvas į Fes 6 ryto. Vėl čigonų karavanas skuba į oro uostą neapšviestais keliais be šaligatvių. Likus keliems šimtams metrų kažkas sustojo ir pasisiūlė pavežėti, bet atsisakėm. Tačiau čia dar nieko. Sulipom į lėktuvą, jau tuoj kilsim. Tik staiga pranešė, kad turime visi išlipti iš lėktuvo naujam patikrinimui ir bagažo skenavimui. Kaip supratom įlaipinimo salėje buvo rastas kažkoks plakatas su religinio pobūdžio užrašais ir nuotraukomis. Apsauga nusprendė, kad yra terorizmo grėsmė. Kai žiūri per panoramą apie tokius įvykius tai kažkaip nesusimąstai, kad ir tau taip gali nutikti. Vienu žodžiu visa procedūra trunka virš 4 valandų. Vėl visus patikrina metalo detektoriais, perskanuoja bagažą, galų gale visus dar šuo apuosto. Kuris pasirodo kas keliolika minučių turi pailsėti. Per tą laiką nuolat stovim eilėje tai prie vieno patikrinimo, tai prie kito. Nei prisėst nei ką. Visi sausainiai ir saldainiai skirti kritinėm situacijom su Adele sumaitinti..:)) Aplink zyzia ir kiti vaikai. Vienu žodžiu pradžia ne kokia. Na bet vis tik pakilom, gavom patogiai atsisėsti visi trys.
Fese jau pavasaris, apie 20 laipsnių šilumos, viskas žydi, saulė. Visi nesklandumai kaip ir užsimiršta. Lėktuve susipažinom su
lietuvių pora, tai kartu ir Grand Taxi į Fes mediną nuvažiavom. Na kadangi Maroke jau antras kartas, tai kaip ir žinome ko tikėtis iš vietinių svetingumo ir įkalbinėjimo meno. Tačiau tai kolkas situacijos nelengvina. Aš labai jau pažeidžiamas jaučiausi su ta didžiule kuprine ant nugaros bestumdamas vėžimėlį labai kalnuotomis Fes medinos gatvėmis. Prakaitas bėga, be to ir tas įvykis Briuselyje energijos neprideda. Jaučiu kaip pradedu nervintis ir tik norisi siųst kuo toliau tuos visus pagalbininkus ir gidus siūlančius ypatingus viešbučius „for special price just for You“ kuriuose neva visai nesenai amerikiečiai ir vokiečiai buvo apsistoją. Kelis apžiūrėjom, kaikurie visai nieko, tik brangoki. Vienam dažo koridorių, jaučiasi stiprus kvapas, mums netinka. Šeimininkas rodo į oro gaiviklį ir sako „no problem“ tuoj pakvepinsim levandom ar dar kuo ten. Ir šiaip jam pačiam tai juk visai nesmirdi. Galų gale be vietinių gidų ir pagalbininkų paslaugų neapsėjome. Apsistojome tokiam kaip ir neoficialiame viešbutuke. Kelių aukštų šeimos name yra keli kambariai turistams.. Kaip visada paaiškėja kad sutarta kaina yra už mažesnį kambarį, o už didesnį daugiau, o dar dušas tai iš vis pabrangina. Praėjo keli derybų raundai kol galų gale buvo sutarta. Gerai kad buvome kartu su tais sutiktais lietuviais, vyrukas derybose pasitaikė gan agresyvus tai labai pagelbėjo šioje situacijoje, nes aš pats jau matyt būčiau spjovęs į tas kainas ir pasirašęs. Kažkaip visai ne mano stichija tos nesibaigiančios derybos. Jau ko nemėgstu tai nemėgstu ir nemoku. Vienu žodžiu gavom didelį šeimyninį kambarį su dušu už 180dirhamų, kuriame turbūt septyniese galima būtų nakvot jei reiktu. Brangoka, bet ką padarysi. Labai jau sveikatos neturėjau kitur eiti. Nakvojome tenai dvi naktis. Ryte užlipau ant terasos, vaizdas tikrai atperkantis visas vakarykščias kančias. Vaizdinga Fes panorama kuris priešingai nei Marakešas, Įsikūręs kalvotoje vietoje, tolumoj kažkokie griuvėsiai, kalnai. Sutarėm su, mus į tą viešbutį atvedusiu berniuku, kad aprodys miestą už 10 dirhamų nuo žmogaus. Beje vėliau sužinojom, kad jei teisėsauga pastabėtu, kad naudojamės neoficialaus gido paslaugomis mums gresia nemaža bauda. Berniukas „dirba“ su broliu, kuris eina pirmas ir žiūri ar nėra policijos už posūkio. Aišku ko ir reikėjo tikėtis ekskursija daugiausiai vyko po parduotuves, na bet užtat įdomu buvo palandžioti siaurom šalutinėm gatvelėm, kuriomis pats gal ir nesiryžtum vaikščioti. Vistik gan painu tenai. Bet nelabai patenkintas tas mūsų gidas buvo. Nieko nepirkome iš tų parduotuvių, po antros ar trečios jis pareikalavo savo uždarbio ir pareiškė kad ekskursija baigėsi. Pamatė, kad su mumis mažas biznis. Suspėjome apžiūrėti vieną iš garsiųjų Fes‘o odos raugyklų, kurias galima apžiūrėti tik įėjus į kokią odos dirbinių parduotuvę ir užlipus ant jos terasos. Ten paslaugus šeimininkas kiekvienam duoda po mėtos lapą kad kramtytum ar uostytum ir nejustum smarvės. Žinoma po to tikisi ką nors parduoti. Bet nieko nepirkom. Tose parduotuvėse viskas brangiau nei paėjus šimtą metrų į šoną. Supratome, kad surasti kelionių vadove aprašytus objektus be gido galima nebent atsitiktinai. Po kurio laiko medina pradeda atsibosti, gal net sakyčiau varginti mažos erdvės, siauros gatvelės. Šiaip ne taip klaidžiodami pagal 6 jausmą išėjom už medinos ribų ir atsidūrėm ant kalvos šiaurinėje pusėje. Nuo čia matosi visa medina, kalnai, beveik visas Feso senoji dalis, griuvėsiai. Vakare dar apėjom naujesnė dalį. Papuolėm į kitą turgų, tik jau labiau panašų į Gariūnus. Gatvėse maisto įvairovė tikrai didelė, ragavom visko drąsiai, jokių virškinimo problemų. O labiausia man patiko alyvuogės ir tokie blynai kepami nedidelėse blyninėse, kuriuos gali išsinešti ar suvalgyti su arbata prisėdęs šalia prie staliuko. Dar paėjom kelis vienbučius, patikrinom kokios kainos. Tai gaunasi trim žmonėm 120-150 dirhamų.
Fese praleidom pusantros dienos, labai kažko įspūdingo nenuveikėm, tiesiog pasivaikščiojom, „mėgavomės“ vietinių dėmesiu ir pasyviai ilsėjomės, gėrėm šviežias sultis ir visko ragavom. Aš nesu iš tų žmonių kuriuos labai domintu visokie muziejai ar architektūros objektai. Aišku jei pro šalį kokio gražaus pastato einu tai pasižiūriu, bet specialiai neieškau. Kaip ir sako vietiniai viešbučių šeimininkai ar taksistai, Maroke labiausiai yra išreklamuotas Marakešas. Ir dauguma kas pirmą kartą lankosi maroke būtinai pirmiausia važiuoja tenai. Tačiau apsilankę Fese dauguma turistų sako, kad Fesas jiems labiau patiko. Taip buvo ir su mumis. Žinoma Marakešas turi savo garsiąją El jebna aikšte, kur visas naktinis šurmulys. Tačiau Fesas turi kažkokią malonesnę atmosferą bei nepalyginamas panoramas iš viešbučių terasų ar nuo kalvų.
Beje kas mus tikrai labai stebino tai žmonių rodomas dėmesys mažajai Adelei. Tarkim pro šali einanti moteriškė visai nesidrovi prieit prie vėžimėlyje sėdinčios ar rankose laikomos Adelės, pakalbinti, neretai ir pabučiuoja. Tai elgiasi ne tik moterys bet ir neretai vyrai, net ir paaugliai. Kur pas mus Lietuvoj niekad nepamanytum kad koks paauglys imtu kalbinti svetimą vaiką tiesiog gatvėje, ne lygis juk… Pradžioj kažkaip nejauku, nedrąsu buvo, bet kartais net nespėji sureaguoti kaip staiga pasilenkia, pakšteli į kaktą, nusišypso ir nueina toliau. Per kelias dienas įpratome. Būna kartais paprašo palaikyti rankose, pasifotografuoja. Visi aplink reiškia susižavėjimą. Matyt kaltas Adelės šviesus veidukas ir marokiečiams egzotiškai balti plaukai, mėlynos akys. Viskas kaip ir apsiverčia aukštyn kojomis.
Po antros nakvynės išsiskyrėm su kolegomis, jie iškeliavo savo keliais, o mūsų laukė išnuomotas automobiliukas. Šį kartą papuolė Suzuki Alto, su ne be pirmos jaunystės sankaba ir pavarų dėže. Bet nieko. Aš pratęs važinėti su visokiausiais automobiliais. Važiuojam link mėlynojo ŠEFŠUAEN miestelio šiauriau. Nežinau, kodėl aš taip sugalvojau, bet pasirinkau ne pagrindinį kelią, žemėlapyje pažymėtą raudonai, bet nusprendžiau važiuoti nuošalesniais keliukais, pažymėtais geltonai. Nusprendžiau, kad bus įdomiau pamatyti užkampius. To pasėkoje Chefchaouen tą dieną taip ir nepasiekėme. Kelias iš pradžių visai nieko, užkilom į kalvą šiaurinėje FEZ pusėje, labai gražios panoramos, visur žalia, atrodo net jokia čia ne Afrika. Aplink žemdirbystės plotai. Kuo toliau kelias, tuo prastyn. Pasirodo pavasaris buvo itin lietingas. Daug kelių nuplauta ir dabar remontuojama. Kartais sudėtinga prasilenkti. Kuo didesnė mašina priešpriešas atvažiuoja, tuo mažiau ji linkusi užleisti kelią. Dažnai gerokai nejauku prasilenkti darosi. Karšta, saulėta, ore kažkokia drėgmė, tolumoje viskas kaip ir padūmavę. Visur aplinkui žemdirbystės plotai. Privažiavom Karia-Ba-Mohamed miestelį ir sustojom užkąsti. Miestelis toks kaip ir visi tokio dydžio miestai. Nieko ypatingo, dulkėta gatvė, turgus, keli restrong‘ai. Kolkas dar nespėjom įsijausti, kažkaip truputį nejauku ieškoti maisto, visi žiūri, angliškai nelabai kas kalba. Kiek paėję nuošaliau radom vietelę. Šeimininkas, viryklė ir du stalai. Prie vieno trys Marokiečiai. Adelės grožis ir juos paveikia ir gavom iš jų dovanų vištienos šašlykiukų, kol laukėm savojo patiekalo. Tąkart papietavom už rekordinę sumą. Du normalūs tadžinai, arbata, alyvuogės ir padažai, bei duona dviem suaugusiems ir dar kažkas adelei viso 45 dirhamai. Ir galiu pasakyti, kad tai buvo geriausi pietūs per visą buvimo Maroke laiką. O svarbiausia jokių įkyrių pardavėjų ir jokių apgavysčių ar papildomų mokesčių tai už duoną, tai už dar ką nors. Važiuojam toliau. Kelias vis prastėja, prastėja. Galiausiai kažkokiam užkampyje vienoj siauroj duobėtoj atkarpoj mašininkas užgeso. Neužsikuria. Va tai tau, benzino nebėra. Nepasirūpinau patikrinti ar nuomoje bakas buvo užpildytas. Atrodo šakės. Pirmyn atgal zuja vietinės reikšmės susisiekimo mikroautobusiukai perkrauti keleivių. Visi nepatenkinti, pypsi rankom mojuoja, kažką aiškina. Mano mašina stovi ant siauro pravažiavimo ir kaip tyčia visiems užstoja kelią, nes kitam šone didžiulės kelio duobės. Angliškai niekas nesupranta, pasikeikia ir iš lėto šiaip taip apvažiuoja. Nesusišneku su vietiniais. Galiausiai išsukau benzo bako dangtelį, visiem rankoj rodau jį ir bandau paaiškinti kad ne šiaip sau aš čia sugalvojau pailsėti. Gal kokį pusvalandį taip teko pramojuoti rankom visiem, atsiprašančiai šypsotis ir tikėtis, kad kas nors pagelbės. Kaip tyčia visi mikriukai čia dyzeliniai, o man benzo reikia. Jurga perpykus, gerai kad Adelė kolkas miega ramiai. Pagaliau sulaukiau paštininko, katras kažkiek suprato, ko aš noriu. Dar atsirado vienas jaunuolis kuris irgi pasišovė pagelbėti. Sutariau kad jis su paštininku nuvažiuos paimti benzino ir atvažiuos atgal su pakeleivingu mikriuku. Suderėjom 10 dirhamų už vargą. Nors būčiau nesunkiai ir 100 davęs matyt. Iš karto daviau pinigų 5 litrams benzino. Laukiam, šypsomės pravažiuojantiems, rodom nykščius kad viskas OK. Šiek tiek pavyko pastumti mašiną, kad kitiems pravažiuoti patogiau būtų. Šiaip ne didelė bėda, žmonės draugiški, pagalbos tikrai sulaukti galima ankščiau ar vėliau. Ne taip kaip pietinėje Maroko dalyje, kur mašina kokia kas valandą tik tepravažiuoja. Ir tikrai viskas yra kaip ir rašo Lonely Planet. Keliavimas su mažais vaikais daugelyje situacijų gali būti tik pranašumas. Marokiečiai šeimos žmonės, vaikus myli. Gal už kokios valandos sulaukėm ir benzino. Aišku atvežė ne 5, o 4 litrus ir dar paprašė 10 dirhamų draugeliui už palydą. Susipyliau benzą ir viskas vėl atrodo stojo į savo vietas. Iš tos laimės neapsižiūrėjau ir kažkur pakelėj žolėse palikom Adelės geriausią ir nepakeičiamą žaislą, Pliušinį šuniuką, be kurio Adelė tiesiog gyventi negali. Supratom tik už kokio pusvalandžio. Va tada Jurga tai tikrai perpyko. Tas pasirinktas kelias nors ir labai prastas, bet turint laiko visai nieko ir juo važiuoti, tikrai eina per gražias apylinkes, vingiuotas. Jei ne tas sugaištas laikas su benzinu tai būtų buvusi labai graži diena. Supratom, kad nelabai galima pasitikėti turimu žemėlapiu, nes jame tas kelias pažymėtas kaip asfaltuotas. Buvo ten to asfalto kažkada.
Tespėjom atvažiuoti iki Quezzane. Iki suplanuoto dienos tikslo liko apie 70km. Miestelis nors ir ant stambaus kelio, tačiau turistų čia nėra. Čia vienintelis viešbutis, kuris ir Lonely Planet aprašytas. Nieko visai. Kainos užrašytos, derėtis nereikia. Saulei besileidžiant labai gražios panoramos atsiskleidžia nuo terasos. Vakarienei atradom naują patiekalą. Gatvėje pardavinėja dažnai visokius lietinius blynus. Dideli, sluoksniuotos tešlos, švieži, pertepti su medumi ar šokoladu. Parodai už kokią sumą nori, atplėšia gabalą, suvynioja į popierių. Tada nueini į šalimais esančią kavinę, kur tik kava arbata ir sultys. Vyrai arba Ispanijos futbolo lygos varžybas žiūri, arba atsisukę į gatvę praeivius stebi, jauku. Nusiperki kavos ar arbatos ir doroji tuos blynus. Liuks, dar ir dabar skonis burnoj. Tokia vakarienė trims kainuoja 15-20 dirhamų. Bevakarieniaujant prisėda šalia vietinis, puikai ir įdomiai kalba angliškai, pasaulio nemažai matęs. Gan įdomiai pabendravom gal kokį pusvalandį o po to pakvietė užeiti į jo kilimų parduotuvę. Aš jam taip tiesiai ir sakau, kad nenoriu pasirodyti nemandagus, bet nenoriu ir jo laiko gaišinti bei suteikti nepagrįstų vilčių. Tačiau tikrai nieko nepirksiu, nes kilimo man tiesiog nereikia. Žmogelis vis dėl to užrašo savo adresą ir pasakė kad užeitume rytoj jei norėtumėm arbatos išgerti. Dar kelias minutes pabendravom apie orą ir jis maloniai atsisveikino. Gal ir užeitum tos arbatos, bet tada jau jausčiausi kažkaip įsipareigojęs, ar suteikęs jam nepagrįstų lūkesčių. Arbatos nėjom. Tokios dviprasmės mintys kyla. Kaip gi suprasti, kada žmogus tave kalbina, nes jam įdomu ir jis tiesiog nori padraugauti, o kada tik į vatą vinioja? Lyg ir žmogus nuoširdžiai nori pabendrauti, domisi tavimi. Bet po to vis vien išlenda verslas. Vis bijojom, kad Adelei sunkiai pavyks užmigti be savo geriausio draugo, pliušinio biglio vardu Avute. Bet matyt nuovargis padarė savo. Namie tai be šansų būtų buvę. Vėl pavyko kažką pamesti. Viešbučio terasoje suvisam pasiliko rankšluostis ir keletas apatinių. Taip pat ir vienas Jurgos batas matyt po lova pasislėpė ir ryte nebuvo aptiktas. Važiuojam į Chefchaouen – Miestą su mėlynos spalvos medina. Visas kelis iki jo papuoštas raudonomis Maroko vėliavomis, pastatytomis kas maždaug 100 metrų. Pakelėse prekiauja alyvuogėmis, bet be jokios agresijos kaip pietuose. Po ratais niekas nepuola, rankom nemojuoja sustoti. Stabtelėjom vienoj aikštelėj prie kelio atsipūsti, užkąsti. Jautiesi visai jaukiai, ir aplinkinių draugiškumas nestebina. Beveik kiekvienoj pravažiuojančioj mašinoj kas nors per langą pamojuoja ar papypina. Chefchaouen visas papuoštas vėliavomis, net ir nepabaigtos statybos ar bet kokie pastatų karkasai turi po vėliavą. Apsistojom prie Medinos. Gavom kambarį su kriaukle už papildomus 3 litus. Savininkas kaip didžiausią viešbučio privalumą patikino, kad tikrai galėsiu rūkyti hašišą viešbučio restorane ir terasoje. No Problem sako jis. Dar ir įsigyti pasiūlė. Problemos su parkavimu, visi šaligatviai apstatyti atitvaromis, kiemai pilni mašinų. Policininkas paaiškino, kad ryt-poryt miestą lankys Maroko karalius, jis čia kartais leidžia trumpas savo atostogas. Tam ir visos vėliavos, ribojimai, it t.t… Bet kaipgi be vietinių apsukruolių pagalbos. Jaunuolis parodė kiemą, kur galiu pasistatyt mašiną. Aš kvailys paskubėjau jam pasiūlyti sumokėti. Ryte dar kartą sumokėjau, tik jau tikrajam kiemo savininkui. Hašišo čia siūlo ant kiekvieno kampo. Šis Maroko regionas garsėja kaip hašišo gamybos sostinė. Bet neįkyrūs prekeiviai, užtenka paaiškinimo, kad aš esu šeimos žmogus, arba kad esu sportininkas. Beje iš jų ir alaus ar stipresnių gėrimų nusipirkti ne problema. Tiesa, kainomis nesidomėjau. Miestas tikrai vertas aplankymo. Praleidome medinoje ir apylinkėse gerą pusdienį. Jauku, siauros vingiuotos gatvelės, visur mėlyna spalva, prekeiviai neagresyvūs. Sezono pradžia, turistų dar beveik nėra. Apėjom mediną, išgarsintus šaltinius, kurių vandenį vietiniai mėgsta piltis į butelius ir namo neštis. Visai kaip ir pas mus. Jaukus miestas vieną dieną ramia praleisti ir atsipalaiduoti jame tikrai verta. Šalimais trekingo trasos aktyvaus poilsio mėgėjams (tiesa aš ir pats toks esu, tik situacija kitokia truputį susiklostė). Prisipirkau gatvėje alyvuogių. Babar berašant net seilės bėga kaip skanu buvo. Nėra net ką lyginti su tuo ką mes čia valgome iš skardinių tiek skoniu tiek ir kaina. Dar radom Adelei nei tai pliušinį paršiuką, nei tai meškiuką, bet labai panašų į jos tą pamestą šuniuką. Atrodo tiko, priėmė kaip tikrą. Nors kas belieka vargšui vaikui netekus tikro ir vienintelio draugo.
Toliau – Viduržemio jūros pakrantė. Šiandien jau ant kiekvieno kelio posūkio stovi po kareivį. Matyt karalius jau pakeliui. Prie jūros važiavome keliu einančiu palei Qued Laou upę. Viena atkarpa gan įspūdinga, gražūs nevienspalviai kalnai, teko pravažiuoti gan įspūdingu tarpeklių, nors ir ne Todra gorge mastelio. Oras buvo apniukęs, tai kažkaip pridėjo savotiško grožio ir niūraus mitiškumo tarpekliui. Bevažiuojant pametėm šoninio vaizdo veidrodėlį. Tiesiog ėmė ir iškrito bevažiuojant veidrodis iš laikiklio. Pavyko rasti ir pritvirtinti lipnios juostos pagalba. Dienos tikslas El-Jebha jūros pakrantėje. Prieš tai virš šimto kilometrų keliu palei jūrą. Ir vėl strigimas. Kelias ištisai remontuojamas. Kaip ir parašyta Lonely planet‘e kraštas nuošalus, nedaug lankomas turstų. Bet valdžia turi planų palei visą Viduržemio jūros pakrantę vystyti poilsinį turizmą, stato daug viešbučių ir t.t.. dėl to ir kelias naujas tiesiamas. Vėl gavosi apie 200 km per visos dienos važiavimą. Kažkokiam užkampyje vėl labai pigiai užkandom. Net keista. Neaplimpa jokie vaikai, neprašinėja BOM BOM kaip pietuose, niekas neapgaudinėja, nereketuoja. Prie pačios jūros taip ir nepavyko privažiuoti. Visi krantai statūs, keliukai nuvažiavimui prie vandens dar tik tik ruošiami. Marokas čia ir vėl atrodo visai kitoks. Pastebėjau, kad kaimo vietovių žmonės mėgsta dėvėti skrybėles, labai panašias į šiaudines. Ir tai kažkuo primena Pietų Amerikos, Perų ar Bolivijos madas. Šieno kupetos palei kelią sustatytos, ko nematyt kitose Maroko dalyse. Tai tik dar ir dar kartą parodo, kokia įvairi tai šalis. Kažkur užsižiopsojęs gerokai trenkiau mašinos dugnu į akmenį. Jau galvojau šakės, bet nieko nepramušiau, nors kažkame ten įlinkimas gero kumščio dydžio. El-Jebha dar vienas nedidelis apsnūdęs miestelis, jame taip pat vienas veikiantis viešbutis. Čia jau praverstu ispanų kalba, bet nebūtina. Šiap nėra čia ką labai veikti, bet mums tinka, paslankiojom po kiemus, bandėm surasti išgirtą lagūną su smėlio pležu, bet nepavyko. Tylus ramus žvejų miestelis.
Kitą dieną traukiam į Al Hocemia nacionalinį parką. Iki jo reik pavažiuoti apie 120km. Staiga pradeda žviegti mano GPS. Sako ne ten važiuoji. O gaunasi taip, kad važiuojam geru, trijų juostų asfaltuotu keliu, kurio nėra nei GPS‘e nei mano, ne taip jau ir sename, žemėlapyje. Nors išties kelias neatrodo kad ką tik nutiestas būtų. Pakeliui užsukom į Kalah Iris. Vaizdas kiek nuvilia. Gal dėl to kad sezonas dar neįsibėgėjo, neradom nei kur pavalgyti, ne ką žiūrėti tenai. Pasėdėjom prie jūros, Adelė kažkokias vištas pagainiojo. Šalia yra Ispanams priklausanti sala Penon-de-velez-de-la-Gomera. Ji kaip ir prieinama iš žemyno. Google earth rodė jog palei pat pakrantę ant uolų yra keliukas iš Kalah Iris. Arba galima daryti nemažą lanką normaliu keliu. Toks jau aš esu, kartais linkęs kiek kvailai rizikuoti. Važiuojam. Kelias kaip kelias. Duobėtas žvyrkelis, koks džipas nepakenktų, matosi ir važiuoja juo kažkas kartas nuo karto. Privažiavom beveik prie pat, sala jau matosi, tik problema kad mes esam ant kokio 100 metrų aukščio uolos. O keliukas prastyn ir prastyn. Sustojau nuėjau apžiūrėti kas toliau ir pasirodo viskas, toliau tik su asiliuku, reikia atgal važiuoti, tik ne taip paprasta. Mašina ir taip nuokalnėje jau. Tenka darbuotis rankiniu stabdžiu ir išspausti iš mašinos viską ką ji gali. Jaučiu svylančios sankabos kvapą. Man net prakaitas išpylė, įsijungė fantazija, širdis plaka kaip pasiutus. Nu tikrai persigandau. Jurgai nieko nesakau, kam kelti paniką. Šiaip ne taip išvažiavai į platesnę vietą ir apsisukau. Psichas, kada aš pasimokysiu. Ką daryčiau su ta mašina, sudegusia sankaba, ant uolos krašto pakabinta? Problema yra ta, kad aš nepagrįstai kartais per drąsus, o Jurga dažnai per daug dėl visko jaudinasi, dėl to į jos nuomonę ne visada atsižvelgiu kaip į per nelyk pesimistinę. Reikia nepriklausomos trečios nuomonės. Na bet sankaba atlaikė, nuvažiavom prie tos salos normaliu keliu per aplinkui, tiksliau duobėtu žvyrkeliu, bet užtat per labai gražias apylinkes. Į salą nepatekome. Dar nepriėjus iš jos, iš tolo, pradėjo mojuoti uniforma apsirengęs pareigūnas. Suprask čia Ispanijos teritorija, papulti negalima. Pamanyk trys namukai ir telefono antena, o pasienietį turi. Šalia esančiame kaime bandėm surasti nakvynę. Vienas žvejys užsiimantis tuo versliuku pareikalavo 50 eurų už visą savo namą. Tiesa labai gerai įrengtą. O tai grubiai yra 500 dirhamų arba vidutiniškai 4 kartus brangiau nei kur kitur. Monopolis matai. Iki 30 eurų nė kaip nenusileido. Spjovėm į tą reikalą, išsivirėm ant primuso košytės ir nuvarėm į Al Hoceima nakvoti, ko neplanavom. Išvadoje galiu pasakyti, kad Al Hoceima nacionalinis parkas nuvylė. Gamta aišku graži, bet to kažkaip neužtenka, daugiau kaip ir nelabai yra ką veikti bei pamatyti, ar bent skaniai pavalgyti kur. Net ir tinginiams ten nėra normalaus pliažo, visur akmenys ir uolos. Al Hoceimoj teko pabendrauti su kelių policija, viršijau greitį mieste. Išsisukau įspėjimu. Pats miestas irgi nieko gero, kaip ir modernus, atrodo bando vystyti viešbučių ir voliojimosi pleže verslą.
Al Hoceimoj neužsibuvome. Pamečiau čia savo telefoną. Gaila, apynaujis buvo. Neskubėdami pusdienį važiavome Pietų kryptimi per rifo kalnus į Taza. Apylinkės ne itin išvaizdžios, tačiau kelias neblogas, auga kažkokie spygliuočiai, nei tai pušys, nei tai kėniai. Nesupratau. Dar karteleli teko pabendrauti su policininkais, nesupratau ko jie mane stabdė, tik pasišypsojo ir maloniai priminė, kad greitis 70. Nors tikrai nebuvau viršijęs. Taza dar vienas, nors ir nemažas, tačiau turistų mažai lankomas miestas. Vien jau viešbučių pasirinkimas ką pasako. Radom vos kelis ir išsirinkom vienintelį viešbutį medinoje. Toks didelis kelių aukštų šeimyninis namas su vidiniu kiemu ir be šilto vandens ir dušo, bet užtat su kriauklėmis kambariuose. Visas interjeras rožinės spalvos. Už rekordiškai mažą kainą apsistojom dviem nakvynėm. Medina nedidelė ir labai švari pasirodė, už jos sienos tokie kaip ir parkeliai, kuriose ilsisi vien tik moterys su vaikais, vyrai kavinėse sėdi. Taza įsikūręs tokiam kaip ir slėnyje. Šiaurinėje pusėje rifo kalnai, pietinėje vidurinysis. Čia norėjom aplankyti Tazzeka nacionalinį parką, garsųjį Gouffre-du-Friouatu urvą ir kažkokius krioklius. Na kriokliai kaip kriokliai, Rudas vanduo krenta, gurguliuoja, na toks didelis Belmontas. Nemažai vietinių poilsiauja, sekmadienis juk. Na o urvas paliko įspūdį. Pradžioje tai tiesiog 230 metrų gylio beveik vertikali skylė kalno šlaite. Nusileidus apačion yra siaurutis praėjimas į olą su stalagmitais, stalaktitais ir ežerėliais. Aš kaip visad truputį persistengiau ir sulindom visi trys į tą olą. Tenka bene pilvu šliaužti. Adelei nepatinka. Na o viduje laukia šioks toks nusivylimas, nes nebuvome pasiruošę tam. Šiaip pagal aprašymus ola turėtu būti įspūdinga, tačiau masiniam turizmui visai nepritaikyta. Viduje jokio apšvietimo ir praėjimo, tenka apgraibom ropoti per slidžius akmenis. Vedlys padalino po mažiuką prožektoriuką ir bandė kažką marokoprancūziškai pasakoti. Bet, deja, teko mums iš ten greitai nešdintis, nes Adelei ta tamsa ir drėgmė visai pagadino nervus. Išsimuzojom kapitaliai. Bet pati didžioji ola tikrai įspūdinga. Išlipę į paviršių nutarėm pasigaminti ant primuso kokius pietus, sutikom keturis marokiečius maždaug mūsų amžiaus, kurie pakvietė kartu su jais pasikepti kažkokių kepeninių dešrelių. Vienas jų pasirodo Tazoje dirbo anglų kalbos mokytoju, tai atseit labai buvo naudinga pasipraktikuoti angliškai realiame gyvenime, o ne vien iš filmų klausytis gyvos kalbos. Šiaip turbūt buvo vienintelis pokalbis, kuris nesibaigė siūlymų ką nors pirkti ar panašiai. Pakalbėjom apie geografiją, kurią marokietis gerai žinojo, istoriją, Lietuvą, Maroką, benzino kainas, Maroko karalių ir t.t… Pasirodo su užsieniečiais apie karalių kalbėti kaip ir nepatartina, bet pavyko sužinoti, kad dabartinis karalius pasaulietiškesnis ir liberalesnis nei jo tėvas ar senelis, žmonės jį daugmaž myli ir gerbia. Marokietis dejavo, kaip mes gerai gyvenam, galim keliauti ir t.t. O jis tai matai nieko neuždirba, negali, bet pasirodo, kad jis dirba tik 16 valandų per savaitė ir galvoja, kad labai persidirba. Nu tai aišku kur ten prikeliausi tada taip privargęs….Visai skanios tos marokietiškos dešrelės pasitaikė, mes atsilyginom lietuvišku šokoladu, Adelė dar atlaikė fotosesiją. Dar kažkiek laiko daugmaž be tikslo pavažinėjom kalnų keliais, pasigrožėjom panoramom. Pradžioj ketinau tiesiai per kalnus, nuošaliais keliais gerą gabalą važiuoti toliau į pietus, bet ramybės nedavė kad galim kur užstrigti su savo mažu mašiniuku, nes kaip jau paaiškėjo nei žemėlapis nei GPS nėra 100% patikimi. Tad teko su gailesčiu atsisakyti ir apvažiuoti ratu. Grįžom į Tazą. Įprastinė programa, naktinis turgus, vakarienė. Restorane padavėja pačiupo Adelę ir virtuvėj taip pat surengė fotosesiją. Tiesa reiktų paminėti, kad maroke restorano sąvoka turėtų būti suvokiama truputį kitaip. Kokia nors pašiūrė su vienu darbuotoju jau gali vadintis restoranu, jei ten kas nors ką nors daro valgyti ir yra vienas staliukas klientams. Ar tarkim koks kebabų kioskas Maroko standartais taip pat būtų pavadintas restoranu. O valgyti beveik visur duoda tą patį. Tadžinas, kartais kuskusas, omletas, duona, alyvuogės bei arbata ar apelsinų sultys.
Iš Taza pagrindiniu keliu kažkiek pavažiavom link Feso, tada gabaliuką nuošaliais , bet gerais Viduriniojo Atlaso keliais link Azrou. Aplankėm čia miške gyvenančias beždžiones. O ir miškas ne bet koks. Atlaso kedrai čia auga, iš kurių medienos labai daug suvenyrų daroma. Ji tokia ruda ir raštuota bei su stipriu sakų kvapu. Beždžionės naglos, pačios ant mašinos užšoka, drąsiai fotografuojasi, maisto reketuoja. Man tik kilo abejonės ar tik nebus tai dar vienas dirbtinai sukurtas turistų traukos centras, kaip kokios mėlynosios Tafraoute uolos, kurias patys ten žmonės ir nudažė. Taip ir su tom beždžionėm panašiai. Privežė kas nors, priveisė. Juolab kad jos tik tam tikroj vienoj vietoj buvo, o pavažiavus kur toliau į mišką nė vienos. Šiaip čia kalnai labai keistos išvaizdos, aš tai jaučiausi kaip kokiose Tatruose ar Skandinavijoj. Tie kedrai visai ne afrikietiškai atrodo. Kalnų plynėse matosi žmonės renka akmenis, ruošia žemę žemdirbystei. Iš akmenų tvoras mūrija kaip kokioje Anglijoj. Bei daug vaismedžių sodų. Beje, obuoliai Maroke už apelsinus tris kartus brangesni. Marokiečiai labai giriasi savo miesteliu Ifrane. Jame universitetas ir visas jis toks išgražintas, architektūra visai ne afrikietiška. Visi sako būtinai turi aplankyti, ten kaip Šveicarijoje. O aš atsakau, kad jei norėčiau pamatyti kaip Šveicarija atrodo tai Šveicarijon ir važiuočiau. O Maroke man jokių šveicarių nereikia. Pakeliui į Azrou teko pravažiuoti pro ta Ifrane. Nu vaizdas tai tikrai neatitinka Maroko standartų. Toks šaltas, itin tvarkingas, net sakyčiau nenatūraliai sterilus miestelis, tikrai kaip koks Europos slidinėjimo kurortas. Gavom čia net ir vietinio alaus nusipirkit. Ne koks tas alus. Azrou. jau jaučiasi turizmo verslo dvasia. Viešbutyje po ilgo laiko bandė išdurti. Kiek kvailokas bandymas buvo. Suderėjom kambarį, susinešėm daiktus. Nuėjau susimokėti ir užpildyti registracijos anketą, o administratorius sako kaina tai ne tokia. Ta kaina tai ne už tą kambarį o už tą kitą, kur pirmiau rodė. Primokėk. Matyt sugalvojo, kad tingėsim kur kitur eiti, nes jau beveik ir įsikūrėm su visa manta. Bet aš nepasidaviau ir administratorius baisiai nepatenkintas pripažino pralaimėjimą. Sako jam tai kas, bet jei ateis inspekcija tai turėsiu problemų. Kokia dar inspekcija?.. briedas kažkoks. Gatvėj prekeiviai jau aktyvesni, tik ranka moja, užkąsti pas save kviečia. Vakarieniaudami pasimovėm ant klasikinio bajerio. Buvom jau atpratę suderinti kiekvieną detalę prieš užsisakant. Taigi teko susimokėti už pomidorą ir alyvuogę tadžine, vandenį, duoną ir cukrų arbatoje. Nedidelis nuostolis, bet iš principo nemalonu. Azrou yra kaip ir ant kalno šlaito, turi parkelį su labai gražia panorama, didelę gražią mečetę. Pagrindiniai traukos objektai čia yra tos beždžionės, kedrai ir slidinėjimo trąsos žiemos sezonu. Dar nepertoliausiai yra kriokliai Sources de L’Oum-er-Riba išsiveržiantys tiesiai iš uolų. Ten ir nuvažiavome kitą dieną.
Pakeliui link krioklių pravažiavom nuošaliais keliukais tarp kedrynų, pasižiūrėjom kaip šioje dalyje žmonės skurdžiai gyvena. Prie krioklių iš karto prisistato eilė gidų, automobilio plovėjų ir sargų, bando susitarti, kad po ekskursijos būtinai užsuksime tadžino į konkrečią pašiurę. Turistų vos vienas kitas. Pirmą paslaugų siūlytojų bangą atlaikėm neblogai. Priėjus arčiau antroji banga. Viena moteriškė taip prikibo, kad sutikom pas ją pavalgyti, šiaip ar taip neužilgo pietų metąs. Moteriškė klientus saugo akylai, nė per žingsnį nepaleidžia, visur lydi, kad tik kiti nenuviliotų kliento, vos ne akmenis iš po kojų rankioja, kad tik ponams turistams būtų patogiau eiti. Tiesa sakant net nejauku darosi. Kriokliai gražūs, bet kažkaip net normaliai nepavyko apžiūrėti ir pasigrožėti, kai nuolat aplink ta bobelka zujo. Šiose apylinkėse ir šiaip labai nemažai krioklių ar tiesiai iš kalno šlaito prasiveržiančių šaltinių. Tadžinu mus šėrė tokioj pavėsinėj iš kartelių ir celofaniniu stogu. Nieko buvo neblogas visai. Aišku teko atlaikyti derybų raundą dar vieną. Prie mašinos grižus vėl aiškintis, kad saugoti jos nieks neprašė ir t.t… Tai tik tokiam vos bekrutančiam senukui paaukojom, o reketininkams nieko nedavėm. Nieko, pratę jie… Šiandien tokia ne itin turtinga diena, labai karšta ir tvanu, net nelabai ko daugiau ir norisi. Teko vėl truputi pasiklysti, žvyrkeliais pasikratyti, nes žemėlapiai vėl ne itin tikslūs pasirodė, bet šiaip ne taip išvažiavom iš kalnų ir pasiekėme Khenifra miestelį. Jo Viešbučių pasirinkimas taipogi skurdus, užkampis ir čia. Pravažiavom visą miestą net nestabtelėję, gatvėje jokių užrašų ar bent ką primenančių vietą nakvynei. Pačiam pietiniam gale, autobusų stoties pašonėje vistik vienas buvo ir tiesa sakant visai neblogas bei kainos ne monopolinės pasitaikė. Taigi, kelionė kaip ir pasibaigė, teliko grįžti į Fes ir skristi namo. Fes suradom neblogą viešbutį visai pusiaukelėj tarp medinos ir naujojo modernaus centro Rue-Bou-Ksissat gatvėje. Čia apsistojom dviem naktim. Tik išėjus į miestą š kart atsiduri maisto turguje. Parkavimosi aikštelę „parekomendavo“ vietinis verslininkas, gerokai per akivaizdžiai nuoširdžiu balso tonu ir blizgančiomis akimis. Bet labai smarkiai apsukti nepavyko, vis tik tam tikri įgūdžiai man jau išsivystė. Grąžinant mašina nuomos kompanijai bandžiau pareikšti pretenzijas dėl nepilno benzino bako ir turėtų problemų, tačiau nuomos darbuotoja staiga persijungė į prancūzų kalbą, o dar ir Adelė po ranka pasitaikė. Pradėjo kalbinti ją, o kitaip tariant numuilino kalbą nuo tos temos, net netikrinus mašinai padarytų defektų atšaukė pinigų rezervaciją nuo kortelės. Gal ir gerai, nes tikriausiai būtų ką nors radus. Taigi pabaigoje praleidom pusantros dienos Fez mieste, apsipirkom suvenyrų, prisivalgėm skanių alyvuogių ir blynų bei kitokio gatvės maisto.
Nenorom pradedi lyginti pirmąją ir šią kelionę, o ir skirtumų tikrai yra. Pirmiausia, nors Marakešas yra labiau išreklamuotas, tačiau Fes miestas man pasirodė jaukesnis, ne toks skubantis, įvairesnis. Šioje kelionėje aplankėme šiaurinę Maroko dalį, kuri savo gamtos grožiu, spalvomis ir egzotika tikrai neprilygsta populiaresnei pietinei daliai. Tačiau čia ramiau, prekeiviai, čia ne toki įkyrūs kaip pietuose, kažkaip jautėmės labiau atsipalaidavę, o ir kelionės grafikas ne toks jau įtemptas pasitaikė. Čia maisto pasirinkimas pasirodė įvairesnis. Šiaurinė dalis labai tinkama ramiam, ne tokiam aktyviam poilsiui, tiesiog stebint vietinių žmonių gyvenimą. Pietinė skirta ieškantiems naujų įspūdžių ir egzotikos. Marokas – marga šalis į kurią norėtųsi dar kada nors sugrįžti.

Liudas Dabkevičius

5 thoughts on “Marokas 2010 – Šiaurinė dalis”
  1. šilti žmonės, puikus maistas, nuostabi gamta, vienuolynai ir cerkvės
    , o mes ten savo specnaza metame ?

  2. Vienuolynų aura nenusakoma – norėčiau kokią savaitę kuriam nors pagyventi.
    Gamta nuostabi, žmonės širdingi, tik karštakošiai. Žinau tik vieną- geriau nesigilinti pokalbiuose į politines ir religines situacijas. O visa kita puiku 🙂

  3. Niu „specnazo” mes ten jau seniai nebemetame jei kas 😉 karas ten seniai jau pasibaige. O ir daugelio dalyku nesuprasi nepabuves ten. Dabar pati i tai kiek kitaip ziuriu nei budama Lietuvoje.
    Zmones ten karstakosiai, o ir konfliktai buvo kurstomi naudojantis tuom. Dabar zmones nori paprasciausiai tai pamirsti ir gyventi toliau – eiliniam pilieciui kur kas svarbiau pragyventi is gaunamu nedideliu pajamu nei politika, kurios jis nesupranta ir kuria jam primeta ne tik nuosava, bet ir kitos valstybes.
    Keliaujant Serbijoje, kaip Aruna sake, geriau nesigilinti i politinius bei religinius klausimus ir kelione bus puiki. Nes i siu klausimu neverta nagrineti net su savo draugais, o su nepazystamais ir karstakosiais serbais tuo labiau 🙂

  4. Man tai Belgrade užkliuvo, kad žmonės labai aukšti. Sakau, bepiga jiems semti krepšininkus kibirais. Kad ir kiek geriausių serbų atssisako žaisti rinktinėj, jie vis tiek suburia gerą komandą.

  5. 😀 niu nezinau, kaip Belgrade, nes ji tik pravaziavau, bet Kragujevace zmones ivairaus ugio 🙂 yra ir aukstu ir vidutinio ugio.. o del krepsinio tai jie patys juokiasi, kad serbams futbolas visada buvo ir bus pirmoje vietoje, bet geriausius medalius visada gauna is krepsinio ir kitu sporto saku

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *