Į temą Lietuvos tema:)
Gegužės viduryje nusipirkome akcijinius visai pigius kuponus ir Bistrampolio dvare šventėme sūnaus gimtadienį. Tikrai nieko tokio och nesitikėjau. Bet praleidome dvi nuostabias, ypatingos laimės, ramybės, pilnatvės kupinas dienas. Ir oras buvo kaip dovana – po šalto pavasario pirmas toks saulėtas ir šiltas savaitgalis buvo.
Dvaro istorijos nepasakosiu, ją puikiausiai galima pasiskaityti internete. Pati teritorija labai sutvarkyta, prikelti antram gyvenimui kažkada sandėliais buvę dvaro pastatai.
Ir tiek visko ten smagiai mes veikėme:) Apsirėdėme ano laikmečio dvariškių drabužiais ir visaip kaip įmanoma maivėmės bepozuodami, besifotografuodamiesi. Nešėmės iš restorano virtuvės maišelius duonos ir maitinome tokius mielus gyvuliukus – danielius. Lankėmės spa centriukyje – tikrai spa nedidukas, tik sauna ir jacuzi, bet mes ten buvome visiškai vieni ir tame buvo šitoks gerumas. Prisikaitinę ir prisimaudę gėrėme žolelių arbatą.
Dar jodinėjome žirgais. Na, gal ne visai jodinėjome, tiesiog ten dirbančios mergaitės vedė arkliukus už pavadžio ir taip apsukome ratą aplink dvarą, – bet vis tiek atrakcija. O norint, ten galima ir tikrai jodinėti arba mokytis joti, užsisakyti fotosesiją su žirgais.
Labai skani vakarienė ir pusryčiai, labai minkštos ir patogios lovos. Ir nuostabūs mieli darbuotojai. Ne dirbtinai mandagūs, o natūraliai šilti, paprasti, pasirengę atsižvelgti į bet kokius pageidavimus. Prieš atvažiuojant, aš prašiau kokio nors siurprizo sūnui jo šventės proga – kambaryje radome sulčių, krepšelį vaisių, pyragaičių ir įrėmintą pasveikinimą. Aš kartais Vilniuje pavargstu nuo vilniečių – skubančių, susireikšminusių, išdidžių. Rajone žmonės kitokie ir tai kaip balzamas sielai.
Kadangi buvo savaitgalis, žmonių privažiavo daug, ir vestuves dvare šventė nemaža kompanija. Tai jau, pagalvojau, sudie ramybe, visą naktį plyšos muzika bei rėkaus vestuvių dalyviai. Tačiau vienintelis triukšmas buvo nuo fejerverkų, o daugiau niekas netrikdė tylos. Kaip tai pavyko – neįmenama paslaptis. Ir smagu, kad tokius Lietuvos kampelius atranda užsieniečiai: dvare gyveno vokiečiai, japonai.
Ryte po pusryčių mus kvietė į ekskursiją po dvarą, bet išskubėjome į netoliese esantį kitą – Burbiškio dvarą, kur tą savaitgalį kaip tik vyko Tulpių žydėjimo šventė. Atvažiavome, atsistojome į kilometrinę eilę prie kasų ir….apsisukome, sėdome į mašiną ir patraukėme link Šeduvos. Truputį gaila, kad nemačiau nei pačio dvaro, nei tulpių, bet trintis tarp masės žmonių, ypač po tokios jaukios, gražios vakarykštės dienos, nesinorėjo.
O į Šeduvą mane vedė sentimentai, nostalgija. Netolies yra vietos, kur prabėgo didžioji dalis mano vaikystės. Vasarą su tėvais važiuodami į Palangą, ar grįždami iš jos, būtinai užsukdavome į malūną pavalgyti. Tuomet, kai medžiai man dar buvo dideli:), malūnas man atrodė kaip kažkas tokio, įstabi, ypatinga prabangi vieta. Šiandien, aišku, tai tiesiog restoranas, ir maistas – ne stebuklas, ir aptarnavimas nelabai malonus, bet vis tiek buvau laiminga. Ir smagu, kad malūnas neapleistas, nesugriuvęs, atvirkščiai, – puikiai sutvarkyta teritorija aplinkui, yra kur pasivaikščioti, iškastas nedidelis tvenkinukas.
Nežinia, ko tam žmogui kartais reikia iki laimės. Panevėžio apskrityje praleidome net nepilnas dvi dienas, o grįžau tokia pailsėjusi ir laiminga, lyg po dviejų savaičių atostogų.Ir dabar dar ilgiuosi to savaitgalio. O savaitė, praleista Prancūzijos pietuose, išgirtoje, prabangioje pakrantėje, lig šiol kelia neaiškų susierzinimą. Aš negaliu pasakyti, kad man ten nepatiko, ne, išties labai gražus kraštas. Tik manyje gyvena žinojimas, kad mums ten važiuoti nereikėjo, tiesiog nereikėjo, beprasmiška kelionė, bejausmė.
Ačiū visiems, kurie Bistrampolio dvare mums sukūrė šventę:)
Kavagne 
Aruna 
pirmas