Lietuva: Savaitgalio popietė Vilniaus apylinkėse

Po Vilniaus apylinkes pasižvalgyti galvojom senokai, tačiau vis negalėjom prisiruošti. Per „ruošimosi“ laiką ir MyTripse atsirado maršrutas, panašus į mūsų planuotąjį, todėl pasistengsiu informacijos nebekartoti, tik įdedu nuorodą į maršrutų skyrelį.

ŠILĖNAI
Jau seniai kaimas man asociuojasi su asfaltuotomis gatvėmis, mūriniais namais, trinkelėmis klotais kiemais, voljeruose uždarytais šunimis… Ir visai pamiršau, kad dar būna kitokių – tikrų – kaimų. Su kvepiančio šieno pradalgiais, Lietuvos „lenciūginiais“, pririštais prie tvartų suklypusiais stogais, malkų kūgėmis, sukrautomis pastogėse… Ir visa tai visai šalia Vilniaus – vos šeši kilometrai už Pilaitės asfaltuotu keliu ir dar apie trys – žvyrkeliu.
Šilėnai žinomi daugiau nei penki šimtai metų. Nuo tada, kai kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis patvirtino Vilniaus katedros kapitulai dovanotas žemes…
Pirmiausia stabtelėjome prie medinės bažnyčios.

Norėjome pamatyti Švč. Trejybės paveikslą, nutapytą XVI – XVIII a. ir įdomų dėl reto Trejybės vaizdavimo – Dievas Tėvas laiko nukryžiuotą Jėzų Kristų. Skaičiau, kad bažnyčioje yra įdomus varpas su karūna. Deja, nieko nepamatėme, nes duris radome užrakintas. Beliko tik pasisukioti aplinkui ir keliauti toliau.

Prie pat bažnyčios yra nuoroda, vedanti prie Šilėnų mitologinio šaltinio.

Įtartina mums pasirodė, nes nei kelio, nei takelio beveik nesimatė. Tačiau juk įdomu, todėl paėjėję per nupjautos žolės pradalgius ir išgąsdinę vietinius šunis, vis tik šaltinėlį radom. Radome ir takelį. Pasirodo, miške jis net lentelėmis išklotas. Paragavome šaltinio vandens, dar prisipylėme buteliuką, kad kelionėj netroškintų ir, sugrįžę tuo pačiu keliu–takeliu, patraukėme toliau – link regyklos.

Sviliškių kraštovaizdžio draustinio regykla (apžvalgos bokštas) yra maždaug puskilometris nuo Šilėnų. Iš jo tikrai atsiveria nuostabus Neries slėnio vaizdas.

Nuo bokšto pasigrožėję apylinkėmis, nusikratėme ieškoti „Akies“ šaltinio. Rašau „nusikratėme“, nes tarp Šilėnų ir Naujosios Rėvos piliakalnio yra išlikusios trys grindinio atkarpos. Grindinys buvo klojamas tarpukariu Šilėnų kaimo gatvėse bei smėlėtose miško įkalnėse, kad neklimptų vežimo ratai. Prieš keletą metų, vykdant rekonstrukciją, trumpa dalis grindinio buvo atkurta.

Nemažai pasikratėme ir žvyrkeliu. Kelias palaipsniui kyla į kalną ir vietomis yra toks siauras, kad net neįsivaizduoju, kaip prasilenkia automobiliai. Tiesa, mums pasisekė juos sutikti tokiose vietose, kur buvo kelio praplatėjimas ir nesudarė keblumų prasilenkiant. Dar reikėtų paminėti, kad Neries regioninio parko darbuotojai tikrai pasistengė – ne kiekviename kaime ar juo labiau miške galima rasti tokias aiškias nuorodas.

Taigi, „Akies“ šaltinį suradome lengvai. Visai buvau pamiršusi apie skaitytą informaciją, kad bebrų dėka šaltinio vietoje dabar yra tvenkinys, todėl iš pradžių suabejojome, ar tikrai radome tą, ko ieškome (užrašais juk ne visada tikime ).

O radome vaizdą, kuris paliko stiprų įspūdį ir kurį tikrai rekomenduoju pamatyti. Man atrodo, kad jei pamatyčiau gero fotografo darytas šio šaltinio-tvenkinio nuotraukas, vargu, ar patikėčiau, jog tai Lietuvos kadrai: iš vandens augantys, ištįsę, vos su keliais lapeliais medžiai, vandenyje atsispindintys jų šešėliai, aplinkui – žemuogės, mėlynės, paparčiai, pakalnutės (jau nužydėjusios)… Ir iš žolynų išnyrantis žaltys…

Jau vėliau galvojau, ar švarus šio šaltinio vanduo? Niekaip negaliu prisiminti.

NAUJOJI RĖVA
Apie pora kilometrų nuo Šilėnų – Naujosios Rėvos piliakalnis. Prie piliakalnio pastatyti ženklai, draudžiantys motociklų eismą . Pasirodo, šį piliakalnį kažkodėl pamėgę motociklininkai ir jį gerokai apdarkę. O kad nuo jo nuostabus kraštovaizdis – nieko naujo nepasakysiu.

SUDERVĖ
Anot poeto Vladislovo Sirokomlės, sudervė (su derva) – tai dervuotas deglas, žvejų naudotas naktinės žūklės metu. Galbūt pavadinimas siejamas ir su kokiomis nors senovės lietuvių apeigomis, atliekamomis su smaluotu deglu.
Rašytiniuose šaltiniuose Sudervė minima 1493 m. Jau tada čia buvo dvaras, vėliau – valsčius. 1782 m. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis įkūrė Sudervės parapiją. Joje buvo pastatyta medinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Netrukus ši bažnyčia sudegė.
Dabartinė mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia – viena išskirtiniausių Lietuvoje. Ji statyta 1802 – 1812 m. Tai – klasicistinių formų kupolinė rotonda. Tiek medinės, tiek mūrinės bažnyčios fundatoriumi laikomas klebonas ir Sudervės dvaro savininkas, dominikonų vienuolis bei Vilniaus kapitulos kanauninkas Valentinas Volčakas. Jam mirus, pradėtus darbus tęsė dvaro paveldėtojas Ipolitas Volkas – Lanievskis (abu fundatorai vėliau buvo palaidoti bažnyčios kriptoje). Lėšų bažnyčios statybai paaukojo Teodora Sapiegienė. O štai dėl bažnyčią projektavusio architekto kyla ginčai. Ilgą laiką buvo manoma, jog architektas – Laurynas Stuoka – Gucevičius. Dabar iškelta nauja versija – architektas Laurynas Bartkevičius. Dar kiti šaltiniai teigia, kad projektavo L. Stuoka, o statybas prižiūrėjo L. Bartkevičius.
Bažnyčia pasižymi ne tik savo forma, bet ir nepriekaištinga akustika. Be to, joje išlikusios vertingos XIX a. freskos, skulptūros, paveikslai, varpinė.
Deja, visu tuo įsitikinti savo akimis ir ausimis negalėjome. Bažnyčią radome užrakintomis grotomis, o ant grotų – uždėtas tankus tinkas. Nesuprantu, kokiu tikslu taip viskas užslaptinta. Galbūt, kad varnų ant altoriaus nepritūptų? Kitokio paaiškinimo nerandu. Ir bažnyčios lauko sienos ganėtinai pavargusios atrodo: apibėgusios, aptrupėjusios. Tiesa, yra žymių, kad bus remontuojamos. Žodžiu, iš toli įspūdis daug didesnis.

Sudervė – ežerų kraštas. Aplink miestelį telkšo Riešė, Vilnoja, Purvis ir daug kitų mažų ežeriūkščių. Į Riešės ežerą įteka Riešės upelis. Ežero viduryje – įspūdinga sala. Jis – gilus, apžėlusiais ir vietomis užpelkėjusiais krantais. Ežerą renkasi žvejai. Poilsiui tinkamesnis – Vilnoja. Jo nebloga pakrantė, puikus dugnas. Vasarą prie šio ežero susirenka daugybė žmonių. Deja, prišnerkšta be saiko: stiklai, kamščiai, nuorūkos, automobiliai beveik prie vandens, t. t. Kitame ežero krante – kitoks vaizdas. Jame įsikūrę poilsio namai „Vilnoja“, kurių savininkai prižiūri ir paplūdimį.

Poilsio namų teritorijoje įsikūręs akmens skulptūrų parkas „Vilnoja“. Jau ne vienerius metus čia organizuojami simpoziumai, kurių metu sukurti darbai papildo parką. Aplinka parke tikrai jauki ir rami.

Čia pat, poilsio namų kavinėje, galima ir užkąsti. (Dar viena vieta, kur galima papietauti Sudervėje, – tai užeiga „Žvejo sapnas”.)

Turint laiko ir noro, maršrutą galima pratęsti iki Dūkštų ir Kernavės. Mes tą atidėjome kitam kartui. O šios vietos, kurias pamatėme Vilniaus pašonėje, nustebino ir gamtos grožiu, ir žmonių rankų kūriniais, ir tuo, kad čia galima labai komfortiškai jaustis.