Visi, mylintys savo šalį, tikriausiai kelionę po ją anksčiau ar vėliau pradeda Panemunės keliu. Turiu prisipažinti, nors esu važiavusi tuo keliu ne kartą, niekuomet neteko užsukti į visai šalia esančias pilis. O pasirodo be reikalo.
Kelionę pradėjome Kaune. Ir nors Kauno pilis turėtų būti pirmoji mūsų kelyje, kažkodėl šio varianto net nesvarstėme ir pasukome Raudondvario link.
RAUDONDVARIS
Ar žinojote, kad tokiu pavadinimu Lietuvoje vadinami net septyni miesteliai? Mūsų aplankytasis – didžiausias. Pirmasis sustojimas – Raudondvario bažnyčia ir paminklas J. Naujaliui. Išlipom, apsidairėm, kelios nuotraukos ir patraukėm link Raudondvario dvaro. Čia jau įdomiau.
Dvaras šiuo metu restauruojamas, todėl mes, kaip ir kelios kitos turistų grupelės, pasitenkinam žvilgtelėjimu iš toliau ir trumpu pasivaikščiojimu po parką. Slapčia pro langą nužiūrime ir oranžeriją, kuri tikriausiai yra mačiusi ir geresnių laikų.
Palmės, kadaise tikriausiai demonstravusios dvaro šeimininkų valdžią ir turtą, dabar gana apskurę, trūksta žiedų ir žalumos. O gal tiesiog fantazija per laki?
Praeiname pro ūkinius pastatus
, sargo būdelę
. Ir mane labiausiai sužavėjusią tvorą, suręstą iš raudonų plytų.
SEREDŽIUS
Kelionė įsibėgėja. Seredžius, kurio pavadinimas kilęs nuo slavybės sereda (trečiadienis), turistus vilioja savo piliakalniais. Jau ko turime Lietuvoje, tai turime. Jei važiuodamas keliu pamatai rudą kelio ženklą, tai didžioji dalis veda į kokį piliakalnį. Kylame ant Palemono kalno, kaip reikiant pavargstame, nes laipteliai išklerę, baisu išsisukti kojas, turėklų nėra. Laimei, sveiki, nors ir padusę, užlipame aukštyn ir netgi sugebame tarpusavyje patraukti per dantį mus besivejančių moksleivių grupelę, kuri pusiaukelėje stabteli pailsėti. Sakoma, kad Palemonas buvo iš Romos pabėgęs Nerono giminaitis, Seredžiuje radęs prieglobstį. Nežinia, kiek tame tiesos, bet man tokios istorijos suteikia vietovėms žavesio.
BELVEDERIS
Ši veita labiausiai nuliūdino. Turim tokių dravų, tokių rūmų, kurių sienos slepia nežinia kiek istorijų. Ir leidžiame jiems nykti, griūti. Sienos apipieštos grafiti mėgėjų. Neprofesionalu, mielieji. Žema.
Atrandame išlaužtas duris, ir kiek nedrąsiai užeiname vidun.
Išdaužyti kokliniai židiniai, išluptos grindys. O kažkada – pokylių salės ir prabangūs miegamieji? Langai, durys, laiptų turėklai – išraižyti, dekoruoti. mano draugas, nuoširdžiai besižavintis šiais rūmais, pasakoja, jog Belvederio pavadinimas būdavo suteikiamas dvarams, turintiems bokštą. Šio Belvederio bokštas nedidelis, bet puikiai derantis. Jei ne aukštaūgiai lapuočiai, iš bokšto atsivertų vaizdas į Nemuną.
RAUDONĖS PILIS
Nagus nukapoti tiems, kurie Raudonės pilyje įrengė mokyklą ir sugadino autentišką interjerą. Tačiau iš lauko – pasakų pilaitė, man kažkodėl priminusi Harry Potterį 🙂
Pakilus į bokštą nesinori leistis žemyn. Man labai patiko pilies įkūrėjo pavadinimas – XVI amžiuje miško eksportuotojas iš Prūsijos pasistatė renesanso stiliaus pilį. Jo vardas buvo Krišpinas Kiršenšteinas.
Raudonės pilies parke atrandame didžialapę liepą, turinčią septynis kamienus.
Šioje liepoje įaugusi geležinė juosta, prie kurios esą dvarponiai rišdavę baudžiauninkus ir juos plakdavę.
Tokia ta mūsų istorija. Šiame parke dar galima rasti Meilės, Draugystės kalnus, Beždionkalnį, Sukačiovo maumedį, pilkąjį riešutmedį ir t.t. Bet mes neradome. Trūksta nuorodų, trūksta informacijos. Važiuodami apie tai pasiskaitėme, tačiau atvykę nenorėjome klaidžioti po uodų pilną parką, ir apsukę ratuką patraukėme Panemunės pilies link.
PANEMUNĖ
Panemunės pilies neišvydome. Dėl restauracijos darbų lankytojai nepriimami jau nuo 2009. Tačiau aplink nuostabus parkas su tvenkiniuose benardančiomis antytėmis.
Tikėkimės jau greitai pilis bus atvira lankytojams.
Lankytinų vietų sąrašo pabaigoje – Mingės kaimas ir Ventės ragas. Kadangi laiko dar turime, nusprendžiame sukti ten, kur pamatysime kokią įdomesnę nuorodą. Taip atsiduriame Smalininkuose.
SMALININKAI
Čia važiuoti neplanavome. Mes net nieko nebuvome girdėję apie šį miestelį. Bet būtent čia visiems patiko labiausiai. Kodėl?
Pirmiausiai sustojome šalia nedidelio skulptūrų parko, paėėjome iki vandens matavimo stoties. Visi jau šiek tiek pavargo nuo lipimo į bokštus ir piliakalnius, todėl entuziasmo važiuoti į senovinio transporto muzieju (regis taip vadinasi) nespinduliavome. Visgi pasukome link jo. Privažiavę vartus pamatėme užrašą, jog šiuo metu aprodyti eksponatų nėra kam, tai galima atlikti patiems. Nutarėme tuo pasitenkinti. Jau išlipus iš automobilių pasirodė kokių septyniasdešimtiems metų vyrukas, ir išklausinėjęs iš kur atvykome, karts nuo karto pajuokaudamas, nusivedė mus savo turtų links. O pažiūrėti yra į ką.
Daugiau nei 7000 eksponatų.
Kai kurie iš Lietuvos, kai kurie vokiški, prūsiški.
Yra ir tokių, kurių gamybos principas buvo naudojamas dar prieš Kristaus gimimą. Kūliamoji, generatorius, variklis. Net Opelis, kurį mes lengvai palaikytume „Zapuku”. Daug visko, ir kiekvienas daiktas su savo istorija. Būtinai nuvažiuokite. Jei norite – rašykite – pasidalinsiu informacija, kaip ten patekti.
Šią dieną kelionė baigėsi. Pernakvojome Kintuose ir kitą dieną, šalto, žvarbaus vėjo genami, trumpam užsukę į Ventės ragą, patraukėme namo.
Nuvažiuokite ir pamatykite patys. Tiek visko turime, ko net neįsivaizduojame. Gal yra pasiūlymų kitai kelionei? 🙂
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Smagu jum ten buvo. Jau vien pakrantės vaizdai ko verti
Na, tuos vaizdus šiek tiek, matau, lietus prislopino, bet vis tiek labai gražu…Aš juos pamačius vėl į Prancūziją užsinorėjau…
O GPS-as ir mus kartą per kiemus vedžiojo, bet tada mes netyčia ne greičiausią, bet arčiausią maršrutą buvom nustatę.
Man labiausiai patiko „drambliukai”
Laukiam 4 serijos.
„Drambliukai” ir tankai (nors labai nemoteriška) – yra tai, dėl ko labiausiai norėčiau nusibelsti į tuos kraštus.
Kaip ir visada labai trūko laiko. Ten reikėtų kokiom min. 2 savaitėm nuvažiuoti, ir, manau, kad šiuo atveju labai tiktų kemperis, nes vietos tai gana laukinės. Matėm ne vieną kemperį stovintį „belenkur” ant skardžio.
„Drambliukai”, žinoma, veža, nors mums tikrai šlapoki pasitaikė, net fotoaparato objektyvas nebenorėjo išlįsti nuo lietaus, teko džiovinti, todėl ir Etretato miestelio nuotraukų nėra.
Ne tik kad neaplankė Belgijos bet dar ir savo gps’ą užvadino mano vardu! Baisuma 🙂
Bet visa straipsnių serija ir nuotraukos man labai patinka 🙂
Turės važiuot į Briuselį su šampanu, ne kitaip :))))))))
Kaip sakė viename klasikiniame Rusiškame filme:-nevinovataja ja, on sam prishol,- GPS’as varda turėjo gamyklinį, mes jį tik pakoregavom. O atleiskit, Jūsų vardas irgi taRaska ?:-)) (Tikiuosi, nepalaikysit klausimo netaktišku ar įžeidžiančiu, kitu atveju, iš anksto atsiprašau.)
Skaitydamas nejucia grizau i pereitu metu kelione-taip smulkiai apokas megsta rasyti.Man tai truksta kantrybes tokiam darbui:)Laukiu 4 dalies,kurioje speju bus ir apie atoslugius bruksteleta.
Ne, nelaikau klausimo netaktišku:-) Ir galvoju, kad vienas kitas linksmesnis komentaras šitame imtam puslapy visai neprošal!
o koks tas gamyklinis vardas?
Jeigu rašymą laikyti darbu, tai ir man trūktų kantrybės, kadangi man tai malonumas, tai būtų kvaila nesuteikti sau malonumo, be to aš ir pats dar kartą „pervažiuoju” visą maršrutą, o po kelių dienų atsimenu, kad reikėjo dar ir tą aprašyti, ir kita ir t.t.
Teisingai, zakai, spėji, numanai į kurią vietą maršrutas krypsta, o brūkštelsiu labiau apie potvynius.
Ra, man atrodo, kad kažkur minėjau, gamyklinis GPS’o vardas buvo Rasa, bet man jis visiškai nesiklijavo prie tos ant stogo sėdinčios būtybės. Cituojant kitą Rusišką filmą:-sobaku zovut svystom, a imia zaslužitj nado (-šunį kviečia švilpimu, o vardą reikia užsitarnauti).
O kaip su vietine virtuve ? Juk pakeliui tiek skirtingų tautų .
Kažkaip su tom vietinėm virtuvėm mums nelabai sekasi. Kadangi valgoma paprastai yra vieną kartą per dieną, kai jau labai norisi, tai ir užsisakom maždaug kažką suprantamo, nes kitaip gali likti nevalgęs. Visdėlto tolimesnėje kelionėje bus vienas kitas vietinis patiekalas.
O Prancūziški pusryčiai nepatenka į vietinę virtuvę: kava su kruasanu ir bagetė su džemu?)))))
Kas ir kur gamina konjaką arba šampaną , niekam nebekyla klausimų
O kaip dar vienas „prancūzas” Normandiškas Obuolių „brendis’?
Aš tai tą, dar vieną „prancūzą” pavadinčiau labiau „samogonu”, o ne brendžiu. Iš ten yra dar ir tikrasis sidras, bet šiek tiek jau rašiau, kad Kalvadoso paragauti vietoj nepavyko (gal nepakankamai norėjau), turiu parsivežęs, bet vis dar nedegustuotas, sidrą ragavom pernai, nelabai patiko, todėl ir nepirkau, labiausiai primena surūgusias obuolių sultis (iš principo, tai tokios ir yra). Apie konjaką ir armanjaką bus šiek tiek 5 dalyje, o vynuogynų kolkas neprivažiavom.
Ooo! Normandija, nors šalta ir laukinė, bet mano didžioji meilė. Nemažai vietų aplankėte, tik D-Day teminę kelionę būtų tikrai labai stipriai praturtinęs dar ir Caen esantis labai didelis ir informatyvus memorialas, tad jei sugrįšit – būtinai aplankykit ;).
Na, o ir viduramžiška Normandija labai žavinga: pilys, viduramžių turgūs ir šventės, skriptorialas, istoriniai audinių, kilimų centrai, bei žinoma Šv. Mykolo kalnas (Mont Saint Michel) – bene trečia lankomiausia Prancūzijos vieta, esanti ant Normandijos ir Bretanės ribos. Linkėjimai! 🙂