Ėjo antras vasaros mėnuo …… gerai, kad nesnigo))) Bet jau prilijo tai sočiai. Kai oras nei šioks, nei toks, kai svaiginanti kvapais, karščiu, leipstančiais gėlynais vasara tik prisiminimuose, tai ir nepajunti, kad pusė jos jau ir prabėgo… Ir tik artėjanti Mindaugo karūnavimo diena priminė, kad vis tik jau liepa. Tuo pačiu ir išeiginė diena. Iš tikrųjų tai niekas ir nežino kada Mindaugas buvo karūnuotas ir jokiuose istoriniuose šaltiniuose nėra užfiksuota konkreti data. Susėdę keli istorikai nusprendė, kad tiks ši data – tuo pačiu ir išeiginių daugiau. Galėjo dar tikrumo dėlei ir kokią rugpjūčio dieną prijungt, bet matomai nepagalvojo. Klausimas dėl karūnavimo rimtas, nes kažkokių didelės apimties aprašymų ar liaupsių nelabai ir rasta. Mačiau paveikslą, kuriame Mindaugas karūnuojamas, bet paveikslas tapytas ne taip jau ir seniai, tad kiek ten tos tiesos galima tik paspėlioti. Tačiau kaip bežiūrėsime, jeigu buvo karūnuotas, reiškia buvo ir karūna. O karūna, tai ne koks segtukas, tiesiog taip dingti negali. Dažnai būna, kad ieškai, ieškai kokio nors daikto, galvoji- viskas, dingo, o jis guli vos ne panosėje ir juokiasi. Gal ir su ta karūna taip. Buvo nebuvo, gal vertėtų paieškoti tos karūnos, nes prie šventinės dienos prisidėjus dar vieną dieną, gaunasi visos keturios – tiesiog mini atostogos. Toli nevažiuosime, tik iki Augustavo. Pakeliui panaršysime porą Lietuvos kampelių ir gal netyčia rasime pradingusią karūną. Kompanija ne tokia ir menka – šešiese, tad ir akių nemažai – šešis daugint iš dviejų. O tai jau visas tuzinas. O paieškose daugiau akių tik geriau.
Kadangi kelias netolimas, niekas neveja, išsimiegoję ir ramiai papusryčiavę išjudame. Pakeliui užsuksime į vieną dar nelankytą Lietuvos kampelį. Visai netoli Lazdijų. Kur apsilankėme Lietuvoje Kviečiu pažiūrėti mano bloge.
Toliau mūsų kelias veda į Lenkiją.
Tiesiai į Augustavą nevažiuojame – pagal iš anksto sudėliotą planą dar turime užsukti į vieną vietą. Bevažiuodami sugalvojame stabtelėti Seinuose, nes kai kas iš mūsų kompanijos ten nebuvę (gal ir karūnos pėdsakų rasime). Besipuošiantį naujomis spalvomis bažnyčios bokštą vos atpažįstu – tik pablukusios rausvos spalvos antrasis bokštas patvirtina, kad čia ta pati bažnyčia. Įdomiai drąsus naujasis spalvinis derinys.
Trumpam užsukame į bažnyčią. pasirodo ir čia yra karūna, tik labai aukštai.
Metam žvilgsnį į A. Baranausko skulptūrą ir riedame link Vygrių. Lenkija eilinį kartą pradžiugina sutvarkytais keliais. Vertėtų mūsų kelininkams nuvažiuoti pasimokyti kaip tiesti kelius.
Kelią rėmina išgrįsti grioveliai lietaus nutekėjimui – čia jau vargu ar jaustumeis kaip važiuodamas upe, taip kaip teko per vieną liūtį , kažkodėl vadinamą dešimtmečio, važiuoti per Žirmūnus. Daug metų ten gyvenau, bet niekada neteko važiuoti tarsi upės brasta ir kad iš po automobilių ratų vanduo tykštų į šalis tarsi ištisinė siena. Negana to, Žirmūnų- Kareivių sankryža buvo patvinusi taip, kad net troleibusai stovėjo. Gyvenime to nebuvau mačiusi. O per tą mano gyvenimą liūčių teko matyti tikrai visokių. Bet per daug įsijaučiau – juk mes dardame Lenkijos keliais. Iki Vygrių šalimais kelio, perbėgdamas tai į vieną, tai į kitą pusę, keisdamas spalvas, driekiasi platus dviračių takas. Vydamasis mūsų išsakytas mintis, kaip tik prasideda lietus. Bet tolėliau, ten, kur mūsų laukia nakvynė – dangus kur kas šviesesnis. Kadangi jau pietų metas seniai praėjo, stojame kažkurioje pakelės kavinėje. Toks beveik tikras lietuviškas asortimentas ( kugelis, balandėliai, cepelinai), tik kavinėje kažkodėl baisiai šalta.
Greitai pavalgome ir lekiame toliau. Vėl išlenda saulutė, o mes artinamės prie Dauspudos ( Dowspuda), buvusių Pacų rūmų. Pacų giminė stipriai dominavo Lietuvoje. Gavus valdyti karaliaus žemių sklypus, Pacų pajamos gerokai viršijo Radvilų ir Sapiegų iš paveldimų valdų gaunamas pajamas. Pirmasis iš Pacų giminės, tapęs Dauspudos savininku, buvo Steponas Pacas, įgavęs didelį karaliaus pasitikėjimą. Jaučiat? O kur karaliai, ten paprastai ir karūnos. Ir nesvarbu, kad iš gotikinėmis smailėmis badančių debesis rūmų liko tik gandrų bokštas, rūmų portikas ir liepų alėja. Dabar lankytojus pasitinka sutvarkyta kordegarda, kurioje įsikūręs turizmo centras – ten ir užsukame. Čia galima ir apsistoti, ir balius kelti- daug gražių salių. Ir, žinoma, puikuojasi buvusių rūmų maketas.
Liepų alėja nužingsniuojame iki gandrų bokšto. Bandome paieškoti karūnos rūmų griuvėsiuose, bet staiga vėl prapliumpa lietus, aplink kojas pinasi šlapia žolė. Nelabai malonu, tad slepiamės po portiku. Tiek to, gal vis tik seniai čia jau viskas surasta.
Važiuosime į Augustavą, kuris jau praktiškai ranka pasiekiamas.
Augustave apsistojame pačiame miestelio gale, pas pani Joaną. Didelis, kaip dažniausiai įprasta Lenkijoje, namas, kuriame gyvena šemininkai ir tuo pačiu įrengti kambariai turistams. Mes gauname visą trečią aukštą. Tik įėjus holas su virtuvės kampu, trys kambariai ir vonia. Jeigu kituose kambariuose gyventų svetimi žmonės, gal nelabai smagu būtų naudotis bendra virtuve ir vonios kambariu. Bet dabar viskas gerai. Dar turime įėjimą ir į palėpę.
Greitai įsikuriame ir išeiname pasivaikščioti per miškelį iki ežero. Vakarop oras visai išsigiedrija.
Skaudžiai akina ežero vilnyse šokinėjantys saulės zuikučiai. Palei ežerą daugybė vietų, kur gali išsinuomoti įvairiausias vandens plaukiojimo priemones. Vieną iš jų saugo ir gauruotas sargybinis. Bet ne koks iš jo sargas- taip ir rūpi, kaip pažaisti su atvykėliais.
Pasukame į vieną pusę palei ežerą. Bandysime paieškoti karūnos miške, jeigu net rūmų griuvėsiuose neradome. Kažkas matomai jau bandė tai daryti prieš mus. Pakankamai giliai parausta.
Ir negalvokit kitaip, karūną randame. Savo kuprinėje. Bet… skardinė karūna juk negali būti tikra, nors ir gražiai atrodo.
Pasukame į kitą pusę. Prieiname poilsinę- čia galima įsikurti nedidukuose nameliuose.
Visai šalia jachtų prieplauka. Įsitaisome ant suoliukų pasigėrėti vakarinio ežero panorama ir sutūpusiomis poilsio jachtomis.
Tik pabudus ryte pasigirsta gandrų kleketavimas. Šiandien niekur ypatingai skubėti nereikia, todėl ramiai papusryčiaujame ir iškulniuojame pasivaikščioti į Augustavą. Iki centro toks nemenkas gabaliukas, užtat gyvename labai ramioje vietoje.
Miestelyje gyvenimas virte verda. Pirmyn atgal zuja žmonės, daug jaunų šeimų su mažais vaikais vežimėliuose, kažkas ilsisi parke ant suoliukų, kažkas varsto parduotuvėlių duris. Nors nieko tokio ypatingo Augustave atrodo ir nėra, bet jis palieka jaukaus miestelio įspūdį. Nupėdiname iki centrinės miesto aikštės su burbuliuojančiu fontanu.
O čia, prašom jums, karūna. Bet kažkodėl ant paukščio. Nežinau ar tinkama.
Pasimalame po centrą, nusiperkame ledų, apžiūrime sendaikčių turgelį. Ir ką gi mes ten randame? Čia tai atradimas. Užsispyrusios princesės karūna.
Aplankome Švč. Jėzaus Širdies baziliką, kol dar neprasidėjo pamaldos. 1944 m. ji buvo sugriauta ir po kelių metų atstatyta. Viduje nuostabiai spalvingi vitražai.
Neskubėdami patraukiame iki uosto. Po pietų mūsų laukia pasiplaukiojimas laivu. Laivą mūsų reisui užsakiau iš anksto. Čia tų laivų gyva galybė. Galima be išankstinio užsakymo plaukti dideliu, daug žmonių talpinančiu laivu. Tačiau jie plaukia beros apie 1,5 valandos, nors yra įvairios trukmės reisų. Ieškodama informacijos apie laivus, radau įdomų pasiūlymą – plaukimą vikingų laivu.
Reisai irgi įvairios trukmės. Parašiau jiems norėdama rezervuoti, tačiau jie man atrašė, kad rezervacijas priima tik telefonu ir tik prieš porą dienų iki plaukimo. Paties ilgiausio 6 valandų reiso nėra, nes vykdomi vieno šliuzo remonto darbai. Galvojau paskambinsiu, užsakysiu keturių valandų plaukimą, tačiau radau dar ir kitokį variantą. Simpatiški, komfortabilūs katamaranai. Ten ir dengtas su normaliais stiklais denis, jeigu būtų šalta ir lytų lietus. Parašiau ir jiems. Ir čia tas pats atsakymas- prieš porą dienų paskambinkite. Taip ir padariau, nors iš vakaro parašiau dar papildomai ir laišką. Maloniai atsiliepusi Barbara paaiškino, kad kažkodėl negali prisiloginti prie kompiuterio, bet užsakymą priėmė ir pažadėjo perskambinti. Po pusvalandžio perskambino, patvirtino, kad viskas tvarkoje, o kiek vėliau atsiuntė patvirtinimo laišką ir nuorodas, kur pirkti bilietus. Tad pirmiausia nueiname iki kasų. Keturių valandų plaukimas kainuoja 60 zlotų. Laiko iki mūsų reiso turime, laikas papietauti. Ir ką gi valgysime ežerų krašte? Žinoma žuvį. Šito gėrio pas lenkus kiek tik nori.
Prieiname savo laivelį. Mus džiugiai pasitinka kapitono padėjėja-lietuvė, gimusi Augustave. Ji labai patenkinta savo darbu, sako nori išsilaikyti kapitono egzaminą.
Sulipame per trapą ir pasirodo, visas tas keturias valandas laive mes būsime vieni. Buožės, ne kitaip. Įsitaisome viršutiniame atvirame denyje ir vėjui taršant plaukus pasileidžiame į kelionę po vandenų kraštą. Pasibaigus vienam ežerui, įplaukiame į kitą. Aplink zuja įvairiausio kalibro laiveliai.
Vandeninis gyvenimas tiesiog verda. Jei atvirai, tai gaila, kad pas mus visiškai neišnaudojami upių ir ežerų resursai tokioms pramogoms.
Pakrantėse įrengtos poilsio aikštelės.
Šitaip plaukioti begalinis gėris. Akys geria pakrančių vaizdus, maloniai šildo saulė, nosį kutena kavos aromatas. Kava ir sausainukai – kiek čia reikia iki pilnos laimės.
Pagaliau ir šliuzas. Iki šiol atidaromas rankomis. Ir ne bet kaip, o tokiomis ilgomis kartimis (tokio dar neteko matyti).
Ir staiga naujiena. Pasirodo, laivas tuoj prisišvartuos, o mes galėsime išlipti ir pasivaikščioti. Ir ne bet kur, o pusiasalyje prie Studzienicza ( Studzieničnos Dievo Motinos sanktuariumas) – piligrimų koplyčios ir bažnyčios.
Bet tai kaip pasisekė. Šią vietą planavome nuvažiuoti apžiūrėti sekančią dieną. Puiku, ryt turėsime laiko pasivaikščioti po parduotuves. Sakykit ką tik norit, bet tokia proga kaip parduotuvės, Lenkijoje reikia pasinaudoti.
Pasakojama, kad pusiasalyje pagonybės laikais buvo pagonių šventovė, kurioje buvo garbinami ąžuolai, o XVIII a. viename iš medžių apsireiškė Dievo Motinos atvaizdas. Kiek vėliau pusiasalyje apsigyveno atsiskyrėlis Wincent Murawski, kuris pastatė koplytėlę. Joje yra saugomas Studzeničos Dievo Motinos paveikslas. Visai šalia šulinys su stebuklingu vandeniu.
Šią vietą buvo pamėgęs popiežius Jonas Paulius II. Ant ežero kranto, prie pat vandens stovi paminklas Jonui Pauliui II ant kurio postamento yra užrašyti žodžiai: „Čia aš buvau daug kartų, bet kaip popiežius vienintelį ir paskutinį kartą“. Būdamas popiežiumi jis čia apsilankė 1999 m. birželį.
Kiek tolėliau medinė bažnyčia.
Sulipame į laivą ir staiga prašom- karūna. Net vandenyje, pasirodo, galimi tokie radiniai.
Išplaukiame pro simboliškus vartus tolyn.
Prasideda kanalai. Žalios medžių kasos siekia vandenį.
Priplaukiame remontuojamą šliuzą. Ir vėl išleidžia pasivaikščioti.
Šioje vietoje apsisuka visi laivai. Net nuotaikinga kepurėle pasirėdęs baidarininkas.
Eiiii, mus seka !!!!!!
Vėl kanalai, šliuzas, ežerai ir vėjas plaukuose.
Sugrįžę į uostą, namo neskubame. Pasivaikštome krantine. Šalia ežero gražus sanatorijos pastatas,
viešbutis, kuriame iš pradžių ketinau užsakyti nakvynės vietas. Gal ir gerai, kad neužsakiau- norėjome ramios vietos, o ten vargu ar tą ramybę būtumėm radę.
Krantinė puiki, ilga- net nenueiname iki pat galo. Susėdame ant saulės prišildytų plytelių prie pat vandens. Į poilsio vietą sugrįžta vandens patruliai. Kad galėtų įplaukti į savo uostelį, trumpam sustabdo eismą krantinę, pasukdami tiltelį.
Trauksime link namų. Bet mieste važiuoja automobiliai su vėliavomis, vandens transportu – matomai ryt bus kažkokios varžybos.
Išaušta paskutinė diena Augustave. Papusryčiaujame ir vykstame į centrą, trumpai prasibėgti per parduotuves ir suvalgyti ledų. Jau grįžus po kelių dienų radau straipsnį apie naujieną Palangoje, prie kurios driekėsi eilės – ledai storame burbuliniame vaflyje. Kaina – 3 – 4 eurai. Delfi rašė (vienas juokas- ekspertai), kad tokie ledai kitose šalyse kainuoja iki 9 eurų. Nežinau kokiose šalyse jie jų ieškojo, bet Lenkijoje tokie ledai kainuoja 7 zlotus.
Pasilakstę susirenkame prie automobilio ir dar tikrai neskubame namo. Važiuojame iki Płociczno Tartak. Mūsų laukia visai vaikiška pramoga- važiuosime siauruku. Tačiau pagalvojame, kad reikia papietauti, juk namo grįšime visai vėlai. Pakeliui pamatę nuorodą „kepta žuvis“, pasukame link ežero. Ant polių įrengta nemaža kavinė, šalia mikro pliažiukas. Užsisakai maistą, kurio užsakymą mergaitės perduoda per raciją. Tenka luktelėti, nes maistą gamina kitoje vietoje. Tiesa, patiekia vienkartiniuose induose-konteineriuose, bet taip dar geriau, nes žuvies porcijos didelės- neįveikiame, tad pasiimame namo.
Teritorija, iš kurios išvyksta siaurukas, gražiai sutvarkyta. Kavinė, motelis – viskas yra.
Oras subiūra, pradeda lašnoti, bet mes jau vagonėlyje.
Pajudame. Dardaradar, tutūūūūū- . Garvežiukas tikrai ūbauja.
Važiavimas trunka gerų porą valandų. Pakeliui keli sustojimai.
Geru oru visai smagu pasivaikščioti, bet prie Vygrių ežero, net ir lynojant, beveik visi nuskuba prie ežero.
Sustojime šalia Vygrių ežero galima paskanauti ir nusipirkti medaus, bei kitokių gėrybių.
Pagaliau ir mus patikrina konduktorius.
Paskutinis sutojimas ilgiausias – geras pusvalandis. Nuo ten grįšime atgal. Bet dabar visi nuskuba iki kavinukių . Ech, būtumėm žinoję, nebūtumėm pietavę. Juk daug įdomiau papietauti tokioje vietoje, kur valgiai verdami ir kepami lauko virtuvėje. Tad pasitenkiname bent desertu- sklindžiais su vaisiais.
Aišku, kavinė aptarnauja tik siauruko keleivius- net jos darbo laikas toks, kokie yra ir traukinuko sustojimai. O dabar atgal. Lietaus merkiamose pievose stypinėja gervės, straksi zuikučiai.
Dar vienas sustojimas ir po kiek laiko pardundame atgal. Aišku, karūnos neradome, ką čia surasi laukuose, pievose ir miškeliuose.
Sulipame į automobilį ir sukame link namų. Kuo arčiau Lietuvos, tuo labiau įsismarkauja lietus. Tačiau pravažiavus Valkininkus, pradeda rimti. Mini atostogos pavyko. Ar radome karūną? Karūnų iš tikrųjų suradome nemažai, tačiau ar tarp jų buvo tikroji, palieku spręsti jums….
Kavagne 
pirmas
Keista, kad nežinojote apie Peleš pilį – turbūt pas visus keliautojus po kelionės tokie patys patarimai kaip jūsų, kad Drakulos pilis išpūstas burbulas, o Peleš nuostabi ir netiesa, kad visi vis tiek eis į Drakulos pilį – aš neisiu 🙂
O nusivylimus aš pastebėjau tik du – jūsų vila Dunojaus deltoje ir pakeleiviai, o gal jūs pati per daug atsakomybės sau prisiėmėtė? Juk jie turėtų suprasti, kad jūs ten taip pat pirmą kartą ir neatsakingi nei už blogus kelius, nei už navigacijos paklydimus. Nors renkantis viešbučius aš nors su vienu bendrakeleiviu pasitariu, kad pasidalinti atsakomybę, jei ką…bet ta jūsų vila, tai net įdomu kokios ten nuotraukos įdėtos jų reklamoje, kad visgi ją užsakėte? Bet užtat prisiminimų turite visam gyvenimui 🙂
Įdomu buvo skaityti. Man iškyla vien malonūs prisiminimai iš Rumunijos, ypač nuotraukos nerodo nusivylimo. Vienoje mašinoje su kita šeima jau iššūkis. Dar skolinta mašina. Bijočiau į užsienį važiuoti. Perskaičiau kaip romaną ir dar kartą skaitysiu. Važiuočiau į Rumuniją netgi dabar, jei kas pakalbintų (turiu neišnaudotų atostogų). Parlamentą reikėjo Bukarešte pamatyti. Man jie sunkiai tilpo į kadrą. Bet pamatėte daug, nebuvo gedimo ar kitų netekimų. Deltos daug gražių paukščių išliko foto, jie užtrins atmintyje bjaurią buitį. Manau reikia pamatyti ir Peleš ir Bran pilis, ir Sibiu ir Brašov. Pastarojo miesto nuotraukoje mačiau vyno rūsius, kur valgėme ir šokome rumuniškame vakare. Vynas Rumunijos nuostabus.
Paskaičiau ir man labai dvejopai vskas atrodo. Atrodo, kad patiko, bet daugiau, kad nepatiko. ) Ir, tiesą pasakius, po šio pasakojimo, visai nenorėčiau į Rumuniją))) Man irgi keista, kad apie Peleš pilį negirdėjote. Pažiūrėjau Delta Ponton ir tikrai įdomu, kodėl susigundėte. Nieko gero tose pateiktose jų nuotraukose nėra. O dėl bendrakeleivių gal reikėtų mažiau jaudintis. Juk jūs viską planuojate, dirbate tokį darbą, žinoti iš anksto tikrai nieko negalite. Pabumbėti visi gali, bet pirmiau reikia padaryti.)) Mes dažnai ne vieni važiuojame todėl jau seniai nesuku galvos dėl tokių dalykų. ))
Įdomus, nevienareikšmius įspūdžius paliekantis pasakojimas… Ateinantiems metams buvo suplanuota važiuoti į Rumuniją arba į Lofoten’us. Šiai akimirkai kažkodėl Rumunija lieka antram plane 🙂
Sveiki, mielieji,
Ačiū, kad skyrėte laiko perskaityti mano nuomone nuobodų pasakojimą:) Keistas įspūdis su ta Rumunija. Mano bendrakeleiviams tikrai nepatiko. Man tarsi irgi labiau nepatiko, bet aš iki šiol, nors jau praėjo du mėnesiai, vis dar gyvenu ta šalimi, skaitau apie ją; sūnus projektą pasirinko rašyti apie ją, su vyru vis žiūrime ir žiūrime nuotraukas. Matomai visgi užkabino.
Bet antrą kartą nevažiuočiau tai jau tikrai.
Gražių svajonių visiems:)
Ačiū Suvalkiete. Įdėjai daug darbo planuojant, naviguojant, ginčijantis su bendrakeleiviais. Parašyta išsamiai. Buvau Rumunijoje, bet radau daug naudingos info. Maramurešas, Bikaz, Raudonas ežeras. Čia prijungti Transilvanijos miestus ir pilis. Dar Transfragarešano kelią. Žvejyba manęs nedomina, apie deltą neigiamą nuomonę turėjau seniai. Dar mane užkabino Miškolcų baseinai, noriu į juos. Jei norima daugiau maudytis, tai Vengrija pilna karštų baseinų. Tai svajonės apie naują kelionę koncentruotas planas. Reikia tik kompanijos. Mane užvedė.
Ačiū, Cesiau. Džiaugiuosi, jog buvo naudinga, galiu padovanoti žemėlapius, tiesą sakant, tik tam ir sukeliu savo pasakojimus. O dabar visiškai ne į temą noriu papasakoti apie keistą jausmą, kurį jaučiu kai kuriems Mytripsų dalyviams. Manęs daugiau nėra jokiuose socialiniuose tinkluose, esu baisiausiai uždaras žmogus ir be galo saugau savo privatumą. Nepažįstu nė vieno iš jūsų, nežinau vardų, amžiaus, nežinau, kaip atrodote, bet jaučiu simpatijas ir net artumą. Tai va dar ir todėl kankinu jus savo istorijomis:)
Mano palinkėjimai:)
Pritariu Arūnai dėl „O dėl bendrakeleivių gal reikėtų mažiau jaudintis. Juk jūs viską planuojate, dirbate tokį darbą, žinoti iš anksto tikrai nieko negalite. Pabumbėti visi gali, bet pirmiau reikia padaryti.”
Visai noriu aš į tą Rumuniją…
P.S. Man labai gražu, kaip Jūs rašote apie savo šeimą!
Mytrips’ams manau tik geriau,- įdedi visą dūšią ir ptotą. Aš turiu gerą iš Rumunijos parsivežtą žemėlapį ir skaičiau šalia jį pasidėjęs. Dažnai būnu Lenkijoje ir stebiuosi jų turistinės literatūros gausa. Lietuvai iki jos toli. Aš irgi neakcentuoju asmeninių smulkmenų, bet rašau apie keliones: http://keliautojas.blogspot.lt/ http://www.facebook.com/keliautojas.blogspot/ Sėkmės kitose kelionėse.
Manęs irgi Suvalkietės straipsnis neatbaidė nuo noro ten keliauti, tik kad kol kas mašinos tokios neturiu, kad važiuot į tolimą kelionę ir dar tokiais keliais. Beje, aš kažkada pervažiavau šią šalį važiuodama į Graikiją autobusu, tai tada pagrindinė transporto priemonė ten buvo vežimas tempiamas ne tik arklio, bet ir karvės :)) Prisižiūrėjau ir dar visokių dalykų, todėl maždaug įsivaizduoju ko ten tikėtis.
O dėl bendravimo Mytripse, tai mano vyras irgi negalėjo patikėti, kai prieš kelis metus važiavau į Klaipėdą pas Alvydą, kad su Mytripsininkais susitikti, sako: ,, tu tikrai važiuosi? Juk nemėgsti nepažįstamų žmonių kompanijų?” O man atrodė, jog visus kaip ir pažįstu, nors iš tikrųjų kiekvieną įsivaizdavau kitaip, bet buvo faina :))
Tai varom kur nors. Vidury Europos jau per šalta. Domėjausi Itakos pasiūlymais.Yra į Tenerifę 300 eurų savaitei HB, Gambia- 300 eurų savaitei, Kenija 500 eurų+ viza 50 eur, Marokas 360 eurų savaitei.Dar yra JAE, Cancunas, Tailandas ir Vietnamas už prieinamas kainas. Nuo 12.01 nereikia vizos į Tailandą iki vasario imtinai.
Paimkite mane į Vietnamą arba Tailandą, arba JAE:)
Nors labiausiai tai aš noriu į Angliją-Škotiją, ir sūnus labai nori pademonstruoti savo puikų anglų kalbos mokėjimą:). Tik aš nežinau, kaip ten nuvažiuoti? Skristi ir nuomotis mašiną? Bet tas eismas… Kaip jūs ten keliaujate?
Sveiki. Geri tie jūsų pasakojimai. Skaitau su malonumu. O Škotiją aplankėm šią vasarą. Gavom daug lietaus. Bet jis neužgožė šalies grožio. Namuose visus kampus viržiais apsisodinau, kad Škotiją primintų. O vidurinysis sūnus irgi labai džiaugės, kad Anglijoj gali susikalbėt. Sakė ” Pagaliau kalbi ir visi tave supranta”. Ilga įžanga, o norėjau tik pasakyt, kad mes keliavom savo automobiliu ir kėlėmės keltu, o grįžom Eurotuneliu. Vyras baisiai bijojo kairės pusės, o pradėjo važiuot ir viskas buvo gerai.
Didžiojoje Britanijoje pirmoje vietoje man Velsas. Skristi į Bristolį ir į Velsą, Stounhendžą, Salisburį, Bath’ą. Nuostabus Česteris ir Jorkas. Škotija mane nuvylė Nesės ežeru (loch- ežeras škotiškai) su brangiais masiniais suvenyrais ir monotonišku ežero vaizdu, išskyrus apgriuvusią pilį, kurią rodo per National geographic. Edinburgas man vienas iš kelių gražiausių miestų ( Florencija, Dubrovnikas). Velse kas keliolika kilometrų pilys, maži seni miestai, vingiuota pakrantė. Tai yra subjektyvu, spręskite, kaip Jums atrodo, nes Jūsų aprašyta Rumunija man tik pridėjo entuziazmo.
Apie Edinburgą man jau bendradarbė galvą išūžė, kaip apie nuostabiausią miestą; o aš labiausiai noriu ne didžiųjų miestų, bet mažų miestukų, gamtos, besiganančių avių ir pan. kaimiškų vaizdelių.
Šiek tiek paguodėte, kad įmanoma keliauti savo mašina.
Bet dabar man galvą susuko Andalūzija:) Na, kodėl tas pasaulis toks didelis ir toks gražus, o tos galimybės tokios ribotos:)
Edinburge buvau 2 kartus, tad galiu paliudyti, kad jis nėra didelis. Turistinės vietos net ir kalva virš miesto lengvai pėsčiomis pasiekiama. Transporto reikia tik į karališką jachtą ir to geležinio tilto inžinerinio stebuklo šalia miesto pamatyti.
Och, kaip įdėmiai skaičiau, nes patys šią vasarą buvome Rumunija-Bulgarija. Net kelionės laikas viena savaite persidengė. Bulgarija lygiai taip pat buvo skirta poilsiui prie jūros, su LYGIAI tokiais pat lankytais objektais (tik dar išvažiuodami prie Bulgarijos-Rumunijos pasienio aplankėme vienintelį veikiantį vienuolyną olose).
Ir įspūdžiai identiški dėl Rumunijos kelių lėtumo. Na, dar mažiausiai 5 metus reikia leisti jiems pasitvarkyti, nors kempingo šeimininkas Oradėjoje pasakė, kad vienas kelias tiesiamas jau daugiau nei 10 metų. Labai puikiai suprantu tą kelioninį nuovargį dėl negalėjimo judėti, kai stovi kamštyje ir nežinia, dėl ko tas kamštis. Arba todėl, kad vidury laukų yra įrengtas mažas žiedas, kur fūros negali įtilpti. Net atrodo, kad viduj pajutau tas visas emocijas.
Salina Turda – ypatingas žmogaus kūrinys. Labai įspūdingas. Jį aplankyti verta. Tik nežinau, kaip vertintų jau buvusieji ir Veličkos druskų kasykloje.
Ir paskutinis, pats svarbiausias, 110 proc. pritariu požiūriui dėl keliavimo su vaikais. Atrodo, kad pati viską būčiau parašiusi.
Ačiū už pasakojimą.
Tai jums visiems ačiū už gražius komentarus, jie man net pilką lapkričio dieną nuspalvina:)
Super pasakojimas, ačiū.
Tik atsidaręs pasakojimą, pamaniau, kad žmona paslapčia parašė apie mūsų šios vasaros kelionę 🙂 Skaitau… stogas, ar važiuosim, paskui dar ta frazė: „tu gi numirsi jei niekur neišvažiuosim”! :))) O dar Rumunija, pažystamos vietos… Ačiū, kad parašėte už mus. Nerašiau šį kartą apie kelionę, nes jau buvau pamanęs, kad Lietuvoje nebeliko keliaujančių automobiliu. Labai žaviuosi tokiomis kelionėmis, nuotykiais, vaizdų įvairove ir pagaliau savęs išbandymu :). Labai norėtųsi tokių pakeleivių, nes mes šiek tiek nusivylėme savo kompanionais. Dar vienas, jau gal žinomas patarimas visiems: LABAI ATIDŽIAI RINKITĖS KELIONĖS PARTNERIUS! 🙂
Tiesa, mūsų maršrutas buvo šiek tiek kitoks, irgi turėčiau ką patarti:
Vilnius – Nova Kelča (Slovakija) – Slovakijos Tokajaus regionas (vengrų konkurentai) – SatuMare – Sigišoara – Brašovas – Bran – Transfegerešano kelias per Karpatus – DrobetaTurnuSeverin – Golubovac (Serbija) – Dumitrovo nacionalinis parkas (Juodkalnija, super rekomenduoju) – Nikšičius (Ostrogo vienuolynas) – Podgorica – Petrovac – Budva – Kotoras ir kaip visada Vengrija, Slovakija, Lenkija, namai 🙂 Jei kam įdomu, pasidalinčiau info.
Mano aplinkoje keliaujančių automobiliu daugėja, tačiau jie tokie užimti, kad aprašyti kelionę jiems per daug reikalauja laiko. O keliauti automobiliais pradeda būtent skaitydami kitų pasakojimus, stebėdami mūsų keliones ir klausydami mūsų pasakojimų. Užsikrečia geromis idėjomis, kaip sakoma. Tad rašyti verta!
Keliaujančių automobiliais daugybė (bent jau mano aplinkoje). Tik gaila, kad savo įspūdžius didelė dauguma laiko po septyniais užraktais. Raimi_ Vaida, keliavot kitokiu maršrutu ir parašykit. Tikrai pravers ši informacija planuojantiems keliones. Juk paskui patys lietuviai dejuoja, kad neranda info savo kalba. Žaviuosi rusais, kurie netingi, ne tik, kad atpasakoti keliones, bet ir pasidalinti tokiomis smulkmenomis (net su nuotraukomis), kaip nuvažiuoti visuomeniniu, kokio patogumo pvz traukiniai, kur skaniai valgė ir pan.
Dėl bendrakeleivių tai tikrai labai svarbu atsirinkti žmones. Kaip jau daug kartų sakiau. Turim draugų, su kuriai mielai bendraujam, bet į keliones kartu nevažiuotumėm.))))
Delta pontoon’as tikrai įspūdingai atrodo. :)) O šiaip, rumunija yra viena iš vos kelių pasaulio šalių, į kurias manęs visiškai netraukia ir neturiu jokio noro ten važiuot (kartu su Indija, Nigerija ir keliom aplinkinėm jos kaimynėm, Rusija nevilioja, ir, nors daug kam gal bus netikėta, bet Šiaurės Korėja man irgi jokio žavesio neturi).
Bet vat ką aš labiausiai noriu sukritikuot šiame pasakojime, tai tą tradicinę lietuvišką saviplaką 🙂 Nei šitas rašinys sausas, nei nuobodus, viskas su juo netgi labai normaliai.
Stebitės, kaip aš tą Delta Pontoon pasirinkau? Bet gi kokie komentarai buvo – nuostabiausia nakvynės vieta visoje deltoje. Įsivaizduojate – nuostabiausia… tai kokie kiti ten namai:)
Viskas čia gerai. Jeigu tiek komentarų, reiškia įdomu, patiko. Pačiai autorei manau daug liko įspūdžių. Mano nuomone nakvynė,- tai vieta pernakvoti. Nuovargis pasimirš. Esam rytinėje Čekijoje keturiese miegoję sedane, tiesiog sėdėję. Teko vakarinėje Lenkijoje sename vienuolyne prie Vokietijos sienos miegoti, kai vienas pas mus knarkė, kad senos sienos kilnojosi, neapsaugojo. O anksti ryte prikėlė ir nuvarė visus pusiaumiegojusius Į šv. Mišias.