Intro
Per ilgąjį Žolinės savaitgalį kažkur išjudėti norėta jau nuo vasaros pradžios, tik vis niekaip nebuvo susitariama kur tiksliai, kuriam laikui ir kokiu ekipažu. Galiausiai vieną gražią dieną idėja nulėkti į Vakarų Latviją sulaukė pritarimo ir jai įgyvendinti susidarė keturių asmenų ekipažas. Iš pradžių norėta ir penktojo ekipažo nario, bet tokiam neatsiradus minimalusis keturvietis ekipažas kelionę pradėjo ir be jo.
Data
Ilgasis Žolinės savaitgalis, 2006 08 13-15
Komanda
4 MRU studentai – 3x Vilnius + Šiauliai. 2+2 lyčių santykis.
Transportas
Audi A3
Finansai
Kiekvienam komandos nariui trijų dienų kelionė bendroj sumoj gavosi apie 250Lt. Gana daug, nors, atrodo, ir neišlaidavom labai..
Dienoraštis
2006 08 11
Skambiname į nusižiūrėtą viešbutį, kad užsisakyt kambarius iš anksto. Šiaip ne taip pavyksta tai padaryti, bet gauname pačius paskutinius kambarius visame viešbutyje. Ekstremalu. Tuo pačiu ir smagu.
2006 08 12
Du keliautojai atsikėlę anksčiau lekia į parduotuves prekintis maisto prekių kelionei. Kadangi planas buvo valgyti pusryčius ir vakarienes savo viešbučio kambaryje, o mieste valgyti tik pietus. Taigi su iš anksto paruoštu sąrašu rankose važiuojam į Maximą Akropolyje, kur šalia dar tikėjomės rasti padorų banką pinigams išsikeisti. Deja, mūsų planas neišdegė ir bankų tuo metu nebuvusių pietų pertraukoje arba neturėjusių masyvių kilometrinių eilių neradę, patraukėm tiesiai maisto pirkti. Maxima irgi nevisai tokia, kokios tikėtasi – iššluota visiškai. Matėsi, kad lietuvaičiai jau iš vakaro padirbėję, nors nieko labai stebėtino – visgi paskutinis ilgas savaitgalis šią vasarą ir visi nori jį paminėti.
Šiaip ne taip radę viską (beveik) ko ieškojom grįžom namolio. Nusiplovėm mašinas, susikrovėm daiktus, eilinį kartą pervertėm žemėlapius ir kaip visada prieš keliones neramiai sumigom laukdami greičiau rytojaus.
2006 08 13
Anksti ryte pakilę visi jau pasiruošę. Surenkam pilną ekipažą, prisipilam pilną baką ir tik dvi minutes pavėlavę (planuota išvažiuoti 8:00) išjudam iš Vilniaus Šiaulių link. Važiojasi sklandžiai – keletas sustojimų, 2,5h ir mes jau viename iš atokaus Šiaulių rajono Rekyvos kiemų laukiam paskutinės ekipažo narės su savo lagaminais.
Baigę ekipažo kopmlektaciją lekiam į Statoil prisipilti bako iki pat viršaus, tada susižvejojam Maximą, kur nusiperkam alaus vakarui. Maximoj sutikau pirmą žmogų man negiminę turintį mano pavardę. Kasininkė tai buvo, bet kai padaviau jai kortelę apmokėti sąskaitą, tai arba nepamatė mano pavardės arba apsimetė, kad nemato. Baigę prekintis, netoli Maximos radom valiutos keitimo punktą, kuris, mūsų laimei, dirbo, taigi išsikeitėm sau latų kiek tik norėjom. Visi patenkinti sėdom į automobilį ir nurūkom.
Sutvarkę reikalus pajudam į vakarus, vėliau į šiaurę, taikydami į Mažeikius. Dar keletas sustojimų, dar keletas valandų ir mes jau Mažeikiuose, kur nieko per daug ypatingo nepamatom, nors miestelis gana simpatiškas ir gana tvarkingas. Už Mažeikių palaikom šiaurės kryptį ir traukiam tiesiai link Latvijos pasienio – miestelio Ežere.
Gražiai trijų kalbų mišiniu pabendravę su Latvijos pasieniečiais įvažiuojam į brolišką kaimyninę šalį. Vos už kelių šimtų metrų nuo sienos mus pasitinka kelio Ženklas “LIETUVA 1 ->”. Sustojam ir visi draugiškai prie tokio gražaus ženklo nusipaveiksluojam.
Judam toliau. Sekantis mūsų sustojimas Kuldiga miestelyje, kur, latviai giriasi, čiurlena plačiausias Europoje krioklys. 249 (rodos) metrų pločio. Iki Kuldigos važiuojam per Saldus miestelį, kur gaunam ir remontuojamo, ir remontuotino kelio.
Privažiuojam Kuldigą, kur pirmu ryškumu šviečia rudas kelio ženklas su VENTAS RUMBA užrašu. Prisiparkuojam, traukiam paveikslavimosi aparatus ir einam žiūrėt krioklio. Krioklys, atrodo, nuo vasaros gerų orų bus nusekęs, nes tikrai neatrodo, kad šiuo metu jo plotis siektų tuos beveik 250 metrų. Nepaisant to, reginys visai smagus ir nusprendžiam nusileist žemyn ir užlipti ant pačio krioklio (daugelis žmonių, netgi tiesiog perbrenda jo viršumi, kadangi ten nei gilu, nei sraunu). Grįžtam prie mašinos. Dar prasukam pro Kuldigos senamiestį ir traukiam tiesiai į Ventspilį.
Važiuojant link Ventspilio, Latvijos teritorijoje pravažiavus nepilnus 200 kilometrų, jau labai krenta į akį tai, kad ant kelio labai daug kelio ženklų vedančių prie kokių nors įžymybių. Turbūt tos įžymybės nėra kažkas labai įspūdingo, bet tie ženklai tikrai nors ką nors sugundys ten užsukti. Taip puikiai skatinamas turizmas. Pasigedome to Lietuvoje, kur tokie ženklai kone retenybė.
Jau nebetoli Ventspilio pakelės floroje jau jaučiasi pajūris. Privažiuojam Ventspilį. Pirmas dalykas krintantis į akis – idealiai lygios gatvės, kas itin kontrastuoja su visais kitais keliais Latvijoje, kurių dauguma yra labai nelygūs. Miestas tikrai sutvarkytas. Visur gėlės, nupjauta žolytė, tvarkingi šaligatviai, ryškiai išdažytos kelių linijos ir panašūs malonūs akiai dalykai.
Beveik be problemų susirandam viešbutį ir prisiparkavę einam į vidų prisiregistruoti. Recepcijoj sėdi moteriškė visa raudona ir raudonai apsirengus. Aš prieinu ir sakau jai:
-Hello, we have a reservation for two double rooms for two nights.
-A lietuviškai moki?
-Moku.
-Tai ko nekalbi?
Išsižiojau. Aišku, vėliau paaiškėjo, kad tik ji vienintelė ir temokėjo lietuviškai ir kad tai, ką ji man pasakė buvo maždaug ketvirtadalis jos lietuviško arsenalo, bet vis tiek. Efektas buvo.
Kadangi check-in‘as viešbutyje nuo 15:00, o mes atvažiavom gal 15:10 ir tuo metu viešbutis buvo pilnut pilnutėlis (kaip žinia), tai mums buvo liepta valandėlę palaukti kol ateis tikroji administratorė (ši „lietuvė“, pasirodo, buvo tik ją tuo metu pavaduojanti kažkokia moteriškė) ir bus sutvarkyti kambariai. Kadangi buvom alkani, pasiklausėm kur per tą valandą galima būtų papietauti. Kadangi šis lietuviškas klausimas buvo mažiau susijęs su viešbučių veikla, atsakymą gavom trijų kalbų junginiu LitLatRus. Kadangi atsakymas buvo gryna reklama tam pačiam viešbučiui priklausančios kavinės, juo nepasinaudojom ir nusprendėm nupėdinti į visai netoliese esantį senamiestį ir ten gerai užkirsti.
Tai, kaip pasirodė vėliau, buvo klaida. Nupėdinę į centrą ir atsisėdę pirmam padoriai atrodžiusiam restorane per 5 minutes nesulaukdavom, kol į mus kas nors atkreips dėmesį. Išeidavom. Ir taip kartojosi tol, kol baigėsi mūsų kantrybė. Nusprendėm eiti į viešbutį ir pavalgyt ir to, ką nusipirkom valgomo.
Begrįždinėdami jau visai prie pat viešbučio užtikom blyninę Diana, į kurią nusprendėm užsukti. Tai, kaip paaiškėjo vėliau, tapo mūsų nuolatinė valgymo Ventspilyje vieta. Sukirtę kaip kas kiek (nuo 2 iki 5) blynų su mėsa (po 0.30Ls, kas sudaro 1.50Lt) jau sotus ir laimingi patraukėm dabar jau tikrai registruotis į viešbutį.
Antrą kartą toks pats fintas nepavyko, ir atėję į viešbutį ir pradėję kalbėti lietuviškai likom nesuprasti. Kadangi lietuviškai kalbėjom gana atkakliai, tuoj atbėgo „lietuviška“ moteriškė ir savo „latviškai“ kolegai viską išvertė. Gavom du kambarius esančius vienas priešais kitą. Susinešėm daiktus, išsipakavom, kai kurie išgėrėm alaus ir nusprendėm, kad laikas prie jūros.
Po neilgų debatų nusprendę, kad jūra toli, sėdom į automobilį ir nudardėjom į vakarų pusę bijodami (tik tą dieną, kaip paaiškėjo vėliau) mokamų parkingų. Mokamų parkingų neradom. Radom tik daug nemokamų, kurių viename prisiparkavę patraukėm pliažo link.
Pliažas Ventspilyje yra turbūt geriausias kokį aš esu matęs prie Baltijos jūros. Baltas smėlis, vos ne iki pat vandens nutiestas medinis takelis, persirengimo kabinos kas 50 metrų, apšvietimo stulpai ir žaidimai/supynės ar kažkas panašaus ant kiekvieno kampo.
Šiek tiek tų visų supynių tvirtumą ir patikimumą patikrinę nupėdinom pajūriu molo link. Ant molo užkopę nuėjom iki pat jo galo, kur stovi ant šiokios tokios pakylos švyturys. Ten padarėm kelių minučių atsipūtimą ir patraukėm atgal. Grįžom kai atėję, tai yra pliažu. Mergaitės dar liko pliaže ant supynių pasisupti, o berniukai nubėgo į miestą gerti nusipirkti. Tą sėkmingai padarę ir už 20 minučių grįžę rado mergaites jau sušalusias, taigi visi patraukėm mašinos link. Susėdom ir išganingojo žemėlapio už 65 litus dėka parsiradom viešbutyje labai netrukę.
Viešbutyje – pokalbiai, VH-1, Carlsbergas ir karšti sumuštiniai bei kortos.. Pavakaroję iki vidurnakčio turistai patraukė miegučio.
2006 08 14
Kas lengvai, kas sunkiai pakirdę, po dušu palindę, visi susirinkom vienam kambarį pusryčių suvalgyt ir dienos planą sutart. Planą sutarėm, bet su pusryčiais buvo kiek kitaip, nes buvo jogurto nemėgstančių, tai berniukai nubėgo iki Dianos blyninės dar blynų įkirst.
Kai jau visi sotūs ir patenkinti buvo, sudėjom į mašiną ir patraukėm į rytus Talsi miestelio link. Važiuojama buvo Riga – Ventspils plentu, kuris yra gana nuobodus važiuojantiems, bet gana neduobėtas vairuojantiems. Prie pat Talsi jis netgi keliems kilometrams praplatėja ir pasidaro plentas su skiriamąja juosta.
Privažiuojam Talsi, kuris pasirodo visai simpatiškas miestukas, su dviems ežerais miesto centre, gana gražiu senamiesčiu ir reljefu. Apvažiuojam rata senamiesčiu ir traukiam į šiaurės rytus – Rygos įlankos link, kurią pasiekiam visai netrukus duobėtu ir vingiuotu keliuku.
Net ir privažiavus vandenį visą dieną lynojęs lietus nenurimo. Važiuojam į šiaurės vakarus Kolkos rago ir Kolkos miestelio link. Lietus vis dar gadina ir nuotaika, ir atmosfera. Bevažiuodami privažiuojam labai labai aršų ir tankų rūką. Toks tankus, kad nelabai matosi jūra (įlanka), kuri nuo ten buvo už 150 metrų kokių. Jau galvojau net Kolkos rago nepamatysim, jei per tokį rūką teks važiuot. Dėkui Dievui, tokia rūko banga ilgai nesitęsė ir jau už kelių kilometrų rūko nebuvo nė kvapo.
Privažiuojam Roja miestelį. Sustojam degalinėj. Drąsiai nežiūrėdami einam per gatvę ir visos mašinos stoja mus praleisti. Keista. Čia gal tik Lietuvoj kėglių kultūra. Nusiaubiam veikals – nusiperkam Aldario Zelta alaus. Kolkoj testuosim.
Važiuojam toliau – Kolkas jau nebetoli. Už gerų 15 minučių ją ir privažiuojam. Ragas yra gal kilometras už miestelio tuo pačiu pavadinimu, todėl tiesiai į jį ir važiuojam, nes miestelis mūsų visai nedomina, kadangi jame nelabai kas ir yra. Prasideda nebe asfalto danga, bet mes per daug nesijaudinam dėl to.
Privažiuojam Kolkos ragą, randam parkingą, kuris pasirodo esąs mokamas. Prie įvažiavimo mus pasitinka moteriškė. Atidarę langą išgirstam ją balbatuojant kažką. Paprašom jos kalbėti rusiškai. Ji nustebusi pareiškia, kad ji jau kalbanti rusiškai. Teko jai kalbėti rusiškai aiškiau, kol galiausiai supratom, kad valanda stovėjimo mums kainuos 0.50Ls, kas lietuviškai būtų 2.50Lt. Pasistatom transportą ir einam skėčiais nešini link paties rago.
Ragas mus pasitinka vėju ir lietumi, todėl tik nueinam į patį galiuką „atsižymėti“ ir grįžtam atgal. Parkinge pasikuičiam bagaže, susitvarkom važiuoti. Pasikeičiam vairuotoją, nes ankstesnysis užsimanė alaus padegustuoti ant galinės sėdynės. Taigi. Naujas vairuotojas sėdęs už vairo nusprendė (ir sulaukė komandos pritarimo), kad per lietų už parkingą mokėti tikrai neis, taigi išvažiavom iš jo ir be to. Niekas, atrodo, labai nepyko, nei policijos, nei apsaugos ekipažai nesivijo. Lietuviai, nėr ko norėt. Aišku ir užtrukom mes ten gal 15 minučių tik, tai ne per daugiausiai ir nesumokėjom.
Nuo Kolkos link Ventspilio kelias vedė vieškeliu, kuris buvo gerokai „tarkinės” būsenos, todėl važiavimo komforto nebuvo. Už gerų 18 kilometrų vieškelis buvo mestas dėl asfaltuoto kelio, kuris mus turėjo nuvesti prie Šliteres švyturio, nuo kurio, anot kai kurių kelionių gidų knygų, giedrą dieną matosi Saaremos sala. Diena mums neišpuolė giedra, taigi šios estiškos salos per daug ir nesitikėjom pamatyti, bet panorama bet kokiu atveju turėjo būti gera – visas ragas ir dvi pakrantės.
Taigi privažiuojam prie minėtojo švyturio. Pasistatom mašiną aikštelėj ir pėdinam dailiu keliuku link kyšančio raudono apvalaus pastato. Priėję randam spyną ant durų ir nė gyvos dvasios visoj sodybos. Iš nevilties nusiraškom iš sodo obuoliukų… Kiek vėliau randam vieną gyvą žmogų, kuris mums paaiškino ir taip jau akivaizdžią tiesą – pirmadienis čia išeiginė diena. Ką darysi, grįžtam atgal į mašiną ir važiuojam toliau jau link Ventspilio pro Dundaga kaimelį.
Visi nusprendžia esą alkani, todėl Dundagoj stojam ir apžiūrėję tai, ką latviai vadina pilimi traukiam ieškot maistą tiekiančios viešosios įstaigos. Užtinkame tokią vieną ir joje užsiimam vieną stalą.
Prie mūsų greit prisistatė moteriškė ir paprašė 10 minučių luktelėti, nes pas juos kaip tik šiuo metu pietauja kažkokia turistų grupė. Ką jau darysi – palaukėm kiek reikėjo, bet užtai gavom valgyt ko norėjom ir kiek norėjom. Kiek pasiginčiję, kuris patiekalas kieno, sukirtom po lėkštę ir visi patenkinti traukėm atgal į mašiną.
Netrukus už Dundagos nusukam į dešinę, kur mažu keliuku, o vėliau ir trupučiu vieškelio nukirpsim didelį kampą ir taip sutaupysim laiko ir benzino. Po geros valandos sklandžiai pasiekiam Ventspilį. Lietus, atrodo, įsilija. Mes užsukam į Rimi ir nusiperkam dar įvairiausio alaus po vieną padegustuoti vakare. Grįžtam į viešbutį.
Kiek pabuvę kambaryje vėl sumastom, kad reik pas Dianą užsukti blynų, o kadangi ji labai netoli tai ir lietus nebaisus. Taigi jamam skėčius ir einam blynų. Sukirtę kiek kam tilpo, einam lauk ir ten pamatom, kad lietus jau nebelyja… o pila. Taip pila, kad skėčiai gelbsti tik galva ir iš dalies gelbsti viską aukščiau juostos. Viskas žemiau – pasmerkta sušlapti. Prisimenam pamiršę tokį džiaugsmą kaip Pringles, todėl vyrai mūrai sėda į transportą ir per baisią liūtį baisiai rasojant langams lekia į Rimi. Nusipirkę ko reikėjo vėl tokiomis pačiomis sąlygomis tik dar pridėjus žaibus ir griausmą lekia atgal į viešbutį. Į kambarius grįžtam daugiau mažiau šlapi. Keičiam kelnes ir džiaunam batus į kampą.
Antras vakaras viešbutyje prateka panašia vaga kaip ir pirmasis. Alus, traškučiai, kortos, VH-1 ir šnektos.
2006 08 15
Atsikeliam panašiai kaip ir po pirmos nakties – apie dešimtą. Keltis šįkart daug smagiau, nes mus žadina saulutė, karts nuo karto išlendanti pro debesis. Papusryčiaujam, susipakuojam ir susikraunam į mašiną daiktus, visiškai sujaukiam ir išsidergiam iš kambarių taip padarydami visuotinę gėdą lietuvių tautai ir išvažiuojam iš viešbučio sumokėję netgi 4 latais mažiau, nei tikėjomės.
Prisiparkuojam Ventspilio centre parkinge, kuris vėlgi nemokamas, kaip ir turbūt visi parkingai šitam mieste. Prasieinam pro senamiestį, prasieinam krantine, iš lauko apžiūrim tai, ką latviai vadina Ventpils pils, nusipaveiksluojam prie didelės karvės, kurių visam mieste pilna ir traukiam mašinos link.
Išvažiuojam iš Ventspilio ta pačia kryptimi kaip ir į jį atvažiavom, tik netrukus nusukam vakariau – Jūrkalne link. Važiuojam gana gražiu, bet, kaip ir visur Latvijoje, duobėtu keliuku. Privažiuojam Jūrkalne ir ten ieškom kelio nuorodų link to jau kalno prie jūros. Randam kažką, kas mums pasirodo tai, ko mes ieškom ir sukam. Randam mokamą parkingą. Stojam. Kasos namuko langai išdaužyti. Atrodo, kad rinkliavos čia jau senokai niekas neberenka. 2/2 mokami parkingai nemokami.
Einam prie jūros ir tai, ką ten randam, mus labai maloniai nustebina. Gražiai įrengta apžvalgos aikštelė ant gal kokių 10 metrų aukščio skardžio prie pat jūros. Atsiveria nuostabi panorama į visas puses. Paveiksluojamės, filmuojamės ir nuo širšių ginamės. Pabuvę gal pusę valandos ir atlikę viską, ką norėjom, grįžtam link mašinos. Dar bandom rasti pačiam kaimely parduotuvę, nes norim nusipirkti Gotinos saldainių, bet, deja, nesėkmingai. Nusprendžiam laimę išbandyti Pavilosta miestelyje.
Pavilosta privažiuojam netrukus. Užsukam ir ne už ilgo random veikals, bet ir šis mums neįtinka, kadangi jis dėl techninių kliūčių neveikė. Ieškom toliau, važiuojam gilyn į miestelį ir randam nuorodą „JŪRAKMENS ->“. Nusprendžiam pasižiūrėti, kas ten per akmens ir sukam dešinėn. Privažiuojam dar vieną mokamą parkingą. Parkingo kasa mus pasitinka su spyna ant durų. Vėl mokamai nemokamai pasistatom. 3/3. Nusprendžiam, kad latviai vasaros metu nerenka rinkliavų. Neapsimoka turbūt.
Išlipę randam kažką panašaus į piramidę ant kurios užlipus matosi panorama. Netrunkam užtikti ir to akmens, kyšančio iš jūros. Nudundam pajūrio keliuku link pliažo arčiau to akmens. Priėjus akmuo žiūrisi tikrai smagiai. Jis, pasirodo, kyšo apie tris metrus iš jūros.
Grįždami atgal horizonte jūroje pamatom… medį, kyšantį iš vandens. Nueinam į tą pusę ir tikrai randam medį, augantį vandenyje. Nežinau kaip jis ten pateko ar ką jis ten daro, bet vis dar su spygliais… Apžiūrim, nusistebim ir traukiam link mašinos.
Sekanti stotelė – Liepaja. Ją privažiavę kiek nusukam nuo pagrindinių kelių ir papuolam į turbūt pačia baisiausią vietą, kokioje tik aš esu buvęs per visą savo gyvenimą. Ta vieta vadinasi Karosta mikrorajonas. Vaiduokliai namai be langų arba apgriuvę, apleisti fabrikai, nušiurę ir pilki pavieniai žmonės. Panašu į siaubo filmą. Kad smagumo netrūktų, beklaidžiojant tame rajone dar mašina išleido garsus, kad jai, per mano neapsižiūrėjimą, trūksta tepalo. Kuo skubiau randam degalinę ir supilam…. 3 litrus… Gėda man kaip vairuotojui, na, bet ką padarysi..
Išvažiuojam iš to klaikaus rajono, kuris su niekuo Lietuvoje turbūt nėra sulyginamas. Tiesiog tokių baisių vietų Lietuvoje nėra. Įvažiavus į geresnius rajonus jau matosi daugiau civilizacijos ir labiau panašios į šiuolaikinę, nors miestas vis tiek nykus. Randam supermarketą su Čili pica. Apsiperkam karvučių (Gotina saldainių) ir neturėdami jokio noro šitam klaikiam mieste pasilikti kiek daugiau traukiau pietų kryptimi Lietuvos sienos link.
Vos už Liepojos, likus apie 80 kilometrų iki Palangos ir artimiausios lietuviškos degalinės pradeda degti benzino lemputė, taigi man tuo pačiu įsijungia ypatingasis taupumo režimas ir nerimo jausmas.
Bet viskas tvarkoj ir mes jau prie sienos, kur šiokia tokia gal penkių mašinų eilė. Sėkmingai grįžę Lietuvon traukiam tiesiai į Palangą į Statoilą. Šiaip ne taip per kamščius privažiavę degalinę ir ten randam eiles. Atstovėję savo, prisipilam sklidiną baką ir traukiam į Juozo arklidę pietų.
Pas Juozą randam lietuvišką mokamą parkingą ir ten sumokam. Per visą kelionę tai vienintelis parkingas, kuriame mokėjom, o ir tas lietuviškas. Prie maisto irgi eilės. Atstovim ir gaunam atsisėst. Užsisakom ir sulaukę kertam kiek galėdami, nes visą dieną nevalgėm. Tuo cepelinus aš ilgai atsiminsiu, nes nuo jų man dar visą kelią pilvą nerealiai skaudėjo.
Privalgę prigėrę sukam Kretingos link ir važiuojam Šiaulių kryptimi. Jokių nuotykių neapturėję pasiekiam Šiaulius, kur paleidžiam ten gyvenančią mūsų ekipažo narę. Atsisveikinę pajudam Vilniaus link. Dar dvi su puse valandos ir mes jau sostinėj. Visus išvežioju po namus, atsisveikinam ir pats paskutinis grįžtu namo.
Automobiliniai skaičiai:
Nuvažiuota 1381 kilometras
Sudeginta 98,5 litro benzino
Vidurkis šimtui kilometrų – 7,08 litro.
Benzino kaina Latvijoje – ~0.66Ls (~3.30Lt).
Tai rodos tiek šiam kartui. Dėkui už dėmesį, kas netingėjot skaityt.
Kavagne 
Aruna 
pirmas