Šią vasarą, rugpjūčio viduryje, mes – dvi poros iš Lietuvos – nusprendėme leistis į kelionę, kurios jau seniai troškome. Austrija visuomet viliojo kalnais, Alpių ežerais ir jaukiais miesteliais, tačiau šįkart pasirinkome kiek mažiau turistų lankomą regioną – Vorarlbergą. Apie jį girdėjome, kad tai mažiausias Austrijos regionas, tačiau kupinas kontrastų: nuo Bregenco prie Bodeno ežero iki žavių Alpių slėnių ir žygių maršrutų. Nusprendėme čia praleisti šešias dienas ir patirti viską, ką gali pasiūlyti ši vieta.
Pirmoji diena – atvykimas į Bregencą
Atvykome automobiliu, kirtę Vokietijos sieną, ir pirmasis mūsų sustojimas buvo Bregencas – Vorarlbergo sostinė, esanti prie Bodeno ežero. Įsikūrėme jaukiame viešbutyje netoli centro. Mūsų kambarys turėjo mažą balkoną, iš kurio atsivėrė vaizdas į kalnus – rytas prasidėdavo kava rankose ir ilgu žvilgsniu į viršūnes.
Vakare išėjome pasivaikščioti palei Bodeno ežerą. Jis buvo toks didžiulis, kad atrodė labiau kaip jūra nei ežeras. Pakrantėje girdėjosi muzika, nes tuo metu vyko garsusis Bregenco festivalis, kurio metu ant ežero scenos rodomos operos. Nors bilietų neturėjome, pats reginys iš šono buvo įspūdingas – didžiulės dekoracijos ir apšvietimas atsispindėjo vandenyje.
Antroji diena – kelionė į Pfänder kalną
Antrąją dieną skyrėme kalnams. Užkilome keltuvu į Pfänder kalną, iš kurio atsiveria nepakartojama panorama į Bodeno ežerą, aplinkinius miestelius ir net tolimesnes Alpių grandines. Ten viršuje jautėmės tarsi pasaulio viršūnėje – oras gaivus, aplink ganėsi ožkos ir karvės, o mes tiesiog sėdėjome pievoje ir kalbėjomės apie gyvenimą.
Pasirinkome trumpesnį žygio taką, kuris buvo tinkamas net tiems, kurie nėra dideli kalnų žygių mėgėjai. Vienas draugas nuolat juokavo, kad jis „alpsta nuo Alpių grožio“, o mes visi negalėjome nesijuokti. Vakare, pavargę, bet laimingi, grįžome į miestą ir vakarieniavome vietinėje tavernoje. Ragavome austriškų patiekalų – „Käsespätzle“ (makaronai su sūriu ir keptais svogūnais) tapo mūsų kelionės atradimu.
Trečioji diena – Dornbirnas ir gamtos pažintis
Trečiąją dieną išvykome į Dornbirną – dar vieną Vorarlbergo miestą. Ten apsilankėme gamtos muziejuje „Inatura“, kuris pasirodė daug įdomesnis, nei tikėjomės. Tai ne sausas eksponatų rinkinys, o interaktyvi erdvė, kur viską galima paliesti, išbandyti, patirti. Net suaugusieji jautėmės kaip vaikai – vienas draugas taip įsijautė prie eksperimentų su vandeniu, kad teko jį raginti eiti toliau.
Popietę nuvykome prie Rappenlochschlucht – įspūdingo tarpeklių maršruto su tilteliais, kriokliais ir siaurais takais. Tai buvo viena gražiausių mūsų kelionės dienų. Kai kur takai buvo gana siauri, tad laikėmės vieni kitų už rankų ir juokėmės, kad „draugystė tikrai sutvirtėja kalnuose“.
Ketvirtoji diena – Feldkirchas ir viduramžių dvasia
Ketvirtąją dieną aplankėme Feldkirchą – žavų miestelį prie pat Lichtenšteino sienos. Miestas atrodė lyg iš viduramžių – su siauromis gatvėmis, senaisiais bokštais ir Šatenburgo pilimi. Užlipome į pilį, iš kurios atsivėrė nuostabūs vaizdai į miestą ir kalnus. Viena draugė nuolat fotografavo kiekvieną kampelį, sakydama, kad čia „instagramas sprogs nuo grožio“.
Pietums paragavome vietinės žuvies patiekalų, o desertui – tradicinių obuolių pyragų. Nors buvome sotūs, negalėjome atsisakyti šios saldžios pagundos.
Penktoji diena – žygis kalnuose ir atsipalaidavimas
Priešpaskutinę dieną nusprendėme skirti rimtesniam žygiui kalnuose. Išvykome į Montafono slėnį – tikrą žygeivių rojų. Pasirinkome vidutinio sudėtingumo maršrutą, kuris užtruko apie keturias valandas. Kelias vedė pro pievas, kur žydėjo gėlės, pro krioklius ir akmenų takus. Buvo nelengva, bet tas jausmas, kai pagaliau pasieki viršūnę ir matai snieguotas viršūnes horizonte, yra nepakartojamas.
Vakare, pavargę, bet kupini įspūdžių, apsilankėme vietinėje pirtyje. Atsipalaidavome karštuose baseinuose ir kalbėjomės apie tai, kaip nuostabu, kad draugai gali kartu patirti tokius nuotykius.
Šeštoji diena – atsisveikinimas prie ežero
Paskutinę dieną nusprendėme praleisti ramiau – tiesiog grįžome prie Bodeno ežero. Ten išsinuomojome dviračius ir mynėme pakrantės takais. Sustojome keliose vietose išgerti kavos, nusifotografuoti ir tiesiog pasimėgauti saule. Sėdėdami ant suolelio ir žiūrėdami į ežero horizontą, vienbalsiai sutarėme – Vorarlbergas pranoko mūsų lūkesčius.
Šešios dienos Vorarlberge, Austrijoje, buvo nuostabi patirtis dviem draugų poroms. Čia patyrėme viską – nuo istorinių miestų ir pilių iki Alpių žygių ir ramybės prie ežero. Rugpjūtis pasirodė idealiu laiku keliauti – oras buvo šiltas, bet ne per karštas, o gamta žydėjo visu grožiu. Ši kelionė mums parodė, kad Austrija – ne tik Viena ar Zalcburgas, bet ir tokie perliukai kaip Vorarlbergas, kurie palieka širdyje ypatingą vietą.
A6 
biruta 
Kernys