Rugpjūčio pradžioje nusprendžiau, kad metas ištrūkti iš kasdienybės ir patirti ką nors naujo. Ilgai nesvarsčiau – pasirinkau Belgiją, o tiksliau – Namur miestą. Iš pradžių daugelis draugų klausė: „Kodėl būtent Namur? Kodėl ne Briuselis ar Briugė?“ Bet mane visada traukė mažesni miestai, kuriuose gali pajusti tikresnį gyvenimo ritmą, pamatyti vietinę kasdienybę be pernelyg didelio turistinio triukšmo. Taigi, įsigijau bilietą ir nusprendžiau Namure praleisti vieną visą savaitę.
Pirmoji diena – pirmas įspūdis
Atvykus į Namur, pirmiausia pajutau, kad tai labai jaukus miestas. Jis įsikūręs prie dviejų upių – Meuse ir Sambre – santakos, o aplink jį stūkso kalvos. Viešbutį pasirinkau netoli geležinkelio stoties, kad būtų patogu pasiekti kitas vietas, jei sugalvočiau keliauti aplink. Kambarys buvo paprastas, bet jaukus, su dideliu langu, pro kurį rytais matydavau senamiesčio stogus.
Vakare išėjau pasivaikščioti po centrą. Mane nustebino, kad net ir gana vėlų vakarą gatvėse buvo daug gyvybės – žmonės sėdėjo lauko kavinėse, gėrė alų, kalbėjosi, juokėsi. Aš prisėdau prie vienos kavinės prie Sambre upės, užsisakiau belgiško alaus ir tiesiog stebėjau žmones. Tą akimirką pajutau – ši savaitė bus ypatinga.
Antroji diena – Namuro citadelė
Antrąją dieną nusprendžiau skirti pagrindiniam miesto akcentui – Namuro citadelei. Užlipti iki jos viršūnės buvo nemažas iššūkis, ypač vasaros karštyje, bet vaizdas atpirko viską. Nuo citadelės sienų matėsi visas miestas, upių santaka, tiltai ir kalvos tolumoje. Dalyvavau ekskursijoje su gidu, kuris pasakojo apie citadelės istoriją – ji buvo svarbi strateginė vieta, daugybę kartų perimta įvairių kariuomenių.
Vakare sugrįžęs į miestą užsukau į nedidelę restoranėlį ir paragavau belgiškų midijų su bulvytėmis fri. Atrodytų, paprastas patiekalas, bet skonis buvo puikus – midijos šviežios, padažas su baltojo vyno aromatu, o bulvytės – traškios ir auksinės.
Trečioji diena – pasivažinėjimas dviračiu palei Meuse upę
Trečiąją dieną išsinuomojau dviratį ir išvažiavau palei Meuse upę. Važiavau ramiai, sustodamas prie mažų kaimelių, kur žmonės man draugiškai mojavo. Sustojau vienoje vietinėje kepyklėlėje, nusipirkau šviežių bandelių ir valgiau jas ant suoliuko prie upės. Būtent tokios akimirkos man kelionėse brangiausios – paprastos, bet tikros.
Vakare grįžęs į Namur dar kartą pasivaikščiojau senamiesčiu. Pastebėjau, kad dauguma gatvių yra siauros, su akmeninėmis grindimis, o namai – spalvingi ir skirtingų stilių. Man patiko, kad Namuras turi tiek istorijos, bet kartu yra labai gyvas ir modernus.
Ketvirtoji diena – muziejai ir kultūra
Ketvirtą dieną skyriau kultūrai. Apsilankiau „Musée Félicien Rops“, kuris skirtas žymiam Belgijos grafikui ir menininkui. Nors jo darbai – gana provokuojantys, man buvo labai įdomu pamatyti, kaip menas gali atspindėti visuomenės gyvenimą ir pokyčius.
Popietę nuėjau į „Musée des Arts Anciens du Namurois“. Čia eksponuojami seni religiniai objektai, paveikslai ir skulptūros. Neslėpsiu, po kelių valandų vaikščiojimo tarp eksponatų jaučiausi šiek tiek pavargęs, tad dieną užbaigiau ramiai – su kava ir pyragu vienoje iš miesto kavinių.
Penktoji diena – kelionė už miesto ribų
Nors norėjau kuo daugiau laiko praleisti Namure, penktą dieną nusprendžiau išvykti į Dinant miestelį, kuris vos už pusvalandžio kelio traukiniu. Dinant mane sužavėjo savo katedra su juodu kupolu ir citadele, į kurią vėl teko kopti. Iš viršaus atsivėrė nuostabus vaizdas į Meuse upę ir miestelį.
Taip pat paragavau garsaus Dinant specialumo – „couque de Dinant“ – kietų meduolių, kurie labiau priminė meno kūrinius nei desertą.
Šeštoji diena – tingi diena Namure
Po kelių aktyvių dienų šeštąją nusprendžiau leisti lėčiau. Ryte nuėjau į vietinį turgų, kur nusipirkau vaisių ir vietinio sūrio. Tada ilgai vaikščiojau po parkus, skaičiau knygą ant suoliuko prie upės ir tiesiog stebėjau miestą. Kartais kelionėje labai reikia tokių tingių dienų, kad galėtum įsisavinti tai, ką jau patyrei.
Septintoji diena – atsisveikinimas
Paskutinę dieną dar kartą užlipau ant citadelės, nes norėjau dar sykį pasigrožėti vaizdu į miestą. Sėdėjau ant mūro krašto, žiūrėjau į upes ir jaučiau dėkingumą už šią savaitę. Namuras galbūt nėra garsiausias Belgijos miestas, bet man jis tapo ypatingas.
Savaitė Namure, Belgijoje, rugpjūtį man buvo kupina įspūdžių. Aplankiau citadelę, muziejus, ragavau vietinių patiekalų, išbandžiau dviračių takus palei Meuse upę ir net nuvykau į Dinant miestelį. Bet svarbiausia – pajutau miesto dvasią: draugiškus žmones, jaukias gatves, gyvybę prie upių.
A6 
MyTravel 
Kernys