Rusija: Kamčiatka

Įvadas

Kamčiatka – tai 269 tūkst. km2 ploto pusiasalis Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, „pačiame pasaulio krašte“. Kaip rusai sako, nuo čia prasideda Rusija, nuo čia prasideda Eurazija. Nuo Lietuvos ji nuotolusi per 10 laiko juostų, o skristi nuo Maskvos reikia daugiau nei 8 valandas. Tai žemė, susiformavusi iškilus vandenyno dugnui, veikiant galingoms žemės gelmių jėgoms – su Eurazijos žemynu ją jungia siaura maždaug šimto kilometrų pločio sausumos juosta. Pusiasalis yra aktyvioje seisminėje-tektoninėje zonoje, kuri yra Ramųjį vandenyną juosiančio „ugninio žiedo“ dalis. Dėl to čia turime kalnus, žemės drebėjimus, o svarbiausia – vulkanus – jų koncentracija čia didžiausia pasaulyje, be to – jie aukščiausi Eurazijoje. Dėl aktyvios vulkaninės veiklos čia užtat yra daug terminių šaltinių, fumarolų (dujų ir garų čiurkšlės). Tai taip pat ir meškų kraštas… Jų tankis taip pat didžiausias pasaulyje… O kur dar lašišos – pusiasalis yra didžiausia Ramiojo vandenyno lašišų populiacijos neršykla pasaulyje. Nenuostabu, kad Kamčiatka visus mus užkabino. Bent jau man visada norisi kelionės, kuri yra ambicinga, tolima, nukreipta į sunkiai pasiekiamas vietas, kurios turi savyje kažką išskirtinio. Kiekvienas dalyvis, be abejo, turėjo savų motyvų, kurių dėka ir susiformavo ši šauni 12 žmonių (neskaitant Sašos:) grupė.

Kelionės esmė ir tikslas – užkopti į Mutnovskio, Gorelyj ir Kliučevskoj (arba Zemena, Ploskij Tolbačik) vulkanus ir iš to gauti esminę pasitenkinimo dozę (tiek dėl atsivėrusių panoraminių ir „kraterinių“ vaizdų, tiek dėl vulkanų „paėmimo“ džiaugsmo). Šiam rimtam išbandymui buvome nusiteikę rimtai – į kuprines buvo sumestos „katės“, ledkirčiai (praminti „kauptukais“), šalmai ir ilga stora virvė – pakankamai juntamas svorio priedėlis. Na man ir mano draugams (Bernatoniui, Vyteniui, Giedrei ir Lašui) tokios įrangos naudojimas žadėjo būti jaudinantis debiutas. Kiti žygio „tiksliukai“ traktuotini daugiau kaip papildomi, papildantys esminį tikslą. Papildomi tikslai – tai išplaukimas į atvirą vandenyną ir žvejyba jame, išsimaudymas terminiuose šaltiniuose, žvejyba upėse, ramus plaukimas upe ir, tarkim, ikrų valgymas.

Šioje kelionėje deja nebuvo planuota skirti laiko susipažinimui su vietiniais gyventojais ir jų kultūra – tam matyt būtų reikėję užvažiuoti į Esso gyvenvietę, esančią 60 km į vakarus nuo pagrindinės Kamčiatkos “automagistralės“ Elizovo – Kliuči. Esso gyvenvietė pasižymi tuo, kad ten daugiausiai gyvena vietiniai žmonės (pagrininai evenai ir koriakai). Visgi kalbant apie vietinius reikia pabrėžti, kad jų pusiasalyje likę labai nedaug – ne daugiau kaip 12 000 (iš viso Kamčiatkoje gyvena apie 470 000 gyventojų). Lyginant su visu gyventojų skaičiumi, 1,5 % sudaro koriakai (daugiausia pusiasalio šiaurėje, Koriakų Okrug‘e), 0,3 % – čiukčiai, 0,3 % – evenai, 0,3 % – itelmenai ir 0,1 % – aleutai. Beje, visi vietiniai (išskyrus iš Tunguskos čia atkeliavusius evenus, kilusius nuo evenkų) priklauso seniausiąjai paleoazijiečių grupei, kurių kalba visiškai skiriasi nuo kitų Sibiro tautelių.

Iki Kamčiatkos mes važiavome pirmiausiai traukiniu iki Minsko, iš ten pralaukę naktį skridome į Maskvą, o iš jos – tiesiai į Petropavlovską-Kamčiatską. Pačioje Kamčiatkoje pagal planą mes pirmiausiai turėjome nuvykti į turgų prisikirsti ikros, o po to važiuoti į pietinę Kamčiatką kopti į Mutnovskio ir Gorelyj ugnikalnius. Vėliau turėjome plaukti į vandenyną. Kitas etapas – važiuoti link Kliuči gyvenvietės centrinėje Kamčiatkoje, nuo kur turėtume savaitėlę įkopimui į vieną ar kelis garsiuosius Kliučevskio grupės ugnikalnius (sopkas) – esminis tikslas. Toliau planuose – plaukimas Bystraja upe ir žvejyba joje, tuo pačiu mėginant pastebėti lokius. Numatytas laikas ir maudynėms terminiuose šaltiniuose netoli Mutnovskio bei Malki gyvenvietėje (pakeliui į Kliuči ir atgal). Kaip mums sekėsi šių planų įgyvendinimas matyti tolimesniuose dienoraščio puslapiuose.

Rugpjūčio 15-16 d.

Iš Vilniaus Geležinkelio stoties 17:07 išvykstame į Minską. Mus išlydi artimieji, draugai, įdėdami siurprizų. Nuotaika pakili. Traukinyje geriame alų, „skaldom“ bajerius, o Bernatonis rusikių užpakalius fotkina – žodžiu viskas labai gerai. Ne per mažiausiai laiko praleidžiame Restorane, „cementuojamės“ su bendražygiais. Labiausiai atsivėrė iš pažiūros labai jau rūščiai atrodęs bendražygis Aidas Žemaitis. Teko dažnai pavarstyti WC duris, tačiau Vytenis sumanė jas praverti kaip tik prieš patį Minską. Tai lyg ir nebūtų labai baisu, jeigu ne faktas, kad jis vis nepasirodo traukiniui Minske sustojus ir visiems bendražygiams jau iš jo belipant. Dar prasčiau viskas atrodė, kai Lašas pasidalijo prisiminimais apie baliavojimą su Vyteniu – pastarasis pasirodo kai padaugina mėgėjas kažkur ilgam dingti, o dingęs – „nusmigti“. Jeigu tai atsitiko traukinio tualete, reiktų laužti duris. Bet kad net tą padaryti, reikia pirmiausia surasti „tinkamas“ duris. Jau pradėjau įsivaizduoti, kaip toks kvailas nutikimas užkirstų kelią jam nuvažiuoti į Kamčatką. Man apie tai besvarstant staiga per langą pamačiau jį žingsniuojant peronu. Taigi išlipome sėkmingai, pirmas nusigavimo iki Kamčiatkos etapas įveiktas. Žiūrėsime kaip seksis toliau.

Minske autobusu nuvažiavome į oro uostą. Pats Minskas paliko labai gražaus, masyvaus, steriliai sutvarkyto, gerai apšviesto miesto įspūdį. Šis Lukašenkos triūsas ypač paliko įspūdį Lašui, kuris įsivaizdavo, kad važiuoja į barbarų kraštą (kaip kad vakariečiai kartais įsivaizduoja mus).

Oro uoste radome dideles svarstykles, tad pasvėrėme kuprines ir patys pasisvėrėme. Svarstyklės netruko atskleisti nemalonių siurprizų. Vytenio kuprinė pakėlė rodyklę iki grupės absoliučiai rekordinės 36 kg žymos (leistinas svoris su Belavia avialinijomis – tik 20 kg). Aš pats staiga ėmiau sverti 100 kg (anksčiau lyg 95 kg buvo…). Na absoliutus „heavy weight“ be abejo buvo Žemaitis, tik nepamenu ar jis nuo tų rodmenų nustebo (pabalo, pažaliavo ar kt.), ar tiesiog pamatė įprastą vaizdą. Viso to pasekmė ta, kad ryte prieš skrydį teko „lyginti“ svorius – čia labai pagelbėjo Giedrė, perėmusi nemažai Vytenio garderobo.

Oro uoste taip pat neliūdėjome, o naktį išgriuvome ant daugybės išsibarsčiusių minkštučių sofų. Naktis čia buvo labai rami – nei vieno žmogaus, net šviesos išjungtos. Tačiau ryte pabudome tarp minios. Tokiam oro uoste dar neteko būti.

Ryte įsėdome į lėktuvą kartu su viena iš rusų kriminalinio serialo „Menty“ žvaigždžių – išlipti iš lėktuvo jam buvo daug sunkiau nei įlipti. Dalis chebros net dialogą su juo buvo suorganizavę. Nusileidome Šeremetjevo oro uoste, kuris pasirodė labai jau apkiautęs – tikrai nesitikėjau. Skrydžio į Kamčiatką laukėme 5 valandas gulėdami lauke ant žolės. Uostėm gaivų aviacinio kuro kvapą.

Rugpjūčio 17 d.

Skrydis iš Maskvos į Petropavlovską-Kamčiatską buvo ilgas (maždaug 9 valandos) ir bent man tai ir sunkus – dėl ankštos sėdynės ir didelio savo ūgio neužmigau per visą skrydį. Vytenis ryte patiekė vaizdų – dėl lėktuvinio maisto ar gėrimo atsirėmęs į užimto WC duris apsivėmė, tuo greitai išsklaidydamas ilgą pasituštinti susiruošusių žmonių eilę. Kai WC kabina jau buvo jo, sunerimome, kad jis iš ten neišlįs iki pat Kamčiatkos, nes ilgai tupėjo. Bet išlindo, bandė parodyti kad viskas gerai.

Petropavlovskas pasitiko ankštoku oro uostu, ankšta bagažo atsiėmimo patalpa – vos per žmonių kupras išvilkome kuprines. Į šią patalpą reikėjo įžengti per duris „Vchoda net“, o išeiti per duris „Vchod“. Kur ne kur žmonės laikė užrašus „The Lost World“ – kiek pamenu lyg ir ne į Zelandijos lėktuvą įsėdau. Bet ne tai esmė – oras buvo saulėtas, kiek vėsus, bet gaivus, o netoliese (bent taip atrodė) stūksojo galingi vulkanų konusai… Štai taip mus pasitiko Kamčiatka.

Oro uoste sutikome jau namo grįžtančius tautiečius – nelabai geru žodžiu minėjo orus, nuotraukos – vien tik rūkas. Na sprendžiant iš saulėto oro mums, pamislijau, bus viskas kitaip, nes ir statistika rodo, kad rugpjūtį orai čia būna geriausi. Išsitarė, kad pavargo. Ir dar ant Mišos (Michailo) Potapičiaus vienas jų užsirovė – abiem išgąsčio buvo, bet abu (tiksliau – bent jau vienas) matau sveiki.

Mūsų laukė toks vietinis gyventojas Saša, dirbantis gelbėtoju – jis pagal išankstinį susitarimą turėjo mus visur vežioti savo super Gaziku. Iš oro uosto (Elizovo gyvenvietė) mes iškart patraukėme link Mutnovskio ir Gorelyj ugnikalnių zonos pietų Kamčiatkoje. Maniau mirsiu nuo važiavimo gruntkeliu lėtumo, kratymo, ilgumo, nepatogumo ir begalinio miego norėjimo – mums patarė pirmą dieną jokiu būdu nemiegoti, o gulti tik vakare Kamčiatkos laiku. Tai kovojom. Negana to, dar skrandis ėmė skaudėt ir silpnumas atsirado – regis persirijau Elizove pirktomis raudonosiomis lašišos ikromis su bulka. Gal čia ir tie laiko skirtumai veikė. Justui net kraujas iš nosies ėmė bėgti (Giedrė profesionaliai paslaugė). O Saša jau spėjo papasakoti ir apie Kamčiatkos meškų vikrumą, išreiškė neigiamą nuomonę apie Ameriką. Pavyzdžiui, jam labai nepatiko prasimanėliškas holivudiškas filmas apie žmonių gelbėjimą kalnuose. Filme vienas žmogus išgelbėja žmogų. Pasak jo, be 6 žmonių vieno žmogaus neišgelbėsi, o ir su 8 žmonėmis nėra garantijos, kad viskas pavyks – žmogaus nešimas nejuokais išvargina gelbėtojus. Buvome sustoję prie vulkano, kur neseniai vienas žmogelis kojas susilaužė ir teko jį gelbėti.

Kratytis baigėme ties gamtos paminklo „Dačnyje istočniki“ teritorijos pradžia – čia yra terminių dėl žemės gelmių karščio sušilusio/įkaitusio vandens šaltinių. Čia neseniai pastatyta Kamčiatkos geoterminė elektrinė (50 MW galia). Tai Kamčiatkos noro pradėti naudoti savo energetinius šaltinius pasekmė, nes 1998-1999 m. energetikos krizė privertė ieškoti išeičių. Kol kas Kamčiatka elektrą daugiausia gamina degindama atsivežtinį kurą iš „žemyno“, nes tolimųjų rytų regionas nėra prijungtas prie Rusijos centrinės elektros tiekimo grandinės. Žlugus sovietinei centralizuotai naftos kuro paskirstymo sistemai, dėl pabrangusios naftos vietos valdžia nebesugebėdavo įpirkti viso reikalingo kiekio energijai gaminti, tad elektra ir šiluma daugelyje gyvenviečių buvo tiekiama ne visą parą. Petropavlovske, pavyzdžiui, buvo netgi sudarytas grafikas rajonams, kada ir kiek kasdien bus tiekiama elektra. Žiemos mėnesiais žmonės šilumą savo chruščiovkėse bandydavo išgauti portatyvinėmis malkinėmis krosnimis ar šildytuvais, maitinamais baterijų. Energijai tiekti buvo panaudoti netgi povandeniniai atominiai laivai, esantys didžiulėje povandeninių laivų karinėje bazėje Avačinsko įlankoje. Šitaip elektra buvo tiekiama šalia esančiai Viliučinsko gyvenvietei. Įdomu tai, jog visame Tolimųjų Rytų regione, kuris taip pat nėra prijungtas prie Rusijos centrinės energetinės sistemos, tik Kamčiatka elektrai ir šiluminei energijai gaminti naudoja naftą. Kiti Tolimųjų Rytų regionai šiam tikslui daugiausiai degina anglį. Nafta išties yra pats brangiausias būdas energijai gauti. Ne tik dėl pačios jos kainos. Du trečdalius kaštų sudaro jos atitransportavimas – Kamčiatka toli, sunkiai prieinama, o tranzitiniai regionai kelia tarifus, bandydami išspręsti savo ekonomines bėdas. Vien dėl brangios energijos ir jos trūkumo bet kokia ūkinė veikla Kamčiatkoje yra (bent jau buvo iki šiol) neefektyvi ir dažnai nekonkurencinga. Kamčiatkos administracija taip pat turi planų pastatyti keletą hidroelektrinių („ragai“ lašišoms) bei nutiesti dujotiekį iš radimviečių vakarinėje Kamčiatkoje iki Petropavlovsko. Nelabai žinau kiek toli šiomis kryptimis pažengta, tačiau bet kokiu atveju elektros energijos tiekimo pertrūkimai jau praeityje.

Miegui įsikūrėme šiek tiek toliau už elektrinės kiek pakilę į kalnus, tokiame ale geizerių slėnyje. Čia yra aktyvi veikiančių vulkanų fumarolinė veikla – iš ertmių veržiasi karšti (kai kur šiam regione net iki 700 ˚C) sieros vandenilio prisotinti dūmai/garai-fumarolai. Taigi miegoti teko supuvusio kiaušinio kvapo aplinkoje. Ir prie to priprantama. Daug blogiau labai stiprus nuo kalnų košiantis vėjas – palapines reikėjo tvirtai pririšti, visą naktį girdėjosi brezento plakimas.

Rugpjūčio 18 d.

„V Rosiji vsio iest krome lieta“ – taip karštuose Dačnyje terminiuose šaltiniuose („voniose“) sutikti vietiniai apibūdino Rusiją. Pasak jų, vasara čia trumpa, tačiau žiema Kamčiatkoje labai maloni – temperatūra čia siekia apie -15˚C. Jis turbūt turėjo omenyje pietinę Kamčiatką, kur klimatas kiek švelnesnis. Centrinėje Kamčiatkoje (kur mes rengiamės važiuoti), ypač Kamčiatkos upės slėnyje, plytinčiame tarp dviejų ugnikalnių juostų (artimesnės vandenynui ir tolimesnės), klimatas ryškiai kontinentinis. Vasarą čia gali tvyroti karščiai iki +35˚C, tuo tarpu žiemą neretai registruojami -35˚C speigai. Šios kalnų grandinės izoliuoja slėnį nuo švelninančios Ramiojo vandenyno ir Ochotsko jūros įtakos. Čia ir kritulių sąlyginai mažiau dėl to. Tuo tarpu pietinėje Kamčiatkoje kritulių, ypač sniego, iškrenta tiek kad maža nepasirodo. Būtent dėl to geoterminė elektrinė buvo projektuojama atitinkamai, kad išlaikytų tokias sąlygas, kuomet sniego paklotė būna nemažiau kaip 4 m storio, o pats sniegas čia gana ilgai išsilaiko. Visi įrenginiai buvo sumontuoti po stogu, sudarytos sąlygos dirbti ir žiemą. Ateityje planuojama elektrinės darbą kontroliuoti per palydovą.

Vietiniai pasakojo, kad ant Mutnovskio vulkano, į kurį šiandiena įkopėme, yra geriausias sniegas Rusijoje, todėl čia atvažiuoja daug slidininkų. Tik keista, kaip jie čia slidinėja, jei nėra keltuvų… Matyt rusams tai ne problema. Ilja („vonioje“ sutikto vietinio vardas) teigė, kad jam Petropavlovske labai patinka, lyginant su milijoniniu Novosibirsku, kur jis anksčiau gyveno. Tai ne tik dėl gamtos ir ramybės, bet ir dėl geresnių ir ramesnių žmonių, geros situacijos kriminogeniniu atžvilgiu, ir ypač dėl švelnesnių orų. Kamčiatkiečiai čia gyvena ne tik iš turizmo, bet ypač iš žuvų pramonės. Tik man tie jų raudoni ikrai jau gerklėje stovi. Tiesa, Kamčiatkoje rasta ir aukso atsargų, taigi bandoma verstis ir iš šio šaltinio. Problema ta, kad radimvietės rastos Bistrinskoje draustinio, įrašyto į UNESCO sąrašą, pakraštyje. Tam net draustinio ribos buvo pertvarkytos, tačiau tai sukėlė tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą, ir tarptautinė parama kasykloms įsavinti buvo nutraukta. Šiame draustinyje, o ypač miestelyje Esso, gyvena daug vietinių gyventojų (evenų, koriakų), kurių gyvenimas čia gana skurdus. Jie priversti daugiau pasikliauti tradiciniais natūriniais verslais – elnininkyste, žuvies gaudymu ir pan. Aukso kasimas buvo manoma padės šiuos gyventojus užimti ir išspręsti jų socio-ekonomines problemas. Tačiau kita vertus, realybėje į kasybą gali būti pasitelkta labiau kvalifikuota netoliese esančio didesnio miestelio Milkovo darbo jėga… Ir jeigu dėl kasybos neišvengiamai degraduotų gamta, tai ir tradicinei gyvensenai, verslams atsirastų grėsmė. Net saugomų teritorijų administracijos už kasybą, nes tokiu būdu tikimasi papildomų pinigų pačių draustinių veiklai, apsaugai. Dėl to ir žmonių srautai į draustinius skatinami – kad pinigai būtų surinkti. Tai tarsi prieštarautų draustinių įsteigimo tikslams, tačiau į tokią situaciją administracijas įstūmė menkas finansavimas iš Maskvos. Naujausių žinių apie aukso kasimą tiesą sakant neturiu, tik Ilja kalbėjo, tarsi auksas būtų jau kasamas, nors aukso rinkos kainos ir nėra aukštos.

Grįžtant prie karštųjų vonių – čia voliotis tikras malonumas. Guli ir matai kalnų foną, garus, žvaigždes… Ilja patikino, kad tasai vonių purvas turi gydomųjų savybių, ypač tinka sąnariams. Išsitryniau. Kolegė Giedrė taipogi. Atrodėme kaip velniai. Ir šiaip kaip Dievą myliu niekur pasaulyje dar neteko plauti indų ar skalbti triusikų upelyje, kuriame vanduo 35-40 ˚C…
Na bet čia viskas buvo jau palaimingoje dienos pabaigoje, o pati diena buvo ne per lengviausia. Ant Mutnovskio vulkano apsiuostėme H2S (sieros vandeniliu). Vienu metu vos neuždusau nuo jo, net panika apėmė, nes dėl pakitusios vėjo krypties užėję dūmai ne tik dusino ir griaužė gerklę, bet ir neleido įžiūrėti kur eiti – trūkstant orui norisi bėgti bet kur, šitaip galima ir į patį kraterį įkristi (jame ten neblogai kažkas kunkuliuoja). Aplink matėsi sieros padengti kalnų šlaitai, o kai kur garai tirpdė ledyną. Šiaip pakeliui matėme daug į žemę įkastų triubų, iš kurių galingais srautais veržėsi karštas H2S ir kitų dujų mišinys. Į vieną jų įmetėme didelį akmenį, tai jį srautas lėtai iškėlė į paviršių ir atrodė, kad akmuo kabo ore – chebrai tai davė daug emocijų. Prasidėjo žaidimai su įvairaus diametro akmenimis. Taip pat pakeliui matėme nemažai pribarstytos geležies, visokių trosų, vagonų ir pan. – kažkas čia buvo daroma. Tačiau toliau kalnuose visa tai dingsta.

Dar buvome prie krioklio Ovrag Opasnyj – aukščio tikrai nestokoja. Kai mes juo stebėjomės, priėjo Kindziulis Žemaitis ir pareiškė, kad čia tikriausiai dirbtinai išsprogdintas darinys, nes kai kur atrodė labai apvalu ir tarsi išskaptuota. Aš asmeniškai abejoju, nes nesimato tikslo dėl ko tai daryti (iškasenų ar pan.).

Rugpjūčio 19 d.

orelyj vulkano ėmimo diena. Į šturmą išėjome ne visi – Lašas ir Bernatonis liko s augoti stovyklos, siekdami patausoti sveikatą ir kojas centrinei Kamčiatkai. Vakar dienos pirmo krikšto kilometražo jiems buvo per daug. Kilometražas iki Gorelyj gal ir nedidelis, tačiau kopti teko ne per mažiausiai. Buvo juodai užknisusios prieškalnės – per tuos kauburius niekaip negalėjome greitai prieiti prie vulkano papėdės. Kopimas buvo gana greitas, bet nelengvas. Ypač Žemaičiui. Jis ir neįkopė, nes kopimą jam sutrukdė …viduriavimas. Su šia blogybe jis kovojo didvyriškai – palipa kažkiek ir žiūrėk staiga metasi kažkur į šoną už akmenų, po to vėl gryžta, vėl metasi ir taip toliau. Interviu dienoraščiui Žemaitis teigė, kad problemų jam sukėlė ir nuo visų kiek atsilikusi Lana (Svetlana). Mat ji Žemaičio viražus į šoną patraktuodavo kaip grupės ėjimo kryptį, kuria reikia sekti. Kaip šią bėdą bandė spręsti pašnekovas neatskleidė.

Na o tie kurie įkopė vaizdais nesiskundė. Kaip ant delno matėsi visas apačioje paliktas mėnulio paviršių primenantis slėnis, aplinkiniai vulkanai, Gorelyj krateris su sniegu ir ištirpusio vandens bala viduryje. Grįžome gana lengvai, tačiau batus gerokai apibraižėme lengva bet aštria vulkanine pemza. Girdėjome, kad reikia per vulkaninius laukus eiti atsargiai, nes praeitų metų ekspedicijos į Kamčiatką vienas dalyvių pilnai sunešiojo naujus gerus kalninius batus. Tiesa, jis ėjo biški autopilotu vilkdamas kojas – ugninis vanduo pakišo koją. Mes gi bandėme eiti kiek atsargiau, tačiau tie pemziniai akmenys net būdami ir dideli yra lengvi, todėl nestabilūs, pastoviai slysta iš po kojų, todėl ir batai labai braižosi. Mano hipotezė yra tokia, kad pemzos lengvumas ir aštrumas yra susijęs su vandens išgaravimu. Kaip žinia, pemza formuojasi iš lavos, kurios sudėtyje yra labai daug vandens (yra ir kitokios sudėties lavų). Kuomet magma išeina į paviršių ir tampa lava, staigiai sumažėjęs išorinis slėgis lemia labai intensyvų vandens garavimą (vaizdas tarsi lava virtų). Dėl to pemzos paviršius akytas, briaunelės aštrios, o kadangi sunkusis vanduo pasišalina – iš čia ir jos lengvumas.

Sugrįžus mus pasitiko palapinėse gerai įmigę „ligoniai“ (patinę veidai tai išdavė) – m ūsų viltys į paruoštą garuojantį valgį ir šaltą alų (iš šalia elektrinės įrengto viešbučio) kaip mat išsisklaidė. Visgi alkoholio trūkumo klausimas buvo sprendžiamas. Buvo skiedžiamas spiritas – Robkė čia buvo tikras žinovas. Giedrė į tokius irgi pretendavo – ir ji parengė vieną partiją, kurios kokybę įvairūs žmonės vertino įvairiai. Visų šių veiksmų rezultatas toks, kad kai kuriems asmenims rytas buvo sunkus. Giedrė man net pateikė kaltinimus, kad jos nenusaugojau. Jaučiausi kaltas. Net jei kažką padaryti ir nebuvo įmanoma – spiritas Giedrės virškinimo sistemoje sukuria nevaldomą energetinę bombą.

Rugpjūčio 20 d.

Šiandien palikome Dačnyje Istočniki regioną ir patraukėme į Petropavlovską – švento Petro ir Pauliaus miestą. Tikslas – išplaukti į vandenyną. Pakeliui dar paėmėme kelis tranzuojančius olandus (porelė), bei… tą patį Ilją, stovintį kelyje prie sugedusios mašinos. Olandai buvo priversti pavartoti kažkiek alaus. Su jais pašnekėjome, bet vėliau visi persimėtė prie Iljos – visgi ruskaja duša artimesnė chebrytei.

Uoste buvome keletą minučių pavėlavę (chebrytė intensyviai apsipirkinėjo, kad kelelis n edulkėtų), tai Saša laivų savininkams pasiteisino, kad pas mus šiek tiek „Disciplina chramajiet“. Išplaukę į vandenyną valandžiukę gavome pažvejoti su dugninėmis – gaudėm ant kiaulienos gabalo. Aš nepagavau nieko, o Vytenis su Robertu po kelis uotus išlupo, o štai vienas ruselis – įspūdingai atrodantį raudoną jūrų ešerį. Giedrė laimikį meistriškai greit apdorojo – lėkė į šonus galvos ir viduriai bei žvynai. Nebuvo laukta kol žuvytės numirs. Žvejota buvo 25-30 m gylyje – t.y. dar ant kontinentinio šelfo. Daug toliau nuo kranto prasideda staigus gylėjimas – kontinento šlaitas leidžiasi į gilią tektoninę įdaubą, į vietą, ties kuria vandenyno žemės pluta palenda po kontinentine pluta. Jeigu mes nuo savo sustojimo vandenyne vietos dar kokius 200 km būtume paplaukę į rytus, tai nuo dugno mus skirtų jau 7983 m atstumas… (vidutinis pasaulinio vandenyno gylis – apie 3500 m jei neklystu). Pagal vieną iš didelės mokslininkų paramos sulaukiančių teorijų (tektoninių plokščių), palindusi po žemynu vandenyno bazaltinė pluta dėl karščio išsilydo, ir susiformavusi magma tektoninių lūžių vietose veržiasi aukštyn – taip ir susiformavo Kamčiatkos vulkanai. Iš viso net apie 300 jų priskaičiuojama čia, iš kurių 29 yra aktyvūs. Visi aktyvieji yra sukoncentruoti pirmoje arčiau vandenyno išilgai pusiasalio besidriekiančioje vulkanų linijoje, išskyrus vieną, kuris yra antrojoje linijoje (kitoje Kamčiatkos ir Bystraja upių slėnių pusėje). Nors vulkanų dėl vandenynų plutos lindimo po žemynais yra visame vadinamąjame „ugnies žiede“ (visos Ramiojo vandenyno pakrantės), tačiau Kamčiatkoje vulkanai išsidėstę tankiausiai.

Paplaukioję grįžome į Petropavlovsko miestą, kuris yra ant didžiulės ir gilios Avačinsko įlankos vieno iš krantų. Dalis jos užutėkių yra povandeninių atominių karinių laivų bazės zona – didžiausia Rusijos tolimuosiuose rytuose (strateginis objektas), pagrindinė povandeninė karinė bazė Sovietų Sąjungos rytinėje pakrantėje. Čia į krantus išlipti griežtai draudžiama – jei išlipsi, sako nelabai grįši… Dabar vis daugiau laivų yra nurašoma, finansavimas mažėja.

Matėme daug dreifuojančių areštuotų laivų-brakonierių. Brakonierių Kamčiatkoje labai daug (tiek žuvų, tiek meškų ir pan.), nepaisant to, kad yra griežti draudimai (ikrų ėmimui ir pan.), o už pažeidimus griežtai baudžiama – pavyzdžiui, konfiskuojamas laivas. Tačiau kokie draudimai bebūtų, turguose ikrų netrūksta… Tai nėra stebėtina – didelė dalis vietinių gyventojų neturi iš ko gyventi, kaip ir visame Sibire ir Tolimuosiuose rytuose, tad prisiduria jei ne pinigais, tai bent jau maistu. Per šią prizmę žiūrint gal ir visai atleistinas tas brakonieriavimas, jeigu tai daroma nedideliais mastais savoms reikmėms. Tačiau Kamčiatkoje didžiausią grėsmę kelia organizuotas brakonieriavimas, kuomet su sraigtasparniais nusileidžiama į kokį neršiančių lašišų „katilą“, ir visos jos tenai išpjaunamos. Čia jau yra didelis biznis, ir vietiniai apie tai net bijo išssižioti. Nelabai matosi prošvaisčių tokiam reiškiniui pažaboti, nes saugomų teritorijų apsaugai skiriamas labai menkas finansavimas iš Maskvos, kartais būna tik vienas inspektorius didžiuliai saugomai teritorijai. Esant tokiems brakonieriavimo mastams bijomasi, kad šie iš pažiūros neišsenkantys gamtos turtai (čia neršia kone trečdalis Ramiojo vandenyno lašišų) gali būti suniokoti.

Galiausiai naktį atsidūrėme Malki gyvenvietėje, terminių šaltinių kempinge. Kukliai užkandome, ir didelė dalis kolegų suvirto miegot. Bet dalis mūsų (Aš, Vytenis, Giedrė ir Lašas) labai troškome karštų vonių. Taigi kažkaip nakties tamsoje suradome tuos šaltinius ir mirkėme ten savo mėsas iki madaug 2:30 ryto. Dangus buvo žvaigždėtas, krito meteorai, šalia tekėjo šalta kalnų upelė, o patiems buvo šilta ir gera. Štai ką gali galingoji žemės vidaus energija, štai ir pasijautė Kamčiatkos išskirtinumas ir žavumas. Tiesa, vanduo kai kada buvo paduodamas ir labai karštas – žiūrėk guli romantiškai nusiteikęs ir atsipalaidavęs, kai staiga į užpakalį ateina injekcija deginančio vandens – tenka pašokti… Vienu metu šokinėti atsibodo – nebeįmanoma atsipalaiduoti. Tada tarp daugybės duobių susiradau vieną, kur vanduo yra pastovios temperatūros be jokių netikėtų „injekcijų“ – štai tada romantika suvešėjo pilna eiga. Šiaip skirtingai nuo Dačnyje istočniki šaltinių duobių dugnas čia akmenuotas ir be jokio purvo. Pasak Iljos, čia vanduo yra sunkesnis ir bent jam nelabai tinkamas daug maudytis – atseit prie Dačnyje daug sveikiau. Na man didelio skirtumo nėra, čia bent jau supuvusio kiaušinio kvapo beveik nerasta.

Rugpjūčio 21 d.

Iš pat ryto Robkė apturėjo tokį akcidentą – nuo primuso nuvirto puodas su verdančiu vandeniu. Jam ant pėdos iškilo pūslės – Robkė jas prapjovė ir dezinfekavo, kad pradėtų nauja oda augti. Tačiau tai didelis nepatogumas… O šiaip visą dieną važiavome Centrinės Kamčiatkos Kliučevskio ugnikalnių grupės ugnikalnių link. Nutarėme nevažiuoti iki anksčiau planuotos Kliuči gyvenvietės, nes žiemą išsiveržinėjęs Kliučevskoj vulkanas visą rytinį šlaitą palaidojo po pelenais – nebeliko nei kelio, nei ką pamatyti – gražusis ledynas palaidotas, kaip ir lavos laukai. O ir patiems klampoti būtų nemalonu ir sunku. Pakeliui buvome sustoję Milkovo gyvenvietėje pavalgyti tokioje tarybinius laikus primenančioje valgykloje. Vienok pavalgėme visai skaniai. Kėlėmės per pagrindinę pusiasalio K amčiatkos upę – pločio sulyg Nemunu. Po ilgo kilimo miško taku į kalną įvažiavome į tundros zoną, kur visu gražumu atsivėrė keturi ugnikalniai – Kliučevskoj sopka, Kamenyj, Ploskyj ir Ostryj Tolbačik. Čia ir užstrigome (užklimpome). Saša visaip bandė išvažiuot – niekaip, o mūsų pagalbos kratėsi, negarbė prašyt matyt. Galiausiai leido mums pastumti, ir „litovskije zdarovyje parni“ tą jo visureigį išstūmė… Nakvot likome čia, rytoj pradėsime žygį link tarpinės stovyklos ugnikalnių papėdėje, o Saša gryš į tą pačią vietą po savaitės. Vieta gal ir nieko, tik nėra vandens. Sėmėme vandenį, kuris susikaupė provėžose, kurių čia buvo nemažai (neretai čia vežamos kopėjų grupės). Reikėjo tik surasti vandens sankaupas, neužterštas naftos produktais (nepadengtais plėvele). O tai nebuvo lengva, nes rusų mašinos kiauros kaip rėtis – net pas Sašą iš bako lašėjo benzinas. Beje dėl to buvau kiek susirūpinęs – benzinas juk neblogai liepsnoja.

Vakare prie laužo užėjo kalbos ir baisūs pasakojimai apie vaiduoklius ir meškas, po ko ėjome miegoti. Mešką tarp kitko šiandiena matė Marina, sėdėjusi priekyje su vairuotoju (mes biski linksminomės, nematėm) – miške, kai artėjome link tundros. Taigi buvo kažkiek nejauku – aš net maisto maišą išnešiau į lauką ir peilį pašonėje pasidėjau. Ant laužo pačirškinome žuvį (okeaninės žvejybos grobį), tad kvapą lepečkojės turėjo užuosti.

Meškų Kamčiatkos Oblast teritorijoje yra apie 10 000 (jei pridėtume ir Koriakiją, gautume apie 16 000) – didžiausia koncentracija pasaulyje. Ir kodėl gi ne – sąlygos joms čia labai geros, visų pirma dėl gausių žuvies išteklių. Žuvis čia pagrindinis mėsos šaltinis joms, todėl šia prasme jos ne tokios pavojingos žmonėms – kontakte su žmogumi jos daugiau linkusios bėgti šalin, baikštesnės. Dėl gero gyvenimo jos ne tokios piktos kaip giminaičiai iš kitų Sibiro vietų, tačiau čia jos gerokai didesnės (iki 500 kg berods), nors dėl brakonieriavimo ir neužauga iki senesnių laikų gabaritų. Matyt dėl savo svorio Kamčiatkos meškos nelipa į medžius (nebent jaunikliai). Taigi, atrodytų žmogui yra kažkokių vilčių. Kaip sakė Saša, tai tokia flegmatinė natūra, jei pamato žmogų, tiesiog aplenkia ratu ir toliau eina savo kursu. Būna ir tokių smalsių individų, kurie sekioja žmogų – jiems mat įdomu. 9 meškos iš 10 spruks į šoną pamačiusios žmogų, tačiau viena jų gali ir užpulti. Tai vis dėlto labai stiprus ir pavojingas žvėris, kuris gali būti visiškai neprognozuojamas. Per visą 1993 – 2005 m. laikotarpį dėl meškų užpuolimo žuvo 10 žmonių, o 9 buvo smarkiai sužeisti. Per tą patį laikotarpį buvo specialiai nušauta 90 žmogaus atžvilgiu agresyviai nusiteikusių lokių – šventos ramybės dėlei. Ypač negerai sutikti tokią meškutę, kuri turėjo reikalų su medžiotojais – tada išdėstys ką ji galvoja apie žmogų pirmam sutiktam. Meškos čia karaliai, labai aplinkos nestebi kai eina savo pramintais takais, ir sutikti žmogų čia joms būna staigmena – kai susitikimas įvyksta, reakcija gali būti įvairi. Jeigu ji norės parodyti savo pranašumą, tai nesitrauks. Paprastai nustebusi ji atsistoja ant dviejų kojų – kad atidžiau įsižiūrėtų, o gal kad pagąsdintų savo ūgiu (gerai man – aš būčiau geras meškų gąsdintuvas). Dar jos mėgsta bet kur užmigti – krenta bet kur, kaip kad muslmonai atėjus maldos metui. Geriau tokios nežadinti. Įdomus faktas, kad Kamčiatkos meškų mėsa retai panaudojama valgiui gaminti, nes didelė dalis jų (iki 50 %) būna užkrėsta trichenelioze.

Daugiausia lokiai vaikšto šalia upių, kur tarp aukštų žolių yra praskynusios ištisas meškų magistrales. Tie žolynai yra tokie dideli tiek dėl didelės drėgmės (kritulių Kamčiatkoje iškrenta apie 1100 mm, o pvz. Lietuvoje – vidutiniškai apie 680 mm), tiek dėl to, kad vulkaninė dirva yra labai derlinga. Paskutinis teiginys yra kažkiek prieštaringas, nes kituose informaciniuose šaltiniuose buvo teigiama, kad žemdirbystės vystymo sąlygos pusiasalyje yra sudėtingos, nes vulkaninė dirva yra per rūgšti, tenka kalkinti. Apskritai Kamčiatkos dirvožemius vulkaninė veikla labai veikia – jei išsiveržimas didelis, ilgai besiformavusi dirva amžiams palaidojama, ir vyksta jos formavimasis iš naujo… Jei lava dirvožemio neužkloja, o pelenų iškrenta ne per daug, tai dirvos savybės net pagerėja. Tokiose sąlygose dirvožemių formavimuisi ir apsaugai (nuo vulkanų, erozijos ir kt.) Kamčiatkoje labai didelę svarbą turi miškai.

Toliau tęsiant apie fauną ir florą, įdomu tai, kad pusiasalyje visai nėra reptilijų (bent jau gyvačių tai tikrai). Jeigu tuose vešliuose žolių sąžalynuose dar būtų gyvačių, tai čia gyvent būtų tikras košmaras. Ir šiaip Kamčiatka nepasižymi ypač didele faunos ir floros įvairove, tačiau kai kurių rūšių atstovų čia labai gausu (pvz. meškų).

Rugpjūčio 22 d.

Visą dieną ėjome link tarpinės stovyklos Kliučevskoj, Bezymenyj ir Kamenyj vulkanų papėdėse (12 km). Kažkaip prailgo tas ėjimas pievomis ir vis kilti leistis per kauburius, dar ir saulė plieskė, buvo net karšta. Eiti padėjo ir degtinėla. Pradėjome kalbėti lenkiškai – nežinia ar prieš gera. Robertas tapo Robeku. Galų gale radome vietą prie pelenais apibarstyto ledyno krašto – jis visas dabar juodas, net nepažintum kad tai ledynas jei nežinotum. Pavalgėm, pajuokavom, palietėme rimtas globalines problemas, ir anksčiau nei visada nuėjome miegoti (nes ir atėjome anksčiau nei įprastai). Naktį pylė lietus, jau bijojome, kad mūsų palapinę gali užsemti ir nunešti pakilęs gretimos kalnų upelės vanduo. Tačiau tai tik didelių baimės akių išdava – vandens lygis ištiesų pakilo, tačiau tikrai toli gražu ne iki palapinės lygio.

Rugpjūčio 23 d.

Šiandien išėjome Šiknologijos mokslo pagrindų kursus, kuriuos pravedė Robekas. Jis su savo draugais išvystė šią mokslo šaką būdamas kažkur Tian-Šanyje, kur visas keturias dienas buvo apsiniaukę ir lijo – kitais žodžiais tariant, buvo užslinkusi vadinamoji Šikna. Tad tas dienas jie turėjo sėdėti palapinėse. Šiknologijos tiesos tapo aktualios ir čia Kamčiatkoje, kadangi šiandiena nuo pat ryto debesys su negausiomis prošvaistėmis buvo aptraukusios visą dangų, ir taip visą dieną. Sužinojome kas yra šiknos plaukai, kur yra šiknos skylė, ir ką reiškia „lysti į šikną be vazelino“. Pastaroji formuluotė byloja apie kopimą į kalnus nepaisant debesų, rūko, lietaus, sniego ar krušos. Taigi, esant tokiai situacijai, tik atsikėlus kilo klausimas ką daryti – ar lysti ten kažkur be vazelino, ar niekur nelysti ir likti stovykloje. Pradžioje pavalgę tiesiog išvirtome pagulėt į savo palapines. Atėjo pietūs, pavalgėme, ir Robekas pasiūlė pajudėti link perėjos tarp Kliučevskoj ir Kamenyj ugnikalnių, bent bus veiklos. Žemaitis nusprendė likti, nes šikna jam atrodė beviltiškai visaapimanti, ir nesimatė logiškos priežasties vargti, nes vistiek nieko nepamatytum. Man jo pozicija buvo labai suprantama, nes kai nėra aiškaus tikslo dėl ko vargti, tai ir motyvacijos nedaug. Va kai reiks į kokią viršūnę kopti – tai jau kas kita. Bet visgi nutariau pasivaikščioti, ir vienintelis Žemaitis liko stovykloje.

Nusigavome iki minėtos perėjos papėdės, bet pagal laiką jau buvo metas sukti atgal. Kažko labai ypatingo nepamatėme, nebent bendražygių „judesėlius“ bandant sausiems pereiti upes. Na bet raumenis pajudinome, laiką prastūmėme.

Grįžtant netoli stovyklos aptikome didžiulius ir gerai išreikštus meškos pėdsakus, o pakėlę galvą – Žemaitį ant uolos, ilgesingai žiūrintį į mus. Galvon stuktelėjo mintis, kad gal lokys jį ten užvarė. Tačiau Žemaitis, pasirodo, tik šiaip mūsų labai pasiilgo (ar čia tik priedanga lokiui?) ir akis pražiūrėjo belaukdamas. Kaip supratome iš griausmingų jo keiksmų jam čia labai prailgo. Jis teigė, kad daugiau niekada neliks vienas stovykloje. Žmogelis iš to nuobodumo pats sau susiorganizavo žygį po apylinkes – į ledyną užlipo, ir net kažkokią viršukalnę paėmė. Bet žemaičių blynų su švilpikų įdaru mums neparuošė, o gaila.

Vakare Vytenis ir Lašas nulėkė maudytis į už beveik kilometro esantį ežerėlį, tačiau negrįžo iki pat sutemų. Buvo organizuota brigada jų paieškai – Žemaitis stvėrė į rankas dar neišpakuotą kirtiklį, o aš – didelį peilį, ir pajudėjome link ežero pusės. Viskas baigėsi gerai – su meška jie nesusitiko, nors, kaip Žemaitis savo vienatvės valandomis buvo pastebėjęs, viena meškutė kaip tik buvo paėmusi kryptį link to ežerėlio.

Vakare palapinėje su Giedre ir Bernatoniu apšnekėjome kelionę. Man kažkiek jau pabodo tas vaikščiojimas – norisi, kad jis labiau „atsipirktų“ – įkopimas į ugnikalnį prasisklaidžius debesims ir būtų kaip tik tai. O tie žemės „Spuogai“, pritvinkę pūlių, kaip Bernatonis vaizdingai pavadino ugnikalnius, tikrai gigantiški – matyt iki pilnos laimės užtektų įveikti bent vieną iš jų. Pradžioje buvo galvota šturmuoti Kliučevskį – visgi aukščiausias Eurazijos veikiantis ugnikalnis (apie 4800 m), su idealia konuso forma… Tačiau Saša primygtinai rekomendavo to nedaryti, nes tai šiuo metu per daug pavojinga. Ugnikalnis dreba, dažnai krenta didžiuliai akmenys, o kur dar dujų išmetimai ir pan. Patys matėme, kaip iš jo viršūnės rūksta dūmai. Saša minėjo, kad tą naktį tundroje jis matė, kaip ugnikalnis padarė vieną neblogą ugninį išmetimą. Sako neverta rizikuoti gyvybe dėl vieno užkopimo. Pasitarę nusprendėme jį palikti ramybėje, juolab kad ir oras net neleido galvoti apie tą kopimą. Bet šiaip jei nebūtų pavojinga dėl jo aktyvumo, manau įlipti būtų įmanoma, tik reikėtų sutelkti visas jėgas (labai jau didelis atrodo iš apačios).

Rugpjūčio 24 d.

Šikna užsiraukė kaip reikiant – lijo nuo ryto iki gilios nakties. Visi susitikome ryte p rie pusryčių, toliau visi sėdėjo/gulėjo savo palapinėse, ir taip visą diena – atsirado skundų dėl pragulų. Su Bernatoniu iššokdavome nuogi į lauką tik nusilengvinimo reikalais (nesinorėjo rūbų šlapinti, nors labai šalta buvo). Kai tik ateidavo metas valgyti, čia prieidavo Kindziulis Robekas ir paduodavo į palapinę maisto. Jam vargšui teko budėjimas ant pliaupiančios liūties, bet pagarba jam, kad mūsų nekvietė į „virtuvę“, o pats atnešė – tikras grupės vadas. Toliau kaip ir nėra ką pasakoti – visi kas kaip gali prastūminėjo laiką (istorijas pasakojo, kortom lošė ar inteletualius žaidimus lošė), valgė jau nebelendantį gerklėn maistą (kai nevaikštai, žiūriu, ir apetitas krenta), kovojo su pragulomis ar kt. Visiems buvo labai įdomu, kaip čia reiks užmigti naktį, kai visą diena pragulėta. Bet jeigu ir rytoj tokia diena bus, tai beliks tik nusišauti, nes ne tik sunku laiką stumt, bet ir erdvės labai mažai (man sudėtinga atsisėst neatsirėmus į lubas).

Rugpjūčio 25 d.

Šikna atsitraukė (bent jau lietus), tad diena tapo turininga – visą dieną žygiavome! Kaip viskas pasikeitė – visi taip norėjo eiti! Prie pusryčių „stalo“ sutikome vieni kitų seniai jau nematytus veidus.

Žygiavome link Zemena ir Tolbačik vulkanų papėdės, kur žadėjome įkurti stovyklą prieš kopimą. Ten bežygiuojant teko keltis per dvi upes. Per pirmą upę dalis chebros brido, o dalis mėgino ją kažkaip peršokti. Aš pats buvau tarp tų šoklių. Su kuprine šokt neišėjo – per platu. Tad organizavome brigadą – vieni stovėjo viename krante ir mėtė kitame krante stovintiems kuprines. Bemėtant vos savęs kartu su kuprine neišmečiau, o Vytenis kaip tik tai ir padarė – Žemaitis pagavo ne tik kuprinę, bet ir su didelėmis akimis atlekiantį Vytenį. Žodžiu, linksmų vaizdų netrūko.

Antra upė buvo daug platesnė ir galingesnė – bridimas neišvengiamas. Ieškojome seklesnės ir lėtesnės srovės vietos – šiuo tikslu leidomes upe žemyn. Iš pradžių man tai atrodė nelogiška, nes kaip tik einant aukštyn vandens turėtų būti mažiau. Bet aišku, einant žemyn bent jau galima tikėtis lėtesnės srovės, nes nuolydis mažėja (aukštyn einant srovė gali būti dar greitesnė). Ir iš tikrųjų radome vietą, kur srovė labai išsiskaidžiuisi į paskiras tėkmes. Ten ir bridome. Užsidėjome kas tapkes, kas sandalus, kas sportbačius, pasiraitojom kalnų kelnes iki triusikų ir kaip gandrai nužirgliojome. Srovė tikrai stipri ir šalta, vos iš kojų neišverčianti – geriau žemyn nežiūrėti, nes galva susisuka ir atrodo, kad tave jau neša. Rezultatas – nejautėme nei kojyčių, nei rankyčių

O toliau tai vertas dėmesio įvykis – užtikome MEŠKĄ! Tiksliau Marina užtiko – meškų specialistė. Lepečkojė aišku nebuvo arti, bet matėsi kaip neša kailį toliau nuo mūsų. Visi kaip strėlės šovėme į kalną ją pamatyti iš aukščiau, kol dar nepasislėpė dauboje. Tokia labai šviesaus kailio meška. Ir šiaip meškos mus supo visąlaik (tik mes nematėme) – aplink mūsų stovyklą matėme daug didelių lokiškų pėdų…

Stovyklą pasiekėme per žolėmis apaugusį kauburiuotą lavos lauką, turintį daugybę ertmių, kuriose gyvena gausybė kamčiatkiškų švilpikų (yra stambūs ir smulkūs – dvi rūšys). Peizažas – kažkiek mėnulio, tik tiek kad čia žalia tundra (chebrai kažkodėl labai patiko žinot kad jie tundroj, labai juokiesi). Kitoje Ploskyj Tolbačik kalno pusėje yra (ar buvo) lunachodų bazė, kur išbandinėdavo mėnuleigius dėl labai tinkamo tam landšafto. Be to, kitoje pusėje yra ir vadinamasis miręs miškas – pelenais iki pusės užkasti medžių stagarai.

Vakarienės metu Robekas, Justas ir Giedrė pasakojo savo įspūdžius apie pietų Ameriką. Lašas tuoj pradėjo kurt planus ir organizuoti chebrą ten vykti. Po vakarienės dar užlipome į šalia stovyklos esantį kalną ir pamatėme apačioje platų gražų slėnį ir mažučius palapinių taškelius jame. Slėnis atrodė labai gražiai – tikrai kaip „The Lost World“. Kairėje pusėje lavos laukai, dešinėje – jų nerasta, o per vidurį, kaip skiriamoji linija, teka upelis. Bandėme svarstyti, kodėl toks kontrastas. Man atrodė, kad dešinėje pusėje teka daugiau upių (skirtingai nei kairėje), todėl viską užnešė sąnašomis. Kita vertus, Robekas pažymėjo, jog lava greitai stingsta, tad čia galėjo būti ir riba.

Taip pat matėme atsidengusį Kamenyj ugnikalnį – vaizdas kaip Paramount pictures reklaminėje užsklandoje, kaip kad Bernatonis taikliai pastebėjo. Šalia Kamenyj pastebėjome rūkstančio ugnikalnio viršūnę. Vėl užvirė diskusijos, ar tai Kliučevskoj, ar kuris kitas. Galutinės išvados kol kas nepriėjome. O vakare sėdėdami prie palapinių išgirdome duslų bet galingą trenksmą – vulkanai leidžia apie save žinoti…

Prieš miegą prasukome po 50 ir su šviesia viltimi rytoj su katėm kopti į vulkaną užmigome.

Rugpjūčio 26 d.

Viltis visgi iš tikro yra durnių motina. Jau naktį išgirdau ant palapinės krentant paskirus vandens lašus, vėliau tai tapo pastoviu vidutinio intensyvumo lietumi. Anksti ryte nugriaudėjo Bernatonio keiksmai (nedetalizuosiu) – tai reakcija į pro palapinės angą pamatytą tankios šiknos vaizdelį. Ji sugrįžo. Dėl šios priežasties vėlavo ir rytinis kėlimasis – vietoj 5:00 pakilome 9:30. Paniškai bijodami dar vienos palapininės dienos nusprendėme vistiek eiti, pasirinkę kopimui Tolbačiko ugnikalnį. Kaip ir dera šturmuojant rimtą kalną, apsiginklavome šalmais, kirtikliais, katėmis ir stora virve. Žodžiu, planas – lįsti į šikną, su viltimi, kad orai eigoje pagerės (Kamčiatkoje viskas labai greitai gali pasikeisti). Jei rūkas (debesys) nebus tankus, gal ir įlipti pavyks, o viršuje, jei jau ir nematysime panoramos, tai bent jau didžiulį kilometrinį kraterį išvystume. Tik Justas nusprendė pasilikti (matyt jau kažką įžvalgaus numatė).

Ėjome kaip arkliai – tempą palaikėme. Tačiau ignoruodami mūsų pastangas orai nė nemanė taisytis. Priešingai, rūkas tapo toks tankus, kad vargu ar kažką matėme toliau nei 20 m atstumu. Atrodo jau taip arti turėtų būti tas kalnas, bet jo vis nėra. Žodžiu, gavosi tokia situacija, kad kalnų turistai niekaip neranda kalno, į kurį su visa rimta amunicija pasirengę įkopti. Tiesa Robekas nesutiko kad nežinome kur kalnas – jis labai platus, tad jei eitume į priekį bet kokiu atveju atsimuštume į jį.

Atradę kažkokį ežeriuką ir netgi laužavietę sustojome papietauti. Iš akmenų šalia buvo pastatyta kažkokia „ubiežaščia“ – joje buvo prikrauta malkų. Gal kokie geologai čia jas atnešė – nemenkas turėjo būti darbas tai padaryti, nes čia kalnuose jokių medžių nėra. Kažkaip pasidarė vėsu tame rūke sustojus, o ir pramogų trūko (kad prašviesint gendančią nuotaiką), tad leidom sau negalvoti apie tą sunkų malkų atgabenimo darbą, ir be sąžinės graužaties prasidėjo mėginimai užkurti laužą. Gavosi išties neblogas cirkas – daug mėginimų, tūpinėjimų, mojavimų, patarimų, metodų (Bernatonio, Vsevolodo, Robeko ir kt.), bet rezultatas visvien apgailėtinas. Tiesiog nesiseka mums šiandiena ir viskas. Tada pasigirdo Verkos Serdiučkos eurovizinė daina (atlikome ją gyvai), žaidėme į žemę su peiliais, šokių judesėlių atsirado, lavos skaldymo darbų ir kitų šou elementų. Kas sakė kad lietuviai zanudos?:) Visą situaciją labai gerai atspindėjo ir vainikavo Robeko frazė „V pi_du takuju jiezdu“ (ir išlaikytam vadui kantrybė baigėsi). Teko trauktis namo, nes kai toks matomumas gal ir galima kopti, tačiau nematydamas viso kalno gali užlipti iki kokio skardžio, ir tektų vėl leisti ieškant naujų kelių. Apskritai kalnuose, esant labai prastam matomumui, niekas nelipa – tai kaip saugumo taisyklė.

Ėmėme leistis sušalę ir kiek iškrypusiomis fizionomijomis – kol kas niekaip nesugebame įveikti jokios viršūnės Kliučių regione. Rytoj būtų paskutinis mėginimas, nes jau reikės grįžti pas Sašą.

Leistis neskubėjome, nes laiko dar buvo daug. Stovykloje bent jau pas mane kažkodėl pašlapo miegmaišis, todėl gulėjimas palapinėje jokio komforto nežadėjo. Priėjus stovyklą, kaip tyčia trumpam atsidengė Tolbačikas – dėsningas įvykis tokiais atvejais.

Vakare kažkiek užmušinėjome laiką. Kartožnikai žaidė kortomis, o mūsų palapinės atstovai (aš, Giedrė ir Bernatonis) tiesiog kvailiojo. Paruošėme Gulbių ežero šokių numerį (choreografė – Giedrė) – tikrąjame vaidinime vyrų panašumą į baletmeisterius turėjo išryškinti termodrabužinės timpos ant kojų, tačiau tikrojo vaidinimo-premjeros neįvyko – Robekas paslapčia nufilmavo visą vaidinimą (tapome „trupe“). Vėliau gi išpakavome Raimio siurprizą – balionus. Juos pripūtę padabinome palapinę. Galop su nekortuojančia chebra sužaidėm žaidimą, kur reikia atspėti žodį pagal bežodę vaidybą (teatras tęsėsi). Chebra sako, kad neblogai atlikau undinėlės vaidmenį.

Prieš miegą dar sukūrėme laužą iš krūmokšnių liekanų, sutarėme anksti keltis (5 ryto) – šturmuosime Zemena viršūnę.

Rugpjūčio 27 d.

Diena „lieva“. Anksti atsikelti tai atsikėlėme, bet „tolko“ tai jokio. Užlipome į tam tikrą garbingą aukštį ir atsidūrėme debesyje (debesyje neatsidūrė Lana ir Vsevolodas – pasiliko stovykloje). Ir vėl „neberandam“ mūsų kalno. Šįkart tai Zemena. Na teisybės dėlei visgi spėjome tą kalną lokalizuoti – kokiai minutei vienas jo šlaitas atsivėrė. Buvome visai šalia, mus skyrė tik gilus slėnis. Įdomus toks jausmas, kai tikrai žinai, kad gigantiškas kalnas, kuriam jauti pagarbią baimę, yra visai kažkur šalia, tiesiog alsuoja, tačiau dėl tankaus rūko jo nematai… Šlaitui vėl užsitraukus, dar laukėme – vėl ta viltis. Ko nedarėm kad laiką prastumti, bet kalnas nebeatsivėrė. Sušalom, suirzom. Chebrytę draskė prieštaringi jausmai – leistis namo, ar dar laukti – juk tai tikrai paskutinė galimybė… Stumdami laiką su Bernatoniu pavaikštinėjome aplinkui, ir aptikome geofizinę stotį – stulpą ir šalia jo didžiulį metalinį „sakvojažą“, užrakintą devyniais užraktais ir akmenimis apdėtą. Šalia dar akumuliatoriai stovėjo. Nutarėme, kad čia matyt žemės virpesius registruoja. Ta stotis nuo chebrytės susibūrimo vietos visai netoli. Nepaisant to, mes grįždami vos nepasiklydom rūke…

Prošvaisčių nebesimatė, nutarėme leistis. Nusileidus atsivėrė Tolbačikas, o netrukus ir Zemena. Chebrytė pareikalavo užtraukti tuos vaizdus. Vaizdai užsitraukė. Visi suirzę, visgi tikslas nepasiektas. Ypač susinervino vėliavnešys Bernatonis – taip ir neteko jam vėliavos ištraukti. Ilgai jis iš palapinės nelindo. Turiu pasakyti atsibodo man tie kalnai ir zyliojimas per tuos akmenis „kažkur“ – kitąmet tikrai nevažiuosiu į kalnus. O į Kamčiatką rekomenduočiau važiuoti su rimtesniu laiko rezervu (jei planuojama į kalnus kopti), nes orai čia neprognozuojami ir apskritai lietingi-debesingi – visgi >1100 mm per metus (pietuose – net iki 2500 mm). Arba turėkite ir kitų tikslų – pavyzdžiui, žvejybą, plaukimą – tai mūsų šansas pataisyti nuotaikas.

Kiek pailsėje, susikrovėme „manatkes“ ir pajudėjome „Sašos kryptimi“. Sakom rytoj bus mažiau kelio likę, jei dar vieną tarpinę stovyklėlę pakeliui įsirengsime. Pakeliui Lašas demonstravo išcentrinės jėgos veikimą – apvertinėjo pilną vandens puodelį vandens neišliedamas. Matyt nemažai alaus bokalų bare išlaistė, kol išmoko.

Įsikūrėme mažo upeliuko slėnyje, visai netoli „didžiosios upės“, kurią ryt perbrisime. Kadangi jau kelintą vakarą stovykloje būname anksčiau nei įprasta, vėl tenka prastūminėti laiką. Mat laužo nėra, vodkės nėra, viršūnės nepaimtos, oras vakare šaltokas ir vėjuotas (nelabai malonus) – ne taip jau ir gerai anksti įsikurti… Aišku mes jau ne kartą keliaujame, tai tas diskomfortas nėra jau toks peilis, prie daug ko pripratę, tik gal tos nesėkmės priverčia kreipti dėmesį į nepatogumus. Kartiožnikai vėl išsitraukė kortas, na o mūsų palapinė pirmiausiai įsirengė drenažą galimam lietaus vandeniui nuo palapinės nuvesti (štai kur pagaliau prireikė kirtiklio!), o vėliau surengė rutulio stūmimo varžybas. Rutuliu tapo toks vulkaninis beveik apvalus akmuo. Aš vis išlėkdavau iš „sektoriaus“, žodžiu nesididžiuoju savo pasiekimais. Stipriausiai atrodė Žemaitis (jis ir panašus į Alekną), Robekas ir Vytenis – labiausiai įmitę vyrai.

Tai taip leidžiame laiką, jau laukiam nesulaukiam Sašos visureigio.

Rugpjūčio 28 d.

Paskutinė naktis didžiųjų ugnikalnių slėnyje. Girdime upelio čiurlenimą. Tania sako, kad tai garsas iš po žemių. Gal ir iš tikro, nes tikrasis upelis kiek toliau nuo palapinės… Iš ryto paliksime šį keistą, paslaptingą, dydingą, laukinį vienatve dvelkiantį Centrinės Kamčiatkos ugnikalnių kraštą, kuriame gyvena švilpikai, meškos, kur plyti sustingę ir žole apaugę lavos laukai, driekiasi lygios juodos vulkaninės pemzos aikštės (kai kurios sulig keleto futbolo stadionų dydžio), kur slenka ledynai, debesys, rūkai…

Atsikėlę sparčiu tempu bėgome pas Sašą – jau labai norėjome pas jį, tai lėkėme kaip arkliai pajutę vandenį. Tad nenuostabu, kad jau 4 valandą vakaro buvome vietoje (vėl anksti) – visi kone bėgte kirto „finišo liniją“ (Žemaičio gumines kelnių petnešas). Visiems jau labai rūpėjo kai kurie civilizacijos atributai, tokie kaip alus, vodkė…Įsikūrėme po tokia didele medine pastoge, kur buvo didelis stalas ir laužavietė. Pirmas darbas buvo surasti paslėptas alaus skardines. Radome. Išgėrėme. Įkūrėme laužą, džiovinomės, kai kas kortavo. O merginos labai įnirtingai uogavo – šis moteriškas instinktas permušė viską – uogavimas tęsėsi nepaisant lietaus ir kitų negandų. Galiausiai chebra vėl gryžo mintimis į vulkanų slėnį – niekaip nebuvo pamirštamas tas faktas, kad nieko ten nenuveikėme… (viršūnės liko nepaimtos). Žemaitis situaciją iliustravo labai vaizdingai ir taikliai: „Tai tas pats kaip parsivesti namo mergą ir pastovėti prie lovos“.

O tuo tarpu Sašos vis nebuvo. Buvo prisimintos šukos – jomis buvo pirmiausiai „apdorotos“ galvos, kurioms ekspertų manymu, labiausiai tų šukų reikėjo – Robeko ir Vytenio. Robekas staiga tapo sulaižytas „amigo“ tipo vyrukas, biznismenas su kalnų drabužiais. Vytenis patapo tikras Jesus (isp. „Chesus“). Justo net nereikėjo tvarkyti – šukuosena pritrenkianti savaime.

Rugpjūčio 29 d.

Ši diena pilna įvykių. Kadangi mes budėjome, ryte kėlėme žmones apeliuodami ne tik į paruoštą maistą, bet ir į atvykusį Sašą – manėme tai žmones labiau motyvuos greičiau atsikelti. Bet žmonės kėlėsi lėtai – kažkodėl mumis netikėjo (turbūt per daug prisimelavę esame?). Sašos mašiniukas stovėjo tolumoje paskendęs rūke, kaip koks tarakonas. Tačiau šis tarakonas visiems labai pakėlė nuotaiką – civilizacija pasiekta. Chebrytė iškart ėmėsi mašinoje paliktos degtinės, kurios kaip ir alaus atsargas vis papildydavo pakeleivingose gyvenvietėse (Kozyrevske, Milkovo). Robekas, Marina ir Justas pagaliau gavo cigarečių – jų trūkumas stipriai gadino jiems nervus. Šie asmenys (bent jau Marina) taip pat kenčia ir nuo priklausomybės kavai – kaip ji džiaugėsi kai savo maiše radau kavos, kuri, kaip ji manė, jau baigėsi.

Alkoholio sakyčiau buvo net per daug. Milkovo Vytenis jau rišliai nebelabai prašnekėjo, negana to – per klaidą milicijos (GBDD) būstinės tvorą apsisiojo (laimei niekas nepastebėjo tokio pažeminimo). Tos linksmybės tęsėsi iki pat naktinės stovyklos Malki – nepaisant to, kad Robertas labai blogai jautėsi, vėmė – įtarėmė, kad rimtai apsinuodijo. Kažkoks disonansas.. Matyt chebrytė nelabai pastebėjo kad jam taip blogai (išskyrus jo artimiausius draugus Mariną ir Justą), nes Robertas yra labai kantrus, valingas vyras ir stengėsi savo problemų visiems neafišuoti. Ir šiaip pasirodė, kad kai kuriems labai svarbus yra didelis alkoholio kiekis, be kurio jie neįsivaizduoja kelionės, atostogų, poilsio… Gal man tiesiog nuotaika sugedo, kad taip čia dabar rašau (matyt per blaivas buvau

Taigi pagrindinis įvykis šiandiena – labai pablogėjusi Roberto sveikata. Neaišku kas jam tiksliai nutiko, bet jis vis vėmė, galiausia sunkiai galėjo pajudėti, kalbėti, juto labai stiprius skausmus. Naktį apie 2 valandą jį Saša išvežė į Malki ligoninę, kartu išvažiavo ir Marina su Justu. Vėliau jau miegant paskambino Justas ir pranešė, kad jam buvo pastatyta lašelinė, o priežastis dar nenustatyta. Iš pradžių įtarėme, kad jis apsinuodijo ledais Kozyrevskio gyvenvietėje. Beje mes (Giedrė, Bernatonis ir aš) valgėme tuos pačius ledus, tik mes vieną didelę porciją valgėme trise, o jis – vienas. Dabar pranašingai atrodo parduotuvėje nuskambėjęs Vsevolodo klausimas: „Ar ledai švieži?“. Pardavėja net pyktelėjo, sako apie mėnesį guli. Tačiau buvo paskleista ir kita hipotezė, kad Robertui žarnos apsivertė, o tai jau būtų labai rimta.

Šį vakarą (tiksliau – naktį) vos neapturėjome ir nemalonumų su vietiniais. Gerai atsipalaidavę terminiuose šaltiniuose (pasikaitinę, išsimaudę) truputį pašūkavome (labiausiai išsikrovė Bernatonis ir Vytenis, kratydami savo hipinius plaukus). Tai prišaukė kažkokius vietinius, kurie atskubėjo aiškintis kas kaip. Baigėsi viskas lyg ir draugišku pokalbiu, bet jų nuotaika kartais kisdavo ne į gerą pusę. Kakaip sugebėjome jais atsikratyti, tik Vytenis ilgokai su jais „bičiuliavosi“, vis palaikydamas jau beveik nutrūkusį pokalbį – atrodo jam šios valkatėlės labai patiko. O pastariesiems Giedrė labai patiko – net sidabrinė grandinėlė jai buvo padovanota (ar Giedrei patiko jie – man sunku spręsti Užbėgant už akių pasakysiu, kad mes šiuos tipelius vėliau dieną sutikome Malki mineralinio gamyklos teritorijoje – kažkaip labai jau menki dienos šviesoje jie pasirodė… Vienas stovėjo prie cisterninio sunkvežimio, prie kurio buvo prijungta žarna – kažką siurbė. Lašas painterpretavo, kad tasai „grėsmingasis“ žmogelis dirba šūdsiurbiu.

Sugrįžus prie palapinių jauniausieji mūsų grupės dalyviai dar labai aktyviai diskutavo šį susidūrimą su vietiniais. Tiesą sakant, tai buvo panašu į kiek nesubrendusių jaunuolių šnekas, heroizmo rodymą ir pan. – nuėjau miegot. Net Roberto problemos nuėjo į antrą planą, o juk būtent mums sugrįžus jį ir išvežė į ligoninę. Beje, šio to įdomaus tie vietiniai visgi papasakojo. Pavyzdžiui, kad Kamčiatkos gubernatoriumi Maskva paskyrė žmogų, kurio niekas Kamčiatkoje nežino. Tokia čia sistema Rusijoje. Viską pasiima Maskva, ir kažką gražina Kamčiatkai. Buvome pamaloninti, kad žinomas mūsų krepšinis (daugiau tasai senasis su legendinėmis žvaigždėmis Saboniu ir kt.).

Kiti įdomūs pastebėjimai iš Kamčiatkos. Kai mūsų autobusas užsuka į kokią nors parduotuvėlę, susidaro maža eilutė, kuri vietiniams atrodo nepakeliama – prašo parduoti be eilės Milkovo vienas „mažoje eilutėje“ stovėjęs pilietis užsiminė, kad dabar čia viskas blogiau nei sakykime prieš 7 metus. Pasak jo, tuoj nebus nei žuvies, nei miško ir pan. Galbūt tai susišaukia su dideliais brakonieriavimo mastais, iškasenų eksploatacija – žodžiu, žmogaus įsiveržimu į gamtą. Norėjau paklausti kodėl jis taip galvoja, tačiau nespėjau – kažką nusipirkęs greit išėjo. Tatjana kažkur girdėjo, kad „blogio“ priežastis ta, jog visi masiškai bėga iš pusiasalio į „žemyną“ (ir gerai daro – pagal klimatines sąlygas Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose ir taip nenormaliai daug žmonių, kurių išlaikymas valdžiai labai brangiai kainuoja). Abejoju ar tai vienintelė priežastis, čia gal net greičiau pasekmė. Kai apie tai paklausiau Sašos, tai jis patraktavo to žmogelio kalbą kaip pesimistinę. Jo nuomone, ekonominė padėtis po truputį kaip tik gerėja. Tačiau savo optimizmo niekuo nepagrindė. Nesu tikras, ar jis kartais ko neslepia, norėdamas, kad neišsivežtume blogo įspūdžio apie Kamčiatką. Kainos čia atrodo nemažos, tad žmogeliai turėtų gerokai uždirbti, kad kažką nusipirktų. Kai kurie ir užsidirba, tačiau laksto per kelis darbus. Miesteliai atrodo pakankamai nušiurę, tačiau Rusijoje esu matęs ir daug prasčiau atrodančių gyvenviečių (pavyzdžiui, net negalėčiau lyginti su Igarka). Tas pats Kozyrevskas anksčiau lyg ir klestėjo, kol miško pramonė gerai sukosi, o dabar merdi. Bet parduotuvių turi daug, ir merginos nieko. Jos čia garsiai rusiškai nusistebėjo, kokie mes dideli, o mes garsiai atsakėme, kad ne tokie ir dideli – merginos „įkrito į kraskę“, šypsojosi ir mojavo mūsų išvažiuojančiam gazikui.

Šiaip visų Tolimųjų Rusijos rytų viena problemų yra ta, kad pramonė čia iš esmės orientuota į išteklių išgavimą. Tai ne tik kad nesukuria tokios pridėtinės vertės, kokią turėtų produkcija po kažkokio apdirbimo ir naujos kokybės sukūrimo. Be to, tokia gamyba stipriai prasilenkia su tvarios raidos koncepcija (poveikis aplinkai, kas bus su gyventojais kai šaltiniai baigsis?). Blogiausia, kad tokia pramonė neįtraukia pakankamai daug žmonių, todėl čia aštresnė užimtumo, nedarbo, „išgyvenimo“ problema. Pasaulio bankas kažkada yra rekomendavęs Rusijai šiuose regionuose labiau diversifikuoti ūkio sektorių. Kai pagalvoju, tai nelabai įsivaizduoju kur tie žmonės kokiam Elizovo dirba – yra keleta parduotuvyčių, kažkiek turizmo, štai ir visas aptarnavimo sektorius… Be abejo, žuvininkystės sektorius čia karaliauja – visa Kamčiatkos industrijos širdis ir esmė. O toliau kas? Miškininkystė su niekam netinkamų akmeninių beržų sąžalynais? Belieka brakonieriavimas? Dabar ekonomiką varo ne Maskva, o šalimais esančios Azijos rinkos – jos ir diktuoja, kokie resursai turi būti eksploatojami ir kokiais kiekiais, o lašiša, ikrai, krabai labai paklausūs…

Pastebėjome, kad čia Kamčiatkoje žmonės linkę padėti vieni kitiems. Tai ypač matyti keliuose – stabdant visi vairuotojai iškart sustoja, o kartais net patys be prašymo stabteli, jei mano, kad sugedome ar kas kita negero atsitiko. Tai ir suprantama – šiose laukinėse retai gyvenamose teritorijose, kur daugelyje vietų nėra telefono ryšio, tokia savitarpio pagalba kone būtina išlikimui.

Bernatonis ir Giedrė pakalbino vieną taksistą Milkovo, kuris įsivaizduoja, kur yra Lietuva, jokių pykčių dėl jos atsiskyrimo nelaiko – jiems ta pribaltika labai jau tolima.

Dar įdomus įvykis įvyko Milkovo degalinėje, kur valgėme. Po kiek laiko mūsų paprašė išeiti, atseit per ilgai valgome, nors jokių naujų klientų, kuriems reikėtų stalų, nebuvo. Matyt atrodėme per daug įkaušę ir triukšmingi, šūkaujantys kažkokia neaiškia paukščių kalba.

O kas dėl kalnų ir orų, tai vietiniai sako, kad ši vasara yra anomaliai vėsi ir lietinga. Milkovo tokiu metu paprastai būtų apie +40 ˚C, o dabar čia yra tik +20 ˚C. Visos lietuvių grupės, kurios tik buvo Kamčiatkoje šią vasarą (berods 4), nieko gero nepešė (skendėjo rūke). Taigi, iš to ir visos mūsų nelaimės. Kaip tikri lietuviai galime tik pasidžiaugti, kad ne tik mums nepasisekė.

Rugpjūčio 30 d.

Ryte nuėjome vėl išsimaudyti terminiuose šaltiniuose. Nuo tilto per upę pamatėme būrį didžiulių raudonų į viršų plaukiančių lašišų – tai neršto laikotarpis, ir jos jau tuoj žus nuo išsekimo. O šalia vaikai nuo kranto bando su trišakiu kabliu užkabinti kurią nors iš jų už – vieną kartą jiems vos tai nepavyko. Reiškinys gana įspūdingas – pirmą kart savo akimis tai matau realybėje, o ne per Discovery. Nesistebiu, kodėl šalia tokių upių būna daug įmitusių meškų… Mūsiškiai žvejai taip pat pabandė pagauti lašišą, naudodami tą patį užkabinimo už nugaros metodą (blizgės jos negriebtų, neršto metu nesimaitina). Na ir Lašui tai pavyko! Lašiša tikrai buvo didelė. Išskrodę radome daug raudonosios ikros – ji dar buvo nespėjusi išneršti (taip sakant, biskį sugriešijome).

Apie 11:30 atvažiavo pervargęs Saša su Justu. Sako išvežė Robertą į Elizovo, kur yra rimtesnė ligoninė – ten tikrai tikimasi atrasti jo negalavimo priežastį. Pasirodo, gydytojai net neėmė pinigų, nors jų jiems buvo siūloma – tai dar kartą sutvirtina besiformuojantį įspūdį, kad Kamčiatkos žmonės yra geros sielos. Pranešęs šias naujienas, Justas autobusu vėl nuskubėjo pas Robertą. Ką gi, tą galima suprasti, situacija tikrai ekstremali.

Taigi, mes likome vieni be vadovybės, vadinamojoje demokratinėje anarchijoje. Mūsų vadas lyg ir tapo Saša, tačiau jam trūko vado iš mūsų, kuris tiksliai pasakytų, ko grupė nori. Dabar gi gavosi, kad vos ne kiekvienas Sašai pateikdavo savo pageidavimus, versdamas jį vis koreguoti planus – žmogeliui viso to buvo šiek tiek per daug (veido išraiška buvo iškalbinga – nemėgsta jis netikėtų nukrypimų nuo plano). Kaip sakoma, „show must go on“, tad buvo nutarta laikytis pirminio plano – plaukti Bystraja upe. Saša nugabeno mus maždaug 50 km aukštyn upe. Prieš plaukimą Vytenis su Lašu dar pažvejojo. Rezultatas – viena Lašo lašiša (šįkart griebė blizgę ir buvo be ikrų) ir du Vytenio upėtakiai. Na o plaukėme šiandiena kažkur dvi valandas, išsidėstė dviejuose pripučiamuose plaustuose. Pūsdami plaustą kai kur persistengėme, tuo vėl suerzindami mūsų Sašoką 🙂

Plaukiant Sašos ekipažas sugebėjo pastebėti dvi meškas ant kranto. Mes gi turėjome šiek tiek vodkės, užpylusios mūsų pastabumą, na ir meškos turėjo gerai mus girdėti. Žodžiu nieko mes nematėme. Ryt planuojame pasitempti – žiūrėsime atidžiai, o ir vodkės laimei nebėra.

Pirmoji stotelė nakvynei buvo tokioje salelėje – atseit mažiau meškų, uodų ir pan. Mūsų ekipažas kažkaip nesusikoordinavo ir „davė vaizdų“. Ties ta sala srovė išsišakoja ir labai sustiprėja. Kažkaip negerai užplaukėme, ir mus pradėjo staigiai nešti į kairę. Žemaitis, bandydamas suvaldyti valtį, neapsikentęs išlipo vidury upės, tačiau neįvertino srovės – ji buvo labai stipri. Rezultatas – jis liko stovėt vidury upės su irklu rankoje, o mes didžiuliu greičiu nešėmės žemyn (irgi tik su vienu irklu). Na tokio inertiško kaliošo valdymas su vienu irklu tinkamas tik suktukams aplink savo ašį daryti. Trenkėmės į išlindusią aštrią ir storą šaką – laimei Bernatonis ir Vytenis sušvelnino susidūrimą, tad Sašoko valtis liko sveika. Galiausiai Bernatonis su Vyteniu iššoko iš valties ir sėkmingai ją partempė. Saša, matydamas tokius vaizdus, nėrė į tankius krūmus, stengdamasis aplenkti valtį ir ją sugauti. Kuriuo tai metu jis buvo prasitaręs: „rebiata, inogda vy menia udievliajete“. Statėme palapines ant akmenų, pasikloję nukirstų lapuotų šakelių kilimą. Saša pastatė palapinę tiesiai ant akmenų be jokios paklotės, o akmenų pagrindas pas jį buvo ypač nelygus. Matyt į mūsų triūsą jis žiūrėjo su atlaidžia šypsena.

Vakare prie laužo teko suakmenėti – išgirdome garsų vienos ar kelių meškų riaumojimą, kažkur toliau už mūsų palapinių. Bet Giedrei tai buvo nė motais – ji tik fotoaparatu susirūpino, kad kokį kadrelį nudėjus. Saša jau snūduriavo savo palapinėje, tačiau išgirdęs mūsų sujudimą ar meškos riaumojimą uždavė įdomų klausimą – ar čia meška Jis išliko ramus, tačiau pasak Žemaičio jis išgirdo kaip tasai kažką užtaisė (gal ginklą?). Ant laužo kepėme lašišą, o puode dar buvo žalios žuvies. Mastėme kur tą puodą dėti, kad lepečkojė neužsuktų. Pasikonsultavome su Saša. Išgirdome pasiūlymą dėti maistą į palapinę… Kažkiek žiūrėjome vieni į kitus. Paklausus, ar lokys negali užsukti į palapinę tokio maisto pasiimti, atėjo atsakymas: „teoriškai tai įmanoma“. Kažkiek vėl pažiūrėjome vieni į kitus. Pradėjome svarstyti galimybę tyliai sukišti žuvį pas Sašą į prieangį, tik savanorių kaip tai neatsirado. Savanorių savaime suprantama neatsirado ir nešti jas pas save. Taigi tiesiog palikome tą puodą prie laužo (iš esmės pas Sašoką – jo palapinė prie pat laužo, o mūsų gal už 30 m).

Prieš miegą dar prisiminėme Robertą. Tikimės, kad jam viskas bus gerai. Kiek nejaukiai nuteikė Giedrės ir Žemaičio sapnai apie mirtį (Žemaitis sapnavo kažką konkrečiai susijusio su Roberto mirtimi…).

Dienos atradimas – KGB (Kesiūnaitė, Gudas ir Bernatonis).

Rugpjūčio 31 d.

Naktį miegojau vidutiniškai – kažkaip nejučia pagaudavau save beklausantį miško garsų (meškų laukiau). Vsevolodas ir Žemaitis sakė, kad naktį girdėjo dar vieną riaumojimą kažkur toliau už laužo. Atsikėliau anksčiau kartu su Vyteniu ir Lašu žvejybos tikslais. Žuvies nerasta – čia visur kažkaip per seklu, o srovė per greita.

Beieškant tinkamų žvejybinių vietų paėjome meškų takais kiek tolėliau išilgai upės – šviežių į šlapią gruntą įspaustų pėdų ne per mažiausia… Jaukumo ne per daugiausia… Saša užsiminė, kad meškos maurojimas gali reikšti, kad ji reiškia nepasitenkinimą, jog įsikūrėme jos teritorijoje (grįžta meška namo, o čia tokie „bespredelai“ vyksta). Nori mus iš čia išvaryti, grasina. Pasak jo, čia greičiausiai yra arba patelė, arba dar pakankamai jaunas ir nepatyręs meškinas. Jeigu tai būtų subrendęs patinas, jis greičiausiai būtų pasirodęs (kad sustiprintų efektą). Kita vertus, galbūt tai galėjo būti netgi ir tas pats subrendęs patinas, o neišlindo jis todėl, kad mūsų labai daug (žmonių jie prisibijo, o ypač jų masės). Saša šiek tiek su mumis pasidalino ir medžioklės praktika Kamčiatkoje. Meškos čia paprastai medžiojamos tundroje dėl gero matomumo. Miške medžioklė nevyksta, nes meškos gali nepamatyti ir už dviejų metrų. Dar iš valties kartais šaudoma, nes jų čia daugiausia – Vytenis ir Lašas buvo radę panaudotų patronų ant upės kranto. Beje, meškos kailio spalva Kamčiatkoje gali varijuoti labai plačiose ribose – nuo tamsiai rudos, iki labai šviesiai rudos.

Pavalgę išplaukėme, nors gana nemaloniai protarpiais palydavo (štai tau kad nori – vakare buvo giedra). Šįkart labai įdėmiai stebėjome krantus, kurie visur ištisai buvo ištrypti meškų magistralių. Kad ir kaip atidžiai bežiūrėjome (net netriukšmauti kartkartėmis sugebėjome), meškų taip ir neišvydome. Net balsu kviesti Mišą ėmėme, kreipdamiesi pagarbiai – Michailu vadinome. Iki kokių 14:00 gal ir galėjo jų nebūti, nes jos tik apie pietus „iš lovos išsiverčia“ (nebent labai alkanos, tada anksčiau keliasi). Lietus jokio įspūdžio joms nedaro (dėl to nesėdi pasislėpusios krūmuose).

Beplaukiant Vyteniui užkibo upėtakis, bet kol fotografavome jis nutrūko (švelniais žodeliais jį chebra palydėjo). Vėliau upėtakis užkibo Lašui, ir tas jį ištraukė (Lašas čia netikėtai užsirekomendavo kaip kiečiausias žvejys).

Pats plaukimas buvo ramus – tai labai nesudėtinga upės atkarpa, beveik nereikia dirbti (išskyrus tais avariniais atvejais). Tačiau sustoti mums vis nesisekė. Sašokas pamatė dar vieną reginį. Buvo nutarta padaryti pertraukėlę vėlgi salelėje. Vėl nesėkmingai užplaukėm (ar koordinacija sušlubavo, ar irklininkai kiek atsipalaidavo) ir ėmė dar galingiau nei tąsyk į kairę protaką nešti. Bernatonis iššoko iš valties, mėgindamas ją sulaikyti ir parvilkti, tačiau tuoj pat galingos srovės ir pačios valties buvo išverstas iš kojų ir plaukė įsikibęs į plaustą su mumis toliau (kažkokios labai didelės buvo jo akys). Na kažkaip jis tą valtį sugebėjo prie kranto pritraukt, su likusiųjų pagalba. Sušlapo žmogelis iki pačių triusikų (triusikus įskaitant). Nebuvo laiko stebėti Sašoko veido išraiškų, bet matyt pasirodėme kaip tikrų vandens turistų grupė. Žmogus tiesiog be žodžių mums laužą sukūrė – kad išsidžiovintume.

Tačiau ir mes gavome patyliukais pasijuokti iš viską mokančio Sašos. Kaip kad pasakojo Lašas (jis buvo jo valtyje), Saša greitai parodė kas čia kapitonas ir barė vis netaip irkluojančius Vsevolodą ar kitus kurie rizikavo griebtis šios veiklos. Tačiau kartą vadas ramiu veidu savo įgulą užvedė tiesiai ant didiulio išsikišusio akmens – išvydome daug purslų ir keistos išraiškos keleivių veidelius, o išgirdome – neblogą trenksmą. Kaip chebrytė atsimena, jis vaizdavo kad viskas čia taip ir buvo planuota.

Visą plaukimą praktikavome suvalkietišką šnektą, kuri jau kelias paras KGB palapinėje sklando. Čia absoliučiai nepralenkiama Giedrė, neblogai sukasi ir Bernatonis, visai nekaip sukuosi aš – tik išsižioju ir gaunu Giedrės pastabų. Užsičiaupiu.

Vakare vėl atvykome į Malkį. Pažymėjome paskutinę vasaros ir laukinės Kamčiatkos dieną – su vodke ir terminiais šaltiniais. Chebrytė lietuviškai dainavo patriotines dainas, kurios sklido toli toli – visi girdėjo. Tačiau po visų procedūrų retas kuris atsiminė kaip grįžo iš šaltinių namo (dvigubas efektas). Buvo ir prisiatviravusių, neatsimenančių ką sakė, ką žadėjo.

Prasidėjo ir preliminarūs kelionės vertinimai. Kol kas jie nėra labai palankūs – matyt gilesniems įspūdžiams įsispausti labai sutrukdė blogi orai ir neįkoptos viršukalnės, Roberto problema. Ne visi čia pas mus užkietėję kalnų gerbėjai, vieni labiau upių keliones mėgsta (norėjo ekstremalesnio plaukimo), kiti labiau trokšta vietinių gyventojų ir vietinio gyvenimo pažinimo, kiti dar kažko kito norėjo. Bet kokiu atveju reikia pripažinti, kad Kamčiatka atnešė tikrai kažko išskirtinio – galingus rūkstančius ugnikalnius, sustingusios lavos laukus, karštus terminius šaltinius ir upelius, fumarolus, sierą, sieros vandenilio kvapą, migruojančias lašišas, raudonas ikras, didelių žuvų laimikius, maurojančias meškas. To Lietuvoje nėra, ir labai retai kur pasaulyje tai galima pamatyti.

Vakare dar susisiekėme su Justu – sakė, kad pilvo operacija Robertui buvo atlikta sėkmingai. Jam dar reikės 8-10 dienų pasilikti Kamčiatkoje, kad galutinai pagytų. Ryt apie pietus būsime Elizovo jo palankyti ir apsitarti ką daryti toliau.

Dienos užrašas (ant parduotuvės): „Ušol na zavod“. Pasak vietinių, tai nereiškia, kad parduotuvė uždaryta – čia bajeris. Vietiniai planavo ir kitokių užrašų, pvz. „Ušol na zapoy“, arba „Pochyščen inoplanetianimi“. Sašokas pradžioje ir pasimovė – į parduotuvę neužsukome. Tačiau kai kitąkart užsukome, parduotuvė ištikro buvo uždaryta.

Rugsėjo 1 d.

Šią pirmąją mokslo metų ir rudens dieną išvažiavome į Elizovo pas Robertą. Mieste buvome apie pietus. Pas Robertą mūsų neįleido (tik Justą ir Mariną), nes jis buvo reanimacijoje. Pasirodo, pas Robertą buvo opa dvylikapirštėje žarnoje, apie kurią jis nė neįtarė. Opa trūko ir jos turinys išsiliejo į pilvo ertmę. Jei būtų suvėluota suteikti pagalbą dar bent pusdieniu, jis būtų miręs. Informavo, kad jis sveiksta. Pasiskirstėme po savo kuprines Roberto daiktus. Po 8-10 dienų jis pats vienas turės parskristi namo. Rusijos vizos jau daromos, bilietai jau pakeisti.

Justas ir Marina per tas kelias dienas Elizovo įsiliejo į vietinio gyvenimo ritmą ir pajuto jo skonį „iš vidaus“. Jiems krito į akis didžiulis biurokratizmas, gana rūškani vietinių veidai, tačiau labai gera širdis – visi maloniai padėdavo, atsakydavo į visus klausimus. Tik aptarnavimo sferoje visko būdavo. Čia aukštesnio rango darbuotojai buvo malonesni, o žemesnio – ryškiai bjauresni (gana siauro požiūrio ir gerai žinantys kas jiems nepriklauso daryti t.y. niekur neparašyta). Jei norima kažko iš kažkieno išsireikalauti, tas daroma per rėkimą (pvz. į telefono ragelį, jį galų gale nutrenkiant, kai reikalavimai jau išsakyti).

Justą labai pakerėjo ligoninė, ypač krūvos koridoriais vaikštinėjančių katinų – jie čia tupi bet kur ant kelio, niekas jų neveja, o apeina – tarsi kokias šventąsias Kamčiatkos karves. Ligoninėje viskas apgriuvę, laiptai daug kartų perdažyti nenuskutant buvusių dažų, nesuprasi kokios ligoninės pastato dalys veikiančios, o kokios ne (spręsti matyt galima pagal sklindančias aimanas

Paskutinis vakaras ir naktis Kamčiatkoje praleisti skirtingai – dalis grupės nuvyko į Petropavlovską, o dalis liko Elizovo (aš, Justas, Giedrė, Marina ir Tatjana). Mes Elizoviečiai įsikūrėme labai neblogai sutvarkytame name už 50 Lt/žmogui. Namo tvarkytoja labai įdomi persona – kokių 50 metų išsidažiusi ir visaip išsipuošusi moteris, tik dantų mažoka. Kai mes ją sutikome buvo šiek tiek pavartojusi, tačiau labai geranoriška. Sako nekokį įspūdį paliko Druskininkai, nes tais senais laikais kažkaip pardavėjos jos vis nepastebėdavo. Nežinojau ką ir pakomentuoti… Virtuvėje Justas iškepė bulvių su mėsa – buvo labai skanu po visų tų košių bedančiams.

Kažkiek spėjome pasivaikščioti po Elizovo. Pasak Sašos, tai ne miestas, o kaimas (atseit miestas čia tik vienas). Iš tikro, centras čia labai mažas – kelios lygiagrečios gatvės aplink turgų. Parduotuvių pasirinkimas mažas. Matyt rūbus gyventojai perka iš Petropavlovsko. Gyventojai kiek apskurę, bet aišku yra visokių, net vietinių ale milijonierių. Nors aplinka ir atrodo kiek skurdoka, tačiau mašinos neblogos. Sako Rusijoje nesvarbu koks namas, butas, bet mašina turi būti gera! Kadangi šiandien rugsėjo 1, tai buvo ir gana daug išsipuošusių žmonių, gyvenimas virė. Tik daug kur tas išsipuošimas nelabai skoningas, pvz., moterys naudoja daug skudurų ir gaunas biski balaganas. O štai dažytis ir grimuotis moterys čia labai mėgsta – net žuvies turguje jauna moteriškė padengta storu špakliaus sluoksniu, o lūpos kaip prisirpusių vyšnių – ten ir apsipirkinėjome Na ir dar vienas pastebėjimas apie vietinius – gyventojai čia dažnai stokoja dantų (mūsų namų tvarkytoja – ne išimtis) – ar čia stomatologų stoka, ar gyvenimo sąlygos prastos – neaišku. Tačiau jei dantis tvarko, tai įstatyti nauji dantys būtinai auksiniai. Kartais kai nusišypso, tai vien auksas – jaučiasi kad aukso Kamčiatkoje yra.

Rugsėjo 2 d.

Išvykimo iš Kamčiatkos diena. Gražus rytas – dangus giedras, saulėta, visi artimesni vulkanai (Koriakskij, Viliučinskij) kaip ant delno. Kaip atvykome, taip ir išvykstame gražiu oru, o tame tarpe – šikna. Namų tvarkytoja tik patvirtino, kad ši vasara buvo nekokia (ana vasara – sausringa). Tačiau ji vistiek labai pasiilgsta Kamčiatkos, jos vulkanų, kai būna kažkur išvykusi. Myli žmonės savo kraštą.

Laimingai pasiekėme oro uostą, o Petropavlovsko šaika atvyko kiek vėliau. Pasakojo, kad gerai pašoko naktiniame klube – tiksliau Vytenis pašoko, neatsisakydamas lėto tango ir valso net grojant greitai muzikai. Lašas daugiau save investavo į pokalbius su vietiniais ir vietinėmis. Žemaitis gi po 30 minučių po įėjimo į klubą kiek primigo ir greit išėjo atgal į viešbutį – nebloga 45 Lt investicija už įėjimą. Na o Bernatonis nepraėjo „face kontrolo“ – jo neįleido nes buvo su treninginėmis kelnėmis… Tuo tarpu Lašas ir Žemaitis rusų supratimu buvo žymiai tvarkingesni, nes vilkėjo chaki spalvos kamofliažą. Taigi, Bernatoniui teko kiūtinti į viešbūtį, o chebrytė grįžusi rado atidarytas numerio duris ir aplink išmėtytus drabužius. Bernatonis nerakino durų, nes norėjo išvengti kėlimosi kad chebrą įleisti. Tačiau jis dievagojosi, kad nebuvo palikęs pravirų durų.

Čia neseniai buvo apšnekėta Žemaičio investicija, tačiau vaikinai (Vytenis ir berods Lašas) irgi investavo neblogai – už viešbutį suplojo po 100 Lt, o miegojo ant fotelių sulinkę klaustuko poza. Žodžiu, šie trys vyrai yra geri investuotojai.

Žemaitis dar minėjo, kad labai ilgai ir nesėkmingai Petropavlovske ieškojo kokios kavinės ar baro, kur galėtų pasėdėti – niekas iš praeivių negalėjo nurodyti kur tai galėtų būti… O žinojo taksistai – tai žmonės, kurie viską žino. Žemaičiui susidarė įspūdis, kad visi žmonės Kamčiatkoje visada turi savo tvirtą nuomonę bet kokiu klausimu, nėra jokių pas juos abejonių. Kad ir mūsų Sašokas. Jis grynas rusas nacionalistas – Amerika bloga (nors pats viską iš ten perka), rusai pirmi užėjo į Kamčiatką (pasirodo, vietinius aplenkė) ir pan. Bet įdomiausia, kad jis žino Jogailą! Kai užsiminėme apie šlovingą Lietuvos praeitį, kai Lietuvos kariai apgulė Maskvą, tai jis pasakė, jog nenori mūsų liūdinti, bet čia buvo ne lietuviai, o lyg tai baltarusiai ar dar kažkas. Aš dabar tos istorijos giliai ir nebežinau savo gėdai, tad sunku ginčytis. Tačiau jei tai ir ne lietuvių kariai, tai svarbiausia juk kas jiem vadovavo, o ne kas pildė įsakymus man regis… Bet kokiu atveju Saša yra tikras laukinis intelektualas, gerai apsiskaitęs, išmanantis ir naujausių technologijų reikalus (gps, perka internetu įrangą ir t.t.). Nors pats nėra kalbus ir savo žinias dalija skūpiai – reikia viską iš jo traukti po žodį. Ir šiaip jis yra liaudiškai kalbant šiek tiek „pasikėlęs“ sakyčiau.

Įlipome į lėktuvą, prieš įlipant nuo trapo nužvelgiau „Kamčiatką“, jos artimiausius vulkanus giedro dangaus fone – viskas, paliekame šį kraštą. Akimirką pasijutau tarsi susigraudinęs Visgi daug laiko čia praleidome, dar daugiau šios kelionės laukėme, o ji jau baigiasi… Paliekame tolimą žemės užkampį, kurį paprastam mirtingajam galima pasiekti tik lėktuvu. Jau nebėra reisų, jungiančių pusiasalį su Vladivostoku, o sausumos kelias, kuris jungtų su Magadanu, nepastatytas.

Skrydis buvo su saule – kaip išskridome apie 1 valandą, taip 1 valandą dienos ir nusileidome Šeremetjeve.

Lėktuvo į Minską laukėme maždaug 11 valandų… Išsitiesėme ant žolytės kaip tąsyk kai keliavome į priekį. Sutemus sėdėjome aptriušusiame Šeremetjeve – dalis chebros, palaužta laiko skirtumo, išgriuvo ant kuprinių. Aplinkui blaškėsi trys užsieniečiai, bandydami išspręsti užgriuvusias problemas, kurias sukėlė keliavimas lėktuvais Rusijoje. O spręsti jas jiems buvo sunkoka – personalas čia, pasirodo, nekalba angliškai! Taigi neužilgo šalia mūsų ant patiestų kilimėlių sėdėjo trys užsieniečiai – amerikeitis, kinietis ir botstvanietis. Taip sakant įkūrėme pagalbos ir užuojautos centrą užsieniečiams. Pavyzdžiui, amerikietis iš LA skrido į Sočį, bet dėl persėdimų ir atstumų tarp terminalų, prie reikiamo lėktuvo atsidūrė likus 20 minučių iki skrydžio, ir jo nebeįleido… O jis skrido pas merginą, su kuria susirašinėjo, bet dar nesimatė. Tam paisėmė 4 dienas atostogų. Ji turėjo jo laukti sutartu laiku viešbutyje, o jis naivuolis nepasiėmė jos telefono (tas amerikoniškas tikėjimas, kad visur kaip Amerikoje viskas vyksta sklandžiai, o jei ne – pasiūlomi kažkokie variantai). Viešbučio telefono numeris, kurį turėjo, pasirodo, neveikia. Žodžiu liko ant ledo vaikinas, visas išvargęs fiziškai ir dėl to kultūrinio šoko. Mes dar jam papasakojom apie registraciją, tai akys dar labiau iššoko (panašiai kaip Bernatonio plaukiančio Bystraja). Atrodo vaikinas nusprendė baigti su tuo Sočio romanu, jeigu čia taip sunku keliauti.

Mūsų reisą į Minską atidėjo 1,5 valandos. Priežastis – „problemos su lėktuvu“. Darosi įdomu. Prieš eidami į registraciją buvome užkalbinti kažkokių rusų. Jie buvo tikri nacionalistai, neigiamai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu. Su Lietuva jiems susisiejo Dariaus Kasparaičio pavardė (tai todėl, kad Lašas pasakė savo vardą) – kažkaip negražiai šį ritulininką pavadino ir kažkodėl buvo įsitikinę, kad mes norime karo su Rusija. Nepadėjo jokie aiškinimai kad taip nėra – kaip sugedusi plokštelė buvo kartojamas klausimas, kodėl mes norime karo su Rusija. Kad ir kokie šaltakraujiški būtume, bet visi (bent jau Lašas, Žemaitis ir aš) pajutome užvaldantį susierzinimą ir pyktį. Lašas pareiškė, kad jie mus nervina ir kad daugiau nenorim girdėti tokių kalbų. Kažką dar bandydavo jie šnekėti, bet traktavome tai kaip radiją. Išvada – Rusijoje iš tikro nemažai žmonių, kurie mano, kad mes jų nemėgstame. Tą galiu pasakyti ir iš kitų savo kelionių po Rusiją patirties. Vieni matyt atsimena atgimimo laikus, kai iš tikro buvo tam tikra rezistencija. Tačiau nemaža dalis yra tiesiog paveikta galingos valdžios propagandos. Putinas čia populiarus – jau ne pas vieną žmogų ir ne vienoje parduotuvėje puikavosi jo paveikslas. Po tų paminklo nukėlimo įvykių Estijoje šios nuotaikos dar sustiprėjo, o juk mus pabaltijiečius laiko kaip viena – pribaltika. Tačiau tai nėra absoliuti išvada – teko sutikti nemažai žmonių, kurie visai kitaip į mus žiūri ir džiaugiasi mūsų pasiekimais.

Rugsėjo 3 d.

Minske atsidūrėme 1:30 ryto. Iki traukinio atrodo dar toli (4 ryto), tačiau viskas pasikeitė, kai niekaip negalėjome rasti taksi. Tuos kuriuos radome, atšaudavo „čia ne krovininės mašinos“ (nenorėjo mūsų kuprinių vežti). Vis dėlto kažkaip suskambinom ir suderėjom su kažkokia firma – žadėjo būti už pusvalandžio. Tai ir laukėme tuščiame oro uoste, kuriame jau ir šviesas išjungė. Dar spėjome patreniruoti kelius oficialioje oro uosto tupykloje. Lašas ir aš negalėjome nuo būgno popieriaus nuvyniot (vis plyšdavo), teko jį ardyti, jis su trenksmu nukrito, išgąsdindamas tualete plušėjusią valytoją.

Su taksi spėjome privažiuoti prie Lietuvos Geležinkelio traukinio, traukiančio iš Maskvos į Vilnių. Džiaugsmo pamatyti savus buvo daug, tačiau Lioša (traukinio vadas) mūsų nepaėmė (nebuvome nusipirkę bilieto stotyje). Nu Lioša pogody. Štai tau ir lietuviai, maloniai sutinkantys savo tautiečius (tiesa, Lioša gal ir ne tautietis…). Teko stotyje pirktis bilietą į už pusvalandžio atvyksiantį rusišką traukinį. Vilniaus stotyje mus pasitiko X-Genomus lyderis Rolas ir Co bei kai kurie artimieji. Atrodo Lašo džiaugsmui atsiradus Lietuvos žemėje nebuvo ribų – žemę bučiuoti puolė iš maždaug pusantro metro aukščio tiesiai nuo trapo (turbūt ir pats nesitikėjo). Virš galvos iškilusi kuprinė bučinį tik sustiprino. Rezultatas – nubrozdinta nosis. Išgėrę sutiktuvių šampaną, išsiskirstėme – dalis išbėgo tiesiai į darbus, o KGB + Vytenis, Lašas ir Žemaitis nuskubėjome į stoties Čili kabaką pasistiprinti lengvais pusryčiais (pasidžiaugt lietuvišku maistu) ir išlenkti po paskutinį kelionės alaus bokalą. Dėl lietuviškų patiekalų buvau labai nuviltas – ko klausiam to neturi, tarsi toliau Rusijoje būtume užstrigę.

Taigi, kelionė baigėsi, prasideda kitas etapas, kurį pradėsime su naujomis jėgomis, naujomis mintimis, galbūt pakeisime savo gyvenimą geresne linkme. Visi subrandinsime įspūdžius ir vėliau aiškiau įvertinsime Kamčiatką ir tai, kuo ji mus praturtino. Dabar lauksime sugrįžtant paskutinio ir svarbiausio kelionės dalyvio – mūsų vadovo Roberto.

Mindaugas Gudas
XGenomas