Kuba. Havana – Trinidad – Viñales

-Kur važiuojate? -Į Havaną, prašau.
Ir taksisto akys nušvinta.
–Kai aš buvau jaunas ir dar nevedęs, Kuboje turėjau geriausias savo gyvenime atostogas….
20 minučių naktinėmis Dublino gatvėmis iki oro uosto pralekia akimirksniu. Taksi vairuotojas susijaudinęs pila savo prisiminimus. Mūsų širdutės jau virpa.
Kiek vėliau oro uoste, atliekant saugumo patriką, mano kuprinė buvo atidėta detalesnei apžiūrai. Pareigūnui pradėjus tikrinti jos turinį ir užčiuopus Lonley Planet kelionių vadovą „Cuba“, patikrinimas staiga pasibaigė. Vėl tos pačios susijaudinusios akys ir žodžiai „nuostabu nuostabu nuostabu“ Tai antras geras ženklas dar net neišskridus.

Šiek tiek pavėlavę nusileisti Havanoje ir sugaišus gerą valandą prie pasų kontrolės bei dar gerą pusvalandį eilėje besikeičiant valiutą, savo casą Havanoje (casa particular – oficialiai nuomojami kambariai kubiečių namuose) pasiekiame apie 9 val. vakaro. Tad pažintį su miestu paliekame rytojui. Tiesiog patogiai įsitaisome ant stogo įrengtoje terasoje ir gurkšnodami mochito stebime naktines miesto spalvas.

Turbūt kiekvieni namai Kuboje turi telefoninį ryšį. Čirkšti jis pradeda tik prašvitus. Įdėnojus net įkaista. Jei kokia kaimynė netyčia negirdi skambučio, gal dar miega, ją visada galima pabandyt pašaukti išėjus į balkoną. Aišku, į šūksnį atsilieps dar kokios trys. O jų diskusijas tolumoje lydės tas pats čirškiantis telefonas. Laikas keltis. O! Dar tik 7? Ir visai nesvarbu, kad vakar turėjai 18 valandų kelionę per Atlantą ir, kad tavo akys prašyte prašo neatsimerkti… Už sienos skambatis telefonas ir emocijos rėkenčios į jį sako visai ką kitą. Kelkis! Ir taip visas 18 dienų!

Prie pusryčių stalo sutinkame vokiečių porą, kuriuos jau buvome pastebėję dar vakar oro uoste. Jie į Kubą atsigabeno savo dviračius, kuriais planuoja apkeliauti vakarinę šalies dalį. Tik viena maža problema jiems nedavė ramybės visą rytą. Paaiškėjo, kad dviračių užraktai liko Vokietijoje, o Kuboje tokių dalykų pirkt nebūna. Tačiau telefoninio ryšio dėka, čia visos problemos išsprendžiamos. Užtenka, pasukti kokiam pusbroliui, o šis dar kokiam bičiuliui ir taip atsiras kokia nuomojama grandinė. Tiesą sakant, casa, yra geriausias informacijos gavimo ir problemų sprendimo būdas. Jei kažko reikia, klausk šeimininko, ir jis tau parūpins nuo asmeninio gido ar taksisto iki ispanų kalbos mokytojo ar masažistės. O jei ir nieko nereikia, būk ramus – bus pasiūlyta.

Pirmąją dieną mums nieko nereikėjo. Norėjome būti savarankiški ir net nesižvalgydami į Lonely Planet, Melecono pakrante pasukome link Naujosios Havanos. Norisi pamatyti tikrąjį, turistais nesužalotą, miesto gyvenimą. Kiek paklaidžioję triukšmingomis naujamiesčio gatvelėmis, smalsiai nužvelgdami kiekvieną egzotišką automobilį bei foto aparato objektyvą nukreipdami į tuščias parduotuvių lentynas greitai buvome priversti detaliai susipažinti su vietiniais turistų melžimo sugebėjimais. Baltaveidis turistas, kurio akutės sako “aš turių kukų” (kukas – CUC konvertuojamas Kubos pesas), Havanoje neliks nepastebėtas. Tik stabtelėję vienoje lauko kavinukių išgerti rytinio mochito, iškart sulaukėme draugo. Paiteiravęs ar gali prisėst, mat visi kiti staliukai buvo užimti, ir sulaukęs teigiamo atsakymo nedelsdamas pradėjo pokalbį. “Where are you from? Is it first time in Cuba? Is it cold in your country now?” Tai legendiniai klausimai, kuriuos išgirsi ant kiekvieno kampo. Kadangi tai pirmas mūsų draugelis, mes susidomėję tęsiame pokalbį. Juk taip įdomu kaip žmonės čia gyvena. Nuotraukoje supažindinęs su savo šeima, bei išpasakojęs kokius mokslus baigęs bei keliomis kalbomis šneka, taip pat pademonstravęs puikias savo geografines ir politines žinias apie Lietuvą, bei pasiprašęs pavaišinamas mochito, pagaliau priėjo tikslą. Pasirodo, kad mums labai labai pasisekė. Tik šiandien, galim nusipirkti cigarų už gerokai mažesnę kainą specialiame kooperatyve, kuris veikia tik kartą per mėnesį. Aišku, tai absoliuti nesamonė, bet kodelgi ten neapsilankius, juolab, kad netyčia prie mūsų kompanijos prisijungė dar ir cigarų fabriko kažkokio cecho revizorius. Taigi visi pasukame kooperatyvo link. Jis įsikūręs už kelių kvartalų ganėtinai apgriuvusio daugiabučio antrame aukšte. “Priimamajame” ant stalo puikuojasi kelios prabangios dėžutės su geriausių kubos cigarų “Cohiba” ir “Monte Cristo” užrašais. Atrodo gan patikimai. Kiekviena dėžutė turi specialų antspaudą ir visas reikalingas banderoles eksportui. Kainos dvigubai mažesnės nei parduotuvėje. Pvz. 25 Cohiba cigarai cia kainuoja 130 kukų (~110 EUR), parduotuvėje – 250 (~200 EUR). Bėda ta, kad jei neesi specialistas, didelė tikimybė, kad surizikavęs gali parsivežti paprasčiausių banano lapų suktinių… Tad tokiu atveju reikia padėkoti už ekskursiją ir pažadėti sugrįžti rytoj. Paliekant savo draugus ir besileidžiant tamsia laiptine žemyn, sutinkam dar vieną kooperatyvo gyventoją su kažkokiu pasiūlymu. Perdaug nesigilinę pažadėjom rytoj.

Nespėję įkvėpt gryno oro, kitoje gatvėje į parankę įsikibo nauja draugė. Pasirodo konkurentinio kooperatyvo agentė. O kitoje kelio pusėje mums jau šaukia dar viena tabako specialistė.

Karšta. Vėl stabtelime atsigaivinti. Ir čia vėl negalim pabūti vieni. Nauji draugai. Šį kartą Havanos specialistai. Išsiklausinėję iš kur mes, ar pirmą kartą čia bei ar šalta pas mus iškarto pasiprašo pavaišinami. Visiems draugiškai begurkšnojant mūsų draugė puikia anglų kalba išpasakoja geriausias naktines miesto vietas. Plius ant pageltusio lapelio nupiečia pažintinį maršrutą. Vėl pasiprašo būti pavaišinami. Pasakome, kad jau nebeturim pinigų – viską išleidome, ir tuo nepatikėdama dar pasiūlo apsilankyti kooperatyve. O jei reikia, gali palydėti iki bankomato. Šiaip ne taip atsikratome. Tačiau kiek vėliau vėl panaši istorija. Vėl mochito draugams plius pienas vaikui.

Pagirdę pusę Havanos grįžtame namo vakarienės. Sudėję visus dienos pliusus ir minusus nuspredžiame – tokios draugystės labai kerta per kišenę. Nuo šiol žodžiai „Lo Siento, pero no“ (apgailestauju, bet ne) lydi mus visos kelionės metu. Kita vertus, pirmąją dieną visi mūsų sutikti draugai paliko tik smagią, kiek komišką patirtį. Taip pat reikia pažymėti, kad sprendžiant iš pokalbių tematikos, kurią turėjome – tai išsilavinę ar gerai apsiskaitę žmonės, kuriems taip pat nesvetimos užsienio kalbos. Pasak Lonely Planeto, pavyzdžiui kvalifikuoti gydytojai metę savo profesinį darbą ir pasirinkę biznį gatvėje su turistais uždirba iki kelių kartų daugiau nei dirbdami pagal išsilavinimą valstybinėje įstaigoje kur atlyginimas svyruoja nuo 10 iki 30 kukų (8-25 eurų) per mėnesį.

Mūsų kelionių biblija visą laiką kartoja. Geriausios vakarienės mieste tai vakarienės savoje casoje. Ir tai absoliti tiesa. Standartinė kaina žmogui 10 kukų už kuriuos gali pasirinkti žuvį, krevetes, omarą ar tiesiog kiaulieną bei vištieną. Porcijos didžiulės kartu su juodųjų pupelių sriuba. Labai skanu. Be to pat prie stalo sutinki kitus savo namo gyventojus bei tai puiki proga ramiai pasisnekėti su savo šeimininkais.

Po tokios vakarienės tądien jau nebeturėjome jėgų naktinės Havanos pažinčiai. Vis dar gyvename Europos laiku, o taip pat reikia nepamiršti, kad ryt tik prašvitus vėl pradės skambėti telefonas.

Nauja diena mieste praėjo gerokai ramiau. Nužingsniavome dar toliau Meleconu iki Vedado rajono. Vedado kurtis pradėjo 1860-aisiais, tačiau daugiausia dominuoja 20-ųjų – 50-ųjų architektūra bei ikirevoliucinė prabangos atmosfeta. Jo gilumoje turistai per daug nevaikšto, tad čia galima surasti pigių vietelių greitam užkandžiui kur atsiskaitoma vietiniais pesais. Kuboje galioja dvi valiutos – tai kubos pesas ir konvertuojamas kubos pesas (kukas). Pirmoji pinigų rūšis skirta vietiniams, antra – turistams. Tačiau su pirmuoju pesu nedaug ką nupirksi. Kubiečiai turi specialias maisto knygutes, pagal kurias jie gali už pesus pigiau įsigyti ryžių, vištienos bei kitų maisto produktų. Deja, mėnesio norma yra tokia absurdiškai maža, kad to užtenka tik keliom dienom. O viršijus limitą, reikia pirkti rinkos kainom. Parduotuvėse kur atsiskaitoma pesais praktiškai nieko nebūna. Tad tokių būtinybių kaip dantų pastos ar muilo reikia ieškoti dolerinese (taip vietiniai vadina parduotuves kur atsiskaitoma kukais). Kainos ten vakarų Europos lygio ar dar aukštesnės, tad uždirbant pvz. 15 kukų ir norint 3 kukus (~2,80 EUR) išleisti dantų pastai reikia gerokai pasispausti.
Už vieną kuką gaunami 24 pesai. Tad mes oro uoste išsikeitę 10 – savo kišenes papildėm 240 pesų 5 pesų nominalo banknotais. Jie puikiai pravertė gatvės užkandinėse, turgavietėse, viešuosiuose tualetuose prie kurių visų be išimties budi darbuotoja su lėkštute bei šiaip atsikratant visokių įkyruolių.

Turime dar vieną dieną Havanoje. Kelionės pabaigoje čia dar lankysimės, tad absoličiai turistinę senamiesčio dalį bei kitas sostinės pramogas paliekame vėlesniam laikui. Šiek tiek apšilome, susipažinome su žmonėmis bei išmokome atsirinkti kaip ir su kuo šnekėt. Foto aparatas taip pat apturėjo daug džiaugsmo įviariuose miesto skersgatviose. Pats laikas traukti į paplūdimį.
Arčiausias ir lengviausiai pasiekiamas – Playa del Este. Jis įsikūręs 18 km į rytus nuo miesto. O patekti ten galima už 3 kukus įsigijus dienos bilietą specialiame turistams skirtame autobuse. Kuba turi daug nuostabių kurortų. Reikia tik gerai issirinkti poreikius atitinkančią vietą. Daugybė nuostabių paplūdymių, deja, penkių žvaigždučių statiniais yra visiškai įzoliuoti nuo vietinių ir nuo tikrosios Kubos. Pasak Lonely planeto, net maistas į šiuos viešbučius atgabenams tiesiai su turistais iš Europos ar Kanados. Tad jei nenori apturėti Gran Canarijos lygio poilsio Kubos saloje – Varadero, Cayo Coco, Cayo Larga bei galybę kitas susvilusiais britais ar kanadiečiais nusodintas vietoves rekomenduotina aplenkti net neatsisukus.
Lankantis Havanos apylinkėse, Playa del Este idialiai tinka kūnams pašildyti. Baltas smėlis, mėlyna jūra, mochito ir svarbiausia tai papludimys kur per laisvadienius suvažiuoja pusė Havanos. Mūsų atveju vienos dienos čia pilnai užteko. Kadangi tik kelionės pradžia, tad kiek vėliau aplankysim dar įspūdingesnes vietas.
Grįžus atgal į sostinę laukia staigmena. Pasirodo esame iškraustomi iš mūsų namų. Šią casą rezervavome trim naktim per casaparticular.org dar būdami Dubline. Tik atvykę, pasiprašėm dar vienos nakties. Sutarėm. Tik paskutinę dieną netyčia atsirado nauji klientai, kurių planuose 4 nakvynės. Tad mūsų šeimininkui jie, aišku, patapo svarbesni. Buvom operatyviai palydėti į kaimynius namus. Šiek tiek pasijutum nesmagiai, bet stengėmės per daug nekreipti dėmesio. Tie kas turi liseciją apgyvendinti turistus savose namuose privalo valstybei sumokėti apie 200 kukų mėnesinį mokestį nepriklausomai ar buvo tą mėnesį klientų ar ne. Tad konkurencija čia labai arši, o pinigai visada laimi.

Perkraustę kuprines išskubėjom pirkti bilietų rytdinenos kelionei į Trinidadą. Yra galimybė gauti autobusą nuo pagrindinių Havanos viešbučių, kas būtų labai patogu. Deja pavėlavom. Bilietus reikia rezervuoti prieš kelias dienas, tad rytojui vietų nėra. Teks bandyti važiuoti iš autobusų stoties. Tik ji įsikūrusi labai toli nuo miesto centro, o ten priskambinti ir pasiklausti dėl tvarkaraščių ir rezervacijų mums taip ir nepavyko. Viešbučiuose informavo, kad norint gauti bilietus reikia būti mažiausiai valandą prieš išvykstant autobusui. Deja skirtingi viešbučiai skirtingai nurodė išvykimo laiką…

Žinodami, kad mūsų autobusas į Trinidadą yra apytiksliai tarp 8 ir 10 val. ryto, į Viazul autobusų terminalą prisistatome dar gerokai prieš 7. Bilietus gauname. Išvykstam 8.15.
Viazul – tai pagrindinė tarpmiestinių autobusų kompanija Kuboje. Autobusai švarūs, nauji. Kinų gamybos. Tik vienas labai svarbus dalykas – be šiltų rūbų ten pražūsi mat šaldymas įjungtas visu pajėgumu.
Šešios valandos iki Trinidado neprailgsta. Vairuotojai reguliariai sustoja įvairiuose kaimuose pas ūkininkus tai vištos tai česnako nusipirkti. Jei reikia, dėl to gali ir gerą gabalą nuo kelio nusukt,tad parūkymui, per tas šešias valandas sustojimų tikrai per akis.

Ech…. Trinidadas.
Atvažaivom čia keturių dienų viešnagei, išbuvom visas aštuonias.

Autobusų stotyje išlipančius keleivius kaip mat užgula casų šeimininkai ar jų agentai. Rinktis tikrai yra iš ko, bet tikrai nerekomenduočiau pulti ant pirmo užpuolusio. Trinidadas nuostabus kolonialistinis miestas, tad pėsčiomis patraukus link Plaza Mayor (Casa de la Musica) – miestelio širdies galima surasti tikrai puikius, nustabius, pasakiškus (žodžiais neapibūdinsi) namus su erdviomis terasomis ir panašiai. Tad „šopinimuisi“ pasirinkimas didžiulis. Tik viena smulkmena – derėtis neverta. Visų pirma numušinėti kainos nuo 30 kukų iki tarkim 25 vargu ar pavyks (dėl jau minėtos valstybinės licensijos kainos), o antra ar verta?
Musų namus, kaip ir visus kitus Kuboje, rekomendavo Tonis, portalo casaparticular.org atstovas. Su juo dar prieš pat kelionę teko nemažai pabendauti, o viešnagės metu gavome iš jo daug patarimų bei nuorodų.

500 metų senumo miestas pakeria nuo pirmosios minutės. Kiekvienas senamiesčio kampas tarsi muziejus po atviru dangumi. Dar ispanų laikais akmenimis grįstos gatvės dvelkia visiška istorija ir jei ne kokia prariedanti „Pobeda“, sunkiai susivoktumei kuriame amžiuje esi.
Žmonės atsipalaidavę – dieną leidžia gatvėje, vakarus prie serialo. Mieste galybė labai jaukių kavinių su gyva muzika ir šokias. Čia veikia daug meno galerijų bei mielų smulkmenų parduotuvių. Tai idiali viena kokybiškų siuvenyrų ar įdomių meno dirbių įsigijimui. Tiesa, prieš perkant kokį paveikslą, reikia susitvarkyti jo eksporto dokumentus. Tai kažkiek kainuoja ir trukti gali kelias dienas.

Piečiau nuo miesto, maždaug už 15 km. driekiasi Ancon pusiasalis balto smelio pakrantėmis. Tai puiki vieta ramiam jūros poilsiui. Tiesa, čia yra trys sovietinės statybos viešbučiai su nuomojamais gultais ir kavinėmis, tačiau keli šimtai metrų į šoną ir esi vienui vienutėlis. Čia taip pat galybė pusiau privačių vietinių prižiūrimu paplūdimių, kur visad pagal poreikį bus parūpinta romo ar tarkim šviežiai pagaminto omaro.

Nuo Trinidado iki Ancon veža taksi – šeši Kukai į vieną pusę. Tačiau mes pasirinkome kiek kitokį transportą – casos šeimininkai parūpino du vis dar važiuojančius dviračius po tris Kukus dienai.
Pirmąjį rytą, kol pripratome prie stabdymo kojomis, pažeidėm kelias eismo taisykles ir tik išriedėję už miesto ribų buvom kaip mat pavyti pareigūno ant motociklo. Oj ilgai šnekėjomės. Kol galiausiai jam trūkus kantrybei klausytis mūsų laužytų ispaniškų pasakojimų ir atsiprašinėjimų, mojo ranka ir nepešęs nė Peso leido važiuoti toliau.

Tik užsiminus savo šeimai, kad man būtina pagerinti ispnaų kalbos žinias, nedelsiant buvau supažindintas su pedagodu – kaimynu iš sekančio namo. Tiesa, jis dėsto italų kalbą vidurinėje mokykloje, tačiau mano ispaniškajam „basic“ lygiui jo pamokos davė gerą rezultatą, ypač kai į pagalbą atskubėdavo visa jo šeima, ruošdavusi vakarienę toje pačioje virtuvėje kur ir vykdavo užsiėmimai. Pamokos nebrangios – 14 kukų už dvi valandas per dieną. Įspūdžiai neišpasakyti.

Lapkričio pradžia – uraganų sezono Karibuose pabaiga. Tik atvykus į Trinidadą buvom įspėti apie link Kubos slenkantį uraganą Tomas. Kiek vėliau jis pakeitė kryptį ir smogęs rytiniam Santiago miestui, toliau nuslinko į Haitį. Būdami uz 400 km, mes per daug to nepajutome. Tik porai dienų šiek tiek atvėso bei laikėsi stiprus vėjas. Tiesa, Tomui besiaučiant šalies rytuose, visiškai šalia Trinidado nukrito iš Santiago į Havaną skridęs AeroCaribbean lėktuvas pražudęs 68 žmones. Tai buvo paskutinis lėktuvas pakilęs iš Santiago prieš smogiant Tomui.

Trinidade jautėmis visiškai savi lyg būtume čia gimę ir užaugę. Taksistai patapo draugais, vietiniai muzikantai spaudė rankas ir net mūsų gatvės šunys ėmė sekti iš paskos. Čia turėjome geriausią laiką – paplūdimys ryte, miestas popiet. Vakarienė šeimoje. Vėliau pamokos ir naktiniai salsos ritmai.

Praleidę centrinėje Kuboje ilgiau nei savaitę, išvykom į Pinar del Rio regioną šalies vakaruose. Tai pats žaliausias Kubos kraštas, kur auginami bei apdorojami aukščiausios rūšies tabako lapai. Vinales – pagrindinis turistų traukos centras regione. Čia galima įsigyti įvairiausių turistinių išvykų į tabako plantacijas, kalnus ar tik turistams (!!!) skirtus paplūdymius Cayo Levisa ir pan. Mus labiausiai domino tabakas – pamatyti kaip viskas vyksta – nuo dirvos paruošimo iki lapų susukimo.

Įsigijome valstybinėje kelionių agentūroje dienos turą po plantaciją. Grupę sudarė trys žmonės, mes du ir vokietis. Pusamžis gidas pasitaikė lengvai keistas, bet informatyvus. Aišku reikėjo mus pravesti pro vietines sodybas – maža ką, gal sugalvosim ką nors nusipirkti, pavyzdžiui namų sąlygomis pagamintų Cohibos cigarų. Vietoj tabako, apsirūpinom vietine kava.

Kiek vėliau su gidu įsivėlėm į ilgą diskusiją apie Sovietų Sąjungos žlugimą. Jis prisiminė, kad 90-aisiais ištikimi Kubos komunistai labai pyko ant Lietuvos, o vietinė spauda mūsų šaliai negailėjo blogų žodžių. Pirmą kartą čia išgirdome, kad Kuba tada piktai kaltino Lietuvą sugriovus auksinę sistemą, dėl ko čia užsisuko rusiškų pinigų kranelis. Šaliai tai buvo katastrofa. Žmonės visiškai neturėjo maisto, o jį pagaminti pakankamai žembirbių. Sukosi tada kas kaip išmnydami. Pasak gido, net Havanos daugiabučiuose, žmonės ėmė auginti kiaules, vištas ir panašiai.

Viñales – tai kelių gatvelių miestas, kuris nepaliko mums didelio įspūdžio. Priešingai, nei Trinidade čia pilna išbadėjusių šunų į kuriuos žiūrint verkti norisi. Tokių sulysusių ir išsigimusių gyvūnų dar niekur neteko matyti. Nuolat ėjome į vietinę duonos kepyklą ir prisipirkę batonų juos pasislėpę šėrėme. Stengėmės, kad žmonės to nepamatytų – 5 centus kainuojantis batonas jiems taip pat yra didelė prabanga, o mes, išpuikėliai, šunis mat šeriam. Gėda, bet virpančios minkštos širdutės neleido į šias išbadėjusias gyvių akutes žiūrėt.

Kelionės pabaigai, paskutines pora dienų skyrėme sostinei. Havana tokia didžiulė, kad pajusti visą jos grožį, laiko niekad neužteks. Reikia paprasčiausiai čia apsigyvent. Kultūrinis gyvenimas klesti. Kiekvinas ras vietelę savam skoniui – nuo tradicinės muzikos, džiazo, repo, kabaretų iki aukščiausio lygio operos ir baleto teatro. Savo dėmesį skyrėme rekonstrukcijos nuo 30-ųjų nemačiusiam Tearo America, kur pataikėm į Kubos televizijos estrados koncertą. Sekančios kelionės metu būtinai apsilankysim Kino kultūros centre (Centro Cultural Cinematografico). Cetras pristato filmų premjeras bei šiuolaikinio meno ekspozicijas po kurių šalia esančioje kavinėje Cafe Fresa y Chocolate intelektualų aplinkoj seka naktinės diskusijos pradedant nuo kino baigiant politika.

Priešingai nei pirmą kartą, dabar Havaną tyrinėjome pagal Lonely Planet rekomendacijas. Geriausia pasirinkti LP paruoštą pažintinį maršrutą pradedant nuo San Cristobal katedros ir baigiant Plaza Viaja. Tai visiškai kitokia senamiesčio dalis. Restauruota ir puikiausiai išblizginta, su nuostabiomis aikštėmis, architektūros paminklais, muziejais, sendaikčių prekyvietėmis bei įvairiausio lygio (ir kainų) restoranais ir kavinėmis.

Nepaisant to, kad kartą dar Trinidade teko vytis bebėgančią savo kuprinę, Kuba visiškai saugi šalis. Havaniečiai juokauja, kad iš 3 milijonų miesto gyventojų, milijoną sudaro policija. Galima drąsiai vaikščioti blankiai apšviestomis naktinėmis mietų gatvėmis be jokio nerimo. Vietiniai labiau linkę daryti biznį su turistais – kažką parduot ar parsiduot, nei akiplėšiškai apiplėšt. Aišku reikia būti budriam. Pavyzdžiui tikrinti grąžą už išgertą septintąjį mochito. Ir esant reikalui mandagiai pasikoliuoti, kad du pesai arbatpiningių nuo 3 pesus kainuojančio gėrimo yra tikrai per daug!

Praleidus šalyje beveik tris savaites, galiu drąsiai pasakyti, kad sekanti didelė kelionė vėl bus čia. Kuba ir jos žmonės palietė kiekvieną jautrią mūsų kūno vietą. Vėl apsilankysime Havanoje, nuvešime lauktuvių draugams iš Trinidado, o vėliau skirsim dėmesį rytinei šalies sostinei Santiago de Cuba – Buena Vista Social Club gimtinei.
Kaip ir Dublino taksistas, galiu pakartoti tą patį – iki šiol tai nuostabiausia mano aplankyta šalis ir pačios geriausios kada nors turėtos atostogos…….

Skaičiai:
1 EUR – 1,18 CUC
Turisto kortelė Kubos ambasadoje 20 EUR. Galioja 30 dienų nuo atvykimo į šalį.
Privalomas sveikatos draudimas. Oficialiai galioja tik pirktas draudimo kompanijoje iš ofialaus sąrašo patvirtinto Kubos vyriausybės. Ties šiuo punktu mes šiek tiek nerimavome, nes nė viena Airijos agentūra į šį sąrašą nepateko. Ambasadoje informavo, kad viskas bus OK, tik būtinai turi būti sąlyga – medicininė evakuacija oro transportu.
Skrydis Dublin-Amsterdam-Havana-Amsterdam-Dublin – 630 eur (Aerlingus + Martin Air).
Autobusas Havana – Trinidad – 25 CUC;
Viñales – Havana – 12 CUC;
Trinidad – Playa Ancon – taksi 6 CUC;
Casa Havanos senamiestyje (Vieja) – 30 CUC už kambarį; Naujamiestyje (Vedado) – 25 CUC;
Casa Trinidade (Casa Felix y Mersedes; Calle Lino Perez 158) – 25 CUC;
Casa Viñales – 20 CUC;
Vakarienė casoje – 10 CUC žmogui; pusryčiai 4 CUC.
Mochito – nuo 2 CUC vietiniam užkampy iki 6 CUC legendiniam Ernesto Hemingvėjaus bare Floridita Havanoje.
Cohiba cigarai specialioje parduotuvėje – nuo 10 CUC už vietetą.
Taksi kainos – derybų meno rezultatas. Rekomenduotina gauti bent kažkiek panašą į Lonely Planet nurodytą kainą. Visada reikia drąsiai rėžti į akis – „uuujjjjjjjj Mui Caro Señor!!! Grasias” ir atsukus nugarą žingsnioti toliau. Tada kažkaip stebuklingai kaina sutirpsta iki LP lygio.