Kinija: Trys dienos Šhanhjuje

Laikausi pažado ir keliauju toliau, ši kartą užsukime į vieną Kinijos miestų –Šanhajų. Norėčiau pasakojimą pradėti metro. Kadangi Šanhajuje vyksta labai daug tarptautinių parodų (dalyvauja ir lietuvių įmonės), miestas pritaikytas turistams, ypač susisiekimas. Metro linijos išskirtos atskiromis spalvomis: pats metro – tiek traukinukas, tiek sienos išdažytos atitinkamos linijos spalva. Po kinišku užrašu, seka angliškas. Stoteles be to, dar pažymėtos ir skaičiais, tad orientuotis tikrai lengva. Metro bilietas 24 valandoms, Jums kainuos tik 6 litus.

Kadangi Šanhajuje lankausi pirmą kartą, ir apsilankymo trukmė tik trys dienos, pasakojimas nebus ilgas, pasistengsiu apžvelgti, ką teko pamatyti ir patirti per šį trumpą laikotarpį.

Atvykus, apsistojame Jumeirah viešbutyje

, labai panašus pastatas į juodą kubą, stūksantį Vilniuje, priešais žalgirio stadioną. Tik kiniečių kubas, naktį, kas kelios sekundės keičia spalvą. Aptarnavimas puikus, kambariai modernūs, o pro langą didžiuliai expo parodų angarai. Šalia yra ir parkas, kur vakare išėjęs pabėgioti, sutinku daugybę sveikuolių, bėgiojančių ar šiaip darančių pratimus.

Iš pat ryto, aplankome Yuyuan sodą

, bei turgų

. Yuyuan randame pačiame miesto centre. Tai labai malonus parkas – sodas, kur galima susipažinti su klasikine kinų architektūra

. Aplink sodą tos architektūros irgi yra, tačiau, ten įsikūrę prekybininkai,

ir zuja tūkstančiai žmonių. Yuyuan sode ramu, ir tylu. Tad žmonės sumokėję dvidešimt litų už įėjimą, nusikelia į maža senovės Kinijos lopinėlį, keliauja laiku, kelis šimtmečius atgal laiku

.

Šiek tiek, apie turgų. Tai ne tipiškas, ,,Gariūnų” variantas, nors identiškų prekių tikrai galima rasti. Šis turgus, apsuptas tradiciniais kinų pastatais, tad sukuriama tam tikra atmosfera. Čia gali ir savo vardą ant akmens išraižytą nusipirkti (vėliau, naudoti kaip antspaudą), tiek paragauti įvairių skanėstų

,

. Žinoma, populiariausias DIM SUM, arba lietuviškai – kinietiški koldūnai. Tiesa, jie verdami garuose. Ir ne puoduose, o iš medžio pintuose pintinėse

.

Tęsiame pasivaikščiojimą po miestą, ir toliau keliaujame prie Huangpu upės

. Ji yra tarsi arterija, dalinanti miestą į dvi dalis. Vienoje pakrantėje išsidėstę bankai, kitoje vaizdingi dangoraižiai. Prie bankų aptinkame bulių

, tokį jau esu matęs Amerikoje – wallstreet’e. Jis identiškas, ir net skulptorius toks pat. Matyt kinai norėjo, kad jų ekonomiką, kaip ir Amerikos trauktų bulius, na o amerikiečiai dabar tikriausia norėtų pasiskolinti būtent kiniškąjį.

Vakarų pramonė, susidūrusi su kinų konkurencija, beveik visada pralaimi. Tačiau tai nėra absoliutus pralaimėjimas. Skaudus kolektyvams, ištisoms gamybos šakoms, bet tai priverčia Vakarus pasitempti, ieškoti naujų kelių. O nuo to visiems geriau. Pačioje Kinijoje švietimas ir mokslas, o tai tautos gerovės pagrindas, – apleisti.

Įdomus dalykas. Vakarų kompanijos, turinčios įmones Kinijoje arba nuolatos perkančios kiniškas prekes, reikalauja, kad darbininkams būtų mokamas bent minimumas, dvigubai apmokami viršvalandžiai, suteikiamos poilsio dienos. Mat Vakarų profsąjungos kišasi, reikalauja, kad kinai bent tiek turėtų. Gindamiesi kinų administratoriai įvedė dvigubą buhalteriją: vieną tikrą, kitą – parodyti baltaveidžiams tikrintojams. Be to, moko darbininkus meluoti, komisijai atvykus slepia dirbančius mažamečius, kartais jiems slėpti įrengiamos specialios patalpos, dalį produkcijos užsako toli esančioms, tikrintojams neprieinamoms dirbtuvėms.

Esama ir dar vienos skriaudos. Pajūrio miestai, ypač Šanchajus, – klesti. Bet truputį toliau į žemyną – gilūs viduramžiai. Kaimyninė Indija – irgi kylantis ekonomikos milžinas – gamina mažiau, jos produktyvumas auga lėčiau, bet jos puikūs inžinieriai ir mokslininkai patys beveik viską projektuoja. Kinijoje – atvirkščiai. O skolintu protu toli nenuvažiuosi

.

Tęskime pasivaikščiojimą ir nukeliaukime į vieną Šanhajaus kampelį – Qibo

. Tai mažas miestelis, o gal tiksliau rajonas, kurį galėtume sulyginti su Venecija

, mat pastatai apsemti vandens, o judėjimas vyksta valtimi… Čia mažiau ir turistų, tad ir kainos pigesnės

.

Pietūs atsieina vos dvidešimt litų, dviems žmonėms

. Skaniai užkandę vietiniais koldūnais, ir pasimėgavę alumi toliau narstome mažas gatveles ir stebimės

. Mat randame įvairiausių keistenybių, viena iš jų – kiaušiniai

, kur išvirtas matosi embrionas

. Nekyla noras net žiūrėti į tokį vaizdą, ka jau kalbėti apie ragavimą…

Kita stotelė – technologijos muziejus

. Ne, ne esu didelis jos gerbėjas, tačiau čia, prie pat metro – tuneliuose po žeme įsikūręs didžiulis turgus. Ir čia, tenka demonstruoti derėjimosi meną. Aš sutinku mokėti 10% kainos. Tad ausinės vietoje 100lt – 10, mont blanc tušinukas vietoje 30lt – 3 lt…

Kai kurie pardavėjai, mus nusiveda į slaptas ,,spintas”, kurios randasi už vitrinų, tenka kartais pereiti kelis tunelius, kol atsiduri slaptoje parduotuvėje, kur prekiaujama garsių firmų produktais: Gucci, Chanel ir t.t. Čia tenka ilgiau pasiderėti, tačiau visgi pavyksta nusipirkti moterišką rankine

už 40 litų. Draugė sako, kad kokybė labai gera, ir pasiūta gerai iki detalių, gal iš čia ir vežė ponas Gelažnikas prekes Lietuvos elitui 🙂

Šia linksma nata, ir baigiu šią trumpą apžvalgą apie Šanhajų.