Jūra, kupranugariai, guten morgenai ir truputis nuotykių Turkijoje, arba all inclusive…

Prologas

Taigi, mielieji. Šiemet ilgai svarstėme kur važiuoti su dviem mūsų mažais rankiniais stabdžiais (6 mėnesių ir 3,5 metų), ypač mažuoju. Kai Tomui prieš tris metus buvo pusė metų, bijojome judėti kur nors toliau nuo namų, todėl tada apsiribojome Norvegija. Šiemet gi, ne tik du rankiniai, bet dar ir vėlyvos atostogos. Europoje, o ypač Skandinavijoje, nėra ką veikti. Nebent užsiimti kokiais nors povandeniniais reikalais, nes lyja be sustojimo. Taigi, rinkomės, rinkomės, galvojom, galvojom ir nusprendėm, kad su vaikais mes toli judėt negalėsim, taigi reikia imt viešbutį su daug baseinų, netoli nuo jūros ir, dėmesio, – ALL INCLUSIVE. Taip, taip, išdavėm savo principus ir važiuojam šiemet ėst ir augint kilogramų prie baseino! Be to, norėjosi patiems išbandyti ir tokio tipo kelionę, nors iš anksto žinojom, jog tai ne mums.
Taigi, šiemet kelionė bus vien “ėdimas”. Neėst gi neišeina. Pinigai sumokėti, reikia juos atidirbt. Gaunasi praktiškai juodas darbas, o ne poilsis – sumokėtų pinigų praėdimas per savaitę. Negana to, kad važiuojam ”viskas įskaičiuota”, tai važiuojam į Turkiją. Ieva norėjo pamatyti, o man Turkija nekelia jokio žavesio. Taip, istorija, virtuvė ir t.t. įdomu, bet turkų mentalitetas ne man. Jų kraujyje dominavimas bet kokiomis sąlygomis ir priemonėmis – juk pjovė aplinkines tautas be gailesčio per amžius. Kada tik pajėgė ir kaip pajėgė. Klausiau kažkada bulgarų nuomonės apie turkus… Tie vargšai prisikentėjo kaip reikiant. Nedingo tai iš turkų kraujo niekur, o tarnaut, jie niekada niekam netarnavo. Ne ta tauta. Na, bet apie tai vėliau.

Pirma diena

Woohoo. Kelionė į Side nupirkta, maudymosi priemonės supakuotos, vaikai nuprausti ir sušukuoti. Važiuojam linksmintis. Tiksliau – ėsti. Na bet tai irgi linksma.

Kelionė prasidėjo be nuotykių. Pas švedus viskas visada suorganizuota nuobodžiai. Nusileidę apsisukome gana greitai. Iš karto radome autobusą. Iš karto buvo aišku, kur važiuojam, taigi jokių ekstrymų. Judam link Side miestelio. Viešbutis Aqua Beach. Iš nuotraukų – didžiulis monstras su baseinais, teniso kortais ir t.t. Man tokie nepatinka, nes tampi vienu iš tūkstančių. Žymiai mieliau maži, privatūs viešbutukai, kur esi laukiamas svečias.

Taip ir yra – didžiulis baltas monstras. Apsiforminam ir pradedam savo atostogas pietumis. Viskas įskaičiuota juk. Pirma diena taip ir praėjo – besiaiškinant kas, kur ir kaip. Į akis iš karto krenta tai, jog didžioji dauguma gulinčių rudi, suprask jau dembeliai. Taigi, tie dembeliai, kaip pagal skambutį visi kaip vienas pakyla ir zombiškomis eisenomis slenka “misti” prie sukrautų lovių. Loviuose šalti, karšti užkandžiai, vaisiai ir t.t. Pasimaitina visi draugiškai ir tokia pat eisena šliaužia atgalios prie baseino. Žiūrėsim, kokios čia šiemet bus atostogos.

Antra diena

Net nežinau, ką įdomaus papasakoti, kai nieko įdomaus nevyksta. Nevyksta net nieko neįdomaus. Totali katastrofa. Pasimaudėm, pavalgėm, pasimaudėm, pavalgėm, vėl pavalgėm, dar pasimaudėm. Nuostabus “šeimyninis” viešbutis gal ir šeimyninis, jei atvažiuoji su 18 metų “vaikais”. Dešova muzika varo tokiu garsu, kad mažųjų neužmigdysi niekaip. Maistas irgi šiaip sau. Nepalyginsi su tuo, kurį gauni nuošaliau nuo turistinių maršrutų. Čia toks tipo “švediškas” stalas (kuris, tarp kitko, Švedijoje vadinasi tiesiog buffé) – kurį duoda kelte Ryga – Stokholmas – visko daug, bet viskas so so. Troškiniai, makaronai, įvairiausios salotos. Net nežinau, kaip čia tiksliau perteikt. Žodžiu maistas toks, kad jo, kaip zombis, slenki atsikėlęs tik iš reikalo, o ne dėl to, kad norisi. Mes labai greitai pradėjom įsijausti į zombių vaidmenį. Jaučiu, kad jei taip pagulėsiu dar dvi dienas, tai vėliau ir dienų skaičių pamesiu. Ne poilsis čia. Tik ne mums.

Dar apie maistą, nes daugiau nėra apie ką rašyt. Tiksliau apie gėrimus. Žadėtieji free alkoholiniai gėrimai yra paskutinis šūdas. Gerti galima tik vietinį Efes alų kol šaltas. Visa kita yra tik iš didelės bėdos. Viskis pamojnas. Apie vyną iš vis tyliu. Būtų man vėl (ar dar vis) 16, neturėčiau jokių pretenzijų. Dabar gi gėralai – bukvaliai skrandžio įžeidinėjimas. Nesitikėjau važiuodamas, kad viskas įskaičiuota girdys 12 metų talisker‘iu ar glenfiddich‘u, bet tai, ką pila čia, net šalia negulėjo tų viskių, kuriuos geria žmonės. Keista, kad „dembeliai“ tai geria nesiraukydami. Tai perša mintį, jog po poros dienų ir aš nesiraukysiu.

Tarp kitko. Visi gidai perspėja, kad gerti vandens iš čiaupo negalima, nes mūsų žarnynas nepritaikytas vietinėms bakterijoms. Nebent norit atostogų su nuotykiais ant unitazo. Tai va, ledo kubeliai, kuriuos meta į visus marmaliuojamus kokteilius, šaldomi iš to paties vandens su vietine flora. Cheers.

Galima būtų nusipirkti, bet kokia tada prasmė iš viskas įskaičiuota, jei reikia kažką pirkti. Kainos skirtumas tarp viskas įskaičiuota ir ne, koks 1000 eurų mums trims (mažoji neskaičiuojama). Kažin ar pravalgytume tiek per savaitę patys. Išleistume, žinoma, daugiau, nes nesėdėtume prie baseino ar jūros, bet 1000 eurų tikrai nepravalgytume. Net jeigu pavyktu tiek pravalgyt, tai maisto kokybė be jokios abejonės būtų žymiai geresnė. Ne, nėra čia blogas maistas, nėra neskanus. Tiesiog jis toks… mmmm… pagamintas atmestinai, konvejerio principu. Pagamintas, kad būtų greitai ir daug. Kita vertus, daug kam tokios kelionės labai patinka. Negulėtų 1000 čia prie baseino, jei visiems būtų blogai, kaip man.

Ai, šalin negatyvias mintis. Einu geriau nusimaudyt…

Nusimaudžiau, o noras kažką nuveikti nepraėjo. Sugalvojom pavakarieniauti ir eiti paieškot “lobių”.

Lobiai – kitaip geocachingas (daugiau info geocaching.com). Užsiimam su Tomu, o kartais ir visi. Vaikui smagu ieškot lobių, o mums smagu pasivaikščioti. Be to, beieškodami dažnai randam įdomių vietų, kažką naujo sužinom, sutinkam įdomių žmonių.

Nusileidom vakarienės labai anksti. Gal 15 minučių po oficialios pradžios. Vietų rasti lauke jau nėra jokių šansų. Iš tikro nei vienas nėra alkanas, bet kaip nenueisi. Vakarienė – kaip visada. Visko daug. Gerai, kad karštus patiekalus kažkiek kaitalioja, nes greit nusibostų. Tas kaitaliojimas savotiškas, mat priklauso nuo to, ką davė dieną – dalis karštų pagaminta to, kas nebuvo suvalgyta. Pvz. dieną kepė vištieną ant grilio. Kas liko, pavirto troškiniu su baklažanais. Skanu, tik tiek, kad patiekalui įkvėptas antras kvėpavimas. Valgai, žmogus, iš reikalo. Paklaustumėt ar skanu, atsakyčiau, kaip atsako mano trimetis – nelabai. Duodi jam paragauti pvz. pelėsinio sūrio. Atsikanda, atbulais dantim sukramto. Klausi, ar skanu buvo. Skanu… Ar nori dar? Nelabai…

Lobi radom greit. Išėjom iš viešbučių zonos ir akies krašteliu pamatėm tikrąją Turkiją. Ech, norisi pakeliauti aplinkui.

Trečia diena

Pradedam įsijausti į vietinį ritmą: miegas-maistas-maistas-maudynės-maistas-maistas-maudynės-miegas. Taip, maisto kalnai visur. Nenueiti laiku – nuodėmė. Panašiai kaip Ryanair lėktuvuose, kas pirmesnis, tas gudresnis. Vakarienės zombiai pradeda rinktis prieš pusvalandį iki pradžios. Užsiima geriausias vietas, t.y. kuo arčiau maisto.

Keliavom šiandien prie jūros. Žinau, kad viešbutis turi savo paplūdimį, taigi klausiu apačioje, kaip ten nusigauti:

– Me and my family would like to go to the coast.
– ???
– We’d like to swim…
– Pool? We has pool?
– No, not the pool. Sea, do you understand?
– ???
– Beach?

Ahhrrr. Nekenčiu vokiečių. Papuolėm į vokiečių zoną. Ne Vokietijoje tiek vokiečių vienoj vietoj nemačiau dar. Natūralu, jog vietiniai turkai kalba vokiškai, o ne angliškai.

Priėjo gudresnis ir paaiškino, kad keliauti niekur toli nereikia. Vienok gerai, kad mokykloj mokiausi vokiečių. Pamiršau tą kalbą, bet tokiomis situacijomis praverčia kažkur iš pasąmonės pradedantys lįsti žodžiai. Angliškai vietiniai pagauna bear ar cola, bet daugiau nelabai. „Kugelschreiber“ bando prisiminti vokiečių Ieva. Žvengiam abudu. Kodėl būtent kugelschreiber ji pati nežino.

Nuo viešbučio iki jūros kokie 600 metrų, bet vežioja autobusiukas. Greitai ir patogiai – neduok die sudegs kokia viena kalorija beeinant. Važiuojam ir mes. Lenkiam du mūsų kaimynus, nusprendusius įveikti tuos 600 metrų pėsčiomis. Visas autobusas juos fotografuoja, džiaugiasi ir ploja.

Prie jūros savi, įskaičiuoti, gultai, maistas ir gėrimai. Smagu. Jūra yra gėris tokiam karšty. Smėlis smulkus. Gal net kiek per smulkus – toks, kur prilenda visur. Maudomės praktiškai be sustojimo. Vargšė mano nugara. Turbūt nusilups.

Paplūdimys šiaip šiukšlinas. Stambios šiukšlės surinktos, o nuorūkos voliojasi. Daug, ne viena kita. Jei graikai ar italai praeina smėlį grėbliuku, tai čia – “prisišiukšlinai, tai ir gulėk savo šiukšlėse”. Keista, nes aplink 90% vokiečių, 5% rusų iš Vokietijos ir likę 5% miksas.

Mus abu kažkaip vargina tai, jog turkai myli vaikus. Nepanašu, kad apsimeta. Nors kas juos supaisys. Pakalbina, pažnaibo, paglamžo, kokį persiką ar obuolį duoda. Mūsų mėlynakiai šviesiaplaukiai ypač populiarūs.

Papietauti galima būtu prie juros, bet karsta jau. Karolina pradeda žviegti, nes, panašu, perkaito. Renkamės žaislus ir skubiu tempu į viešbutį. Pasirodo autobusiukui pietūs nuo 12 iki 13 val., taigi pėdinam tuos 600 metrų. Tomas mūkia, kad jis negali eiti, jį reikia nešti, jam skauda kojytes, jis dar mažas ir t.t. Už poros šimtų metrų sustoja autobusas ir pasiūlo mus pavėžėti iki Aqua Beach. Mūsiškis. Valio. Neduok die sudegs kokia kalorija.

Vaikų žviegimas tęsiasi visą kelią ir net pietaujant, ir gali išvaryt iš proto kantriausią. Susižvalgę su žmona pasvarstome, ar nevertėtų bent vieno atiduoti kam nors įsivaikinti, kol dar maži ir gražūs. Senos vokietės, kaip ir turkai, vis žandukus glamžo. Mielai paimtų vieną. Vėliau sužinotų, kaip smagu. Būtų mūsų kerštas už karą.

Tomas:
– Žinai, į tą persiką buvo įdėtas vienas kaulas. Taip pat, kaip pas žmogų.

Vakare išlindom surasti dar vieno lobio ir šiek tiek atvėsti. Atvėsti nepavyko, nes net ir vakare karšta ir tvanku. Į savaitės galą žada ”atšalimą” iki 29.

Pakeliui radome krūvą parduotuvių su drabužiais ir viskuo kitu. Drabužiai krenta į akis. Kopijos už juokingą kainą. Pvz. Conversai – 7 eurai. Marškinėliai po kelis eurus. Daug visko ir pas visus tas pats. Gariūnai. Taip pat sužinojau auto nuomos kainą – 35 eurai diena + 10 už dvi vaikiškas kėdes. Žinoma, turkas dar prisimins kokį nors draudimą, kai reikalas ateis iki pinigų mokėjimo. Bet tai vėliau. Gal pirmadienį. Planuojam apvažiuoti mažą ratuką, gal aplankyti kokį nors turgų. Negalim ramiai gulėt ir augintis lašinių žiemai, kai žinome, jog aplink tiek visko įdomaus ir nematyto. Tuo ”viskas įskaičiuota” mums abiems nepatinka – esi pririštas prie lovio. Žinoma, galima važiuoti, keliauti, tyrinėti – ką mes darytume, jei ne maži vaikai, bet kokia tada prasmė pirkti ”viskas įskaičiuota”. Tokio tipo kelionės gal ir gerai, kai esi vyresnis ir norisi per atostogas užsiimti skaitymu. Atvažiuoji tada, žmogus, pašildyti senų kaulų. Pavalgyti, kad nereikėtų nieko ieškoti ir galvoti. Gal kada nors mes dar kartą taip važiuosim, bet kol kas viskas įskaičiuota tipo kelionės kategoriškai ir be jokio gailesčio išbraukiamos iš galimų alternatyvų kitiems metams ir dar 10 metų į priekį.

Ketvirta diena

Eilinis scenarijus. Na, beveik eilinis. Ne eiliniu jį padaro mūsų gyvenimo gėlės, suprask – vaikai. Nesuprantu, kokiu ritmu jie gyvena. Ieva migdo Karoliną, aš Tomą. Vakare žiūrim multikus, aš lūžtu, o jis tebežiūri. Išjungiu neapsikentęs, šiaip taip užmiega. Ryte aš negaliu praplėšt akių, o jis jau kvaksi, kad eina pusryčių. Ievai dar linksmiau, nes Karolina iškritus iš bet kokio ritmo.

Taigi keliamės ir slenkam vos praplėštom akim pusryčių. Ne eiliniais juos ir vėl padaro mylimi vaikučiai.

– Tėti, įdėk man šitų pusryčiukų (sausų pusryčių).
– Tu gi šokoladinių nevalgai.
– Įdėėėėėk maaaan šiiiitųųųųų.
– Gerai, gerai, cic (ble).
– Užpilk šito jogurto.
– Čia kefyras, nevalgysi tu.
– Užpiiiilk maaaan šiiitooooo.
– Gerai, gerai…

Prie stalo:

– Aš nenoriuuuuu šitųųųųųųųųų sausųųųųųų pusryyyčiųųųų!!!
– Aš juk saukiau…

Vokiečiai atsisuka pažiūrėt, ar to vaiko niekas nepjauna. Taip ir panašiai stumiam laiką. Kai jau reikia eiti, pas Tomą atsiranda apetitas, o pas sesę tuo metu, lyg tyčia, pagal grafiką užrašyta verkimo valandėlė, o be to, mama atėmė duoną. Puikumėlis. Einam greičiau prie jūros.

Tiksliau važiuojam. Mes su savo vaikais ir vežimėliais visą laiką visų pensininkų ir turkų dėmesio centre. Jaunimo beveik nėra. Ne sezonas, visi juk dirba. Taigi, sulipam i šatlą šiaip taip, su vairuotojo ir pakeleivių pagalba. Taip pat ir išlipam. Ieva sako, kad vairuotojui už pagalbą duočiau kokį pinigą. Daviau. 5 liras (2.5 euro). Gavau meiliai bart nuo mylimos šeimos buhalterės:

– Gal tu durnas tiek duot!!!

Myliu savo žmoną. Moka ji dviem žodžiais esmę išaiškint be jokių užuolankų.

Jūra gera. Na, ne tokia įdomi, kokią matėme Graikijoje ar Italijoje. Nardyti su kauke nėra prasmės, nes nieko apart senų vokiečių nerasi. Galima išsigąsti pamačius ir vandens prisrėbti. O vat servisas ne koks. Taip, girdo, valgydina kalnais, bet viskas ir čia atmestinai. Kaip tarybinėj valgykloj. Vakar minėjau smėliuką, pilną šiukšlių. Šiandien man užkliuvo tualetas, besiribojantis su virtuvės siena. Palubyje tos dvi patalpos niekaip neatskirtos. Gersi, žmogus, ar negersi vandens iš čiaupo, skirtumo jau nebėra. Užtenka bet ką įsidėt į burną. Ne. Problema čia ne viskas įskaičiuota. Čia greičiau turkų mentalitetas. Visi pietiečiai panašiai, bet čia man tas užkliūna ypač. Galiu iš karto atsakyti kodėl – nes už viską jau sumokėta, todėl 4 žvaigždžių viešbutyje norisi gauti minimum penkių žvaigždžių servisą. Dar prisiminiau vaikiškas kėdutes restorane. Nei vienos nemačiau, atitinkančios minimalius saugumo ir higienos reikalavimus. Taip, staliukas būna nuvalytas ir net užklijuotas maistine plėvele. Tik jei imdamas vaiką iš kėdės kyštelsi pirštus netyčia kur į plyšį… Primenu, čia 4 žvaigždžių viešbutis, jei ką. Ne tvartas koks.

Tiesa, grįžtant prie maisto. Supratau, kaip jį apibūdinti. Kitose kelionėse mums teko ragauti visko – ir skanaus, ir nelabai, bet visada būdavo patiekalų wow, kuriuos prisimeni keletą metų. “O tu prisimeni tas salotas tam kaime?”, “norėčiau dabar tų įdarytų moliūgų žiedų” ir pan. Čia gi dar neragavom nei vieno wow ir vargiai ar gausim paragaut. Skanu, daug, gražu, vietom netgi turkiškai pompastiška, bet nėra wow, kai jau žinai, kas tas wow. Ieva šią mano repliką skuba pakomentuoti – “kitur spėdavai išalkt, taigi maistas atrodė skanesnis”. Galbūt. Bet kokiu atveju man labiau prie širdies tie wow, negu savaitę prikrautas lovys.

Gerai, grįžtu į realybę

Sugalvojau prie jūros apsikirpt. Taip, taip, apsikirpt. Sakau, kiek. Sako 5 eurai. Pirmyn. Lyginant su Švedija, tai beveik už dyką. Sakau trumpai. Jis manęs nesuprato. Apkirpo gerai, bet ne visai taip, kaip norėjau. Aš norėjau trumpiau, bet jokia man žinoma kalba nesugebėjau jam išaiškinti. Vienok nepykau visai, nes gavau tokį šou, kokio gyvenime neturėjau. Jei gyvenčiau čia, eičiau reguliariai ne tik kirptis, bet ir skustis. Tomas, sėdėjęs ir manęs laukęs, po visko paklausė:

– Tėti, o kodėl tau ten su degtuku ausytes degino? Ar neskaudėjo tau?

Taip, mielieji, degino. Užsidegė spirite pamirkytą vatos gabaliuką ir sutvarkė, hm.. atleiskit už intymumą, ausų plaukuotumą. Po to nosies, bet jau labiau tradiciniu būdu. Apie begalinius pakarpymus, paskutimus, virtuoziškus judesius skustuvu ir žirklėmis net nepasakosiu. Viskas nublanksta prieš “ausyčių deginimą degtukais”. Geriausiai išleisti 5 eurai so far.

Vakarop keliaujam miestelin nuomotis mašinos. Gana čia gulinėt ir kankintis. Nei aš, nei mano žmona, negalim gulėt, kai žinom, jog už tvoros neatrastos platumos ir ilgumos. Nuomą jau buvome nužiūrėję iš anksto. Su turku viskas praėjo sklandžiai. Kaip ir planuota – 35 eurai auto dienai, plius 10 už dvi vaikiškas kėdes.

– Visa kita? – klausiu turko.
– All included! – atsako tas.

All included atostogos per visas siūles. Wtf…

Penkta diena

Pusryčius planuojame ankstyvus, mat auto jau 8 bus pristatytas iki slenksčio. Skubu ir raginu šeimą. Neišeina kažkaip skubėt. Reikia juk iš pareigos visko paragauti. Bijau lipt ant svarstyklių… Namie nervuosiuos… Nenustoju tik savim žavėtis – ir kur manyje tiek telpa..?

Visi sutikti maloniai sveikinasi guten morgen. Aš atsakau guten morgen. Noris atsakyti “Hitler kaput, you aren‘t in your f…ng Germany”. Susilaikau, bet tik todėl, kad tingiu prakaituot ir degint kaloriją aiškindamas, iš kur aš ir kodėl nekalbu vokiškai. Visą laiką tas nelemtas guten morgen, entschuldigung, eins, zwei, drei, polizei, hitler kaput. Ne, nu negalima taip. Kaip atrodytų, jei aš nuvažiuočiau į kokią Hurgadą ir su kiekvienu sveikinčiausi доброе утро? Ir visai nesvarbu, kad 80% mane suprastu.

Auto, žinoma, vėluoja. 8.10 pasirodo baltas fiat’as. Koks, net nesigilinu. Keturi ratai yra ir gerai. Dar yra dvi pažadėtosios vaikiškos kėdės. Surašome kontraktą, kurį tingiu skaityti, mat kraujas verda nuo nekantrumo pagaliau pamatyti nors mažą trupinėlį Turkijos. Tikiuosi į kontraktą neprireiks gilintis. Kita vertus, rupūžė turkas žadėjo all inclusive – t.y. pilną draudimą ir visa kita.

Na žinoma, kaip be nuotykių. Viena iš kėdžių tiek sena, kad neužsisega diržai, o mūsų paslaugieji turkai jau spėjo išrūkti ant mopedo. Rūkstam pas jų šefą. Gerai, kad netoli. Tas vaizduoja baisiai susikrimtusį, puola skambinti, keiktis, trepsėti, žodžiu visaip mums rodyti cirką. Pažadėjo, kad jo “draugas” tuoj atvažiuos. Atvažiavo. Po 15 minučių su kita kėde. Tikėjomės blogiau…

Na, pagaliau į kelią. Pirmiausiai sukam į Side antikinį centrą, suformuotą pusiasalyje. Kelias tęsiasi per visa pusiasalį – tarp kolonadų, griuvėsių ir, deja, šiukšlių, viešbučių, stovėjimo aikštelių ir pan. Vienoj tokioj aikštelėj ir mes sustojom. 5 liros – dvi valandos. Stovėjimo vietos baltais dažais sužymėtos tiesiai ant antikinės sienos. Tokių didelių antikinio miesto liekanų dar niekada nematėme. Tik va, nesaugo turkai. Saugo pačius gražiausius objektus, kaip, pvz., amfiteatrą, o per kitus griuvėsius lipa turistai ir aplink voliojasi šiukšlės. Šiukšlės Turkijoje voliojasi visur, todėl nei kiek nebestebina. Stebina turistai, paliekantys tas šiukšles. Juk turkai čia nevaikšto, bet jie jų ir nerenka (o gal renka, tik nespėja surinkt?). Tiesiog turistai, pamatę šiukšles aplink, taip pat šiukšlina. Gali būti, jog klystu, bet tai mažai tikėtina. Per dieną čia praeina 10000 turistų ir 10 turkų.

Perkam bilietus i amfiteatrą (po 5 eurus suaugusiems, vaikams nemokamai). Nuostabu. Atmosfera stebuklinga. Būtinai kada nors gyvenime norime nueiti į gerą koncertą tokiame teatre. Tebūnie tai tikslas ateičiai.

Traukiam pasižvalgyt kiek tolėliau, po miesto griuvėsius – kiek išgalim su dviem vaikais kepinant rugsėjo saulutei. Kepina ji smagiai. 11 ryto, o jau 30.

Toliau važiuojam pasižvalgyti su ratais, mat pėsčiomis sunku. Pagal planą dar reikia įsipilti benzino ir sukti link Manavgat – privalom pabandyti susirasti turgų. Abejoju, ar rasime jį patys, o tinkamai pasiruošti laiko nebuvo.

Neradom, žinoma, todėl nusukom į šiaurę link kalnų. Man nieko nėra geriau už kalnus. Ievai irgi.

Pravažiavome turistų pramintais takais pro žaliąjį kanjoną, ežerą, kuriuo siūlo pasiplaukiot kelionių gidai. Sustojom netgi prie parduotuvės “textile”. Tiek skudurų nemačiau nuo apsipirkimo gariūnuose prieš 10 metų. Visur matyti brandai, net akys mirga. Dar labiau jos mirga nuo turistų. Kieme kokių 30 autobusų (nemeluoju) ir jie pastoviai keičiasi. Kainos? Na, jei lyginti su originalų kainomis, tada pigu. Maždaug per pusę šitam turguj. Galima rast ir dar pigiau. Bet nereikia pamiršti, kad tai kopijos, todėl pusė originalo kainos yra daugoka. Turistai čia ir apsigauna. Geriau jau vienas geras daiktas, nei du turkiški. Mes nieko nepirkom.

Toliau pasukom link Isiklar miestelio. Štai ji, Turkija. Žinoma, Turkija, tai ir Antalijos su Kemerais, tai ir Stambulas bei Ankara. Bet tikroji Turkija prasideda čia, atokiau nuo turistų ir guten morgenų.

Mečečių minaretai, laukuose ir prie namų dirbančios moterys, vaikai, grįžtantys iš mokyklų, skalbiniai, avys ir ožkos, vištos, kelių duobės, kalnai fone – mmmmm, gardumėlis. Kaifuojam abu su žmona pilnais plaučiais, kol vaikai nežviegia ir leidžia mėgautis.

Isiklar kelias baigiasi. Planavau važiuot tolyn į šiaurę, t.y. į kalnus, bet mano nemokamas žemėlapis, kurį įsikėliau į gps prieš išvažiuodamas, šiek tiek nugrybavo, taigi teko sukti atgal. Kitu keliuku vėl pasukom į kalnus link Yaylaalan ir dar tolyn link Sevinç. Ech, kokie čia vaizdai.

Vėl atsirėmėm į akligatvį…

Na gerai, vaikai žviegia, kad nori maudytisledųgertimaudytisvalgyti, taigi pasukom link namų. Tiksliau žviegia vienas, statydamas reikalavimus, o antras tiesiog žviegia dėl kompanijos. Planavome kur nors papietauti ir atsigerti tikros turkiškos kavos, nes viešbutyje mus (ir, ačiū dievui, guten morgenus) girdo šūdu, o ne kava. Geriam prunkšdami, ba nėra kas daryt, kaip sako dzūkai.

Ne sudba. Ne šį kartą. Atsigersim dar tos kavos.

Parlekiam greit, nes gps veda namo tvarkingai. Tiesiai valgyt (cha cha, jo, pirmiausia ėst) ir maudytis, nes užkaitom. Plius mano dešinė koja reikalauja kompensacijos. Kodėl, paklausite? Ogi visą kelią ant jos lašėjo vanduo. Įtariu kondensatas iš kondicionieriaus. Kartais ledinis, o kartais verdantis. Patraukti kojos negalėjau, nes kaip tik lašėjo ant akseleratoriaus pedalo. Baseinas ir alus nuplauna užmarštin visas nuoskaudas. Nebepykstu net ant guten morgenų. Tiesa, dabar jie visi draugiškai pavirtę guten tagais. Nuo alkoholio turbūt.

Po pietų vėl lekiam ieškot turgaus, nors ir nesitikim jo rasti. Neradom, bet išmaišėm visą Manavgat. Čia jau šiukšlina patys vietiniai. Mentalitetas toks. Stovi gražus, naujas namas. Šalia teka upelis. Apšikta viskas, kas už namo tvoros ir pats upelis. Nežinau, turbūt vietiniai šiukšlina tam, kad nepamirštų, jog gyvena Turkijoje. Mes, lietuviai, irgi ne visada tvarkingi, na bet bent savo matomumo lauke šiukšles stengiamės susirinkti.

Ieva vis agituoja mane lipt pasivaikščiot. „Su dviem vaikais ir vežimu“ – aš vis atkalbinėju. Mat gatvėse sėdi krūvos turkų vyrų. Suprantama, reikės kiekvienam aiškint kas mes ir iš kur. O jie ypač draugiški, mat aš panašus į turką, o žmona balta ir vaikai mėlynakiai – taip sakant kiekvieno muslimo svajonė. Sakau nori, lipk ir pati su jais aiškinkis.

Vakarėja, taigi žviegimas natūraliai stiprėja – ženklas sukti link namų. Smagi buvo diena.

Vakarienė nieko nesiskirianti nuo kitų. Per daug maisto ir alkanų guten abendų. Nors ne vien jų, tiesiog pastarieji man labiau užkliūna. Subjektyviai. O gal ir objektyviai kažkiek.

Guten nacht, mielieji.

Šešta diena

Vėl eilinė diena. Aš per dvi savaites (ačiū tau, Viešpatie, kad apšvietei protą nepirkti dviejų savaičių) čia išprotėčiau. Galėtų mane vietiniai vakarinės programos metu guten abendams rodyti.

Atsikėlėm, užkandom ir prie jūros. Tomas anksti pradėjo niurzgėti, todėl anksti grįžome atgal. Tai jam šalta, tai jam karšta, tai jam sūru, tai jam gilu. Žodžiu, linksmai. Gerai, kad nors mylimi vaikai palinksmina, nes išprotėčiau ne per savaitę, o per tris dienas. Paguoda viena – pas visus, kas čia su vaikais, panašūs reikalai. Kita vertus, yra žmonių, kuriems patinka daržovėmis gulėti savaitę nejudant su knyga. Vienos poros (gana jaunos) elgesį stebiu visą savaitę. Guli šalia, pavėsyje, su rūbais (šalta, matyt). Pajuda, kai ateina laikas valgyt arba maudytis. Maudytis pas juos atsitinka kas kokias 3 valandas. Man protu nesuvokiama. Nu bet tiek to. Ne mano reikalas.

Nėra apie ką rašyt, todėl nusprendžiau šiek tiek aprašyti mūsų buitį. Viešbutis keturių žvaigždžių, bet kaip ir įprasta rytuose, žvaigždėmis matuojamas ne komfortas. Tiksliau ne europiečiui suprantamas komfortas. Turkui komfortas, tai paauksuotos stalo kojos, kilimai ir raižytos kolonos bei fontanai, šviestuvai hole už keliasdešimt tūkstančių. Tuo tarpu dušo jungiklis vonioje sulūžęs. Sieniniai šviestuvai vos laikosi. Kondicionierius neveikia. Įjungia jį nuo 18 valandos, bet jis praktiškai nieko nepučia, tik ūžia. Nepučia, reiškia filtras užkimštas. Pačiam nepavyko prieiti prie filtro, mat statybininkai, panašu, pamiršo palikti priėjimą ir dabar, norint išvalyti filtrą, reikia lupti lauk groteles, o tada montuoti jas atgal ir taisyti apdailą. Pasiskundžiau administracijai. Atsiuntė meistrą, nekalbantį jokia kalba. Kyštelėjo anas ranką ir sako – normal klima. Nu jo, normal… Jums gal ir normal. Ai, tiek to. Kaip kompensaciją, kasdien randam ant lovų iš antklodžių išraitytus ornamentus, gulbes ir pan. Šeimininkai, matyt, mano, kad tai turi kokią nors įtaką mano poilsio kokybei. Lygiai nulinę, o štai kondicionierius ir dušas turi. Ai, dar mini baras, kurį papildė vieną kartą ir baigta. Taip pat, kaip ir kambarys su vaizdu į jūrą. Neabydna, nes mes pirkom kelionę, kokia buvo, o buvo tik tokia. Šiaip kelionių agentūros ima papildomą mokestį už vaizdą į jūrą. Vat jei būtume už vaizdą sumokėję, tada tikrai būtume apgauti – jūros matosi lygiai 4 kvadratiniai centimetrai. Gaunasi kaip pas Ostapą Benderį – kas pasakys, kad čia mergaitė… Nepasakysi, kad kambarys BE vaizdo į jūra, kai jūra matosi. Suprantama, tokie bajeriai būdingi ne vien turkams. Panašiai gyvena visa vidurinė Azija. Kazachstane dar ne to mačiau. Tiesiog pas žmones komforto supratimas kitoks.

Pirmame viešbučio aukšte yra keletas mažų parduotuvių su astronominėm kainom, orientuotom į pirmadienius turistus, kurie, kaip ką tik išsiritę viščiukai, nežino nei kur eiti, nei pas ką paklausti. Yra ir fotografo kampelis su ant sienos išklijuotomis nuotraukomis. Jau taip viskas nusaldinta, kad net pykina. Belaikantys saulę ant rankų, belaikantys vienas kitą ant delnų, saulėlydžiai, saulėtekiai, kvietkai ir pan. Tai reikia pamatyt, žodžiais neperteiksi.

– Reikia ir mums, – sako Ieva.
Ech tos bobos, mintyse nusipjaunu.
– Per mano lavoną, – sakau, – pafotošopins, atrodysiu kaip gyvas, galėsi džiaugtis.
Juokiasi.

Nors ir viskas įskaičiuota, bet daug kas neįskaičiuota. Pvz. šviežiai spaustos sultys kainuoja 2 eurus. Berniokas, kokių dviejų pėdų ūgio, tysia susirietęs didžiulį padėklą su šviežių sulčių kokteiliais ir rėkia maždaug “налетай, торопись, покупай живопись”. Iš tikro rėkia jis „lecker, lecker“. Tą žodį pirmą kartą išgirdau, kaip nebūtų keista, Pietų Afrikoje. Jis reiškia viską, kas yra gerai, smagu, gražu, naudinga ir pan. Vienu tuo žodžiu ir tinkama intonacija galima išreikšti krūvą emocijų. Rusai turi analogišką žodį, o lietuviai ne, todėl lietuviai, įskaitant mane patį, naudojasi rusišku. Lecker visai galėtų būti alternatyva.

Šiandien visi viduriuojam. Pirmas vakar pradėjo Tomas. Pirkom jam pakeliui vienoj gūdaus kaimo parduotuvėj fantos. Pirmą, paimtą iš šaldytuvo, iš manęs atėmė turkas, kažką mojuodamas rankomis ir aiškindamas, bei rodydamas i buteliuką. Atkreipiau dėmesį, kad spalva nelabai. Paėmiau sekantį ir žemai nusilenkiau už rūpinimąsi mūsų sveikata. Vistik įtariu, kad ir antras buvo nelabai. Spalva fantos, o skonis nelabai. Senis vietiniams vaikams, matyt, primarmulinęs kažko. Pamaišo po to su tikra, vėliau ir pats neatskiria, jei spalva panaši.

Tomas krautuvėlėje prie jūros nusižiūrėjo tokį baisų rankšluostį su žmogumi voru. Vaikui žmogaus voro etapas dabar – laipioja sienom ir lubom, taigi sutikom nupirkt. Edvardas, kuris nemoka derėtis (t.y. aš), eina pirkti rankšluosčio pas turką, kuriam derybos – alfa ir omega. Vienok nusiderėjau.

– Kiek?
– 8.
– Oi ne, – einu pro šalį.
– Penki, – sakau.
– Oi ne, 7 paskutinė kaina, – sako turkas.
– 6, – sakau.
– Gerai, 6.

Toliau einam pirkti Tomui akinių nardymui, mat druska akis gražia.
– Kiek, – sakau.
– 7, – sako nušiuręs dviejų su puse pėdų ūgio jaunuolis.
– Gerai, – sakau.

Žmona suskubo mane papieluot, kad aš nelabai gudrus. Kaip galima nesiderėti Turkijoje, kur pradinė kaina užkelta 30-40%. Viską žinau, ale kažkaip su tuo nabagu nenorėjau derėtis. Gaila pasidarė. O nabagui, matyt, pagailo manęs (durniaus, kuris sumokėjo visą kainą, skeltą iš lubų), todėl pasikvietė Tomą ir įspraudė vaikui į delną 1 eurą. Na va, išeina, kad nusiderėjom.

Smagu čia, nes šilta. Vakarop, kai lauke temperatūra nukrenta iki kokių 29 – 28, mums jau visai nekaršta. Nors aš didelio karščio ilgai nepakeliu ir namie man 28 būtų beveik katastrofa. Žinoma, prie jūros kitaip.

Vis mažiau į akis krenta šiukšlės. Vis mažiau nervuoja guten morgenai.

Ieva sako:

– Pagalvok, koks namie oras dabar…

Aha ir man panašios mintys pradėjo lįsti iš ryto. Kas čia, namų ilgesys ar nenoras dar skristi atgalios?

Septinta diena

Ta pati panelė, tik kita suknelė. Netgi suknelė ta pati. Ir jau kažkiek dėmėta. Tokie ir mūsų šiokiadieniai. Nuobodžiausios atostogos, kokias turėjau nuo tada, kai supratau, kas tai yra atostogos. Net atostogos bulvių ar braškių lauke būdavo linksmesnės, ba buvo už dyką, o čia už nuobodybę dar reikia mokėti. Na gerai, nėra taip blogai. Tik užkniso negyvai vokiečių kalba visur ir dešova muzika. Tokia dešova, kad blogiau už švediškas komercines radijo stotis, o už švediškas komercines radijo stotis blogiau nėra nieko.

Nuobodybę prasklaido tik vaikai, kurie, kaip bebūtų keista, šiandien šilkiniai; gal aklimatizavosi pagaliau (ryt namo). Dar vienas pasilinksminimas – aplinkos stebėjimas.

Kol vaikai paplūdimyje miega (abu vienu metu – čia kaip laimėti teleloto), Ieva naudojasi tuo ir lekia pas turką derėtis dėl striukės. Turkas šaukia 42 eurus, bet kaip Ieva ir tik šiandien – 35. Ieva jį spaudžia prie sienos ir reikalauja pigiau. Turkas nepasiduoda, Ieva irgi. Išsiskiria abu liūdni. Vakar ji panašiai pirko kitą, žieminę, striukę. Aš paklausiau kiek, turkas šūktelėjo 100. Iš mano fizionomijos pamatė, kad kupranugarių čia nėr. Tada pakvietė mano žmoną, kurios akys sublizgo pamačius, ir pakalkuliavęs kalkuliatoriumi numetė kainą iki 70. Nežino jis, turkas, ant ko užsirovė. Derėjosi Ieva nerealiai. Nenusiderėjo, kiek norėjo. Turkas supyko ir pradėjo kelti kainą aukščiau savo paties anksčiau pasakytos. Na ir eik tu… Ieva truputį susikrimto…

Kelintą dieną stebime panašią šeimą į mūsų – rusai iš Vokietijos. Dukra kokių keturių, sūnus kokių pusantrų. Senelis ir senelė, panašu, jo tėvai. Jie drąsiai kalbasi rusiškai, lyg truputį įtardami, kad mes suprantam, lyg ne. Įdomu stebėti, kokias klaidas daro tėvai, auklėdami savo atžalas. Ypač gerai tai matosi iš šono.

Viešbutyje mielai džiugina tai, jog personalas mus jau pažįsta. Pripuola iš karto. Arbatpinigių jau nesitiki, bet ačiū gauna.

Išėjome šiandien vakarop su Tomu dviese surasti paskutinių dviejų, pėsčiomis pasiekiamu, lobių. Vienas elementarus, o kitas mažo vietinio oro uosto prieigose. Na, ne oro uostas ten, gruntinis
pakilimo takas parasparniams ir kitiems ultra lengviems orlaiviams. Matau, kad lobis paslėptas kažkur šalia oro uostui priklausančių pastatų, o ten vaikšto žmonės. Tiksliau jaunuolis ir berniukas. Vienas
iš jų lipa pro langą į vidų. Mus užpelengavo iš tolo. Stabtelėjau paskaityt lobio aprašymą įdėmiau, nes aišku, kad lįsti dabar artyn būtų kvaila. Užuomina sako – ask little boy. Taip ir darau. Boy nekalba angliškai, bet kas yra geocachingas, žino. Parodo mums lobį (patys nebūtume radę niekada, nes koordinatės visai ne ten), mes atsižymime, jis padeda atgal. Keliaujame abu laimingi atgalios į viešbutį. Tomas šveičia ledų porciją.

Pakeliui sutinkame sunkvežimį, iškraudinėjantį 2 kupranugarius. Spėjau nufotografuoti ir nešam kudašių, mat turkai jau maloniai kviečia pasivažinėt. Du patiklius turistus jau užsisodino ant vieno kupriaus. Aš nusprendžiau pareiti pats ir pataupyti savo piniginius resursus. Jei vėžintų kur nors viešoj vietoj, pvz. paplūdimy, būtų galima prajot ant balto kupriaus išdidžiai iškėlus galva ir parodyt visiems guten morgenams stilių, o dabar… Pakrūmiais, kur niekas nemato… Juokauju, žinoma. Nejojau, nes Tomo vieno nepaliksi. Spėsim dar.

Panašiai atsisakėme ir daugiau pramogų. Pvz. paskraidyt parašiutu (prikabintu prie motorinės valties). Kaina vienam 35 eurai, dviem 40. Vaikų juk nepaliksi. Iš solidarumo susilaikėme šiemet abu. Tebūnie šiemet atostogos vaikiškos. Baseinai, baseinai, jūra, ledai. Dar filmukai vakarais. Žaislų istoriją jau greit mokėsiu mintinai. Na bet ko nepadarysi dėl savo šeimos.

Aštunta diena

Štai ir priartėjo atostogos prie grand finalo. Šiandien 19.20 mus paims autobusas. 22.40 skrendam namo. Šiek tiek kvailai man visada atrodo ta už ausų pritempta aštunta atostogų diena, kai privalai išsiregistruoti iki 12 val. dienos ir iki 7 vakaro šlaistytis, kaip našlaitis. Ieva dėl to nervuojasi. Dar nervuojasi, jog iš mūsų atims all inclusive juosteles ir mes nuo dvylikos liksim ne tik, kad be kambario, bet ir be lašo vandens. Aš manau priešingai, todėl einu pasitikslinti. Kaip ir reikėjo tikėtis, vandens iš mūsų neatims. Mergaitė, giliai žiūrėdama man į akis, ypatingai pabrėždama sako – “taigi ALL INCLUSIVE”. Taip, lyg žinotų, apie ką aš šią savaitę rašau. Aš net išsiderėjau kambarį pasilaikyti iki 16 val. Ne už dyką, žinoma. Už 25 eurus. Kaip kompensaciją už tai mano žmona, kol miega vaikai, sugalvojo išnauditi interjerą nude fotosesijai – papozuoti man ant tų stalų nuoga. Nežinau dabar, kam duoti ryškinti tą juostą. Spalvota, pats neišryškinsiu.

Toliau diena lyg ir be didelių nuotykių. Autobusas paėmė laiku. Tiesa, pasitaikė kažkoks keistas vairuotojas, kuris ėjo kelis kartus raminti mūsų Tomo ir dar vieno panašaus amžiaus gražuolio, nors
vaikai, kaip vaikai, kiek garsiau patriukšmavo. Kai gidė priminė, kad norintys gali palikti vairuotojui arbatpinigių už gerą darbą, visas autobusas choru sušuko – niekada! Vistik švedai vaikus myli labiau, negu turkai.

Kuo toliau, tuo linksmiau. Tiksliau sunkiau, bet sunku linksmai. Vaikai pas visus, ne vien pas mus, zyzia įkyriu choru. Kai skrendu į komandiruotes vienas, tas zyzimas veda iš proto. Ypač, kai bandai užmigti parietęs po ekonominės klasės kėde savo peraugusias galūnes. Dabar gi esu kitoj barikadų pusėj – zyzia maniškiai, ir tai varo iš proto dar labiau, nes žinau, koks įkyrus tas zyzimas kitiems. Vienok labai nepergyvenu, nes vienintelis dalykas, apie ką dabar galvoju, tai mano pagalvė. Ieva galvoja panašiai, tik dar šiek tiek nerimauja, mat ”niekaip nesupranta, kaip ta velnio mašina pakyla į orą” ir jai dėl to baisu.

Tomas sukosi kėdėje, kaip voverė rate, kol pagaliau nulūžo, taigi aš turiu kokias 4 minutes sumesti keletą sakinių. Šiuo metu esame kažkur virš Bulgarijos. Namai artėja maždaug 900 km/h greičiu…

Epilogas

Praėjus porai savaičių vis pakalbame apie šių metų atostogas. Abu su žmona sutinkame, kad tokios atostogos ne mums. Kiek kur esame buvę, detales prisimename keletą metų, o šiemet viskas jau nublanko. Tik grįžę iš Turkijos išlėkėm į Norvegiją – iki pat Bergeno ir atgal. Trys dienos per kalnus, krūva kilometrų ir fizinis nuovargis nuo automobilio sėdynės – prisiminimai ir įspūdžiai didesni. Ne, nesigailim dėl kelionės i Turkiją, tiesiog ilgai (nesakau niekada) dar taip nevažiuosim.