Vilniaus meras R. Šimašius neseniai ėmėsi iniciatyvos, skirtos, kaip jis pats išsireiškė, sutvarkyti Vilniaus oro uosto prieigas bei pažaboti ten karaliaujančius Vladzikus ir Seriogas bei kitus dušmanus. Taip, iš tiesų, jei esi užsienietis, kurį vos atvykusį į Lietuvą oro uoste pasitinka minėti Vladzikai ir, išpūtę akis tau aiškina kad „nū jes, centr, fifcy jūros, vsio normal, normal prais, aparat šovz“, tai daugiau nei labai tikėtina, jog tie žmonės sukurs ne patį geriausią pirmą įspūdį tiek apie Vilnių, tiek, galimai, ir apie Lietuvą. Deja, ko Šimašiui akivaizdžiai niekas nepasakė, tai fakto, kad tokį įspūdį VNO sukuria dar net nepasiekus grobio tykančių dušmanų. Nesu aš jau toks didžiulis keliautojas, kad galėčiau mūsų oro uostą lyginti su šimtais kitų, bet galiu palyginti bent jau su pora dešimčių kitų. Ir visi iš tos poros dešimčių yra neabejotinai geresni už mūsų reprezentacinį tarptautinį oro uostą, pagrindinę turistų srautų arteriją, kuri sau leidžia tiesiog paimti ir uždaryti visus pakilimo takus daugiau nei mėnesiui laiko, per patį turistinio sezono piką, kai galima tikėtis daugiausiai atvykstančių žmonių, motyvuodami, jog tiesiog žūtbūt reikia tuos takus perasfaltuoti, čia ir dabar ir visus vienu metu. Neabejotinai puikus žingsnis turizmo vystymui Lietuvoje, stovintis viename lygmenyje su „Real is beautiful“ ir būsimu Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo beveik neabejotinu feilu. Jau net nekalbu apie tai, kad parskridęs iš kažkur į Vilnių, turi išlipti iš lėktuvo – žinoma, laiptais, tada eiti iki kitų laiptų, kilti jais į trečią aukštą, eiti koridorium, dar eiti koridoriumi, tada nusileisti laiptais į pirmą aukštą, tada vėl eiti koridorium, pakilti laiptais, jei turi nelaimės atskristi iš ne Šengeno erdvės, atstovėti pasų patikrą, kur prie šešių langelių, iš kurių visada dirba du, o juose itin susidomėjusių veidų pareigūnai tiesiog muša pasų patikros greičio rekordus, tada, jau praleistas po patikros, vėl turi eit tuščiais, nykiais koridoriais, o tada vėl lipti laiptais, kol galų gale, po viso šito džiaugsmo, išlendi Arrivals‘uose. Ir, o didis džiaugsme, ten tave sutinka Vladzikas su savo murzinais treningais, gergždžiančiu tabakiniu balsu siūlantis nuvežti iki centro tik už fifcy jūros. Triskart valio pirmo pasaulio valstybėms, Europos sąjungai ir visam paslaugų sektoriui, kad iki šiol nesugeba susitvarkyti su tokiais trivialiais dalykais.
Taigi, kad jau baigiau visą šią įžangą ir pradedu pirmą veiksmą… Vasaros gale susiplanavome sau trumpą savaitgalio pabėgimą į antrą pagal dydį Lietuvos miestą – Londoną. O ir kodėl ne, aš jame dar nebuvau, žmonai patiko, bet buvo jau seniai, draugai išskėstomis rankomis pasiruošę mus priimti, apnakvyndinti, pabūti gidais, tad kliūčių kaip ir nėra. Pusę keturių ryte išvažiuojam iš namų – skrydis numatytas dešimt minučių iki šeštos, laiko sočiai. Atvažiuojame į mano mylimą ir godojamą VNO, užeiname į išvykimus, ir čia tiesiog nutirpsta kojos: nepameluosiu – eilė laukiančiųjų prie bagažo ir kišenių patikros gyvate susiraizgiusi ne tik per visut visutėlę tam skirtą erdvę, bet ir per absoliučiai visą laukimo salę praktiškai iki pat durų. 500 žmonių, ne mažiau. O mūsų vartai užsidaro po 40 minučių. Teko bėgti į priekį ir prašytis kelių smagiai nusiteikusių bičų, kad mus užleistų į eilę, nes jau vėluojam į lėktuvą. Užbėgant įvykiams už akių, spėjom, ir netgi nebuvom paskutiniai, patekę į lėktuvą, bet ko Vilniaus oro uostas ir toliau tvirtai cementuoja savo, kaip, atsiprašau už išsireiškimą, šūdiniausio oro uosto, kuriame teko lankytis, reputaciją. Apie darbuotojus, kurie mato 500 žmonių eilę ir žiovaudami vaikšto koja už kojos net nebekalbėsiu, vis tiek beviltiška.
Vėliau, jau stovėdamas prie vartų ir turėdamas laiko pasižvalgyti, besinormalizuojančiu pulsu, peržvelgiau išvykimų grafiką: 45 minučių intarpe iš Vilniaus išskrenda lėktuvai į Londoną, Oslą, Dubliną, Kopenhagą ir Maskvą. Keturios populiariausios emigrantų kryptys plius populiari tranzitinė kryptis į Maskvą. Pilnutėliai lėktuvai, daug bagažo, natūralu, jog ir žmonių minios. Ir dabar geriausia dalis: po šitų penkių lėktuvų greitašaudos daugiau nenusimato nei vieno lėktuvo iki 15 ar 16 valandos. Tiesiog logikos, puikaus planavimo ir dėmesingo klientų aptarnavimo paragonas. Puikus VNO darbas, šaunuoliai. Galėtų po užsidarymo dėl tų varganų takų daugiau ir nebeatsidaryti, vistiek visiems tik nervų sutaupytų.
Taigi, įsėdom mes pagaliau į tą lėktuvą, pakilom, skrendam. Publika, kaip dažniausiai emigracinėse kryptyse būna, tradicinė: peroksidinės kiaunės, treninguoti ančiasnapiai, daug tarmiškos šnektos, žodžiu, visko daug ir spalvingo. Love it! Galėčiau skraidyt šiais maršrutais vien tam, kad pažiopsočiau. Po keliolikos tokių skrydžių turbūt net ir be vadovėlių tapčiau puikiu sociologu. 🙂
Tiesa, kadangi išvykimas buvo ankstyvas, tai tipiškas skrydžio sąmyšis piko bėgant antrai skrydžio valandai nepasiekė, dauguma buvo pavargę, ne vienas buvo ir „pavargęs“, tad atmosfera buvo gan rami. Tikėjausi praleisti kelias valandas su gera literatūra – specialiai skaityti lėktuve į skaityklę įsimečiau saifajaus klasika tituluojamą Walter M. Miller parašytą „Giesmę Leibovičiui“ (A Canticle for Leibowitz). „Hugo“ apdovanojimas ir faktas, kad per daugiau nei 50 metų, kai ji parašyta, niekada nebuvo išimta iš spaudos ir yra perleista daugiau nei 25 kartus, skambėjo labai viliojančiai, tikėjausi gero skaitalo. Na ir aišku, kadangi viskas tą rytą nuo pat pirmų minučių ėjosi ne taip, kaip tikėjausi, su knyga buvo lygiai tas pats. Nuobodybė, perpildyta postapokalptinių teologinių išvedžiojimų su nuliu siužeto ir personažais, už kuriuos net VNO koridoriai ir laiptai atrodo patrauklesni.
Apskritai, tą nelemtą šeštadienį iki pavakarės vienintelis geras mums nutikęs dalykas buvo tas, jog tik nusileidus Lutono oro uoste, iškart pataikėm įlipti į beveik tuščią, beišvykstantį „Terravision“ autobusą, turėjusį nugabenti mus iki centro, kur išlipę ir susitikę su draugais būtume pagaliau persėdę į metro ir pajudėję į jų gyvenamąją vietą. Taigi, „Terravision“ šatlas, reklamuojantis save kad turi netgi WiFi (mhm, turėt tai turi. Aišku, niekas nežadėjo, kad jis veiks bent jau pakenčiamai), kainuoja apytikriai 10 svarų, jei perki į abi puses, duoda nuolaidą, taigi sumoj gaunasi 17 svarų žmogui. Kitaip sakant, iš Londono priemiesčio nuvažiuoti į centrą ir grįžti atgal kainavo pusę skrydžio kainos, bet nieko čia jau nepadarysi. Autobusas mus nuvežė iki Baker street per 50 minučių (originaliai tam buvo skirta pusantros valandos), todėl nekeista, kad mus turėję pasitikt draugai dar net iš namų neišlindę. Ok, nuvažiuosim patys. Išsiaiškinam kur, perkam vienkartinius metro bilietus (beveik po 3 svarus) ir važiuojam. Šiaip geriausia važiuoti metro turint Oyster kortelę – mūsų vilniečio kortelės atitikmenį. Galima ją papildyti norima suma, plius, man labai patikusi funkcija buvo galimybė važiuoti kažkiek į kreditą. T.y., jei tau iki norimos stotelės važiuoti kainuos 2,80, o kortelėje yra 2 svarai – tai aparatas pyptels, tavo Oysterį priims ir važiuosi legaliai ir kaip civilizuotas žmogus, su bilietu, o kortelėje liks -0,8 svaro balansas. Įdomus momentas yra tas, kad Oysteriai laisvai juda, jie nėra vardiniai, eina iš rankų į rankas, viešbučiai jas dalina savo svečiams, žodžiu, absoliuti laisvė. Būna ir taip, kad gauni oysterį jau su kažkokia kredito suma, gali nutikti ir taip, kad gausi jį su minusiniu balansu. Galima jas priduoti, ir atsiimti pinigus. Žodžiu, sistema atrodo biškį keista, kol nesužinai fakto, kad kortelių valdytoja kasmet į kišenę sau įsideda dešimtis milijonų svarų iš neatsiimtų atgal pinigų. Gal ir nebloga sistema. Bent jau jiems. 🙂
Išlipę Baker street toli gražu nepradžiungam. Kaip jau sakiau, gero iš pradžių daug nebuvo, tad Londonas mus pasitiko džiugiai – kaip iš kibiro pliaupiančiu lietumi. Na, tokiu atveju daryti nelabai kas ir yra, važiuojam metro pas draugus, einam iki jų namų, pakeliui peršlampam kaip viščiukai, atvažiavus į vietą vyksta tradiciniai privalomieji socialiniai ritualai, o tada… Kur reikia eiti, kai lyja? Aišku gi, kad shopintis. Ir nors manęs ši dalis visai netraukia, ypatingai viliojančios alternatyvos taip pat neturiu, tad judam link Wemblio stadiono.
Ši futbolo šventovė pasižymi dar ir tuo, kad prie pat jos pastatytas didžiulis parduotuvių kompleksas. Maždaug galima būtų palyginti su mūsų varganu 30 metų statomu ir niekaip nepastatomu nacionaliniu stadionu ir greta stūksančiu „Akropoliu“. Ir nors Wembley shoping centras, arba, jei oficialiai – „London designer outlet“ už akropolį tikrai mažesnis, norintys rasti kur palikti savo uždirbtus eurus čia tą galės padaryti nei kiek ne sunkiau. Jei kam pasirodys maža, šalia yra dar pora didžiulių outlet tipo parduotuvių, pvz., TK Maxx, kur ir pasirinkimas, ir kainos standartinį lietuvį, kuriam H&M turėtų būti „tipo pigu“, privers apsiverkti, tada patirti afektą, dar kartą apsiverkti ir galiausiai pulti viską iš eilės šluoti nuo lentynų.
Kol mes taip smagiai leidom laiką prekybcentriuose, oras visai normaliai pasitaisė, tad temstant sėdom ir išvažiavom lankyti jau to tikrojo Londono, ne tik priemiesčių ir prekybos centrų. Po, Londono mastais, trumpos kelionės metro (pusvalandis, kas jau čia tokio), išlipome Pikadilio aikštėje ir man iškart pasirodė, kad aš kažkokiame filme ar vos ne Times Square atsidūriau – iš visų pusių žmonės, masė žmonių, išėjusių gerai praleisti šeštadienio vakarą, šviesos, neonai, reklamos, stendai, žodžiu, šioks toks lengvas wow efektas tikrai buvo, nors ypatingos meilės didelių susigrūdimų vietoms tikrai nebuvo.
Kita vertus, esu aplankęs tikrai nedaug miestų, kuriuos būtų galima tituluoti megapoliais. Tiesą sakant, prieš atvykstant į Londoną tokio miesto kriterijus atitiko tik Paryžius, o jis, kaip žinia, visai kitoks, nei Londonas. Tiesa, buvau Barselonoje, Romoje, bet kažkaip man šie miestai iki megapolių titulo netraukia. Tad nieko keisto, kad Londonas man paliko tokį didelį pirmą įspūdį. O ir nakties efektas, kai visur pilna minėtų šviesų ir neonų, savo rolę tikrai suvaidina. Štai, dabar atsidariau google vaizduose dienines Pikadilio nuotraukas, ir ką? Gražu? Taip, bet tikrai ne wow.
Bet kuriuo atveju, iš Pikadilio patraukėme link Trafalgaro aikštės. Nors ji ir buvo šiek tiek remontuojama, tačiau vis tiek pavyko pasistatyti fotiką ir padaryt nuotraukų iš tokio rakurso, kur jokių remonto pėdsakų nesimato. Ta proga dar pakankamai pasičiūdiję – kas su fotiku, kas šiaip užplūdusio džiugesio apsvaiginti – praleidom ten smagias minutes, o tada jau sugalvojom, kad reikia eiti ten, kur smagu, daug veiksmo ir, aišku, daug pubų, kuriuose alaus išgert duoda. In your face, Karbauski. Nors tada, tiesa, reikia paminėti, buvo tik lapkričio vidurys, Naisių herojus dar nebuvo atsiskleidęs visu grožiu, kaip ir kiti jo dresuoti fanatikai, tad apie tai ir minčių jokių nebuvo. Jei keliautume į Londoną šiandien, sėdėdami pube neabejotinai šieptume dantis apie tai, kaip Ramūnėlis mus alaus gert už jūrų marių išgujo. Na bet ir čia nieko nepadarysi, jei jau dauguma tautiečių nusprendė, kad jie yra mužikai, kuriems reikia dvarponio su prievaizdu, ginkluotų bizūnais ir rykštėmis, tai tokius ir išsirinko. Dabar turim tą, ką ir turim. Demokratijos džiaugsmai. Tik pikta, kad vėl atėjo „tvarką daryt“ tokie, kurie tvarką supranta только по советскому – visi turi būti pilki, nykūs, vienodi ir kuo bukesni bei abejingesni, tuo geriau. Dievaži, patinka man mano šalis, gerai aš čia jaučiuosi nepaisant viso bambėjimo ir visų akivaizdžių šios šalies trūkumų ir minusų, bet jau net ir aš ir žmona pradedam galvoti, kad reikia iš čia tepti slides. Tiesiog iki koktumo įsipyko geriau viską žinantys reguliuotojai, a priori tave laikantys buku gyvuliu, kurį reikia perauklėti, viską uždrausti, neleisti, kontroliuoti kiekvieną žingsnį, tikinant, kad tik taip tau bus gerai, nes tu esi menkas idiotas, kuris pats negali suvokti, kas yra gerai, o kas – ne. Gal tikrai geriau būtų kur nors Beneliukse ar Skandinavijoj fūrą vairuot, bet gyventi tarp žmonių, kurie nepersisunkę sąmokslo teorijomis, niekingu smulkmeniškumu ir perdėta mužiko, pasikėlusio из грязи в князи arogancija.
Grįžtant nuo šio lyrinio nukrypimo atgal prie Londono, alaus gerti patraukėme į Soho rajoną, labai hip vietą, pasižyminčią aktyviu naktiniu gyvenimu, gausybe pub‘ų, na ir atitinkamai laisva, relaksuota atmosfera.
Trindamiesi po rajoną, galiausiai apsistojome ties Duke of Argyll pubu, nors bandėm užsukti ir į dar porą. Bet šeštadienio vakarą nėra taip paprasta rasti laisvesnės vietos. Bet kuriuo atveju, užsukome į Argilį, pamatėm laisvą kampelį, nusprendėme ten pasibūti. Greta mūsų sėdėjo trys olandai, tad jie greit pradėjo pokalbį. Aš kažkaip nebuvau nusiteikęs pliurpt apie nieką, išėjau į lauką pafotkint, tuo pačiu palikęs žmoną plepėt, nes ji tą mėgsta daug labiau už mane. Greitai prie manęs prisijungė ir draugas, žodžiu, frontą laikyti liko mūsų abiejų antros pusės. Vėliau sakė, kad labai pradėjo olandai prie jų blatintis. Optimistai. 🙂
Soho naktį yra labai fainas ir vaizdingas rajonas. Daugybė pubų, siauros gatvelės, tipiška angliška architektūra, nemažas skaičius žmonių kuria labai jaukią ir savą atmosferą. Kažkaip nesitikėjau to iš Londono.
Kurį laiką pasivaikščioję užsukam į kitą pubą – The Three Greyhounds. Kol aš mėgaujuosi šaltu ir visai neblogu IPA, mano draugas nusprendžia, jog reikia atsilyginti už olandus ir pradeda blevyzgas su šalia stovinčia amerikiete. Be abejo, neišvengiamai seka klausimas, iš kur ji yra. From Green Bay, sako ji. Ir čia jau įsiterpiu aš: „Yay, go „Packers! Go Aaron Rodgers!” Merginos akys išsipučia, ir aš išgirstu tą tipišką, su niekuo nesupainiojamą amerikietišką „Ohmygod!!” – tu žinai Pakerius ir Rodžersą?! Na taip, žinau. Neįtikėtina, sako ji. Nesitikėjau Europos gelmėse sutikti žmogų, kažką žinantį apie futbolą (autoriaus pastaba – kalba eina apie Amerikietišką futbolą, Green Bay Packers komandą ir jos lyderį). Na va, sakau, matai, kaip būna. Pasirodo, galima. Po visų kalbų apie Pakerius ir alaus ateina laikas važiuoti namo. Kaip ne kaip, kėlėmės 4 ryto, gana zombiaut. Ir tai, kol parvažiuojam pas draugus, kol išsikuičiam, kol sugulam, ateina beveik pirma valanda nakties. 21 valanda be miego jau daugoka, daugoka.
Nieko nuostabaus, kad kitą rytą atsikeliam ne 7 ir ne 8. Na, bent jau oras tikrai neblogas, šviečia saulė, bus pats tas apibėgti žymesnes Londono vietas. Pirmiausia, žinoma, judam prie Didžiojo Beno. Atvažiuojam ir nudžiungam – pasirodo, lapkričio 13-ą britai mini Remembrance Day, karo aukų pagerbimo dieną. Jos metu vyksta įvairūs renginiai, paradai, kitokie paminėjimai. Ta proga buvo uždaryta ne viena gatvė Londono centre, įskaitant ir tą, kuri eina pro pat Didįjį Beną, kas iškart suteikė mums progą įsiamžinti prie šio objekto iš pakankamai unikalios perspektyvos, kuri pasitaiko geriausiu atveju keliskart metuose.
Vėlgi, rašydamas visą šitą pasakojimą gegužės 10-ą, lygiai vieną dieną po Всемирно известного дня победы negaliu nepasinaudoti proga nesulyginti rusų ir anglų, ir sulyginimas tikrai nėra rusų naudai, kurie tikrai gražią, pagirtiną, pagarbos vertą idėją pagerbti karo aukas jau metų metus pavertę į paprasčiausią farsą, kurio metu 70-mečiai vaikšto užrietę nosis, apsikabinę ordinais ir pasakoja, kaip kariavo IIPK, tik biškį pamiršta, kad matematika ne jų naudai, tad prigauti greit keičia giesmę apie kariavusius tėvus. Karinės technikos ir pajėgumų demonstravimas taip pat visiems žinomas ir girdėtas, kiekvienas kampas, langas, stulpas ar atlapas apkabinėtas koloradkėmis, na ir be abejo neužmirštama retorika, kaip jie išgelbėjo visą pasaulį nuo nacių. Žinoma, faktą, kad būtent patys kartu su naciais ir sukėlė tą karą, visi patogiai pamiršta. Kaip ir gausybę kitų jiems neparankių faktų. Na bet kai beveik 80ies metų senumo karas lieka vieninteliu dalyku, kuriuo tokio dydžio valstybė gali didžiuotis, nenuostabu, kad viskas ir išvirsta į farsą.
Anglai gi tuo tarpu atminimo ir pagarbos dieną mini taip, kad raktiniai žodžiai ir yra „atminimas“ bei „pagarba“. Taip, veteranai ar kiti atitarnavę irgi išeina su uniformomis. Ir aguonos žiedą – šios dienos simbolį – įsisega mažiausiai kas antras žmogus. Bet tuo viskas ir apsiriboja. Aguonos niekas nelipina ant tankų ir pabūklų, o ir po gatves nei tankai, nei šarvuotoji technika nevažinėja. Lyderiai neskaldo ugningų kalbų, kokie jie didingi bei galingi, o vietoj to tiesiog tyliai pagerbia kritusius.
Labai gražu buvo žiūrėti į tradiciniu kiltu pasidabinusį škotą, grojusį dūdmaišiu prie bažnyčios, šalia kurios atminimui buvo susmeigta tūkstančiai paprastų, neišvaizdžių, mažučių medinių kryželių, papuoštų aguonos žiedais. Tai ir yra tikrasis atminimas ir tikroji pagarba, o ne pompastiškas rėkavimas, kiek turi bombų ir koks didelis ir aršus esi. Vienok, nieko keisto, kad agresorius labiausiai didžiuojasi savo agresija – daugiau kuo džiaugtis ir kuo didžiuotis jis ir neturi.
Pavėpsoję į dūdmaišininką, pasižiūrėję į Londono Akį, pasigrožėję Westminster rūmais, patraukėme toliau. Specialiai nerašau nieko papildomo apie šias vietas – jas aplanko tiek turistų, nufotografuoja ir aprašo tiek keliautojų, kad nemanau, jog galėčiau apie jas parašyti ar papasakoti ką nors, ko jūs nežinotumėte ar kas jus nustebintų.
Toliau tęsėme savo pasivaikščiojimą – per St. James parką, pilną paukščių, voveraičių ir net milžinišką turistų dėmesį pritraukiančių pelikanų, nuėjome iki Bekingemo rūmų. Tiesa, viskas ten buvo uždaryta, net ir sargybos pasikeitimo ceremonijos, kaip ir pačių sargybinių, nebuvo – matyt viskas dėl tos aguonos.
Čia vėl padarysiu trumpą lyrinį nukrypimą, mat dabar, rašydamas pasakojimą, pasitikslinimui atsiverčiau google maps, ir matau, kad viskas, o viskas aplink tas vietas, kur vaikščiojome, pažymėta kaip lankytini objektai. Metus, dvejus, gal ir trejus kiekvieną savaitgalį nuo ryto iki vakaro gali ten vaikščioti, žiūrėti, grožėtis. Ir žinot ką? Didžioji dalis mūsų emigravusių tautiečių net nepagalvoja apie tai. Galbūt yra porą kartų nuėję iki Beno ir Akies, o daugiau – na kam, juk neįdomu. Net mano bičiulis, kuris Londone gyvena jau dvyliktus metus ir tikrai nėra tas tipinis emigrantas budulis iš čikenfaktorio, ir tas prisipažino, kad dar nei karto nėra nuėjęs į kokį nors muziejų. Mieste, kuriame šimtai įvairiausių muziejų, galerijų, parodų ir ekspozicijų, ir kurių absoliuti dauguma yra visiškai nemokama, per tiek metų – nei karto. Liūdna ir nesuprantama. O po to mes stebimės, kaip taip čia atsitiko, kad tokios personos kaip Naisiauskas pas mus šalyje užima kultūros komiteto pirmininko postą. O aš sakau, ko čia stebėtis – juk tai tik veidrodinis mūsų žmonių atspindys. Labai sunku yra išlįsti iš savo komforto zonos, iš savo draugų sukuriamo informacinio burbulo, kuriame kuriama iliuzija, kad mes – moderni, išsilavinusi, faina, mandagi tauta. Bet kai galų gale tą padarai, va tada ir supranti, kokiame burbule iki šiol gyvenai ir koks absoliučiai neteisingas buvo tavo požiūris bei įsitikinimai.
Tiesa, po visų šių privalomai lankomų objektų sekė smagiausia dalis – Camden Town‘as. Tai yra vieta, kuri sukeltų pirmykštį siaubą geriems 70% mūsų Išrinktųjų, o koks nors Jonas Fainulis netgi neabejotinai pabandytų registruoti kokias nors įstatymo pataisas, draudžiančias tokioms vietoms apskritai egzistuoti, mat jos „tvirkina ir veda vaikus iš doros kelio“, ar koks kitas panašus, labai skambus ir visiškai tuščias pretekstas, būtų sukurtos bent 15 darbo grupių, ir gerus 17 mėnesių, užuot realiai kažką sprendus, būtų stumdomas Camdeno kamuolys vienas kitam į rankas ir ieškoma „sprendimų“ šiai „didžiulei problemai“.
Būtent dėl to man Kamdenas neabejotinai patiko labiausiai iš visko, ką aš mačiau Londone. Tai vieta, kuri yra absoliučiai laisva, kurioje kiekvienas gali būti savimi ir atrodyti kaip nori, kur gali išeiti vietoj aksesuaro ant kaklo pasikabinęs unitazo dangtį ir niekas į tą žmogų net nepažiūrės antra kartą, nes jis bus tik vienas iš daugelio tokių ekskliuzyvinių fruktų. Žodžiu, Camden‘as yra puikus. Ir visi ant sienų sukabinti batukai, ir milijonai parduotuvėlių, stumdančių kerzus ir diržus, ir turgus, kuriame gali nusipirkti visko, VISKO, nuo muzikos įrašų iki polinezietiškų stabų. Vidury turgaus dar yra maitinimo vietos, kur gali nusipirkti kario, sparnelių, kokio nors egzotinio troškinio ar dar kažko. Viskas ruošiama vietoje, greitai, prieš tavo akis, ir viskas labai skanu. O ir kaina, kaip Londono centrui, visai padori – keturi-penki svarai. Kadangi pas mus Lietuvoje po euro įvedimo kainos nekilo, tai dabar tiek pat kainuoja kuklūs dienos pietūs bet kokioje eilinėje kavinėje. Ragavau žalio ir raudono kario mišinį – labai skanu. Rekomenduoju apsilankyti.
Iš Kemdeno patraukėme į aukštų pastatų karalystę, pirmiausiai – prie „šukės“. London‘s Shard – tai aukščiausias Didžiosios Britanijos pastatas, ir ketvirtas aukščiausias Europos pastatas. Pavadinimas jau sufleruoja, kad bokštas yra stiklo šukės formos. Na, bet kadangi „šukė“ niekuo daugiau neypatinga, natūralu, jog prie jos neužtrukome ir pajudėjom link Temzės krantinės, turėdami mintį pamažu prieiti ir Tower Bridžą. Labai patiko man ta krantinė – vaizdinga, fotogeniška, mažai žmonių (aišku, faktas, jog buvo gan vėlyvas sekmadienio vakaras, tam tikrai turėjo nemažai įtakos). Bet vis tiek labai smagu buvo ja pasivaikščioti. Taip, pamažu besifotkindami ir niekur neskubėdami, priėjom ir patį Tower Bridžą, o perėję per jį atsidūrėme ir prie pačios tvirtovės – Towerio, bene svarbiausios Londono tvirtovės, kuri savo istorijoje buvo ir pilis, ir tvirtovė, ir karališkasis iždas, ir netgi kalėjimas.
Po pačiu Tauerio tiltu, jo pamatuose, ar atramoje, net nežinau, kokį terminą pasirinkti – žodžiu, tilto „kojose“ randam įsikūrusį nedidelį pubą. Užsukam, pasiimam alaus, pasėdim su puikiu vaizdu į upę ir jau traukiam link namų.
Kita diena – jau mūsų išvykimo diena, bet kadangi lėktuvas kyla tik vakarop, tai likusį pusdienį dar galime skirti miestui. Kaipgi neužsuksi į kokį nors muziejų? Tad pirmiausiai skubame į Gamtos istorijos muziejų. Ir nors nemažai kas jame daugiau ar mažiau matyta, girdėta, ar šiaip žinoma, yra ir tikrai įdomių ekspozicijų bei eksponatų. Žinoma, šimtąkart aprašytas ir nupasakotas žemės drebėjimo kambarys – tikrai viena įspūdingesnių instaliacijų, kurioje teko lankytis.
Po šio muziejaus dar užsukome į greta buvusį Victoria and Albert muziejų, apžiūrėjome kelias kolekcijas, tame tarpe ir tikrai įspūdingą Viktorijos ir ankstesnių periodų drabužių kolekciją bei didžiulę ir nepaaiškinamai tuščią Rafaelio darbų galeriją. Deja, laiko turėjome tik vienam aukštui iš keturių apžiūrėti, o tada jau – atgal pas draugus, (pakeliui sustojant šopintis – kaipgi kitaip) pakuotis, atsibučiuoti, į Baker street, „Terravision“, Lutono oro uostas ir galiausiai – namai.
Bendrai paėmus, Londonas man labai patiko, kada nors mielai grįžčiau bent savaitei, ypač su sąlyga, kad oras būtų bent jau padorus. Liko dar milijonas vietų, kuriose nebuvome, nematėme, o kartais – ir tiesiog praėjome pro šalį net nežinodami apie jas. Bet gyventi Londone nenorėčiau. Turizmui, laisvalaikiui šis miestas man atrodo puikus, bet gyventi ir dirbti – per didelis ir per griozdiškas. Bye, London, gal dar pasimatysime. Bent jau apsipirkimui. 🙂
Kavagne 
Aruna 
pirmas