JAV: Kelionė į Didyjį obuolį arba sekant serialų takais. Part III

Pirmą dieną Niujorke aš vaikščiojau užversta galva ir nuo žiūrėjimo į viršų net kaklo nejaučiau 🙂 Tuomet supratau, kad dangoraižius reikia pažinti nuo žemės, dangaus ir vandens. Nes jie tokie įdomus ir didingi, kad kitu rakursu kitaip ir atrodo…Nuo žemės dangoraižių apžiūrėjimo Niujorke neišvengsi, bet štai dėl dangaus pasirinkimo yra daugiau. Gali užsikelti ant apžvalginės aikštelės arba imti skrydį sraigtarsparniu. Kadangi aš sveriamosios balso teisės neturėjau šioje vietoje, (:)) kilome ant Rockfellerio pastato. Vaizdas ne tik svaigina, nes akys neaprėpia tokios gausos pastatų, matomas visas, nerealus Centrinis parkas, bet ir leidžia padaryti beprotiško grožio selfius > Visi mes narcizai truputį 😉 Tiesa, patekimas užtrunka dėl daiktų patikros, bet lietuviams sunkiai suprantamas saugumas žinant šalies istoriją pateisinamas. Kantrybė vėliau tikrai apdovanojama. Stovi ant stogo, vėjas lengvai liečia tavo veidą, o tu įsivaizduoji, kad tai tavo terasa..Na gerai, sunku įsivaizduoti tokio dydžio terasą, bet tuo metu tikrai prisiminiau matytus filmus, kuomet koks blogietis bėga laiptais ant stogo, kur jo laukia bendrininkai su sraigtasparniu. Aš ir taip noriu pagalvojau.

Kadangi Manhatanas yra sala, tai kodėl gi jo neapiplaukus? Nuo Wall Street iki Laisvės Statulos kursuoja laivai, o geriausias dalykas yra tas, kad dangoraižiai, žiūrint į juos iš vandens, atrodo ypatingai. Tu matai salą, o joje vienas prie kito suspausti dangoraižiai. Ypač gražu, kai leidžiasi saulė, o spinduliai skverbiasi tarp jų. Pati Laisvės Statula man įspūdžio nepadarė (Dubajui man žymioji burė irgi buvo labiausiai nepatikęs objektas, bet čia gal mano charakteris, kad nemėgstu visko, kas per daug išpūsta), gerokai mažesnė nei atrodo nuotraukose, nebent žavi pats tautų draugystės faktas. Apskritai, ar šiais laikais kam nors daro įspūdį statulos? Kuomet skaitau apie Šiaurės Korėją ir jų pagrindines ekskursijas prie Didžiojo vado monumentų, darosi liūdna, kad ten nuvažiavusi sunkiai galėčiau pasakyti – atleiskite, nesu nei muziejų, nei statulų gerbėja, aš tik noriu pažinti kultūrą ir pabendrauti su vietiniais 🙂 O bet tačiau mes Amerikoje, pasirinkimų ir galimybių šalyje, todėl apiplaukę garbės ratą aplink žymiąją statulą, išlipame Wall Street, viename žymiausių pasaulio finansinių rajonų. Kas matė filmą Wolf of Wall Street, tas žino kas tai yra 🙂 Kostiumuoti vyrai (kuriuos ir įsivaizduoju tokius agresyvius kaip L. Di Caprio filme, tik ne tokius gražius) diplomuotos moterys (kažkodėl daugiausiai mačiau azijiečių moterų) čia perka-parduoda akcijas, siekia padaryti gerą investiciją ir šiaip žongliruoja milijonais. Pertraukos metu jie pavalgo per 10min. ir vėl lekia dirbti. Net naktį nemažoje dalyje ofisų degė šviesa 🙂 Taip atrodo darboholikų rojus, pamaniau. Čia pat įsikūręs ir auksinis Trumpo pastatas, čia pat ir streikuojantys prieš šį kapitalizmo simbolį žmogeliai (Putin is not your enemy, Wall Street is!). Stovi jie su užrašais ir naiviai tiki, kad kažką pakeis. Ko jie reikalauja, aš taip ir nesupratau. Kad neliktų akcijų biržų ir įsivyrautų socializmas? 🙂

Nuo Wall Street rajono ranka pasiekiamas 9/11 memorialas ir muziejus. Vieta liūdna žinoma, bet sutvarkyta labai gražiai. Autentiškose dvynių vietose įrengti du kriokliai, kur vanduo teka gilyn į žęmę ir sukuria susikaupimo bei ramumos aurą. Aplink juodoje bronzoje išgraviruoti visų žuvusių vardai, o tarp jų įterpta daug USA vėliavėlių. Tikrai tuo metu jaučiausi slogiai, ypač kai pamačiau moters vardą, pavardę ir šalia užrašą – and her unborn child. Vėliau vaikinas prasitarė, kad tai pamatęs net susigraudino. Apskritai vieta liūdna, bet tikrai labai gražiai pagerbianti mirusiuosius. Aplink daug suolelių, medelių, iš kurių vienas yra išgyvenęs katastrofą, ir dabar persodintas šalia memorialų. Įrengtas ir muziejus, bet nieko negaliu papasakoti, nes nesilankiau 🙂

Niujorkas nebūtų Niujorkas jeigu neturėtų savo atskirų mažų rajonėlių. Chinatown ir Little Italy – bene žymiausios respublikos 🙂 Niujorko Chinatown panašus į Londono, tik daug didesnis. Galybė kinietiškų restoranų ir dar daugiau kinietiškų suvenyrų, skelbiančių apie meilę Niujorkui. Į Chinatown važiavome dėl Peking Duck restorano, o po jo aš jaučiausi tokia sunki, kad norėjau tik greičiau važiuoti į stand-up pasirodymą, kur nereikia vaikščioti. To pasekoje mačiau tik kelias gatves, kurios labai panašios viena į kitą. Kiek kitaip yra su Little Italy. Ji, galima sakyti, sudaryta iš vienos gatvės, kurioje vienas prie kito išsidėstę itališki restoranai, parduotuvės pilnos marškinėlių su užrašais – Im awesome because Im Italian, ir visi aplink čiauška itališkai. Kadangi aš myliu Italiją, italų kalbą, o dar labiau maistą, tai man ten labai patiko. Užėjome į restoranėlį, kuris turėjo gražią vidinę terasą su daug gėlių, ir nors tai tokia turistinė vieta, žmonių terasoje buvo vos keli. Kaip ir dera italams, gavome daug užkandžių, gerą pastą ir jausmą, kad mes Europoje. Kadangi mūsų su vaikinu pirmoji kelionė buvo į Florenciją, tai Italija visada išliks mūsų meilės šalimi. Nesvarbu ar Italiją rasime P.Europoje, Lietuvoje ar Niujorke.

Niujorkas yra megapolis, bet jo jokiu būdu negalima pavadinti betoniniu. Žalių zonų daug, o Centrinio Parko dydis nustebino tiek, kad žodis parkas man pasirodė per silpnas. Jame lankiausi du kartus iš skirtingų pusių, ir, manau, kad mačiau jo tik trečdalį. Maisto kioskeliai, bėgikai, šeimos ir vaikai – visi čia randa vietą. Parke ne tik daug bėgikų, bet ir užsiimančių grupiniais sportais-aerobika, breiko/sportiniais šokiais. Taip pat nemažai merginų, besifilmuojančių atliekant jogos ar pilateso pratimus. Matyt, viskas vėliau keliauja į asmeninius blogus 🙂 Centriniame parke atradau labai gražias vandens oazes, prie kurių, pakėlus galvą, matomi nuostabūs dangoraižių stogai. Mes ten valgėme hot-dogus, gulėjome ir žiūrėjome į dangų bei dangoraižius-tikra romantika parke 🙂 Aš net nežinau kas nuostabiau – ar tai, kad šis parkas yra beprotiško dydžio, ar tai kad jis pačiame miesto centre, ar tai, kad jis išlaikomas iš privačių rėmėjų. Vis dėlto, aukojimas ir labdara yra svarbi amerikietiškos kultūros dalis. Ir beje labai graži 🙂 Kitoje Centrinio parko pusėje yra didžiulis ežeras, pavadinimu tiesiog The Lake (man patinka amerikietiškas paprastumas), kuris iš pirmo karto nepasirodė didelis, bet kai stengiausi jį apeiti, šis noras praėjo apėjus maždaug pusę ežero. Jame yra žymus fontanas, kuris sudarytas iš vienos srovės ir dažnai rodomas filmuose. Kai draugui pasakiau, kad man šis fontanas keistas, nes jis ne fontanas, o tik viena srovė kyšo iš vandens, jis sakė aš nesuprantu meno, ir čia yra originalu, nes įprastų fontanų visur labai daug. Gal ir jo tiesa, dar nenusprendžiau 🙂 Žodžiu, Centrinis parkas yra tylos oazė viduryje miesto. Aplankėme ir gražiąją kavinę Boathouse Cafe, kurioje pasiėmeme po kokteilį, o tuo metu manyje susijungė tiek daug jausmų ir potyrių-aš prie upės, bet matau dangoraižius. Aš Niujorke, bet laiveliai man primena Italiją. Aš viduryje miesto, bet jaučiuosi lyg mažame miestelyje. Aš su mylimu žmogumi, nuostabioje vietoje, kurią tiek daug kartų mačiau per Seksą ir miestą, ir kurią svajojau aplankyti, geriu skanų kokteilį, o mano veidą liečia saulė. Iš tokių akimirkų susideda laimė 🙂

Aš nebūčiau aš, jei nenorėčiau nuvažiuoti į Harlemą. Vaikystėje buvau didelė hip hopo mėgėja, o mamą šiurpindavau įtikinėdama, kad mano vyras bus juodaodis…Kažkaip savo video klipuose jie man būdavo labai gražūs, užtat dabar man juodaodžiai kelia tiek pat emocijų kiek azijiečiai, rumunai, afrikiečiai ar indai…. 🙂 Bet vaikystės simpatijos vyrams nebuvo vienintelė priežastis dėl kurios norėjau aplankyti Harlemą. Juodaodžiai yra muzikalūs, saviti, kažkuo panašūs, bet kažkuo kitokie. O kitokie man patinka. Man patinka kai juodaodžiai gatvėse pasileidžia muziką ir pradeda šokti. Man patinka, kad kartais jie vaikšto tarsi šokdami. Man patinka, kad jie nekalba kaip baltieji, o baltieji niekada nekalbės kaip jie. Ir atrodo, kad kai kurių juodaodžių venomis teka ne kraujas, o natos. Taigi Harlemas, rajonas, kuris žinomas USA kaip juodaodžių kultūros centras, ir kuriame kilo daug judėjimų dėl juodaodžių teisių, pvz. Nepirk ten, kur negali dirbti-nepirk niekur, kur juodaodžiai nėra samdomi darbuotojai. Šis rajonas buvo bene skurdžiausia Niujorko dalis, kuriame gyveno žemiausią išsilavinimą turintys juodaodžiai, itin kėlę kriminogeninę rajono statistiką, tuo pačiu išlaikant aukščiausią mirtingumą Niujorke. Juodaodžiai Harleme sudarė daugiau nei 95% rajono gyventojų, o turistus, norėjusius aplankyti šį rajoną, tik praveždavo autobusais ir neleisdavo jiems net išlipti. Žinoma, dabar situacija geresnė, nors socialinių problemų netrūksta. Baltieji jau pradeda po truputį čia keltis, bet didžiąją dalį gyventojų vis dar sudaro juodaodžiai. Pats rajonas man pasirodė gana jaukus, su daug juoaodžių vaikų gatvėse, pro kuriuos greit praeina vienas kitas baltaodis. Bet tai tikrai nėra vieta, kur jautiesi nesmagiai. Greičiau atvirkščiai. Bent jau Harlemo pradžioje viskas sutvarkyta, nemažai naujų, renovuotų namų ir restoranų. Ten radau ir skaniausią gyvenime burgerį, kuris yra toks skanus, kad vien dėl jo noriu ten grįžti. Nuo Harlemo 10min. pėstute įsitaisęs Kolumbijos Universitetas. Kaip ir visi rimti universitetai, jis atsiduoda senoviniu, romėnišku stiliumi su didelėmis bibliotekomis ir lotyniškais užrašais. Įkvepianti aplinka mokytis. Buvo smalsu pamatyti kaip atrodo universitetas esantis pasaulio top 10. Gaila, kad manąjį universitetą taip toli į priekį lenkia net esantys Indijoje, Maroke, Irane, Čilėje, Egipte ar Ukrainoje. Netgi Baltarusijoje. Aišku, galima sakyti, kad vertinimo kriterijai šališki ar neadekvatūs, bet vistiek liūdna…

Ar tie, kas mėgstate amerikietiškus filmus, pastebėjote, kad New York gyventojai dažnai pašiepia gyvenančius New Jersey ? Man tai įstrigo, kai žiūrėjau How I met your mother. Šis motyvas visada panašus – niujorkietis darys viską, kad išvengtų bet kokios viešnagės New Jersey. Tai man kiek primena Kauno-Vilniaus peštynes, kur vieni per daug kieti, kiti per mažai, vieni madingi, kiti ne ir t.t. Dažniausiai sostinių gyventojams visur kitur yra valstietiška periferija. Bet New York ir New Yersey peštynės man sukėlė įdomumą būtinai tą valstiją aplankyti. Kelionės tikslas buvo New Jersey paplūdimys, o tikslas pasiektas 40min. plaukiant laivu. Išlipus iš laivo pirmasis įspūdis buvo ramybė. Daug vandens, keli namukai ir labai mažai žmonių. Bet turizmas taip sutvarkytas, kad jau išlipus iš laivo jūsų laukia geltoni autobusai ir 4 paplūdimiai pasirinkimui. Viskas nemokamai 🙂 Bet kaip aš apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad būsiu vežama geltonu autobusu. Mokykliniu! Man tie autobusai buvo Simpsonų egzistavimo realybėje įrodymas. O jei rimtai, tai niekada netikėjau, kad juo važiuosiu, juk eiti į mokyklą USA galimybę praleidau, tai kaip ir niekas manęs ten neimtų. Bet va paėmė, ir suteikė man daug džiaugsmo. Jaučiaus tikra amerikonka kaip sakytų mano močiutė 🙂 New Jersey paiko įspūdį kaip labai gražių, laukinių paplūdimių valstija, kur stovi negyvenamos vilos, tokios kur filmuose rengiami beach party 🙂 Apskritai tokia jauki, ramesnė valstija su labiau šeimyniškais žmonėmis nei Niujorkiečiai 🙂

Turbūt galėčiau atskirą pasakojimą parašyti vien apie Niujorko taksi. Išėjus į gatvę atrodo, kad taksi Niujorke, ar bent jau Manhatane, yra tiek pat, kiek žmonių. Jų ne šimtai ir net ne tūkstančiai, o milijonai. Kartais gatvės pilnos tik geltonųjų automobilių, ir retai, kur ne kur, įsiterpia viena kita, įprastos spalvos mašinytė. Taksi čia pasigaunamas, todėl suabejojau – ar įmanoma išsikviesti taksi? Gal tam yra atskiros įmonės? Nežinau. Bet žinau, kad gyvenant Manhatane gauti taksi yra taip pat lengva, kaip nusipirkti gerą sumuštinį (parduodami maždaug kas 200m.) ar rasti skalbimo paslaugas (Niujorke beveik niekas neturi skalbimo mašinų, butai tiesiog tam nepritaikyti ir vandens sistema dangoraižiams daug sudėtingesnė, to pasekoje dry cleaning service veikia kas 500m). Niujorko taksi man yra toks pat brendas, kaip ir raudonieji Londono dviaukščiai autobusai, ar Indijos rikšos. Jų su niekuo nesumaišysi 🙂 Gerai, kai miestas turi savo ryškų veidą…Vilniau, kur tu? Kalbant apie taksi reikia paminėti, kad prieš save visuomet turėsi mini TV, kuriame gali žiūrėti laidas, klausytis muzikos ar stebėti maršrutą. Bet vis dėlto įdomiausia yra vairuotojai. Jie įvairūs. Tu įsėdi pas indą, ir jauties kaip nusikėlus į Indiją – muzika ir vairavimo ypatumai išlieka indiški ir Niujorke. Įsėdi pas pakistanietį, ir jauties lyg žiūrėtum seną rusišką filmą. O jei įsėdi pas meksikietį…Jų klausomos dainos prilygsta mylimos lietuvių grupės Žentai bliovimui pakėlus kvadratu – kažkas tarp verksmo ir rėkimo. Bet tikrai įdomu paklausyti, o po kurio laiko ir gražu pasidaro…Tokios serenados vyresniems 🙂

Apibendrinant pasakysiu, kad filmai mano pasakojimuose yra dalis įspūdžių. Man Niujorkas buvo toks pažįstamas iš filmų ir muzikos, kad atrodo grįžau į savo senąjį miestą. Tik čia kiekvienas kampas primena ne pirmąjį bučinį ar mėgstamą kavinę, o matyto filmo sceną. Ir išties, dažnai einant gatve, ji bus aptverta, nes filmuojasi kokio pasaulinio masto celebritė. Gali atsistoti tolėliau ir stebėti kaip koks Tom Cruise kaunasi su įsivaizduojamais ateiviais. Nes tai miestas, kuriame politika kurti filmams yra labai palanki. Ir miestas, kuris atrodo laabai gerai ekrane 🙂