Graikija: BALTOJO PŪKO MIESTAS

„Graikijos sostinė ir didžiausias miestas Atėnai gyvuoja 3500 metų ir yra vienas seniausių Europoje. Pavadinimas kilęs nuo senovės graikų deivės Atėnės vardo. Miestą iš trijų pusių supa kalnai, o iš ketvirtosios – jūra. Didingą jo istoriją liudija antikiniai pastatai, iš kurių žymiausias yra Akropolyje esantis Partenonas, tapęs simboliu. Atėnai laikomi demokratijos bei olimpinių žaidynių gimtine“.

IŠLIKĘS PER AMŽIUS

Mes čia pirmą kartą. Iš apartamentų esančių Ioulianou gatvėje nuėjome iki Larisos metro, sėdome į traukinuką, ir pavažiavę kelias stoteles išlipom. Pažintį su sostine pradėjome šventosios uolos papėdėje. Tęsėme – Plakos gatvėse. Tai seniausias gyvenamasis Atėnų rajonas. Pavadinimas kilęs iš žodžio „pliaka”, kuris paprasčiausiai reiškia „senas“. Apstu amatininkų: dažyklų, audyklų, kafeterijų. Tarp į turistų minias besiorientuojančių įstaigų, galima aptikti meno kūriniais prekiaujančių dirbtuvių.

Plaka – senos margos gatvės. Siauros. O kartais tokios „liesos“, kad negali prasilenkti du susitikę žmonės. Plaka – mėgstamas atėniečių kvartalas. Čia sugyvena XIX amžiaus pastatai su neoklasicizmo namais. Ir neoklasicizmas su senosiomis bizantiškosiomis šventovėmis. Gatvėse pilna mažų jaukių kavinių ir tamsių tavernų. Kaip mat pagauna vietos atmosfera, o pasivaikščiojus ilgiau, iš atminties pradeda kilti skaitytų mitų ir nutikimų nuotrupos.

Šiandieną šitos gatvės jau klega kitu gyvenimu, daug besiskiriančiu nuo to, kuris čia šurmuliuodavo prieš šimtus metų. Eidami iš vieno skersgatvio į kitą, prieš akis mes tarsi pasižiūrėjome filmą – MIESTO istoriją. Paįvairintą sulipintais artefaktais ir buities scenelėmis iš išėjusių gyvenimų. Prisiminėme viešpatavusius papročius, tvarką ir teisę, į ką senovės graikai tikėjo, ko vylėsi ir, žinoma, kaip ir kada linksmindavosi. Lyginome jų įpročius su šiandieniniais ir juokėmės iš to, kaip nedaug jie skiriasi nuo dabartinių prisirišimų.

Pirmąją dieną nepuolėme žiūrėti Akropolio, o funikulieriumi pasikėlėme ant aukščiausios miesto kalvos. Panašiai kažkada pažintį pradėjome su Stambulu – pakildami ant aukštumos, kad gerdami kavą, neskubėdami apžvelgtume miestą, kuriame tada buvome vos tris dienas. Prisiminę klaidą, į Atėnus atskridome vienuolikai. Ir ant kalvos pabuvome kur kas ilgiau, nei tada Stambule. Neskubėjom. Nes nėra ko skubėti.

Lykavetus aukštuma iškilusi 277 metrus. Čia yra stačiatikių koplyčia, kelios kavinės, restoranas. Ir 4000 žmonių talpinantis amfiteatras. Jame vyksta koncertai, menų festivaliai, net mitingai. Mūzų kalvoje mūzos gyvena ir šiandien. Neišnyko. Čia taip pat įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Atėnų vaizdas.

Ilgą laiką ši kalva buvo plika, skurdi. XX amžiaus pradžioje apsodinta medžiais. Su mūsų Gedimino kalnu įvyko atvirkštinė metamorfozė.

Iš čia geriausiai matosi Akropolis. Ir jo architektūros šedevrai: lengvutė, tarsi ore sklandanti Atėnės Nikės šventykla – nepaprastasis Erechteonas, nepralenktas savo tobulumu Parfenonas, dailus Irodionas. O dar – ryškus vaizdas į Sarono įlanką. Ir į visą didžiulį miestą taip pat…

Apie Atėnus teko girdėti nemažai prastų nuomonių, atseit gražu tik tai, kas čia sena. Tik architektūros paminklai, tik praeitis. O naujųjų laikų miestas neišvaizdus, neišraiškingas, neįsimintinas, purvinas ir nešvarus.

Gerai, kad pakilome. Kylant ir kopiant aukštyn, už nugaros pasiliko visi mus čia atlydėję stereotipai, nes iš viršaus atsiveria visai kitokio miesto vaizdas – švaraus tarsi pienės pūko, ir visiškai balto, lyg iš pasakų atsibasčiusio: vaiskaus, permatomo, plevenančio, kaip vaikystės prisiminimo. Ir tame švytinčiame baltume – rusvi senovės pastatai ir šventovės.

Gerai pradėti pirmąją pažintį iš aukščiau. Iš ten nesimato to, kas smulku, niekinga ir neverta tavo dėmesio. Nesimato tų nelemtų kvartalų, kuriuose knibžda nešvarūs žmonės, „perrūšiuojamas“ konteinerių „turtas“, mėtosi šiukšlės. Ir kur vakarais žilos moterys sėdi ant kanalizacijos šulinių dangčių ir mėgina tramdyti alkoholio ir narkotikų padauginusį jaunimą.

AKROPOLIS – PARTENONAS

Akropolį aplankėm po dviejų dienų. To delsimo priežastys buvo labai paprastos – blausiai šviečianti saulė (be jos negalima tikėtis gerų nuotraukų) ir vėlyvi atsibudimai. Bet ir tą dieną iš lovų išlipome vėlai, o prie Akropolio kalvos atsidūrėme nerekomenduotinu laiku – apie dvyliktą.

Tačiau jokių spūsčių neaptikome. Tikriausiai spalio mėnuo nėra turistų mėgstamiausias, arba mums tąkart, paprasčiausiai, pasisekė. Apie kopimą į kalvą buvau prisiskaitęs gąsdinančių straipsnių; kad sunku, kad prakaitas žliaugia, kad kojos neneša…Nieko panašaus nepatyriau…Užsikabarojau lengvai, tarsi trisdešimtmetis…

Atėnų Akropolis – visas architektūrinis ansamblis.

Tai aukštutinė miesto dalis, įsikūrusi 156 m aukštyje. Jau Mikėnų civilizacijos laikais šita vieta buvo gerai įtvirtinta, ją supo gynybinė siena. Apie Akropolį ir jo pastatus visi esame prisiklausę, prisižiūrėję, prisisapnavę. Kažkada pirmą kartą atsidūręs Maskvos Raudonojoje aikštėje labai nusivyliau, nes išvydau ją būtent tokią, kokią mačiau šimtuose fotografijų, litografijų ir kino filmų. Negaliu pasakyti, kad ji man tada nepatiko. Tačiau nenustebino… Prireikė daugybės metų, kad į gerai žinomą vietą galėčiau pažvelgti naujai ir atrasti tai, ko nepamačiau žvelgdamas pirmąjį kartą.

To paties pasikartojimo bijojau ir šįsyk. Nes viskas matyta daugybėje meno albumų, parodų ir turistinėse medžiagose. Vilniuje, paskui Peterburge ir Maskvoje, turėjau fantastiškus meno istorijos dėstytojus. Ačiū jiems, su šitais pastatais jie mus studentus kažkada supažindino taip smulkiai, taip fantastiškai apie juos šnekėjo, jog kartais atrodydavo, kad aš savo vaikystę praleidau būtent tenai… Taigi logiška, jog bijojau nusivilti.

Tačiau nieko panašaus neįvyko. Tikriausiai šitam susitikimui jau buvau pasiruošęs. Vaizdas manęs nešokiravo ir nepribloškė. Nes anksčiau patirtos klaidos privertė kur kas ramiau, tačiau giliau pažiūrėti į tai, ką jau regis daugybę kartų regėjau.

Partenonas. Dėstytojai mums jį aprodė visą, nuo pamatų iki stogo, realų ir „rekonstruotą“, išdemonstravo kiekvieną koloną, kiekvieną tos kolonos defektą, įskilimus, nuobrėžas, supažindino su ankstyvomis ir paskutinėmis restauracijomis. Ir vis tiek ši galybė pribloškia. Ne veltui (pastatytas V amžiuje prieš mūsų erą, graikų meno amžiuje), iki šiol yra labiausiai vertinamas ir dažniausiai kopijuojamas pasaulyje.

Partenonas beveik neturi tiesių linijų, o jo marmuriniai luitai sujungti pamišėlišku tikslumu. Šiandien žinoma, kad visos to meto matematinės žinios buvo panaudotos sąmoningai apskaičiuojant teisingus išlinkius ir nuokrypius, siekiant optinėmis apgaulėmis sukurti tobulybę.

„Harmoningas pastato dalių – kolonų ir perdengimų – santykis, buvo atrastas VII amžiuje prieš mūsų erą. Kad pasiektų idealias proporcijas graikai rėmėsi ne tik matematika, bet ir tuo, ką jie itin aukštino – vyro – atleto kūną. Filosofas Vitruvijus rašė, jog proporcijų matu šventyklų kolonoms graikai rinkosi žmogaus pėdos ir jo ūgio santykį. Partenono kolonų skersmuo sudaro beveik šeštąją dalį jų aukščio. Harmoningų formų paslaptį mokslininkai įminė rasdami įvairiose pastato dalyse atsikartojantį vienodą (4:9) aukščio ir pločio, pločio ir ilgio susikirtimą.

Tų išlinkių Partenonas turi daugybę. Net neįgudusi akis pastebės, kad visos kolonos yra išlenktos ir siaurėja į viršų. Šitas efektas buvo naudojamas ir ankstesnėse graikų šventyklose, tačiau Akropolio Partenone pasiekta tobulybė. Dėka tų išlenkimų Partenonas yra tarsi gyvas. Iš kur į jį bežiūrėtum… Kolonos ne tik siaurėja, bet ir šiek tiek pasvirę į šventyklos centrą. Palinkę ne tik kolonos. Palinkę ir pastato sienos. O tarpai tarp kolonų ne vienodi.

Važinėjant metro kelis kartus girdėjau graiką dainuojant. Tai vieną, tai kitą. Negudrios, paprastos dainos, akomponuojamos traukinio bėgių dundėjimo, kažkodėl man pasirodė idealios. Toks pat tą dieną atrodė ir Partenonas. Idealus. Kaip be muzikinio palydėjimo daina metro vagone…

AKROPOLIS – ERECHTEJONAS

Šiaurinėje kalvos dalyje stovi šventykla Erechtejonas. Ne tokia galinga, ne taip dažnai apdainuota, ne taip kopijuojama architektų, tačiau ne mažiau tobula ir įsimenanti. Ji net grakštesnė ir dar gyvesnė už Partenoną. Gal todėl, kad mažesnė. Raibuliuojanti ir jaudinanti.

Erechtejonas buvo pastatytas Mikėnų laikais čia stovėjusio dvaro vietoje. Kur anksčiau stovėjo Aukuro salė. Šventyklos viduje žiojėjo ola, kurioje, anot mitų, gyveno Atėnės gyvatė iš kurios gimė karalius, kiklopas Kekropas. Teigiama, jog Periklio laikais gyvatė čia gyveno išties. Ir buvo pagrindinė Atėnės palydovė.

Šventyklos vidų architektas suskirstytė į 4 patalpas, skirtas Atėnei, Poseidonui, Hefaistui ir Erechtėjui. Tačiau iš senojo interjero nieko neišliko. Nes ne sykį degė, po tų gaisrų daug kartų buvo atstatomas ir kuriamas iš naujo. Įdomus šitos šventyklos likimas. Ne tik dėl gaisrų. Bizantiečiai ją buvo pavertę bažnyčia, prancūzų riteriai čia sau įsirengė dvarą, o Atėnus nukariavę turkai jos viduje pasidarė…haremą.

Šventyklos vakarinį portiką laiko ne kolonos, kaip įprasta, o ant aukšto cokolio pastatytos šešios jonėninio stiliaus marmurinės moterų figūros – kariatidės. Įdomi šitų moterų – merginų istorija, nors iki šiol apie jas sklando ne viena, o kelios tarpusavyje prieštaraujančios versijos. Moterys – atlantės priduoda pastatui ne tik šarmo, bet ir malonaus netikėtumo.

Savo grožiu. Grakštumu. Ir paprastumu.

Vieną iš kariatidžių, 1801 metais britų aristokratas Lordas Eglinas pasivogė, atleiskite už išsireiškimą, ir parsiplukdė į Londoną. Mėgino išlupti ir dar, bet pabūgo, kad sugrius visas antablementas. Be to lupama moteris suskilo. Vėliau nukentėjusią kariatidę rekonstravo. Nors iš pirmo žvilgsnio visos šešios moterys regis vienodos, iš tiesų daug kuo skiriasi. Ne tik veidais, bet ir stovėjimo būdu. Jos individualizuotos. Masyvios šukuosenos sukurtos tam, kad galėtų atlaikyti Atlantams skirtą svorį. Jos man yra pats dailiausias (gal labiausiai šildantis dvasią) dalykas ant viso Akropolio kalno.

Kad viena jų pakeista kopija, žinojau seniai. Tačiau Atėnai man pateikė ir siurprizą. Pasirodo, kad kitos penkios čia stovinčios taip pat nėra originalai. Viena, kaip sakiau yra Londone, kitos penkios – saugomos Akropolio muziejuje. (Fantastiškas muziejus, o eksponavimo būdas pralenkęs Architektūros muziejų). Žvelgdami į jų grožį ir šilumą daugelis net nepagalvoja, jog žiūri į meistriškai pagamintas „atlančių“ kopijas.

Fantastiška šventovė žydro Graikijos dangaus fone atrodo nereali. Įsimena liaunumu, aukščiu, spalva, lengvumu… ir nors ne tikromis, tačiau vis tiek labai nuostabiomis moterimis iš Karijo. Kažkodėl žvilgsnius nukreipusiomis į Partenoną…

KARIATIDĖS KLAIPĖDOJE

Išvystu tave,

ir jokis nebeina kliūva lūždamas man liežuvis,

ima žiežirbos lakstyt tuoj po oda slaptos,

nieko nematau akimis, o ausys spengia abidvi…

Liejas prakaitai, bet siaubingai purto visą drebulys.

(Sapfo)

Šitos šešios Graikijos moterys tapo Klaipėdos Pilies teatro gatvės vaidinimo įkvėpėjomis. To paties pavadinimo spektaklis buvo pastatytas prieš keletą metų, jį matė ne tik klaipėdiečiai, bet ir kelių užsienio šalių žiūrovai.

Spektaklio scenarijuje buvo panaudoti mitų apie Kariatides, Atėnę, Atlantus, žiaurų, pajuokiantį, piktą ir pagiežingą Nakties sūnų Tanatą, motyvai. Vaidinime skambėjo poetų Sapfo ir Archilocho tekstai.

Spektaklio choreografas buvo Arūnas Peštenis, kompozitoriai Giedrius Puskunigis ir Gintaras Kizevičius. Prasmingas lietuviškas prisilietimas prie tolimo krašto kultūros. Graikiškai lietuviškas mitas. Dviejų tautų susiliejimas, mėginant atspėti pirmosios istorines mįsles.

Žvelgiant saviironiškai – mėginimas pasišildyti genealaus kūrinio šlovės spinduliuose…

KALVA

Ne mažesnį įspūdį už padangėje iškilusius pastatus man padarė pati Akropolio kalva. Gal dėl to, kad apie ją buvau kur kas mažiau girdėjęs, o gal užtat, kad ji iš tiesų yra fantastiška vieta miestui, jo širdžiai, besisveikinanti su atvykėliu iš už keliasdešimties kilometrų. Patiko karstytis jos akmenimis, marmuru, nors tas karstymasis yra gana pavojingas. Vietomis tas marmuras taip „nučiupinėtas“ turistų, jog dėl menkiausio neatsargumo galima nugarmėti žemyn.

Akropolio kalva, man panašesnė į kalną, apaugusį alyvuogėmis ir grakščiais aukštais kiparisais. Ačiū dievui, Graikijoje dar neatsirado „protuolio“, siūlančio medžius nuo šito kalno išrauti. Užtat ir džiugina akį, žavi, skatina vaizduotę, kursto fantaziją.

Ir dar vienas labai jaudinantis vaizdas. Spalio mėnesį Akropolio kalnas pražysta geltonais žiedais. Tarsi mažomis saulėmis. Tai paskutinės vasaros gėlės – artėjančio rudens pranašai. Šternbergijos. Vietinių vadinamos labai gražiai, švelniai, naminiai – šalnų gėlėmis.

Kas nepatiko? Žinoma, kai kurie turistai/turistės, kurie čia atsibeldžia tik dėl nuotraukų. Specialiai pasisiuvę šiam reikalui drabužius, su dizainerių pagalba apgalvoję jų spalvas ir detales, mataruojasi po visą plotą išverstomis akimis, ir savo būsimiems atvaizdams teikia pasaulinę reikšmę. Net senosios kolonos kikena stebėdamos šituos susireikšminusius „modelius“. Susidaro toks įspūdis, kad savo fotografijomis jie pasiryžę pragyventi ne tik patys save, bet ir Akropolį, jo kalną, ir čia apsigyvenusią amžinybę…

IOULIANOU

Kai jau buvau į Atėnus nusipirkęs bilietus, kai jau susimokėjau už Ioulianou gatvėje esančius Smart Rooms apartamentus, iš Graikijos sostinės mane pasiekė ten gyvenančio bičiulio žinutė:
„Ioulianou gatvė yra neblogas jūsų pasirinkimas. Šalia geležinkelio stotis, prie pat Larisos metro. Tik keturi sustojimai iki Sintagmos aikštės – parlamento. Ioulianou gatvėje praėjo mano vaikystė ir jaunystė, daug malonių romantiškų prisiminimų. Tačiau šiomis dienomis čia daug kas pasikeitė, pilna emigrantų, naktimis pasistenkite niekur nevaikščioti arba būkite labai atsargūs…“
Iš pradžių susinervinau. Bet paskui tas slogutis praėjo. Mums gi ne naujiena apsistoti pilnose rizikos vietose, Raudonųjų žibintų kvartaluose, nusibelsti į šalis, kuriose vos atvykus prasideda riaušės, sukilimai, riaumoja uraganai ar laukiama tuojau pat išsiveržiant vulkano.
Skrydis buvo malonus. Tik prajuokino jauna panelė, padavusi mobiliajame ekrane ne atverstą įlaipinimo taloną, o stambią apatinę savo bičo kūno „detalią“. Tačiau keleivius įsodinantis vyrukas nepasimetė, ir taręs „ne tas brūkšninis kodas“, gražino mobilųjį savininkei. Nepasimetė ir mergina, atsakiusi „tuojau pat surasiu reikiamą…“.Iš oro uosto centrą pasiekėme autobusu, kurie čia kursuoja kas dvidešimt minučių, nuo Sintagmos aikštės į Smart Rooms nuėjome vedini mobiliojo.
Ioulianou gatvė ir aplink esantis rajonas man kraupaus įspūdžio nepadarė. Atvirkščiai. Čia buvo pilna kavinių, restoraniukų, įdomiai išrodė gatvės prekybininkai, pigiai pardavinėjantys vaisius ir daržoves, daug visokių krautuvių. Todėl dar nepriėję savo laikinųjų namų nusprendėme, jog ko nors prireikus, apsipirksime tiktai čia, o ne miesto centre, kur dieną ir naktį šmirinėja atvykusių minios.
Patiko, kad kvartalas žalias. Pilnas senų išsikerojusių medžių, kurie šiam rajonui teikia ne tik pavėsį nuo saulės, bet ir daro apylinkes jaukiomis, mielomis ir kažkuo – romantiškomis. Architektūra grožiu nepasižymi, tačiau pati vieta, man pasirodė patraukli ne tik atvykus, bet ir iš jos išsikraustant.
Emigrantų čia pilna, tas tiesa. Daug albanų, šiaurės makedonų, serbų, bosnių, bulgarų, iraniečių, irakiečių, pakistaniečių ir iš visų Afrikos šalių. Ypač daug mūsų kaimynų lenkų, todėl krautuvėse tekdavo prisiminti šiandien mano retai vartojamą, vis iš atminties dylančią kalbą.
Apsistojome su šiokiais tokiais kliuviniais. Visada jų būna, kur viešpatauja ne žmonės, o technika ir mobilieji ryšiai. Man patinka gyventi apartamentuose, viešbučiuose – niekieno namuose. Vos slenkstį peržengęs pasijuntu puikiai, pamirštu visus rūpesčius, namuose paliktus nebaigtus darbus.
Dienos Graikijos sostinėje praėjo ir greitai, ir įdomiai. Pamatėme daug, nors labai nesiplėšėm. Greitai pripratau prie savo rajono, musulmoniškų aprėdų, lenkų kalbos, besiglebėsčiuojančių, paskui besikumščiuojančių arabų, iššaukiančiais drabužiais ir neaprašomomis ševeliūromis pasipuošusių juodukų.
Beveik visas lankytinas vietas pasiekdavome metro. Jų šičia pilna. Vienuolikos dienų neužteko, o kada jų užtenka? Pagrindiniai šalies muziejai (Atskiro rašinio vertas Nacionalinis Archeologijos muziejus, kito – Akropolio) tikrai verti dėmesio, o štai apžiūrėjus Akropolio šedevrus, vaikštinėti po kitus griuvėsius man pasirodė nebūtina. Dziauso šventyklos (kažkada buvo pati didžiausia Graikijoje, didesnė net už Partenoną) kolonos įspūdingos, tačiau griuvėsiai yra griuvėsiai, jų čia išlikę daug, ir dar šen bei ten apsilankęs, nutariau laiką skirti kitiems dalykams. Kiekvienos kolonos neapeisi, kiekvieno puodo neprakalbinsi…
Vakarais būdavome šiek tiek atsargesni, tačiau visai nusiraminome iš kasininko lenko išgirdę, jog mūsų rajonas yra „visai nieko“, o štai Omoniją ir dar kažkokį, reikėtų aplenkti ne tik naktimis, bet ir ankstyvais vakarais.
Visi tie šiurpukai apie Atėnų kriminalinius rajonus, tikriausiai, yra ne iš piršto laužti. Mūsų vyrukai, eidami į naktinius sostinės pasilinksminimus, ne kartą juos perėjo. Ir kiekvieną kartą būdavo sukrėsti dėl betvarkės, nešvaros, beskonių grafičių, benamių gausos, laisvo elgesio merginų, tiesiog gatvėse besiruošiančių vakaro linksmybėms, šiukšlynų…vis liūdnai juokaudavo, kad dievai palikę Olimpą, Atėnus, ko gero, jau paliko visiems laikams…
Didelį įspūdį padarė Nacionalinis parkas. Pirmą kartą nukakti buvo sunkoka, teko važiuoti iki paskutinės Eliniko metro stoties, paskui sėsti į autobusą ir dardėti naujamiesčių gatvėmis vos ne valandą.
Tačiau Nacionalinio parko dalis – Limanakijos paplūdimiai patiko labai. Pakrantė net kažkuo priminė Norvegijos fiordus – tai platesnes, tai siauresnes vandens išgraužas į žemyną. Nuo privataus Vouliagmenio ežero tapybiški plotai tęsiasi iki Nardymo klubo. Ir visur prieš akis iškyla nepaprasto grožio paveikslai, puikūs, skirtingi, nepanašūs vienas į kitą.
Nepakartojamas Sarono įlankos stebuklas.
Atėnai, tai graikų miestas kuriame atėniečiai puoselėjo filosofiją ir demokratiją.
Dieviškieji Atėnai – kažkas paleido kalambūrą apie šį ne tik dievais, bet ir dievišku baltumu švytintį žemės gabalą.
Ir čia, tarsi tiems patiems dievams sukurti paplūdimiai, akmenys, uolos, natūralios išgraužos, ir skardžiai, nuo kurių saulėtomis dienomis matosi padūmavę šešėliai – netoliese esančios salos…
***
Kadangi Atėnuose daug vaikščiojau, važinėjau visuomeniniu transportu, tai nuolat tęsiau pamėgtą užsiėmimą – žiūrėjau į žmones. „Veidų“ kolekcijos rinkimas man tampa vis didesniu malonumu. Tos mano kolekcijos pradžioje stovi pirmasis mokytojas, šalia – rusų ir gimtosios kalbos mokiusios moterys, specialybės dėstytoja Vilniuje, o netoli jos – būrys talentingiausių Peterburgo, Maskvos pedagogų…
Kiekvienoje šalyje prijungiu po naują: universiteto profesorių, viešbučio budintį, vaisius pardavinėjantį žmogų, padavėją…
O štai Atėnuose sutikau restauratorių – taksistą…Jis pasakojo, jog nuo seniausių laikų jie dievina savo tėvynę, kalbą ir…seksą…
Man patiko sutikti graikai – išdidžių moterų ir vyrų tauta, ne parsidavėliai. Sostinėje užrašai ir reklamos tik graikiškais rašmenimis. Tiktai ten kur būtina, atkartoti anglų kalba.
Lietuvoje gi, net naujųjų rajonų kiemuose, kur užsienietį sutiksi rečiau nei praskrendančią raketą, kirpyklų, valyklų ar nagų priauginimo salonai pristato save tik „angielskai“.
Graikija yra Vakarų Europos kultūros fundamentas. Atėnai – miestas kurį senovėje garbino dievai. O šiandien jį garbina pasaulis.
Atėnai akimis neaprėpiami. Kiekvienas atras ką nors įdomaus, kas norės, apžiūrės šventoves ir rūmus, iki Nacionalinio sodo nupėdinę paspoksos į retas Samarijos ožkas, ar iš žavingos Pirėjos išplauks į salas, kurių čia tokia daugybė, kad visų nepajėgia išvardinti net geografijos mokytojai…
Tik sugrįžęs namo pradėjau jausti, matyti, girdėti miestą, kuriame tik ką buvau. Tikriausiai teks kakti dar kartą…
ŠAUKŠTAS DEGUTO

Pasibaisėtini daugelio Atėnų gatvių grindiniai. Jos taip nušiktos gumų iškramtomis, jog būdamas šito miesto meru, patraukčiau gamintojus atsakomybei. Žiaumojantiems kramtoškes ir mėtantiems jas kur papuola juk neįrodysi, kad jie nekultūringi žmonės ir teršia pasaulį…