Šalies ypatumai.
Pirmiausia išėjus į gatvę dienos metu į akis krenta šiukšlės! Jų pilna visur… taip pat afrikietiška „architektūra“ – pakankamai nemaži dviaukščiai gyvenamieji namai, apjuosti masyvia, aklina, apie trijų metrų aukščio betonine tvora su tankia spygliuota viela ant viršaus. Prie kiekvieno įėjimo budėjo po vieną ar du Kalašnikovais ginkluotus apsauginius. Kaip man paaiškino – čia gyvenančius turtingus gyventojus reikia saugoti nuo vietinių gatvinių, kurių čia pilna. Taip pat kiekvienoje gatvėje vaikštinėja taip pat Kalašnikovais ginkluoti kareiviai, karts nuo karto pravažiuoja džipas su kūzave sėdinčiais armijos patruliais, kurie visi važiuoja dešinėj rankoj iškėlę automatus į viršų… Atrodo lyg tankas važiuotų – visos civilės mašinos tiesiog šoka į kelkraštį, kad tik jam nesukliudytų. Armija atlieka ir policijos vaidmenį, kurios čia paprasčiausiai nėra. Žinoma, jie greičio nematuoja ir alkoholio kraujyje netikrina, tad visi vietiniai vairuotojai važinėja kaip nori – girti, be jokių taisyklių… Kai paklausiau savo kompaniono kas kontroliuoja eismą, jis atsakė – „meilė šeimai arba baimė sudaužyti savo sunkiai įgytą automobilį“.
Oficialiai mano vizito tikslas – kartu su savo vietiniu verslo partneriu Bamba aplankyti svarbiausius klientus ir aptarti tolimesnį verslą. Bet iš tikrųjų aš čia buvau naudojamas kaip koks talismanas, skirtas parodyti, kad mes rimtai į juos žiūrime – net iš Europos neišsigandom atvažiuot… Europos vardas čia labai aukštai vertinamas. Jis yra aukštos kokybės ir prabangos ženklas. O prabanga čia visi mėgsta pasididžiuoti. Jei tik uždirbi šiek tiek pinigų – būtinai stengiesi juos parodyti. Pirmiausiai – prisiperki auksinių papuošalų, kostiumų, telefonų ir kitokių, lengvai pastebimų dalykų. Tada seka mašina, lėbavimas brangiuose baruose, palydovės ir panašiai… Nuosavas būstas, kuris pas mus Lietuvoje yra vienas pirmųjų pirkinių, apie kurį pradedam galvoti vos atlikus keliems litams nuo algos, čia bene paskutinis dalykas. O prabangus gyvenimo būdas čia kainuoja brangiai. Viskas, kas vietinės gamybos – pigu, o kas atvežta iš Vakarų – labai brangu. Mane irgi iš pradžių tampė tik po Europinio stiliaus restoranus ir barus, norėjo, kad susidaryčiau patį geriausią įmanomą įspūdį apie jų šalį. Bet, kad ir kaip jie besistengtų, vis tiek kažkur išlenda tas dirbtinumas… Tarkim, lankėmės viename prabangiausių miesto restoranų, kur salotų lėkštė kainuoja apie 70 litų – visi tupinėja apie tave, atneša šampano blizgančiam ledo kibire… bet vietoj staltiesės patiesta plėvelė! Tada ir supranti, kad vistik nesi Stiklių restorane… Kai jau man galutinai įkyrėjo tas jų noras man įtikti ir siūlyti viską, prie ko esu pratęs, kad tik nesukeltų man neigiamų emocijų, paprašiau, kad nusivežtų mane pavalgyt į vietinės virtuvės restoraną. Bamba iš pradžių įtariai pažiūrėjo į tokį mano norą, bet nesiginčijo. Pasiūlė važiuoti į miesto pakrašty esantį restoraną. Kai nuvažiavom, pagalvojau, kad jis juokauja! Kažkokio šabakštyno vidury stovėjo šiferiu užklota bakūže, pro kaminą rūko dūmas, aplinkui lakstė vietinės moterys su kibirais vandens. Bet paskui pamačiau šalia sustatytas prabangias mašinas ir supratau, kad atvažiavom. Interjeras savo „egzotiškumu“ nustelbė net eksterjerą. Sunku net nupasakot. Bet man tai labiau kėlė šypseną, o ne nepasitenkinimą. Pietums man patiekė triušienos troškinį, kuris buvo be galo skanus. Sriubos atsisakiau, nes pats mačiau, kaip ją nešdama moteriškė buvo sukišusi savo nykštį į ją… Žinant, kad esu šalyje, kur įvairių infekcinių ligų paplitimas yra vienas aukščiausių pasaulyje, tai man numušė apetitą. Bet pietumis tikrai nenusivyliau. Deja Bamba pasakė, kad toliau valgysim tik europiniuose restoranuose, nes pergyveno, kaip tokį maistą toleruos mano skrandis.
Pasitrynus kelias valandas ofise mūsų laukė vakarinė programa. Kadangi tą dieną buvo mano gimtadienis, linksmybės liejosi laisvai! Per naktį sugebėjome aplankyti šešis barus/klubus, pradedant vietinio stiliaus pub‘ais ir baigiant aukščiausio lygio klubais, kurių lygio atitikmens Lietuvoje tikrai nerastum. Paprasčiausiai niekas už tokią pižonišką prabangą nemokėtų! Gėrėm ne vieni, nes mano bičiulis kiekviename mūsų linksmybių taške rasdavo pažystamų veidų. Jis pats pripažino, kad kiekvieną dieną po darbo skuba tikrai ne namo… Buvo linksma. Būtų buvę dar linksmiau, jei būčiau galėjęs susišnekėti su vietiniais. Jie tikrai buvo draugiški ir labai norėjo mane pakalbinti (per savaitę, praleistą DKK nemačiau nei vieno (!) balto žmogaus apart manęs), bet vos keliais žodžiais išsėmę savo anglų kalbos žodyną būdavo priversti tiesiog pakelt taurelę už mano vizitą. Švęsti baigėme šiek tiek po šešių ryto ir mano girtas kaip pėdas draugas parvežė mane į mano viešbutį. Gimtadienis užskaitytas.

Apie žmones.
Pirmiausiai norėčiau žmones suskirstyti į 4 grupes pagal finansinį gerbuvį.
Pirma grupė (kurių visiška dauguma) – gerokai žemiau skurdo ribos esantys žmonės. Jie gyvena bakūžėse, brezentinėse pašiūrėse, neturi pinigų net būtiniausioms prekėms įsigyti. Jie čia yra niekas.
Antra grupė – kvalifikuoti darbininkai, kurie dirba įvairius darbus. Tai technikai, administratoriai, inžinieriai, mechanikai ir panašiai. Jie piniguose tikrai nesivarto, bet yra pasitempę, susitvarkę, bando atrodyti kuo oriau ir labai stengiasi, kad nebūtų sumaišyti su pirmosios grupės žmonėmis.
Trečioji grupė – turtingi ponai. Tai tarptautinių kompanijų aukštas pareigas einantys darbuotojai, smulkūs verslininkai, aukšti valstybės tarnautojai, medikai (kurie čia labai gerai apmokami, nes medicina labai brangi). Jie taškosi pinigais, vertina prabangą, iš aukšto bendrauja su žemesniomis klasėmis. Bet jokių turtų jie neturi, nes viską išleidžia vos gavę.
Ketvirtoji grupė – labai turtingi žmonės – stambūs verslininkai ir valstybinių institucijų vadovai, kurie visus pinigus susikrauna tikrai ne iš oficialios algos. Jų užkalbinti nevalia, į juos net pažiūrėti tiesiai nelabai drįstama (žinoma, man tos taisyklės negalioja, nes aš garbus svečias iš Vakarų).
Abiems pastarosioms grupėms priklausantys žmonės yra mokęsi užsienyje, nes DKK yra vos vienas universitetas, nors ir jo lygis labai abejotinas. Visi jie pasisėmę patirties užsienyje ir ten užmezgę kontaktų grįžta namo, nes ten jie tėra eiliniai imigrantai, o čia vos ne pasaulio valdovai. Net karo metu daugelis iš jų niekur nebėgo, nes savo gerai saugomuose apartamentuose jautėsi sąlyginai saugūs. Be to jie turi įvairaus plauko kontaktų, kurie jiems padeda visose srityse. Kontaktai – vienintelis ir tiesiausias kelias į sėkmę. Čia posakis „ranka ranką plauna“ įgauna naują prasmę. To dėka jie sugeba pardavinėti produkciją kosminėmis kainomis. Ir kiti turčiai mielai perka, juk kuo prekė brangesnė – tuo geresnė. Aišku nuo tos prekybos valstybei lieka nedaug, nes mokesčiai čia slepiami kaip šimte Graikijų. Slėpti mokesčius yra bene vienintelis dalykas, ką žmonės nuoširdžiai stengiasi daryti, nes šiaip jie vadovaujasi taisykle, kad jei tik yra mažiausia galimybė kažko nedaryti, jie būtinai ja pasinaudos. Tas galioja tiek kažkokių problemų sprendime, tiek atsiradus kokiai nors galimybei. Jie tiesiog nesivargina. Tai atspindi vienas pavyzdys, kuris labai taikliai apibūdina vietinių žmonių mąstymą:
Abidjanas, kaip minėjau, 6mln gyventojų turintis miestas. Jame beveik nėra daugiabučių, dominuoja pašiūrės ir dviaukščiai gyvenamieji pastatai. Tad įsivaizduokit miesto plotą. Dar pridėkit tai, kad ten tikrai neegzistuoja jokia urbanistinę miesto plėtrą reglamentuojanti tvarka. Tad namai sustatyti bet kaip ir bet kur. Rezultatas – miestas, kuriame žmonės pasiklysta kasdien. Nors šalies turtuoliai ir atvykėliai važinėja prabangiomis naujutėlaitėmis mašinomis su integruotais GPS imtuvais, jiems žemėlapių paprasčiausiai nėra. Man, kaip žmogui dirbančiam GIS srityje iš karto tas pasirodė kaip neatrasta aukso gysla! Iš karto pasigyriau, kad mes turime visą technologiją skaitmeniniams žemėlapiams kurti, kurią taikome Irake panašiam projektui. Mes kartu galime sukurti skaitmeninį Abidjano žemėlapį ir parduoti jį už pasakiškus pinigus… Bet mano partneris iškart mane „nugesino“, pasakęs, kad jau turi sprendimą: jis pasamdys keliasdešimt vietinių varguolių, pakabins ant sienos didžiulę satelitinę miesto nuotrauką ir, kai pasiklydėliai paskambins brangiai apmokestinta linija ir papasakos kur jie yra dabar, bus „naviguojami“ balsu į savo tikslą! Kai paklausiau, kodėl jis renkasi tokį trumparegišką sprendimą (juk anksčiau ar vėliau atsiras kas nors, kas padarys žemėlapį), o nesiima sukurti produktą, kuris bus unikalus rinkoje, jis atsakė, kad mano pasiūlymui įgyvendinti reikėtu kelių mėnesių, o susamdyt žmonių iš gatvės jis gali nors ir šiandien ir jam nereikės niekuo rūpintis.
Nesupraskit manęs neteisingai, aš tikrai jų nesmerkiu. Paprasčiausiai mūsų mastymas kardinaliai skiriasi… Nors iš kitos pusės pasižiūrėjus, gal ir smagu, kai dėl nieko nereikia sukti galvos ir sugebi džiaugtis kiekviena diena negalvodamas apie nieką. Tiesiog tokiu keliu einant sunku tikėtis, kad Afrika bent artimiausiu metu sugebės išlipti iš skurdo.

Pabaiga.
Daug kas mane nustebino DKK, nors ir žinojau ko galima tikėtis. Dar aiškiau supratau, kad neverta tikėtis, kad čia galima lengvai pritaikyti pas mus esančias dogmas ir veiklos principus. Tiesiog tai visiškai kitas pasaulis su daugybe galimybių ir kliūčių tuo pačiu metu. Iš kitos pusės, tikroji Afrika gali būti labai veiksmingas vaistas visiems, kurie mato tik tamsias spalvas savo kasdieniniame gyvenime. Jiems reikia pamatyti, kad net visiškam skurde ir netvarkoj žmonės gali būti laimingi. Žinoma iki tol, kol ten neprasideda kruvini karai. Bet jiems pasibaigus žmonės neįtikėtinai greitai sugeba tai pamiršti. Mano atveju jie tai buvo pamiršę (bent jau iš šono žiūrint) vos praėjus kelioms savaitėms po paskutinių skerdynių! Čia puikiai pasitvirtina dar viena man įstrigusi vietinių pasakyta jų gyvenimo taisyklė: „mes apie viską sprendžiam iš paskutinio veiksmo. Jei per dieną turėjai penkis blogus susitikimus, bet paskutinis buvo geras, vadinasi visa diena buvo puiki“.
Po ilgos, 36val trukusios kelionės grįžau namo. Čia viskas atrodė dar gražiau ir mieliau nei palikau. Tad užbaigsiu Čekuolio stilium, palinkėdamas visiems daugiau optimizmo ir matyti daugiau gražių dalykų, kurių pas mus tikrai apstu ir mažiau verkšlenti, kad viskas buvo, yra ir bus blogai!

3 thoughts on “Dramblio Kaulo Krantas su karo dvelksmu (2/2)”
  1. Na šito neužskaitau. Negana to, kad visiškai priešingoj pusėj nei Samoa, bet net ir kojos į tą Grenlandiją neįkėlei :))) Nors, geriau pagalvojus, bent šiokia tokia geografijos pamoka gavos 😉

    O tulpės iš kito pasakojimo tai gražios. Vis ten ruošiuos, bet vis neprisiruošiu,..

  2. Na taip, Grenlandija iš tolo. Bet muzika labai tinkama filmukui – iš karto neaprėpiami ledynai

  3. pernai metais skrendant i US taipogi teko per iliuminatoriu Grenlandija stebeti. Balta, balta…. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *