CITRINŲ ŽEMĖ: AMALFI PAKRANTĖ, KAPRIS, ISKIJA, NEAPOLIS

       Kur važiuojame šį rudenį? Tiksliau pasakius, kur skrendame šį rudenį? Tai aišku kur: į Italiją! Kodėl į Italiją? Nes ji niekada neatsibosta ir jos niekada negana. Kaip kad neatsibosta šaltas alus karštą vasaros dieną, kaip niekada negana sekso su mylima moterimi, taip ir su Italija – jos tiesiog niekada NEGANA. Keli paspaudimai kompiuterio klaviatūroje ir bilietai Kaunas-Neapolis-Kaunas dviems asmenims jau nupirkti (300 Europos pinigų). Belieka užsisakyti tarpines nakvynes, susidėlioti preliminarią programą ir nekantriai laukti išvykimo dienos. Kaip man patinka tas kelionės laukimas: vis užmeti akį į kalendorių, skaičiuoji likusias dienas ir kuo labiau artėji prie „tos dienos“, tuo labiau krūtinę užplūsta malonus jausmas. Panašus mane užplūsta, kai sočiai prisikertu pieninio šokolado, laižausi iš malonumo, akys merkiasi, o krūtinę užlieja šokoladinė palaima. Taigi, papasakosiu Jums apie savaitę, praleistą Kampanijos regione ir poroje salų.

       Nusileidę Neapolio Capodichino oro uoste iš karto nuskubėjome ieškoti autobuso, važiuojančio į Sorrento. Kompanijos Curreri Viaggi autobusą galima rasti parkingo aikštelėje P1, kuri randasi apie 300 m nuo išėjimo iš oro uosto už pirmos žiedinės sankryžos dešinėje pusėje. Išvykimo laikus nesunku sužinoti internete. Aišku, tai ne vienintelis būdas nukakti į Sorrento, nes dar galima su Alibus nusigauti iki centrinės traukinių stoties Napoli Centrale ir iš ten Circumvesuviana traukiniu dardėti į Sorrento. Dar galima su keltu plaukti iš Neapolio Molo Beverello prieplaukos su kompanijos Alilauro Hydrofoil arba Metro del Mare laivais, kurių išvykimo laikus irgi galima pasigūglinti. Mūsų pasirinkimas buvo senas, geras ir patikimas autobuso variantas. Bilietus pirkome pas vairuotoją (kaina 10 vietinių pinigų asmeniui). Autikas buvo gana padrengtas, bet svarbu važiavo reikiamu maršrutu. Sėdėjau ir tyrinėjau prieš akis matomą didelę kramtomos gumos kolekciją, kurios įvairių spalvų gabaliukai buvo prilipdyti ant prieš mano sėdynę esančio atlošo plastikinių detalių. Kelionė iki Sorrento truko apie 1,5 val. Važiuoti buvo tikrai nenuobodu, nes visą laiką galėjom stebėti Neapolio priemiesčius, jų chaotišką ir nudėvėtą, bet savotiškai žavingą architektūrą. Gana dažnai mintyse kildavo klausimas: čia savavališka statyba ar visgi pagal suderintą ir patvirtintą projektą iškilo vienas ar kitas pastatas? Pakelėse matėsi daugybė šiltnamių kompleksų, kuriuose auginamos gėlės, daugybė jų buvo apleistų – likę tik griaučiai. Eismas gana intensyvus, kelias vingiavo per nedidelius kaimelius, išsidėsčiusius jūros pakrantėje ant aukštų uolų. Autobusas kartais įvairuodavo į tokias siauras gatveles, kad nevalingai imdavau galvoti, ar tik nepasiklydome? Bet ne, viskas tvarkoj. Juk čia Italija, kur siauros miestelių gatvės yra normali situacija. Taigi, išlipome Sorrento prie traukinių stoties ir patraukėme į užsakytą viešbutuką „Ostello Le Sirene“, kurį radome visai lengvai, nes jis arti stoties. Dvi naktys dviems žmonėms kainavo 144,5 Eur. Dar papildomai reikėjo susimokėti miesto mokestį, kuris yra 1,5 Euro žmogui už naktį. Sumetėme daiktus į kambarį ir iš karto išlėkėme pasižvalgyti po vakarinį Sorrento miestelį. Nuo centrinės aikštės Piazza Tasso vingiuoja gatvelės su parduotuvėlėm ir daugybe barų. Tikras turistų rojus, kuriame verda gyvenimas. Labai daug skylių, kur užėjus galima paragauti šokolado, tradicinio Amalfi pakrantės citrinų likerio limoncello ir, jei patiko, nusipirkti. Kainos nepasirodė draugiškos: nedidelė dėžutė apelsinų ar citrinų šokolade – 8 Eur, citrinų likerio įvairiausių formų ir dydžių buteliukai taip pat neverti tiek eurų, kiek už juos prašė. Perėjome per tas parduotuvėles, visur visko prisidegustavome iki soties ir patenkinti nupėdinome į vietinę bakalėją, kurioje nusipirkome balto vyno (7,5 Eur). Tai buvo brangiausiai pirktas vynas šios išvykos metu, paskui už vyną mokėjome kur kas mažiau. Patariu su savimi visada turėti kamščiatraukį, nes kitaip reikės pirkti vyną su atsukamu kamšteliu, o tokios egzotikos ten itin minimalus pasirinkimas. Villa Comunale sodelyje įsitaisėme ant suoliuko su superiniu vaizdu į Neapolio įlanką ir Vezuvijų, atkimšome butelį vyno ir, grožėdamiesi atsivėrusia panorama, mėgavomės idiliška aplinka. Super romantiška vietelė, nereikia nei jokio prašmatnaus restorano, o rezultatas lygiai toks pat: įkvepiantis vaizdas, skanus vynas, patogus suoliukas, mylima moteris šalia…Ko daugiau reikia idealiam dienos finalui? Teisingai-nieko daugiau. Labai nesinorėjo išeiti, bet vidurnaktis jau čia pat, nuovargis ima viršų, todėl patraukėme į viešbutį. Prieš tai dar nedideliame supermarkete nusipirkome butelį vyno (2,99 Eur) bei pakeliui ledainėje suvalgėme labai skanių ledų (5 Eur). Vynas buvo skirtas rytojaus dienos išvykai, nes nebuvome tikri, kad bus laiko trintis po parduotuves (nusimatė gana intensyvi programa). Apie ledus galiu pasakyti, kad jie buvo itin gardūs, riebios konsistencijos, o nuo skonio net akys merkėsi.

       Ryte kėlėmės anksti, nes ketinome su pirmu firmos „SITA“ autobusu (6.30 val.) važiuoti į Amalfi pakrantę. Autobusas išvažiuoja iš žiedo, esančio prie traukinių stoties. Problema tame, kad bilietų kasos, esančios traukinių stotyje, atsidaro tik 7.30 val., o bilietų pačiame autobuse neparduoda. Reiškia, reikėjo bilietais pasirūpinti iš vakaro, bet mes to nežinojome. Bet problemėlė labai greitai buvo išspręsta, tiksliau sakant, ją išsprendė „SITA“ vairuotojas, kuris mums pasufleravo, kur tokiu ankstyvu metu galima nusipirkti bilietą. Nuo žiedo paėjus gatvele Via Ernesto de Curtis 50 m yra baras „Frisby“, kuriame mums maloniai pardavė „SITA“ bilietus (10 Eur 1 bilietas). Šis bilietas galioja visą parą nuo pažymėjimo momento, ir galima kiek tik nori kartų išlipti iš autobuso ir įlipti į kitą (nereikia pakartotinai žymėti bilieto). Taigi, įlipome į autobusą, aparate pasižymėjome bilietus, atsisėdome į priekines sėdynes dešinėje pusėje (tai svarbu, jei norite mėgautis kelionės vaizdais pilna apimtimi ir maksimaliu režimu) ir pradėjome savo ankstyvą desantą į Amalfi pakrantę. Iš karto galiu pasakyti, kad tai yra nepakartojama atrakcija, tiesiog iš koto verčiantis patyrimas. Turiu omenyje patį važiavimą autiku ir vaizdų bei įspūdžių gausą. Kelionė nuo Sorrento iki Amalfi miestelio truko beveik 1,5 val. Atskirų plojimų, pagyrimų bei šūksnių „bravo“ vertas autobuso vairuotojas. Nežinau, kaip tie vairuotojai, dirbantys šiame maršrute, sugeba taip meistriškai laviruoti siauromis gatvelėmis, neužkabinti kitų transporto priemonių bei šalia gatvės esančių pastatų. Jaučiu, tik labiausiai patyrusiems asams patiki vairavimą Amalfi pakrante. Mes patogiai sėdėjome priekyje, dairėmės pro langus ir komentavome atsiveriančius vaizdus. Pakrantė su savo stačiomis uolomis, autentiškais miesteliais ir įstabiomis panoramomis tikrai neleido nuobodžiai žiovauti ar snausti (kas dažniausiai būna važiuojant autobusu). Tai tikrai neišdildomi iš atminties vaizdai bei aikčioti verčiantys įspūdžiai. Mes buvome nusprendę nusigauti iki galutinio suplanuoto taško, o nuo jo, grįžtant į Sorrento, sustoti kiekviename mus dominančiame miestelyje ir jį patyrinėti. Išlipome Amalfi miestelyje ir iš karto persėdome į kitą „SITA“ autobusą, važiuojantį į Ravello. Kilimas į kalną nebuvo ilgas, nes atstumas kokie 5 km. Ravello – tai nedidelis miestukas, išsidėstęs plokščioje vietovėje, pakibusioje aukštai virš žydros jūros. Idiliška aplinka, kurioje galima pailsėti bei pasisemti įkvėpimo. Pirmas objektas, kurį aplankėme – Villa Rufolo (7 Eur asmeniui). Anksti ryte vilos teritorija buvo neužpildyta turistais, todėl smagu buvo vaikštinėti ne minioje ir tyrinėti aplinką. Praėjus pro gražius dekoratyvinius vartus, keliukas nuvedė į maurų kiemelį su arkomis bei kolonomis. Užlipome į 30 m aukščio bokštą, simbolizuojantį to meto Rufolo šeimos socialinę, ekonominę ir politinę galią. Nuo bokšto atsiveria spalvingi vaizdai tiek į kalnus, tiek ir į jūrą. Vaizdas viršuje gražus, bet gražių nuotraukų nepavyko padaryti, nes aikštelė aptverta aukšta stiklo siena (įtariu, lankytojų saugumui užtikrinti). Stiklas nebuvo labai švarus, toks nutapšnotas. Pasivaikščiojome po gražų sodelį su gėlynais ir neaprėpiamais pakrantės vaizdais. Teritorijoje daugybė egzotinių augalų, pušų ir kiparisų.

       Grožybės grožybėmis, bet skrandžiui irgi reikia atiduoti duoklę. Iš vilos nukulniavome į centrinę miestelio aikštę Piazza Duomo, kur lauko kavinėje su vaizdu į katedrą atsigėrėme kavos (3,5 Eur puodelis) su pyragėliu (3,5 Eur vnt.). Šiek tiek pasistiprinę nusitaikėme į kitą lankytiną vietą – vilos Cimbrone sodus (Giardino Villa Cimbrone). Vila laikoma viena žymiausių visoje Viduržemio jūros pakrantėje. Ką gi, reikia savo akimis įsitikinti, ar teisybė yra sakoma. Prieš tai užėjome į Ravello katedrą, kuri pastatyta 11 amžiuje. Joje labai patiko sakykla, kurią palaiko šešios spirale susuktos kolonos, o pačios kolonos įsitaisiusios ant 6 marmurinių liūtų nugarų.

       Įėjimas į vilos Cimbrone sodus kainavo 7 Eur žmogui. Tai labai populiari vieta vestuvėms, susitikimams rengti, pati vila yra privatus penkių žvaigždučių viešbutis Hotel Villa Cimbrone, todėl jaunavedžiai čia mėgsta praleisti savo medaus mėnesį. Kodėl ši vieta tokia patraukli? Mano manymu, pagrindinis traukos objektas yra belvederis arba Begalybės terasa (Terrazza dell’Infinito), nuo kurios atsiveria gražiausias vaizdas į Viduržemio jūrą ir pakrantę. Terasą, pakibusią apie 365 m virš jūros, puošia 18 a. marmuriniai biustai. Nukreipus žvilgsnį į putojančią jūrą, į Cilento kalvas, į Amalfi pakrantę su jos citrinmedžių giraitėmis, mažais nameliais, prigludusiais prie kalvų ir nosiai gaudant lengvus vaisių aromatus, tikrai susikuria toks begalybės įspūdis, laiko tėkmė praranda prasmę, jautiesi pakylėtas ir apkerėtas šita dieviška grožybe. Puiki vieta.

       Po pačius sodus, manau, vaikštinėti geriausia būtų pavasarį, kai viskas žydi. Rugsėjo gale nei gėlių, nei žiedų nebuvo. O taip norėjosi čia pamatyti žydinčias laukines orchidėjas, kaktusus, rožes, hortenzijas ir visokius egzotinius augalus. Teritorijoje apžiūrėjome bronzinę Dovydo skulptūrą, rožių terasą, arbatos kambarį (atviro paviljono tipo konstrukcija), hortenzijų aveniu, derlingumo deivės Cereros skulptūrą, kriptą. Vaikščioti karšta, nors lijo ir naktį, ir ryte, bet paprakaituoti teko normaliai. Ką gi, pažintis su Ravello baigta. Reikia grįžti atgal į Amalfi miestelį. Nutarėme skipinti autobusą ir į pakrantę nusileisti pėsčiųjų taku, kuris prasideda nuo vienuolyno Monastero Di S. Chiara. Iš pradžių eiti buvo smagu, bet takas – tai per švelniai pasakyta, nes tai pagrinde laiptai, daug laiptų ir jie tokie masyvūs, aukšti, jais nelabai patogu lipti žemyn. Kojas itin greitai pakirto. Bet visvien leistis žemyn buvo smagu, įdomu stebėti apylinkes, terasinius sodus su figomis, citrinmedžiais. Tie sodai tai kaip mūsų kolektyviniai sodai, kiekvieno teritorija aptverta akmeninėmis tvoromis, o įeiti galima tik per vartelius, kurie visi sunumeruoti ir užrakinti. 

Aš, asmeniškai, tokio sodo tokioje vietoje ir už dyką neimčiau. Kodėl? Nes, visų pirma, kaip iki jo nusigauti, kaip sodo gėrybes išvežti ir visokius daiktus atsivežti? Privažiuojamo kelio nėra, yra tik laiptuotas takas su milijonu nepatogių laiptų. Iki jūros leidomės žemyn geras 40 minučių. Kai pakirsdavo kojas, prisėsdavome ant laiptų atsipūsti ir stebėdavome driežus, kurių čia begalė. Taip ir pavadinome šį taką – driežų takas. Kad nevažiavome su autiku visai nesigailėjome, šis žygis mums patiko. Pakeliui sutikome tik kelis turistus, kurie lipo aukštyn į Ravello. Nepavydžiu… Kai nusileidome į pakrantės miestelį Atrani, įsitaisėme ant bažnyčios Collegiate Santa Maria Maddalena laiptų,  pavalgėme savo maistelio, pailsėjome, leidome kojytėms atsikvėpti. Pamanėme, kad kojos greičiau atsigautų, jei jas įmerktumėme į jūrą. Taip ir padarėme. Įbridau su šortais, užsisvajojau, nelauktai atvilnijo banga ir konkrečiai mane užliejo. Paskui vaikščiojau su šlapiais šortais, atrodžiau kaip į kelnes  prisiusiojęs…

       Amalfi miestelyje nuplovėme prakaitą nuo veido fontane Fontana di Sant‘Andrea, kuris randasi aikštėje Piazza Duomo. Ten pat yra ir laiptai, vedantys į pagrindinę šios vietos atrakciją – katedrą Cathedral of Saint Andrew the Apostle (įėjimas 3 Eur žmogui). Iš pradžių apžiūrėjome kiemelį su nedideliu viduržemio stiliaus sodeliu pilnu palmių, gėlių ir žalumos bei dengta arkada. Žavėjomės šiomis unikaliomis rytų stiliaus arkomis, palaikomomis 120 grakščių kolonų. Sakoma, kad menas priartina mums prie Dievo. Gal todėl religinio kulto pastatai ir interjeras dažniausiai būna tikri meno šedevrai. Iš čia geriausiai matosi katedros varpinės bokštas su maurų stiliaus kupolu.

Na, ir pabaigai „programos vinis“ – Kripta, kuri yra tikroji Amalfi „širdis“, nes čia laikomi pirmojo Jėzaus mokinio Šv. Andriejaus palaikai. Kripta tikrai palieka gilų įspūdį. Virš pagrindinio altoriaus yra krištolinė ampulė, kurioje įvairiomis religinėmis progomis susikaupia toks klampus skystis „Manna“. Jis pritvinksta į ampulę iš Šv. Andriejaus kapo. Tai Amalfyje vyksta jau 750 metų. Vietiniams gyventojai tai yra kaip „ženklas“, kuris įkvepia giliam ir nuoširdžiam dvasingumui. Būnant kriptoje, prie apaštalo kapo, galima sustiprinti arba atnaujinti savo tikėjimą Jėzumi.

       Pasivaikščiojome miestelio gatvelėmis, vietinėje parduotuvėje nusipirkome alaus „Peroni“ (0,66 litro 2 Eurai), skaniai išgėrėme, kiekvienas gurkšnis buvo lyg iš palaimos šaltinio. Be šalto alaus pietų šalyse neįmanoma apsieiti. Tai yra neginčijamas faktas. Patraukėme link „SITA“ autobuso stotelės, tačiau į autiką neįlipome, nes pilna norinčių juo važiuoti. Net stovimų vietų nebuvo. Teko laukti sekančio autobuso ir stovėti „gyvoje“ eilėje. Turistų susirinko ištisa minia. Praktiškai reikia prieš kokį pusvalandį ateiti ir užsiimti eilę. Tokia realybė. Nuvažiavome iki Positano ir ten išlipome. Labai mielas miestelis, juo geriausia grožėtis nuo jūros pusės. Uola aukštyn besistiebiantys namai atrodė kaip kokia spalvota Lego dėlionė. Bangos gana stipriai plakė krantinę, sukeldamos purslų fiestą. Merginos vis bandė pagauti tą momentą ir nusifotografuoti ore pakibusių purslų fone. Vakarėjo, bet pliažas pilnas, žmonės maudėsi, gaudė paskutinius saulės spindulius. Jūroje prie Positano pilna inkarą išmetusių jachtų ir katerių. Suskaičiavau jų apie 150. Vietinėse parduotuvėse domėjomės labai gražiais keramikos gaminiais: čia ir plytelės, ir lėkštės, ir stalo servizai…Tikrai gražūs rankų darbo gaminiai. Aš išsirinkau vieną man patikusią didelę lėkštę, bet pradėjau blaškytis ir nebepirkau. Pamaniau, kad paskui likusį kelionės laiką reikės „cackintis“ su šiuo dūžtančiu daiktu. Tiek to.

       Iš visų tą dieną aplankytų miestelių labiausiai mums patiko Ravello ir Positano, mažiausiai vertas dėmesio – Amalfi. Tai yra subjektyvi nuomonė. Iš Positano autobusu važiavome atgal į Sorrento, stovėjome pačiame priekyje šalia vairuotojo, todėl vėl mėgavomės vairuotojo meistriškumu bei pro langus plaukiančiais vaizdais. Sorrento supermarkete apsiprekinome alumi Peroni (0,85 centai už 0,66 litro butelį), baltu vynu (1 litras 1,6 Euro), salamiu, kumpiu (5 Eur), duona (1,5 Eur) rytdienai. Nors buvome pavargę, tačiau išpėdinome į centrą, kabake pavalgėme visokių skanių užkandėlių rinkinio (sūrio rutuliukai, vištienos suktinukai, bandelės su įvairiais įdarais ir t.t.). Viską užgėrėme alučiu. Sąskaita 18,5 Eur už 2 žmones. Pasistiprinę užėjome į keramikos parduotuvę ir šį kartą jau nesusilaikėme bei nupirkome dvi labai smagias bei žaismingas rankų darbo lėkštes (23 Eur už abi). Planą pasėdėti su vynu parke ant suoliuko sujaukė netikėtai prapliupęs lietus, todėl vynu mėgavomės viešbučio kambaryje.

       Kitos dienos ryte 8.30 val. jau buvome Sorrento uoste Marina Piccola, kur nusipirkome kelto bilietus į Kapri salą (19,5 Eur 1 asmeniui). Nors atėjome 15 min. iki išvykimo, keltas jau buvo pilnutėlis. Kiek yra norinčių plaukti, tiek ir kemša į laivą, o jei nėra vietų, tai plauki stovėdamas. Mes radome 2 puikias vietas antrame aukšte prie lango. Jos buvo neužimtos todėl, kad buvo šlapios. Kėdės plastikinės, visi tiesiog tingėjo jas nusausinti. Mes paprastuoju būdu su servetėlėmis nusivalėme kėdes ir patogiai jose įsitaisėme. Jei norite grožėtis pakrantės vaizdais, rinkitės vietas kairėje kelto pusėje. Transferis ilgai neužtruko, po 30 min. mes prisišvartavome pagrindiniame Kapri salos uoste Marina Grande. Išlipome į krantą ir tiesiu taikymu nužingsniavome į bilietų kasas, kur nusipirkome 1 val. trukmės apžvalginę ekskursiją laivu aplink salą (18 Eur 1 asmeniui). Krante pabuvome tik kokį pusvalanduką, nes sėdome į laivelį ir pradėjome pažintį su salos įdomybėmis. Vietinis personalas italų ir anglų kalbomis sakydavo komentarus apie objektus, kuriuos praplaukdavome. Nuo Marina Grande praplaukėme pro Villa Jovis (Tiberijaus vila), Grotta Bianca, į kurią laivas įplaukė, kiek leido jo gabaritai, paskui Arco Naturale, kuri iš apačios atrodo nedidelė, tačiau iš tiesų taip nėra. Tuo įsitikinome vakare iki jos nuėję pėsčiomis. Smagu buvo plaukti pro salos simbolį – tris jūroje styrančias uolas Faraglioni, kurių viena yra su arka, vadinama meilės arka. Laivelis praplaukė per pačią arką. Gidas pasakė, kad plaukiant po arka, reikia pasibučiuoti ir tuomet garantuotai meilė ir bendras gyvenimas truks amžinai…Prieš atliekant šį veiksmą, gidas patarė gerai pagalvoti. Aš negalvojau ir užtikrintai pabučiavau savo žmonelę. Tai dabar jau, reiškia, mes būsime neišskiriami. Praplaukėme pro Marina Piccola – tai buvo pirmasis salos uostas, šalia jo yra ir pliažiukas. Šiaip su pliažais saloje situacija prasta, nes jų tik keletas ir tėra. Nuo jūros matėsi ir legendinė gatvė Via Krupp, jungianti Augusto sodus (Giardini di Augusto) su Marina Piccola. Gaila, kad ji uždaryta dėl prastos būklės ir turistams ja vaikščioti neleidžiama saugumo sumetimais. Priplaukėme Grotta Verde ir čia mūsų kelionė aplink salą baigėsi, nes pakilo vėjas, jūra ėmė stipriai banguoti, todėl apsisukome ir tuo pačiu maršrutu grįžome į uostą. Liko nepamatytas švyturys prie Punta Carena bei žymioji Grotta Azzurra, kurią apžiūrėti galima tik esant ramiai jūrai. Gidas parodė didingai uolos viršūnėje stūksančią buvusio diktatoriaus Benito Musolinio vilą bei dizaineriui Armani priklausančią vilą. Super pasiplaukiojimas, krūva įspūdžių bei gerų emocijų.

       Krante įsitaisėme pajūryje ir papusryčiavome savo pasidarytais sumuštiniais. Tai verta daryti, nes tokius pačius sumuštinius mačiau pirkti vietiniame bare po 6 Eur. Bilietų kioske nusipirkome vienkartinių autobuso bilietėlių (2 Eur 1 bilietas), perkant pas vairuotoją kaina 2,5 Eur. Vietiniai autobusai tokie mažyčiai su keliomis sėdimomis vietomis, labiau pavadinčiau juos „mikruškėmis“, pritaikytomis važiuoti stovint. Per 15 min. vingiuotu siauru keliu užkilome į Anacapri, kur nesunkiai radome savo viešbutuką „Capri Dreaming“. Nakvynė dviems su pusryčiais  kainavo 85,5 Eur. Viešbučio šeimininkas italas nekalbėjo jokia kita kalba, tik italų. Gerai, kad pas jį dirbo itališkai kalbanti ukrainietė, tai reikalus sutvarkėme rusų k. Keista, kaip galima būti viešbučio savininku, priimti užsieniečius ir nemokėti jokios kitos kalbos? Pasirodo, galima. Diedukas pasitaikė linksmas, čiauškėjo itališkai be perstojo, pasakojo, ką mums saloje reiktų aplankyti. Paskui paprašė pasų, tai kai davėme asmens tapatybės korteles, jis labai stebėjosi, kad Lietuva yra ES narė ir vis bandė išsiaiškinti, ar mums tikrai nereikia pasų. Vėl gi, žmogus, turintis viešbutį, nežino tokių elementarių dalykų, kokios šalys priklauso ES. Trūksta žodžių. Tiek to, nesvarbu. Kambarys buvo liuksusinis, su atskiru įėjimu iš gatvės, gyvenimo sąlygos išskirtinės. Numetėme daiktus į kambario kampą ir tiesiu taikymu išvažiavome su autiku atgal į žemutinę salos dalį Capri. Taip, visą dieną nusprendėme skirti Capri tyrinėjimui, o Anacapri paliksime rytojui. Centrinėje aikštėje Piazzetta, Piazza Umberto I, kadaise buvusioje maisto turgavietėje, mes neužsilaikėme, nes turistų šioje istorinėje miesto dalyje – nors tvenkinį tvenk. Minios žmonių. Atrodo, kad visi tik ten ir trinasi, kad kitų vietų saloje nėra, tik ši vienintelė. Mes pajudėjome į Villa Lysis. Kuo labiau tolome nuo centro, tuo laisviau darėsi kvėpuoti, ta prasme, klajojančių turistų mažėjo geometrine progresija. Pėdinome siauromis gatvelėmis vilos link ir grožėjomės aplinkiniais vaizdais. Tos gatvelės tokios siauros, kad net su mažu automobiliu niekaip nepravažiuosi. Todėl pirmyn atgal tyliai zuja mini mašinytės, varomos akumuliatoriais. Toks įspūdis, kad jos pagal specialų užsakymą pagamintos būtent tokiam gatvių pločiui. Darbininkai su jomis važinėja, viešbučių personalas turistų lagaminus gabena tokiu būdu ir patys vietiniai gyventojai į parduotuvę apsipirkti varo su tomis „žaislinėmis“ transporto priemonėmis. Kiekvienas namas turi savo pavadinimą, užrašytą gražioje keramikinėje lentelėje. Valdos aptvertos aukšta tvora, vartai užrakinti, į jokį kiemą nepateksi. Mes vis pro vartų groteles žiūrinėjome į kiemus ir bandėme susidaryti nuomonę apie vieną ar kitą vilą. Vienoje iš tokių vilų matėme augančius kivius – dar neteko matyti natūraliai augančių šių vaisių. Jų kekės buvo sunkios, o patys vaisiai tokie gražūs, kaip iš katalogo. Susidariau nuomonę, kad vietiniai gyventojai tokie agrarai, nes visur kiemuose yra daržai su morkytėmis, visokiomis daržovėmis, vaisių daug. Jie, kaip ir lietuviai, mėgsta valgyti savo pačių užsiaugintą ekologišką maistą. Kelias iki Villa Lysis tikrai neprailgo, juolab parduotuvėje nusipirkome šalto alučio ir godžiai atsigėrėme sėdėdami ant suoliuko. Už įėjimą į Villa Lysis susimokėjome po 2 eur. Šią vilą sau pasistatė grafas iš Prancūzijos Jacques Fersen, kuris savo šalyje buvo nuteistas už moralinių principų išniekinimą bei mažamečių tvirkinimą. Po tokio gėdingo savo nuosmukio 1904 m. jis nusprendė atvykti į Capri ir čia pradėti naują gyvenimą. Fersen‘as įgyvendino savo sumanymą ir vienoje aukščiausių salos vietų pasistatė sau ištaigingą rezidenciją, kurioje praleido laimingiausius savo gyvenimo metus. Čia jis pilnai atsidavė savo aistrai – opiumui bei iš Romos atsivežė meilužį, kuris tapo jo gyvenimo ašimi. Vieną vakarą, grižtant iš Sorrento, Fersen‘as nusprendė nusižudyti. Kaip tarė, taip padarė: jis ištirpdė 5 gramus kokaino šampano taurėje ir išgėrė. Tai įvyko 1923 m. Saloje jis buvo kremuotas ir palaidotas ne katalikiškose kapinėse. Štai tokia istorija. Vila yra trijų aukštų pastatas su įdomiais architektūriniais sprendimais, įmantriomis ir brangiomis medžiagomis, kolonomis, terasomis su nuostabiais vaizdais. Tokioje vietoje ir aš norėčiau turėti vasarnamį. Nuo stogo atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į Vezuvijų, žemyninę Italiją ir jūros platybes. Nuo terasų galima stabėti Marina Grande ir visą Capri miestelį, kuris matosi kaip ant delno. Vila dabar yra Capri municipaliteto nuosavybė. Ne be reikalo čia atėjome – puiki vieta, labai patiko.

       Išėjome iš vilos teritorijos ir iš karto už vartų kairėje pusėje užmatėme kalnų taką, vedantį į Villa Jovis (Tiberijaus vila). Aišku, galima ir civilizuotu keliu eiti, lengvai ir pasišvilpaujant, bet mes pasirinkome netradicinį, sunkesnį variantą. Kilome stačiais akmenuotais takais į viršų, ėjome tiesiai, leidomės ir vėl kilome apie 20 min., kol pasiekėme Villa Jovis. Jei baidotės siaurų, nepatogių takų – nesirinkite šio maršruto. Mums patiko, bet jau po to, kai pasiekėme kelionės tikslą. Pakeliui sutikome tik vieną porą, kuri ėjo atvirkštiniu maršrutu, t.y. nuo Tiberijaus vilos į Villa Lysis. Galiu pasakyti, kad Villa Jovis ypatingo žavesio nesukėlė (6 Eur 1 žmogui). Ten praktiškai tik griuvėsių liekanos. Gal kažkiek situacija pagerėja, kai suvoki, jog iš šios vilos, pastatytos 334 m virš jūros lygio, Tiberijus valdė visą Romos imperiją nuo 27 m. e. m. iki 37 m. e. m. Laivyno pagalba buvo palaikomas ryšys su Roma, o švyturys siųsdavo signalus į sausumą. Nuo čia puikiai matyti salos Iskija ir Procida, Neapolio įlanka, Sorrento pusiasalis, Salerno įlanka bei galima įžvelgti Cilento kalvas.

Pasimėgavome panoraminiais vaizdais, atsigaivinome alučiu ir patraukėme atgalios. Pakeliui užsukome į nemokamą parką Astarita su daugybe takelių bei apžvalgos aikštelių, nuo kurių atsiveria tie patys nepakartojami vaizdai. Kai priartėjome prie Capri centro, radome parduotuvę, ten prigriebėme alaus ir čipsų bei nužingsniavome iki Arco Naturale. Tai yra arkos formos uolos struktūra, natūraliai susiformavusi dėl erozinio lietaus ir vėjo poveikio. 

Iki arkos galima prieiti tik pėsčiomis. Nuo šio rytinio salos taško atsiveria Sorrento pusiasalio ir Li Galli salų vaizdai. Labai dažnai kartojasi žodis „vaizdai“, bet niekur nuo to nepabėgsi, tiesiog taip jau yra: Capri sala yra nuostabių vaizdų generatorius. Vakarėjo. Iš viršaus į apačią Arka tikrai įspūdingai atrodė. Prisiskynėme prinokusių kaktusų vaisių (man nepatiko, skonis neypatingas), pasėdėjome ant suoliuko, pailsinome pavargusias kojytes, atsigaivinome alumi ir nuėjome į Capri istorinę miesto dalį, patį centrą. Turistų kiekis buvo drastiškai sumažėjęs. Sala turi tokią vienos dienos atrakcijos reputaciją, kai lankytojai atplaukia ryte, pasitrina centre, o vakarop plaukia atgal į žemyną. Romantiškai vaikštinėjome aptemdytomis Capri gatvelėmis, apsilankėme ir ten, kur apstu prabangių parduotuvių, kur gali sutikti aristokratiškai apsirengusių damų bei kavalierių. Kainos parduotuvėse nepatiko: sportbačiai – 520 Eur, akinių rėmeliai – 470 eur ir pan. Mes tiek pinigų tikrai neleistumėme už paprastus kasdienius daiktus, nes panašios sumos sudaro pusę visos mūsų kelionės biudžeto. Bet užtai nusipirkome skanių ledų (3,5 Eur 1 porcija), laižėme juos ir stebėjome aplinką. Kai pajutome, kad nuovargis ima viršų, sėdome į autobusą ir užkilome į Anacapri, kuriame bazuojasi mūsų viešbutis.

       Ryte pavalgėme labai skanius ir sočius pusryčius, kurie buvo įskaičiuoti į nakvynės kainą, su administratore susitarėme, kad leistų čia palikti kuprinę iki 15.00 val. ir nukulniavome į Villa San Michele. Vila atsirado vienam vyrui įgyvendinus savo svajonę: Axel Munthe, dar būdamas jaunas, atkeliavo čia 1876 m. ir atkreipė dėmesį į šioje vietoje stovėjusį valstiečio namelį bei San Michele koplyčios griuvėsius. Jaunas gydytojas iš karto įsimylėjo vietovę ir svajojo čia įsikurti. Jis jautė, kad tai yra jam skirta vieta, čia jo siela randa ramybę ir komfortą. Nuo tada turėjo praeiti dar daug metų, kol Axel nusipirko valdą ir prikėlė naujam gyvenimui. Šiandien atstatytą koplyčią su gyvenamuoju namu jungia didžiulis terasinis sodas su kolonadomis ir lodžijomis. Vila atsidaro 9.00 val ryte ir mes buvome pirmieji lankytojai (įėjimas 8 eur 1 žmogui). Ateiti pirmiems buvo protingas sprendimas, nes paskui čia pradeda plūsti minios turistų tiesiogine to žodžio prasme. 

Įdomu buvo patyrinėti Axel Munthe vilą, ji įsikūrusi tikrai išskirtinai gražioje vietoje, nuo čia atsiveria širdį tirpdantys vaizdai į Capri miestelį, Marina Grande ir Vezuvijų. Įspūdingas kiemelis, viloje daugybė aprašymų apie Axel Munthe ir jo gyvenimą saloje. Dabar Vila priklauso Švedijos Karalystei, kaimynystėje yra šios šalies konsulatas. Paglostėme ir žymųjį egiptietišką sfinksą, kuriam virš 3 tūkst. metų ir kuris žiūrį į Capri miestelį bei atlieka savotišką vilos sargo vaidmenį.  Munthe labai mėgo sfinksą, jis patiko kaip būtybė. Apibendrinimas: ne be reikalo vila sulaukia tokio dėmesio ir masės turistų, tikrai verta dėmesio vieta.

       Iš vilos nuėjome į Piazza Vittoria, nuo kurios lynų keltu (Seggiovia di Monte Solaro) galima užkilti į aukščiausią salos vietą – 589 m aukštyje virš jūros lygio kalno Solaro viršūnę. Kaina 12 Eur žmogui į abi puses. Atrakcija tikrai superinė: įlipi į važiuojančią kėdę, jos niekada nesustoja, visada judesyje, tiksliau sakant, įšoki į judančią vienvietę kėdę, nusileidi apsauginį rėmelį sau ant pilvo ir pirmyn. Pakilti į viršų galima per 13 min. Sėdi sau patogiai, dairaisi aplinkui, maskatuoji kojomis ir stebi apylinkes. Tikrai, smagu. Kalno viršuje yra apžvalginės aikštelės su pačiu gražiausiu panoraminiu vaizdu pasaulyje. Nuo čia 360 laipsnių kampu galima apžvelgti visą Capri salą, pamatyti jos simbolį uolas Faraglioni, pirmąją prieplauką Marina Piccola, Neapolio įlanką ir Iskijos salą. Žvilgsnis aprėpia viską iki pat Apeninų kalnų. Idealiausias variantas būti čia tuomet, kai saulės nedengia debesys ir yra tinkamas apšvietimas. Mes vos suspėjome nufotografuoti visas tas grožybes, kai užslinko lietaus debesis ir pradėjo lynoti. Vaizdas dingo iš karto, aplinkui kalną buvo vienas didelis debesies rūkas. Gerai, kad viršūnėje yra kavinė, kurioje ir pralaukėme šį nemalonų meteorologinį reiškinį. Žemyn nusileidome tokiu pačiu žaismingu būdu – lynų keltu. Aišku, yra galimybė ir pėsčiomis tiek užkilti į kalną, tiek ir nusileisti žemyn, bet kojų raumenis nuo vaikščiojimo ir taip skauda, reikia organizmą patausoti. Anacapri sėdome į autobusą ir nuvažiavome į patį salos kraštą Faro Punta Carena. Faro – tai švyturys. Prie pačio švyturio nepriėjome, nes jis aptvertas, ten karinė zona. Bet po apylinkes pasivaikščioti tikrai verta, nes ten vaizdai truputį kitokie negu likusioje salos dalyje. Turistų praktiškai nerasta, tik keletas. Mūsų tikslas čia yra paplaukioti jūroje. Tokio kaipo pliažo nėra, yra molas ir nuo jo kopėtėlėmis nulipį į jūrą ir plaukioji gražių uolų apsuptyje. Nelauktai vėl užklupo lietutis, kurį pralaukėme vietinėje kavinukėje. Po lietaus šilta, nusimečiau rūbus ir kritau į vandenį. Galiu patikinti, kad šioje vietoje maudynės yra pačios geriausios visoje saloje – vanduo skaidrus, bangos maloniai supa, o aplinkui gražuolės uolos. Fantastika. Paplaukioti čia yra atrakcija, kurios negalima praleisti būnant saloje. Superinė vieta su minimaliu kiekiu žmonių bei laisva ir neįpareigojančia atmosfera. Labai gerai, kad atvažiavome prie Faro. Po maudynių įsėdome į autobusą ir grįžome į Anacapri. Lengvas pamąstymas dėl salos kelių: niekaip nesuprantu, kodėl vietiniai taip apsunkino sau gyvenimą ir nepasistatė normalaus pločio gatvių, tokių, kad dvi transporto priemonės laisvai prasilenktų tarpusavyje. Dabar, kiek pastebėjau, grynas vargas tas vairavimas su įmantriais laviravimais ir „milimetrovkėmis“ prasilenkiant. Nežinau, gal italams tokia eismo tvarka priimtina? Sakysite, sala nedidelė, reikia taupyti vietą. O aš įsitikinęs, kad pora metrų platesnės gatvės tikrai neturėtų didelės įtakos salos naudingo ploto sumažėjimui. Bet patogumo prisidėtų ženkliai.

       Pavaikštinėjome po Anacapri istorinį centrą, apžiūrėjome raudoną namą Casa Rossa, kurio neįmanoma nepastebėti: savo raudonu fasadu išsiskiria iš aplinkinių pastatų. Labai patiko bažnyčia Church of St Michael the Archangel (Chiesa di San Michele), o tiksliau grindys joje (įėjimas 2 Eur). Neįtikėtino grožio grindimis vaikščioti draudžiama, galima ratu apeiti padarytu palei sienas mediniu taku. Ant grindų pavaizduotas Edeno sodas: centre yra angelas su liepsnojančiu kardu varantis lauk iš Edeno Adomą ir Ievą. Gyvatės pavidalo velnias apsirangęs aplink Gėrio ir Blogio pažinimo medžio kamieną. Aplinkui pavaizduoti gyvūnai : dramblys, jaguaras, liūtas, beždžionės, krokodilas yra su ryškiai išreikštais žmogiškais bruožais. Užkilus laiptais į viršuje esantį balkoną ir žiūrint į grindis iš aukštai, spalvos atrodo ryškesnės, skaistesnės ir visa Edeno scena įgauna žymiai pilnesnį vaizdą. Gyvenime mačiau daug bažnyčių, kuriose pagrindinis akcentas yra gražios lubos, bet kad taip gražiai būtų dekoruotos grindys, mačiau pirmą kartą. 

Užsukome į vieną kitą aikštę, į bažnyčią Church of Saint Sophia (Chiesa di Santa Sofia). Parduotuvėje prigriebėme alaus, čipsų ir tradiciškai ant suoliuko produkciją skaniai suvartojome. Ką gi, atėjo laikas judėti į uostą ir tęsti mūsų kelionę. Viešbutyje atsiėmėme saugojimui paliktą kuprinę, atsisveikinome su linksmuoju šeimininku ir patraukėme į autobusų stotelę. Su autobusu eilinį kartą problemos: sustojo mums reikalingas, bet jau pilnas, vairuotojas sako, kad  nėra vietos. Tai ko tada sustojai? Na, o jei jau sustojai tai priimk dar pora keleivių. Savo žmonelę taip normaliai pagrūdau į sausakimšą autiką, dar pastūmiau, kad ir pats įsisprausčiau. Puiku, mūsų kūnai autobuse ir mes riedame žemyn nuo kalno į Marina Grande. Neįlipti į autobusą būtų negerai, nes sekantis vėl gali būti perpildytas, o keltas į Iskiją plaukia tik vieną kartą per dieną. Taigi, pavėluoti būtų buvę kritiškai nepageidautina.

       Uosto kasose nusipirkome kelto bilietus į Iskijos salą (19,8 Eur asmeniui), įdomumo dėlei apėjome prieplaukoje esančias parduotuves, pilnas suvenyrinio šlamšto. Galiu pasakyti, kad Marina Grande yra pati niūriausia ir baisiausia vieta visoje saloje, bet, nežiūrint į tai, žmonių čia devynios galybės. Maršrutas Capri-Ischia nėra populiarus, todėl kelte buvo daug laisvų vietų. Laivas patogus, su kondicionavimo sistema, todėl malonu atsigauti po tvankaus oro ir prakaitavimo. Keltą supo kaip reikiant. Vienai moteriškei pasidarė bloga, tai subėgo kelto personalas ir visą transferio laiką ją vėdino vėduoklėmis. Į Iskiją atplaukėme gana greitai (40 min.). Lengvai radome šalia uosto esančią autobusų stotį. Orientuotis maršrutuose gana nesunku, nes autobusai važiuoja aplink salą ratu: CD (circolare destra) – važiuoja aplink salą pagal laikrodžio rodyklę, CS (circolare sinistra) – prieš laikrodžio rodyklę. Važiuoja nuo ankstyvo ryto iki nakties. Ratą padaro per pusantros val. Vienkartinis bilietas kainuoja 1,5 Euro, visos dienos – 4,5 Eur. Bilietus galima nusipirkti tabako ir spaudos kioskuose, netgi baruose. Dar yra autobuso linija 1 (Ischia Porto – Sant‘Angelo), linija 2 (Ischia Porto – SPA Poseidono sodai), linija 5 (Ischia Porto-pliažas Maronti) ir keletas kitų.

       Autobusu per 25-30 min. nuvažiavome į miestelį Forio, kuriame randasi užsakytas hostelis „Ring Hostel“. Dvi naktys dviems žmonėms kainavo 72 Eur. Dar papildomai reikėjo susimokėti miesto mokestį, kuris yra 2 Eurai žmogui už naktį. Iskijoje su keliais yra visai kita situacija – gatvės pakankamai plačios, dviems prasilenkiantiems autobusams nereikia tursintis, kad pravažiuoti. Išlipome Forio centre, užsikūrėme navigaciją ir nupėdinome į hostelį. Viešbutuko durys buvo pilnai atlapotos, viduje nieko nėra, teko lukterėti, kol atvažiuos šeimininkas. Pasirodo, jis turi restoraną ir, jei teisingai supratau, visą savo dėmesį yra sutelkęs į jo veiklą, o tas hostelis tik šiaip papildomas versliukas. Palydėjo mus į viršų ant stogo ir pasiūlė rinktis kambarį savo nuožiūra. Kambariukai mažučiai, bet su tuliku, dušu plius yra terasa su staliukais, kur galima smagiai pavakaroti gryname ore. Kitų svečių per tas dvi dienas taip ir nemačiau. Nors mes patys ten grįždavome tik pernakvoti. Netrukus supratau, kodėl viešbutis vadinasi „Ring Hostel“ – šalia stovi bažnyčia ir kas pusvalandį konkrečiai skalambija savo varpais, ilgai ir įkyriai. Palikome mantą kambaryje ir išsliūkinome į miestą. Pastebėjau, kad čia daug rusakalbių, net parduotuvėse yra rusiški užrašai. Bet taip ir neišrišau, ar jie yra turistai, ar imigrantai? Perėjome per centrinę gatvę su parduotuvėmis, kavinėmis ir intensyviu vakariniu gyvenimu. Kainos visai priimtinos: ledai – 1,8 Eur už galingą porciją, pica – 8 eur, užkandžiai irgi įperkami. Nupėdinome iki vietinės įžymybės – baltosios Soccorso bažnyčios (Chiesa del Soccorso). Ji stovi ant kyšulio su vaizdu į jūrą. Ši nedidelė bažnyčia ant jūros kranto visada būdavo orientyru į namus grįžtantiems jūreiviams. Sutemus negalėjome įvertinti jos balto grožio, bet ir vakare gražiai apšviesta ji atrodė puikiai. Užsukome į šalia esančią bažnyčią Chiesa Santa Maria Di Visitapoveri, tiksliau į koplyčią šalia jos ir pasiklausėme bažnytinio choro repeticijos. Religinės giesmės skambėjo labai gerai. Smagu buvo stebėti, kaip choro vadovas emocingai itališku stiliumi aiškino, kaip reikia giedoti. Ilgai nenaktinėjome, tabako parduotuvėje nusipirkome rytojui vienos dienos autobuso bilietus (4,5 Eur 1 vnt.), kurie galioja visuose autobusuose visą dieną, supermarkete užsipirkome maistelio. Grįžę į hostelį terasoje ant stogo puikiai pavakarojome gurkšnodami vyną ir dėliodami rytojaus planus.

       Naktį konkrečiai lijo ir 7.00 val. ryte vis dar pylė kaip iš kibiro. Pažiūrėjau internete orų prognozę, o ten apie lietų net neužsiminta. Pusryčiai buvo super prasti: keistos sultys, ne pirmo šviežumo bandelės su uogiene ir kava. Bet labiausiai mane nustebino tai, kad pavalgius reikia indus pačiam išsiplauti. Daugelyje vietų nakvojau ir pusryčius valgiau, bet kad indus pačiam išsiplauti reiktų viešbutuke…?

       Gatvėje radome autobuso stotelę ir įsėdome į autiką Nr. 1, pasižymėjome bilietus (užtenka vieną kartą pažymėti, paskui keičiant transporto priemones gana tik parodyti vairuotojui pažymėtą bilietą). Per 25 min. nuvažiavome į Ischia Porto, ten persėdome į autobusą Nr. 7 ir atvykome į sustojimą Ischia Ponte, nuo kurio tiesiu taikymu nukulniavome į šalia esančią Aragoneso pilį (Castello Aragonese). Kaina 10 Eur asmeniui. Akmeniniu tiltu pasiekėme salą-uolą, ant kurios ir išsidėsčiusi pilis su visa infrastruktūra. Į viršų pakilome liftu ir pradėjome tyrinėti pilį. Orientuotis paprasta: yra 25 objektai, kurie visur sunumeruoti, yra nukreipiančios rodyklės. Vaikščioti ir pažinti teritoriją buvo nesunku. Nuo pilies terasų, balkonų ir apžvalgos aikštelių atsiveria puikūs vaizdai tiek į Iskijos salą su gražuoliu Epomeo kalnu (Monte Epomeo), tiek į Capri salą, virš kurios bazavosi konkrečiai tirštas debesis, tiek ir į kitas salas. Šiaip, jei nebūtų rodyklių, pilis ir teritorija būtų labai klaidi. Jei žaistum slėpynių, tai minimum savaitę nerastum pasislėpusių žaidėjų. Čia apstu visokių kiemelių, takų, nišų, patalpų, niekur nevedančių keliukų – man vaikštinėjimas priminė tokį seną kompiuterinį žaidimą „Pac-Man“, kai varinėji labirintais ir bandai rasti išėjimą. Pilies istorija siekia net 474 m. p. m. e. Ji buvo naudojama įvairiems tikslams skirtingu laiku – čia buvo ir prieglobstis gyventojams nuo piratų, vėliau kalėjimas kalintiems iki gyvos galvos, o paskutinius 100 metų – muziejus. Man labiausiai patiko tos kraupiosios vietos, apie kurias papasakosiu. Po bažnyčia yra vienuolių (moteriškosios lyties) kapinės. Bet tai ne tokios kapinės kaip mes įsivaizduojame, o tai yra patalpos, kuriose prie sienų  stovi tokios kaip sėdynės (tipo unitazai), ant kurių sodindavo numirusias vienuolės. Pūvančio kūno mėsa ir skysčiai nutekėdavo į specialias vazas, o išdžiūvę skeletai vėliau būdavo sudedami ir kaupiami bendrose urnose. Tokia makabriška praktika kilo iš būtinybės akcentuoti visišką kūno bereikšmiškumą, teigiant, kad kūnas yra tiesiog vieta, kurioje laikinai gyvena siela. Atskiro kapo kiekvienai vienuolei nebuvimas tik patvirtindavo šį jų įsitikinimą. Vienuolės kasdien susirinkdavo laidojimo patalpose ir melsdavosi bei mąstydavo apie mirtį. Kadangi jos kelias valandas per dieną praleisdavo tokioje nesveikoje pūvančių kūnų aplinkoje, dažnai dėl to susirgdavo sunkiomis ligomis, kartais net mirtinomis.

       Žemyn link išėjimo leidomės ne liftu, o pėsčiomis. 

Tai buvo teisingas sprendimas, nes pakeliui radome labai kraupų kankinimų muziejų, kuriame labai vaizdžiai ir tikroviškai buvo parodyti senovės žmonių kankinimo būdai bei tam tikslui skirti reikmenys ir prietaisai. Žiauru, ypač kai visa tai bandai įsivaizduoti. Nieko gero, kai tau gyvam traukia lauk liežuvį arba skečia žandikaulius, sodina ant kuolo, smaugia keistais aparatais, kemša adatas po nagais, uždeda skaistybės diržą tiek vyrui, tiek moteriai ir t.t. Vis dėlto homo sapiens yra pats žiauriausias sutvėrimas šiame pasaulyje…Be konkurencijos.

       Labai patiko patyrinėti Aragoneso pilį, verta dėmesio vieta. Nuėjome į autobuso stotelę ir optimistiškai nusiteikę laukėme transporto priemonės. Saloje su autobusais viskas gerai tik teorijoje, nes pagal patvirtintus grafikus jie kursuoja kas 10-15 min. Tačiau realybėje viskas ne taip gražu. Kartais autiko tekdavo laukti net valandą laiko, kai pagal grafiką jau kokie 4 turėjo pravažiuoti. Kai esi įspraustas į laiko rėmus, tai toks dalykas labai erzina, nes konkrečiai žlugdo planus. Šiuo konkrečiu atveju autobuso laukėme 40 min., nors per tą laiką jau keli jų turėjo važiuoti. Per 30 min. pėsčiomis būtume iki Ischia Porto nuėję, bet vis galvoji: na, jau tuoj iš už posūkio atvažiuos autobusas. Bet jo kaip nėra, taip nėra…Jei taupote laiką, tai nuomokitės automobilį arba motorolerį. Bet vėlgi – su auto parkavimu yra problematiška situacija, o su skūteriu reikia turėti vairavimo patirties, ypač tokiame intensyviame itališkame eisme. Pagaliau įsėdome į autobusą Nr. 7, su juo nuvykome iki Ischia Porto, ten sėdome į Nr. 1 ir nuvažiavome iki pliažo Citara (Spiaggia di Citara) ir nužingsniavome į  terminį parką „Poseidon“ (Giardini Poseidon Terme). Iskijoje yra net 70 karštųjų vulkaninės kilmės versmių, todėl sala yra puiki vieta sustiprinti savo sveikatą. Druskų-bromo-jodo ir druskų-šarminės-sulfatinės grupės vandenys savyje turi nedidelius kiekius mineralinių medžiagų, tokių kaip kalcis, kalis, litis ir t.t. Terminiai vandenys gydo sąnarių artrozę, mialgiją, chroniškas kvėpavimo ligas, ginekologinius sutrikimus, odos patologijas, celiulitą, mažina stuburo skausmus, atstato mūsų organizme esančių elementų natūralų balansą. Praktiškai stebuklingas vanduo. Įėjimas į parką nuo 13.00 val. iki 19.00 val. yra šiek tiek pigesnis, todėl sumokėjome tik po 28 Eur už įėjimą. Dar palikome po 5 Eur užstatą už apyrankę su laikroduku ir dar 1 Eur už spintelę, kurioje palikome visus savo daiktus. Operatyviai šokome į maudymosi kelnaites ir atsidavėme į terminių šaltinių teikiamų SPA malonumų glėbį. Pagal visas rekomendacijas pradžiai nuėjome į pliažą ir kritome į banguojančią jūrą. Taip mes apšildėme kūno raumenis ir paruošėme juos būsimam panirimui į terminius vandenis. Po to reikia nueiti 10 min. į sauną, išprakaituoti, nusiprausti po šaltu vandeniu – taip išvalomas organizmas nuo susikaupusių toksinų ir dar labiau paruošiamas terminio vandens procedūroms. Terminius baseinus reikia keisti palaipsniui didinant temperatūrą. Baseinų daug, jie visi turi savo pavadinimus ir skirtingas temperatūras: Adriano 28 °C, Asklepio 30 °C, Aphrodite 32 °C, Ischia 34 °C, Armonia 32 °C, Arethusa 36 °C, Ariadne 38 °C ir t.t. Yra Kneipo takai, kuriuose reikia pavaikščioti karštame vandenyje ne daugiau 3 min., o paskui šaltame – iki 15 min. Maksimaliai galima 3 ciklus pakartoti. Ir visada reikia pradėti nuo karštų vonių, o baigti šaltomis. Man, asmeniškai, labiausiai patiko baseinas iš dviejų dalių, kuriame pirma įlipi į 40 °C vandenį, pilnai pasineri su galva, o kai jame kaip reikiant įkaisti, tada neri į šalia esantį šaltąjį baseiną su 15 °C temperatūra. Iš šalto gįžti atgal į karštą ir taip kartoji kokius 3 kartus. Patikėkit, po tokios karuselės išskrendi tiesiu taikymu į kosmosą. O gal ir dar toliau. Jausmas geras, supermeniškas, atrodo, įgauni antgamtinių galių. Malonumas.

       Parko teritorija išsidėsčiusi terasų stiliumi – vieni baseinai aukščiau kitų, aplinkui gražūs sodeliai, poilsio salelės su gultais ir skėčiais, privatus pliažas. Nuostabi vieta poilsiui ir atsipalaidavimui. Po visą teritoriją išvedžioti latakai, kuriais teka natūralus terminis vanduo. Lentelės su užrašu įspėja: „Atsargiai. Karštas vanduo“. Norėjau pats tuo įsitikinti ir įkišau koją į vandenį, tai vos nenusiplikiau. Atominė atrakcija buvo uoloje įrengta pirtis. Ji yra natūralioje grotoje, siaurėjanti ir labai faina. Sėdi ten tokioje neįprastoje aplinkoje ant akmeninių blokų, aplinkui uolų skliautai. 

Kuo labiau lendi į tą siauresnę vietą, tuo karščiau darosi. Net nepastebėjome, kaip prabėgo 4 val. šiame parke. Po vandens procedūrų kūno odelė pasidarė minkštutė ir švelnutė, o nuo laipiojimų aukštyn-žemyn skaudantys raumenys apsiramino ir nustojo mausti. Pilnas atsigavimas ir jėgų pasisėmimas. Reload‘as įvyko. Parkas užsidaro 19.00 val. bet jau prieš pusvalandį baseinuose išjungia masažines sroves ir taip duoda suprasti, kad laikas vyniotis lauk. Parko uždarymo laikas sutampa su saulės laida, todėl ten gražiai nuleidome saulę ir stebėjome, kaip ji be skrupulų pradingo jūros tolumos horizonte.

       Jautėmės taip gerai, kad į viešbutį nusprendėme grįžti pėsčiomis taku palei jūrą. Nusipirkome alučio, skaniai atsigėrėme ir neskubėdami nupėdinome į Forio. Pusė valandos kelio su vaizdu į jūrą nuteikė romantiškai. Pasiekę Forio tiesiu taikymu nuėjome į restoraną „La Tinaia“ ir užsisakėme po porciją firminio salos patiekalo – Iskijos triušio su bulvėmis. Pasakysiu tiesiai šviesiai: tokio skanaus valgio jau senokai neteko ragauti, akys merkėsi iš malonumo, o pilvas sakė „dar, noriu dar“…Super vakarienė dviems su alumi kainavo 30 Eur. Sotūs ir laimingi centrinėje gatvėje dar paklausėme gatvių muzikantų koncertų, nusipirkome vietinio citrinų likerio limoncello ir, užsisaldinę juo gyvenimėlį, nuėjome miegoti.

       7.00 val. ryte jau sėdėjome CS autobuse iš Forio važiuojančio į Sant‘Angelo kaimelį. Išlipome stotelėje Cava Grado. Oras puikus, visi turistai dar miega, todėl Sant‘Angelo pasirodė visame savo gražume. Kaimelis nedidelis, simpatiškas, turi uolą, kurią su krantu jungia molas. Visas transportas čia išskirtinai ekologiškas – tik mažyčiai elektrokarai tyliai zuja aukštyn-žemyn. Nedidelis pliažas, rami jūra, daug jachtų ir katerių. Pasėdėjome prieplaukoje ant suoliuko, pasigrožėjome baltais ir žaismingų spalvų namukais, mėgavomės idiliška tyla ir ramybe. Dar valandėlė – ir pulkai turistų užplūs šį gražų Iskijos kampelį. Pasivaikščiojome po baltų vilų kvartalą, užsukome į vietines kapinaites, kurios nustebino tuo, kad iki kiekvieno kapo buvo atvestas elektros įvadas ir žybsėjo ne tikros, o elektrinės žvakutės.

       Atsisveikinom su vis dar nepabudusiu Sant‘Angelo, sėdome į autobusą CD ir nuvažiavome į už kelių kilometrų esančią Sorgeto įlanką. Kuo ji garsi? O gi tuo, kad čia į jūrą įteka tos natūralios karštos versmės (Sorgenti Termali di Sorgeto), kurių teikiamais malonumais vakar mėgavomės terminiame parke „Poseidon“. Tik čia tai galima daryti visiškai nemokamai! Jei nežinote, kur išlipti, tai autobuso vairuotojas mielai išleis ties posūkiu į Sorgeto. Užtenka tik paprašyti. Kaip jau minėjau, jei terminiam parkui gaila išleisti tuos 30 Eur, tai įlanka yra puiki nemokama alternatyva. Tik perspėju, kad autobusas neveža iki pačio Sorgeto, nuo pagrindinio kelio reikia eiti 20 min. pėsčiomis arba važiuoti taxi. Tai dar ne viskas, pasiekus įlanką, nuo stačios uolos iki jūros tenka leistis žemyn apie 250 laiptų. Jūroje styro lentelės su įspėjančiais užrašais apie tai, kad vandens temperatūra gali siekti 90° C. Mes į vandenį įbridome, bet tokios temperatūros ten tikrai nebuvo, nes karštas vanduo maišosi su vėsiu jūros vandeniu ir gaunasi toks šiltas vandenukas. Bet kokiu atveju, tai yra gera atrakcija: įbrendi, atsisėdi ir jauti, kaip karštos versmės tave apgaubia, bet jūros bangos tuoj pat temperatūrą sušvelnina. Smagumėlis! Vietos ten nėra daug, vienu metu procedūromis gal mėgautis tik keletas žmonių. Apsirengėme, susikaupėme ir pajudėjome atgalios. Susikaupti tikrai reikėjo, nes visą tą kelią, kurį smagiai įveikėme leisdamiesi žemyn, dabar reikėjo pakartoti atvirkštine tvarka. Kol pasiekėme autobuso stotelę, prakaitas žliaugte žliaugė, užpylė net mano akinius. Sėkmingai grįžome su CD į Forio, viešbutyje dar spėjome papusryčiauti, išsiregistravome iš „Ring Hostel“ ir vėl šokome į autobusą, tik jau su visa manta. Išlipome prie botanikos sodo La Mortella (Giardini la Mortella), nupėdinome su sunkia kuprine iki įėjimo, bet sodas, pasirodo, veikia ne kasdien, o tik II, IV, VI ir VII. Spėkite kokia šiandien diena? Ogi penktadienis… Daug ir negražiai keikiausi, kol apsiraminau. Kaip taip neapsižiūrėjau? Paspoksojome į gražias nuotraukas prie sodo vartų, padūsavome, kad visų tų grožybių nepamatysime ir apsisukome atgal link autobuso stotelės. Tiesa, dar bandėme sodo darbuotoją prikalbinti, kad įleistų mus vidun, bet jis kategoriškai atsisakė. Netektį kompensavo pakeliui aptikta įspūdinga apžvalgos aikštelė Belvedere Di Zaro. Vaizdas nuo jos atsiveria klasiškas, matosi visa pakrantė su pliažais, kalnais ir Soccorso bažnyčia tolumoje. Iki soties pasimėgavome panorama, suvalgėme sumuštinių, atsigėrėme alaus ir grįžome į stotelę, iš kurios autobusas mus nuvežė į Ischia Porto. Autobusuose Iskijoje ramiai nepavažinėsi, ypač kai mokiniai grįžta iš pamokų: jie sukelia tokį triukšmą, taip garsiai kalba, rėkia, ginčijasi, kad išūžia visas ausis ir smegenis. Labiausiai patiko tokia situacija autobuse: pro priekines duris įlipo bilietų kontrolė ir garsiai skelbia: pateikite savo bilietus. Niekas nereaguoja. Absoliučiai. Tas dar garsiau rėkia „bilietus“, „siųskite juos man į priekį, aš patikrinsiu ir atsiųsiu atgal“. Jokios reakcijos, pora mokinių gal pradėjo raustis kuprinėse ir ieškoti bilietų, o pilnas autobusas keleivių net dėmesio nekreipia į raginimus. Mes irgi tame tarpe. Kontrolierius pasiblaškė, pasiblaškė, pamatė, kad šūdas gaunasi ir sekančioje stotelėje išsivyniojo lauk.

       Ischia Porto nusipirkome kelto bilietus į Neapolį (19,4 Eur 1 asmeniui) ir išplaukėme į žemyninę Italiją. Plaukti patiko, nes galima buvo sėdėti atvirame viršutiniame denyje ir 45 min. mėgautis nuostabiais vaizdais į salas, pakrantę ir jūrą. Vėjas maloniai gaivino, saulė glostė veidą…Puikumėlis. Prisišvartavome prieplaukoje Molo Beverello ir pėsčiomis nuėjome iki savo viešbučio, kuris pasirodė esantis super geroje vietoje – nuo jo ir istorinis centras, ir prieplaukos ranka pasiekiamos. Neprašoviau su viešbučiu „Neapolitan Trips Hostel & Bar“. Dvi naktys dviems žmonėms kainavo 95,4 Eur. Sumetėme daiktus į kambarį ir tiesiu taikymu šokome į trasą. Iš karto gatvėje Via Toledo netoli metro „Toledo“ užsukome į ledainę „Mennella Il Gelato“. Čia parduodami nerealaus skonio ledai. Didžiulė porcija kainuoja 2,5 Eur. Galiu drąsiai teigti, kad tokius skanius ledus valgiau antrą kartą gyvenime (pirmas kartas buvo Damasko turguje). Visapusiška neginčijama palaima, praktiškai nirvana, nemaniau, kad ledų laižymas gali suteikti tiek pat malonumo, kaip ir nuogos moters kūno laižymas… Juokauju.

       Po Neapolio istorinį centrą geriausia vaikščioti pėstute. Nereikia jokių metro ar autobusų, nes pėsčiomis viskas yra labai nesunkiai pasiekiama. Iš pradžių nusprendėme apžvelgti Neapolį iš viršaus. Tam tikslui geriausiai tinka ant Vomero kalvos esanti pilis Castel Sant’Elmo. Patogiausia iki jos nusigauti funikulieriaus pagalba. Įdomiausia dalis buvo, kai mes iki funikulieriaus Montesanto ėjome klaidžiomis miesto gatvelėmis. Pavadinome tą tipinį neapolietišką kvartalą „bangladešu“: daugiabučiai sustatyti itin arti vienas kito, tarpai tarp jų tokie siauri, kad puikiai supranti, jog apatinių aukštų gyventojai niekada nemato dienos šviesos. Gyvenimas čia verda: vaikai žaidžia, motoroleriai rieda, vyrai sprendžia savo reikalus. Atvirai pasakysiu, kad sutemus čia vaikščioti būtų tikrai nejauku, gal net nepatartina. Mes kažkaip drąsiai prieidavome prie vietinių vyrukų ir klausdavome kelio iki Montesanto. Su jų pagalba „prisikasėme“ iki funikulieriaus ir pakilome į kalną (1,1 Eur už bilietą, tiek pat kainuoja ir žemyn). Galima į viršų ir pėsčiomis kulniuoti, bet tokia perspektyva visai neviliojo. Pilis Castel Sant’Elmo iš išorės atrodė labai didelė su ypatingai aukštomis sienomis. 

Manėme, kad reikės daug laiko skirti jos tyrinėjimui, bet, pasirodo, po pilies vidų vaikščioti negalima. Susimoki 2,5 Eur, užlipi keliuku į viršų ant pilies sienų ir jomis vaikštinėji. To pilies vidaus net nereikia, nes visas įdomumas ir yra viršuje. Turiu omenyje, kad ten atsiveria visa Neapolio panorama, pati geriausia penkių žvaigždučių panorama. Visas miestas kaip ant delno. Geriausiai čia lankytis po pietų, nes tada saulės padėtis ir apšvietimas leidžia išspausti maksimaliai nuostabų vaizdą. Nerealu…

       Nusileidome nuo kalno su funikulieriumi, metro sustojimo kasose nusipirkome rytojaus dienos išvykai į Pompėją kombinuotus bilietus (3,5 Eur 1 bilietas), kurie 140 min. nuo pažymėjimo laiko galioja ir metro, ir circumvesuviana traukiniuose. Šalia Montesanto esančioje kavinukėje užsisakėme labai skanų desertą „baba“ (kirtis ant galinės a) su romu. Jis mums taip patiko, kad paskui dažnai tokį valgydavome: dieviško skonio, drėgnas, minkštutėlis, persisunkęs romu. Firminis deserčiukas. Tuomet tiesiu taikymu nusitaikėme į piceriją Pizzeria Di Matteo gatvėje Via dei Tribunali, kurioje užsisakėme picų ir alaus. Nežinau, kaip kitose picerijose, bet šitą galiu rekomenduoti visu 100 %. Picos buvo tikrai išskirtinio skonio ir šią užeigą mums nurodė vietinis italas, kurį sutikome viešbutyje. Jis teigė, kad čia yra geriausios picos mieste. Pasirodo, nemelavo, galiu pakartoti aprašymą tokį pat, kaip ir su anksčiau skanautais ledais… Maniau, kad esu valgęs skanių picų, pasirodo, klydau, nes Di Matteo ragautos picos buvo kažkas tooookio!!! 6 ir 8 Eur – tiek kainavo neapolietiški maisto šedevrai, viską skaniai nuplovėme alumi ir sočiais pilvais toliau patraukėme tyrinėti istorinį miesto centrą. Gatvėse minios žmonių – tiek vietinių, tiek turistų. Visur šurmuliuoja, vyksta aktyvus gyvenimas. 

Žmonės bet kur gatvėse geria alų, valgo, bendrauja, rūko. Niekas nieko nedraudžia, nedeklaruoja tokių nesąmonių, tipo, alkoholio vartojimas viešoje vietoje yra blogis. Nieko panašaus Neapolio senamiestyje: fiesta ir gyvenimo šventė vyksta be jokių apribojimų. Aišku, tai turi ir savo kainą bei pasekmes. Matytumėte Jūs, kokios gatvės, aikštės, skverai būna prišnerkšti po tokių naktinių pasilinksminimų…Mes labai anksti rytais šokdavome į trasą, tai matydavome kalnus šiukšlių, tuščių butelių, skardinių ir nuorūkų.

Valytojai darbuodavosi išsijuosę. Jei vakare kompanija sėdėjo ant kokių nors karabinierių įstaigos ar bažnyčios laiptų, tai ryte visi laiptai nustatyti įvairiausiais tuščiais buteliukais. Esmė yra tame, kad neapoliečiams tai yra visiškai normalu. Man toks stilius irgi prie širdies. Jaučiasi laisva atmosfera. Nereikia kvailai rausti, kai kokia nors teta ar dėdė pradeda moralizuoti: kodėl šiukšlinate, negražu ir nekultūringa. Šiaip jau Italija yra kultūros lopšys. Be to, tam ir yra valytojai, kurie dirba savo sunkų darbą. Puiki sistemėlė. Gal kai kam Neapolis atrodo šiukšlinas ir netvarkingas miestas, su aptriušusiais namais ir numyžtomis gatvėmis, bet man tas nepagražintas vaizdas, tas neiščiustytas stilius itin patiko. Visą vakarą šlifavome gatves, užeidami į bažnyčias, kurios, kaip nekeista, atviros iki vidurnakčio, o gal ir ilgiau. Praktiškai sunku buvo rasti viešpaties šventovę užrakintomis durimis. Vienoje iš miesto aikščių vyko policijos šventė. Mes jau apie 23.00 val. į ją užsukome, o ten palapinių pristatyta, policininkai aiškina apie savo darbą, demonstruoja, kaip pirštų antspaudai nuimami, ginklai, įranga ir t.t. Nepamenu, kad pas mus tokia šventė vyktų jau link vidurnakčio. Į viešbutį grįžome labai vėlai, bet kupini teigiamų emocijų bei pakerėti Neapolio.

       Iš ryto nuėjome į visai netoli viešbučio esančią metro stotį „Toledo“. Tai labai graži vieta, turistai į ją užsuka vien tam, kad pasigrožėtų jos dekoracijomis. Man patiko tokia jūrinė tematika, atrodė, kad žingsniuoji mėlyna mozaika iškloto baseino dugnu. Sėdome į metro (primenu, kad kombinuotus bilietus pirkome iš vakaro) ir nuvažiavome į centrinę geležinkelio stotį Piazza Garibaldi, kur perėjome į circumvesuviana traukinių stotį. Ten įsėdome į traukinį, vykstantį Sorrento kryptimi – mūsų šios dienos tikslas Pompėja ir ją pražudęs dėdulė Vezuvijus. Išlipome stotelėje Pompei Scavi, kuri yra praktiškai prie įėjimo į Pompėjos archeologinį parką. Griuvėsiai atsidaro 9.00 val., tokiu laiku mes ten ir buvome. Bilietas į archeologinį parką kainavo 15 Eur žmogui ir priedo pasiėmiau audiogidą (8 Eur). Už audiogidą paprašė užstato asmens dokumento. Paskui grąžini įrangą, o Tau atiduoda dokumentą. Tas audiogidas gal ir gerai, bet labai jau sausai, neįdomiai ir moksliškai viską aiškina, norisi kokių nors įdomių pikantiškų detalių, intriguojančiai pateiktų faktų ar kažko tokio tipo. Vaikščiojau po griuvėsius, o ausyse skambėjo toks nuobodžią mokslinę literatūrą skaitantis balsas. Griuvėsiai suskirstyti į devynias zonas, su bilietu duoda ir parko planą su įvairios trukmės siūlomais maršrutais. 

Na, nežinau, po kažkiek laiko (gana greitai) tie griuvėsiai darosi visi vienodi ir nebedžiugina. Mes po juos trynėmės geras 3 val. Užtenka apžiūrėti pagrindinius populiariausius ir įdomiausius objektus ir gana: amfiteatras, mažasis ir didysis teatras, pirtys, keli geriausiai išlikę namai ir tiek žinių.

       Išėjome iš parko ir prie traukinių stoties nusipirkome autobuso, užvežančio į aukščiausią leistiną Vezuvijaus tašką, bilietus (10 Eur žmogui į abi puses). Galima ir su viešuoju transportu nuvažiuoti (EAV autobusai), kurie yra pigesni, bet jie rečiau važiuoja ir ne taip aukštai į kalną užveža. Per pusvalandį užkilome į viršų, tada nusipirkome bilietus į Vezuvijaus nacionalinį parką (10 eurų žmogui). Juos mums pardavė tiesiog tame pačiame autobuse. Lipimas iki kraterio nėra sudėtingas ir trunka 20 min. Aš, asmeniškai, lipau su paprastais atvirais sandalais. Kyli sau plačiu taku į viršų ir tiek žinių. Tikrai jokios spec. avalynės nereikia, mačiau turistų, kurie ėjo su pliažinėm tapkėm. Prieš planuojant Vezuvijaus programą, reikia įsitikinti, kad jo viršūnė yra švari, ta prasme, kad ji nebūtų debesyje, nes tokiu atveju nėra jokio tikslo nei važiuoti, nei lipti į viršų. Mūsų atveju, dangus buvo „neužterštas“ debesimis. Žudiko dėdulės Vezuvijaus krateris atrodė didingai, galingai ir giliai. Poroje vietų dar kyla kažkoks dūmelis ir „paduoda“ siera. Aplinkui visą kraterio perimetrą tako nėra, tik pusę jo galima apeiti. Bet to užtenka, kad susidarytum vaizdą, pasigrožėtum neaprėpiama panorama, bandytum įžvelgti Pompėją, atsigertum vynelio (stiklinė 2 Eur), nusiluptum gabalėlį lavos atminimui. Viršuje buvo visai nešalta, be vėjo, puikus oras. Smagiai pasivaikščiojome kalno-žudiko viršūne ir per 20 min. nusileidome žemyn prie autobuso, kuris nugabeno atgal į traukinių stotį. Nežinau, ką pražiopsojome, bet į traukinį įlipome nepasižymėję bilietų. Kai supratome, kad važiuojame „zuikiais“ buvo nemalonu. Svarbiausia, kad bilietai kišenėje, bet jie nepažymėti. Gerai, kad kontrolės nebuvo. Išlipome centrinėje Neapolio traukinių stotyje, kurioje pabandžiau iškišti nepanaudotus bilietus atgal į kasą. Tai ten visas konsiliumas darbuotojų susirinko, niekaip nesuprato, ko aš iš jų noriu. Sakau, turiu bilietus, man jų nebereikia, aš jums bilietus – jūs man pinigus. Sako, pirmą kartą jie susiduria su tokia situacija, kai kažkas bando priduoti traukinio bilietus. Vienu žodžiu, nieko nepešiau, atsisakė man grąžinti pinigus. Teko nepanaudotus bilietus tiesiog išmesti. Nuo stoties pėstute patraukėme iki istorinio Neapolio centro iki požemių Napoli Sotterranea. Nusipirkome ekskursiją (10 Eur žmogui) į Neapolio požeminį pasaulį. Ekskursijos anglų k. vyksta 12.00, 14.00, 16.00 ir 18.00 val. Jos metu sužinojau, kad po miestu yra galingi požeminiai tuneliai ir erdvės, kurie susiformavo kadaise išgaunant blokus, naudojamus miesto statyboms. Vėliau veikė kaip akvedukas, o karo metais – kaip didžiulė slėptuvė. Erdvės po žeme tiesiog įspūdingos, aukštais skliautais. Nors teko brautis ir ypač siauru koridoriumi visiškoje tamsoje iki vandens rezervuarų. Požemiuose daromi eksperimentai su augalais: čia drėgmė siekia 99%, todėl jie auga visai nelaistomi, reikiamą drėgmės kiekį gauna tiesiog iš oro. Matėme augančias įvairias gėles, o vietinis bazilikas tiekiamas į netoliese esančią piceriją. Be abejonės, tikrai verta dėmesio ekskursija po Neapolio požemius.

       Parduotuvėje nusipirkome šalto alučio, lauko kavinėje – porciją mažų traškių žuveliokų (7 Eur) ir vienoje iš aikščių skaniai pasėdėjome ant suoliuko. Gurkšnojome ir stebėjome aplinką: truputį nervino valkatos, kurie prašė pinigų ir kabinėjosi prie praeivių. O šiaip atmosfera super. Trynėmės charakteringomis gatvelėmis, vienos picerijos darbuotoja taip primygtinai kvietė užeiti pavalgyti, kad griebė mano ranką ir tiesiogine prasme ėmė tempti vidun. Nebloga taktika – jei valgytojai patys neužeina, reikia juos tiesiog įsitempti pas save. Perėjome ir Via San Gregorio Armeno gatve, kuri garsi savo prakartėlėmis, suvenyrais, žymių žmonių skulptūrėlėmis ir Pantalone, Arlecchino ir Pulcinella atvaizdais.

Norėjome apžiūrėti Šv. Severo koplyčią Museo Cappella Sansevero, bet į ją eilė buvo kaip prie duonos karo metais, todėl nusprendėme tai padaryti kitą rytą. Vietiniai vaikėzai irgi savotiškai linksminasi: eidamas gatve pajutau deginantį skausmą kaklo srityje, galvojau, kad koks parazitas įgėlė. Bet viskas kur kas paprasčiau – tiesiog išdykėliai pro kažkurio buto langą šaudė su laidynėmis į turistus. Gerai, kad į akį porcijos negavau. Kažkaip nesupykau, nes prisiminiau save vaikystėje. Aikštėje prie Neapolio katedros Duomo vyko koncertas, dainavo reperiai, Ne, gal tiksliau repavo reperiai. Vietinė policija tikrino visus, kurie norėjo pro šalį praeiti. Net jei nesiruoši koncerto klausyti, o tik eini gatve, visvien tikrino tašes. Pas mus buvo vandens buteliukai. Tai liepė nusukti dangtelį ir jiems atiduoti – su atsuktu buteliuku galima eiti. Bandžiau išsiaiškinti, prie ko čia tas kamštelis, bet atsakymo nesulaukiau. Tuomet pareiškėme policajams, kad mes apsisukame ir einame atgalios ir neduosime jums jokių kamštelių. Apėjome gatvę iš kitos pusės, kur stovėjo kiti policajai, bet mes jau buvome pasiruošę – nusukome kamštelius, įsidėjome į kišenę, o tvarkos sergėtojams parodėme, kad einame jau su neužsuktais buteliukais. Praleido be problemų. Taip ir nesupratau tų reikalų su kamšteliais…Beje, itališkas repas skambėjo nelabai patraukliai. Klaidžiojome gatvėmis, stebėjome besilinksminančius vietinius jaunus žmones ir mėgavomės atmosfera, kol pajutome totalų nuovargį. Juk mes visą dieną ant kojų. Pamėgtoje ledainėje susileidome po porciją ledų ir nuvarėme į viešbutį.

       Ryte 8.30 val. jau stovėjome eilėje prie bilietų kasos į Šv. Severo koplyčią Museo Cappella Sansevero (8 Eur 1 bilietas). Ji atsidaro 9.00 val, bet prieš pusvalandį jau buvo nemažai norinčių ten patekti. Muziejus yra tikra istorinio Neapolio centro širdis. Sansevero koplyčią XVI a. pabaigoje pastatė septintasis Sansevero princas Raimondo di Sangro. Princas norėjo pastatyti šeimyninį mauzoliejų, kuris tuo pačiu būtų ir savotiška šventovė, skirta pabrėžti jo įvairialypę asmenybę, kurioje tilpo ir menų globėjas, išradėjas, rašytojas, leidėjas, alchemikas ir net masonų Didysis Magistras. Jam puikiai pavyko, ne veltui ši vieta sutraukia tiek daug lankytojų. Koplyčios vidus kaip iš paralelinio pasaulio: puikūs marmuro meno kūriniai, Sansevero princų monumentai, skulptūros tokiais pavadinimais, kaip kuklumas, nusivylimas, nuoširdumas, savitvarda, išsilavinimas, dieviškoji meilė ir pan. Aišku, viską vainikuoja Cristo Velato – Kristaus po šydu skulptūra. Gulintis negyvas Jėzus uždengtas skraiste (šydu). Ir pagrindinis dalykas, patraukiantis smalsuolių dėmesį yra ne pats Jėzus, bet būtent ta marmurinė skraistė, kuri atrodo kaip tikra. Niekas nesugeba paaiškinti (nei skulptoriai, nei architektai, nei mokslininkai), kaip galima buvo iš marmuro iškalti taip tikroviškai atrodančią skraistę. Mistika. O dar sako, stebuklų nebūna… Dar ir kaip būna. Koplyčia yra privati nuosavybė, joje filmuoti ir fotografuoti draudžiama. Keistai ir bauginančiai atrodė ir ten saugomos Macchine Anatomiche – vyro ir moters griaučiai, kuriuos apraizgiusi pilnai išlikusi kraujotakos sistema. Neabejotinai, čia ranką buvo prikišęs Raimondo di Sangro su savo alcheminiais eksperimentais arba burtais.

       Iš Sansevero patraukėme Plebiscito aukštės link. Piazza del Plebiscito graži, bet vyko koncertas ir aikštė buvo apstatyta tvoromis, scena ir dekoracijomis. Visa tai gadino vaizdą. Užsukome į kavinę Gran Caffe Gambrinus, bet ji pasirodė grynai turistinė, tiesiog gerai išreklamuota brangi užeiga. Žymiai labiau patiko prie aikštės esanti Basilica Reale Pontificia San Francesco da Paola. Vidus įspūdingas, o bažnyčios kupolas itin originalus. Kadangi buvome netoliese, tai  nupėdinome iki pilies Castel dell’Ovo. Įėjimas nemokamas, bet ten nieko įdomaus ir nebuvo. Neverta dėmesio pilis. Nusprendėme tiesiog pasivaikščioti Neapolio gatvelėmis, bandėme pasiklysti, bet nepavyko. Sekmadienį miestas pilnas žmonių, vietiniai šeimomis traukia valgyti tradicinių sekmadienio pietų. Dažniausiai tai būna ragu. Populiariose vietose staliuką reikia užsisakyti net iš vakaro, kitaip liksi be maisto. Kavinukėje pasimėgavome baba su kava, žmona suvalgė pyragaitį zapalla. Paskui gatvėje nusipirkome mažų keptų žuvyčių, pasėdėjome, mintimis atsisveikinome su Neapoliu ir grįžome į viešbutį, kuriame buvome palikę saugojimui kuprinę. Šalia prieplaukos Molo Beverello pagrindinio pastato sėdome į autobusą Alibus, kuris mus už 5 Eur per 20 min. nuvežė į oro uostą.

       Nors praėjo tik savaitė, bet ji pasirodė be galo ilga. Aš žinau kodėl – ogi todėl, kad buvo labai intensyvi, turininga ir įdomi. Nesvarbu, kad nuo kojų nusivarėme konkrečiai, bet užtai mintis ir vidų užpildė neišdildomų įspūdžių lavina. Kampanijos regionas mano „atminties kortelėje“ tvirtai užėmė lyderio pozicijas ir išliks visam laikui, niekas jos neištrins…Niekada…Jokių abejonių. Bet pas mane neužpildytos vietos dar sočiai, todėl sakau Arrivederci, Italija ir Ci vediamo!!!