Skaitydamas kelionių įspūdžius ir ieškodamas naujų krypčių, retkarčiais sutikdavau tarp mašinų spūsčių avių bandas, šalia asiliuką didelėm liūdnom akim. Tie vaizdiniai prašmėžuodavo kartais visai netikėtai, užgoždami civilizuotus pajūrio kurortus. Tačiau ranka nekildavo realiai vertinti galimybės aplankyti erelių žemę.
Vieną ankstų vasaros rytą žvelgdamas pro langą netikėtai tapau kačių kovos, dėl pusryčių liudininku. Įsistebeilijau į pašiauštą kailį taip stipriai, kad nepajutau, kaip žvilgsnis pasiliko vienišas buvusios kovos lauke. Mintys apie išlikimą, gyvenimo trukmę ir galimybę išnaudoti suteiktas progas suteikė drąsos atsiversti nešiojamo kompiuterio ekraną ir paspausti nuorodą apie skurdžiausią Europos valstybę – Albaniją.
Didžioji dauguma perskaitytų straipsnių buvo negatyvūs, skatinantys aplenkti šią šalį kelionės po Balkanus metu. O kodėl? Dėl nusikalstamumo, turistams nepritaikytų sąlygų? Taip bemąstant žmona šūktelėjo apie labai „patogius“ bilietus į Makedoniją. Susižvalgėme. Kiek pavogsiu mintį iš Rafaelio reklamos, bet tas akių kontaktas buvo iškalbingesnis už tūkstantį žodžių.
Iššūkis priimtas.
Pradedame planuoti turbūt sudėtingiausią kelionę karjeroje, nes atgaliniai bilietai yra iš Vengrijos. Taigi per visą beveik trijų savaičių laikotarpį mums reikės apkeliauti visą vakarinį Balkanų pakraštį. Pradedame rinkti informaciją, užsakinėti viešbučius, transportą. Kaip ir buvo galima tikėtis, tai padaryti turistų apgultose valstybėse lengva, savo ruožtu Makedonijoje ir Albanijoje sunkiau. Perskaičiau net tokį žmonių parašytą pastebėjimą, kad nusipirkti bilietus internetu negalima, o atvykus į Skopje bilietų nebus. Vienintelė išeitis skambinti pažįstamiems į Makedoniją, kad jie nupirktų bilietus reikiamu maršrutu. Lengvai kilsteldamas antakius užverčiau kompiuterio ekraną. Nieko nebus, teks viską galvoti nuvykus eksprontu. Vyliausi, kad daugumos perskaitytų straipsnių autoriai, tiesiog papuolė ne laiku ir ne vietoje, maža to dar Balkaniškai pagražino situaciją.
Drąsus žadintuvo signalas privertė staigiai atmerkti akis ir vos judinant lūpas ištarti tuos palaimingus žodžius – nuotykis prasideda. 5h ryto ir mes judame taksi automobiliu į Kauno oro uostą. Pusiaukelėje vairuotojas kiek pristabdo, kol galiausiai visai sustoja šalikelėje. Atsisuka į mus ir labai neišraiškingu žvilgsniu pareiškia, kad kelionė baigėsi. Prasisuko daug minčių tą akimirką (apie tai, kad dabar apiplėšinėja ne veždami į mišką, o tiesiog pristabdę greitkelyje. Apie tai, kad Kaune tikrai mėgstamas juodas jumoras). Tačiau kiek pradarius automobilio langą pasklinda toks stiprus kvapas, jog apsistoju tik prie vienos logiškos minties – gedimas (prispaudė kaladėlės).
Vairuotojas sustabdė skaitiklį ir keistai (įvertinant situaciją) paklausė ar mes nelabai skubame. Kai tu važiuoji į paskutinę dieną vykstantį išpardavimą ar giminių susitikimą šis klausimas būtų tiesiog nemalonus, tačiau kai tu važiuoji į oro uostą, kai ateinančios trys savaitės suplanuotos dienos tikslumu, šis klausimas verčia pašiurpti odą.
Laukiame pakaitinio automobilio, kol vairuotojas bando savarankiškai išspręsti problemą. Pasijaučiame lyg vaikams iki 5 metų skirtuose atrakcionuose, kai domkratu pakeliama mašina ir pasvyrame į šoną. Šypsena kyla dėlto, kad pirmas problemas tikėjomės sutikti, bent jau Makedonijos pasienyje, tačiau ne Ramučiuose. Kai vėl grįžtame į horizontalią padėtį atsiranda viltis, kad galėsime tęsti kelionę. Vairuotojas susikrauna įrankius į bagažinę ir užveda variklį. Pirmus kelis šimtus metrų važiuojame specialiai trūkčiodami, tarsi su paskutiniais kuro lašais. Po kelių akimirkų pagreitėjame ir išgirstame tuos lauktus žodžius, kad galime tęsti kelionę.
Išlipus oro uoste, vairuotojas atsiprašo už nesklandumus, o mes tiesiog esame laimingi, kad pasiekėme tikslą. Keista, kaip viskas priklauso nuo požiūrio. Lyginant su tamsoje paskendusiomis Kauno apylinkėmis, oro uosto viduje šurmuliuoja žmonės. Laiko dar turime, todėl praėjus patikrą susirandame laisvų vietų ir prisėdame. Pirmas mūsų skrydis į Kopenhagą. Patekus į lėktuvą nepajaučiame kaip praskrieja gera valanda. Lėktuve miego nesinorėjo, dėl kelionėje patirtų įspūdžių, savo ruožtu Kopenhagos oro uoste pakaitomis prisnūstame.
Prieš skrydį man asmeniškai labai patinka stebėti žmones. Bandyti nuspėti koks gi laimingasis atsisės prie mūsų. Ir tada sėdint oro uoste buvo juntamas tikras kultūrų mišinys. Vilniuje (gal tiksliau Vilniaus rajone) gyvena tokia panelė Rožė. Garbaus amžiaus moteriškė susikrovusi beveik visą garderobą ant savęs ir prašanti pinigų. Tai išskyrus prašymą pinigų, tokių rožių oro uoste (ties mūsų laukiamu skrydžiu) pasidarė dauguma. Po kiek laiko kūno spalvos vidurkis persirito pietiečiams būdingą tamsumą. Be jokių nesklandumų sulipome į lėktuvą ir pažvelgus į laikrodį supratau, kad vėluojame apie pusvalandį išvykti. Gerai tai, kad čia paskutinis skrydis šiandien, ir tas pusvalandis nieko iš esmės nekeičia. Atsisėdus savo vietose gavome pirmą Makedonijos prieskonį. Kai sakau prieskonį, tai jusline prasme kalbu tiesiogiai. Moteriškė kalbėdama telefonu, greičiausiai džiaugėsi, kad vyksta namo.
Antroji kelionė kiek ilgesnė, bet pastaraisiais metais skrydžiai neprailgsta. Gal pripratome. Diena persirito į antrą pusę ir išsiskleidusi lėktuvo važiuoklė mums primena, kad leidžiamės Aleksandro didžiojo oro uoste. Kelios akimirkos apsipratimui su užplūdusia šiluma ir vos išėjus iš oro uosto randame „Vardar Express“ autobusą. Susimokėti už bilietus galima eurais, todėl labai apsidžiaugiame. Nes keistis oro uoste pinigus, tai tas pats kas pirkti auksinius šaukštus, kabinti kareiviškai košei. Kelionės kaina abiems iki centro apie 7€. Vairuotojas iš kurio nusipirkome bilietus mus palydėjo iki autobuso ir pasiteiravo kur tiksliai vykstame. Išsitraukė labai ventiliacijai neatsparų žemėlapį ir mums pirštu parodė, kur reikia išlipti. Čia turėčiau pastebėti, kad pirmas rimtai keičiantis požiūrį į šalį momentas buvo žmonių draugiškumas. Atsisėdus autobuse matėme, kaip ateina kiti užsieniečiai ir juos pasigavęs vairuotojas nusiveda iki autobuso ir susidėliojęs puzle virtusį miesto vaizdą pirštu baksnoja išlipimo taškus. Sėdėdami pro langą aiškiai matome išvykimo laikus (jie yra kas kelios valandos ir greičiausiai dalinai pritaikyti prie skrydžių). Vėluojame išvykti 15min, po to pusvalandį. Mūsų geradaris, regis net neketina sėsti už vairo. Pradeda atrodo nesibaigiančias diskusijas su keleiviais, kitais autobusų vairuotojais. Po 40min vėlavimo (kas pas juos, kaip supratau yra įprasta), galiausiai užvedamas variklis. Nusirengiame paskutinius šiltesnius drabužius, nes temperatūra jau nepadoriai veržiasi į tą, kuria mus pasitiko vasaros pradžioje Atėnuose. Praėjus gal pusei minutės nuo variklio užvedimo, jis vėl užgesta. Situacija pasikartoja dar kartą, kol pakilęs nuo vairo autobuso šeimininkas kreipiasi į liaudį. Kreipimasis malonus, tik priežastis jau iki skausmo pažystama. Gedimas (tik šį kartą net nepradėjus važiuoti). Visi keleiviai su savo lagaminais perlipa į greta stovintį autobusą. Naujas vairuotojas reiškia, kad visos tos kalbos apie kiekvienam pritaikytą sustojimą išgaruoja ir teks savo kelionę pradėti iš autobusų stoties. Naujuoju autobusu be sustojimų skrodžiame Skopje gatvelėmis, kurios didelio kontrasto nepalieka. Vienintelis į akį krintantis skirtumas – automobiliai. Aišku yra ir naujų, bet dauguma senų, kai kurie net antikvariniai.

Išlipus stotyje (tiksliau po kažkokiu tiltu, kur tik iš vietinių supratau, kad čia yra stotis) pradedame ieškoti vietos kur galima išsikeisti pinigų. Stotyje to padaryti negalima, todėl kiek paėjus gatvele randame banką, kur tikrai „padoriu“ kursu išsikeičiame pinigų. Paprašau nurodyti, kaip nuvykti iki viešbučio ir pasitaręs bankininkų kolektyvas mums pateikia maršrutą. Nusiperkame vandens (1,5l vandens butelis kainuoja 20 denarų, kas yra apie 0,32€). Pagal bankininkų nuorodas viešbučio nei kvapo yra tik panašus trijų žvaigždučių hostelis. Greičiausiai susimaišė pagalvoju ir bandau klausti vietinių. Aišku kalbos barjeras kiša koją, todėl pasitelkęs visus įmanomus gestikuliacijos būdus rengiu spektaklį, o makedonai į mane žiūri lyg į nebylaus kino seansą. Kiti praeiviai pradeda purtyti galvą, vos pamatę mano rodomą žemėlapį.

Taip beklaidžiojant ir ieškant bent jau atskaitos taško susirandame šunelį, kuris regis retai sulaukia vietinių dėmesio. Jo ausis žymėta maža plastmasine kortele (greičiausiai tai reiškia sterilizuotus gyvūnus, bet tai tik prielaida). Jis taip pradeda mus sekioti, kad vienu momentu pametęs iš akiračio, regis ant dviejų kojų atsistoja vėl mus radęs. Po gero pusvalandžio suvokiame kurioje pusėje yra tas viešbutis ir pradedame savo kelionę. Kai turiu omenį viešbutis – hiperbolizuoju. Tai tiesiog privati nakvynės vieta, bet apie tai šiek tiek vėliau.
Po kelių kilometrų, pagal žemėlapį randame panašias gatves į mums ieškomas, tačiau čia prasideda didžiausi neaiškumai. Gatvės ant namų nežymėtos (žymėtos, tik centrinėje dalyje). Pradedame vaikščioti kiemais vis klausinėdami vietinių, bet kaskart jų paklausę pradedame darbą iš pradžių. Padarau išvadą, kad žmonės taip nori padėti, kad kartais pasako kažką tik panašaus į tiesą, bet to „tik“ panašumo mums neužtenka.
Pirmą kartą per mūsų keliones jautėmės taip suglumę (aišku galėjome pasiimti taksi, kuris čia pigus, tačiau tai pasidarė principo reikalas). Galiausiai prie mūsų sustoja pusamžis vyras ir paklausia ar mes ne iš Lietuvos. Sutikit su manim, klausimas keistas, ypač Makedonijos privačių namų kvartaluose, bet paaiškėja, kad nebūtinai stipriai reikia apsirūkyti žolės, kad ne Mahomedas, o kalnas ateitų pas Mahomedą. Pasirodo nakvynės namų savininkas pats važinėjo po apylinkes ir mūsų ieškojo (mes nurodėme orientacinį laiką kada atvyksime). Jo automobilis jeigu būtų dar geltonas, tai primintų pono Byno transporto priemonę. Visas prikrautas niekniekių niekaip negalėjo priimti dviejų priklydusių keliautojų, todėl lyg kokioje procesijoje sekėme paskui automobilį. Galiausiai palikęs mašiną vyrukas pralindo pro plyšį tvoroje ir patekome į kitą gatvę. Jo hostelyje (city hostel) vyko remontai, todėl hostelis atrodė, lyg kasyklų viduryje nutupdytas namelis. Aišku reikia priminti, kad nakvynės kaina 14€ (kuri dėl įdomaus savininko valiutų konvertavimo pasidarė 12€), todėl nereikia norėti apartamentų su vaizdų kvepiantį sodą.

Pasidėjome daiktus, gavome atšviestą (juodai baltą) žemėlapį, kuriame (originale) buvo žaliai ir mėlynai pažymėti lankytini objektai, kavinės, pinigų keityklos. Taigi už pastangas tikrai ačiū, bet naudos iš tokio žemėlapio nedaug. Tiesa galima buvo įžiūrėti kelius, kuriais patekome į centrinę miesto dalį. Gaila tai, kad visa Skopje paskendusi statybose, tačiau galiu drąsiai teigti, kad miestas nuostabus. Tikrai didingai atrodo Aleksandro Makedoniečio palikimas. Milžiniškos skulptūros privers stabtelti net ir daug mačiusius turistus. Priėjome auksinę buvusio Makedonijos karaliaus skulptūrą, šalia tiltas per Vardaro upę. Prisėdome kavinėje šalia Marriott viešbučio.
Sunku buvo priprasti prie kainų (už vėlyvus pietus sumokėjome 1000 denarų), tačiau maistas puikus, ypač rekomenduočiau antioksidantines salotas su medaus ir apelsinų padažu. Valgėme neskubėdami, žvelgdami kaip paskutiniai saulės spinduliai atsispindi bronziniuose skulptūroje vaizduojamo Bucefalo karčiuose. Kiek kovų dalyvavęs arklys ir jo šeimininkas dabar virto susitikimų vietos simboliu ir dažnu fotografijų dalyviu. Žvelgiant link tilto į kitas skulptūras miestas pasitelkė kažkokią magišką jėgą, kurią jaučiu net dabar praėjus geram mėnesiui po kelionės. Galbūt ta didybė ir galybė kuri spinduliuoja iš pastatų, tarsi niekur šimtmečius nebuvo dingusi nuo Makedonijos viešpatavimo ir su lyg kiekvienu stipresniu vėjo gūsiu pašiurpo oda. Ne iš baimės, o iš to žmogaus gebėjimo keisti pasaulį, buvimo pasaulio piliečiu. Vėliava plazdanti ant tilto, tarsi kvietė patikėti ta kylančia saule, per kraują iškovota laisve ir didybe.

Po pietų patraukėme per tiltą į kitą kranto pusę ir čia mus pasitiko vaikai daužantys pačių pasigamintus būgnus ir cituojantys jų asmeninių herojų žygius. Ta tonacija ir užsidegimas savo darbu negali palikti abejingų. Ilgainiui tai gal pradeda nervinti, tačiau vaikai savotiškai „dirba“. Gaila tik tiek, kad darbo vaisius greičiausiai susirenka kažkur už kampo stovintys „globėjai“.

Kiek tolėliau praėjus radome vietinį turgų ir po kaire puse Kale fortą. Atsigręžus atgal ant kalno stūksojo tūkstantmečio kryžius. Būsiu nepopuliarus, bet pasakysiu, kad jei kas būsit Skopje užsukite į nacionalinio teatro prieigas. Skulptūros, kiek prietemoje atrodė tarsi tuoj pradės judėti, apkabins tave ar tiesiog įsistebeilys ir pakerės žvilgsniu. Praleidome šalia jų keletą minučių fotografuodami tiltą, miesto panoramą ir to užteko, kad išsiskirti taptų sunku.

Grįžome į kambarį jau visai sutemus ir pataikėme ant bendros keliautojų vakarienės. Spėju, kad tai buvo keleiviai iš Ispanijos. Mano spėjimai pasitvirtino maždaug apie pusę trijų nakties, nes tuo metu prasidėjo Europos krepšinio čempionato rungtynės, kuriose žaidė Ispanija. Girdėjosi kiekvieni P. Gasolio pelnyti taškai, palydėti ovacijomis.
Po sunkios nakties su malonumu apleidome patalpas ir grįžome į mums jau pažįstamą autobusų stotį, kurioje tvyrojo intriga ar gausime bilietus iki Ochrido miestelio. Atvykome geru pusvalandžiu prieš reisą ir be jokių problemų įsigijome bilietus (1040 denarų dviems žmonės). Prieš tai nusipirkome keletą bandelių kelionei vietinėje kepyklėlėje. Bandelės skanios, tik labai riebios (kaina apie 0,3€ už vieną). Kelionė truko keletą valandų, kol privažiavome Makedonijos „jūrą“ – Ochrido ežerą. Ochrido ežeras ir jo pakrantės dėl unikalios gyvosios gamtos bei istorinio palikimo įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kadangi mūsų išvyka po Balkanus yra pažintinio pobūdžio, todėl labai dažnai keitėme nakvojimo vietą, praktiškai kasdieną buvome naujame mieste, todėl visada kažkur atvykus, galvodavome, kaip reikės išvykti į kitą miestą. Taigi Ochrido stotyje sužinojome, kad norit patekti į Albaniją, teks išvažiuoti apie 5h ryto, kas kėlė nepatogumų, nes ir taip turėjome nepilnavertišką praeitą naktį. Nusprendėme keliauti pirmiausia iki viešbučio ir ten gal savininkė galės mums pagelbėti.
Ochride stotis yra kitoje miestelio pusėje negu ežeras, todėl teko nemenkai pasivaikščioti, tačiau be jokių klaidžiojimų pagal turimą žemėlapį susiradome savo apartamentus (apartaments Antigona), kurie tikrai nustebino. Nustebino ir savininkė (pasirodo ji ir yra Antigonė) savo nuoširdumu ir rūpestingumu. Ji netik mums nurodė, kaip paprasčiau nuvykti iki Albanijos, bet ir suteikė patalpas, kurios pranoko lūkesčius (kaina, vėl dėl konvertavimo krito iki 16€ už naktį).

Kiek pailsėjus nuėjome prie ežero. Tiesa norit iki jo nueiti paskutinius 100 metrų ėjome pro „metalinį“ kempingą. Tai visas kompleksas padarytas iš greitai surenkamų konstrukcijų ir čia veikiausiai vietiniai apsistodavo. Primena Lietuvos pajūrį prieš gerą 20 metų. Šypsena kilo, kai prie lauko plautuvės vienas vyriškis lupo žvynus žuviai, kažkoks vaikas valėsi dantis, o moteriškė su tarsi tautiniu sijonu plovė indus. Higienos stoka tvyrojo visame kempingų kvartale, bet žmonės buvo taip papratę ir jiems tai nekėlė nepatogumų.
Mes savo ruožtu priėjome prie ežero, kuris turėjo smėlio paplūdimį, gelbėjimo bokštelį, keletą kavinių, tačiau kažkokio specifinio grožio nesimatė. Reiktų išsinuomoti mašiną ir pavažiuoti toliau nuo turistinių objektų, tada atsivertų ežero grožis. Vėl užbėgant įvykiams už akių turėčiau pastebėti, kad šis ežeras, kaip ir Balatono (Vengrijoje) patiko mažiausiai.
Nuo Ochrido ežero patraukėme link miestelio centro, kur kavinėje valgydami dėliojomės tolimesnį maršrutą. Per visą kelionės laikotarpį (beveik tris savaites), blogesnės dienos oro atžvilgiu buvo tik dvi. Viena iš jų būtent Ochride. Saulės mažai, apsiniaukę ir retkarčiais lietus. Tačiau tai nesutrukdė pasiekti istorinių objektų: antikinio teatro, kelių bazilikų, muziejaus ant ežero, taip vadinamos „Įlankos ant kaulų“. Tačiau vėlgi labiausiai patiko, mažiausiai turistiniuose leidiniuose aprašomas Samuelio fortas, kuris buvo pirmos Bulgarijos imperijos sostinė (įėjimas 60 denarų).

Užlipus į fortą ( kur beje iš pradžių buvome vieninteliai lankytojai, kas buvo tikra atgaiva palyginus su Italijos ar Ispanijos pilimis ar įtvirtinimais) mums atsivėrė panorama, kuri priminė istorinius filmus. Laivų antplūdžius, patrankų salves ir karžygių laikus. Iškeltos Makedonijos vėliavos plevėsavo vėjyje ir pasijautėme tikrais valdovais sergstinčiais savo valdas. Ta didybė ir magija, kuri mus prisijaukino Skopje atrodo persikėlė ir į Ochridą. Vaikštinėjome gynybine siena, kol radome bokštelyje tamsias erdves. Jose pasišviesdami nuo telefonų sklindančia šviesa apžiūrėjome sargybos buveines, pro specifines ertmes atsiveriančius pakrantės vaizdus. Kita vertus jose gera buvo pasislėpti nuo prasidėjusio lietaus. Jokios kitos gyvybės, tik mes ir istorija. Istorija paženklinta mūšių, užkariavimų ir kitokio garbės suvokimo prieskoniu. Kelias minutes vaizduotėje nupiešėme savo kariauną, daržovių troškiniu nuklotus stalus ir laisvai besiganančius žirgus – pasaulį, kurio netekome, nes troškome gyventi geriau ir patogiau. Kuo labiau troškome, tuo mažiau ir gyvenome.

Tačiau liovęsis lietus nutraukė apmastymus ir pasileidome į gyvybinio forto apylinkes, kuriose sustojęs gyvenimo tempas priminė Italijos kaimelius. Čia tos senos, tačiau prižiūrėtos mašinos, regis rėkė tapykite mus, fotografuokite, įamžinkite. Pasidavėm riksmui.
Grįždami akmenimis grįstomis gatvelėmis užsukome į vietines parduotuves ir įsitikinome, kad valgyti kavinėse daug labiau apsimoka, nei gamintis kažką valgyti patiems. Todėl prigriebėme tik vaisių (kurie nebuvo nei kiek pigesni, nei pas mus) riešutų ir vandens. Kaip gera buvo grįžti į viešbutį palyginti su tuo, ką palikome Skopje. Net ir miegas, buvo pagardintas įspūdžiais iš matytų vaizdų, patirtų įspūdžių. Atsibudome žvalūs ir pasirengę kelionei į egzotiškąją Albaniją.

Visas mūsų keliones galite rasti: www.kurdabar.lt

7 thoughts on “Balkanai (I – dalis) Makedonijos spalvos”
  1. Puiku pamatyti šią nuostabią salą kitomis akimis.
    Patiko frazė: Pažadu – matytus vaizdus sapnuosite visą žiemą.
    1,5 metų praėjo nuo maniškės kelionės į Tenerifę. Vis dar sapnuojasi 🙂

  2. Labai viskas nais. Noriu ir aš į kokią tenerifę ar GC ar dar kur. Ir biškį pavydžiu paaugusių vaikų, pačiam artimiausiu metu to dar nenusimato :))

  3. „Kai balkone visai sukando uodai, sulindom vidun planuoti likusių dienų”
    Mes buvome kovo pabaigoje, neužtikom nei vieno kandančio mašalo. Galvojau kad ten jų išvis nėra…

  4. Balandžio mėnesį uodų irgi neradom. Nors aš neskani. Bet ir uodų skanėsto – mano bendrakeleivės šįkart nieks nekando.

    Kaip ir visi, ir šis pasakojimas puikus. Lauksiu kitų. 🙂

  5. Viskas labai labai!
    O į nuotrauką Nr. 0089 tiesiog negaliu atsižiūrėti…

  6. Ačiū 🙂

    Uodų Gran Canarijoj nei vieno nematėm, o čia buvo. Tenerifėj taip pat niekur kitur nesutikom. Gal lokalus reiškinys?

  7. Labai smagus pasakojimas ir gražios nuotraukos.
    Pavasarį planuoju kelionę į kažkurią iš Kanarų salų – dar nei vienoje nebuvau:). Norėjau paklausti, su Ryanair per kur/iš kur skridote?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *