7 diena
Savo giesmėmis pažadina strazdas. Toks darbštus čiulbuonėlis. Ir taip kiekvieną rytą.
Šiandien lėksim iki Achensee ežero. Kažkada Achensee ežeru gėrėjomės pakeliui į Kriml krioklį. Tada vyrui pasakiau, kad labai norėčiau paplaukioti laivu šitame ežere, pasivaikščioti miestelyje. Svajonės turi pildytis – plauksim laivu. Riedam iki Pertisau. Krantinėje didelė mokama automobilių aikštelė.
Nuspręsta – plaukiam iki antro sustojimo, o tada palei ežerą grįžtame atgal ( bilietas 9 eur). Betgi negali būti taip paprasta. Lipam į laivą, pajudam-vėjas draiko plaukus, pro šalį slenka nuostabūs vaizdai.
Sustojus vardinami stotelių pavadinimai, betgi neskamba taip, kaip mus atrodo, tad nelipame. O kai susiruošiame lipti, ten kur mūsų manymu reikia, pasirodo nuplaukėme kiek per toli. Betgi jokio kriminalo ir riksmų – išlipant parodai bilietėlį (skirtingiems sustojimams skirtingos spalvos) – ir tiesiog čia pat laive primokam už nuvažiuotą atstumą. Su šiuo reikalu viskas gerai. Tik dabar jau grįžti teks ne 9, o 13 kilometrų. Realybėj pasirodo daugiau. )) Eiti pakrante vienas malonumas – vaizdai tokie, kad norisi stabčioti kas kelis žingsnius.
Kiek paėję nutupiame kavinukėje kavos. Kažin koks dežavu su „Muzikos garsais“ ….
Kitoje ežero pusėje ekstremalesnis takas, tačiau mums pakaks šios pusės asfaltuoto tako.
Pakrantėje ne vienas kempingas, kur kai kas matomai įsitaisęs visai vasarai.
Vaikams pakeliui laipynės ir kitos atrakcijos. Nors pliažiukuose nemažai besideginančių, bet vanduo ežere šaltas. Gale ežero vyksta statybos, ten tenka padaryti ratuką, kad sugrįžti į pakrantę ( va ir papildomi kilometrai). Čia ir dainų takas, ir pats stipriausias vėjas, įvertintas kaituotojų. Į mūsų miestelį nupuškuoja traukinukas.
O mums reikia dar paėjėti iki savo automobilio. Bet kojytės jau eina kreivai kreivai, tad susėdam panardinę kojas į šaltutėlį vandenį. Ir tik tada įveikiame likusius kelis šimtus metrų. )) O namie įsitaisom savo balkonėly ir atsidarom gencijonų degtinytės. Ragavot kada? Ant etiketės mėlynos gėlytės. Rūpi kaip tie gencijonai atrodo – net įlendam panaršyti ineternete. O skonis? Geriau patys paragaukit.
8 diena
Laukia tolimiausias šios kelionės taškas. Sukame link Lötzklamm – Zammer Lochputz tarpeklio (bilietas 4 eur). Oi ne, iš tiesų pirmiausia kavytė su skanėstu Zams miestelyje, juk šį kartą teko atvairuoti net virš 100 km – baisinė tolybė)))
O dabar jau galim sukti vairą tarpeklio link. Šioje vietoje sklando legenda apie seną kalvį ir jauną piemenį, įsimylėjusius vietinę nimfą. Kiekvienas sustojimas–dalis legendos. Senas kalvis nesilaikė duoto žodžio, tad jaunasis piemuo žuvo įkritęs į sraunius vadenis ir pavirto piktu jaučiu – zammer.
Tarpeklį išgraužė krentantis per uolas krioklys. Nusiperkam bilietus ir jau ruošiamės žengti per vartelius, bet iš paskos atsiveja bilietų pardavėja su šalmais rankose – kitaip čia neįeisi. Užsivožus šalmus tenka iš karto kopti laipteliais. Šis tarpeklis modernesnis, su metaliniais laipteliais. Nerealiai gražiai žiūrisi fontanas sviedžiantis vandenis apie 40 metrų aukštyn.
Uolomis leidžiasi krioklys, šalia kurio veda įėjimas į tunelį.
Tunelio sienose įtaisyti keisti veidrodžiai – sakoma, kad pažvelgus į juos, pažvelgi į savo širdį.
Išėjus iš tunelio patenki į atvirą aikštelę. Tiesiog privaloma prisėsti ant suoliuko ir pasigėrėti panorama.
Sėdi mataruodams kojomis tarsi ant pasaulio krašto… Užsukame ir į bokštą – jame, pasirodo, rodo dokumentinius filmus apie šią vietovę.
Išėjus, prie lauko kavinukės, nusileidžiame ir į pačią apačią vedančiais laiptukais- ten vis dar veikia seniausia Austrijos hidroelektrinė.
Grįžtame į automobilį ir toliau vingiuojame palei Ino upę iki Arzl im Pitztall miestelio. Parkuojamės jau praktiškai už miestelio. Pitztall slėnyje, viename iš šių kaimų, gimė ir augo gerai žinomas slidininkas Benjaminas Raichas, kurio garbei pavadintas tiltas (Benni Raich). 94 metrų aukštyje kabantis medinis tiltas, ant kurio mes visai vieni. Nėra nieko geriau už neturistines vietas. Per medžius neįmanoma įžvelgti kanjono apačios.
Nuo šio tilto galima pašokinėti ir su guma, bet ši atrakcija tikrai ne mums. Turint laiko, galima apeiti neblogą ratuką per aplinkinius kaimus (net su nakvyne) ir vėl sugrįžti į tą pačią vietą. Bet mes pasitenkiname pasivaikščiojimu tiltu pirmyn -atgal.
Visai šalia kavinukė. Papietausime. Be mūsų – kavinėje trys italai. Įsitaisome terasoje su vaizdu į tiltą.
Su drauge nutariame pasiimti tik salotų, bet pamačius kainą suprantu, kad porcija bus nemenka. Pusseserė ima šnicelį- dar neragavusi, o vyras užsisako šonkauliukų. Kaip ir spėjau, porcijos astronominio dydžio. Prisimenu, kaip per klasiokų susitikimą rudenį vyras „Katpėdėlėje“ irgi užsisakė šonkauliukų. Už 7,50 Eur gavo porą nedidelių pamažintų kauliukų su trupučiu mėsos. Čia už 12 Eur atkeliavo vos ne pusmetrio dydžio šonkauliukų juosta su atitinkamu garnyro kiekiu. Puota prasideda. Kad jau puotaut, tai puotaut, užsisakome ir po ledų kokteilį – ir vėl pasijaučiame tarsi nykštukai Guliverio šalyje.
Totalus apsivalgymas. Beveik šliaužte nuslenkame iki šezlongų. Nežiūrint nuostabaus vaizdo, praktiškai ir užsnaudžiame. Kavinės šeimininkė juokiasi mus pamačius.
Kiek atsigavus pajudame link namų. O vakarop išlendame į miestelį iškratyti šiandieninius pietus. Kylame į kalną iki pat keltuvų. Pakeliui milžiniški aukštos klasės viešbučiai.
Čia puikios slidinėjimo trasos ir žiemos metu Fugen miestelis labai populiarus tarp slidinėtojų. Einame ratais kvadratais, vis užeidami į kokį viešbučio kiemą, lįsdami į visokius praėjimus tarp namų. Nusileidžiame į centrinę miesto aikštę. Ant miestelio leidžiasi minkštos sutemos, kavinukėse vakarieniauja turistai.
Atrodo ryt žada lietų.
9 diena
Dangus apniukęs. Planavome užsukti į Insbruką, tačiau prognozės būtent ten rodo trumpalaikį lietų. Insbruke nebuvus tik pusseserė, o dar planavom pasivaikščiojus pasikelti keltuvu apžiūrėti miesto iš aukštai. Tokiu oru ne ką tepamatysi. Todėl traukiamas atsarginis variantas, pasitikrinant orus. Sekančiame slėnyje, nors ir apsiniaukę, bet lietaus bent jau artimiausias valandas nežada. Kalnuose gi dažnai taip – vienam slėny gali lyti, o kitame šviesti saulė. Tiek to su tuo Insbruku.
Varom į Kundler klamm tarpeklį. Nemokamas. Legenda pasakoja, kad šioje vietoje buvo Wildschönau ežeras, kuriame gyveno baisus drakonas ir terorizavo vietinius gyventojus. Vienas drąsus valstietis sugebėjo apgauti drakoną ir nužudyti. Iš skausmo daužydamas uodega, drakonas ištrankė uolas, kur per plyšį išsiliejo ežeras ir taip susiformavo Kundl tarpeklis.
Į tarpeklį patenki perėjęs medinį tiltą. Kažkoks žmogus veža karučiu akmenis.
Prie kavinukės stovi scena su lėliokais. Įmetam monetą ir jie pradeda muzikuoti. Iš kavinės reginio pasižiūrėti atlekia ir vaikai. O kitoje kavinės pusėje dūmais dūsauja drakonas.
Tarpeklis platus ir labai komfortiškas pasivaikščiojimui. Jokių laiptukų ar šaknų po kojom. Eini sau žvalgydamasis į šonus šalia čiurlenančio upelio. Išlenda saulutė.
Neskubant nupėdinam iki galo, kur toliau gali tapenti pėsčiomis arba sulaukti traukinuko. Prisėdame medinėje pavėsinėje, bet tik trumpam- beprotiškai puola uodai. Niekada dar taip nebuvo.
Vyniojam meškeres ir vėl neskubėdami traukiam atgal. Akmenų „vagis“ vis tempia prikrautus karučius akmenų. Iš tikrųjų tai prie upelio galima pasirinkti akmenų ir juos susipjaustyti ar kitaip apdoroti netoliese esančiose akmens dirbtuvėse.
Saulė dingsta, dangus užsiraukia pilkais debesimis ir tik įsėdus į mašiną pradeda lynoti. O mes traukiame iki Rattenberg miestelio. O ten ir vėl nudžiugina saulutė. Rattenberg gyvena kiek daugiau nei 400 gyventojų. Mieliausias miestukas. Kiekvienas namas saugo su viduramžiais susijusią istoriją. Tai stiklapūčių miestelis. Pagrindinė pėsčiųjų gatvė džiugina spalvotomis stiklinėmis dekoracijomis.
Nutupiam kavinukėje kavos su torto gabalėliu.
Paskui išlandžiojam beveik visas šio mikroskopinio miestelio gatveles, užsukant į dėmesį patraukusias parduotuvėles, bažnyčias. Kiek užtrunkame Sankt Virgil bažnyčioje –įdomi, su dviem tarsi žaidžiančiais slėpynių altoriais.
Virš miestelio pūpso pilies liekanos, tad rūpi ir ten užlipti. Kalno papėdėje praeiname teatro sceną. Šioje vietoje vyksta vaidinimai.
Viršuje 11 a. pilies liekanos kažkada buvo grafų Rapotonen giminės lizdas. Iš tikrųjų nieko ypatingo iš pilies neliko, tačiau čia verta užkopti dėl atsiveriančių panoramų.
Nusileidus apžiūrim likusias gatveles. Gaila, bet nedirba raganų baras- kaip tik mums. )))
O vakare vėl laukia futbolas. Draugė maigo pultelį ir niekaip neranda reikiamo kanalo. Padėjusi pultelį nueina pravėdinti galvos. Galvoju, kaip čia taip, negi nėra to kanalo, na negali būti. Paspaudžiu pirmą- ir prašom- visas futbolas pačiame gražume. Bet tai kaip tyčia, jei jau labai norisi, tai reikia žmogų pakankinti – tiesiog visą laiką pataikydavo ant reklamos. )) Belgija – Anglija, laimi Belgija .
Po futbolo vėl išeinam pasivaikščiot po savo miestuką. Kuo toliau, tuo labiau jis mums patinka.
10 diena
Terfens kaime turistams siūloma pramoga- apverstas namas (Haus steht Kopf). Ot ir išbandysim kas čia per reikalas. Bilietas 7,50 EUR. Galima kartu aplankyti ir drugelių paviljoną už 13 Eur. Mums užteks ir namo. Vieną kartą pažiūrėti vis tik reikia. Namas didelis, dviejų aukštų.
Jausmas nenusakomas – suvoki, kad viskas yra padaryta atvirkščiai, bet smegeninė važiuoja atsakančiai, nes prie visko prisideda ir kreivos grindys. Kai jau visai pradeda suktis galva, stengiesi žiūrėti per langą arba į laiptus – bent jau jie ten normalūs. Visi vaikšto laikydamiesi sienų, pasicypaudami ir kvatodamiesi iš savęs. Tik mažiems vaikams turbūt nieko, nes laksto sau patenkinti. Išėjus į lauką net palengvėja.
Toliau lankome nepaprastai žavų miestelį – Hall in Tirol. Perėjus per tiltą net sustingsti – debesų virtinėm apjuosti kalnai. Tokie vaizdai priverčia suakmenėti. Kažkur giliai sukirba mintis – norėčiau čia gyventi.
Hall in Tirol žymus geriausiai išsilaikiusiu senamiesčiu, ir kas įdomiausia, didesniu nei Insbruko. Nuo 13 a. miestas garsėjo kaip druskos gavybos centras, o nuo 15 a. jam suteikta teisė kalti monetas (yra monetų muziejus). Miestas susideda iš dviejų dalių Understadt ir Oberstadt.
Pirmu reisu patenkame į aikštę prie Jėzuitų bažnyčios Jesuitenkirche.
Kažkurioj gatvelėj pavilioja gardus kavos kvapas. Eilinį kartą įsitaisome su torto gabalėliu prie lauko staliukų. Neįmanoma čia tiems dalykams atsispirti. Visos pasiimame skirtingus.
Miestelis be galo jaukus. Pradžiugina teminiai suoliukai. Randame net su savo pavarde)).
Sukame ratus po aikštę šalia Šv. Nikolajaus bažnyčios, nes dalis praėjimų uždaryta- kažką filmuoja.
Senoji rotušė, siauros gatvelės, mažos parduotuvėlės-nepaprastai jaukus šio miestelio veidas.
Nusileidžiame į žemesnę dalį – prie pilies, prie kurios šliejasi buvusios miesto sienos likučiai. Atsirėmę į tiltuko turėklus stebime moteriškę vietiniame darželyje- renkasi gėrybes pietų stalui.
Grįžtant pagaliau užsukame apžiūrėti Šv. Karlo (Karlskirche (Volders)) bažnyčios su vienuolynu . Tiek kartų važiuota pro šalį, tiek kartų žadėta, kad sekantį kartą tikrai sustosim. Tikras ružavas rokoko šedevras.
Namo grįžtame anksčiau. Ryt po truputį judėsime link namų. Susikrauname daiktus ir įsitaisome pažiūrėti Prancūzijos-Kroatijos žaidimo. Gaila, kroatai pralaimi.
11 diena
Pabundu su kažkokiu keistu galvos skausmu. Po pusryčių išvykstame, bet pakeliui užsukame į St.Wolfsgang. Kiek kartų ten bebūčiau, neatsibosta. Pusseserė nebuvus, tad vaikšto visa euforijoj. O man kuo toliau, tuo prasčiau ir suprantu, kad perpūstas galvos nervas. Žinoma praeis. Bet tai atima pusę pasivaikščiojimo žavesio. Merginas paleidžiam aplėkti kiek galima daugiau, o vyras prisitaiko prie mano ritmo.
Po pietų įriedame į Bad Hall. Kas seka mano keliones, žino, kad mes ten lankome savo ilgametę draugę. Pasivaikštome parke ir vakarojame įsitaisę draugės balkone. Ji, kaip visada, prikepusi visokių skanumynų.
12 diena
Labai senai lankėmės Steyer, tad pats laikas ten nuvažiuoti. Pasiimame ir austrišką draugę. Bet pakeliui užsukame į Steyer ligoninę. Draugė nukrito prieš porą dienų parke ir stipriai susimušė šoną. Vietos gydytoją davė nukreipimą į ligoninę pasidaryti rentgeną. Seno žmogaus kaulai trapūs, tad neaišku kas ir kaip. Šiaip jau, pasirodo, jei turi nukreipimą, pensininkus į ligoninę gali nuvežti taksi- nemokamai. Bet mes vis tiek važiuojam pro šalį. Vyras palydi draugę, o po kurio laiko atėjęs pasakoja, kad įėjo iš pradžių ne per tas duris. Iki registratūros nemažas atstumas (ligoninė didelė) ir mūsų draugei pradėjo pintis kojos. Pro šalį ėję greitosios vyrukai tai pamatę, liepė luktelėti, o patys tuo tarpu atvarė vežimėlį, įsodino mūsų močiutę, palinkėjo geros dienos. Pasidaro įdomu, tad nueinu ir aš į ligoninę. Patiko, kad visos durys, net į kabinetus atsidaro automatiškai. Ir patogu, ir higieniška. Mūsų draugė tuo metu jau buvo nuvežta į rentgeno kabinetą. Neužilgo ją išvežė, palydėjo iki kabineto, pati seselė nunešė į kabinetą dokumentus ir pasakė, kad gydytojas pakvies pagal pavardę. Ilgai laukti neprireikė. Iš kabineto išėjusi seselė pati nutvežė mūsų draugę. Pasirodo lūžių nėra, tiesiog labai stiprus sumušimas. Draugę iš kabineto seselė taip pat ir išlydėjo. Pasilenkusi atlenkė kojų atramas, padėjo atsistoti ir.. atnešė ramentus. Sako, sunku gi vaikščioti susitrenkus, paskui ramentus galėsit gražint į polikliniką prie savo namų. Dar kiek užtrukome, kol seselė nureguliavo aukštį, kad mūsų draugei būtų patogu, parodė, kaip geriau naudotis. Pas mus tikrai neteko matyti tokio paslaugumo. Geriausiu atveju gausi ramentus, bet greičiausiais pasakys, nueik ir pasimk, o apie sureguliavimus tai ir kalbos nėra. Reziume- visas apžiūrėjimas, rentgenas, vizitas pas gydytoją tai užtruko gerą valandą.
O dabar leidžiamės į miesto centrą. Vyras lieka su mūsų austriška drauge kavinėje, palaikyti jai kompanijos, nes aplėkti miestelį tikrai ne jos jėgoms. O mes visos trys labai smagiai pasivaikštom.
Nueinam net į kitą pusę už upės, kur nesu buvusi. Ten randam labai smagų meninkų kiemelį su saulėje besišildančiu juodu katinu.
Kioskelyje įkalam po dešrelę ir apžiūrime likusią miestelio dalį.
O dabar atgal į Bad Hall. Vakare pasivaikštom po miestelį, po parką.
13 diena
Niekur nevažiuosim. Tiksliau pavažiuosim papietauti iki ūkininkų. Laukiam ir mūsų draugų iš Bavarijos. Kai ką pamiršom pas juos. Nieko degančio nėra, bet jie pasiryžo mums viską atvežti. Tad tuo pačiu visi kartu ir papietausim. Kylam į kalniuką už miestelio – pietausim pas ūkininkus, kurie augina kalakutus ir turi kavinę. Ne pirmą kartą ten lankomės, tad žinom kokio didumo porcijos. Beveik visi imam „klein” – mažą, dėl ko labai nustemba kavinės šeimininkė.
Tik mūsų draugas bavaras užsisako sriubos ir normalią porciją. O ten dvi didžiausios perlenktos kalakuto krūtinėlės su įdaru.
Aplink trinasi ir vietinis katinas, kuris nelieka nepastebėtas, nepamyluotas ir nepamaitintas. ))
Šeimininkė pasiūlo ir naminio pyrago, bet mums jau netelpa nė kasnelis. Bavariškas draugas pasiūlo paimti vieną visiems, nes vienam per daug, bet nuliūdinam jį atsisakydami. Tačiau dar kiek pasėdim ir bavariški draugai išsiruošia namo. Ačiū jiems, kad sukorė nemažaą atstumą ir atvežė mūsų pamirštus daiktus. Bet draugas sako- ko nepadarysi, dėl gero paukščio ( kalakuto kepsnio))).
Sugrįžus į miestelį paleidžiam draugę namo pogulio. Su ja kartu eina ir mano vyras, kaip sako, pasaugoti, bet įtariu, kad ir jis posmelį numigo. O mes visos trys per parką nupėdinam iki gretimo miestelio Pfarrkirchen bei Bad Hall, kur prieš kelis pasivaikčiodamos apžiūrėjome pilaitę. Šį kartą išeinam tiesiai prie bažnyčios. Iš išorės kukli, nustebina savo turtingu interjeru.
Kitu keliuku grįžtam į savo miestelį.
Vakare su vyru išeiname pasivaikščioti. Prisėdame ant suoliuko ir suprantame, kad niekur nenorime iš čia važiuoti. Žodžiais nenusakoma vidinė ramybė ir net ore jaučiamas stabilumas, pasitikėjimas ir kažkoks laisvės pojūtis. Tiesiog fiziškai jauti vidinį pasipriešinimą…
14 diena
Ilga diena pervažiuojant Austriją, Čekiją, praktiškai iki Varšuvos. Nakvosime, kaip paprastai agroturistykoje „ Zagroda“ Rusiec kaimelyje. Bet čia tai bėda- kelias dar daugiau remontuojamas ir tamsoje prašokame įvažiavimą, kuris nukeltas į kitą vietą. Aišku, navigacija to nemato. Tenka suktis. Bet, kad pasisukti, reikia pavažiuoti pirmyn, apsisukti, kad patekti į priešingą juostą, tada važiuoji atgal, vėl sukiesi, kad vėl patekti į reikalingą pusę. Viso susidaro 10 km ratas. Įsijungiam google žemėlapį. Jame matome įvažiavimą, bet realiai jis toks nežymus, kad vėl prašokame. Sukant sekantį ratą, jau aš įkišu savo trigrašį sakydama vyrui suktis ir pasukam per anksti. Nežinau kur dėtis iš gėdos. Tik iš ketvirto karto pataikome į savo posūkį. Fuuuu. Atvažiavus tokį kelią, kai norisi kuo greičiau gultis, teko dar tiek sukinėtis.
15 diena
Nuėjus pusryčiauti pasitinka šeimininkė. Vos neišgriūna mus pamačius. Sako, ot tas mano vyras, nekontaktuoja visai su manim, nepasakė, kad tai jūs atvažiuoti. Būčiau savo brangiems svečiams naliesnikų iškepus. Pažadu kitą kartą parašyti jai žinutę į jos asmeninį telefoną. Nors ir taip nuo gėrybių lūžta stalas.
Minu per Lenkiją, kur kaip visada, pakeliui papietaujame ties Kumiala kaimu ir apsiperkam namo maisto. Tik pervažiavus Lietuvos sieną stoju ir perduodu vairą vyrui. Sugebėjo jis Austrijoje teises pamesti. Įtariam, kad išslydo kokioj parduotuvėj prie kasos, bet nors ir klausėm kitą dieną, niekas nebuvo radęs, o gal nunešė į policiją. Nebuvo laiko mums su jom gaišti, tad taip ir palikom. Užtat išskyrus vieną dieną vairavimo Austrijos kaimais, ir vakarinio važiavimo Lenkijos autostrada, teko visą laiką man būti už vairo. Tiesą sakant, kai nesikeiti, vargina šitas reikalas.
Tačiau nepaisant šio menko nemalonumo, iš tikrųjų kelionė buvo nuostabi. Į Austrijos Tirolį gali grįžti tūkstančius kartų ir tūkstančius kartų žavėtis vis nematytomis ir neatrastomis vietomis.
pirmas 
Kavagne