Seniai norėjau nuvažiuoti į Kubą, bet išėjo tik 2018 metais lapkričio mėnesį. Iš pradžių dėliojausi kelionės kryptį į Tailandą, bet širdis linko prie Kubos, todėl įkalbėjusi savo dukrą Miglę, kuri beje puikiai kalba ispaniškai, nusprendėme šiais metais važiuoti į Kubą. Pažiūrėjus ką siūlo agentūros, kažkaip nenorėjau su jomis važiuoti, o ir kainos beprotiškos, vienam žmogui su skrydžiu apie 3000 Eur. Esu iš esmės savarankiškų kelionių megėja, todėl agentūras iš karto išbraukiau.
Pagooglinusi keliautojų atsiliepimus lietuvių kalba, savaime suprantama, kad daug jų ir neradau, paskutiniai buvo kokių 2015 -2016 metų ir dar ankstesni. Tai kad, daug informacijos ir nesurinkau. Tik išsirinkau ką vertą Kuboje pamatyti, kitaip sakant Google visagalis padėjo susidėlioti maršrutą. Maršrutas buvo: Havana – Varaderas – Trinidadas – Camaguey – Santjago de Cuba – Havana – Vinales – Havana.
Sunkiausias dalykas buvo susirasti skrydį, pigų skrydį, nes šiaip jei skristi iš Ispanijos miesto tai skrydžiai kaip ir nebrangus, tuo labiau, kad yra tiesioginiai, bet po to prasideda, registruotas bagažas plius sėdimos vietos kaina ir visumoje gaunasi nuo 720 iki 850 Eur vienam žmogui. Todėl, išbandžiusi kiek pasaulyje yra avialinijų, pigiausia mums buvo skristi su Amerikos avialinijomis per Miami, sustojant ten pirmyn 4 h ir atgal 7 h (buvo bilietas pirmyn 2 h, atgal 4 h už tą pačią kainą, bet aš pavėlavau jį nusipirkti). Į šią 554 Eur kainą įėjo ir 23 kg registruotas bagažas ir nemokamos vietos. Sutaupymas akivaizdus, tuo labiau, kad vilniečiams nuskristi iki Barselonos yra ganėtinai pigu. Aišku turistinės Kubos kortelės, jau Lietuvoje ar kitoje Europos valstybėje nepasidarysi už 65 Eur, nes skrendant AA mus laiko amerikiečiais ir galioja ružavos Kubos turistinės kortelės išduodamos tik amerikiečiams, o jų kainą apie 84 Eur. Manau, nėra jau toks didelis kainos skirtumas, tik 20 Eur.
Tad su dukra sėdome į lėktuvą iš Barselonos ir per Atlanto vandenyną. Skridome pirmyn 10 h, labai normaliai. Miami oro uoste, kaip ir visoje Amerikoje, reikia pereiti visas patikras, taip sakant visur atsižymėti, bet perėjome gana greitai, juk Amerika. Nusipirkome kioske tas ružavas Kubos turistines korteles ir į lėktuvą, į Havaną. Per 35 min. atskridome į Havaną. Tai kad, nespėjome pakilti, o jau leidomės.
Nusileidus į Havanos tarptautinį oro uostą, vat ir prasidėjo… Ir vėl patikros, vėl kažkokių deklaracijų pildymas, visiškai nereikšmingų ir neaišku ar kam nors reikalingų. Viskas būtų puiku, jei visi darbuotojai turėtų prie savęs tušinukus, bet tik atskridusi į Havaną sužinojau, kad jis yra deficitas, net ir oro uoste, pabėgioti per darbuotojus teko kaip reikiant, kad jį mums paskolintų ir galėtumėme užpildyti ko ten prašo. Bagažus atidavė gal po kokių gerų 45 min. Pats oro uostas pasirodė vienspalvis ir nutriušęs, bet ir oro uosto darbuotojų apranga ir stilius paliko didelį įspūdį. Moterys vilkinčios trumpus sijonus, vienspalvės žalios uniformos, tinklinės pėdkelnės iš 80‘ujų ar 90‘ųjų mados ir neaiškūs pseudo medikai, vilkintys baltus chalatus, tiesiog lūkuriuojantys prie mokyklinių stalų. Aš pamaniau, kad prašys mūsų kelionės sveikatos draudimo, bet pasirodo niekam ten tas draudimas neįdomus. Apie pinigų pasikeitimą tai iš vis nekalbu, didžiausios eilės prie automatinės keityklos. Mes nestovėjome, nes dar važiuoti į Varadero, o jau buvo 22 val., o dar eilėje prie keityklos…. Nieko pasikeisime vietoje, man viena mintis tik sukosi, greičiau į Varadero ir į lovą miegoti. Gal ir būtų viskas buvę greičiau, jei daug lėktuvų nesileistų Havanoje būtent apie 20 – 21 val., todėl naturalu, kad visur susidaro tokios eilės.
VARADERO. Į Varadero važiavome apie 2.30 val., dar sakyčiau normaliai kai yra 193 km. Jame buvome beveik 24 val. nakties. Ačiū dievui mūsų viešbučio registratorė buvo dokumentus paruošusi, sutaupėme laiko juos pildyti, nes ten įprasta valstybinėse įstaigose daug ir belenkiek kažką pildyti. Jau gerokai po vidurnakčio buvome savo kambaryje, aišku kambarys nebuvo, kaip įprasta Varadero viešbučiuose (žiūrint pvz. per booking.com) super duper, bet aš žiūrėjau iš esmės į mažesnę kainą, kuo pigiau, tuo labiau tik 3 dienoms, juk kiek ten tam, kambarį ir būsi. Ir pasitaikė taip, kad mūsų fligelyje, kambaryje nebuvo vandens ir dar naktį, o siaubas. Vat tada susidūriau pirmą kartą, ką reiškia pataupyti. Teko vos ne kilometrą topinti atgal pas registratorę, kad praneštumėme problemą, ji aišku pažadėjo viską sutvarkyti, nors darbininko mes taip ir nesulaukėme, nulūžome miegoti, visgi 3 val. nakties buvo. Ryte atsikėlusios už lango pamatėme visai kitą vaizdą ir kažkaip nuotaika pasitaisė, nors praustis aš bijojau eiti, bet pasirodo vanduo atsirado, kažkokiu stebuklingu nuotoliniu būdu pataisė. Valio. Išėjome pasivaikščioti ryte po viešbučio teritoriją, kurią sudarė vos ne 1 ha. Pats viešbutis yra vienas iš pirmųjų pastatytų Varadero, maždaug apie 1970 – 1980 m., todėl supratau, todėl ir kaina mažesnė, taip sakant atgyvenęs savo laikus. Randasi jis pačioje Vardero pradžioje, kur pasak komentatorių neapsimoka apsistoti, nes Varadero pradžia skleidžia kažkokį specifinį kvapą. Galiu tą patvirtinti, kad skleidžia. Pagal kainą, tokia ir vieta. Aišku to kvapo nesijautė, kai esi pačioje viešbučio teritorijoje.
Iš karto mano dukra buvo vienos vietinės baseino rankšluoščių padavėjos perspėta, kad ji čia bus vadinama „mano meilė“ arba „mano brangioji“. Net nesupratau kodėl, matyt dėl to, kad jaunimo praktiškai nebuvo, daugiausia šeimos su vaikais, pensininkai arba jaunos poros. Kadangi šnekėjome ispaniškai dėl bendravimo stokos nesiskundėme. Mūsų fligelyje ačiū dievui baseinas neveikė, todėl žmonių nebuvo, bet užtat veikė bariukas, tai po pasideginimo prie nuostabios jūros ir nuostabaus pliažo, ėjome pasedėti į bariuką. Nespėjome atsisėsti iš karto prisistatydavo apsauginiai ir barmenai. Vienas buvo kokių 27 metų, kaip iš kokio kaimo, net nemoku kaip ir įvardinti, mūsų 2 val. klausinėjo apie pasaulinę padėtį. Jis nesuprato, kodėl skraido Amerikos lėktuvai į Kubą, jei paskelbtas embargas, kaip galima gyventi vienoje Europos valstybėje ir be problemų atsirasti po 3 val. kitoje Europos valstybėje. Briedų briedas, jaunas, bet tamsybė jo be komentarų. Kitas barmenas iš vis dar galvoja, kad vis dar egzistuoja Čekoslovakija, apie tokią Europos Sąjunga ir ką jį daro ten daug kas niekas nežino, bent mums nepasitaikė tokių daug žinančių. Gal būt jei būtumėme gyvenusios 5 žv. viešbutyje, gal ten ir personalas būtų daugiau išsilavinęs, kas žino, bet mūsų viešbutyje nepasakyčiau. Įsitikinau, kad į tuos viešbučius atvaro turistai ir jie tik juos prižiūri, daugiau jiems niekas neįdomu, nors kas žino, gal ir įdomu, bet deja europiečių, mokančių ispaniškai kalbėti ten praktiškai nebūna, juk ne 5 žv., o ir patys apsauginiai ar barmenai dažniausiai kalba savo gimtąją kalba, vienas kitas moka rusiškai, vienas kitas moka angliškai. Visame Varadero publika yra kanadiečiai, vokiečiai, lotynų amerikiečiai, rusai ir dar keletas iš kitų Europos Sąjungos šalių, tokių, kaip Čekija ar Lenkija ir kt. Apie Lietuvą gali pasakyti tik kokių 70 metų amžiaus pagyvenę barmenai, bet ir tai Lietuva, jų manymu vos ne sovietų sąjunga. Bet jau Ispaniją žino, kaip atskirą vienetą. Net prieš įsiregistruodamos į kambarį pažvelgėme registratūroje į turistų skaičių, tai belenkiek kanadiečių, daug iš Lotynų Amerikos ir 6 tik iš Europos.
Susidariau įspūdį, kad nuvažiavus į paprastesnį viešbutį, mokėdamas ispaniškai, būsi laukiamas svečias ir aišku bus daug kalbos bei daug romo. Taip, kad jau kaip atsisėdome savo barelyje, tai iš jo ir neišėjome 3 dienas. Bendravimas vyko iki pažaliavimo, ir ačiū dievui, kad buvome 3 dienas, nes jau pakvietimų į visokias diskotekas ir ekskursijas gavome turbūt tūkstantį. Aš jau tik galvojau, greičiau į Trinidadą, nors kažką pamatytį, nes jūra, kambarys, baras, valgymas ir vėl jūra, kambarys, baras, valgymas pradėjo atsibosti. Kiti turistai iš vis mane nustebino, Europoje turbūt to nepamatysi viešbučiuose su viskas įskaičiuota. Jie atsivežę termusus ir su tais savo termusais eina į pliažą, prisipila į juos alaus, gerią, deginasi, maudosi. Na visai neblogas būdas, nereik po kiekvienos išgertos stiklinės begioti į barą pasipildyti alkoholio. Net neįsivaizduoju, kaip ten žmonės 12 dienų išbūna.
TRINIDADAS. Po 3 dienų pasivartymo pliaže, prisikalbėjimo iki soties bei pagėrimo cuba libre, mojito, pagaliau atsiradome Viazul autobusų stotyje, skirtam tik turistams ir išvažiavome toliau mėgautis vietinę fauna į Trinidadą. Aišku ir čia be nuotykių neapseita. Išvažiavome laiku 14.30 val., turėjome būti 20.20 val, bet buvome 23 val. Pasirodo šitie ale labai geri Viazul kirti turistams autobusai dažnai gęsta. Na mums tą žodžio prasme pasisekė. Likus 66 km iki Trinidado, autobusas sugedo. O sugedo matyt dėl to, kad kuro filtrai užsikemša, nes ten dyzelis, tai net nemoku apsakyti kokio nešvarumo. Na ir autobusai kiniečių gamybos. Sustojome mes kažkur ale prie autoserviso, kažkur prie kažkokių dievo užmirštų bendrabučių, kitoje gatvės pusėje kažkokia užkarda, kurioje sėdi kareiviai, kažką saugo, ką iki šiandienos nesupratau, bet saugo. Uždarė mus visus turistus autobuse, o vairuotojai išėjo su kareivais pabendrauti, tipo suprask problemą spręsti. Ačiū dievui, kad turistas iš prancūzijos pradėjo su žibintuvėliu per langą šviesti SOS signalus, tai po kokių 20 min. vairuotojai pamatė ir išleido iš autobuso, kitaip patikėkite būtumėme uždusę, nes be kondicionieriaus ten važinėti neįmanoma. Išleist tai išleido, bet sustatė visus 30 žmonių prie šalikelės kaip manekenus ir toliau nei krust, eiti negalima. Turistai nori į tualetą, negalima. Vietiniai pro mus važiuoja žiūri, kaip į kokius marsiečius sėdinčius arba stovinčius ant šalikėlės. Trumpiau sakant, pagaliau vairuotojai nusileido ir pradėjo mus vedžioti į tualetą. Vieną moteriškę už rankos paėmė, nuvedė pas kareivį, tada tas paėmė už rankytės ir nuvedė į tualetą. Kai jau kokius 3 turistus taip pavedžiojo, matyt atsibodo, jau leido ir be už rankyčių eiti. Turbūt kareiviai visgi susiprato, kad nieko ten tokio saugomo nėra. Autobusas mūsų vis dar buvo į tą jų vadinamą autoservisą nepriimamas, matyt laukė „meistro“. Kada jau tas „meistras“ atvažiavo, mūsų tas pats turistas iš prancūzijos prisiprašė į pagalbą, kad padėtų taisyti autobusą. Jaučiu, jei ne jis, jei ne jo pagalba, dar jis būtų taisomas ir taisomas. Juk ten niekas neskuba. Jau žinau, kad ispanai yra tipiški „manana“, bet kubiečiai šimtą kartų didesni „manana“. 21.30 val. pagaliau autobusas buvo sutaisytas ir likus 66 km iki Trinidado pajudėjome. Aišku tuos 66 km mes važiavome kažkur apie 1,5 val. Na niekis, svarbu atvažiavome.
TRINIDADAS, toks gyvas miestas pasirodė, naktimis vyksta tusai, nors mums ne iki jų buvo, kritome iš nuovargio miegoti. Greit pasiekėme taxi pagalba savo „casą particular“, šeimininkė pamaitino ir miegoti. Kitą rytą žmonėtis. Namukai Trinidade visi vienodi, t.y. aukščiu vienodi, tik spalvos skiriasi, pasiklysti galima. Žiauriai karšta, prakaitai varo per visur, tipo kaip pirties jausmas pastovus. Trinidadas saugosmas UNESCO, bet atvirai pasakius nežinau nuo ko saugoti. Gatvės akmenuotos, primena 1860 metus. Gal dėl jų ir šių namukų? Visi važinėja su tuk tukais, kuriuos patys ir mina. Įsivaizduokite per tokius akmenis su šitais minamais tuk tukais. Yra vienas parkas su bažnyčia, kurioje aišku muziejus, taip pat apdegusi bažnyčia, na ir didelė salsos aikštė, kur vakarais vyksta salsos tusas, kitaip sakant kažkas panašaus, kaip Romoje ispaniški laiptai, tik ten ant tų laiptų stovi staliukai ir vaikšto padavėjai su kokteiliukais. Aš kažkaip įsivaizdavau, kad daugelis turistų vakarais traukia į disco Ayala, bet pasirodo ji ten pradeda veikti nuo 23 val. ir veikia tik iki 3 val. nakties, ir nors rašo kad nuo centro randasi 800 m, patikėkite yra žymiai toliau. Tad pagalvojau, kad matyt daugiausia susibūria į salsos tūsą Trinidado centre prie tų „ispaniškų laiptų“ ir visi linksminasi iki ryto, nes tusas prasideda nuo 21 val., įdomu ar jau ten kažkas dar nori lėkti į tą disco Ayala, dėl kokių tai 4 val., bet gal eina. Tarp kitko mūsų casos šeimininkas kažkaip net nustebo, kad mes norėtumėme ten nueiti. Iš jo veido išraiškos supratome, kad nieko ten gero nėra. Na, bet jai mes būtumėmė norėjusios ten eiti, jis mus būtų palydėjęs. Manau, kad ji jau neturi tokios paklausos, o ir darbo laikas…. Taip, kad mes į ją ir nenuėjome, nes veiklos pakako ir pačiame Trinidade. Visą dieną žmonėjusios, aišku su pailsėjimais, su užėjimais į kavines-barus, eilinį kartą buvome privaišintos daugiau negu reikia, ypatingai kokteilių cube libre, kuri sudarė – romo 150 gr likusieji 50 gr cola. Teko pasigauti net vietinį gidą, kuriam sumokėjome 2 CUC, kad galėtų mus pavedžioti po miestą, vien tik dėl to, kad neklaidžiotumėme, po to ateiti pasiimti ir vėl nuvesti kur mes pageidaujame. Na juk ispaniškai mokame, problemų nebuvo. Galvojau, kad vietinis „gidas“ pasiėmęs 2 CUC jau neateis mūsų pasiimti, bet pasirodo Kuboje yra dar sąžiningų žmonių. Mūsų „casos particular“ šeimininkas buvo barmenas, tai aišku pakvietė į savo kavinę, beabejo užėjome, tik pinigų nebuvome vis dar išsikeitusios, pasirodo mums ne problema, sako jis mums, aš jums galiu paskolinti „no hay problemos“, jūs tik sedėkite ir linksminkitės. Na man aišku žandikaulis atvipo, nes buvau prisigooglinusi, kad jau kas, kas, bet pinigas ten vertinamas labai ir tau jau į skolą niekas neduos, o kaip tik iš tavęs stengsis išvylioti. Na, matyt ne visi kubiečiai ten tokie. Pasirodo yra ir labai draugiškų ir gerų.
Trinidadą anglai labai myli, ten net yra atskira „Beatles“ kavinė-baras, kurioje renkasi anglai. Mes paklausėme savo vietinio gido, kur renkasi chebra, tai nuvedė į šitą kavinę. Jo anglų ten begalė, na juk „the Beatles“, tuo viskas ir pasakyta. Šiaip tikėjausi, kad Trinidadas kaip UNESCO saugomas miestas, bus švarus miestas, bet deja. Kas švaru, tai pats parkas, o gatvės nepasakyčiau. Begalė benamių šunų, visiškai neprižiūrimų, kažkaip net gaila pasidarė jų, kažkokie visi perkarę, sužaloti, baisu. Veikti ten per labiausiai nėra ką, 2 dienų pakanka, t.y. 1 dieną skiri miesto apžiūrėjimui, kitą dieną po pietų galima varyti toliau. Mes aišku norėjome dar ir Sjenfuegosą nulėkti, pro jį pravažiavome, bet kažkaip su tais Viazul autobusais noras atšoko, nes išsigandau, kad jei vėl suges, tuo labiau, kad iš pasisakymų išgirdau, kad nieko ten gero nėra. Supratau vieną dalyką, jei nori varyti į Trinidadą patusinti, tai ten pats tas. Į Ancon playa nevarėme, nes pasorodė tolokai ir jaučiu „el choce collektyvo“ taxi paslaugos neaišku kiek būtų kainavusios, manau apie 10 CUC tai tikrai. Bet aš dėl to nepergyvenu, nes esame daugiau mažiau architektūrų gerbėjos. Juk jau prisipliažinome Varadero, kiek gi galima. Ačiū dievui Trinidade radome veikianti banką, nes buvo paprasta diena, ne išeiginės, todėl galėjome išsikeisti pinigus, nes Varadero taip ir nesugėbėjome pirmadienį iki banko nueiti. Buvau paprašyta paso, kurio nesinešiojau, bet kažkaip banko vadybininkas geranoriškai pinigėlius pakeitė ir be paso. Eilinį kartą padėjo bendravimas ispanų kalba, nes jau žinot atgal topinti į casą paimti paso, kažkoks absurdas būtų buvęs. Bet užtat vietinių parduotuvių ten nemačiau, gal jos kažkur Trinidado pakraštyje, mačiau tik pardavinėjamus mėsos šonkaulius kažkokiame kioske (mėsa Kuboje deficito prekė), bet kai jie per tokį karštį visą dieną kabo, aš kažkaip nedrįsčiau jų pirkti. Užtat turistui skirta Aqua parduotuvė (kūno priežiūros parduotuvė) tai mane pribloškė. Įeini, tave apsauginis įleidžia, išeini išleidžia, vietinių kažkodėl neleidžia (nors kituose miestuose leidžia, tik turėk CUC), tik turistai, kainos irgi ganėtinai aukštos, prekių firmos man iš vis nežinomos, jokio ten Loreal ar Gucci nerasta, kažkokia itališka, prancūziška produkcija. Nesakau, kad bloga, bet tiesiog keista nežinoti firmų pavadinimų. Pabuvusios Trinidade 3 dienas, gerai patusinusios, kaip ir priklauso tame mieste, atsisveikinę su visais naujais vietiniais draugais, tame tarpe ir mūsų vietinės reikšmės gidu, kuris labai liūdėjo, nes iš akių matėsi, kad sutiktų kiekvieną dieną mus vedžioti už tuos 2 CUC, juk garantuotas uždarbis, keliavome toliau. Kitą dieną autobusų stotis ir kitas miestas – Camaguey.
Kavagne 
Aruna 
pirmas