CAMAGEUY nėra iš tų miestų, kurios rekomenduoja kelionių agentūros arkeliautojai, apie šį miestą nėra daug informacijos, todėl dauguma žmonių jį tiesiog pravažiuoja arba tiesiog iki jo nedavažiuoja,bet veltui. Camanguey vertas jūsų dėmėsio ir turėtų rikiuotis jūsų sąrašo viršuje arba viduryje ir nelikti ne pastebėtas, tai ypač modernus miestas, laikomas prancūzų indelio ir puoselėjimo paveldas, todėl ne nuostabu, kad čia bent jau centrinė miesto dalis, ne taip kaip Trinidade jums primins bet kurią kitą Europos miesto sostinę, o svarbiusias šio miesto detalė tai bažnyčios, nes jų yra net 9, mano supratimu, visa Kubos valdžia sustatė vienoje vietoje visas bažnyčias, užuot po kiekvieną kiekvienam mieste.

Jau bevažiuojant autobusu, pagalvojau, jog miestas man nepatiks ir norėsiu kuo greičiau vykti toliau, buvau pavargus po kelionės ir nuo alinančio karščio.  Iš tiesų miestas kaip ir sakiau panašus į bet kurią Europos sostinę, taip, reikia pabrėžti visiems, kad Kubos periferija yra graudi ir pilna lušnynų, nameliuose nėra stiklų ar palangių, bet dauguma miesto centrų yra įspūdingi, 2015 m. taxi automobiliai, skirti turistui, gražūs viešbučiai, aplinka švari, visuomoje jau susidarai įspūdį ir pirmą nuomonę, jog dėl turisto galima padaryti viską, todėl Camaguey neturėdamas tiek daug reklamos ir turistų visomis išgalėmis garsina savo miesta švara, bažnyčiomis, pigiu maistu ir interneto kortelės čia kainuoja 1CUC, o Wi-fi ryšis yra kiekvienoje gatvėje, ko negalėčiau pasakyti apie Havaną, kur internetą turėjome tik viename parkelyje tarp 300 žmonių. Maždaug Roma, Trevi fontanas, ir visi įsikibę į savo telefonus, būtų juokinga, jei nebūtų graudu, žinant kokie ten apribojimai ir kaip varžomas tavo žinojimas apie išorinį pasaulį, žinot gerai pagalvojus, ši Kubos situacija primena filmą „The Truman show“ (Trumano šou).

Taigi, nenuklystant nuo temos,  įsikūrusios savo namuose, iš karto išėjome pasižmonėti po miestą, visgi turėjome čia tik 24 valandas. Miestas švarus, gražus, net 9 bažnyčios ir tai yra neįtikėtina, ne muziejai, o bažnyčios, pagaliau Kuba artėja prie Dievo? Čia gan retorinis klausimas, todėl kad Fidelio Kastro, Stalino ir revoliucjos plakatų matėm daugiau negu pačios Kubos vėliavų. Kainos visiškai nesikandžiojo, papietauti užėjome į 4 žvaigždučių viešbutį pavalgyti europietiško maisto, už kepsnį su bulvėmis ir daržovėmis sumokėjau 7€. Kaip 4 žvaigždučių viešbučiui pasirodė labai pigu, o galvojau, kad bus brangiau. Maistas labai sveikas, jei užsisakai kiaulienos kepsnį, tai jis nebus riebus, nei kokio kauliuko, nei kokio lašinuko. Aišku prie kepsnio, taip pat patiekiami ryžiai (gali papildomai užsisakyti bulvių), bet nebūtinai ryžiai bus su pupelėmis, jie patiekiami, taip kaip nori klientas, jei pageidauju baltų ryžių, taip ir patieks, atsiminkite, kad ryžiai yra Kubos nacionalinis patiekalas, ryžiai su frigolėmis (pupelėmis) arba kepti bananai, vietoj bulvių, bulvės yra didelis defictas, kaip ir duoda ar mėsa, tad neturtingesni Kubiečiai mano manymu gyvena vien iš kruopų ir nusipirkdami mėsos kada ne kada. Daržovės sudaro keletas griežinėlių pomidorų, agurkų bei šviežūs kopūstai, jokų aliejų, kitokių padažų į salotas nededa. Druskos taip pat vos vos dedama, pačioje Ispanijoje matytumėte jog tiek mėsa tiek kita smaistas nebus gaminamas marinate, patiekiamas su druska ar pipirais, todėl ši Kubos gastronomijos dalis yra kiek panaši į Ispanijos, be kita ko Kuboje galima valgyti nuostabaus skonio ir dydžio omarus ar jūros gerybės ir sumokėti tik 12 ar 15CUC ir visa tai tikrai nesiskiria daug nuo Ispanijojs virtuvės, meluoju, geresnių omarų nesu dar niekur valgiusi, o jei rimtai tai vien dėl omarų ir mojito rekomenduoju aplankyti Kubą. Manau, jog maistu tikrai nereikės nusivilti ir kiekvienas ras čia visko pagal skonį, beabejo, kalbėti apie itališką vituvę neverta, kadangi nei picos nei itališkų makaronų arba azijietiško maisto ten nėra, todėl tikras kubietiškas maistas, kaip antai kepsnys su garnyru arba omaras turėtų jums patikti, jeigu neesate labai iššrankus.

Kaip visada bevalgant pristatė grupelė vyriškių, kaip mes vadinam imigrantai-perėjūnai (aš juos taip vadinu – perėjūnais) ir vėl gi klausimai iš kur esate, bet ačiū dievui, jie tokios Letuvos nė nežino, tik žino, kad kažkur ji randasi arti Europos Sąjungos (ir ačiū dievui, kad kažkur ten arti prie Europos Sąjungos, bet kokiu atveju bet kuri šalis esanti ES jau yra išsigelbėjimas kiekvienam kubiečiui, nesvarbu ar tai būtų Lietuva, Rumunija ar Vokietija, apie nei vieną nežino beveik nieko, todėl negali palyginti kuri gi valstybė būtų geresnė ar blogesnė jei užvirtu diskusija), galiausiai šie „perėjūnai“ nuo mūsų atstojo, nors meilinosi ir kvietė į vakarėlį kelioliką kartų, ir kiekvieną kart atsakydavome „ne, ačiū“, kitaip jaučiu kol 10 kartų būtumėme nepasakiusios „ne, ačiu“, turbūt neatstotų. Tikri kubiečiai, kuriuos sutikome savo viešnagių metu yra be galo malonūs, o šie persimainę ir persimaišę tik griebiasi iš tavęs nuvilioti skatiką ir dar kitaip sugundyti, juk būti iš ES yra aukso vertės loterijos bilietas, įsivazdukit kokia nors ES pilietė įsimylėtų kubietį Kuboje ir staiga susituoktų, kas tada, šis kubietis kažkokiu būdu atsidutų ES ribose ir būtų pats laimingiausias žmogus žemėje.

Kadangi mums buvo likę tik  pusdienis, einant pėstute nespėsime daug ko pamatyti, tad mums vėl nusišypsojo laimė, tiksliau mus užmatė vietinės reikšmės gidas, kubietis Ivanas. Jis pasiūlė su savo tuk tuku per 2 h pavežioti ir aprodyti visą miestą bei apie jį papasakoti, kainą susiderėjome iki 10 CUC už 2 žmones. Kaip bebūtų, bet vietinis gidas aprodė viską, ką turi Camageuy gražiausio, į tokius pastatus, bei vietas, kur yra pakabinti ant pastatų ar sienų lyderių portretai, net nevežė. Pradedu galvoti, kad kubiečiams tas komunizmas ir tie plakatai su Fideliu bei monumentai, jau yra įgrisę ir savo kultūrą rodo iš kitos pusės: teatras, bažnyčios, meno galerijos, salsos šokių mokykla ir kt. Nuvežė visgi jis, mums parodyti aikštę kur vyksta gegužės 1 d. paradai, bet jau buvo tamsu, aikštė pati neapšviesta, tik keletą žibintų virš monumento, tai, tad labai nieko ir nepamatysi, tiesiog keletą žodžių pasakė, kad dar vis vyksta šie vadinami paradai, šlovintys komunizmą, iš ties nežinau ar šlovintys, bet jie vis dar vyksta šie gegužės 1 d. paradai, ką galima pagalvoti? Kiek apžiūrėjus tą aikštę, matėsi, kad kai kurie pastatai mena senus Ž. Batisto laikus, net nežinau kodėl, bet pastatas su užrašu „Kazino“ nebuvo sunaikintas. Šioje aikštėje, kaip ir gidas pasakė buvo didžiulis Kazino. Savaime suprantama, kad komunistinėje Kuboje „kazino“ būti negali, nugriovė ir pasistatė aikštę komunistinėm šventėm. Matėme, kad čia yra daugiau parduotuvių, bet jau į šias turistines parduotuves įleidžiami ir vietiniai, tik reikia turėti CUC. Matyt konstitucinė reforma padarė savo, t.y. pradėjo įleidinėti ir vietinius, kurie turi konvertuojamos valiutos. Aišku parduotuvėse prie duonos ir mėsos eilės, suprantama, kad tai visgi yra deficitas ir vietiniai rikiuojasi ten nuo pačio ryto. Mūsų šeimininkė paklausė kada mes pusryčiausime, nes, kaip supratau iš jos, jai reikės ryte eiti duonos pirkti, o ten didžiulės eilės. Kuboje didžiausios eilės kiek įsitikinau tai tik prie duonos ir mėsos. Camageuy centre daug pastatų renovuoti, padažyti, kiek iš vietinio gido pasakojimo supratome, kad remią šį miestą UNESCO, todėl skiria pinigų. Aš tai manyčiau, ten daugiau savo ranką yra pridėję prancūzai, nes kažkadaise dėl šio miesto kovėsi su ispanais ir kurį laiką tas miestas priklausė prancūzams, kaip beje Sjenfuegosas, todėl ir turistų iš prancūzijos labai daug. Matyt atvažiuoja pažiūrėti protėvių užkariautos žemės. Niekaip nesuprantu, kodėl ispanai nevažiuoja, juk jų kolonija. Matyt ispanams gėda, bet prancūzai tai tikrai važiuoja ir dar kaip. Gal ir gerai, kad prancūzai rūpinasi tokiais miestais, iš karto tokie miestai tampa europietiškesni. Galiu net patvirtinti, kad kažkodėl jaučiasi prancūziška bohemiška dvasia.. Atsibeldėme namo po miesto ekskursijos jau beveik naktį ir pradėjome ruoštis kitos dienos kelionei į Santiago de Cuba.

SANTJAGO DE CUBA. Ir vėl prasidėjo nuotykiai autobusų stotyje. Išvažiavome 13.30 h iš namų į Viazul autobusų stotį ir turėjo būtį autobusas į Santjago de Cuba, jame būtumėme 20.20 h, bet kur tau, autobusas ir vėl sugedo. Ir vėl mums pasisekė, per savaitę jau 2 kartus. Beliko tik sedėti autobusų stotyje ir laukti kada ten jį kažkur pataisys, matyt vėl kokioje užkardoje ir atvažiuos. Dar bandėme strateguoti ir į kitą autobusą prašytis, bet kur tau, griežtai draudžiama, lauk ir viskas. Tipo turi būti sekantis už 3 h, jei bus vietos priims ir nepaprašys papildomo mokečio, bet su jų „orinbus nacionales“ važiuoti, t.y. su vietiniais net nepasiūlys, tipo suprask negalima. Tad ir laukėme tas 3 h stotyje. Pabendravome su vienu šveicaru profesoriumi, kuris ten keliavo savarankiškai, tipo pasiėmęs mėnesį atostogų, dėl ko po to labai gailėjosi, kadangi per 2,5 savaites viską galima pamatyti, ir kaip iš jo supratau, jis tikėjosi kažko daugiau, bet deja… Pasakė, kad gerai padarėme, kad nevažiavome į Sjenfuegosą, kadangi ten nėra ką pamatyti, vieną pastatą ir tiek. Trumpiau tarant šveicaras profesorius labai nusivylęs buvo Kuba.  Pats profesorius sakė, jog dažnas renkasi tarp geriamo vandens ar valgymo, juk ryžius tenka virti vandenyje, o šis vanduo gali būti lengvai ir išgeriamas, nežinau kokį paveikslą piešiame jums, bet ta realybė, kurią matėme mes yra be galo kontrastinga su tuo, ką pamato turistai, atvažiavę su kelionių agentūromis ir sumoka 2 ar 3 kartus brangiau. Mums net keistą pasidarė, nejau jis tikėjosi komunistinėje šalyje, kuri turi tik vieną strateginį partnerį Venesuelą, kuri irgi yra ant bankroto ribos, pamatyti Kuboje kažką tokio. Iš tiesu mano manymu kas ieško tas randa. O jau tokią Šveicariją su jos bankais lyginti su Kuba, tai net neverta. Pasakė, kad dabar mokytojo atlyginimas siekia 50 Eur, na tai iš esmės nuo 2012 metų, kaip ir padidėjo, juk 2012 m. buvo tik 25 Eur ar dar mažiau. Vadinasi atlyginimai keliami. Na jau 50 Eur mokytojui yra šis tas, meluoju, tai yra niekis.

Besikalbėdami pagaliau mūsų autobusas atvažiavo ir prasidėjo ilga kelionė per kopas. Autobusas taip lėkė, kad autobusų stotyse, kur sustodavo, net nespėdavome nueiti į tualetą. Išleisdavo kokiom 3 min ir iš karto „bamos, bamos“, tipo lipate, lipate. Absurdas, bet gal ir gerai, sveikesnė buvau, nes jau ten tualetai tai apsaugok dieve, niekur ten vanduo nenusileidžia, bėgioja prižiūrėtojos su kibiriukais ir nuleidinėja, net negaliu pasakyti ar kažkada sovietų sąjungoje kažkas taip bėgiodavo ir nuleidinėdavo vandenį stočių tualetuose. Ir dar už tokią paslaugą turi sumokėti 0,25 eur, tipo dar duoda gabaliuką tualetinio popieriaus, kuris ten yra baisinis deficitas, nesvarbu, kad parodai, kad turi savo servetėlę. Mokėk ir viskas. Trumpiau sakant už kiekvieną paslaugą paprašys pinigų. Savaime suprantama, kad viskas yra deficitas, vanduo ir klozetai taip pat. Tai, kad Kuboje, kas kaip moka, tas taip sukasi. Patarimas keliautojoms – turėti su savimi dezifekcinio skysčio.

Pagaliau apie 1 val. nakties atsiradome Santjago de Cuba. Pasigavome taxi ir į casą vėl miegoti. Taxi, tai ten atskira kalba, kiek teko važinėti, tai visi taxai pasitaikydavo tik 1965-1970 m. senumo. Langai jau seniai neužsidaro, durys irgi trenkti iš visos jėgos reikia, bagažinės yra paremiamos medine lazda, net neįsivaizduoju, kaip tos mašinos dar važinėja, nesuvokiama, bet važinėja. Aišku nuo tokių automobilių ir tas oro užterštumas yra. Jau Camaguey vietinis gidas pasakė, kad dėl tokio užterštumo ten ir medžius reikia greitai kirsti, tiesiog jie suserga.

Kitą dieną išėjome į miestą žmonėtis. Nespėjome įžengti į centrą, kai iš karto prisistatė, vietinis gidas, kuris tipo organizuoja ekskursijas. Išpasakojo, kad gyveno Vokietijoje, bet tipo grįžo atgal, moka vokiškai kalbėti ir veda ekskursijas vokiečiams. Kadangi mes norėjome valgyti, tai prikibo taip, kad vedė aišku į savo gerai žinomą restoraną, jau esu apie tai Google visagalyje skaičiusi komentarus, kad jie taip daro. Tai, kad tas jo ale pasakojimas apie Vokietiją ir nuvedimas iki kavinės pavalgyti mums kainavo 2 CUC. Bet neturėjau aš noro ten su juo ginčytis, svarbiausias klausimas buvo imk 2 CUC ir eik velniop. Jo pasakojimas, kažkoks briedas iš fantastikos, tipo iš Vokietijos atvažiavo į Kubą atgal, nes dabar jam geriau sekasi. Na taip, jeigu Vokietijoje reikia dirbti, tai čia gali per dieną su tokiais ale pavedžiojimais iki kavinės užsidirbti 20 CUC ir pinigas ir nieko neveikimas, na dar gal pasiseks ant kokios grupės vokiečių užsišokti, gal gi kas nors ir kokia ekskursiją užsisakys. Vat tau ir darbas, na ne Vokietija, pilnas atsipalaidavimas, tuo labiau, kad ir specialybė elektromechaniko turi, t.y. pabaigęs aukštąjį mokslą. Pavalgiusios ėjome pažiūrėti miesto. Pats miestas didelis, juk kažkada tai buvo Kubos sostinė, bet pats centras nepasakyčiau, kad wow. Daug alėjų, daug parduotuvių bet ir daug jamaikiečių ir iš Haičio, žiauriai daug. Na suprantama, juk Jamaika ir Haitis tai netoli. Nežinau, ką jie ten veikia, bet būtent Santjago de Cuba jų buvo daugiausia. Mums europietėms praeiti buvo neįmanoma, visur sakyčiau, net padidintas dėmesys. Visi viską siūlo, tai tik spėdavome sakyti „no gracias“. Pakvietė mus ateiti į vietinių barą-diskoteką, kur vyksta jau nuo 12 h dienos šestadieniais ir sekmadienias šokiai, pasedėjome, pažiūrėjome, kaip žmonės atsipalaidavę šoką salsą, niekas jiems nerūpi, nes maximų ten nėra, gariūnų taip pat nėra, kas belieka, tik šokti salsa. Gražu buvo pažiūrėti. Maisto prekių parduotuvių užsieniečiams ten yra, yra ir šiap jau sakyčiau didelis pasirinkimas, pvz. konservų, pašteto, šlapiankos (apie rūkytą mėsa tai nekalbu, nes ten tokios nerasta), bet duonos deja nėra, tik džiuvesiai. Aišku kainos irgi iš kosmoso srities, nes tokie konservai pvz Ispanijoje ir 1 Eur nekainuotų, ten po 2 Eur. Pagal komunistų partijos ideologiją supratome, kad užsienietis pinigų turi (nes ko čia važiuoja), tai gali ir 2 Eur mokėti. Picos gatvėse pardavinėjamos deja be mėsos, tokios saldžios, kažkiek sūrio (labai mažai), o visas kitas ananasai. Gatvėse per išeigines išeina žmonės su vėžimėliais pardavinėti vištos kulšeles ir bulves grilyje, bet kaip paklausėme kiek kainuoja, tai akys ant kaktos iššoko, pasirodo 12 CUC, mes dar jų perklausėme, gal tai jų nacionaliniais mokėti, pasirodo ne. Na žinoma už 12 – 15 CUC geriausiame restorane suvalgysi omarą, arba dvi porcijos kiaulienos kepsnio. Dar kartą įsitikinau, kad naglumas šių pardavėjų neapsakytas, tipo užsienietis, tai mokėk, bet tik jos labai apsirinka, ar koks užsienietis tiek mokės, kai šalia už tą pačią kainą ohoho kaip pavalgysi ir dar išgersi. Na matyt vietiniai, kurie į kavines nevaikšto, kainų nežino. Nepirkome mes tos kulšelės, o nuėjome suvalgyti omaro į kavinę-terasą. O ten patekome į koncertą be pinigų. Pasirodo vienas stalas buvo užsakytas prancūzų turistams, tai ten virėjas pasistengė ta žodžio prasme. Kadangi jie dar neatėjo, tai pirma virėjas prie mūsų šokinėjo, omarą padarė skaniai, o po to jau surengė šokių koncertą turistams prancūzams su savo virėja, net buvo užsakyta ir gyva muzika jiems. Pat virėjas, tai kažkokio kiniečio ir kubiečio mišinys, bet dzin, svarbu koncertas be pinigų, nes kaip ir minėjau už viską reikia mokėti, prancūzai ir mokėjo. Mes pavalgiusios ir prisigėrusios pina colados greit iš ten išėjome, kitu atveju, virėjas būtų Miglę kvietęs šokti (beje taip pats priėjo ir pasakė). Tai mano dukra iš karto tepė slides, jau ką ką, bet mes jau prancūzų turistams šokių nerodysime. Lai patys su virėju ir šoka. Taip ir baigėsi mūsų vakaras, greičiau į savo casą, kad pasislėpti nuo to begalinio dėmesio.

Buvome užėjusios į jų vietinę parduotuvę alaus nusipirkti ir galiu pasakyti vietinėse parduotuvėse Santjago de Cuba buvo kainos nurodytos ir su vietine valiuta CUP ir CUC, taip, kad kaip anksčiau kažką pigiau nusipirkti vietinėje parduotuvėje jau negali, jei alus (0,3l) jų vietine valiuta kainuoja 0,25 CUP, tai sulygino, kad tai yra lygu 1 CUC. Ir dvi kainos, taip ir parašyta, nesvarbu kokia valiuta mokėsi. Baigėsi tie vadinami geri laikai, kada galėjai vietine valiuta nusipirkti, kad ir tokio alaus pigiau. Deja. Ir dar aišku ir čia bus pasipinigavimas, jei turistas užėjęs ir pamatęs, kad galima mokėti, kaip parašyta dviem valiutomis, pardavėja nesigėdydama iš tavęs paims CUC, bet tuo pačiu metu juos atiduos atseit suprask parduotuvės „apsauginiui“, kuris pakeis į vietinę konveruojamą valiutą ir nesigėdins iš tavęs paimti papildomai už paslaugą 1 CUC. Tikras kubietiškas „marketingas“. Iš kitos pusės, juk parduotuvei reikia įvykdyti mėnesio planą, o kaip jį galimą įvykdyti, tik tokiu būdu, nes kubietis ten eis greičiausiai nusipirkti tik aliejaus ir cukraus, daugiau ten nieko ir nėra, išskyrus limonadus, vandenį ir alų.

Kitą dieną prieš išvažiuojant į Holgino oro uostą, skristi į Havaną su vietiniu skrydžiu, vėl prie mūsų pristojo kažkokia guvernantė, ir vėl neapsakomas naglumas. Tik pamatė, kad mes dairomės kavos išgerti kavinėje, čiupo mus už rankos, tipo nuvedė į kavinę. Atseit durnos turistės nesurasime. O nuvedė į tą kur mes žiūrėjome salsa šokius, bet vis tiek turėjome sumokėti 2 CUC ir dar kavos jai nupirkti. Eilinį kartą įsitikinau, kad Santjago de Cuba palyginus su Trinidadu ir Camaguey yra nedaug turistų, čia dažniausiai atplaukia laivai, pabūna 1 diena ir toliau, todėl tuos turistus kas tik netingi gaudo, na aišku mums 2 kartus ir pasisekė. Kažkaip nesužavėjo mane šis miestas, gal būtent dėl to, kad žiauriai didelis dėmesys turistui ir aišku pasipinigavimas. Nei Trinidade, nei Camageuy, nei Havanoje, nei Vinales to nebuvo, kaip čia. Prieš išvažiuodamos iš mūsų casos pasiplepėjome su šeimininkės padėjėja, kuri pasakė, kad jie norėdami nuvažiuoti į Havaną, važiuoja su traukiniu, dėl to kad jiems tai yra prieinama kaina, na juk kiek ten per mėnesį darbininkų klasė ir uždirba. Bet ir važiuoja jie 4 dienas, o tai tik daugiau kaip 800 km. Nežinau aš turbūt išprotėčiau, nes kiek mačiau traukinį, tai baisu, langų ten nerasta, t.y. atviros nišos, nors kam jiems ten tie stiklai, jei traukinys važiuoja 40 km per val. greičiu. Vis tiek karšta tiek dieną tiek naktį. Ką jie ten tas keturias dienas daro, ir kaip miega, man išlieka klaustukas, matyt šoką salsą ir gerią romą. Net ir guvernantes dirbti siunčia valstybė, kaip išsiaiškinome iš vietinės mūsų „gidės“, kuri vedė kavos. Nors jos visa šeima gyvena Varadero, bet valstybė taip nusprendė (juk Varadero viešbučių begalė) jai reikia dirbti Santjago de Cuba. Paklausėme kodėl, ji tik pasakė prancūziškai „c‘est la vie“ (toks gyvenimas), daugiau nieko nekomentavo, kitaip sakant komentarus pasidaryk pats. Mažai kas iš ten esančių gali komentuoti ką nors, niekas iki šiol nekalbėjo apie politiką, politinius lyderius ar reformas, mažai sutikome žmonių, kurie iš vis ką nors galėtų komentuoti šia tema, nors mes ir laukėmė, kad kas nors lepteltų ką nors apie esantį režimą, deja nesulaukėme daug komentarų, išskyrus Vinales šeiminiką (bet apie tai vėliau) ir Santjago de Cuba namų šeimininkę, kuri pakomentavo, kad šita vadinamoji reforma naudos daug neatnešė. Jei turi išsiėmęs licenziją nuomoti savo namus, tai dar nereiškia, kad iš jų užsidirbsi, beveik 70 procentų turi sumokėti valstybei, todėl nuo pelno lieka labai mažai. Kubos konstitucinę reformą ji apibūdino dviems žodžiais „šūdina reforma“, ir kad, ačiū dievui jos vaikai kitaip gyvena, ir tik dėl to, kad su vyru yra išssiskyrusi, kuris gyvena Kanadoje ir vedęs kanadietę (gal dėl to išsiskyrė ir vedė?), kuris vaikams suteikė daugiau galimybių, t.y. sūnus jau seniai su iškvietimu išvažiavęs į Ameriką ir ten pasiliko gyventi, o dukra išvažiavo pas tėvą į Kanadą studijuoti, kadangi Kubos aukštojo mokslo diplomų nepripažįsta jokia pasaulio valstybė (išskyrus Venesuelą ar Brazilija, t.y. Lotynų Amerikos šalys), tad tikriausiai vargu ar reiktų veltis į diskusijas šiomis temomis, juk mes nė nenutuokiame kokia jų realybė, gal jiems visgi taip atrodo taip, kaip turi būti.

Ate Santjago de Cuba ir laukia Holguino oro uostas. Ir vėl nuotykiai tęsiasi.

3 thoughts on “Savarankiška kelionė po Kubą (II dalis)”
  1. Pati nuobodziausia ir neidomiausia sala kokioje esu tik buves. Tai grynas laiko uzmusimas kruize. pasimaudyti nebutinai reikia vaziuoti ir i Gran Turk.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *