Pora metų nieko nerašiau, nors daug kur keliavau. Tiksliau – rašiau tik sau. Atrodė, kokia prasmė, visi visur keliavę, viską matę, patyrę, ir net daug daugiau ir daug labiau nei aš. Ir ta mano mėgėjiška rašliava tikrai niekam neįdomi. Bet čia kažkurią dieną smalsumo dėlei pasižiūrėjau savo skaitytojų skaičių – virš 44 tūkstančių! Pasirodo, kažkas skaito, gal ir pasinaudoja mano patyrimu? Tai dar pakankinsiu jus savo rašinėliaisJ
Papasakosiu savo įspūdžius apie Londoną – miestą, į kurį seniai norėjau ir kurio labai bijojau. Man atrodė, tai tokios džiunglės, kuriose mes pasimesime kaip šapeliai vėjyje. Kadangi šis miestas buvo didžiulė sūnaus svajonė, todėl balandžio mėnesį per mokinių atostogas dar prikalbinau kolegę su sūnumi ir išskridome penkiese, kad drąsiau būtų. Labai ilgai ir stropiai dariau namų darbus, mintinai išmokau metro planą, susirezervavau visur bilietus, vos ne minučių tikslumu sudėliojau lankytinas vietas. Čia vėl gi suveikė tai, kad skridome ne vieni, todėl užsikroviau ant savo pečių atsakomybę, kad tik viskas būtų gerai.
Buvo ne tik gerai, buvo tobulai. Buvo taip gerai, taip lengvai Londoną pasiklojome po savo kojomis, taip tas miestas papirko, nupirko, sužavėjo, kad tik grįžę, po kelių mėnesių išskridome ten vėl. Antrą kartą – dviese su sūnumi. Gyvenime taip nėra buvę, kad apsisukę grįžtume į tą pačią vietą, ir dar kad dviese! Aš, kuri amžinai visur viską pametu, išmėtau, nesužiūriu ir paauglys sūnus. Be vyro, kuris mus prižiūrėtų, rankiotų mūsų daiktus ir pan. Na, ir savaime suprantama, antroji kelionė nebuvo tokia sklandi, pačią pirmąją dieną, važiuojant iš Lutono oro uosto, autobuse palikome sūnaus telefoną. Naujutėlį, tik prieš pora mėnesių įsigytą, brangų. Paskutinę viešnagės dieną beveik visą laiką skyrėme telefono paieškoms, apėjome ne vieną kontorą, biurokratinė sistema pas juos kaip čia pasakius, deja, telefono taip ir nesusigrąžinome.
Todėl nuotaika, aišku, šiek tiek sugedo. Bet nežiūrint to, vienas iš labai stiprių įspūdžių – nepaprastas žmonių paslaugumas. Tikrai to nesitikėjau, o bendrauti, susidurti su Londono gyventojais teko nemažai ir visi be išimties: praeiviai, metro darbuotojai, vairuotojai, pardavėjai, padavėjai, ofisų klerkai, muziejų tarnautojai, – demonstravo malonumo, draugiškumo, paslaugumo stebuklus. Ir su jais bendraujant aš tikrai patikėjau, kad jie visi ne tiek dirba savo darbą, o nuoširdžiai nori mums pagelbėti. Net mano gana gilūs rasistiniai įsitikinimai (taip sūnus apie mane sako), nes bendrauti teko su įvairių rasių ir tautybių žmonėmis, čia susvyravo.
Todėl antrą kartą į Londoną skridome kaip į namus, jautėmės tokie viską žinantys senbuviai. Toks tas milijoninis miestas neklaidus ir aiškus. Toks tas miestas ypatingas: daugiatautis daugiasluoksnis, karališkas, modernus, konservatyvus, triukšmingas, labai ramus, nostalgiškas, kreiziškas, išprotėjęs, rėksmingas, prabangus, kaimiškas, žalias, jaukus, savas. Pasaulio bamba. Jame pramogos, menai, istorija, šopingas, sportas ir kas tik nori. Atskiri rajonėliai, kaip atskiri visiškai skirtingi londonai viename mieste, pavyzdžiui, bohemiškasis Kamden Taunas ir tylus, jaukus Noting Hilas su savo spalvotais namukais. Kadangi aš esu didelė tiek Hju Granto, tiek Džulijos Roberts gerbėja, todėl man buvo šventas reikalas surasti garsųjį knygyną. Ir susiradau, dabar ten suvenyrų parduotuvėlė. Rugpjūčio mėnesį mes buvome kaip tik tuo metu, kai Noting Hile vyko garsusis karnavalas. Mūsų visos dienos, išskyrus paskutinę, buvo suplanuotos, šį kartą mes važiavome šiek tiek toliau už Londono, vakarais ėjome į teatrą, todėl karnavalui neliko laiko. Paskutinę pusę dienos malėmės po miestą, bandydami atgauti telefoną, o paskui jau neberizikavome vykti į Noting Hilą. Prisiskaičiau, kas ten darosi, kokios spūstys, kad valandą laiko užtrunka pereiti iš vienos gatvės pusės į kitą – ir pabijojau, kad lėktuvas neišskristų be mūsų. Bet karnavalui pasiruošusių, išsipuošusių žmonių matėme daug.
Abu kartus gyvenome tame pačiame viešbutyje – Charlotte Guest House, Sumatra Road-e. Jeigu jau ir antrą kartą apsistojome ten pat, vadinasi, viskas mums ten tiko ir patiko. Ir rugpjūčio mėnesį, kai atvykome – tarsi į namus sugrįžome. Labai gera rami vieta, ne centras, aišku, antros metro zonos pakraštys, centro neįpirkome, bet iki centro nuvažiuoti užtrunka 20-30 minučių; šalia West Hampstead underground ir overground stotys, daug restoranėlių visiems skoniams – itališki, kinietiški, tailandietiški, kepyklėlės, TESCO prekybos centras, dirbantis iki 22 valandos. Mums buvo svarbu tai, kad rytais maitino labai gerais pusryčiais. Tai, žinoma, buvo kiaušinis, paruoštas keturiais ar penkiais variantais, bet labai skanu ir sotu. Kambariai visai paprasti, bet yra viskas, ko reikia. O didžiausias šio viešbučio privalumas – darbuotojai, neįtikėtinai mieli, paslaugūs, draugiški, suprantantys iš pusės žodžio, patariantys. Taip pat galima nemokamai pasilikti bagažą, užsako taksi nuvežimui/atvežimui į oro uostą. Pirmą kartą, kadangi buvome penkiese, užsisakėme taksi, visai apsimokėjo. Antrą kartą mums dviems taksi tikrai buvo per brangu, todėl internetu nusipirkau bilietus National Express autobusu ir puikiaisiai, šiek tiek daugiau nei per valandą, iš Lutono oro uosto atvažiavome iki Baker street metro stoties; nuo jos mūsų West Hampsteadas – ketvirtas sustojimas. Bilietas autobusu vienam žmogui į vieną pusę man kainavo 5 svarus. Tikrai labai patogus susisiekimas, nereikia baimintis ir pavėluoti į autobusą. Mums taip ir buvo, lėktuvas vėlavo, jau nebespėjome tam laikui, kuriam buvo nupirkti bilietai, bet galima sėsti į sekantį busą.
Mieste važinėti patogiausia su Oyster kortele, galima pirkti kelioms dienoms, galima įnešinėti kažkiek pinigų, juos išvažinėjus, vėl papildyti, taip pat galima susigrąžinti įdėtus pinigus, jei daugiau kortelės nebereikia. Ji galioja metro, autobusuose, overgrounde, DLR. Kortelę būtina žymėti tiek įeinant, tiek išeinant iš metro. Metro Londone labai aiškus ir patogus, tiesiog tobula transporto priemonė. Vienintelė, kiek teko susidurti, bjauri stotis – Covent Gardenas. Ne piko metu tai viskas gerai, yra liftai, bet kartą vakare pataikėme į baisias grūstis, prie liftų kilometrinės eilės, todėl nutarėme nelaukti ir lipti laiptais. Bet kiek tų laiptų! Ant sienų ir parašyta buvo skaičiais, kiek jau užlipai, kiek dar liko, bet mažai tikrai nepasirodė, širdis vos neiššoko.
Autobusais važiavome tik vieną vakarą, kai, grįžtant iš Kamdeno, uždarė remontui metro stotį. Tai buvo mūsų pirmasis vakaras mieste, mes net savo viešbučio adreso nelabai žinojome. Na, ir prisivažinėjome tais autobusais, kol pataikėme į savo rajoną.
Apskritai man buvo labai smalsu, kaip gi čia atrodo tas eismas kita puse. Nors daugelyje vietų net ant grindinio yra parašyta, kurion pusėn žiūrėti, bet aš niekaip neįsikirtau ir sukiodavau galvą iš karto į abi puses. Bet šiaip gal tik pirmą dieną vis atrodė, kad mašinos be vairuotojų važiuoja, o paskui visiškai nestebino, nejaučiau jokio skirtumo, net neįdomu.
Pirmą kartą atskridę, mes lėkėme atsižymėti prie visų svarbiausių objektų. O kadangi ne visi jie verti didelio dėmesio, todėl šiame pasakojime – mano subjektyvūs vertinimai ką būtina žiūrėti, o ką galima ir aplenkti. Visus siaubus, vaškines figūras palikome ramybėje, nieko apie tai nepapasakosiu.
Bet pirmiausia reikia aptarti, be abejo, Londono orus, tai, spėju, viena iš privalomų londoniečių pokalbio temų. Aš negaliu pakęsti karščio, bet kai karščio nebūna, tuomet man visada šalta. Todėl balandžio mėnesį po Londoną aš vaikščiojau susirengusi absoliučiai visus atsivežtus drabužius (tiesa, jų nebuvo labai daug, nes skridome su rankiniu bagažu), ant savų megztinių dar užsidėjusi vyro šiltą bliuzoną, ant viso to šiaip taip užsisegusi striukę, užsimaukšlinusi kapišoną, o pirštinių tai praktiškai nenusiimdavau net miegant. Viešbučio kambariuose taip pat buvo žiauriai šalta, kolegė juokavo, kad jai prie klozeto prišaldavo užpakalis. Tiesa, buvo galima įsijungti šildymą, ką mes ir darėme, o kambarių tvarkytojos, mums išėjus, tuoj pat vėl jį išjungdavo. Bet, vertinant objektyviai, ten buvo šilčiau nei Lietuvoje, nes jau žaliavo viskas: krūmai, medžiai, žolė, sprogo pumpurai, žydėjo! kažkokia, matyt, ypatinga rožių rūšis, o namuose dar viskas buvo pilka ir juoda. Vietiniai gyventojai jau mėgavosi tik jiems suprantama mistine šiluma, vaikščiojo maikytėmis trumpomis rankovėmis, o kai kurie net su basutėmis! Kylant Londono akimi, buvo ypatingai nemalonus oras, lijo, vėjuota, o mūsų gondoloje laimingas lakstė kokių penkių metų vaikis, aprengtas trumpais šortukais, kojos nuogos, pamėlynavę…Į jį žiūrint kilo negerų minčių apie britų genofondą, išsigimimus, nevaisingumus, nes na netikiu, kad tai grūdinimas, šitaip peršaldant.
Ir labai jau permainingi tie orai, lyti gali dešimt kartų per dieną ir dešimt kartų per dieną saulė švysteli. Rugpjūčio mėnesį irgi buvo visko: lijo, buvo karšta, paskui vėl šalta. Tai gal tiek apie juos.
Dabar – muziejai. Didžioji dauguma pažintinių, edukacinių muziejų nemokami, todėl net jeigu ekspozicija ir nepatinka, nereikia graužtis dėl veltui išmestų pinigų. GAMTOS ISTORIJOS MUZIEJUS (metro South Kensington) – tiek apie jį skaičiau atsiliepimų kaip apie ohoho kokį nuostabų. Na, gal pradinukams, darželinukams, tiems, kurie visiškai nieko panašaus gyvenime nėra matę arba atitinkamų sričių specialistams tai ir ohoho. Mus visiškai nuvylė, net nesivarginome apžiūrėti jį visą.
MOKSLO MUZIEJUS (ta pati metro stotelė) – jau įdomiau, bet Tartu AHHAA mokslo centras man padarė daug didesnį įspūdį ir tikrai jis įdomesnis. Tiesa, šis muziejus labai sudomino mano vyrą ir paskutinę kelionės dieną, kai mes gyvenome laisvu grafiku ir ėjome kiekvienas kas sau ir kur norėjome, jis antrą kartą atvažiavo čia. Norėjo apžiūrėti tuos aukštus, kuriuose nebuvome, bet nieko labai įdomaus jau nepamatė.
Vienas populiariausių lankytinų objektų – garsusis BRITŲ MUZIEJUS (metro Tottenham Court Road; Russell Square). Aš jame nebuvau, ėjo vyras su sūnumi ir jiems labai patiko. Aišku, milžiniškas, tam, kad viską neskubant, atidžiai apžiūrėti, vienos dienos vargiai užteks.
Modernaus meno galerija TATE MODERN (metro St. Pauls, beje, galerija tolokai nuo metro) – sakoma, populiariausia pasaulyje modernaus meno galerija, įsikūrusi buvusioje elektrinėje. Aš nesu didelė vaizduojamojo meno gerbėja, o juo labiau – modernaus meno, kurio tiesiog nesuprantu, man aiškiai stinga vaizduotės. Bet vienareikšmiškai čia apsilankyti labai labai rekomenduočiau. Ir dėl eksponuojamų darbų, ir dėl pačios muziejaus dvasios, erdvių, dėl ten patiriamų įspūdžių, minčių, juoko, nuostabos, diskusijų, svarstymų ir ginčų. Mes labai ilgai juokėmės ir vos ne piktinomės, žiūrėdami į eksponuojamą unitazą,- tikrai, paprasčiausią unitazą, po stiklo gaubtu. Ne, na kas čia per menas, – vis prisimindavome ir šaipydavomės. Mūsų lūpomis kalbėjo mūsų neišmanymas. Jau grįžusi namo aš ieškojau daugiau informacijos apie modernųjį meną, ši galerija man nedavė ramybės. Pasirodo, tas unitazas, tai prancūzo Marselio Diušano kūrinys „Fontanas“ – žinomiausias meno kūrinys, patekęs į visus vadovėlius. Diušanas norėjo pasakyti, kad menas nebūtinai turi būti gražus, rožinis ir pūkuotas, tai nebūtinai paveikslai ar skulptūros.
Priešais galeriją kitame Temzės krante – Šv. Pauliaus katedra ir jas jungia pėsčiųjų Tūkstantmečio tiltas.
VINDZORO PILIS – seniausia ir didžiausia gyvenama pilis pasaulyje, Jos Didenybės vaikystės namai. Gražūs rūmai, įdomus, gal nematytas eksponatas – karalienės Marijos lėlių namai. Bet negaliu sakyti, kad mane paliko be žado. Tiek tų pilių matyta, visos kažkuo panašios. Ypatingos, išskirtinės, su niekuo nesumaišomos man vis dar tik dvi: Pelešo pilis Rumunijoje ir Šenonso pilis Prancūzijoje, prie Luaros. Išėjus iš rūmų ir perėjus per tiltelį – žavus mažas Itono miestukas, kuris labiausiai garsus savo kilmingų berniukų koledžu.
Kelionė traukiniu iš Waterloo stoties į Vindzorą trunka trunka nepilną valandą.
KENSINGTONO RŪMAI (metro High street Kensington)– princesės Dianos, princų Viljamo ir Hario namai. Šiuose rūmuose gimė ir augo karalienė Viktorija, jos vardu vadinama ištisa epocha. Nors labai akcentuojama ir idealizuojama Viktorijos ir jos vyro princo Alberto meilė, bet sklando ir visokie pikantiški gandai apie šią karališkąją porą.
Tokie labai buitiški, kasdieniški rūmai, gal net kiek patriušusiais baldais, gobelenais. Kadangi apie dabartinius britų monarchus vos ne kasdien rašo mūsų spauda, labai smulkiai nušviesdama kiekvieną jų gyvenimo smulkmeną, todėl vaikštant tik ir dairaisi, gal išvysi kur Kembridžo hercogienę. Rūmuose veikia princesės Dianos suknelių paroda, tiems, kas domisi mada ir buvo princesės Dianos gerbėjas – turi patikti. Kitoje rūmų pusėje esančioje gatvėje įsikūrusios ambasados, stovi milijonierių namai, tai brangiausia gatvė Londone.
TAUERIS (metro Tower Hill). Ar tik ne labiausiai vaizduotę jaudrinanti vieta, – kiek skaityta, žiūrėta filmų, kiek čia vyko visokių dramų, ir tikrų, ir rašytojų išgalvotų: kalėjo princai, buvo kapojamos galvos, blaškėsi muškietininkai. Iki šiol gyva legenda, kad kol gyvens Taueryje bent šeši varnai, tol gyvuos karalystė. Ir tikrai labai šauniai ir patogiai ten gyvena tie varnai. Jų yra septyni (vienas – atsargai), jie turi vardus, mėgaujasi skaniu maistu, pozuoja su turistais, todėl gyvena pakankamai ilgai. Norėčiau sakyti, kad gal nelabai didelis praradimas, jei tvirtovėje ir neapsilankysi, bet gi ta vaizduotė kaitinanti jos istorija….
Taueryje saugoma ir įspūdinga monarchijos brangenybių kolekcija, norint ją išvysti, reikia apsišarvuoti kantrybe, nes eilės ilgos.
BAKINGAMO RŪMAI (metro Green Park) – Jos Didenybės namai. Visuomenei jie atidaryti gana trumpai, apie pora mėnesių, nuo rugpjūčio iki spalio pradžios. Prie rūmų 11.30 val. kasdien, rudens-žiemos sezonu – kas antrą dieną – vyksta raitosios sargybos keitimosi ceremonija, kurią visai smagu stebėti. Bet gi kaip gerai, kad tie karaliai prikūrė įvairiausių ritualų, kurių laikomasi iki šių dienų. Taip nors kiek paįvairinama tokia pilka mūsų šiokiadienybė.
Patys rūmai verti aplankymo. Tik mes į juos važiavome tiesiai iš oro uosto, dar net bagažo nepasidėję ir, stovint eilėje prie įėjimo, supratome, kad autobuse liko mūsų telefonas. Nuotaika krito iki pačių žemumų, vaikščiojau po rūmus, bet mažai ką mačiau. Šiaip keista, aš tikrai nesu materialistė, neprisirišu prie daiktų, nepergyvenu, jei juos prarandu, bet sūnaus telefono iki šiol negaliu pamiršti. Gal jei būtume nėję į rūmus, o iš karto važiavę į galutinį autobuso tašką – Viktorijos stotį, gal būtume jį dar suradę. Bet bilietai nupirkti konkrečiai valandai, jei neisime, rūmų jau nepamatysime. Taip ir vaikščiojome po juos nukabinę nosis. Labiausiai man rūmuose patiko princo Čarlzo trofėjų salė – nuostabūs meno dirbiniai, princo parsivežti iš įvairių kelionių, dovanos.
PARLAMENTO arba Westminsterio RŪMAI (metro Westminster). Tai vieta, kurią privaloma aplankyti ir pamatyti. Mums paliko patį didžiausią įspūdį, labai įdomu juose. Labai gailėjomės, kad ėmėme ausines, reikia eiti ekskursija su gidu, būtinai, tiek visokių įdomybių galima išgirsti. Didysis Benas, deja, rekonstruojamas, visas uždengtas.
Ne mažesnį įspūdį padarė ir WESTMINSTERIO ABATIJA – dar viena privalomo aplankymo vieta. Daugiau nei tūkstančio metų senumo bažnyčioje tuokėsi ir buvo karūnuojami monarchai, čia palaidoti žymiausi mokslininkai, rašytojai. Nepapraasto grožio, tiesiog įstabi bažnyčia.
LONDONO AKIS (metro Westminster). Londono simbolis, kaip Eifelio bokštas Paryžiuje. Galėjau ir nekilti šituo apžvalgos ratu, būčiau nieko nepraradusi. Man apskritai nelabai įspūdį daro žiūrėjimas iš viršaus, o tą dieną ir oras buvo labai jau ne apžvalgoms tinkantis. Na, tiesiog padėjau nepigų paukščiuką lankytinų objektų sąraše.
GRINVIČAS (Cuty Sark stotelė, DLR linija). Viena svarbiausių mokslinių vietų pasaulyje, kur skaičiuojamas, matuojamas laikas, vidurnaktį prasideda kiekviena nauja diena, dalijama į rytų ir vakarų pusrutulius mūsų planeta. Visi ir fotografuojasi, atsistoję ant nulinio dienovidinio linijos, kai viena koja stovi rytuose, kita – vakaruose. Karališkoji observatorija įsikūrusi ant kalvos ir nuo jos atsiveria puikus vaizdas į miestą, nereikia ir Londono akimi kilti. Šiaip pati observatorija – daugiau mėgėjui ar žmogui, kažkiek nusimanančiam astronomijoje. Nes jei nieko tame neišmanai – tai nieko ten ir nesupranti. Tik mums pasisekė su oru tą dieną, buvo nuostabiai graži, saulėta, šilta diena, visos pievelės nugultos žmonių, buvo smagu ten pusdienį pabūti.
Dar apžiūrėjome prekybinį burlaivį Cutty Sark. XIX a. tai buvo greičiausias prekybinis laivas pasaulyje, garsus ne tik greičiu, bet ir savo grožiu, iš medžio ir geležies pagamintas korpusas tuo metu buvo laikomas šedevru. Dabar jame turistams padaryta nedidelių interaktyvių atrakcijų, bet nieko tokio labai stebuklingo jame nėra.
Nacionaliniam jūrų muziejui (jis nemokamas) jau nebeliko laiko.
WARNER BROS STUDIJA IR HARIS POTERIS. Čia mes labai norėjome papulti per pirmąją savo kelionę į Londoną, bet negavome bilietų nė vienai dienai, nors vos ne prieš pora mėnesių pradėjau juos gaudyti. Kolegės sūnui tai buvo baisus nusivylimas, jis tik dėl šios studijos ir norėjo vykti į Londoną. Žodžiu, bilietų reikia pradėti ieškoti gerokai prieš numatomą kelionę. Todėl rugpjūčio mėnesiui bilietus pirkau gegužę. Tikrai nepigus malonumas, mums dar nepasisekė ir su nuvažiavimu. Šiaip iš Londono visai pigiai galima pasiekti studiją. Iš Euston traukinių stoties traukiniu iki Watford traukinių stoties (apie 20 minučių), o iš ten kas 20 minučių kursuoja autobusas iki pat parko, autobusu kelionė trunka apie 15 min. Autobuso bilietas į abi puses kainuoja 2,50 svaro.
Bet kaip tik tą savaitgalį, kai buvome mes, visame tame ruože vyko kažkokie remonto darbai. Ir geležinkelio stoties, ir parko tinklapiuose raudonais šauktukais klykte klykė informacija apie tarnsporto pakeitimus. Būtų tekę važiuoti aplinkiniais keliais ir traukiniais, su ne vienu persėdimu, kelionė būtų labai pabrangus, užtruktų, ir dar reikėtų nervintis ir gaudytis, kaip ten kur sėsti ir persėsti. Todėl nusipirkau GoldenTours nuvežimą ir parvežimą. Ir tas transferis kainavo praktiškai beveik tiek pat, kiek bilietai į parką. Šitoks sąžinės neturėjimas lupti tokią kainą, persiutau baisiausiai. Na, galvoju, gal nors kažkas ypatingo tame autobuse vyks (nors kas gali būti ypatingo autobuse). Taip, rodė filmą, ir autobusas buvo „poteriška“ tematika išdažytas. Dar gana nepatogu yra tai, kad bilietus į parką reikia pirkti ne tik konkrečiai dienai, bet ir konkrečiai valandai. Ir Goldenturo autobusai yra „pririšti“ prie apsilankymų laiko, ir juos taip pat reikia pirkti konkrečiai valandai. Mes kažkaip ir susimakalavome su tais laikais, nes jau nebuvo bilietų į autobusą mūsų įėjimo į parką valandai. Todėl atvykome daug anksčiau, oras tą dieną buvo labai bjaurus ir labai šaltas. Ir vėl gi savo gerumą pademonstravo studijos darbuotojai. Mes dar tik ruošėmės pradėti prašyti, kad gal rastų galimybę mus įleisti anksčiau, o jie patys pridėjo prie lūpų pirštą, sako, viskas ramu, grūsčių nėra, eikite.
„Hario Poterio“ filmavimo studija – dar vienas must see objektas. Aš jau seniai išaugusi iš to amžiaus, kad ypatingai alpčiau dėl šito filmo ar jo herojų, bet ten iš tikrųjų yra super! Ko gero, mielai nuvažiuočiau dar kartą. Gal ir teks dar apsilankyti, juk turime tikrus pasus, kad esame šios Hario šalies piliečiaiJ
Vieną dieną, nusipirkę dienos ekskursiją su GoldenTours kelionių organizatoriumi, išvykome už Londono, pasižvalgyti po Angliją. Londone savo paslaugas siūlo daugybė turų, siūlo įvairiausius miksus: Vindzoro pilis plius Londono akis ir pan. Aš pasirinkau GoldenTours ir visai likau patenkinta. Ir apžvalginiu Hop-on Hop-off autobusu su jais važiavome, ir vykstant į Warner Bros studiją neplanuotai teko jų paslaugomis pasinaudoti.
Grupė į šią visos dienos ekskursiją susirinko ypatingai marga, pradedant indais, susivyniojusiais į savo sarius, baigiant japonais, kurie fotosesijas darė net lietui pliaupiant. Kad nesitrukdytų laikas, mums buvo pažadėtas ir į kainą įskaičiuotas pietų paketas. Na, su maistu šioje šalyje tai kaip čia pasakius, todėl net nelabai ir nustebome, kai išsivynioję savo pietų paketą, radome po mažutį pakelį sausainių, razinų ir čipsų. Čipsai pietums! Sugalvok tu man, kas taip maitinasi?
Važiavome per vaizdingąjį, atvirukinį Cotswolds regioną su miegančiais tradiciniais angliškais kaimeliais, akmeniniais namais, įsitaisiusiais tarp žalių kalvų, besiganančiomis avimis, aplankėme Voriko pilį, Šekspyro gimtinę ir Oksfordą. Oksfordas, ko gero, buvo pagrindinis tikslas, nes savo nuostabiajam, gabiajam sūnui, geriausios Lietuvos mokyklos moksleiviui, norėjau parodyti Oksfordo universitetą. Visa mūsų abiejų antroji kelionė mano berniukui buvo gimtadienio dovana ir staigmena.
VORIKO (Warwick) PILIS, nutolusi nuo Londono apie 150 km. Nuo XI amžiaus puikiai išsilaikiusi didžiulė, grėsminga gynybinė viduramžių tvirtovė, įsikūrusi ant uolos prie Eivono upės. Viduje eksponuojama viduramžių ginklų, šarvų kolekcija, menėse serviruoti stalai, gyvenimą pilyje vaizdžiai iliustruoja pilies gyventojų vaškinės figūros. Pilies teritorijoje vyksta įvairiausi turnyrai, bet kai mes buvome, pliaupė lietus, todėl jokių renginių nebuvo. Gaila, čia tikrai būtų ką nuveikti, vieta verta dėmesio ir aplankymo.
Šekspyro gimtinė, STRATFORDAS PRIE EIVONO – tikrai labai patiko. Patiko ir Šekspyro namas, ir pats miestelis, išlaikęs savo autentišką dvasią, jame tiesiog ypatinga atmosfera, norėtųsi būti ir būti, sėdėti kavinaitėse. Deja, mes su grupe, reikia visur prabėgti ristele, niekur neužsilaikant. O aš vien kalėdomis kvepiančioje parduotuvėlėje galėčiau gerą valandą praleisti. Rugpjūčio mėnesį kvepia meduoliais, skamba kalėdinė muzika, akys raibsta nuo žaisliukų.
OKSFORDAS, žinoma, labiausiai garsus savo universitetu, bet ir pats miestas nuostabus, turintis daugybę traukos vietų, muziejų, teatrų. Miestas senas, bet tuo pačiu labai jaunas savo studentiška dvasia, gatvėse pilna dviračių, kavinėse sėdi, nosis į knygas arba kompiuterį įbedę jauni, rimti žmonės. Na, o vaikštant senojo universiteto gatvėmis mane apėmė toks gailestis, liūdesys, pavydas, kad mano laikas praėjo, kad nebent atgimusi kitame gyvenime galėčiau čia studijuoti. Kiek nuostabių galimybių pasaulis dabar siūlo jauniems žmonėms, reikia tik labai norėti ir daug dirbti. Universiteto miestelyje yra netgi Atodūsių tiltas, kaip Venecijoje. Tik jei Venecijoje dūsauja nuteistieji, paskutinį kartą į laisvę žvelgdami, Oksforde – studentai, eidami laikyti egzaminų. O kokioje menėje, tarp senovinių paveikslų, studentai pietauja! Džiaugiuosi, kad sūnus „prisimatavo“ Oksfordą, kad jį apžavėjo, kad užgimė gal ir nepasiekiama, bet vis tiek svajonė.
TEATRAI. Teatrą aš myliu, labai, kažkada budėdavau naktimis prie bilietų kasų, žiūrėjau visus spektaklius iš eilės, teatras iki šiol man vis dar šventovė. Mane žavi ir tas šurmulys prieš spektaklius, jaukūs bariukai, karšto šokolado kvapas. Be viso to teatras man net neįsivaizduojamas. Londone žiūrėjome keturis miuziklus, tiksliau, keturis žiūrėjo sūnus, aš tris. Vest Ende kai kurie miuziklai rodomi dvidešimt metų, vienas teatras tik tą vieną miuziklą ir rodo, kasdien, ir vis dar pilnos salės. Piccadilly žiede ir Lesterio aikštėje visai šalia metro įsikūrę kioskai, kuriuose bilietus į tos pačios dienos spektaklius galima nusipirkti daug pigiau, tik, aišku, jau tenka pirkti tai, kas yra pasilikę. Matėme „Liūtą karalių“ Licėjaus teatre, „Operos fantomą“ Jos didenybės teatre, „Aladiną“ Princo Edvardo teatre ir „42 gatvę“ Karališkajame teatre. Į du miuziklus bilietus buvau nusipirkusi internetu, į du – pirkome tą pačią dieną bilietų kioske. Spektakliai tikrai labai įspūdingi, scenografija, specialieji efektai, solistai, šokėjai, akustika salėje – viskas nuostabu, Lietuvoje nieko panašaus nesu mačiusi, techninės, finansinės galimybės net nelyginamos. Sėdėdama pačiame didžiulio pastato viršuje viską girdėjau taip aiškiai, jog atrodė man į ausį solistai dainuoja, tuo tarpu mūsų Operos ir baleto teatre nieko negirdžiu parterio pirmose eilėse. Bet…, kodėl būtinai turi būti tas bet…mano požiūrį, skonį, suvokimą formavo, ugdė Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus (ach, kaip skauda širdį, kokia netektis) spektakliai. Puikiai suprantu, kad miuziklai – tai visiškai kitas žanras, tai tiesiog pramoga, bet man truputį kvepėjo banalumu.
Visi teatrai iš išorės atrodo karališkai, vienas už kitą prabangesni. Tos prabangos, aukso spindesio, minkštų krėslų, kuriuose paskęstum, šokolado kvapo, išsipusčiusių žiūrovų ir tikėjausi. Bet patyriau tikrą kultūrinį šoką. Teatruose nėra rūbinių, vidaus apdaila su pretenzija į prabangą, bet įsižiūrėjus viskas atrodo labai pigiai, barai primena stoties bufetus, žiūrovai ateina tiesiai iš gatvės, su kuprinėmis, sportbačiais, kėdės kietos ir nepatogios, visi sėdi su striukėmis, paltais, atsisėdę žiaumoja sumuštinius, bet labai gyvai reaguoja į kiekvieną repliką, garsiai juokiasi net ten, kur tarsi ir visai nejuokinga. Teatrai pavadinti karališkais vardais, o linksminasi paprasta liaudis. Kalbu kaip didžiausia snobė, bet mane taip nustebino visai kitoks požiūris į mano dievinamą teatro meną.
Bet tai, kas ten vyksta pasibaigus spektakliams, mane be galo sužavėjo, užbūrė, jaučiausi absoliučiai kaip kine. Prie teatrų išsirikiuoja dviratininkai, traukiantys išpuoštus, įvairiaspalvėmis lemputėmis apkabinėtus vežimėlius (nežinau, kaip juos pavadinti, rikšos?), visas aplinkines gatves užplūsta juodi taksi kebai; kadangi čia pat Pikadilis, Kinų rajonas, Sohas ir Lesterio aikštė, visur minios žmonių, pilni ošiantys barai, gatvėmis blūdinėja tookie tipažai, kad griūk negyvas, išplėstomis akimis nespėjau dairytis aplinkui.
Londonas – tai tarsi visas pasaulis. Čia gali atvykti šimtus kartų, ir garantuoju – neišsemsi jo iki dugno, neatsigėrėsi, neatsistebėsi. Dabar kokias tik knygas iš bibliotekos beimčiau skaityti, visai atsitiktinai, nesirenkant, bet visose veiksmas kaip tyčia vyksta Londone. Koks kaifas vaikščioti kartu su knygų herojais jau pažįstamomis gatvėmis!
Tiesa, norint mėgautis visais miesto teikiamais džiaugsmais, reikia būti nebiednam, oi kokiam nebiednam. Ir objektyvumo dėlei reikėtų pasakyti, kad toliau antros metro zonos mes nebuvome ir galiu tik numanyti, kad nedaug žavesio rastum, tarkim, septintojoje zonoje. Bet aš to nemačiau ir todėl tikėsiu, kad visas Londonas yra fantastiškas!
Kavagne 
Aruna 
pirmas