Bom dia arba savaitė Madeiroje

Mama kažkada užsiminė, kad labai norėtų į Madeirą, o man tas pavadinimas tuo metu beveik nieko nesakė. Bet ta mintis nusėdo kažkur galvoje, vis pasiieškodavau informacijos ar paskaitydavau kokį į rankas papuolusį straipsnį, kol galiausiai labai aiškiai suvokiau – NORIU! Pradžioje to noro nepavyko įgyvendinti nepavyko, nes neradau kompanijos, kai netyčia ir neplanuotai mano gyvenime pasimaišė toks pat nuotykių ieškotojas, kurį pavyko savo norėjimu užkrėsti 🙂 Tada sekė dar daugiau guglinimo, ką toje Madeiroje galima nuveikti, pamatyti ir buvo nuspręsta, kad mėgausimės tuo, ką Madeira turi geriausio – gamta, ir kiek įmanoma labiau išlįsime iš komforto zonos. Agentūros paslaugomis naudojomės tik todėl, kad kol kas tiesioginis skrydis į salą galimas tik užsakomaisiais reisais, o visą savaitės veiklą suplanuoti padėjo įvairūs forumai, youtube ir grupės Facebook’e.

Taigi vėsią ir vėjuotą rugsėjo pabaigos dieną paliekame Lietuvą su vitimi, kad Madeiroje bus gerokai šilčiau ir neišsipildys orų prognozės, kurios visai savaitei žadėjo lietų. Madeiros oro uostas pakliūna į 10 pavojingiausių oro uostų pasaulyje, kadangi pakilimo takas yra ganėtinai trumpas ir dalis jo nutiesta ant polių tiesiog vandenyne, o kad nebūtų per lengva, sąlygas neretai sunkina stiprūs šoniniai vėjai. Nusileidimas buvo neįtikėtinai sklandus ir švelnus, ir štai mes atvykome! Pirmas įspūdis – ir kaip tie žmonės pasistato namus ant uolos ir dar ant skardžio automobilį priparkuoja…

Kol autobusiukas veža į viešbutį suprantu dar vieną dalyką: teks iš naujo įvertinti vairavimo įgūdžius, kadangi keliai (išskyrus greitkelį) be proto statūs, vingiuoti ir siauri. Bet kas mums jauniems, nevedusiems 🙂

Kas labai maloniai nustebino – visoje saloje be galo švaru. Ar tai būtų sostinės centras, ar mažas miestelis vidury niekur: visur švaru, lyg ką tik išplauta. Dar vienas skirtumas nuo Lietuvos – vairavimo kultūra. Sostinės Funšalio senamiestyje beveik nėra kelio ženklų, ypač žyminčių pagrindinį ar šalutinį kelią, vairuotojai prie sankryžos sustoja, vienas kitam mosteli – važiuok, kitas nusišypsojęs pamoja ir visi patenkinti. Arba siauroje vienpusio eismo gatvelėje prie mokyklos mama sustabdo automobilį, ramiai padeda susirinkti vaikui daiktus, su juo atsibučiuoja, o tuo tarpu visa susidariusi mašinų kolona už jos stovi ir kantriai laukia. Pabandžiau įsivaizduoti tą pačią situaciją Lietuvoje ir kiek sekundžių reiktų, kad būtum užpypintas ir palydėtas keiksmais…

Vairavimas Madeiroje vertas atskiro paminėjimo. Keliai siauri, statūs, vingiuoti ir dažniausiai visi išvardyti komponentai eina kartu. 40 proc. įkalnė ar nuokalnė ten visai natūralus reikalas. Taip ir važiuodavom, arba visą kelią pirma-antra pavara mašina pūškuodama lipa į kalną, arba mini stabdį ir tikiesi, kad prie kokio posūkio ant skardžio stabdžiai nepaves 🙂 Didelėje salos dalyje yra greitkelis, kuris leidžia komfortiškai vairuoti, tačiau jis jungia tik pagrindinius miestus, o norint pamatyti kažką įdomiau ar leistis į žygį levadomis tenka įjungti drąsos režimą ir lįsti į gatvių labirintą. Kelių kokybė Madeiroje tikrai puiki, net atokiausiame kaimelyje virš debesų gatvė atrodo kaip vakar išasfaltuota. Beje, kad ir kokios atrodytų beprotiškos sąlygos vairavimui, per savaitę nepamatėme nei vienos avarijos, brūkštelto šono ar nudaužto veidrodėlio. Važiuojant į oro uostą vairuotojas pasitaikė labai šnekus, tad ir apie vairavimą užklausėme. Anot vyriškio, didžioji dalis avarijų įvyksta būtent greitkelyje, kur kelias platus, leistinas greitis didesnis, automatiškai mažėja koncentracija, o ir jaunimas, kaip ir visame pasaulyje palenktyniauti mėgsta.

Dar prieš atvykstant sutarėme, kad Madeiroje visą dėmesį skirsime aktyviai veiklai gamtoje, tad sąmoningai ignoravome bažnyčias, muziejus ir kt. Tad jei ir jums patinka išbandyti save žygiais gamtoje, dalinuosi kelionės maršrutu, galbūt kažkam bus naudingas planuojant savo kelionę 🙂 Dauguma žygių saloje eina palei drėkinimo kanalus – levadas, kuriose vanduo net ir šiltą dieną gelia rankas. Labai paranki pasirodė dar prieš kelionę už 5 eurus į telefoną parsisiųsta programėlė WalkMe. Joje sužymėti visi saloje esantys pėsčiųjų žygių maršrutai su galimybe išsifiltruoti juos pagal ilgį, sudėtingumą ir pan. Rinkomės ilgesnius žygius ir pažymėtus kaip Moderate arba Hard, nes pagalvojome, kad paprastai pasivaikščioti ir Lietuvoje galim.

1 diena. Kadangi gyvenome Funšalyje, beveik visi objektai buvo nutolę panašiu atstumu nuo sostinės. Pirmąją dieną aplankėme garsųjį Cabo Girão. Tai 580 metrų virš jūros lygio esanti apžvalgos aikštelė stiklinėmis grindimis. Pripažinsiu, vaizdai labai gražūs, tačiau nėra baisiai jauku stovėti ir žiūrėti sau po kojomis, nes kažkur pasąmonėje stiklas vis dar neatrodo pati tvirčiausia ir patikimiausia medžiaga, tinkanti išlaikyti daugelio žmonių svorį. Po to leidomės ieškoti žygio Levada do Moinho – Levada Nova. Navigacija truputį ne ten nuvedė, tačiau sutikome daugiau tokių pat klaidžiojančių keliautojų ir štai, pirmasis žygis! Akis dar nepratusi prie kalnų ir skardžių, tad norėjosi stoti ir fotografuoti kiekviename žingsnyje, o kaklą paskaudo nuo bandymo aprėpti žvilgsniu visą gamtos didybę. Įdomioji dalis ta, kad pasiekus vienos levados pabaigą arba ištakas atgal grįžti jau palei kitą levadą, kuri pasiekiama užlipus stačiais laiptais. Antroji levada naujesnė, eina aukščiau, netrūksta vietų kur nėra apsauginių tvorelių ir reikia eiti apie 30-40cm. pločio betonuotu taku, kurio vienoje pusėje levada ir kalnas, o kitoje – šimto ar daugiau metrų aukščio skardis. Tuomet tenka pastovėti kelias sekundes ir nuraminti save prieš einant toliau. Dar vienas smagus dalykas šiame žygyje: vienoje vietoje tiesiai virš tako krenta krioklys ir netgi bandant jį aplenkti vis tiek gauni dušą. Kadangi lauke šilta, stipriai nesipriešinome nemokamam dušui.

Grįždami dar prasukame pro Calheta miestelį, nes ten yra vienas iš nedaugelio smėlio paplūdimių saloje, tačiau vandenynas buvo gan banguotas ir maudynės nesugundė, tad likusį vakarą paskiriame klajonėms po siauras Funšalio gatveles.

2 diena. Pagal planą turėjome žygiuoti tarp dviejų aukščiausių Madeiros viršūnių, tačiau jau pusryčiaujant dangus buvo pilnas piktų debesų ir prognozės rodė lietų. Nenorėdami prarasti dienos iškeliavome į ryčiausią salos tašką – Vereda da Ponta de São Lourenço, nes kiek domėjausi, dėl kalnų, sulaikančių debesis, ten beveik niekada nelyja. Ir išties, vos išlipus iš mašinos pasijutome lyg kitoje planetoje – aplink vien plikos uolos nuklotos raudonomis dulkėmis, kur ne kur pavienis žolės stiebelis. O danguje nebuvo nei debesėlio, kuris bent kartais leistų atsikvėpti nuo kaitrios saulės. Ir išties, nors šis žygis nebuvo nei ilgiausias per kelionę, nei turėjo stačiausias įkalnes, tačiau išvargino labiausiai būtent dėl to, kad visą laiką kepino saulė, nuo kurios pasislėpti nebuvo kur. Bet būtent šioje vietoje netrukdomai gyvena devynios galybės driežų. Nedideli, gal delno ilgio, spalvoti, kartais tik išgirsti, kaip sukruta akmenukai jam nubėgant iš po kojų nespėjus pamatyti paties. Bet jei turi maisto, draugų garantuotai susirasi! 🙂 Prisėdau ant uolos suvalgyti obuolio ir pasijutau kaip driežų valdovė – pradėjo lipti ant kelių, kuprinės, su viltimi prisikasti iki mano obuolio ir jį atimti. Pasidėjau gabaliuką obuolio ant delno, ant jo tuoj pat sušoko keli driežiukai, tarpusavyje dar susikalė, kurio čia kąsnis, o sotesnis dar ir gražiam kadrui papozavo. Grįžtant sustojome Machico miestelyje, nes jis taipogi turi smėlio paplūdimį, kuris pasirodė ir didesnis, ir ramesnis nei esantis Calhetoje. Pats miestelis nedidelis, be galo jaukus, jame beveik nėra turistų, tad į jį grįžome dar ne kartą pasimaudyti ar tiesiog lauko kavinukėje suvalgyti ledų.

3 diena. Oras puikus, tad ruošiamės į žygį tarp aukščiausių viršukalnių Pico do Areeiro – Pico Ruivo. Šis maršrutas kai kur vadinamas sudėtingiausiu Madeiroje. Dar tik važiuojant į pradžios tašką net nepajutome, kaip atsidūrėme virš debesų. Vaizdas tiesiog gniaužė kvapą, tad ištaikius platesnę kelio vietą tiek mes, tiek iš paskos važiuojančios mašinos masiškai stojom pasigrožėti akiai neįprastu vaizdu. Pradėjus eiti nuostaba tik didėja, nes iš visų pusių supa kalnai, skardžiai, debesys kažkur po kojomis ir begalybė stačių laiptukų žemyn. Lipti smagu, tik tą smagumą gožia proto balsas „ė, moterie, nekrykštauk, atgal tai į kalną lipsi“. Bandau neklausyti proto balso, bet galiausiai ateina neišvengiama – tiek nulipus žemyn laiptai pradeda kilti. Ir tada nesuskaičiuojamas laiptų kiekis į viršų. Kai jau atrodo, kad išspjausiu lauk plaučius, sutinkam jau atgal keliaujančią merginą. Optimistiškai paklausiu, ar dar toli viršūnė, o ji su šypsena smogia atgal „Don’t ask, you really don’t want to know…“ Ta džiugia gaida tęsiame kelionę. Šiaip ne taip, svajodama apie kvėpavimo aparatą ir galvodama, ar tikrai du plaučius turiu, pasiekiu aukščiausią salos kalną Pico Ruivo. Tiek atsivėrę vaizdai, tiek vaizdai keliaujant tikrai verti to prakaito ir nuovargio. Išsiilsėję patraukiame tuo pačiu keliu atgal ir gamta mus apdovanoja dar vienu stebuklu – maždaug pusiaukelėje užslinko didžiuliai debesys, kurie uždengė viską – nebesimatė nei kalnų viršūnių, nei skardžių visai šalia, o tako matomumas buvo gal 5 metrai. Apibendrinant, tikrai verta keliauti ir nors trasą įveikti reikia šiokio tokio fizinio pasirengimo (ir poros papildomų plaučių), bet grupės su šiaurietiškomis lazdomis skuodžiančių senjorų duoda papildomą motyvaciją nestenėti ir lipti viršun.

4 diena. Po nelengvo vakar dienos žygio šiandien suplanuotas lengvesnis – Rabaçal – Levada das 25 Fontes e Risco. Šis žygis laikomas vienu gražiausiu saloje, nes pats pavadinimas sako, jog kelyje rasime 25 didesnius ar mažesnius krioklius. Ir tikrai – daug žalumos, šalia čiurlena levada. Kadangi keliavome spalį, per vasarą kriokliai apdžiuvo, todėl 25 nepavyko suskaičiuoti, bent vien Risco krioklys ko vertas! Link jo vedė takas, bet kiek toliau, deja užtvertas varteliais ir užrakintas. Kiek leido kelias, pasmalsavome, pasirodo kažkada trasa ėjo tiesiai už krioklio, o dabar, ko gero, atkarpa uždaryta kaip nebesaugi. Keliaujant atgal nusprendėme nelipti taip greit į pagrindinį platų kelią, o dar šiek tiek paeiti palei levadą, juo labiau, kad priekyje matėsi einančių žmonių. Einam ir suvokiam, kad nuėjom ryškiai per toli, išlipti viršun nebėra kur, o atgal sukti nelygis. Ties tokiomis mintimis kelias pasibaigia ir atsiduriame prie didelio, ilgo ir tamsaus tunelio. Ok, lendam. Einam einam, šviesos tunelio gale nematyti, po kiek laiko nebesimatė ir švieselės už nugaros, bet vis tiek smagu, žandikaulis susirakinęs nuo šypsenos. Išlindę atsidūrėme kitoje kalno pusėje ir susėdome užkąsti. Iš paskos išlindo grupė turistų su gidu, o mūsų ribotos vokiečių kalbos žinios leido suprasti, kad parkingas už 10-15 minučių. Laimingi, kad visgi nenuklydome neaišku kur, metėm pietus atgal į kuprinę ir pasileidom link žadėto parkingo paskui vokiečius. Ir tikrai, už gerų 10min išėjome į parkingą, tik bėda, kad parkingas ne mūsų… Ir taip, navigacija mus informuoja, kad mūsų mašina viso labo už 3 kilometrų, tik tie kilometrai, savaime suprantama, į kalną… Taip ir kopėm pajuokaudami, kad norėdami pailsėti po vakar dienos kalnų išsirinkome tikai ne patį geriausią poilsį 🙂

5 diena. Dar iki kelionės užsispyriau, kad Madeiroje būtinai noriu praeiti Caldeirão do Inferno trasą. Kiek žiūrėjau video ir skaičiau kitų įspūdžius, tas kelias man pasirodė kažkoks magiškai gražus, ir tik jį praėjusi užskaitysiu, kad buvau Madeiroje. Visas maršrutas veda per tunelius, kurių ilgiausias net apie 2 km. ilgio, jame daug stačių skardžių ir kitų ekstremalumų. Deja, likus visai nedaug iki kelionės puikioji WalkMe programėlė pranešė, kad šis maršrutas uždarytas, dėl įgriuvusio tunelio ar kažko panašaus. Nusivylimas begalinis, bet pasiduoti nežadu. Kadangi jie aktyviai reiškiasi Facebook’e, užklausiau, gal atidarys iki mano kelionės trasą ir gavau atsakymą, kad Inferno galiu pasiekti nuo Caldeirão Verde levados. Taip neplanuotai atsidūrėme Caldeirão Verde levadoje, nors tikrai nežadėjom ten eiti, nes pagal viską, tai labai „einama“ levada, o nuolat eiti sus minia žmonių nesinorėjo. Pati levada dar žalesnė nei vakarykštė, o aš bandau įsivaizduoti, kaip turėtų viskas žydėti ir kvepėti pavasarį. Eiti taip pat įdomiau nei vakar, nes jau ir skardžiai šalia statesni, ir saugus plotas kojoms siauresnis, o finaliniame taške esantis krioklys krenta bemaž iš 150 metrų aukštį į ledinį ežerėlį. Užkandę ir pailsėję leidžiamės ieškoti Inferno. Einame palei levadą, tačiau matosi, kad šis maršrutas nėra toks populiarus – betoninis takas šalia levados vietomis gerokai aptrupėjęs, troseliai, „saugantys“ nuo bedugnės irgi vietomis nutrūkę. Nemažai tunelių, kai kuriuose teko eiti gerokai susilenkus ir dar bandant nepaslysti, nes nuo lubų smarkiai laša vanduo, tad vietomis telkšo nemažos balos, o vietomis tiesiog slidi tešlynė. Einant vienu tuneliu pasigirdo keistas garsas, kuris einant pirmyn tik stiprėjo. Jau beveik neramu paliko, gal čia tunelis griūna, o, pasirodo, išlindus iš tunelio pakliūname į siaurą tarpeklį, kur iš didelio aukščio krioklys krenta tiesiai į levadą, kuri teka per minėtą tunelį. Vaizdas, garsas ir jausmas tiesiog nenupasakojami 🙂 Kaip ir tikėjausi, šis žygis, nors ir nepilnas, bet paliko didžiausią įspūdį.

Visą kelionę, kur bevažiavome, mus lydėjo nepaaiškinama sėkmė, kai visuomet rasdavome paskutinę laisvą vietą pastatyti mašiną net pačiose populiariausiose vietose. Tikriausiai karma atsilygino už nuoširdų džiaugsmą kiekviena minute ir įspūdžių troškimą, kai net paklydę tiesiog nusišypsodavom ir sakydavom, kad tai bus naujas nuotykis 🙂

Ką dar verta padaryti/aplankyti/suvalgyti Madeiroje? Paragauti pasiflorų limonado „Brisa“. Jį gamina tik Madeiroje, o skonis fantastiškas, kadangi gaminamas iš tikrų sulčių. Visą savaitę pirkom ne mažesniais kiekiais nei vandenį. Taip pat, jei norite pajusti tikrą madeirietišką dvasią, neikite valgyti į prabangius restoranus, o keliaukite tiesiai pas Ricardo į „O Avô”! Nuostabus baras pačiame Funšalio senamiestyje su išskirtiniu savininku. Sykį užėję, ten vakarieniavom vos ne kasdien, nes Madeiros žuvis Espada ten buvo pati skaniausia, neperkrauta nereikalingais skoniais ir su fantastiškai išvirtais ryžiais. O pats savininkas Ricardo kiekvieną svečią pasitinka kaip seną draugą, mūsų kaskart pasiteiraudavo, ką per dieną nuveikėm, patardavo, ką dar verta aplankyti, o paskutinę dieną atsisveikindami atsibučiavome jau kaip giminės.

Dar iki kelionės skaitydama kitų įspūdžius praktiškai visur rasdavau mintį, kad sykį aplankęs Madeirą, ja „susirgsi“ visam gyvenimui ir norėsi dar ir dar. Tuo nuoširdžiai netikėjau, galvojau, tai silpnuoliai… kol pati neaplankiau. Dar sėdint autobuse, kuris vežė į oro uostą skrydžiui namo, jau norėjau grįžti atgal. Čia jaučiausi absoliučiai namie. Grįžusi netgi gūglinau, kaip reiktų rasti darbą ten, kiek kainuoja pragyvenimas ir panašiai. Nors pati sala mažytė, atrodo, dar tiek nepamačiau, o ir pačia gamta atsigrožėti savaitės tikrai nepakako. Tikrai žinau, kad dar sugrįšiu čia pavasarį, kai visa sala skęsta žieduose 🙂 Obrigado!