Kodėl Ispanija/Portugalija? Per Europos krepšinio čempionatą sugalvojome pažaisti, kad atostogoms vyksime į tą šalį, kuri laimės čempionatą. Vėliau tą “pažadą” kaip ir užmiršome, bet paskui kalbant apie keliones, draugė užsiminė apie tokią kelionę nuomojant mašiną po Ispaniją, ar Portugaliją. Ta mintis sužavėjo. Apžiūrėjome “google earth”, “google maps street view”, pasiskaitinėjom… Noras keliauti būtent ten – dar padidėjo. Pradėjome susidarinėti maršrutą, įtraukiant labiau gamtinius kraštovaizdžius, nei didmiesčius. Barselonoje ir aplinkiniuose miestukuose, bei Sintroje ir aplinkui tame regione jau buvome buvę, todėl į maršrutą šių vietovių netraukėme. Užsisakėme pigius skrydžius (Star1, Ryanair), viešbučius (per Thomson, booking.com), mašinos nuomą (Auriga Crown). Susižymėjome viešbučių ir parkavimosi vietų taškus ant GPS (kas vėliau sutaupė daug laiko, nes neklaidžiojom ieškodami viešbučių ar parkavimosi vietų). Paskutinę minutę tai aišku kaip visada pritrūko “paskutinės nakties” detalesnio pasinagrinėjimo atskirų miestų, bet gal ir gerai – liko vietos ekspromtui…
Pirma diena (289 km): Išskrendame (dviese su vyru) anksti iš Kauno į Girona (Barseloną) ir jau 8:30 ryte vietos laiku būname mašinos nuomos punkte. Darbuotojas klausia kokios mašinos norime (Toyota Yaris dyzelis/benzinas ar Volkswagen Polo), išsirenkame Toyota Yaris benzininę, ir einame į parkingą. Einant aš dar pasiūlau spėti kokios spalvos bus mašina, pati spėju, kad raudona ir šį žaidimuką laimiu :). Mašina gan nauja (2008 m.) ir mes jau lekiame nuostabių kalnų apsupty. Pirmasis sustojimas – Sant Miquel del Fai vienuolynas tarp uolų. Žmonių nedaug. Pėsčiųjų takai, uolos, kriokliai, stalaktitų/stalagmitų urvas, kalnai – žodžiu pasivaikščiojimas nuostabus.
Toliau vykstame į Monserat. Didžiulis vienuolyno kompleksas įsikūręs ant Monserat kalno ir prigludęs prie įspūdingų, beveik 1300 m. aukščio uolų.
Brangiausia vienuolyno relikvija – medinė romaninio stiliaus Dievo Motinos statulėlė. Jos nelabai reikia ir ieškoti – žmonių minia “nuneša” mus iki jos :). Tikima, kad kiekvienas, prie jos priėjęs ir ranka palietęs, gali tikėtis svajonės, prilygstančios stebuklui, išsipildymo. Išgeriame skaniosios ispaniškos kavos su pienu ir galvojame apie kalnus. Nuo vienuolyno keltuvu galima pakilti iki paties kalno viršūnės – 1236 metrų aukštį. Na mes tai aišku manome, kad pasportuoti (tuo labiau einant tokio grožio apsupty) yra gerai, todėl aplinkiniu keliu lipame pėsčiomis. Apačioje, kur kavinės – žmonių minios, kalnuose atrodo, kad esame visai vieni :). Po pusantros valandos ėjimo priėjus keltuvą jau esame kiek pavargę ir galvojame leistis keltuvu, tačiau laukti reikia apie valandą, todėl nusprendžiame toliau eiti pėsčiomis. Kadangi būtų visai nuobodu tuo pačiu keliu grįžti atgal, surizikuojame eiti dar aplinkui. Keliukų išsišakojime nesant rodyklei ir pasirinkus bet kurį variantą tolimesnis valandos ėjimas kelia nerimą (ar grįšim kur reikia, žmonių nesutikam), na bet pamatyta rodyklė pakelia nuotaiką ir pagaliau pasiekiame pradinį tašką.
Vakarop atvykstame į miestelį Salou. Čia per anglišką internetinį puslapį esame užsirezervavę labai pigų (6 svarai žmogui) ir gražiai nuotraukose atrodantį viešbutį. Nekantraujame sužinoti, kur čia šuo pakastas (dėl pigumo). Tačiau nusivilti netenka – kambarys (tiksliau apartamentai) fantastiškas.
Viešbučio administratorė žiūrėdama į mūsų pasus kažką ispaniškai apšneka puse lūpų savo kolegai, o administratorius pajuokauja, kad gal pas mus Lietuvoje visi vyrai turi žalius pasus, o visos moterys – bordinius :). Tą administratorės šneką palaikom kaip abejones, kad va lietuviai tai vis nori “prasisukti”, nes akcija/nuolaida buvo skirta britams… na bet vėliau paaiškėja, kad ji iš Maskvos, o mama anksčiau gyveno Vilniuje, todėl ją ir sudomino lietuviški pasai :). Salou promenada vakare gan tuštoka – vis tik gegužės menuo, dar sezonas nelabai įsibėgėjęs. Vienas restorano darbuotojas rusų kalba įkyriai kviečia užeiti, mums nereaguojant (žinome, kad turistiniuose taškuose labai “puola” prekiautojai, todėl iš anksto susitariame apsimesti, kad nieko nesuprantame), jis sako “nu ja že vyžu što vy ruskyje”, ir tas aišku priverčia mus nusišypsojus išsiduoti, kad supratome :). Kavinėse praverčia Lietuvoje įsidėmėti ispaniški žodžiai (pvz. alaus nerašo litrais ar mažas/didelis – tiesiog žodžiai “cana”, “tubo”), nes angliški meniu – retenybė :). Naktį susapnuoju, kad gražusis/pigusis viešbutis vis tik sugalvojęs gudrybę – nuskaičiuoja 80 euro centų už kiekvieną durų atrakinimą. Tačiau tai tik sapnas, jokių paslėptų gudrybių nėra – tiesiog spėjome “pagauti” akciją gegužės mėn. ankstyvam sezonui :).
Antra diena (863 km): Ši diena skirta kuo didesniam “kilometrų prasukimui” į vakarus link Portugalijos, todėl nusiteikiame ilgam važiavimui. Pirmoji stotelė – Saragosa (Zaragoza). Čia išlipant iš požeminio garažo, žmogelis/valkata įbruka kažkokį bukletą, na einam toliau, bet kažkaip pastebim, kad jis ten šaukia kažką ant mūsų, pamatome, kad tas bukletas vis tik yra turbūt atvirutė, todėl ją norime grąžint – jis neima, sako 2 eurai… tačiau šiaip ne taip įbrukam atgal duodami keliolika centų, tačiau tuos centus jis užpykęs sviedžia mums į nugaras… ech – nemaloniai nuteikia – na bet žinome, kad kur jau daug turistų, daug ir visokių tokių tipų :). Pasivaikštome senamiesčio gatvelėmis, apžiūrime Šv. Mergelės Pilar katedrą, užkandame “tapas” (deja, šį sykį “tapas” – paprastas sumuštinis, bulka ir dešra). Toliau važiuojame į Burgą. Aplankome Burgo katedrą, labai sužavi įdomių medžių alėja. Vakarop/naktin ilgėliau pavažiuojame Camino de Santiago (Šv. Jokūbo) keliu ir pasiekiame Las Medulas stovyklavietę pernakvojimui.
Trečia diena (350 km): Saulėtam rytui išaušus pamatome, kokią nuostabią panoramą (prie Las Medulas) vakar buvo apgaubusi tamsa. Las Medulas kraštovaizdis suformuotas Romos imperijos laikais čia egzistavusios aukso kasyklos. Kadangi einame ką tik išaušus, esame čia visai vieni, besimėgaudami saule ir paukščių čiulbėjimu palandome po uolas. Rausvai išpurvinti batai ir drabužiai parodo, kad čia uoliena tik iš pirmo žvilgsnio atrodė panaši į smėlį ar žvyrą. Pavaikščioję, labai užsinorime visą šį kraštovaizdį pamatyti iš aukštai, tačiau GPS’as niekaip nenori rodyti kelio iki panoraminės aikštelės. Kadangi noras didelis, vadovaudamiesi rodyklėmis pasukame į apaugusį kalnų keliuką ir surizikuojame važiuoti neaiškiai suprasdami, ar šis takas pėsčiųjų, dviračių, ar automobilių (tik apaugęs kiek). Po pusvalandžio važiavimo (negrįžę atgal vien tik dėl to, kad būtų tekę visą kelią važiuoti atbulomis) staiga įvažiuojame į normalų kelią ir tikslą pasiekiame. Vaizdas labai gražus, to ir tikėjomės!!
Važiuodami atgal jau džiaugiamės galėdami važiuoti normaliu keliu, tačiau susimąstome, kaip čia mes taip negalėjome šiuo keliu ir atvažiuoti. Tačiau netrukus kelią užtveria uždaryti vartai. Ech, negi čia ir bus atsakymas kodėl reikėjo vargti tuo “dviračių” taku, tačiau vartai lengvai atsidaro, išvažiavę pamatome “plytą” ir suprantame, kad viskas visai gerai susiklostė, nes jei iškart būtume atvažiavę normaliu keliu ir pamatę plytą ir vartus – tikrai važiavę nebūtume, o dabar – nepraleidome puikaus vaizdo :). Toliau važiuojame gražiuoju Douro slėniu. Karštis apie 30 laipsnių. Mokamu keliu pasiekiame Porto. Pasivaikščiojame spalvingomis, skalbiniais apkarstytomis siauromis gatvelėmis, smagiai pasisėdime kavinukėje prie Eifelio suprojektuoto Liudviko I tilto Douro upės pakrantėje. Įspūdį palieka vietinių vaikų besimaudančių fontane šalia katedros klegesys.
Ketvirta diena (320 km): Atvykstame į universitetinį miestelį Coimbra. Buvome skaitę, kad Portugalijoje vaikigaliai “padeda” prisiparkuoti, paskui jiems reikia duoti kokį eurą, nes kitu atveju subraižo mašinas… Atvykus jau matome nors ir suaugusį, bet pagal išvaizdą labai atitinkantį tokią profesiją žmogelį, todėl nesiginčydami duodame eurą, jis patenkintas pažada “pasaugoti” mašiną. Pasivaikštome nuostabiomis senamiesčio gatvelėmis, po universiteto teritoriją, po gražų parką.
Toliau mokamu keliu (12,65 EUR) vykstame į Lisaboną. Buvau paskaičius, kad Lisabonoje labai apsimoka apvažiuoti vietiniu 28 nr. tramvajumi, nes jis apveža per daugelį pagrindinių lankytinų vietų (panašiai kaip spec. turistinis “sightseeing”, tik daug pigiau). Taip ir padarėme, įsėdome – smagu važiuoti mediniu tramvajumi siauromis senamiesčio gatvelėmis. Atvykus į galutinį tašką (labiau miesto pakraštį), vairuotojas liepia išlipti, mums ir dar porai turistų paklausus – ar nevažiuos vėl į centrą – sako ne, lipkite. Išlipame, galvojame ką daryti, o tas tramvajus nuvažiuoja link netoliese esančios stotelės maršrutui vėl nuo pradžių – pasileidžiame juokdamiesi tramvajų vytis – mes spėjame (anie turistai nespėja), vėl pas tą patį vairuotoją nusiperkame bilietą ir grįžtame į centrą :). Centre jau ir sutemus visai jauku ir šilta. Beje, užkąsti pačiame centre (panašiai kaip ir kituose miestuose) tai palyginus nebrangu (balinta kava apie 1,5 EUR, koks užkandis apie 2-5 EUR).
Penkta diena (335 km): Atvažiuojame į Lisabonos modernų rajoną, pastatytą 1998 m. pasaulinei parodai Expo. Pastatai įdomūs ir įvairūs, daug gražių parkelių. Dėmesį patraukia tokios palei pakrantę kabančios kabinos (telecabine), įdomu kaip jos juda, tačiau dar rytas, – laukti pusvalandį neapsimoka, nes per tą laiką nueisime pėsčiomis.
Džiaugiamės eidami – nes parkelis ėjimui – nuostabus (yra visokių atrakcijų). Dar pajuokauju, kad “ot bus gražu”, kad vis tiek susiviliosim pamatę kaip jos veikia ir dar kartelį teks grįžti pėsčiomis. Taip ir atsitinka – “gondolos” pradeda važiuoti ir suvilioja mus jas išbandyti, visai smagiai pasivėžiname ir dar kartelį gražiuoju parku grįžtame link mašinos. Važiuojame pasivaikčioti prie Šv. Jeronimo vienuolyno, Belemo bokšto. Paliekame Lisaboną ilgiausiu Europoje tiltu (17 km), pavadintu Vasco Da Gama garbei. Toliau vykstame į Portimao kurortą. Čia gauname nuostabius erdvius (apie 70 kv.m) apartamentus (vėl labai jau pigiai 6,5 svarai žmogui). Einame į paplūdimį, kuris labai gražus dėl čia esančių įvairiaspalvių uolų. Promenados kavinėje užeiname į barą ant vandenyno kranto, prašome meniu, deja sunkiai sekasi susišnekėti anglų kalba, o meniu jie sako, kad neturi… truputį pasimetame, bet paskui akį patraukia nupieštas alaus bokalas su užrašu 1 EUR, tada kaip ir pasidaro aišku – koks čia dar meniu – jei alus vienas euras :).
Šešta diena (124 km): Dieną praleidžiame ramiai, daugumoje paplūdimyje. Nuvykstame į gražų ir bene didžiausią smėlio skulptūrų FIESA festivalį pasaulyje.
Aplankome Lagos – įspūdingos vandenyje stūksančios uolos bei jose susidariusios grotos. Vakare gauname progą įsitikinti, kad čia tvarka kitokia nei Lietuvoje, nes nuvykę į supermarketą, prisimename, kad užsienyje jie sekmadieniais nedirba :).
Septinta diena (399 km): Iš ankstyvo ryto vykstame į Seviliją (daugeliui tai klasikinės Ispanijos simbolis), kur poetų ir kompozitorių vaizduotėje gyveno Don Žuanas, Karmen, Sevilijos kirpėjas… Apžiūrime Šv. Marijos katedrą (trečia pagal dydį Europos bažnyčia), kur galbūt ilsisi Kristupo Kolumbo palaikai.
Miestas labai gražus, tik šiek tiek neigiamai nuteikia būrėjos, įkyriai norinčios išburti, bei užrašai “profesional bag thieves operate in this area”. Aplankome Marijos Luisos parką, remontuojamą Ispanijos aikštę ir kitas įžymybes… Išvykstant iš Sevilijos į Cordobą jau galvojame, kad GPS’as perkaito nuo saulės, nes pradėjo rodyti kelią apsukant žiedus iš kairės. Žemėlapio pagalba išvažiavus ant reikiamo greitkelio GPS’as vis siūlo sukti nuo greitkelio. Pagaliau suprantame, kad palikome įjungtą pėsčiojo režimą, todėl jis toks “perkaitęs” ir yra :). Cordoboje nustembame, gavę prastą viešbutį, o nustembame dėl to, kad tas viešbutis brangiausias iš mūsų užsisakytų :).
Na bet čia vyksta Feria (šventė), todėl viešbutyje visai neužsibūname – aplankome Didžiąją mečetę, pasivaikščiojame senamiesčio gatvelėmis su nuostabiai išpuoštais vidiniais kiemais gėlėmis
ir traukiame į šventę. Čia stebina, kad daugybė žmonių išsipuošę nacionaliniais drabužiais. Pradžioj galvoju, kad apsirengę tie, kas koncertuos, tačiau paaiškėja, kad niekas nieko nelinksmina, visi išsipuošę ir linksminasi (šoka, dainuoja) patys. Pasisukame “velnio ratu”, bei pasigrožime įvairiausiais šokiais…
Aštunta diena (264 km): Vykstame į El Torcal de Antequera. Čia gamta, kalnai vėl visai kitokie – akmeningi.
Einame pėsčiųjų taku, užkandame. Išgirstame, kaip vaikai garsiai šaukia “le kobra, le kobra”, galvojame kas čia per kobra bus, ir pamatome kalnų ožkas (le cobre) :). Popiet jau pasiekiame Granadą. Aplinkui įspūdį daro matomos snieguotos Sierra Nevada viršūnės. Skubame į Alhambrą. Apie ją girdėjome: “Gyvenime nėra nieko žiauriau, kaip apakti Granadoje”, “Alhambra – tobuliausia Ispanijos islamo meno ir architektūros išraiška” arba “Pačios žvaigždės norėtų tavyje gyventi, o ne be galo suktis danguje”. Apeiname pirmuosius rūmus (parkai gražūs) ir skubame į Nasrid rūmus, nes čia jau pirkdami bilietus Lietuvoje, reikėjo pasirinkti konkretų pusvalandžio tarpą (kad nesusidarytų spūstys, ribojamas žmonių kiekis). Čia pamatome didžiulę eilę ir karštyje dar ilgokai laukiame, kad pateiktume į vidų. Galvojame – ką jau tokio įspūdingo pamatysime (bilietai yra išperkami prieš savaitę). Nemažai kur esu buvus, bet tokį sunkumą pateikti prisimenu tik kai vaikystėje Maskvoje laukėme ilgai eilėje pažiūrėti į Leniną kremliuje. Po maždaug 40 min laukimo esame įleisti į vidų – na viduje visai gražu, senovinės salės, sodai, kiemeliai, fontanėliai, lubų/sienų raižiniai. Tačiau pagrindinis akcentas – liūtų kiemelis remontuojamas. Na šiaip gražu, bet kažkokio stebuklo tai nepamatom :). Einame apžiūrėti miesto. Buvom pasiskaitę, kad Granadoje perkant alaus bokalą, ar vyno taurę – labai dažnai vaišinama įvairiais užkandžiais “free tapas”. Na mes kaip tik pamatome ispaniškai parašytą greičiausiai šį variantą reiškiantį užrašą, užsisakome alaus, vyno ir jau kaip ir laukiame būti pavaišinti :). Užsiminus apie tą užrašą padavėjos, ji kažkaip pasimeta, nueina, pasitaria, grįžta ir sako – “tas užrašas galioja jei sėstumėtės prie baro” :). Na mes sakom, ok užkąsti norime – užsisakome patys ir gauname tikrai skanius ir neįprastus Lietuvai užkandžius ir būname maloniai nustebinti, kad vis tik vienu užkandžiu “tapas” būname pavaišinti :). Vakarop (na gal naktį greičiau) dar užsukame ant viešbučio stogo terasos su baseinu.
Devinta diena (298 km): Neužsivedusi mašina šiek tiek suneramina, na bet greitai mes jau kelyje. Pravažiuojame pro nuostabų El choro tarpeklį ir šiaip gražiom vietovėm vykstame į Rondą. Šis miestas įkurtas labai kalnuotoje teritorijoje. 100 metrų gylio kanjonas atskiria senamiestį nuo naujamiesčio, palikdamas kai kuriuos namus kyboti ant savo krašto. Toliau vykstame į kurortinį miestelį Marbella. Čia viešbutyje užklausus ispaniškai supratau tik žodį “nombre” (vardas), bagstelėjau į pavardes užsakyme ir išgirdau lietuvišką kalbą :). Pasirodo darbuotojas lietuvis, pasikalbėjome, parekomendavo vietines apylinkes, beje – įdomiai nuskambėjo jo klausimas “O jūs iš Lietuvos ar iš Anglijos?” Maždaug kaip anksčiau “Jūs iš Žemaitijos ar iš Aukštaitijos?”, tai darbar Lietuvos geografija prasiplėtusi :). Pasivaikščiojame žvyruotu paplūdimiu bei atsipalaiduojame senamiesčio kavinukėse (jaukumo priduoda itin šiltas vakaras, gyvas gitaros garsas, senamiesčio žibintai ir skanus maistas).
Dešimta diena (55 km): Malagos oro uoste atiduodame automobilį, išgirstame “everything is ok” (džiaugiamės, kad neprisikabino prie kokių nors įbrėžimų ar dar ko). Nors Ryanair skrydis vėluoja valandą, bet persėdimui Londone laiko pakankamai. Sėdame į Star1 lėktuvą ir vakarop pasiekiame Lietuvą (beje, palyginus su Ryanair avialinijomis, Star1 pasiūlė pagalvėles, saldainius, vandens, muziką… smulkmena – bet malonu 🙂 ).
Taigi apibendrinant:
1 – tai viena iš spalvingiausių mūsų kelionių (kiekvienai dienai vis po skirtingą kraštovaizdį);
2 – aplankytos dvi šalys (beje, Ispanija 2009 m. – trečia lankomiausia turistų šalis po JAV ir Prancūzijos);
3 – nuvažiuota virš trijų tūkstančių kilometrų;
4 – aplankyti keturi nacionaliniai parkai;
5 – pamatyti penki miestai iš knygos “100 gražiausų pasaulio miestų” (Lisabona, Porto, Kordoba, Sevilija, Granada);
6 – pabūvota prie šešių vandens telkinių (Viduržemio jūra, Atlanto vandenynas, Alborano jūra bei trys viešbučių baseinai 🙂 );
7 – pernakvota septyniuose viešbučiuose (kainos nuo 7 iki 25 EUR žmogui);
8 – pietų/vakarienių kaina – maždaug aštuoni eurai;
9 – pravažiuotas devintas pagal ilgį pasaulyje Vasca da Gama tiltas;
10 – praleista dešimt nuostabių atostogų dienų!!
pirmas 
Kavagne 
Aruna