Planuoju išvyką į pietinę šalies dalį su konkrečiu tikslu – pamatyti Tatev vienuolyną. Achmedo prašau pakalbėti su savo mergina, kad padarytų mažesnę kainą tokiai kelionei. Ji už hostelio Mohamedą su automobiliu prašo 100 EUR. Jis ją įkalba iki 85 EUR. Bet iš paties hostelio su manimi važiuoti niekas nepasirašo – toli, todėl vaikščiodamas po Jerevaną vis užsuku į agentūras. Vienoje agentūroje sako, kad kitame hostelyje yra apsisoję dvi merginos iš Lietuvos, kurios norėtų važiuoti į Tatev. Aš žmogus nekuklus, tai ir nueinu į tą hostelį, bet jos jau išvažiavo prie Sevano. Pageriam su hostelio šeimininkais arbatos, pasišnekam apie politiką. Siūlo apsistoti pas juos. Bet hostelis mažas ir jame tik dvi lietuvaitės. Galvoju negaliu aš palikti savo visų draugų pirmajame hostelyje. Grįždamas randu vieną agentūrą turinčią ekskursiją į Tatev jau sekančią dieną. Po derybu sutariame, kad galėsiu prisijungti prie grupės už 30 EUR su angliškai ir rusiškai kalbančia gide!
Puiku ryte ateinu prie Operos. Mercedes 19 vietų autobusiukas apsuptas armėnų. Galvoju kaip čia taip, gal kažką sumaišiau. Gal įmonė žmones į darbą veža? Bet į mane atsisuka gidė ir klausia ar aš į Tatev. Pasirodo Armėnijoje didžiąją dalį ekskursijų užsako diasporos armėnai. Kiekvienas laiko savo šventa pareiga aplankyti gimtąją šalį ir po ją pakeliauti. Kelio metu pokalbiai geriausiai klostosi su Georgu ir jo antrąja puse. Jie iš Prancūzijos. Emigravo prieš 10 metų ir nutarė aplankyti Armėniją po to kai Pašinianas atėjo į valdžią. Sako taip siekiantys palaikyti naująją politiką.
Pirmasis mūsų sustojimas Noravank vienuolynas. Slėnyje įsikūręs XIII a. religinis kompleksas, buvo skalautas mongolų bangos. Turbūt dalis įspūdingų chačkarų-antkapių buvusiems vienuoliams dar mena tuos laikus. Vienuolynas nedidelis, bet įsikūręs žaliame, atrodo specialiai jam paruoštame slėnyje aukštais skardžiais. Slėnis toks didingas, kad Noravank atrodo dar mažesnis nei iš tikrųjų yra. Tiesa žalia čia tik dabar gegužę. Jau birželio viduryje visi kalnai nusidažo šiaudų spalva. Saulės išdeginta Armėnija tai labiau tipiškas vaizdas, nei žaliuojantys laukai ir slėniai. Trumpai tariant iš Noravank nieko nesitikėjau, bet vieta labai nustebino.
O štai vieta kur pats nebūčiau vykęs – Zorats Kareras. Tai archeologinis kompleksas. Dar skambiai vadinamas Armėnijos Stounhedžu. Stovi akmenys su išskaptuotomis skylėmis sustatyti ratu. Manoma, kad atliko observatorijos funkciją Bronzos laikais. Bet mastelis nedidelis ir akmenys bei aplinkui esantys laukai nėra kažkuo ypatingi. Galbūt į tokią vietą reikia užklysti naktį, savarankiškai – galbūt tada užkabintų.
Pagaliau priartėjame prie Tatev vienuolyno. Aš jau iš kailio neriuosi kaip jo laukiau. Pasitaiko, kad keliauji į šalį ir tiksliai žinai, kad neaplankęs vienos ar kitos vietos nesijausi iš tikrųjų pamatęs ką norėjai. Vietname visi nori pamatyti Halongo įlanką, Australijoje Uluru uolą, o Armėnijoje toks yra Tatev. Jis tikrai vertas 315km kelionės į pietus nuo Jerevano.
Visų pirma dėl to, kad vienuolyną pasiekti reikia naudojantis įspūdingais Tatevo Sparnais (Tatev Wings). Tai ilgiausias pasaulyje 5,7km. dvipusis funikulierius be sustojimų (su sustojimais Bolivijoje La Paze). Funikulierius keliasi virš plataus Vorotan upės slėnio. Žemiau serpentinais sukasi mažiukai automobiliai, stūkso apleistos bažnyčios ir krenta kriokliai. Kabinoje visi praradę žadą. Sutinku, tai jau galėtų būti filmo kulminacija. Bet dar ne viskas. Pasiekus vienuolyną paaiškėja, kad jis įsikūręs ant tikrai stataus skardžio su apačioje garsiai šniokščiančiu pavasariniu kriokliu. Ratus suka vienuoliai, vienas iš jų, su vešlia barzda, tikra žvaigždė Armėnijoje. Šmirinėjam po IXa. vienuolyno teritoriją ir stebimės, kad vieta dar neprarado savo religinės reikšmės.
Prie vienuolyno įkalbinu taksistą Seržą mane užvežti aukščiau į kalną, kad galėčiau padaryti atvirukinių nuotraukų. Pakeliui pasišnekam, kartu nusifotografuojam, įamžinu besiganančias ožkas ir prasilenkiančius Zilus. Seržas sako, kad jei ne vienuolynas, tai jau seniai būtų emigravęs, bet dabar galima bent kažką užsidirbti ir kambarius turistams išnuomoti. Žvelgiu į netoliese išsikerojusį Tatev kaimelį ir gailiuosi, kad čia nesuplanavau nakvynės…
Grįždami užsukame į Areni vyninę. Degustacija. Man armėniškas vynas per saldus. Konjakas arba tiksliau reikėtų sakyti brendis – tikrai neblogas, bet vynas – skonio reikalas. Aišku ekskursija tampa linksmesnė, daugiau kalbų. Čia susiginčija provakarietiški armėnai su prorusiškais (pagal gyvenamąją vietą). Sakyčiau rimtai susikerta del to ar didžioji kaimynė tikrai kaišios pagalius naujajai valdžiai ar ne. Akivaizdu, kad nutolusiuose regionuose gyvenantys armėnai turi radikaliai skirtingas nuomones aktualiausiais klausimais. Prie Jerevano su „prancūzais” apsikeičiam kontaktais ir keliauju į hostelį.
SPORTAS. Su Valėra rimtai pasiruošiam žiūrėti Eurolygos pusfinalį Žalgiris – Fenerbahce. Ant stalo aviena, armėniškas sūris ir (ką padarysi) vynas. Po rungtynių Valera guodžia, sako kad nenusiminčiau, nes kitais metais Žalgiris tikrai laimės. O aš žinau, kad taip nebus nes komandai su mažu biudžetu sėkmės istorija nesikartoja kasmet. Užtat sužinau, kad Armėnijoje labiau populiarios individualios sporto šakos. Valėra pasakoja, kad taip yra, nes armėnai karštakošiai ir visada jaučiasi teisūs, todėl komandinėse sporto šakose nesiseka. O štai individualiose ypač plaukime, dziudo, imtynėse, šaudyme sekasi gerai. Taip pat nepaaiškinamai populiarūs šachmatai. Ne veltui G. Kasparovo mama buvo armėnė. Sėdim iki gerokai po Žalgirio rungtynių.
Anksti ryte Irina sako rado kažkokį vairuotoją, kuris nuveš į Khor Virap vienuolyną Ararato papėdėje. Einam prie gelių kioskelio. Čia pasitinka vyresnio amžiaus kresnas vyras vardu Aramas. Jis pasirodo yra kelių gėlių kioskelių savininkas, o laisvalaikiu veda ekskursijas turistams. Sėdam į jo seną juodą Peugeot su neatsidarančiomis durimis ir išlekiam. Žiūrim prilipę prie langų. Ryte Araratas matosi puikiai ir švariai be jokių debesėlių. Žinom, kad atvirukuose su kalno atvaizdu būna būtent šitas vienuolynas. Tačiau artėjant prie kalno debesų vis daugėja, kol galų gale atvažiavę prie Khor Virap vienuolyno turime kalno fragmentus tarp debesų. Nepasisekė.
Užtat vienuolynas gražus ir fotogeniškas. Esama bažnyčia yra tik XVII a. – kaip Armėnijai, tai čia vakar pastatyta. Daug turistų iš užsienio. Viso labo 100m. nuo vienuolyno spygliuotos tvoros skiria Armėniją nuo Turkijos. Atrodo Araratas ranka pasiekiamas, bet siena jau 30 metų uždaryta. Norint patekti arčiau kalno reikia į Turkiją vykti iš kitos šalies. Pašnekiname vieną labai kalbų vietinį armėną, kuris stebisi kad iš Lietuvos dar atvyksta turistų. Sako jis čia ateina reguliariai pasimelsti ir pasigrožėti Araratu.
Sutariame kad egzaminą Aramas praėjo. Todėl sekančią dieną su juo išsiruošiame nuvažiuoti į kalnus. Iš pradžių paprašome užsukti ko nors užkasti, tai esame pristatomi pas giminaitę močiutę, turinčią savo kepyklą. Tiksliau tai improvizuota, miltuota parduotuvė su krosnimis. Viskas tiesiai iš pečiaus. Sėdime su vietiniais armėnais Mughni Šv. Jurgio bažnyčios šešėlyje. Žiūrime kaip vyrai lošia nardais ir kortomis. Su dideliu entuziazmu ir net alkoholio nereikia. Visą tai jie daro viduryje baltos darbo dienos. Juos taip pat, kaip patyrę pitbosai, stebi po medžiu ant suoliuko įsitaisę, garbiausi senoliai. Pasišnekam apie gyvenimą ir traukiam toliau.
Už kelių kilometrų Aramas mums parodo turistų beveik nelankomą Hovhannavank vienuolyną. Vienuolynas stovi ant aukšto skardžio viršaus, o apačioje kelią skinasi Kasagh upė. Įspūdingi vaizdai ir 0 lankytojų. Šalia gyvena Aramo teta Klara. Užsukame pas ją pasivaišinti arbata ir ožkos sūriu. Apžiūriu ūkį ir namus. Namuose ūkininkų „tvarka”. Kieme vaikštinėja veršelis ir šuo (karvė aptvare). Antrame ir pirmame aukštuose didžiulės terasos ir daug žalumos. Žmonės daugiau dėmesio skiria savęs aprūpinimui ir pasibuvimui drauge lauke.
Dar 8 km. į šiaurę ir ant tos pačios upės įspūdingo slėnio Saghmosavank vienuolynas. Uždegam žvakutes. Dairausi ir suprantu, kad armėnų vienuoliai turėjo labai gerą skonį pasirinkdami lokacijas savo rezidavimui. Šalia vienuolyno laksto daug vaikų. Pasirodo Armėnijoje įprasta vaikus vežioti po vienuolynus, čia pat darant piknikus, žaidžiant gaudynes, „alibaba”, ir kitus vaikiškus žaidimus. Labai pragmatiškas švietimo sistemos požiūris siekiant vaikus sudominti.
Įdomi vieta aplankyti, tai Armėniškos Abėcėlės Monumentas . Tiksliau raidžių parkas. Unikali armėnų kalba turi išskirtinį raštą. Pavyzdžiui, vizualiai „n” raidė iš tikrųjų yra „vo”. Arba akivaizdžiai didžioji „S” yra „t”.
Artėjame prie Aragats papėdės, tai aukščiausias Armėnijos kalnas 4,090m. Darosi šalčiau ir nebelieka gyvenviečių. Užtat netrūksta keliaujančių galvijų ir avių kaimenių. Jų šeimininkai kaip tikri klajokliai gyvena palapinėse, bet turi satelitines antenas ir vairuoja UAZikus. Pravažiuojame įspūdingus slėnius ir pasiekiame Amberd tvirtovę. Čia kaip ir mūsų tikslas. VIIa. tvirtovė daug mačiusi. Kiek galima išlandžiojam. O už jos slepiasi Vahramashen bažnyčia. Neužėmęs tvirtovės į bažnyčią nepateksi. Važiuojant atgal link Jerevano matome ir Araratą, ir Atominės elektrinės aušinimo bokštus ir Biurakano observatoriją – viskas kaip ant delno. Atsisveikiname su Aramu, kuriam turbūt sugadinau nuotaiką su savo derybomis dėl galutinės kainos. Bet aš tikrai mačiau, kad kažkas bandė pasinaudoti mano bendrakeleivės patiklumu. Galima sakyti derėjausi su jais abiem. Tačiau Armėnijoje labai svarbu pasiderėti – Artimieji Rytai tokios taisyklės, kitaip savo draugams apie tave anekdotus pasakos.
Ką gi laikas atsisveikinti su Armėnija. Hostelio darbuotoja greitai išsiaiškina kas iš pažįstamu važiuoja į Tbilisi. Ryte privažiuoja juodas fordas. Susispraudžiu gale su žurnalistikos studente ir automobilių prekeiviu. O priekyje sėdi svarbiausias automobilių prekeivis. Man pasisekė, kad važiuojame ne tuo pačiu keliu pro Sevaną. Kelias eina pro Spitaką. Tai 1988 metais žemės drebėjimo visiškai sunaikintas miestas. Dabar beveik visiškai atkurtas šiek tiek kitoje vietoje. Pravažiuojant dar matosi dalis apgriuvusių namų, bet daugiausiai jau viskas atstatyta. Stojame degalinėse pasipildyti kuro ir gėrimų. Šalia vienos daug apleistų senų sunkvežimių.
AUTOMOBILIAI. Sakyčiau Armėnija labai tinkamas kraštas tiems kas dar nori pamatyti senųjų automobilių. Aišku kalba eina apie sovietinius senolius. Daug baltų Nivų. Niva gali būti su lietais ratlankiais ir užtemdytais langais pro kuriuos girdisi tranki muzika. Taip pat daug išblizgintų žiguliukų VAZ-2103. Na o senesni moksvičiai ir žiguliukai „kapeikos” jau nebe tokios geros būklės. Keliuose vis dar masiškai darda Zilai, Gazai, Kamazai, Mazai ir kiti sunkvežimiai. Buvo laikai kai Jerevane pagal rigietiškos RAF pavyzdį surinkinėjo ErAZ (Yerevanskiy Avtomobilny Zavod) autobusiukus. Nors jų gamybą tęsėsi nuo 1965m. iki 2002m., bet net patys armėnai jų kokybę peikia. Bet kuriuo atveju mačiau kelis važinėjančius gatvėse. Man sena technika patinka, todėl šioje šalyje buvo į ką pasižiūrėti.
Pravažiuojame Vanadzorą ir kalnų slėniais pasiekiame Alaverdi. Čia stūkso vario lydymo gamykla. Prieš šimtą metų rastas vario sluoksnis užaugino miestą iki 26 tūkst. gyventojų. Sovietiniais laikais miestas klestėjo. Tačiau laikai pasikeitė, gyventojų teliko 11 tūkst., o gamykla atrodo kaip apokalipsės paminklas. Būtų nebeveikianti pasilikčiau patyrinėti, tačiau valstybė vis dar bando išsaugoti kelis šimtus darbo vietų, kad miestelis neišsivaikščiotų.
Ką gi kertame sieną. Užsuksime į Tbilisio automobilių turgų, o po to aš dar parai apsistosiu Sakartvelo sostinėje turiningai laukti skrydžio namo.
Ačiū Armėnijai už netikėtai turiningą laiką ir nustebinusius vaizdus. Sakyčiau, kad tai labai unikali, viena labiausiai nustebinusių ir viršijusių lūkesčius šalių.
Kavagne 
Aruna 
pirmas