Vasario 13 diena. Gal penktadienis, o gal ir ne.
Na jau daugiau nebėra apie ką rašyti nes viskas kaip toj pasakoj be galo „petras petraitis pirko paršiuką“. Rytas, šerkšnas, suskilinėję pirštai (dar dviejų pirštų panagės atvėpo), arbata, batai, kuprinė, lazdos ir trys, keturios valandos kančios: iki kitos stovyklos. Traukiam į Colera Camp, tą pavadinimą visai neseniai pradėjome skanduot, ji įkurta 6000 metrų aukštyje ir iš ten jau keliaujama į viršūnę. Tadas skubina, sako greičiau einam, nes po pietų kils audra ir sniegas. Atstumas iki Colera camp atrodo yra juokingas – du kilometrai… Išeinam kaip visada, Staska ir aš pirmi, jis dar man pagelbėja kuprinę pačioj stačiausioj vietoj užtempti viršun o paskui ima ir pradingsta kažkur toli prieky.
Labai greitai mane pradeda kankint troškulys. Galvoju kaip čia dabar taip, gi nuolat geriu arbatą, daug arbatos (šaltas vanduo kaip gėrimas pasibaigė dar praeitoj stovykloj). Bet ji tai dažniausiai žalia arba juoda, ir todėl dehidratuoja. O ir vanduo kurį naudojam arbatai yrapraktiškai distiliuotas, juk tai ledo tirpsmo vanduo. Kas kad jame akmenų ir smėlio pilna, ištirpusių mineralų ir druskų užtai nėr. Visą kelią svajoju, kaip grįžus atgal į stovyklą prisipilsiu į butelį vandens, prisibersiu ten „šipūškės“ (tokios tabletės, gelbėja nuo dehidratacijos) ir gersiu, gersiu, gersiu! Norėdama nubaidyti įkyrias mintis apie vandenį bandžiau galvoti apie ką nors malonaus (žinot, kartais protingi žmonės duoda patarimą – o tu negalvok apie tai, kas blogai, įsivaizduok ką nors gražaus). Bandau įsivaizduot baltas ramunes žalioj pievoj, bet tas vaizdas tik dar labiau suerzina…
Iki Colera camp tą dieną taip ir neatėjau, jau visai nedaug belikus iki jos pamačiau iš viršaus besileidžiantį savo palapinioką. Tiesą sakant, jau dairiausi jo kurį laiką, nes kapsčiausi ant to paskutinio šlaito iš paskutiniųjų. Tikėjausi, kad jis ateis, kas yra labai negudru. Staska paėmė mano kuprinę, atidavė man savają, tuščią, ir parodęs į virš Campo III besikaupiančius debesis liepė kuo greičiau dumti atgal į ją, kol dar visko neužklojo nepermatoma balta marška. Gerai, jau gerai, einu, ragint nereikės :). Už manęs ėjusiems bendražygiams pakartoju ką pati išgirdus – kad tuoj prasidės sniegas ir žiema, ir lekiu žemyn. Vėl galvoju apie vandenį bet jau dėl kitų priežasčių. Dabar terūpi, ar tie menki mums vandenį tiekiantys upeliūkščiai nebus užšalę, kol pareisiu.
Nebuvo. Aš surenku viską, ką turim savo ūkyje (termosai, keli vandens buteliai, pūslė) susikraunu į terbelę ir varau vandens. Tas atsargų pildymas užtrunka, nes vandens srovelė jau visia plonytė belikusi, vos varva. Man taip bežaidžiant į stovyklą iš apačios ateina keli žmonės. Nieko keista nebūtų, nes čia nuolat kas nors ateina ir kas nors išeina. Bet šitie turi kažkur labai jau matytą vėliavą. Latviai. Tadas buvo sakęs, kad mus per dieną atsilikę seka penki latviai. Pareidama su vandeniu sveikinuosi latviškai ir klausiu ar Tadą žinot? Taip taip, žino. Paplepam, pradžioj angliškai po to rusiškai. Pasakoja jie savo nesmagius nuotykius – vieną jų malūnsparnis iš bazinės išskraidino į ligoninę. Širdies aritmija. Paplepam dar apie šį bei tą, ir aš einu virt arbatos. Pamažu pradeda grįžinėt mūsiškiai, visi labai geros nuotaikos. Kai grįžta Tadas latvių jau nėra, išėjo atgal į Campo I.
Debesys virš galvos jau repetuoja savo sniego šokį ir ruošiasi paleisti ant mūsų žiemą. Bet kol jie ruošiasi, protarpiais išlenda saulė, ir lauke vis dar šilta. Aš niekaip negaliu patikėti – vėl išsinėrus iš šturminės striukės sėdžiu ant Staskos įrengto sosto ir geriu sau arbatą. Čia 5500 m aukštis! Tai kada gi bus šalta? Orai šiemet mus lepino, na bent jau iki dabar, ir tai tik patvirtina taisyklę, kad čia nieko negali nuspėti. Pernai vėjas košė nesustodamas, o šiemet jo dar beveik nepajutom. Vėliau pamatysim, kaip būna su sniegu.
Vakare susirinkimas, reikia pasitarti. Prognozės sako, kad ryt poryt snigs, o 16 ir 17 jau bus geros dienos lipimui (vėl beveik horoskopai). Klausimas ar rytojaus sniegą pralaukti šioj stovykloj, į Colerą lipt tik 15d ir kitą dieną iškart šturmuoti viršūnę, ar jau ryt keliauti į 6000 ir šalti bet geriau aklimatizuotis per porą dienų ir vistiek viršūnėn bandyti vasario 16. Po kiek laiko paaiškės, kaip kažkas svajojo sugiedoti valstybinį himną beveik 7000 aukštyje Lietuvos nepriklausomybės dienos proga.
Tadas norėtų išeiti rytoj nes oras bus geresnis nei poryt, bet dauguma linkę pasilikti Campo III nes čia šilčiau. Paliekam sprendimą rytojaus rytui. Lauke pradeda snigti. Susiraitau palapinėj, deja atėjo tas momentas, kai lauke būti nebesinori. Po kiek laiko girdžiu, kažkas, ne mūsiškis, garsiai šaukia „Rasa“ per visą stovyklą. Kas čia dabar tokioj vietoj gali mane šaukti? Pasirodo, tai ta šaunioji australė gidė su savo grupe. Stovykloj vis daugėja žmonių, kas tik atsineša daiktus, kas statosi palapines. Netrukus esam apsupti iš visų pusių.
Dar kažkiek ir girdžiu kažkas šaukia „Bob, how are you“? Bobas įsikūręs visai gretimai ir mano nuojauta sako, kad čia gi bus tas pats Bob, kurį dar lėktuve sutikau. Jau senokai tuos du amerikonus mačiau, tai lendu lauk ketindama pasmalsauti, kaip jiems sekasi ir sutinku tą kitą, ne Bobą, vardo neprisimenu. Pasilabinam visai džiaugsmingai, bet jo nuotaikos tai visai nedžiugios – labai suvargęs ir nekaip jaučiasi, tad paplepam neilgai. Kaip jau minėjau, nugirstu Bobo ir gidės pokalbį (nes jo palapinė per metrą nuo manosios) kur jis skundžiasi daugialypėm virškinimo problemomis. Gidės sprendimas negailestingas – dėkis daiktus, eisim atgal, į bazinę. Nematau aš jo, bet galiu įsivaizduoti, kaip jis jaučiasi. Jei būčiau jo vietoj, esu tikra liečiau graudžias ašaras.
Toliau mano dienorašty parašyta „amerikonai savo žygį vadina „ekspedicija“. Iš kart prisimenu momentą to paties vakaro, kai jau gerokai prisnigus, išgirdau amerikonų gidus lakstant nuo vienos palapinės prie kitos. Ateina ir sako „labą vakarą, kaip jaučiatės? Dabar vakarienės metas, paprastai mes jos susirenkam pavalgyti kartu, bet dabar sninga, tad mes jums vakarienę atnešim į palapines. Šį vakarą meniu – minestrone sriuba. Pasiruoškit puodelius, grįšiu po kelių minučių“. O va čia tai ekspedicija! – galvoju. Kad man taip! Kišu galvą lauk ir rikteliu amerikonų gidui: Ir man sriubos!
Per kokią valandą mus ištiko žiema. Ausys ir akys tik tik spėja fiksuoti pokyčius. Aplink taip balta, kad net apakti galima, visos artimos ir visos tolimos viršūnės baltuoja ir kraštovaizdis (kalnovaizdis) pasikeičia neatpažįstamai. Ausys užčiuopia suminkštėjusius ir prislopintus garsus, nes visus aštrius kampus – ir akmenų ir garsų – sugeria ir paslepia sniegas. Norisi keberiotis laukan, bet sėdžiu ir spoksau į savo pūkinius batus, kuriems tiesiog privalau atskirą pagyrą parašyti. Pirkau juos Kanadoj, nes norėjau iš ten parsivežti išlepusio vakarietiško kempingavimo simbolį – super patogius ir šiltus, minkštus pūkų arba sintetinio užpildo pripildytus storus aulinukus minkštu padu. Visi mano kanadiečiai draugai tokius turėjo ir mūsų savaitgalinių žygelių metu rytą vakarą kempinguose su jais marširuodavo. Nebuvau tikra, ar tie batai gerai aklimatizuosis, bet kad buvo lengvi, tai pasiėmiau juos į žygį. Iki šiol jie man labai gerai tarnavo ir nešiojo po visas stovyklas – per akmenis ar smėlį – ir stebino savo iš pažiūros netvirto pado patvarumu. O dabar va žiūrėjau į visą tą sniegą ir pūkius ir galvojau – būti ar nebūti? Po minutės jau nešė jie mane per sniegą be menkiausių nesklandumų! Kojos kaip ir kaskart iki šiol maloniai šildėsi tuose pūkuose. Ei tai metų pirkinys!
Šiandien pagaliau paėmiau į rankas knygą. O ką daryt, kai lauke būti nebegali, šūdagalvio sesija prasidės tik po kelių valandų, o palapiniokas atrodo bus tylos įžadus priėmęs. Knyga „Akmeniniai klevai“ prasideda Dilano Tomo citata apie sniegą:
Prieš didžią daugybę metų, kai dar po Velsą bastėsi vilkai,
O paukščiai, raudoni kaip flanelės apatiniai, plastėjo virš
išlinkusių tarsi lyra kalvų, kai dainavom ir šėlom kiauras
dienas ir naktis olose, kvepiančiose drėgnu sekmadienio
vakaru didžiojoje kaimo seklyčioj, ir atgrėsdavom anglus ir
lokius diakono žandikauliu, dar iki automobilio, iki dviračio,
iki kumelės nuskaustos princesės mina, kai nešė mus ant
gubrių linksmi nebalnoti kalneliai, – vis snigo ir snigo.
Tada, palapinėj man įstrigo paskutiniai žodžiai – vis snigo ir snigo, nes ir į mūsų palapinę tuo pat metu tyliai barbeno snaigės. Bet dabar galvoju, kaip mums tiko ta visa citata! Argi nešėlom mes kauras dienas ant kalno savo palapinių erdviose svetainėse? Ar nebūrėm ateinančių dienų oro ir nebandėm atgrasinti debesų? Ir kaip tinka mums tas apibūdinimas „prieš didžią daugybę metų“. Gi ant kalno laikas sustoja ir viskas čia yra taip pat, kaip kad buvo prieš šimtą ar du. Tik raudoni paukščiai neskraido. Ir nebuvo ten jokių automobilių anei dviračių, tiktai mulai. Kaip ten dėl nuskaustos princesės minos mulo snukyje, kai mane nešė per upę, tai nežinau…
Knyga įstabia kalba parašyta, bet ji per sudėtinga tokiam kalnui, kur vyrauja primityvizmas. Paskaitau porą puslapių ir mintys kažkur pabėga. Mano akys krypsta į lipnia juosta aptvarstytus pirštus ir tokiom sąlygom nebenuplaunamus nešvarumus. Topteli mintis, kad Mendozoj jas plausiu šiltu vandeniu, bet čia pat ateina kita, kad šiltas vanduo, anei pati Mendoza šitoj erdvėj ir laike neegzistuoja, ir aš paklusniai šiltą vandenį pamirštu. Čia tėra kalnas ir mes, link jo besiiriantys su palapinėmis, pūkėmis ir ledkirčiais.
Vasario 14 d. Normaliam pasauly tikriausiai tai Valentino diena.
Na, gerbiamieji, tai kur tulpės?
Ant manęs visą naktį snigo. Ne, palapinė nekiaura, čia tas pats mūsų iškvėpuotas vanduo sniegu pavirtęs draikosi po palapinę kiaurą naktį. Jausmas labai nemalonus, bet neatrodo, kad būtų išvengiamas. Ryte kaip visada, šluojam tą sniegą lauk. Buvo priimtas sprendimas pasilikti šioje stovykloje o į Colerą keliauti tik rytoj. Oooo poilsio diena! Bet nepamenu, kad būtume poilsiavę. Tadas maloniai pakvietė į aklimatizacinį žygelį po sniego nubalintus kalnus. Buvo kas prisijungė, tame tarpe ir aš, o buvo kas nusprendė aklimatizuotis visą rytą žaidžiant šūdagalvį. Po to pusę dienos dangus ant mūsų vertė sniegą, na tokias baltas kruopas. Gaila, bet dėl to nieks neatleido nuo malonių kasdieninių užsiėmimų – parsitempti vandens, virt arbatos, pavalgyti maisto iš pakelio, kurį kai kurie bendražygiai jai pradeda keiksnoti. Tada keli puslapiai knygos.
Šiandien vėl pagavau savo galvoje šmėstelint mintis apie šiltą vandenį ir žaliuojančias Mendozos gatves. Kas gi čia dabar? Vėl „blaivus protas“ paaiškina, kad mums dar liko šviesmečiams prilygstančios mažiausiai trys dienos ant kalno, ir čia geriausiu atveju. O gali būt kad toji Mendoza apskritai akiratyje nepasirodys. Man vis rodosi, kad užstrigsim (jau užstrigom) šitam laike, kaip filme „Švilpiko diena“ Bill Murray užstrigo vasario 2 dienoj. Aš jau nebetikiu, kad kada nors bus kitaip. Kad ateis diena kai nereikės keturiomis lįsti į palapinę, kai nereikės skaudamais pirštais bandyti įžiebti degtuko, omiegmaišio dalintis su dujų balionėliu. Beje, šiandien paiškėjo, kur Staska slepia svogūną su česnakais – ogi miegmaišyje (ir kas būtų pagalvojęs? 🙂
Atrodo šiandien, bet gal ir vakar, sudaužiau savo fotoaparatą, po to kai Stanislovas fotografavo save, atsispindintį mano žėrinčiuose „googluose“. Negalėsiu dabar fotografuoti tų sniegu užsiklojusių viršūnių.
Kai jau ateina vakaras ir išmuša šūdagalvio valanda, sniego tiek, kad brendant į Tado palatkę sniegas per pūkių viršų krenta vidun. Šįvakar žaidėm ilgai ilgai, nes labai reikėjo priversti Nerijų ( o gal tai buvo Andrius, argi dabar prisiminsi) likti su kortomis ir šūdagalvio titulu. Nepavyko. Po truputį pradedu perprasti žaidimą, be to man dar ir sekasi, tai rečiau lieku su tuo skambiu vardu. Pagrindinė žaidimo taisyklė ta, kad šūdagalviu likęs, garsiai turi paskelbti visai stovyklai „Aš toks ir toks, šioje Campo III stovykloje šiandien n-tąjį kartą esu šūdagalvis“. Tada nuskamba plojimai.
Šiąnakt miegmaišyje su manimi – batarkės, fotikas (gal dar sutaisysiu?), dujos, kosmetinė, pūkė, pora kojinių ir dar šalto vandens pūslė.
Vasario 15 diena. Colera camp.
Šiandien reiks pasiekti Colera camp, kad ir kas benutiktų. Oras blogesnis nei vakar. Tarpais sninga, tarpais išlenda saulė. Nauja patirtis – „išmontuoti“ palapinę iš po sniego. Tada viskas į kuprines (o kuprinė praleidus lauke porą dienų sustingus į kaulą), kojos į ledinius batus ir pirmyn.
Temperatūriniai nesusipratimai prasidėjo pačioj pradžioj. Kol užsiritau į pirmą kalniuką švietė saulė ir nežmoniškai sušilau. Tik spėjau atsisagstyti, kai papūtė vėjas ir mikliai mane atvėsino. Po to vėl išlindo saulė. Be reikalo eikvojau jėgas užseginėdama ir atseginėdama užtrauktukus ir bandydama sureguliuoti temperatūrą. Bet kuo toliau aukštyn, tuo buvo mažiau saulės, daugiau vėjo ir sniego.
Vėjas artėjant prie 6000 visai įsismagino, atginė debesis ir viskas kaip mat pasislėpė baltojo košėj. Sninga jau be perstojo. Visi per tą košę braunamės labai labai lėtai, aš vėl lieku gale ir vis matau kaip dažnai sustoja pailsėti mane aplenkę Tadas, Andrius, Darius…
Tos baltos uolos, už kurių slepiasi stovykla, kažkokiu būdu vistiek priartėja. Jau liko visai nedaug. Paskutiniai keli tako zigzagai, ir tada viskas. Stengiuos neatsilikti nuo Andriaus su Darium, nes kitaip nežinosiu, kur eiti. Takas beveik užsnigtas, pėdos prieš tai ėjusių dingsta tiesiog akyse. Liko dar mažiau, bet šalta nepakenčiamai. Sustoju ir apsivelku pūkę. Andrius su Darium nutolsta, bet dar juos matau. Po dar kažkiek laiko viršuj iš stovyklos pasirodo Tadas pažiūrėti kur esam ir pamatęs, kad netoli, pamojuoja ranka ir dingsta. Ir nusineša visas viltis (kurios jau kurį laiką sukasi mano galvoj) kad kas nors ateis ir paims mano kuprinę. O aš tikėjausi. Va čia ir buvo ta negudri mintis. Šiandien visiem buvo labai sunku, kokios čia dar pagalbos… Jei ir gali ko tikėtis, tai kad tavo palapinė stovės, kai pagaliau ateisi, galvoju. Jeigu ateisi. Prikėblinu didelį akmenį, kyla noras pritūpti už jo ir pailsėti, susišildyti. Bet labai greit mintis apie visai realią grėsmę sušalti į kaulą prablaivo, kaip geras spyris. Atsiranda jėgų, iš paskutinių sugriebiu lazdas suledėjusiom rankom ir užlipu paskutinius metrus.
Stovykla va čia, tiesiai už uolos. Matau dygstančias palapines. Gražvis mane pastebėjęs sako: o galvojau jau tavęs nepamatysim. Aha, ir aš taip galvojau…
Mano palapinė jau stovėjo, ačiū jums, Staska ir Greta. Prieš pasislėpdama joje dar pamatau už kelių metrų stovint Andrių, kuris beviltiškai bando sušilti rankas. Jo ir Ugniaus palapinė dar nepastatyta…
Paskutinius jėgos likučius sunaudoju lįsdama į miegmaišį. Purto nevaldomas drebulys, nešildo nei miegmaišis nei arbata.
Pasistatę palapines visi pranyko jose ilsėtis. Kas ten daugiau vyko tą dieną jau nepamenu. Atrodo, net šūdagalvio tą vakarą niekas nežaidė. Žinau tik, kad į pavakarę truputį atsigavau ir susidėjau kuprinę rytojui. Rytoj – šturmo diena.
Vasario 16 d. Lietuva, Tėvyne mūsų!
Prie Tado palapinės plėvesuoja Lietuvos vėliava. Ne, neplėvesuoja visai, o kabo ant uolos, stipriai akmenimis apkrauta, kad nenuskristų. Bet čia ji čia demonstruojama ne tiktai vasario 16 proga. Ji buvo garbingai išskeidžiama kiekvienoj stovykloj.
Penkios ryto, ruošiamės šturmui. Vakar vakare palapinėj vyko ilgos derybos. Sakau, Staska žinau, kad ryte tame šalty man ilgai truks susiruošt, užstatyk žadintuvą anksti. O jam netinka, sako davai mokykis susiruošt greičiau (nors mes jau ir taip visada esam pirmi). Ne vieta ant kalno šturmo dieną mokytis susiruošt greičiau, atremiu, čia svarbu laiku išeiti. O mintyse tai dar ir nelabai gražiai jį išvadinu, ir galvoju, eik Ugnių su Andrium pamokysi susiruošt greičiau, žiūrėsiu, ką jie tau atsakys. Garsiai tą sakyti būtų kvailystė. Tokioj kelionėj kiek tik gali, laikai visą burbesį kietai užgniaužęs viduj, nors ne visad tai pavyksta.
Bet mes ruošiamės šturmui. Žadintuvui nuskambėjus geriausia yra tuoj pat ristis iš miegmaišio, kol dar nepradėjai galvot, kaip bus šalta išlindus. Nes jei pradėsi galvot, tai taip ir neišlįsi. Tada, irgi automatu, išprašai šerkšną lauk. Kojos ir rankos mikliai sustyra. Reik skubėti. Tirpdai sniegą norėdamas arbatos, o va jis tai visai neskuba tirpti. Dujų balionai tuštėja viens po kito. Termosai. Ledinės kojos į ledinius batus. Iš palapinės keturiom, nes su šitiek sluoksnių susiriesti ir atsitūpt niekaip.. Jei palapinėj apie -10 laipsnių, tai lauke išvis, speigas. Pirmyn stumia viena mintis: pusę septynių išeinam, vėluoti negalima. Katės. Reikia užsidėt kates, nes stovykloj, kurioj sniego paprastai nebūna, jo priversta biliakiek. Šiaip ne taip prisitvirtinu vieną. Tada kelios minutės pirštams atitirpinti. Ateina eilė kitai katei, trunka amžinybę jai užsidėti. Tada kuprinė. O velnias, ledkirtį pamiršau. Kažkas jį pritvirtina prie kuprinės.
Išeinam. Aplink tamsu, viršuj spindi vieniša ryški žvaigždė.
(Čia deja turiu pasakyti, kad neturiu jokio noro toliau rašyt šito dienoraščio, nes viskas klostėsi visai ne taip, kaip aš norėjau. Bet geriau apie tai aš nesiplėsiu, tai nėra svarbu. Rašyti reikia dėl tų ir apie tuos, kuriems sekėsi geriau.)
Tą dieną niekas niekur neįlipo. Aš apsisukau atgal daug anksčiau nei kiti, nes dar palapinėj suledėję kojos taip ir neatitirpo. Ryte apie dešimtą, kai bandžiau aptvarkyti palapinę išgirdau kaip kažkas nuo jos purto sniegą. Staska, grįžo.. Vėjas ir šaltis buvo neįmanomas, dėl to palypėjus kokį 200 m visiems teko leistis žemyn, paaiškina. Po pirmo nesėkmingo dublio visi pasislepia palapinėse atšilti ir pamiegoti. Po pietų reikalai klostosi visai ne taip, kaip mums norėtūsi.
Atsibudusi Greta viską mato lyg pro rūką. Atsitinka tai, apie ką niekas visą kelionę stengias nei galvoti nei kalbėti – kyla pavojus sveikatai. Tokie dalykai kaip aukščio liga, nušalimai ar plaučių uždegimas nuolatos slankioja aplink, jie puola paprastai neperspėję ir renkasi bet ką.
Skambutis daktarui į bazinę ir jo vienintelis patarimas – leistis žemyn. Gražvis su Greta ir Tadas mikliai susipakuoja kuprines ir išeina. Gražvis su dukra Greta – mūsų stiprūs ir puikūs bendražygiai. Jie abu valgo už du, ne gal už tris, ir vistiek dar mielai pavalgytų. Jie visada pilni energijos, viskuo patenkinti ir jiem vis kyla originalių idėjų. Tai jie naktį arba paryčiais veržiasi laukan fotografuoti žvaigždes ir saulėtekį. Tai Gražvis buvo pasiryžęs bet kokia kaina įamžinti „šūdo dėjimo į maišelį“ procesą. Abu puikiai fotografuoja. Greta – profesionali fotografė ir jos įstabios nuotraukos dabar primena kokia puiki buvo mūsų kelionė. Kai jie išeina, stovykloj lieka tuščia ir tylu.
Kai gerai pagalvoji, supranti, kad gali kiek nori svajoti lipt į kalną, pasiekti viršūnę, bet iš tikrųjų nori tik vieno – kad gyvas ir sveikas grįžtum namo. Greta grįžo sveika ir laiminga. Visi mes grįžom, visi laimingi :).
O ten Coleroj (ir kas per pavadinimas…) likom šešiese. Ir dar likom be vado. Bet vyrai su kuriais aš keliauju labai gerai žino, ko čia atėjo. Jie vistiek lips. Visos akys krypsta į Stanislovą, kuris čia turi daugiausiai patirties. Sutariam, kad ryt vistiek bandysim lipti, bet jis išvardija savas taisykles, su kuriomis visi sutinka. Jei tik oras leis, startas – šeštą ryto.
Po to belieka keli kasdieniai ūkio reikalai ir tada jau šūdagalvis. Dar – per raciją susisiekti su Tadu, mes turim išgirsti, kad jie sėkmingai nusileido iki bazinės. Vienas ūkio reikalų Coleroj – prisikasti didelį maišą sniego, nes vandens čia nėra. Prieangy, kur ir taip vietos nėra, ir kur paprastai verdam arbatą, nes primuso lauke neužkursi, tūno tas maišas su sniegu, kurį vis reikia papildyt. Visa laimė, kad sniego priversta per akis, nereikia toli jo ieškoti.
Mano didžiulis galvoskaudis – batai. Ką po galais daryti su tais įšalusiais griozdais? Batai specialūs, skirti aukštiems kalnams, dvigubi. Dvigubi. Tai reiškia, kad vidinė dalis turi kažkaip atsiskirti nuo išorinės. Jau anksčiau kažkurioj stovykloj bandžiau tuos batus išardyti, bet nepavyko. Andrius su Ugnium vis dėl to reikalą perpranta ir dabar jų batų vidinė, šiltoji dalis (tokia juokinga kojinė su raikštukais) kabo palatkėj ir džiūsta. Palapinės tiesą sakant, yra tobuli namai kalnuose. Saulei pašildžius jose net ir aukščiausioj stovykloj temperatūra pakyla iki kokių 20 laipsnių. Viskas, kas sudėta viršutinėj tinklinėj lentynėlėj, be vargo išdžiūsta. Džiovinu tuos batus ir aš, nors neaišku ar kur nors ryt eisiu. Viena Dariaus šturminė pirštinė pradingo, greičiausiai Tadas per skubėjimą nusinešė žemyn. Be pirštinių eit į viršų nėra ko nei svajoti. Geriau pagalvojus, Darius turi daugiau šansų užlipti, nei aš. Atiduodu savo pirštines jam.
Vakaras praeina žaidžiant kortomis. Tas žaidimas yra nesvietiškai puikus. Visas mintis sukoncentravęs į kortas pamiršti kur esi, kas šiandien nutiko ir negalvoji apie tai, kas nutiks ryt.
Vakare į miegmaišį pas batarkes, dujas, kelias poras pirštinių ir kojinių, paskui vandens butelį įsiprašo ir batai, na tie, vidiniai. Kažin, man liks vietos? Šiaip ne taip įsispraudžiu, o po to dar likusius laisvus tarpelius užpildo pūkinė striukė. Naktį stengiuosiu daug nesivartyti ir vis bandau rasti vietos kojoms. Ant veido, kaip ir kasnakt, sninga.
Vasario 17 d.
Stanislovas atsikelia penktą patikrinti oro. Lauke ledinis vėjas kaip ir vakar. Aplanko jis kaimynus ir visi kartu priima sprendimą niekur šiandien neiti. Miegam toliau, kol prašvinta. Kai jau prašvinta, aš atsimerkiu, aplink tyku ir gaiviai šalta. Niekur nereikia skubėti, tai guliu ir stebiu aplinką. Virš manęs kabaliuoja palapinės langelio užtrauktukas. Taip dailiai aptrauktas šerkšnu, tikras pūkuotukas. Sienos taip pat tolygiai šerkšnotos, kaip ir tinklelis, kur guli apšerkšnijęs rankšluostis. Gražu. Kaip ir tie medžiai žiemą pasidengę šerkšnu būna gražūs.
Norėčiau tą užtrauktuką nufotografuoti, bet prisimenu kad fotikas sudužęs. Gaila. Ko visai nenoriu, tai lįst lauk iš miegmaišio ir nukratyti tą grožį ant savęs. Galima, aš čia taip ir liksiu?
Ką šiandien veiksim? Ogi eisim į aklimatizacinį žygelį, kur gi daugiau. Aklimatizavomės mes jau vakar, bet nesėdėsi gi palapinėj visą dieną. Trise, su Nerijum ir Stanislovu pasilipam aukštyn, taku vedančiu link viršūnės. Visai lyg ir nedaug, bet nuo to kalniuko, kur prisėdam, stovykla rodos yra toli toli ir atrodo lyg žaislinė. Nerijaus laikrodis rodo 6080 metrų. Vaizdas aplink tobulas. Kalnų grandinės rikiuojas viena už kitos, vis tamsesniais mėlio šešėliais pasipuošę, kol galiausiai viskas susilieja horizonte. Šviečia saulė, ramu, beveik šilta. Vėl atrodo, kad geriau ir nebūna, akimirka žavinga ima ir sustoja…
Išties, tai būtų buvusi labai nebloga diena lipimui į viršūnę. Tiek jau to, visos viltys dabar sutelktos į rytojų.
Vakare šūdagalvio sezonas tęsiasi toliau. Kadangi mūsų telikę šešiese, visi telpam Nerijaus palatkėj, tai ir žaidžiam, laiką marinuojam. Tas žaidimas ledžia užsimiršti ir gerai saugo nuo visokių kvailų minčių. O jų su kiekviena diena vis daugėja, jos tik ir laukia, kada nustosi galvoti apie visa kita, ir tada puola. Šiandien, kai paaiškėjo, kad sėdėsim Coleroje dar vieną dieną, kažkas mano galvoje įkyriai pradėjo klausinėti, ką aš čia veikiu? Tas balsas priminė, kad šitoj stovykloj visi stengiasi neužsibūti, o jūs čia mat kortom žaidžiat. Negi to ir atvarėt – šūdagalvio pažaisti? Tris paras? Kai Mendozoj laukia šiluma, saulė, vynas ir alus..
Sėdim 6000 m aukštyje jau antra diena, laukia dar viena. Nors aklimatizacija vyksta, bet buvimas taip aukštai vargina vis labiau. Šaltis, vėjas, sniegas ir oro trūkumas siurbia jėgas. Lėtai bet užtikrintai. Kantrybę irgi siurbia. Beturiu vieną sveiką pirštą – visi kiti žaizdoti ir kiekvienas prisilietimas prie ko nors yra skausmingas be to sukelia nervingo juoko priepolius. Gerai, kad ne viena aš tokia nenormali – Andrius irgi puikuojasi skylėmis ant kiekvieno piršto.
Palapinė mūsų maža, čia saugodami nuo šalčio slepiam viską, kas iki šiol buvo lauke – ir batus ir kuprines, tai vietos dar labiau sumažėja. Iš lauko ji apsnigta iki pusės, sniegas slegia sienas žemyn, atsigulus atrodo, kad vartaisi pusny. Tvarka jau apskritai pamirštas dalykas, į palatkę ropoji su batais, kad tik greičiau. Dantis išsivalai tik jeigu susidaro tam palankios salygos – tarkim atlieka lašas drungno vandens ir yra jėgų išropoti lauk. Jau tikrai visi svajojam apie bazinę stovyklą, ji esanti 1,7 km žemiau atrodo mums kaip koks rojus.
Nors atrodė, kad tą dieną į viršūnę nelipo niekas, vienu tarpu užmačiau kažką nusileidžiant žemyn. Vyrukai iš keistos juodos palapinės, kuri atrodo vakar stovykloj išdygo. Kažkas juos tada bandė kalbinti, tik nesėkmingai. O dabar, kai pareina iš aukštai, aš žinoma pripuolu – ar viršūnėj buvot? „Taip, buvom. Buvo labai sunku, sniegas uždengęs visus takus, o naują išminti baisiai daug jėgų atima, be to dar reikia žinoti kur koją padėt. Užlipom per 8 valandas. Tokiomis sąlygomis turi būti labai rimtai pasirengęs ir labai stiprus“. O iš kur jūs? „Juodkalnija.“
Pavakare, kai mintys dar labiau krypsta link rytojaus, verdam arbatą. Procesas aišku lėtas, kol puodas užverda ramiai nusnūsti gali. Artėja šešios, kai Staska turės „eit į ryšį“ su Tadu kuris dabar bazinėj, ir pakalbėti apie rytojaus planus. Jis mane skubina greičiau pildyti termosą, o tasai, paklusdamas kiaulystės dėsniui slysta iš rankų, arbata tykšta aplink. Abu sukandę dantis puolam viską valyti, o lauke staiga pasigirsta entuziastingas „Labas vakaras“. Tadas!!!!! Tadas grįžo! Laimei nėra ribų. Stovykloj nuotaikos barometro rodyklė kaip reikiant šokteli į viršų. Prasideda visokie organizaciniai bėgiojimai, paskutiniai reikalų derinimai prieš rytojaus šturmą. Tadas atnešė Dariaus pirštinę, į viršų galiu bandyti lipti ir aš.
Naktis praėjo visai nekaip, bandant balansuoti tarp viso miegmaišyje sukišto turto. Palapinė prišerkšnijo dar net nespėjus užmigti, skaudėjo galvą. Noriu žemyn.
Vasario 18 diena. Viršūnė.
Penkios ryto. Apie tai, kas dedasi toliau, skaityti vasario 16 d. skyriuj. Išeinam prieš septynias. Mano batai vos šiltesni nei užvakar, jaučiuosi gerai, turiu pakankamai jėgų lipti ir pamažu judu aukštyn. Bet džiaugiuosi neilgai. Kraujotaka galūnėse, įkalintose tuose tvirtai suveržtuose batuose, beveik nevyksta. Kojos vėl ledėja. Sustoju, trypiu, šoku ir visaip tas kojas mankštinu gal 20 minučių. Jos lyg atkunta, bet dar paėjus aukštyn vėl pirštų nejaučiu. Pametus visas viltis stoviu ant šlaito, nusisukus nuo viršūnės. Prieš akis – saulėtekis. Dangus suraižytas rausvų ir auksinių rėžių, tarpuose tirpsta tamsiai mėlyni debesų likučiai, žėri dantytos viršūnės. Aplink nė garso. Naujos dienos gimimas virš Pietų Amerikos yra stebuklas, nekitaip. Bet negi čia ir bus mano viršūnė? Ką gi, vien dėl šito saulėtekio buvo verta užlipti iki čia.
Visi, kuriems kada nors nepavyko pasiekti taip norėto tikslo, žino koks kartus, nuodingas ir nenupurtomas yra nusivylimo jausmas. Neduoda ramybės jis iki šiol, ir taip bus dar ilgai.
Ką galima veikti visą dieną laukiant sugrįžtančių bendražygių? O veiklos, stebėtina, bet yra. Perrūšiuoju daiktus ir sudedu į maišą tuos, kuriuos paliksiu žemyn nutempti nešikams. Tada apkuopiu palapinę ir lendu lauk ketindama eiti pasivaikščiot, bet lauke jau sninga, kalnas debesy. Nesaldu ten viršuj mano vyrams, galvoju ir viliuosi kad jie lipa sėkmingai, bet šalia girdžiu kyla kažkoks triukšmas.
Jau tą dieną kai atėjom, stovykloje radom grupę azijiečių, kurie kitą dieną susikrovę mantą išėjo žemyn. Stovykloj liko tik vienas keistuolis su tokia maža raudona palapine. Jis vis slankiojo po stovyklą arba slėpėsi palapinėj, nors kažkas sakė, kad vakar lyg ir į viršų bandė lipti. Jau trečia diena jis čia, regis tūno be tikslo, visiems įtartinas, bet ką padarysi, susikalbėt su juo neįmanoma. Tasai ką tik mane sudominęs triukšmas kyla, nes prie to keistuolio palapinės ateina pora parko „reindžerių“, liepia jam autis batus ir keliaut su jais žemyn. Vyksta įdomus ispaniškas-angliškas-kinietiškas pokalbis, kurio ryškiai nelabai supranta net patys pokalbio dalyviai. Reindžeriai kalba apie batus o tasai kinas tai ryškiai apie miltus… kai kalbos neduoda jokių vaisių, parko prižiūrėtojai per prievartą apmauna kiną batais ir nutempia žemyn, patikinę, kad jo daiktus kas nors kada nors tikrai parneš, “don’t worry about your things”. Palapinė taip ir lieka atvira plėvesuoti vėjyje…
Po to aš matau stovyklon atbridusius nenuilstančius argentiniečius nešikus. Jie ateina su sunkiom kuprinėm, surenka vienas palapines, dainuodami lėtai stato kitas, viskas vyksta tik pagal jiems suprantamą tvarką. Pakalbinu vieną jų, nes daugiau nėr ką veikti. Guodžiasi jis, koksai sunkus tas darbas – kasdien, visą sezoną keliauti tuo pačiu taku aukštyn ir žemyn, nešiojant klientų mantą. Tam gidui lipti dar aukščiau į patį Akonkagvos viršų nerūpi, jo viršūnė yra visai ne ten. Jis pasiekia savo tikslą, kai per sezoną uždirba pakankamai pinigų šeimai išlaikyti iki kito sezono. Toks pokalbis nors trumpam prablaško mano nusivylimą.
Vakarėjant stovykla vėl pradeda pilnėti, čia suguža tie, kas kops į viršų rytoj. Štai girdžiu, kaip čiauška mano australės. Kažkur toliau juokauja amerikonai. Aš dairausi į laikrodį, į kalną, vėl į laikrodį. Ant kalno vis balčiau, ten sninga. Ir stovykloj sninga, bet nekreipiu dėmesio. Man tik norisi sulaukti savo bendražygių. Prieš šešias, norėdama būti nors kiek naudinga draugams, pasirūpinu užvirinti kelis puodus vandens. Žinau, kad jis atšals, bet vistiek po to bus greičiau nuo kalno nusileidusiems jį pašildyti nei sniegą tirpinti. Atrodo būsiu visai neblogai apskaičiavus laiką, nes tik išjungus puodą Nerijaus palapinėj ėjau link savosios, kai nelabai toli išgirdau kažką nerišliai rėkaujant „Mes čempionai..“. Čia Nerijus, Ugnius ir Staska tik nusileidę į stovyklą dainomis bando pranešti apie sugrįžimą. Aš netveriu iš laimės ir bėgu (t.y. vos gaudydama kvapą klampoju) link jų.
Pirmi įspūdžiai iš jų lūpų kelią skinasi sunkiai. „Buvo sunku. Eik tu sau kaip buvo sunku.“ Tiek teišgirstu, bet reikia leist jiems atsipūsti. Visi trumpam laikui išnyksta savo palapinėse, bet neužilgo, neįtikėtina, mes jau vėl kartu sėdim pas Nerijų ir žaidžiam kortomis. Išgirstu daugiau apie tai, kaip buvo sunku. Apie tai, kiek kartų reikia įkvėpt norint ten, viršuje dar vieną žingsnį žengti. Apie tai, kokio dydžio (kaip futbolo laukas) yra Akonkagvos viršūnė. Jiems trims pasisekė viršūnę pasiekti kelios minutės iki debesims aptraukiant dangų. Pratupėjo jie viršuj virš valandos, ir haliucinacijų išsigandę (sako jos atsiranda dėl deguonies trūkumo) turėjo leistis, nesulaukę Tado su Andrium ir Darium.
O dabar sėdim ir laukiam likusios trijulės. Nelabai ramiai, nes lauke jau visai pūga įsisuko. Per raciją mus pasiekia Tado balsas, jis prašo eiti Andriaus pasitikti, nes Andrius eina vienas. Nebegalvoj žaidimai. Kol Staska palatkėj rengiasi vėl išeit, stypsau lauke. Vėjas ir šaltis košia kiauriai bet nelabai jo juntu, tik džiaugiuosi, kad niekur šiandien nelipau.
Galų gale laimingai grįžo ir likusieji. Darius kopimą apibūdino skūpai: „įdomus eksperiensas buvo“. Pasirodo jis ir kūlversčio persivertė leisdamasis žemyn, bet vieno stipraus anerikono tuoj vėl buvo pastatytas ant kojų. O pareidamas žemyn visas apšerkšnijo :). Andriaus balsas, kai pagaliau jį išgirdau, skambėjo energingai, kaip ir visada, kai jis pasakojo apie bandymą žemyn sugrįžti vos ne apgraibom. Atrodo ne jam tą baisumą teko praeiti, o kam nors kitam. Neseniai skaičiau straipsnelį pavadinimu „8 habits of mentally strong people“, ir turiu pasakyti, kad tokie ir buvo bendrakeleiviai – „mentally strong“ . Kai kam toje srity dar yra kur tobulėti, bet kai pagalvoji, yra gerai, kad žinai kuria kryptimi tobulėti :)).
Jau visai vėlai Tadas aplekia palapines su skardine šalto alaus (Tadas yra geležinis žmogus, net jei ir sako, kad pavargęs, bet iš jo balso ir entuziazmo to visai nesijaučia) ir visiems pasiūlo po gurkšnį. Jokios didelės euforijos ir noro švęsti nesijaučia, nusikalę nugalėtojai ilsisi palapinėse, aš gurkšteliu to šalto alaus už savo palapinioką. Esu tikra jie visi dabar mintyse pergyvena šią dieną, irt tą jausmą ant viršūnės.
Aš trumpam išlendu lauk, reikalo prispirta. Lauke audros kaip nebūta. Gauruoti debesys neseniai kėlę samyšį ant kalno ir stovykloj, dabar nuvargę slenka tolyn, pilvais kabindami kalnų viršūnes kitapus slėnio. Saulė, jau visai prie horizonto, pamažu rausvina virš debesų nugiedrėjusį dangų ir įstabia auksine šviesa aplieja tolimas viršūnes. Nuostabia ramybe vainikuota svarbiausia žygio diena. Žiūriu į tą skausmingai gražų paveikslą, o smegenis veria ledinė mintis, kad tai pabaiga. Paskutinio vakaro aukštybėse vaizdas man ir dabar dar pakankamai ryškiai stovi prieš akis.
Vasario 19 d. Žemyn.
Paskutinius kantrybės likučius išsekino visą naktį tvinksintys pirštai ir galvos skausmas. Nesitvėriau laukdama ryto, prarijau dvi tabletes nuo skausmo ir tik visai paryčiais kažkiek numigau. Ryte pabudus pasijutau kaip vakarykštėj dienoj. Dienoraštis skelbia: „visai sumažėjusioj palapinėj guli dvi pūkinės dešros. Atrodo kietai prikimštos. Palapinės sienos, langelis, užtrauktukas ir pirštinės padžiautos viršuj – baltuoja šerkšnu“. Kažkoks deja-vu.
Bet greit užplūsta džiaugsmas, nes prisimenu, kad mes šiandien traukiam žemyn! Jaučiu nesitveria ir Staska ir muistosi savo miegmaišy laukdamas kol saulė nors kiek sušildys palatkę. Kai pagaliau išsikrapštom iš maišų, jis susiranda kažką savo kuprinėj ir keliauja pas kaimynus. Pasirodo, visus vaišina trauktine, specialiai laikė pergalei atšvęsti. Trauktinė gal Karaimų o gal Kiminų, skani, bjaurybė. Nuostabus paskutinio ryto siurprizas. Greit paaiškėja, kad kiti ir skilandžio su svogūnu gauna (štai todėl tas svogūnas taip ilgai išliko nesuvalgytas), o man jo niekas nepasiūlo. Tikro lietuviško skilandžio ir man ne!? Skandalas! Beveik galėčiau pykti ant Staskos, bet karaimų trauktinė supilta ant tuščio skrandžio apsuka galvą ir visa iššišiepus kraunu paskutinį sniegą į puodą. Paskutinį kartą. Šmėkšteli mintis, kad greičiausiai šito pasiilgsiu.
Kai jau išsiropščiu iš palapinės, šiluma mikliai išgaruoja, ledinis vėjas išblaivo. Lėtai, labai lėtai ir periodiškai sustodama tam, kad atšilčiau sustingusius pirštus, kraunu daiktus ir palapinė palengva tuštėja. Pagaliau belieka ją aktapstyti iš po ledo ir sniego sluoksnio, atrasti, atkasti ir iškrapštyti suledėjusioj žemėj įsicementavusius kuoliukus. Procesas ne pats lengviausias, priverčia sukąsti dantis. Pagaliau viskas baigta, palapinė supakuota. Maišas kurį paliksiu nešikams, sukrautas.
Mūsų požiūris į mokėjimą nešikams už daiktų nunešimą žemyn keitėsi visos kelionės metu. Pradžioj net nesvarstėm tos galimybės, 250 dolerių už 20 kg atrodė nesvietiškai brangu. Mes tikėjom, kad patys nešimės visus daiktus žemyn, nes na, juk žemyn! Bet jau trečioj stovykloj jėgoms senkant tas nusystatymas pradėjo svyruoti. Coleroj jau atrodė savaime aišku, kad dalį daiktų paliksim. Na gal ne po 20 kg, gal po 10. Tie 125 doleriai atrodė beveik niekinga suma už paskutinės dienos, kurią turėjom nueiti su kuprinėmis, palengvinimą.
Mano kuprinė irgi pagaliau sukrauta. Belieka kaip nors pritvirtinti maišą su “kvapiomis” atliekomis ir užsidėti kates. Kol susitvarkau, mano palapiniokas neiškentęs “lėtai“ dingsta žemyn. Užsiverčiu kuprinę ant pečių ir susvyruoju (o galėjo būti 10 kg daugiau!) ir toliau svirduliuodma einu per stovyklą link laiptelių žemyn. Atgal, ten kur stovėjo palapinė, net nenoriu pažvelgti. Visi kiti tebesidėlioja daiktus.
Einant žemyn, kaip Tadas ir sakė, “buvo ką veikti“. Atstumas iki kitos stovyklos “tik“ 6 km, bet nusileist reikės visus 1,7 km, o tai gana žiauri bausmė kojoms, ypač keliams. Pirmas etapas gana stačiu šlaitu atrodė bauginančiai, bet prisimenu Tado pamokymus „kates statyt ant sniego visu padu“ ir jaučiu kaip užtikrintai jos mane neša žemyn. Grožiuosi atsiveriančiais vaizdais, galvoju apie bazinę stovyklą ir kaip ten bus šilta. Po kurio laiko, kai statusis šlaitas liko už nugaros ir pirminis entuziazmo antplūdis nuslūgo, pajutau, kad tirta kojos. Sustoju atsigerti arbatos ir prisimenu, kad šiandien dar nevalgiau. Sugraužiu miuslių batonėlį, apsimetu, kad pastaruoju metu retokai maitinamas organizmas dabar turėtų džiūgaut iš laimės tiek kalorijų gavęs, ir šutinu toliau. Karts nuo karto prasilenkiu su aukštyn lėtai slenkančiais nešikais ir dar lėtesniais jų klientais, apsikeičiam maloningais „¿Holla, cómo estás?“
Artėju prie kito šlaito, nuo kurio atsiveria vaizdas į apačioj tysantį slėnį, kuriame turi būti stovykla. Galvoj kažkoks minčių spiečius, nežinau ir apie ką.. einu gana greit bet nelabai atsargiai ir aišku ištinka momentas, kai kate užkabinu kitos kojos klešnę ir griūnu, verčiuos per galvą, akyse sužaibuoja. Paguliu minutę, pagalvoju. Tada pakrutinu kojas. Viskas lyg ir tvarkoj. Atsisėdu ir dar pagalvoju. Kai jau pagaliau atsistoju, jaučiu, kad gelia vieną kelį. Bet per tą laiką prie manęs kažkas priartėja – mergina, kopūsto lapu nosį užsiklijavus, kad nenudegtų saulėje (lapas gal ir ne kopūsto, bet primena kopūstą ir man dėl to baisiai juokinga). Nežinau matė ji mano kūlverstį ar ne, bet nieko apie tai nesako ir neklausia, ar man viskas gerai. Aš užtai iškart klausiu kaip jai sekasi. Gerai, sako nustebusi (ko čia stebėtis?). Tada eilinis apsiklausinėjimas “iš kur esi” ir paaiškėja, kad ji rusė. Pratęsiam jau rusiškai. Pasakoja ji apie bazinę ir dušą joje. Sako nueik, verta. Po dviejų savaičių be dušo ir pati žinau, kad verta. Dar paplepam ir atsisveikinam. Per tą laiką spėjau pamiršti, kad ką tik kūlio verčiausi ir kad man kelį skauda, todėl toliau negaišdama skuodžiu žemyn. Noriu nusileist ne per vėlai, kad nebūtų šalta eiti į dušą.
Toliau buvo taip, kaip Tadas sakė, kad bus: pasimatė stovykla ir mirguliavo prieš akis nuolatos, bet niekaip neartėjo, kad ir kiek aš leidausi žemyn. Sniegas baigėsi, katės buvo supakuotos ir prikabintos prie kuprinės. Toliau pagal Tado scenarijų turėjau sparčiai čiuožti žvyru žemyn, bet jis buvo šlapias ir visai man nesičiuožė. Kojos vis labiau tirtėjo. Tarpais po smėliu pasitaikydavo ledo, ir būtinai stačiose vietose. Tada tikrai čiuožėsi, bet ne taip kaip norėjosi…
Po dar nežinia kiek laiko, kai stovykla lyg vos vos priartėjo, pamačiau kažką, su lietuviškų spalvų kepure gulint ant uolos. Mano palapiniokas. Kilo noras tyliai prašutinti pro šalį ir jį aplenkti. Nors kartą. Bet prisėsti ir pailsėti viliojo dar labiau. Prisėdau. Pažiūrėjau atgal į kalną. Viršūnės nesimato (ir gerai), tik status šlaitas kuriuo aukštyn ir žemyn juda miniatiūrinės figūrėlės. Truputį kairiau stūkso kažkokia kita labai taisyklinga trikampė viršūnė. Ji atrodo pakibus virš įmantriam judesy sustingusio ledyno, apkloto šilkiniu sniego rūbu. Vaizdas stulbinamai gražus, ir man jau liūdna, kad mes einam žemyn. Mes tolstam nuo tos gundomos kalno ramybės kuri viršuje visus užkrečia ir į sunkumus verčia žiūrėti filosofiškai.
Paskutinius metrus žengiant jau visai tirta kinkos, atrodo klupteltum ir kojos lyg degtukai trekšteltų pusiau. Pagaliau stovykla. Vos vos velkuosi, batai atrodo sveria po toną, o kuprinė tai gal visas tris. Mano palapiniokas atlėkęs pirmas dingo kažkurioj iš tų daugybės stacionarių palapinių. Aš stoviu kryžkelėj ir nežinodama kur eiti (bet labiau nenorėdama nueiti ne ten, nes grįžt jėgų nebus) jau tikrai nuoširdžiai ant jo pykstu, įsivaizduodama, kad jis sėdi sau atsipūtęs ant kėdės, ir specialiai neparodo man, kur eiti.
Kai jau pagaliau palapinėj nusimaunu batus apima begalinis palengvėjimas. Sėdžiu ant kėdės, bet nelabai suvokiu kad nebe ant akmens, ir kad tuo reiktų džiaugtis. Visi sėdi išsiavę iš batų ir atrodo truputį pasimetę (ką čia dabar daryt, čia ir stalas ir kėdės, ir stogas virš galvos – tiek komforto) bet čia ateina Tadas su dėže alaus ir viskas stoja į savo vietas.
Nors ne vasara, bet tas alus gaivina kaip turi būti ir keliais gurkšniais nuplauna visus dienos vargus. Kojos jau nebevirpa ir išgėrus po skardinę visiems staiga prisireikia atsikratyti taip ilgai kauptų ir neštų virškinimo proceso atliekų. Taip nerimstam, kad Tadas, dar liepęs tą “gėrį“ sudėti į numeruotus rudus maišelius ir pasverti (svoris svyruoja nuo 0,4 kg iki virš kilo ir tuoj kyla eilė samokslo teorijų, kodėl taip nutiko) surikiuoja visus vorele ir patraukiam darniai per stovyklą link reindžerio triobelės. Šalia jos daug stati̇̀nių pririkiuota atliekoms utilizuoti. Kol Tadas reindžerio būdoj renka paskutinius antspaudus ant mūsų leidimų, mes labai paprastai, be jokių fanfarų ir aplodismentų atsikratom to mus taip varginusio šūdo.
Kitas nemažiau svarbus poreikis yra pavalgyti. Ant stalo mėtosi atlikę miuslių batonėliai ir sausų sriubų pokeliai, bet niekas į juos žiūrėti nebenori. Kai kas įtariu dar visai nevalgė šiandien. Vėl surikiuoti vorele mes traukiam į „restoraną“. Einu palaidojus visas ankstesnes viltis atsigaivinti po dušu. Kaip ir reikėjo tikėtis, vos man ištarus žodį dušas, mano šeši pakeleiviai tuoj pasiuto burnoti, o Tadas dar priminė apie rytoj laukiančius 26 km per dulkes (čia tipo rimtas argumentas, jei vien pasipiktinimo riksmai manęs neįtikintų). Būtų buvę labai smagu jiems paprieštarauti ir eiti praustis, bet lauke pradėjo snigti. Nebeliko jokio pasiryžimo tokiu oru išsirengti iš visų šiltų savo sluoksnių. Palaukit, kas čia dabar darosi? Tadas sakė, kad stovykloj tikrai bus šilta.
Vakarienė žalio klaikaus plastiko palapinėj buvo ypatinga. Ne maistas buvo ypatingas – į tokį normaliomis sąlygomis nežiūrėtum. Aplinka buvo – pobaisiu žalio tento namukas su šešiais staliukais ir dar stalo futbolo žaidimu. Ten buvo INTERNETAS, bet niekas nepuolė prie taip viliojančio ir neužimto kompo. Keli tik susigundo paskambinti namo ir pranešti, kad „viskas gerai, nusileidom“. Anoj pusėj laido, žinoma, tikimasi daugiau žodžių ir emocijų, bet joms labai sunku prasiveržti. Aš vis galvoju, kodėl taip nutinka? Kodėl mes taip smagiai kvatodami dalijamės įspūdžiais su tais, kurie kelionę kartu išgyveno, bet vos tik reikia apie viską papasakoti tiems, kas viso to nepatyrė bet taip nori išgirsti, žodžių staiga nebelieka?
Virtuvė už kažkokių skudurinių užuoladų neatrodė patikimai, bet argi dabar dėl to kvaršinsi galvą. Duokit gerti, greičiau. Atkeliauja alus ir butelis vyno. Jis tikrai ne pats geriausias, bet ir to – paskutinis butelis! Daugiau vyno restorane (ir apskritai Grajales stovykloj) nėra. Maistas, kaip sakiau ne tas kokio paprastai norisi, bet po daugiau nei savaitės aukštuminio davinio suvalgom atvėsusias porcijas beveik nepriekaištaudami.
Dar vienas ypatingas dalykas tą vakarą kilo iš Staskos noro parduoti savo kates. Restorane kabojo skelbimas apie superkamą padėvėtą kalnų įrangą. Kai mano kambariokas atsitempė savo kates ir ledkirtį, restorane staiga kilo sujudimas ir visi (nesuprasi ar tai nešikai, virėjai ar dar bala žino kas) tuoj suskato kamantinėti ką mes dar parduodam. Visai netrukus kartu su mumis staiga padidėjęs pirkėjų būrys sugužėjo į mūsų būstą, kur blizgančiomis akimis įtikinėjo parduoti beveik viską ką turim. Na mes ir pradėjom siūlyti viską, kas tik šovė į galvą, įskaitant batus, su kuriais ryt dar reiks nužygiuoti 26 km . Aš apimta derybų euforijos ištraukiau į dienos šviesą savo skaisčiai žėrinčius googlus, kuriuos beveik be derybų nusičiupo vienas jaunas vaikinukas. Kiti liko seilę varvinti o netrukus ir visas turgus baigėsi (t.y. buvo padaryta pertrauka, paskutiniai pirkėjai pasirodė tik kitą rytą).
Šią naktį miegosim mes po stogu ir lovose!!! Vietų stovykloj nedaug, grupei teks išsiskirstyti į du skirtingus namelius ir Tadas ilgai vargsta, kol visiem mums išaiškina kuriose palapinėse yra kiek vietų. Neatrodo, kad kas nors turi jėgų klausytis, todėl prireikia ekskursijos į tuos namelius, pirštu pabaksnoti į lovą, kurioj teks miegoti ir galiausiai visa reikalinga informacija mūsų smegenis pasiekia.
Kai kas norėtų susipakuot kuprines rytojui, bet kortos jau guli ant stalo ir tuoj Tado griežtai sutramdyti (pakuositės rytoj) mes sėdam žaisti šūdagalvio. Labai netrukus kaičiam arbatą, nes šilumos nėr nei kvapo. Tado ant stalo padėtas laikrodis rodo vis žemėjančią temperatūrą. Mes nepasiduodam ir žaidžiam toliau. Keli laimingieji išsitraukia pūkes, o tie kurie jas paliko ant kalno, keiksnoja Tadą. Jis toliau žada kad ryt tai jau tikrai bus šilčiau. Nieks nenori tikėti o Ugnius dar vaizdžiai lepteli: “pamatysit [pypt] ryt atvarom į Mendozą, o ten minus 7 laipsniai”. Kikenam, bet išties tai nevalingas šiurpas ima. Kai temperatūra nukrenta žemiau nulio užkuriam du primusus ir su pasimėgavimu deginam likusias dujas. Temperatūrą juokais ir primusais pakeliam iki visų dviejų laipsnių šilumos.
Nežinau, kiek buvo valandų kai jau pagaliau nuėjom miegoti. Kai aš šiaip ne taip susiraitau savo miegmaišy, be batų, butelių ir dujų balionėlių ir dar ant lovos, man staiga darosi šalta ir visai nepatogu. Čia pat virš galvos dideliam mano siaubui baltuoja apšerkšniję lubos.
Vasario 20d. Grįžimas į civilizaciją.
Jei labai trumpai, tai šitą dieną galėčiau apibūdinti vienu sakiniu: „ilgu bet nuostabiu ir nuolat besikeičiančiu slėniu mes nužygiavom 26 kilometrus, sėdom į mūsų laukusį Grajales autobusą ir prisipirkę nemenkus kiekius alaus ir dar vyno autobuse taip atsipalaidavom, kad po trijų valandų kelionės iki Mendozos kai kurie galiausiai iš autobuso išlipę vos bepaėjo”.
Jei leisčiausi į nuodugnų dienos aprašymą, turėčiau pasakoti, koks keistas ir tylus buvo tas ėjimas, kai vorele eidami viens paskui kitą ilgiausiais slėnio vingiais valandomis neištardavom nei žodžio. Turėčiau bandyti aprašyt nuostabią aplink supančių kalnų kaitą. Nuo grėsmingų, pajuodusių ir besislepiančių po sniegu ten prie bazinės, iki pamažu lengvai ruduojančių, rusvėjančių, šviesėjančių iki pastelinės smėlio spalvos, palaipsniui besidabinančių vis didėjančiais žaliuojančiais intarpais slėnio gale. Turėčiau bandyt nupasakoti nenusakomas kalno faktūras ir formas, įstabiausius daugialypių sluoksnių intarpus tarp aštrių uolų. Įdomiausios struktūros susiformavo prieš milijonus metų kai žemės sluoksniai maišėsi ir žemiau buvę veržėsi aukštyn, kaktomuša trankėsi su aukščiau buvusiais, plyšo lūžo ir trupėjo, o kas atsilaikė taip ir liko aštriomis briaunomis spoksoti viršun. Iki pat dabar tas aštrias briaunas saulė, vėjas ir lietus toliau nepaliaujamai šlifuoja…
Dar galėčiau paminėti jaukius pietus mažutėj Confluencia stovykloje pusiaukelėje, kur labai maloni mergina mums pagamino skaniausius pasaulyje sumuštinius, su pomidoru!!! Apie tai, kaip Staska bėgo pirmas, tikėdamasis rasti mulo pasagą (ei, ar prisimeni, kad mes radom pasagą pačioj kelionės pradžioj tik nei vienam nešovė mintis tą “bereikalingą svorį“ temptis su savim). Dar turėčiau užsiminti apie tai, kad savo mažają dienos žygio kuprinaitę palikau 6000 stovykloj, todėl visus tuos 26 km myniau su ant peties užmesta drobine terbele, kurioje kliuksėjo butelis vandens ir tabalavo paskutinis (jau tikrai paskutinis) miuslių batonėlis. Lazdos taip ir prabuvo didžiąją kelio dalį pakištos po pažasčia, nes nebenorėjau daugiau jomis mosuoti. Koks begalinis atsipalaidavimas!
Dar turėčiau pakalbėti apie Ugniaus iki kraujo nutrintas pūsles ant kojų ir iki pat galo akyse švietusią kantrybę, lūpoms tariant „o ką darysi, pareiti tai reikia“. Ir apie tai, kaip vyrai veržėsi link kelio, kur taip tikėjosi gauti alaus. Ir dar apie lankytiną vietą –smaragdinę lagūną Horcones, kuri jau yra visiškai civilizuota, kur nutiesti patogūs takeliai, kad lankytojai galėtų sau su lengvomis šlepetėmis vaikščioti.
Prie tos lagūnos, aikštelėje laukdami likusių grupės narių mes keliese nejučia patys tapom įdomiais apžiūros objektais (sėdėjom už informacinio stendo ir turistai, apsimesdami, kad skaito kas ten parašyta iš tikrųjų pro tarpus spoksojo į mus). Savo skausmingomis minomis puoštais, nudegusiais ir apžėlusiais veidais (čia ne apie mane) dulkėtais batais ir apdarais mes tikrai labai skyrėmės nuo visų tų turistų. Savo ruožtu, tylomis ir pakraupę (nes vis dar neatšilę nuo vakar) mes pro tamsius akinius stebelijomės į atsipūtusius vasariniais drabužiais apsitaisiusius turistus, kurie atvyko čia lengvo pasivaikščiojimo ir atrodo visai nenutuokė, kur pateko, ir nesitikėjo, kad čia bet kada gali pradėti snigti. Jie tuo labiau nenutuokė iš kokios tolimos, atšiaurios ir jiems visai nepasiekiamos laukinės realybės mes parsiradom.
Jei ne vienas mano pakeleivis kone tekinas lėkė link civilizacijos, tai aš su kiekvienu žingsniu toldama nuo kalno ėjau vis lėčiau. Mane jau vakar atsiradusi trauka grįžti atgal, į kalną, šiandien veikė dar didesne jėga. Meluoju, jokia ne vakar atsiradusi. Kaip ir kiekvieną kartą leidžiantis iš kalnų, pamažu tempėsi ir traukė atgal mane prie jų su visam pririšusi virvė. Tempėsi skausmingai besigviešdama išplėšti nemenką širdies raumens gabalą.
Statistika: po 16 dienų ant kojų, nuėję apie 90 km, nuo 2500 m pakilę iki beveik 7000 ir vėl nusileidę iki 2950 m ir galiausiai dar spėję stambiu planu archyvams nusifotografuoti nukankintas fizionomijas, vasario 20d. apie šeštą valandą vakaro mes baigėm savo žygį į Akonkagvą. Apie septintą sėdom į autobusą mus parvešiantį į Mendozą.
Apie ką labiausiai norėčiau papasakoti, bet ko deja visai negaliu padaryti, tai tas emocijų ir įspūdžių antplūdis, kuris užliejo autobusą vos tik mano bendražygiai susivertė į skrandžius po nemenką butelį stipraus tamsaus alaus (kažkaip keistai pirkdamas gėrimus Tadas nenupirko praktiškai jokio maisto, teisinosi, kad nebuvo).
Jei, kaip sakiau anksčiau, ant kalno visos emocijos ir jausmai buvo tvirtai sakyčiau, užšaldyti, tai dabar viskas atitirpo ir pasileido nevaldomu srautu. Nerijus, Darius ir Staska sėdėjo už manęs, Andrius su Tadu ir Ugnium – priešais. Aš su dideliausiu smalsumu klausiausi vienų, bet tada nugirdus pokalbio nuotrupas bandydavau išgirst apie ką plepa kiti. Jie pasakojo, kaip sunkiai lipo, kaip tikėjo ir netikėjo kad įlips, ką galvojo ir kaip abejojo. Kaip buvo beveik susiruošę leistis žemyn iškart po to, kai Tadas mus paliko. Apie tai, kas buvo stiprus o kas ne, kas turėjo įlipti o kas ne. Kaip reikėjo elgtis kai kuriomis situacijomis, ir kaip kažkas nesielgė. Viskas, oi viskas nuoširdžiausiai ir be cenzūros liejosi vyrams iš širdies, o aš siūbuojančiame tamsoj paskendusiame autobuse neturėjau jokių šansų viso to nuodėmių išsipasakojimo užrašyti!
Mano galvoje virė atskiras minčių katilas. Aš irgi intensyviai galvojau apie tai kas nutiko, pergyvenau dėl nepasiekto tikslo, svarsčiau apie tai, ką vis dėl to pasiekiau ir ko išmokau. Guodžiausi, kad grįžtu sveika ir gyva, ko prieš kelionę praktiškai visi, kaip susitarę, tik ir prašė: tu tik sugrįšk (ai, kokia dėl to išvažiuodama jaučiausi mylima :). Svarstau, ką sužinojau apie save ir kuria kryptimi turiu dirbti toliau. Ir be abejo, visai nenaudingai galvoju apie tai “o kaip būtų buvę, jeigu”. Visa laimė alaus tiek neišgėriau, kad liežuvis būtų atsirišęs. Bet jei ir būtų taip nutikę, tame autobuse tikrai nebuvo kam manęs klausytis :).
Mendozą mes pasiekėm pakankamai vėlai ir jau spėję šiek tiek atvėsti nuo emocijų antplūdžio. Ten žinoma laukė naujų nuotykių krūva.
Jau sakiau, kad savo fotoaparatą sudaužiau ant kalno. Mano puikieji bendražygiai Andrius, Ugnius ir Greta su Nerijum sutiko, kad paviešinčiau kelias jų nuotraukas. Jei smalsu, daugiau Gretos nuotraukų iš kelionės yra sudėta puslapyje www.gretatu.com.
Kavagne 
Aruna 
pirmas